Sagrada Familia
Nors kelionė jau persirito į antrą pusę, ketvirtąją kelionės dieną pabudome kupini jėgų ir pasiryžę pamatyti žymiąją Šventosios šeimynos bažnyčią „Sagrada Familia“. Bilietus į šį Barselonos perlą pirkome beveik tuo pat metu, kaip ir paties skrydžio bilietus. Mat kuo anksčiau įsigyji bilietą, tuo lanksčiau gali pasirinkti apsilankymo laiką. To mums labiausiai ir reikėjo.
Taigi. Pasirinkę šį miesto šedevrą šiandien aplankyti pirmiausiai, judame link metro, kurio linija įrengta neįtikėtinai giliai – leidžiamės iki jos nesuskaičiuojama galybe eskalatorių žemyn, o nuvykę iki vietos – tiek pat aukštyn...
Stotelės sienas puošiantis menas jau iš anksto informuoja, kad atvykome ten, kur reikia...
Ir iš tiesų – vos išneri iš metro stotelės ir pasuki galvą į šoną, tave pasitinka kvapą gniaužiantys Šventosios šeimynos bažnyčios bokštai, esantys taip arti, kad net į kadrą nesutelpa.
Kadaise čia buvo atoki užmiesčio aikštė, kurioje garsus to meto architektas Francisco del Villaras 1882 metais iš suaukotų gyventojų lėšų pradėjo statyti bažnyčią Šventajai šeimynai – Jėzui Kristui, Marijai ir Juozapui. Deja, dėl nesutarimų tarp architekto ir užsakovo dėl bažnyčios statybai naudojamų medžiagų, architektas šio projekto atsisakė, vietoj savęs pasiūlęs tuometinį savo mokinį – mums jau pažįstamą, tuomet trisdešimtmetį, Antonio Gaudi, kuris tik žemutinėje šios bažnyčios dalyje išlaikė savo pirmtako projektą...
Net 43-ejus metus vadovavęs bažnyčios statybai, šiam projektui paskutinius 12 metų jis skyrė visą savo laiką ir santaupas. Pagal A. Gaudi, ši bažnyčia turėjo būti tarsi akmenyje iškaltas pats Šventasis raštas. Kiekvienas jos kampas, kiekviena detalė turėjo pasakoti lankytojams tiek apie Pradžios knygoje aprašomą Pasaulio sutvėrimą, tiek apie Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, tiek apie Jo auką ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, tiek apie amžinąjį gyvenimą ir Dievo šlovę.
Visgi ši bažnyčia nėra išskirtinai Antonio Gaudi kūrinys. Visi fasadai yra kurti skirtingų autorių. Šiaurės vakarų fasadas, kurį ir išvydome vos išlipę iš metro stotelės, – kurtas jau minėto Francisco del Villaro ir Gaudžio. Už šio fasado viduje yra altorius, o po juo – kripta su Antonio Gaudi, mirusio 1826 metais, palaikais.
Kadangi iki mūsų bilietuose pažymėto laiko turime dar apie pusvalandį, pasisukiojame greta esančiame parkelyje su įvairiais suvienyrais. Liutauras užmato lazeriu pjaustytų šuniukų siluetus, ir tuoj išsirenka sau vieną... Šiais kūriniais prekiaujantis vyriškis, paklausęs, iš kur esame, nusišypso, pasakydamas, kad pas jį ką tik viešėjo viena lietuvaitė, vardu Ugnė. Pasijuntame beveik giminės... :))
Paskui dar užmatome taip vadinamus „Kalėdų rąstukus“ – nacionalinį kalėdinį ispanų suvienyrą, simbolizuojantį derlingumą ir gausą... Mat nuo seno rąstai ir malkos, kurios duoda šilumą ir šviesą, buvo pagrindinis švenčių atributas. Šiuos žaisliukus ypač mėgsta vaikai, kurie po švenčių globoja juos tarsi augintinius...
Pro pietrytinį bažnyčios fasadą, kuris šiuo metu nėra baigtas, judame šiaurės rytų fasado link. Pro ten turėtų būti įleidžiami lankytojai.
Įdomu tai, kad prieš nebaigtą statyti pagrindinį fasadą šiuo metu stovi gyvenamieji namai, kurių visas kvartalas ateityje turėtų būti nugriautas. Čia turėtų atsirasti didžiuliai bažnyčios laiptai ir šiokia tokia aikštė... Kadangi šio fasado dekoro didžioji dalis piešinių sudegė per Ispanijos pilietinį karą XX-ojo amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, ilgai nebuvo iki galo žinoma, kaip atrodys šis „Dievo šlovės“ fasadas. Kol kas matosi daug betono ir bebaigiamų lieti gelžbetonio konstrukcijų. Ir nors ispanai yra pasišovę baigti šios bažnyčios statybas per artimiausius dvejus metus, iki Gaudžio mirties šimtųjų metinių, matant, kiek dar daug čia darbo, bus įdomu stebėti, ar jiems pavyks tai padaryti.
Šiaurės rytų fasadas, pro kurį šiuo metu yra įleidžiami lankytojai, yra originalus paties Gaudi kūrinys, vaizduojantis Kristaus gimimo ir pimųjų jo gyvenimo metų scenas. Čia ir prasideda mūsų gilesnė pažintis su šiuo Barselonos perlu.
Žmonių čia marios. Net neįsivaizduoju, kiek čia jų būna sezono metu, bet tiek, kiek matau dabar, kvapą gniaužia. Ne veltui, žmonių skaičius čia reguliuojamas, ir bilietą turi įsigyti konkrečiai valandai. Bilietai nėra pigūs – įėjimas vienam žmogui kainuoja 31€. Jei nori pasikelti į vieną iš bokštų, nuo kurių atsiveria Barselonos panorama, dar turi susimokėti papildomai. Bet mūsų aukštumos nevilioja, todėl apsiribojame pirmu bažnyčios aukštu.
Į bilieto kainą įeina audiogidas. Turi atsisiųsti programėlę, kurioje, suvedęs bilieto informaciją, gauni prieigą prie visos paruoštos medžiagos. Bėda ta, kad bilieto informacijos turi ieškoti atskiroje programėlėje, kurioje kopijuoti numerio neleidžia, taigi vienas kito bilietų numerius fotografavomės, perrašinėjome ir nervinomės... Atskirai dar turi susižinoti ten reikalaujamą įvesti elektroninio pašto adresą, kuris visai nėra jūsų, o bendras tiqets.com svetainės pašto adresas, kurį tau gali pasakyti, jei paprašysi, čia esantis darbuotojas... Žodžiu, aktyvuoti keturiuose skirtinguose telefonuose keturis audiogidus, pririštus prie skirtingų bilietų, pasirenkant kiekvienam suprantamiausias užsienio kalbas, buvo reikalų... Užtrukome tikrai kokias 15 minučių vien šiam reikalui, kol viską išsiaiškinome ir susižiūrėjome...
Mums tokie gidai – tikras gėris. Visų pirma, jie tave sulaiko nuo blaškymosi. Skirtingos vietos yra sunumeruotos, ir audiogidas aiškia veda tave nuo vienos prie kitos. O ir vaikams tai padeda sužinoti daug daugiau, nei vien perpasakojant padrikas nuogirdas ar net tokias frazes, kaip „Aj, aš pati nežinau, kas čia“ ir panašiai... Žinoma, gerai, jei audiogidas įgarsintas įdomiai ir profesionaliai, nes tikrai visko pasitaiko. Šis gidas, sakyčiau, buvo toks... per vidurį. Ne toks geras, kaip Batlo name, bet pakankamai geras, kad jo išklausytume apie 90 procentų ir nedaug kur prasukinėtume į priekį, jei nusibosta vienas ar kitas klausomas fragmentas. Patogu buvo ir tai, kad galėjai jį klausyti per savo telefoną, o ne per specialų įrenginį su ausinėmis, kaip mums buvo nutikę Malborko pilyje Lenkijoje – Magdei tuomet ausinės buvo gerokai per didelės, ir ji niekaip jomis negalėjo pasinaudoti, kad ir kaip norėjo...
Dabar gi pasinėrėme į audio pasakojimą ir draugiškai ėjome nuo vienos audio stotelės prie kitos...
Kai jau pažintį su vienu iš fasadų baigėme, nėrėme į bažnyčios vidų...
Daugumoje turistinių bukletų ar internete matydavau šios bažnyčios fasadus, tačiau niekuomet nesusimąsčiau, koks jos vidus. Todėl tai, ką išvydome, tikrai pribloškė... Nežinau, ar esu ką mačiusi panašaus. Dažnai įėjęs į bažnyčią tikiesi rasti daugiau mažiau tvarkingas klasikines kolonadas, dekoruotas šventųjų skulptūromis ar kita katalikiška atributika. Čia gi pirmuoju smuiku groja gamtos elementai ir pasakiškas šviesų žaismas, kurį sukuria skirtingose pusėse esantys skirtingo kolorito vitražai. Tai, regis, tave užlieja dangaus žydrumo ir miško žalumos šviesa, tai sušildo geltonai raudonas saulės spindulių tviskėjimas. Arba ir viena ir kita susimaišo...
Kylančios į viršų medžių kamienus primenančios kolonos nuskraidina iki aukštų skliautų, kuriuose ir vėl mirguliuoja šviesų bei šešėlių žaismas...
Neapsakomas skliautų aukštis tikrai užburia...
Papildomai audiogidas siūlo dar ir praturtintos realybės vaizdus, kuriuos regi savo telefone, nukreipęs jį į vieną ar kitą bažnyčios vidaus elementą, o iškabintuose ekranuose rodomi filmai suteikia dar daugiau informacijos, jei tik esi pasiruošęs ją įsileisti į ir taip jau gausiai įspūdžių prikrautą savo smegeninę...
Taip palengva apeiname visą bažnyčios vidų ir jau artėjame pietrytinio išėjimo link.
Nors iš lauko šį fasadą jau matėme per tvorą, dar kai nebuvome įėję į bažnyčios teritoriją, dabar kiek detaliau viską apžiūrime ir išklausome paskutiniuosius audiogido pasakojimus...
O tada jau judame išėjimo link. Tiesa, dar užtrunkame, kol atsiimu iš saugyklos kuprinėje buvusį droną, mat jo neštis į bažnyčią apsauga neleido – prie įėjimo visi lankytojai yra krupščiai skanuojami ir tikrinami...
Dabar jau galime lengviau atsikvėpti ir pasakyti, kad tai, ką pamatėme, buvo verta ir skrydžio į Barseloną, ir bilieto kainos. Nesame labai dideli visų architektūros paminklų lankymo entuziastai, tačiau tai, ką čia išvydome, man tikrai pranoko bet kurį anksčiau matytą Europos kultūros paminklą. Vis tik Gaudis yra Gaudis ir ne veltui juo nuo seno žavėjausi...
Kadangi daugiau lankytinų objektų su griežtai nustatytu lankymo laiku mūsų sąraše nebuvo, galėjome lengviau atsikvėpti. Nutarėme dar kiek pašmirinėti aplink Sagrada Familia. Taip aptikome šokolado parduotuvėlę su 6 metų senumo šokoladiniu bažnyčios maketu... Įspūdinga.
Gretimoje suvienyrų parduotuvėlėje Magdė nusipirko porą vėduoklių, o aš atminčiai Barseloną primenančios juvelyrikos ir labai patikusį šalį, su kuriuo vėliau nesiskyriau visoje kelionėje...
Alkis vertė ieškoti vietos vėlyviems priešpiečiams. Vos kirtę gretimą skverą, kvartalo kampe aptikome „La Masovera“ užkandinę. Liutaurui nuo vakar kiek skaudėjo gerklę (matomai metro skersvėjai padarė savo), todėl jam verkiant norėjosi šiltos arbatos. Greta arbatos čia radome labai skanių sumuštinių su tradiciniu brandintu kumpiu...
Aš prigriebiau sumuštinį su avokadu, kuris buvo irgi ne prastesnis.
Barselonos akvariumas
Kiek užkandę buvome pasiruošę keliauti toliau. Dabar judėjome Barselonos akvariumo link. Kraštovaizdis keitėsi tiesiog akyse... Tai buvo visai kitoks Barselonos veidas...
Tolumoje bandėme įžiūrėti Kristupui Kolumbui skirtą skulptūrą, iki kurios, kaip supratome, jau nebeturėsime laiko nukakti...
Taip pasiekėme Barselonos akvariumą. Buvau skaičiuosi, kad tai – vienas didžiausių pasaulyje ir kol kas didžiausias Europoje akvariumas, vienas lankomiausių Barselonos objektų. Todėl lūkesčiai buvo kiek didoki... Sumokėję beveik 80€ su nuolaida už keturis bilietus, tikėjomės kažko tikrai ypatingo.
Deja, eilinį kartą supratome, kad su lūkesčiais reikia būti atsargiems... Nori nenori lyginome šį akvariumą su mūsiškiu Klaipėdos Jūrų muziejumi ir Lenkijos Gdynios akvariumu. Nežinau, kodėl, bet nepasirodė jis mums didžiausias Europoje... Gal čia kažkaip kitaip tie dydžiai skaičiuojami? Gal imama ne visa ekspozicija, o pats akvariumas atskirai?.. Nes taip, patsai didysis akvariumas, po kuriuo eina aštuoniasdešimties metrų tunelis, mums labai patiko.
O visa kita... Na... Nenoriu nuvilti, bet pasirodė šiaip sau. Ne todėl gal, kaip dabar galvoju, kad pati iš savęs ekspozicija nieko verta, nes jei nesi buvęs jokiame kitame akvariume, tai tikrai rasi čia ir visas spalvotas koralinių rifų žuveles, ir mažus vaikus viliojančias kelias interaktyvias erdves, ir dar visko po truputį. Bet jei su povandeniniu pasauliu esi susipažinęs kitur, bijau, kad čia nerasi nieko ypatingai daugiau ar geriau.
Gerai pasakė Liutauras po visko: „Jei tą didžiulį akvariumą su tuneliu perkeltum į Klaipėdos jūrų muziejų, tai būtų pats geriausias muziejus pasaulyje...“
Vis tik, kiek benorėtume bambėti, visą ekpoziciją apėjome ir viską išžiūrėjome.
Kaip ten bebūtų, tai buvo dar vienas objektas mūsų kišenėje. Vėlyvųjų pietų nusėdome greta esančio prekybos centro restoranų ir užkandinių aukšte. Nes būtinai dar turėjome paragauti ispanišką užkandį – Pan de tomates – duoną su pomidorais, ir katalonišką desertą – Crema Catalana – kreminį pudingą. Šiuos abu užskaitėme. Labai patiko ir nepaprastai skaniai sulindo pilvan...
Barselonetos paplūdimys
Na, o tada, pavažiavę autobusu kelias stoteles, atsidūrėme Barselonetos paplūdimyje... Nors dienomis čia buvo apie 18 laipsnių šilumos, pavakarys buvo vėsokas ir vėjuotas. Todėl apie maudynes nedrįsome svajoti... Tiesa, aš kojas į bangas įmerkiau... :)
Diena prabėgo neįtikėtinai greitai. Saulė jau leidosi (visai ne į jūrą), o mūsų laukė dar valandos kelionė autobusu iki namų...
Žinojome, kad rytoj – jau paskutinė diena saulėtoje Barselonoje... Buvo kiek liūdna, kad taip viskas greitai baigsis, kita vertus, visos šios intensyvios dienos jau nemažai įspūdžių buvo prikrovusios atmintin, tad iš dalies jau norėjosi grįžti į Lietuvą... Tačiau kol dar negrįžome, lendame į lovas miegoti, ir kaupiame jėgas paskutiniajai kelionės dienai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą