Na ką, brangieji, nors lietaus vis dar tragiškai trūksta, gamta neištvėrė – ėmė ir pagaliau sužaliavo. Staigiai išsprogo taip laukti beržų lapai, pražydo ne tik slyvos, vyšnios ir kriaušės, bet ir ievos. Kvapai aplink – neapsakomi...
Ta proga išėjome pasivaikščioti po mišką, pasigrožėti visu tuo virsmu. Vaikų taip mėgstamos pienės taip pat pražydo, tai ir kišenės vaikų pilnos džiaugsmo, ir visos įmanomos vazelės jų žiedų... Labai jau vaikai nori mamytę pradžiuginti, puokštes dovanoja... :)
Savaitė buvo tokia šilta, kad vaikai neištvėrę maudymosi sezoną atidarė. Ir vieni ten turškėsi, ir su kaimynų berniukais, džiaugsmu dalijosi su užsukusiais į svečius Emilija, Sofija ir Matu bei nauja drauge Amaja. Net mane į kūdrą įsitempė. Pasiaukojau – vardan tų vaikiškų prisiminimų. :))
Po visų praeito mėnesio išsibalansavimų po truputį bandome grįžti į vėžes. Tad į jas pabandysiu grįžti ir čia... :)
Pagaliau baigėme su vaikais skaityti Senojo Testamento istorijas. Uf. Pradėjome Naująjį testamentą. Taigi vilties tikrai yra, kad iki vasaros visai tikėtinai spėsime susidoroti su uždaviniu, kurį išsikėlėme – susipažinti su visomis Biblijos istorijomis.
Kol mama skaito, vaikai dėlioja dėliones, konstruoja lego...
Kiek liūdniau yra su istorija. Deja, pasibaigus istorijos kortelėms, kurių taip ir nesugebėjau pabaigti vis ruošti, baigėsi realiai ir mūsų istorijos pamokos... Ir kol kas nežinau, kaip pavyks irtis šioje sferoje toliau, nes likęs pavasaris ir vasara nusimato ganėtinai įtempti, na bet žiūrėsime. Kažką tikrai sugalvosime. :)
Iššūkiai charakterio formavimo srityje ir toliau išlieka aktualūs, kita vertus juntu, kad vaikai po truputį darosi sąmoningesni ir vis dažniau geba būti empatiški. Žinoma, dar tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau tos akimirkos, kai tai jiems pavyksta, yra tikrai džiugios ir sveikintinos. Ypač tai matyti Liutauro elgesyje, todėl turiu vilties, kad ir Magdės užsispyrimo protrūkiai darysis minkštesni, vedantys į dialogą, o ne į monologą.
Antram plane vyksta nuolatinė kova su tvarka. Magdės rūbai ir toliau lieka sunkiai suvaldomu reiškiniu, nes jie mėgsta migruoti po visur. Ir ko tik nebandome: ir tartis gražiuoju, ir išgyvendinti nesutvarkytus rūbus į maišą, atsiduriantį ūkiniame pastate, ir vėl tartis. Deja, kol kas niekaip su šiuo iššūkiu nesusidorojame. :) Telieka viltis, kad vieną dieną mums pavyks. :))
Na, o dabar pabandysiu susidėlioti taškus ant i visuose moksluose, kad galėtume judėti toliau. Šią savaitę bandėme grįžti į įprastines vėžes ir tęsti tai, kas pradėta...
Buvau jau minėjusi, kad Liutaurui su rašymu vis dar labai sunku. Tačiau bekalbant su Vaiko psichologijos centro guru Monika, kiek nusiraminau. Ji pažįsta Liutaurą nuo dvejų metų. Ir puikiai žino jo raidą. Pasufleravo man, kad, pvz., Valdorfo ugdymo sistemoje vaikų iki trečios (!) klasės niekas neverčia jungti rašytinių raidžių, ir dauguma vaikų iki to meto rašo spausdintinomis. Taigi kiek apsiraminau, įkvėpiau kantrybės ir... gyvenam toliau... Jungdami atsargiai po vieną raidelę, kartais kartu su mano ranka – išaugs pasitikėjimas, atsiras, manau, ir tas raidžių jungimas...
Su skaitymu tuo tarpu problemų kaip ir nėra: kas dieną tvarkingai skaitome. Na, tiesa, dažnai tenka pasiderėti dėl perskaitomo teksto kiekio, bet iš principo Liutaurui skaityti patinka. Matau, kaip pats jaučia savo progresą ir tuo didžiuojasi. Tam kartui vaikinas labai įsijautęs į „Kiškio ir Ežiuko metų laikus“ – pasiteisina ta teorija, kad nėra neskaitančių vaikų, yra tik mėgstamos arba nemėgstamos knygos. Pastaroji nepaprastai patinka Liutaurui, todėl iš jos skaito su dideliu malonumu.
Tuo tarpu Magdė kiek aptingo. Skaityti privengia... Spausti nenoriu, nors vis prie progos paraginu. O ir jei išsiderame, tai labai jau skūpiai sutinka keletą sakinių paskaityti. Laukiame, kol vėl merginai entuziazmo banga užeis. :) Nes ji savaip su skaitymo pasauliu, matosi, pažindinasi: jai smagiau atskirų žodžių aplinkoje ieškoti, juos savo bloknote perrašyti, man atbėgti pasidžiaugti... :)
Su matematika viskas daug sklandžiau: Liutauras paprastai mielai daro matematikos užduotis. Ir nors po pastarojo mėnesio matau, kad atsiranda užmirštų dalykų, kuriuos, atrodo, jau mokėjo, tačiau po truputį stengiamės viską atgaminti, pasikartoti, prisiminti, ir judame toliau.
Tuo tarpu Magdei labiausiai patinka Math-U-See rinkinys, ir ji visai noriai sėda su manimi spręsti matematikos uždavinių. Kol kas dar jų užrašymo nesiimame, gal nuo rudens jau visai ir pradėsime. O tam kartui tvirtiname skaičių iki 10 sandaros žinias.
Toliau smuikuojame. Liutauras puikiai iriasi per pirmąją Š. Suzuki knygos dalį. Vienuolika iš aštuoniolikos šios knygos kūrinių – jau pakeliui į išmoktų kūrinių krepšelį. Iki mokslo metų pabaigos šios knygos panašu, kad nebaigs, bet jau bus gerokai pasistūmėjęs nuo rugsėjo, kuomet temokėjo vos vieną „Spindulėlį“ tesugroti. Patinka vaikinui groti. Už tai sesei – ne per labiausiai. Kita vertus, ir ji jau pradėjo mokytis antrąjį kūrinį – matytumėt, su kokiu pasididžiavimu man apie tai pranešė, grįžusi su tėveliu iš smuiko pamokos...
Su daile, jei atvirai, pas mus prasti popieriai... Liutaurui piešti praktiškai nepatinka, šį mėnesį neįkalbėjau net mėnesio kalendoriaus padaryti, su Magde gi kiek lengviau - vien jos nagų lakavimas ko vertas... Daro menus dešimtkart per dieną... :))
Didžiausias džiaugsmas – vaikiško nagų lako rinkinys, dovanotas Babytės.
Kai lauke – tokio grožio pavasaris, vaikams judesio nestinga. Magdė štai, žiūrėk, išbėgusi į lauką plevena savo suknelių padalkomis, šokį kuria, vienas kitą gaudo, dviračių pedalus mina... Gėris, ne kitaip. O dar jei į kokią žaidimų aikštelę užsukam, kaip kad nutiko pirmadienį, iš viso smagu.
Pavargus gi labai smagu tiesiog prisėsti, višteles palesinti... :)
O kad nepaliaujamai artėja vasara, gali suprasti iš pirmųjų pasirodžiusių oro balionų danguje. Jau gerai pažįstame jų garsą, kuomet atidaromos dujų sklendės balionui pašildyti... Todėl vos tai nugirdę tuoj bėgame žiūrėti, kur gi čia tie gražuoliai sklendžia... :)