2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis

34-oji savaitė. Žalia žalia kur dairais

Na ką, brangieji, nors lietaus vis dar tragiškai trūksta, gamta neištvėrė – ėmė ir pagaliau sužaliavo. Staigiai išsprogo taip laukti beržų lapai, pražydo ne tik slyvos, vyšnios ir kriaušės, bet ir ievos. Kvapai aplink – neapsakomi...




Ta proga išėjome pasivaikščioti po mišką, pasigrožėti visu tuo virsmu. Vaikų taip mėgstamos pienės taip pat pražydo, tai ir kišenės vaikų pilnos džiaugsmo, ir visos įmanomos vazelės jų žiedų... Labai jau vaikai nori mamytę pradžiuginti, puokštes dovanoja... :)


Savaitė buvo tokia šilta, kad vaikai neištvėrę maudymosi sezoną atidarė. Ir vieni ten turškėsi, ir su kaimynų berniukais, džiaugsmu dalijosi su užsukusiais į svečius Emilija, Sofija ir Matu bei nauja drauge Amaja. Net mane į kūdrą įsitempė. Pasiaukojau – vardan tų vaikiškų prisiminimų. :))

Po visų praeito mėnesio išsibalansavimų po truputį bandome grįžti į vėžes. Tad į jas pabandysiu  grįžti ir čia... :)


 

Pagaliau baigėme su vaikais skaityti Senojo Testamento istorijas. Uf. Pradėjome Naująjį testamentą. Taigi vilties tikrai yra, kad iki vasaros visai tikėtinai spėsime susidoroti su uždaviniu, kurį išsikėlėme – susipažinti su visomis Biblijos istorijomis.

Kol mama skaito, vaikai dėlioja dėliones, konstruoja lego...

 

Kiek liūdniau yra su istorija. Deja, pasibaigus istorijos kortelėms, kurių taip ir nesugebėjau pabaigti vis ruošti, baigėsi realiai ir mūsų istorijos pamokos... Ir kol kas nežinau, kaip pavyks irtis šioje sferoje toliau, nes likęs pavasaris ir vasara nusimato ganėtinai įtempti, na bet žiūrėsime. Kažką tikrai sugalvosime. :)


 

Iššūkiai charakterio formavimo srityje ir toliau išlieka aktualūs, kita vertus juntu, kad vaikai po truputį darosi sąmoningesni ir vis dažniau geba būti empatiški. Žinoma, dar tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau tos akimirkos, kai tai jiems pavyksta, yra tikrai džiugios ir sveikintinos. Ypač tai matyti Liutauro elgesyje, todėl turiu vilties, kad ir Magdės užsispyrimo protrūkiai darysis minkštesni, vedantys į dialogą, o ne į monologą.
Antram plane vyksta nuolatinė kova su tvarka. Magdės rūbai ir toliau lieka sunkiai suvaldomu reiškiniu, nes jie mėgsta migruoti po visur. Ir ko tik nebandome: ir tartis gražiuoju, ir išgyvendinti nesutvarkytus rūbus į maišą, atsiduriantį ūkiniame pastate, ir vėl tartis. Deja, kol kas niekaip su šiuo iššūkiu nesusidorojame. :) Telieka viltis, kad vieną dieną mums pavyks. :))

Na, o dabar pabandysiu susidėlioti taškus ant i visuose moksluose, kad galėtume judėti toliau. Šią savaitę bandėme grįžti į įprastines vėžes ir tęsti tai, kas pradėta...



Buvau jau minėjusi, kad Liutaurui su rašymu vis dar labai sunku. Tačiau bekalbant su Vaiko psichologijos centro guru Monika, kiek nusiraminau. Ji pažįsta Liutaurą nuo dvejų metų. Ir puikiai žino jo raidą. Pasufleravo man, kad, pvz., Valdorfo ugdymo sistemoje vaikų iki trečios (!) klasės niekas neverčia jungti rašytinių raidžių, ir dauguma vaikų iki to meto rašo spausdintinomis. Taigi kiek apsiraminau, įkvėpiau kantrybės ir... gyvenam toliau... Jungdami atsargiai po vieną raidelę, kartais kartu su mano ranka – išaugs pasitikėjimas, atsiras, manau, ir tas raidžių jungimas...



 

Su skaitymu tuo tarpu problemų kaip ir nėra: kas dieną tvarkingai skaitome. Na, tiesa, dažnai tenka pasiderėti dėl perskaitomo teksto kiekio, bet iš principo Liutaurui skaityti patinka. Matau, kaip pats jaučia savo progresą ir tuo didžiuojasi. Tam kartui vaikinas labai įsijautęs į Kiškio ir Ežiuko metų laikus“ – pasiteisina ta teorija, kad nėra neskaitančių vaikų, yra tik mėgstamos arba nemėgstamos knygos. Pastaroji nepaprastai patinka Liutaurui, todėl iš jos skaito su dideliu malonumu. 

Tuo tarpu Magdė kiek aptingo. Skaityti privengia... Spausti nenoriu, nors vis prie progos paraginu. O ir jei išsiderame, tai labai jau skūpiai sutinka keletą sakinių paskaityti. Laukiame, kol vėl merginai entuziazmo banga užeis. :) Nes ji savaip su skaitymo pasauliu, matosi, pažindinasi: jai smagiau atskirų žodžių aplinkoje ieškoti, juos savo bloknote perrašyti, man atbėgti pasidžiaugti... :)



Su matematika viskas daug sklandžiau: Liutauras paprastai mielai daro matematikos užduotis. Ir nors po pastarojo mėnesio matau, kad atsiranda užmirštų dalykų, kuriuos, atrodo, jau mokėjo, tačiau po truputį stengiamės viską atgaminti, pasikartoti, prisiminti, ir judame toliau. 


Tuo tarpu Magdei labiausiai patinka Math-U-See rinkinys, ir ji visai noriai sėda su manimi spręsti matematikos uždavinių. Kol kas dar jų užrašymo nesiimame, gal nuo rudens jau visai ir pradėsime. O tam kartui tvirtiname skaičių iki 10 sandaros žinias.



 

Toliau smuikuojame. Liutauras puikiai iriasi per pirmąją Š. Suzuki knygos dalį. Vienuolika iš aštuoniolikos šios knygos kūrinių – jau pakeliui į išmoktų kūrinių krepšelį. Iki mokslo metų pabaigos šios knygos panašu, kad nebaigs, bet jau bus gerokai pasistūmėjęs nuo rugsėjo, kuomet temokėjo vos vieną „Spindulėlį“ tesugroti. Patinka vaikinui groti. Už tai sesei – ne per labiausiai. Kita vertus, ir ji jau pradėjo mokytis antrąjį kūrinį – matytumėt, su kokiu pasididžiavimu man apie tai pranešė, grįžusi su tėveliu iš smuiko pamokos...



Su daile, jei atvirai, pas mus prasti popieriai... Liutaurui piešti praktiškai nepatinka, šį mėnesį neįkalbėjau net mėnesio kalendoriaus padaryti, su Magde gi kiek lengviau - vien jos nagų lakavimas ko vertas... Daro menus dešimtkart per dieną... :))

Didžiausias džiaugsmas – vaikiško nagų lako rinkinys, dovanotas Babytės.


 

Kai lauke – tokio grožio pavasaris, vaikams judesio nestinga. Magdė štai, žiūrėk, išbėgusi į lauką plevena savo suknelių padalkomis, šokį kuria, vienas kitą gaudo, dviračių pedalus mina... Gėris, ne kitaip. O dar jei į kokią žaidimų aikštelę užsukam, kaip kad nutiko pirmadienį, iš viso smagu.


Pavargus gi labai smagu tiesiog prisėsti, višteles palesinti... :)


O kad nepaliaujamai artėja vasara, gali suprasti iš pirmųjų pasirodžiusių oro balionų danguje. Jau gerai pažįstame jų garsą, kuomet atidaromos dujų sklendės balionui pašildyti... Todėl vos tai nugirdę tuoj bėgame žiūrėti, kur gi čia tie gražuoliai sklendžia... :)


Žodžiu, grįžtame po truputį į vėžes ir tikimės, kad vadžių nepaleisime ir toliau. ;) Likite eteryje!

2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

33-oji savaitė. Prisikėlimas

Simboliška: šią savaitę švenčiame Velykas – Kristaus prisikėlimą, o tuo pačiu ir mūsų pačių gyvenime po senelio išėjimo pas Viešpatį gyvenimas tarsi iš naujo dėliojasi nauja rutina, savais darbais ir mintimis. Mano pačios daug minčių dabar užima kaligrafijos ir leteringo mokyklos, į kurią užsirašiau, keturių mėnesių kursas, tačiau tam daugiausiai skirti vakarai, kuomet vaikai nueina miegoti. O tuo tarpu dieną viskas toliau teka pavasarine vaga...

Velykų stalas pas močiutę.

Vaikai daug laiko praleidžia lauke. O jei dar kaimynų berniukas užsuka, iš viso smagu... Liutaurui buvo nutrūkusi dviračio grandinė, tad vežėme taisyti, o kai atgavo atgaivintą dviratį, džiaugsmo buvo pilnos kišenės...

Berniukai plauna dviratį prieš vežant į taisyklą.

Bet, žinoma, dar smagiau, kai kas ima ir netikėtai viduryje savaitės pakviečia į gimtadienį! Šiaip ne taip atitrūkę nuo darbų išskubėjome sveikinti Motiejaus. Ir papuolėme į neįtikėtinai smagią šventę, kurią vedė animatorius iš Kauno, dėvintis Žmogaus-voro kostiumą. Vaikinas iš tiesų nepaprastai gražiai moka užimti ir įtraukti į savo žaidimą vaikus. Tad ačiū Motiejaus mamai už kvietimą, nes vaikai grįžo kupini tikrai įsimintinų akimirkų, prisižaidę judrių smagių žaidimų, prisiskanavę žmogaus-voro temą atliepiančių skanėstų!




Gaila tik, kad linksmybės ima ir pačioj smagiausioj vietoj atėjus vakarui baigiasi... Tenka važiuoti namo, vėl ryte kibti į mokslus... Kurie, deja, po pastarųjų savaičių sumaišties neina labai sklandžiai. Su skaitymu ir matematika tai tiek to – po truputį judame į priekį. Tačiau su rašymu vis dar labai sunku susitarti – vedžioti raides – ne problema. Bet štai savarankiškai rašyti – vis dar labai didelis iššūkis: nepasiduoda vaikinui raidės, nors tu ką... Na bet po truputį, po truputį, tikiu, įveiksime ir šitą baubą... :)


Tiek žinių ir vėl trumpai, susimatysime po savaitės. ;)

2019 m. balandžio 15 d., pirmadienis

32-oji savaitė. Viskam yra laikas po dangumi...

Ekleziastas puikiai sudėliojo jam skirtus užrašyti Dievo žodžius... Nes kai ateina laikas, tu prieš jį tampi bejėgis. Turi tik priimti tai, kas su visu tuo ateina, ir keliauti toliau.

Pirmoji savaitės diena iš pat ryto mus pasitiko su žinia apie senelio iškeliavimą anapus. Vaikams ši žinia buvo natūrali tąsa prieš tai buvusių įvykių. Mums, suaugusiems – kiek kitaip. Nes gyvenimas spėjo nemenkai pripildyti atsiminimų skraitą, iš kurio vienas po kito tądien kilo įvairiausi prisiminimai: kaip būdavau tėtės nešama į darželį šaltą žiemos rytą, o mano nosis ilsėdavosi jo akies įdubime – kad nesušalčiau; kaip paskutines kapeikas man, grįžtančiai iš mokyklos, tėtė atiduodavo, kad galėčiau nusipirkti spalvinimo knygelę; kaip laukdami traukinio stotyje skubėdavome gelbėti į betono duobę patekusių ir iš ten negalinčių išlipti varlių; kaip lankydavomės jo kolegų darbovietėse: pas fotografus, skulptorius, kalvius; kaip ilgiausius kilometrus važiavome siekdami užpildyti „Baltijos kelio“ spragas, o paskui gerokai po vidurnakčio apsistojome mažo miestelio viešbutyje; kaip keliaudavome kartu per Vėlines po Lietuvą, siekdami aplankyti visos plačiai išsimėčiusios giminės kapus. Tų kelionių metu nuskambėjo daug pasakojimų, kurių nuotrupos likę atmintyje. Dabar gi keliauti teks be jo. Iki kol susitiksime amžinybėje.


Taigi pirmadienis. Dokumentų tvarkymas, daugybė skambučių telefonu, lakstymas po valstybines įstaigas. Trečiadienį iš pat ryto keliaujame į Kėdainius, apsilankome Lietuvos krematoriume, kur atsisveikiname su seneliu.


Diena, kupina ilgų laukimo akimirkų. Ilga kelionė pirmyn ir atgal, laukimas krematoriume, laukimas Kėdainių restorane pietų – nemenkas iššūkis tokiems pipirams. Tačiau atjautos, kantrybės ir ištvermės pamokos labai geros. Visomis prasmėmis. Vaikai gi, šaunuoliai, kantriai visur išbuvo, visur gražiai sutarėmе ir apsiėjomе be kaprizų ar kitų nesusipratimų. O kad laukimas neprailgtų, aplankėme ir Kėdainių krašto muziejų. Pats Kėdainių miestas iš tiesų padarė labai jaukų įspūdį. Jaučiausi, teisybę pasakius, beveik kaip kokiame Prancūzijos provanse. Jausmas tikrai neapsakomas. Nuvykite patys.


Kėdainių muziejuje mus pasitiko ne tik įspūdingo kelių mastelių Žalgirio mūšio maketas, bet ir įdomi partizanų/trėmimų/žydų naikinimo ekspozicija kambaryje su projektoriais.


Šiame kambaryje vaikai norėjo užsibūti ilgiausiai. Keletą kartų žiūrėjo rodomą medžiagą ir niekaip nenorėjo iš čia išeiti.


Likusios savaitės dienos po truputį užsipildė pasikeitusia mūsų namų rutina. Bandėme įeiti į kokį tai naują ritmą, tačiau, matomai, laiko dar prireiks vėl viską susistyguoti.

Nors orai ne itin šiluma lepina, dviračiais pasivažinėti tai netrukdo. Magdė mina pedalus, kad net, į dieną po porą kilometrų dabar kasdien įveikiam. O kartais net ir po keletą kartų. 


Namuose gi laiką tenka praleisti mažiau įdomiai: toliau skaitom, rašom, visa tai paįvairindami ir žaidimais, ir filmais.
Turiu pasidalinti labai smagia atrasta programėle Crazy Gears. Nuostabi loginio mąstymo lavinimo priemonė... Dantračiai, grandinės, magnetai, jungtys... Kiek Liutauras žaidė, tiek aš vos galėjau atsitraukti, nes ir pačiai buvo labai įdomu rasti siūlomų galvosūkių sprendinius.


Ir, žinoma, neišvengėme šią savaitę filmukų. Suko vaikai n+k kartų vieną ir tą patį (kaip visada – kol išmoks mintinai): „Ponas Žirnis ir Šermanas“. Iš karto turiu pasakyti, kad filmukas kiek kontroversiškas. Iš vienos pusės – nuostabus savo sumanymu įtraukti vaikus į istorijos pasaulį, per kurį keliaujama laiko mašinos „Laikotrono“ pagalba. Tikrai rašau dešimt balų. Vaikai puikiausiai dabar savo žaidimuose linksniuoja Troją, Egipto faraonus, Mariją Antuanetę ar Džordžą Vašingtoną, tačiau tai, kad šiame filmuke pagrindinis herojus šuo iškeliamas aukščiau žmogaus, kelia įvairialypes mintis. Besikalbant su vaikais, be abejo, galima visa tai išnarplioti ir palenkti reikalinga kryptimi, tačiau visgi šiame filme yra keistokų ir ne visai pozityvių žinučių, tad spręskite patys, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, dėliojant akcentus.

Tiesa, mums čia bėgant per laiką, balandis juk atėjo. O mes visai pamiršome, kad kalendorių likome nepasidarę... Tai suskubome klaidą taisyti...


Liutauras savo versijos nebaigė, tai gal kitą kartą pasirodys... :) O tam kartui „ant bangos“ pas mus – namų koncertai. :))


Iki kitų susitikimų! 

2019 m. balandžio 7 d., sekmadienis

31-oji savaitė. Pavasario džiaugsmai

Pavasaris šiemet iš tiesų šaunus. Ir jei žemelei bei palengva dygstančiai žolei visai neprošal būtų jau ir lietaus gauti, vaikai jo visai nepasigenda. Tik džiaugiasi, kad tokios šiltos ir saulėtos dienos visą savaitę lepino. Todėl didžioji dalis veiklos ir sukosi lauke.

Ant hamako...


Ant dviračių (Magdė jau pakankamai tvirtai jaučiasi ant saviškio, papildomus ratukus jau reiks mest lauk)...


Padedant mamai tvarkyti šiltnamį ir jo prieigas. Kiekvienas su sava „technika“...




Prie laužo...


Ši veikla tinka ir dienai, ir vakarui...


O jei dar nutinka taip, kad didžiąją dienos dalį galima praleisti su draugais Svajūne ir Gintaru, iš viso nuostabu. Ši ketveriukė iš tiesų labai šauniai randa bendrą kalbą. Berniukai puikiai papildo vienas kitą ir draugiškai išsprendžia visus kilusius nesklandumus, merginos, kurias vienija meilė šokiui ir mergaitiškoms smulkmenoms – juo labiau. Todėl šeštadienio popietė mūsų kieme buvo kupina džiaugsmo, žaidimų ir atradimų. 

Tiesa, Liutauras paskutiniu metu labai susidomėjo šachmatais. Negalėjo nuo jų atsitraukti net ir atvažiavus draugams. Tad buvo puiki proga patobulinti savo įgūdžius...



Dienai paįvairinti išlėkėme pasigrožėti pavasariu į mūsų pamėgtą Šilėnų pažintinį taką.





Ir, žinoma, radome žibučių... :) Koks gi pavasaris be jų! :)


Visa kita savaitėje nebuvo kažkuo ypatinga. Ir toliau lakstėme į miestą lankyti silpstančio senelio, toliau sukomės po namus ir aplink juos tvarkydamiesi.

Neišvengiamai, žinoma, po truputį toliau tvirtinome skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius, grojome smuiku. Kitaip tariant, vyko įprasta rutina be didesnių posūkių... Gyvename toliau. :)