Kai po gero pavasarinio lietaus žvelgi į kylančią miglą ir pajunti neapsakomą palengvėjimą, supranti – tokio paties palengvėjimo jau lauki ir pasibaigus mokslo metams... Nes šie mokslo metai tikrai buvo neeiliniai, kupini daugybės išbandymų ir netikėtų posūkių, daug galvos skausmo ir klausimų, kodėl atsidūrėme čia, kur atsidūrėme. Bet – nieko nedarysi. Belieka tam kartui tiesiog sukąsti dantis ir pasiekti finišą... Nes, kaip mėgstu sakyti, bloga patirtis – taip pat patirtis.
Tiesa, iki visiško finišo dar turime porą atsiskaitymo savaičių, bet tai, palygint su visais metais – jau gėlytės... Atsisveikinsime su mokykla, su kuria šiemet bendradarbiavome, ir kelsime sparnus kitur...
O kol dar sparnų nepakėlėme, užfiksuokime, kokio grožio šiemet buvo gegužė...
Alyvų krūmai svaigino ir spalvomis, ir kvapais...
Didžiulė medlieva tapo vienu didžiuliu aviliu, kurio dūzgimą galėjai girdėti už dešimties metrų...
Šakos tiesiog lūžo nuo žiedų...
Pražydo net kūdra... :)
Sodo obelys irgi džiugino žiedų kekėmis... :)
Vaikus, tuo tarpu, labiau džiugino ir vėl išsiritę viščiukai... :) Šiemet tokių turėjom virš 60, taigi užteko švelnumo kamuolėlių visiems... :)
Vis tik orams gerai įšilus viščiukus nukonkuravo draugai. Tuoj buvo ištraukti visi iškylavimo reikmenys, užkurtas laužas, susiorganizuotos dešrelės bei kiti priedai, ir šiltasis sezonas buvo atidarytas. :)
Vietinė šutvė...
Apie batutą turbūt jau net nereikia sakyti, nes jis yra pagrindinis mūsų kiemo traukos centras. Draugų ant jo netrūksta nei savaitgaliais, nei vidury savaitės... Keičiasi tik šokinėtojai... :)
Linksmiausia veiksmo dalis prasidėjo tuomet, kai tėtis prailgino laistymo žarną, ir ji ėmė siekti ne tik laistomą daržą, bet ir batutą... :) Iki pilnos laimės, atrodo, vaikams nieko nebetrūko...
...na, nebent šiltos arbatos, kai vakarop vaikai likdavo šlapi iki siūlo galo... :))
Batutas su paleista vandens srove populiarus ir vidury savaitės. Kiek pabuvę prie mokslų, vaikai tuoj lekia pravėdinti galvų ir atsivėsinti „po šaltu dušu“. :)
Deja, gegužio oras ne visada lepino. Tokiais momentais leidome laiką su draugais namuose... :)
Taip pat turėjome galimybių papramogauti ir kitur. Pasinaudoję privilegija ištrūkti kažkur, kai dauguma „normalių“ žmonių dirba, vieną dieną draugai pakvietė kartu praleisti laiką Lazerių arenoje. Magdė „pasišaudyti“ nepanoro, tuo tarpu mudu su Liutauru bei kita mama su savo sūnumi nepasigailėjome pasirinkę tokią pramogą. Kas tai per pramoga? Principas panašus į dažasvydžio – yra dvi komandos, kovojančios viena prieš kitą. Tik čia priešininkus gaudai nei visa ką mozojančiais dažais, bet lazerio spinduliais. O ir skausmo nėra. Todėl visą laiką gali koncentruotis į patį žaidimą ir taktikos kūrimą: kaip pasislėpti labirinte, kad tavęs nematytų priešininkas, kaip tuo pačiu nepamesti priešininko iš akių, kaip taikliai nusitaikyti, kaip apsaugoti save kaip taikinį, kaip greitai sureaguoti, kaip pasirinkti tinkamą veiksmo greitį, kad nepadustum bėgiodamas ir pan... Praktiškai – modernus gaudynių ir slėpynių variantas.
Buvome dvi komandos – vaikų ir mamų. Nepatikėsite, bet pirmą round'ą mamos laimėjo... :) Deja, fizinėms jėgoms senkant, o ir vaikams vis geriau perprantant žaidimą, finale laimėjo jie. :) Buvo daug juoko, daug klausimų (pvz., „mama, nu kaip tu taip taikliai šaudai“?), daug temų pokalbiams apie rankos-akies koordinaciją, patirties svarbą ir įvairių įgūdžių lavinimą... Žodžiu, nors buvome kiaurai šlapi nuo prakaito, pramogą užskaitėme, ir net nežinau, ar ji labiau patiko vaikams, ar mamoms... :))
Kitąkart vėl gavome kvietimą kartu nuvykti aplankyti Comic Con parodą Litexpo centre. Aš pati žalio supratimo neturėjau, kas tai per paroda. Tačiau vaikai bandė įtikinti, kad tai – pati geriausia „geimerių“ paroda, ir jie labai jau nori ten nuvykti... Na, gerai, sakau, pažiūrėkime... Nuvykome...
Nežinau, ar čia mūsų introvertiška natūra koją kiša, ar šiaip bendras tokių parodų „nesupratimas“, bet pabuvę porą valandų ir apėję visus paviljonus, nuoširdžiai nesupratome, ko ten žmonės susirenka ir už tai dar tokius pinigus moka... Gerai, kad bent vieną žaidimą turėjo berniukai progą išbandyti. Bet šiaip prie daugumos ten buvusių kompiuterių prasibrauti nelabai buvo įmanoma – pavieniai „geimeriai“, prisikasę iki jų, mano akimis žiūrint, tiesiog prilipdavo prie jų valandų valandoms... :) Et, ne man suprasti tokias parodas... :D
Numojome ranka ir išvykome verčiau į Vingio parką...
Vingio parke, tiesa, šį mėnesį lankėmės jau antrą kartą. Gyvenant už miesto, vaikams kartais pritrūksta tos saugios asfaltuotos erdvės prasilėkimui su riedučiais ar paspirtuku, dviračiu...
Trijulės pramogos... :)
Papramogavus ir prisibendravus geriausia vieta – namai, kur galima atsipūsti ir savomis veiklomis užsiimti. Todėl Magdė vėl, pilna idėjų, suskumba įgyvendinti savo naujų projektų... Nusipirkusi ryklio kostiumą, kelias dienas mums čia visokius pasirodymus rengė...
...kaukes visokias darė...
Žaidė su savo turimais žaisliukais „mokyklą“... :)
Vėliau ėmėsi projekto „geriausios draugės“. Su savo geriausia drauge sugalvojo pasigaminti vienodus marškinėlius ir bliuzonus. Susigalvojo iliustracijas, viską paruošė, man beliko internete užsakyti jų pasirinktus rūbus...
Magdė mūsų namuose yra ta, kuri moka užkrėsti visus gera nuotaika ir įtraukti į nesibaigiantį gyvenimo spektaklį... Nenuostabu, kad tai dažnai persikelia į mokslus... Ir jei anksčiau vis bandydavau ją grąžinti į „normalų“ mokymosi būdą, pasitelkdama visokias pratybas, vadovėlius ir standartines mokymosi priemones, šiemet galiausiai visai pasidaviau... Pradėjusi daugiau domėtis ADHD vaikais ir jų mokymosi iššūkiais, atrandu vis daugiau įvairių resursų, sukeliančių vaikams ne atmetimo reakciją, bet norą įsitraukti... Šį mėnesį tokiu atradimu man tapo wordwall.net svetainė, kurioje, pagūglinus pagal konkrečią man reikalingą mokomąją temą, radau labai daug gerų mokymosi resursų tokiems vaikams, kaip maniškiai.
Taigi, čiupome lietuvių gramatiką ir matematikos temas už ausų... Magdei taip patiko toks formatas, kad net pati, atsikėlusi iš ryto, jau atbėgdavo pas mane ir prašydavo rasti kokią nors užduotį. Taip mes įveikėme kalbos dalių, elementariausių skyrybos taisyklių ir kai kurias matematines temas, kurios prieš tai buvo siaubas baubas...
Liutauras, pamatęs, su kokiu entuziazmu Magdė čia mokosi, irgi atėjo išbandyti savo jėgų. Deja, Liutauro impulsyvumas ir perfekcionizmas kišo jam koją, ir jis greičiau susierzindavo nuo tokių užduočių nei pamatydavo jose naudą... Taigi jam teks ir toliau ieškoti kitokio formato...
Kai kurie dalykai jam jau tampa per daug vaikiški, nors pagal skaitomas knygas to ir nepasakytum. „Nevalos Berčio“ serija ir „Sibiro haiku“ – vis dar mėgstamiausios knygos. Tiesa, įkalbėjau vaikus paskaityti M. Marcinkevičiaus ir L. Itagaki knygą „Mergaitė su šautuvu“, kurios pagrindinė veikėja – Magdė. Visai bebaiginėjam ją kartu skaityti. Įtrauki. Paveiki. Užskaitom.
Kai lauke saulutė šviečia, kviečia, knygas skaitome štai taip... Judesy...
Tik gerai pajudėjus galima vėl ramiai atsisėsti prie stalo...
Arba, užsikabinus už kokios įdomios temos, prisiminti, kad kažkada esame darę įdomių eksperimentų... Magdė tuoj skuba į virtuvę daryti eksperimento...
Kad viską galėtume suvaldyti, vis dar naudojame užduočių vedlį, kuris mums tarnauja ir kaip tvarkaraštis, ir kaip planuoklis, ir kaip pagalbininkas nepamiršti, jog šalia pramogų ir pamokų yra dar ir pareigos. Jas vaikai paprastai pasirenka pagal nuotaiką ir situaciją... Tik fotografuoti nebelabai leidžia. Tai vos bepagaunu kartais tai, ką jie daro... :)
Susitvarkius, papramogavus, pavasarinėje saulutėje sušilus jau, žiūrėk, ir nuotaika pakyla... Šiemet tikrai jau labai džiaugiamės, kad mokslo metai pagaliau į pabaigą... Bet apie tai – jau kitą kartą... :)
