Tęsdami šio mėnesio temą ir besidomėdami su vaikais, kaip atsiranda vieni ar kiti daiktai bei reiškiniai, aplankėme Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia mūsų gausų būrį su daina pasitiko buvusi šio teatro solistė – operos dainininkė Sofija Jonaitytė.
Nusėdėti vietoje mūsų mažiesiems nenuoramoms nebuvo taip jau lengva. Netrukus užkilome į teatro foje, kur gidė šiek tiek papasakojo apie operos ar baleto kūrimą, ir netrukus susikibę į ratą bandėme įsivaizduoti, kad patys esame šokėjai, operos artistai. Mergaitėms kaip mergaitėms, bet berniukams tokia veikla nebuvo patraukli. Jiems reikėjo kažko rimtesnio, „kietesnio“, todėl nenuostabu, kad tai vieni, tai kiti vis dingdavo iš rato ir kur nors jau, žiūrėk, pasislėpdavo.
Žodžiu, kantrybės išbandymas buvo nemenkas. Liutauras vis klausinėjo, kada gi eisime į patį teatro vidų... Normalu – juk šiame teatre buvome lankęsi ne kartą. Tiek teatro foje, tiek salė buvo matyti, ir dar pusvalandį priverstinai apžiūrinėti tai, ką jau ne kartą esi matęs ir tyrinėjęs, tikiu – vaikui nuobodu...
Pagaliau iš tiesų buvome pakviesti į užkulisius šalia scenos. Gaila, žinoma, kad vaikiai susirinko aktyvūs, ir gidė pabijojo mus įsileisti kur giliau, kur ir yra pats įdomumas... Iš savo vaikystės menu, kaip su broliu po Jaunimo teatro užkulisius mus pažįstami aktoriai vedžiojo, rodė, kaip veikia dekoracijų pakėlimo mechanizmai, kur laikomas rekvizitas, kaip ir kur aktoriai grimuojasi, kur operatorius muziką leidžia, šviesas reguliuoja. Pagal nutylėjimą naiviai galvojau, kad ir mūsų vaikams visa tai bus parodyta, todėl kiek teko nusivilti, kad nieko to nebuvo. O juk skirtumas didžiulis – ar pamatai, kaip visi mechanizmai veikia, ar tik išgirsti pasakant, kad kokios tai grindys kažkur tai nuvažiuoja ir pakyla... Ar ne?.. Arba gauti pačiupinėti rankomis vieną kitą daiktą iš rekvizito skyriaus, o ne tik pamatyti jį ant gidės galvos ar aukštai iškeltose rankose...
Na taip, suprantu, jei kiekvienas imtų, čiupinėtų, turbūt ne kas beliktų iš to rekvizito. Bet gal gi yra kokio seno, nebenaudojamo, kurį būtų galima leisti vaikams pačiupinėti, apžiūrėti?..
Kiek reabilitavomės didžiulėje tapybos salėje. Nors pačiupinėti ir čia nelabai ką buvo galima, tačiau vien tie didžiulių drobių ir „teptukų“ masteliai darė įspūdį... Kažkoks keistas dydžių nesuderinamumas vertė jaustis nykštukais šioje neįprastoje erdvėje...
Reikia teptukėlio? Prašau, rinkitės :)
Kita įspūdinga erdvė atsivėrė virš dekoracijų dirbtuvių. Tiesa, pavojingai reti turėklai neleido užsibūti čia ilgiau su mažamečiais. Bet vis tiek bent krašteliu akies pamatėme, kaip gimsta „auksinės“ statulos ir didžiuliai bareljefai.
Dar šiek tiek kantrybės reikėjo vaikams jaukioje salytėje, kur gidė bandė pasakoti apie pirmosios operos atsiradimą.
Galiausiai – smagiausia dalis. Drąsiausi galėjo imtis špagos, ne tokie drąsūs – pabūti dvikovos liudininkais.
Ir pabaigai – nemažai džiaugsmo tiems, kas mėgsta rūbus matuotis. Kadangi Liutauras ne iš tokių, tai jam vėl teko panuobodžiauti. Tačiau Magdei buvo džiaugsmo. Man tik kiek keista buvo, kad neleido vaikams į tuos rūbus pilnai įlįsti. Galima buvo juos tik prisidėti prie priekio ir kitiems pasirodyti... Na bet, panašu, jog tik man tai kliuvo. Nes merginos pešėsi dėl suknelių, kuri kuriai teks.
Kai kurie berniukai irgi mielai matavosi kažkada „auksu“ žėrėjusius kareivio apdarus... :)
Teoriškai viskas galėjo pasibaigti karšto šokolado gėrimu, tačiau kadangi mūsų tarpe buvo tiek alergiškų, tiek šiaip saldumynų privengiančių, draugiškai to atsisakėme.
Žodžiu, reziume – jei sugalvosite rinktis šią ekskursiją, geriau eikite su kiek vyresniais vaikais, galinčiais ilgiau sutelkti dėmesį. Arba su tais, kurie labiau mėgsta klausyti, o ne judėti, liesti...