2018 m. kovo 30 d., penktadienis

Ekskursija į Operos ir baleto teatrą

Tęsdami šio mėnesio temą ir besidomėdami su vaikais, kaip atsiranda vieni ar kiti daiktai bei reiškiniai, aplankėme Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Čia mūsų gausų būrį su daina pasitiko buvusi šio teatro solistė – operos dainininkė Sofija Jonaitytė.



Nusėdėti vietoje mūsų mažiesiems nenuoramoms nebuvo taip jau lengva. Netrukus užkilome į teatro foje, kur gidė šiek tiek papasakojo apie operos ar baleto kūrimą, ir netrukus susikibę į ratą bandėme įsivaizduoti, kad patys esame šokėjai, operos artistai. Mergaitėms kaip mergaitėms, bet berniukams tokia veikla nebuvo patraukli. Jiems reikėjo kažko rimtesnio, „kietesnio“, todėl nenuostabu, kad tai vieni, tai kiti vis dingdavo iš rato ir kur nors jau, žiūrėk, pasislėpdavo. 

Žodžiu, kantrybės išbandymas buvo nemenkas. Liutauras vis klausinėjo, kada gi eisime į patį teatro vidų... Normalu – juk šiame teatre buvome lankęsi ne kartą. Tiek teatro foje, tiek salė buvo matyti, ir dar pusvalandį priverstinai apžiūrinėti tai, ką jau ne kartą esi matęs ir tyrinėjęs, tikiu – vaikui nuobodu...

Pagaliau iš tiesų buvome pakviesti į užkulisius šalia scenos. Gaila, žinoma, kad vaikiai susirinko aktyvūs, ir gidė pabijojo mus įsileisti kur giliau, kur ir yra pats įdomumas... Iš savo vaikystės menu, kaip su broliu po Jaunimo teatro užkulisius mus pažįstami aktoriai vedžiojo, rodė, kaip veikia dekoracijų pakėlimo mechanizmai, kur laikomas rekvizitas, kaip ir kur aktoriai grimuojasi, kur operatorius muziką leidžia, šviesas reguliuoja. Pagal nutylėjimą naiviai galvojau, kad ir mūsų vaikams visa tai bus parodyta, todėl kiek teko nusivilti, kad nieko to nebuvo. O juk skirtumas didžiulis – ar pamatai, kaip visi mechanizmai veikia, ar tik išgirsti pasakant, kad kokios tai grindys kažkur tai nuvažiuoja ir pakyla... Ar ne?.. Arba gauti pačiupinėti rankomis vieną kitą daiktą iš rekvizito skyriaus, o ne tik pamatyti jį ant gidės galvos ar aukštai iškeltose rankose...
Na taip, suprantu, jei kiekvienas imtų, čiupinėtų, turbūt ne kas beliktų iš to rekvizito. Bet gal gi yra kokio seno, nebenaudojamo, kurį būtų galima leisti vaikams pačiupinėti, apžiūrėti?..


Kiek reabilitavomės didžiulėje tapybos salėje. Nors pačiupinėti ir čia nelabai ką buvo galima, tačiau vien tie didžiulių drobių ir „teptukų“ masteliai darė įspūdį... Kažkoks keistas dydžių nesuderinamumas vertė jaustis nykštukais šioje neįprastoje erdvėje...


Reikia teptukėlio? Prašau, rinkitės :)

Kita įspūdinga erdvė atsivėrė virš dekoracijų dirbtuvių. Tiesa, pavojingai reti turėklai neleido užsibūti čia ilgiau su mažamečiais. Bet vis tiek bent krašteliu akies pamatėme, kaip gimsta „auksinės“ statulos ir didžiuliai bareljefai.


Dar šiek tiek kantrybės reikėjo vaikams jaukioje salytėje, kur gidė bandė pasakoti apie pirmosios operos atsiradimą. 

Galiausiai – smagiausia dalis. Drąsiausi galėjo imtis špagos, ne tokie drąsūs – pabūti dvikovos liudininkais.



Ir pabaigai – nemažai džiaugsmo tiems, kas mėgsta rūbus matuotis. Kadangi Liutauras ne iš tokių, tai jam vėl teko panuobodžiauti. Tačiau Magdei buvo džiaugsmo. Man tik kiek keista buvo, kad neleido vaikams į tuos rūbus pilnai įlįsti. Galima buvo juos tik prisidėti prie priekio ir kitiems pasirodyti... Na bet, panašu, jog tik man tai kliuvo. Nes merginos pešėsi dėl suknelių, kuri kuriai teks.






Kai kurie berniukai irgi mielai matavosi kažkada „auksu“ žėrėjusius kareivio apdarus... :)


Teoriškai viskas galėjo pasibaigti karšto šokolado gėrimu, tačiau kadangi mūsų tarpe buvo tiek alergiškų, tiek šiaip saldumynų privengiančių, draugiškai to atsisakėme. 

Žodžiu, reziume – jei sugalvosite rinktis šią ekskursiją, geriau eikite su kiek vyresniais vaikais, galinčiais ilgiau sutelkti dėmesį. Arba su tais, kurie labiau mėgsta klausyti, o ne judėti, liesti... 

2018 m. kovo 18 d., sekmadienis

Trys filmai, kuriuos verta pažiūrėti su vaikais

Tąsyk, kai buvome pas vitražų meistrą, prakalbome su mamomis apie tai, kad smalsūs mūsų šešiamečiai – jau nebe tie mamyčiukai, kurie vyniojasi aplink mamos kojas ir nepasitraukia nei per žingsnį. Anaiptol... Išeiname į kiemą po susitikimo, o mūsų šešiamečių nebėra... Gaudyk vėją laukuose. Kažkur nubėgę. Į atsiliepimus neatsišaukia... Ir tuomet prisimenu savo vaikystę, kuomet su draugais visus senamiesčio kiemus išnaršydavome, visas gatves dviračiais išvažinėdavome, o tėvai apie tai net nežinodavo... Bėda ta, kad tada mes nesijaudindavome. Palikdavome šią rolę tėvams. Ir štai gyvenimas atsisuka kitu lazdos galu – patiems tenka jaudintis, pergyventi, sukti galvą, kur dingo mūsų nenuoramos. Gerai, kad randame juos už kiemo vartų, lipdančius besmegenį iš tų paskutiniųjų sniego likučių. 

Kitądien Liutauras, išėjęs į lauką čia pat po langais pažaisti, ima ir dingsta su vyresniu kaimynų berniuku it į vandenį... Kas žinot, koks mūsų „kiemas“, jei taip jį galima pavadinti, galite įsivaizduoti, kad ieškojimui variantų nelabai ir yra: arba vaikai lauke po pat langais, arba jų nėra... Ir žinok, kur ieškot... Na bet bendromis jėgomis po šiokių tokių paieškų atrandam jį pas kitą kaimyną, švenčiantį šiandien savo gimtadienį. Uf. Viskas gerai, kas gerai baigaisi. Proga rimtam pokalbiui. Ir nuostabiam fllmui apie tai, kaip pradingsta vaikai. Nuostabi berniuko Sarū – Liūto – istorija... 


Kita šeimyninė drama – apie aštuonmetį Išaną. Talentingąjį dailininką dislektiką. Puiki proga pokalbiui apie perfekcionizmą, apie mūsų lūkesčius kitiems, apie mūsų svajones, unikalias mūsų kiekvieno savybes ir talentus, apie mokytojo širdį. Vaikams labai patiko... Pažiūrėkite. „Žemės žvaigždutės“ vadinasi.


Galiausiai – apie patyčias. Apie tai, kas mums kituose kartais juokinga, atgrasu, keista, nepriimtina. Apie tai, kad viskas prsiklauso tik nuo mūsų požiūrio... Nes visi turime vienokių ar kitokių trūkumų, kaip ir kiekvienas turime  trūkumų ir netobulumų...


Gero žiūrėjimo! :)

2018 m. kovo 12 d., pirmadienis

Kaip atsiranda vitražas

Tęsdami šio mėnesio temą, toliau bandome susipažinti su vienokių ar kitokių dalykų atsiradimu. Ta proga apsilankome restauracinėse dirbtuvėse pas vitražo meistrą Vaižgantą. Vos atėjus mus pasitinka spalvoto stiklo dirbiniais nuklotas didžiulis stalas, kuris vaikus traukia tarsi magnetas – restauruojami Rokiškio bažnyčios vitražų fragmentai, užsakyti autoriniai darbai dovanoms, kuriamo šviestuvo fragmentas... Ir, kas svarbiausia, – visa tai galima paliesti! Кas gali būti geriau vaikams?..



Čia daugiau nei 20 metų dirbantis meistras ne tik parodo, kaip pjaustomas stiklas, bet ir patiems vaikams leidžia rėžtuku pabandyti, kaip tai daroma. Mažoms rankelėms stiklas pasiduoda ne taip lengvai, kaip patyrusiam meistrui, laužančiam stiklą tiesiog rankomis...



Paskui keliaujame į „kepyklą“ – ten, kur kepamas stiklas, kur laikomos įvairios emulsijos, dažai ir kiti darbui reikalingi priedai.


Stiklas, beje, ne visada iškepa taip, kaip norėtųsi... Ima, štai, ir iškyla tokiais va „guzais“. Norėdamas nepadarysi...


Tenka laukti, kol kokia idėja šaus į galvą, ką su tokiu „broku“ įdomaus padarius... O kol idėjos ateis, kiti darbai laukia. Įvairūs užsakymai – drugeliai, paukšteliai, šviestuvai... Štai vienas kaip tik ruošiamas – detalės viena po kitos pjaustomos, ant lapo gražiai gula, vaikų akeles traukia...



Kitas – pašmaikštavimui skirtas. Kai valgyt labai norisi... :) Pusryčiais pavadintas...


Dairosi vaikai, stiklo akmenėlius atminimui rankiojasi... Meistras šypsosi, mamos patenkintos, vaikai apžavėti – ko daugiau reikia?..


Buvo smagu. Kiek visa tai vaikų atmintyje nusės – nežinau, bet aš pati iš vaikystės iki šiol pamenu ekskursiją su klase į stiklo dirbtuves Kauno gatvėje, apsilankymus su tėte pas draugus skulptorius, kurių dirbtuvėse stovėdavo gigantiški plastilino monumentai, o greta kambarėlyje darbuodavosi vieno iš skulptorių žmona. Tarsi sustingusiame atviruke iki šiol menu tas nedidukes lentynėles, prikrautas margaspalvių, jos pieštų dėžėlių saldainiams – su nykštukais, ryškiaspalvėmis uogomis ir besišypsančiais vaikais... Ir rankose krutantį plonytį teptuką, smaguriaujantį šalia padėtos akvarelės sultimis... 

2018 m. kovo 10 d., šeštadienis

Kaip mes darėme popierių

Naujas mėnuo padiktavo mums su bendraminčiais naują temą. Šį kartą sugalvojome panagrinėti, kaip atsiranda įvairūs daiktai, reiškiniai. Ta proga sumanėme namie perdirbti popierių. 

Laikraščių namie neskaitome ir neturime, todėl perdirbimui paėmėme kątik iš knygų mugės parsineštą ir jau nebereikalingą bukletą. Tai buvo dvispalvė (juoda, mėlyna) spauda, tai ir mūsų popieriaus masė išėjo tokia pilkšvai melsva. O masę padaryti labai paprasta: Imate bet kokį nebenaudojamą leidinį, suplėšote skuteliais, užpilate vandeniu, kad gerai apsemtų, ir paliekate nakčiai.
Ryte jau galima imti bet kokį daržovių smulkintuvą ir viską susmulkinti iki norimos frakcijos – kuo grubesnio popieriaus norite, tuo mažiau reikia smulkinti.


Štai ir viskas – masė paruošta. Įpilame šiek tiek prieš tai su vandeniu praskiesto lipalo, dar šiek tiek vandens, kad masė būtų skystesnė, tada pilame į kokį nors platų turimą indą (mes naudojome stiklinį  kepimo indą) ir tuomet jau bandome tinkleliu ant rėmelio pasemti kiek tai tos košės. Rėmelį nesunkiai pasigaminau tiesiog iš storo kartono – apklijavau jį lipnia juosta, kad ne taip greitai peršlaptų, kanceliariniu segtuvu prisegiojau tinklelio nuo uodų atraižą ir viskas. Tam kartui labai gerai suėjo. Kampai šiek tiek sudrėko, bet tam kartui atlaikė.

Popieriaus masė

Taigi semiame popieriaus masę. Kiek įmanoma tolygiau. Tuomet traukiame lauk ir su kokia kempine sausiname. 

Rėmelis su pasemta popieriaus mase

Tada jau laikas tą šlapio popieriaus gabalėlį atskirti nuo tinklelio. Atsakingas darbas. Mažoms rankelėms ir nekantrioms galvelėms ši dalis nepatiko, pabėgo žaist. Tad turėjau tęsti darbą viena... Kai jau nuo rėmelio atskyriau, vėl pakviečiau, pasiūliau padekoruoti kokiais nors prieskoniais. Vaikai pipirus su citrina pasirinko – tie gelsvi plėmai ant mūsų lakšto būtent dėl to čia atsirado.


Tuomet dedame savo kūrinį dar tarp keleto popieriaus lapų, kad šieji ištraukų didžiąją dalį vandens. Po kiek laiko procesą kartojame, t.y., keičiame popierių sausesniu ir spaudžiame po dideliu svoriu. Ir taip, kol viskas gražiai išdžiūva.
Mes, deja, buvome labai nekantrūs, tai džiovinome karštu lygintuvu. Todėl ir išėjo toks susigarankščiavęs... :) Linkiu būti kantresniais ir padaryti viską tvarkingai.


Popierius po apipjaustymo...

Žodžiu, reziumuojant: galvojau, kad vaikams šis popieriaus gimimo procesas bus labai įdomus, tačiau klydau – pritrūko jiems kantrybės stebėti visą ilgą ir lėtą procesą. Nors pats faktas, kad taip galima padaryti naują popierių, padarė įspūdį. Pasičiupę po vieną lapelį abu skubėjo išbandyti, kaip ant jo rašosi, piešiasi...

2018 m. kovo 6 d., antradienis

Animacija

Šis įrašas turėjo atsirasti prieš kokias tris savaites... Tačiau aš visai pamiršau, kad guli projektas stalčiuje ir laukia savo eilės. Taigi. 

Priešistorė labai paprasta – vaikai, žiūrinėdami, ką Eglė su savo trijule veikalioja, užsimanė taip pat sukurti savo filmuką. Kai paklausiau, apie ką jis bus, Liutauras ir vėl panoro iliustruoti Titaniko istoriją. Pats greit susirado jam reikalingo popieriaus, žirkles, klijus, ir po kelerių minučių atnešęs man savo Titaniką paprašė viską nufotografuot. Traukėm štatyvą, fotoaparatą, štai taip – viens, du, ir yra, kai idėja pagavi...

Toks tad greitukas. :) Gal ir jus įkvėps ką nors panašaus su vaikais padaryti. :)