2022 m. vasario 27 d., sekmadienis

23-24 savaitės. Kai Lietuva ir tautodailė pasipila iš gausybės rago.

Naujai savaitei vartus atvėrė Vasario 16-oji, ir mūsų kieme tradiciškai suplevėsavo senelio palikimas  – jo rankomis siūta Sąjūdžio laikus menanti trispalvė. Įbedame jos trimetrinį kotą į tiesiog į žemę, kad plėvesuotų kiemo centre ir būtų visą dieną mums matoma.



Plėvesuoja ji sau, ir mes į viską imame žiūrėti pro trispalvius akinius... Šiandien kaip niekada prasminga pakalbėti apie Laisvę, apie Nepriklausomybę, apie Tikėjimą ir Tautą.



  
Projektas | Pasaulio pažinimas Dailė

Ir taip gražiai iš tiesų sutapo, kad šias pastarąsias savaites didžioji mūsų veiklų dalis sukosi apie Lietuvą. Jei konkrečiau – apie kultūrinį paveldą, tautodailę ir amatus. Apsižiūrėjau, kad per pastaruosius metus giliau nebuvome užkabinę šios temos, todėl ji labai šviežiai įsiveržė į mūsų gyvenimą ir aprazgė šias dvi savaites tarsi gijos iš pintinių juostų...


Pasiūliau pradžioje vaikams pasižiūrėti filmukų, pristatančių senuosius amatus, tačiau keletą pažiūrėję pareiškė, kad ne itin jie įdomūs. (Kad juos kur! Man pačiai jie taip patiko!) Supratusi, kad per prievartą mylimas nebūsi, ėmiau sukti galvą, kaip kitaip patraukliai jiems pristatysi šią temą. Per rankdarbius eiti nerizikavau – ištraukusi savo vaikystėje austas juostas ir pademonstravusi, kaip paprastai galima nuausti nedidelę juostelę ant rėmelio, tuoj supratau, kad toks formatas „nepraeis“... 


Tai, kas vyko toliau, išsirutuliojo tarsi savaime. O prasidėjo tai nuo to, kad vieną dieną apsilankėme lietuviškų patiekalų restorane „Etno Dvaras“, kurio interjeras buvo dekoruotas įvairiausiais tautiniais motyvais. Belaukiant, kol mums atneš maistą ir besidairant po čia kabančius šiaudų sodus, iki milžiniško formato išdidintus prieverpsčių raštus ir šiaudų paveikslus ant sienų, man ėmė suktis mintys, kad reikia kažkaip interaktyviai vaikus įtraukti į tautodailės pasaulį...



Galiausiai ėmusi klausinėti vaikų, kokios veiklos jiems šiemet labiausiai patiko, išgirdau iš Magdės, kad jai labai patiko „Gamtos turtų medžioklė“, į kurią buvome leidęsi praeitą rudenį. Štai ši mintis ir sudėliojo man visus taškus ant i. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu padaryti panašaus pobūdžio „medžioklę“ kokiame nors muziejuje...

Nieko nedelsusi sukūriau vaikams Tautodailės ir amatų turtų žemėlapį, su kuriuo ir leidomės į medžioklę Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, kartu į kompaniją dar ir draugų pasikvietę. Kiek nerimavau iš pradžių, kaip čia viskas eisis, tačiau nuo pirmųjų minučių vaikai įsitraukė į medžioklę, glumindami muziejaus darbuotojas, kurios susidomėjusios stebėjo, ką čia tie vaikai su tokiu didžiuliu užsidegimu žymisi. Net Liutauras, kurį ne taip lengva būna sudominti, po visko pripažino, kad „motyvacija viską rasti buvo didžiulė“, ir jam labai patiko!





Kai nebūdavo kaip pasižymėti rastus objektus stovint ar reikėdavo užsirašyti tai, ką rado nesant mano žemėlapyje, vaikai tiesiog susigūždavo ant grindų ir čia pat fiksuodavo faktus. :) Aš ne ką mažiau intensyviai ieškojau savųjų lobių, kad spėčiau ir jums pakoreaguoti žemėlapį, į jį įtraukdama tai, kas buvo prieš tai pražiopsota. Tad griebkite ir neškitės į Kaziuko mugę – kad vaikai ne tik kaulytų jus ką nors nupirkti, bet ir azartą pagavę šukuotų mugę, ieškodami vieno ar kito tautodailės dirbinio, atkreipdami dėmesį į tai, kas iš ko padaryta, kaip papuošta ir ar jų apskritai mugėje esama, ar dar šiais laikais gaminama.


Tiesą sakant, šis žemėlapis gali jums pasitarnauti net ir namie – galite susigalvoti įvairių žaidimų jo pagrindu. Žymėtis, kokius amatus patys esate išbandę ar kokių tautodailės dirbinių esama jūsų namuose...
Labai norėjau į šį žaidimą įtraukti dar ir tautinių raštų faktorių, deja, nebespėjau. Gal ateityje sugalvosiu, kaip tai padaryti ir pasidalinsiu su jumis.

Tam kartui pažinčiai su raštais teko pasitenkinti tradiciniais Youtube'o filmukais apie juostų raštus ir prieverpsčių drožybą. Prie šios temos, manau, dar prisiliesime ateinančiomis savaitėmis, todėl per daug nepergyvename, kad nespėjome. 

Na, o tam kartui mūsų rankos dirbo paprastesnius darbelius. Ateinančią savaitę bendruomenėje organizuojama vaikų Kaziuko mugė, kuriai vaikai pasišovė pridaryti įvairių darbelių. Matysim, kiek čia to entuziazmo užteks juos visus pabaigti, bet pradžia yra. Liutauras vėl prisiminė prieš keletą metų mokytojos Violetos užrodytus molio dubenėlius, puoštus dekupažo technika, tad puolė tuoj juos gaminti. Magdė tuo tarpu nusprendė likti prie muiliukų ir popieriaus dirbinių, bet vieną dubenėlį sau nusilipdyti irgi susigundė...





Didiesiems meistrams neprilygsim, žinoma, savo dirbiniais, bet pasinerti į senovės meistrų pasaulį ir iš jų pasisemti išminties – visada verta. Šią savaitę tai padaryti mums padėjo italų auksakalio ir skulptoriaus Lorenco Giberčio, kūrusio ankstyvojo renesanso laikotarpiu, darbai.

Foto iš https://www.artsy.net

Man pačiai tai buvo atradimas, todėl su dideliu susidomėjimu pasižiūrėjome, kaip buvo restauruoti keli šio menininko darbai. Jei įdomu, ir jums rekomenduojame:

Pamatyti, kaip dirbo didieji meistrai, vaikams labai į naudą. Šiais laikais, kai viską skubama padaryti čia ir dabar, sunkiai suvokiama, regis, kad kažkas 27-nerius metus galėjo dirbti prie vienų (!) durų. Ir dar 25-erius prie kitų... Liutaurą tokie skaičiai pribloškė.




   
Istorija / Biblija / Charakteris


Pastarosiomis dienomis tenka kalbėti su vaikais ir apie kitus pribloškiančius dalykus. Įvykiai Ukrainoje neišvengiamai paliečia istorijos temą. Kodėl žmonės kariauja? Kaip tai susiję su konkrečiomis šalimis ir bendra viso pasaulio istorijos eiga, ekonominiais pokyčiais? Ar visada galime vienareikšmiškai teisti vienus, o išteisinti kitus? Kiek galime tikėti tuo, ką skaitome, matome ar girdime žiniasklaidoje? Kaip susidaryti savo nuomonę? Kokią dalį informacijos mes, paprasti žmonės, galime žinoti, o kiek jos lieka mums nepasiekiama? Kiek viso to mes galime įtakoti? Kodėl svarbu žinoti vienos ar kitos šalies/tautos istoriją?


Daugybė klausimų, daug pokalbių, vedančių į vieną pagrindinį klausimą: kaip viso to apsuptyje jaustis saugiu ir ramiu? Vaikai vienareikšmiškai žino – kas pasaulyje bevyktų, kas su mumis pačiais benutiktų, svarbiausias dalykas yra ne namų sienos, ne sotesnis ar skurdesnis duonos kąsnis, ne galimybė gauti vienokias ar kitokias pramogas, bet mūsų kiekvieno siela – tai ją visi šie įvykiai grūdina, brandina, ir galiausiai ji vienintelė šiame pasaulyje mums tampa svarbi. Ja pasirūpinti mums padeda Biblijoje randama Dievo išmintis. Juk ne veltui prieš du tūkstančius metų Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus, kad užmokėtų už kiekvieno mūsų nuodėmes ir savo prisikėlimu užtikrintų, kad ir mes turėsime amžinąjį gyvenimą. Tai žinant ir tuo tikint, nebaisios nei karų grėsmės, nei visa kita, su kuo netolimoje ateityje gali susidurti pasaulis ir/ar kiekvienas iš mūsų. 

Taigi – toliau mokomės Biblijos citatas ir dedamės tą išmintį į širdį. Vaikų seneliai ir proseneliai patyrė tremtį, patyrė ne vieną karą ir emigraciją į įvairiausius pasaulio kraštus. Giminės istorija ir protėvių patirtis ateina mums į pagalbą ir taip pat primena, kad ne mes pirmieji esame istorijos viesule, ne mums vieninteliams tenka susidurti su nežinomybe ir kitais neramumais. Todėl kas benutiktų, gyvename toliau...




  
Lietuvių kalba

Vaikai netikėtai prisiminė įsimintinos rašybos žodžių programėlę. Labai į naudą, iš tiesų, pasikartoti.


Paskui gi vis tiek tenka imtis pratybų ir „zulinti“ jas. Iš tiesų, su Liutauru jau yra paprasčiau – su juo mes susitariame (nors kartais tenka ilgokai pasiderėti), o štai su Magde nors ir susitariame, tačiau su ja viskas vyksta taip lėėėėtai... Jai būtina aptarti pasirinktų pieštukų spalvų derinius, apkalbėti rastų vardų gražumą/populiarumą/skambesį, o jau tada gal ir išeis sėsti prie rašymo... Todėl su Magde prie pratybų visuomet užtrunkame labai ilgai.



Kartojamės tikrinių daiktavardžių rašybą ir dvibalsius. Su Liutauru vis dar esame strigę daiktavardžių linksniuose. Vietininkas ir prieš tai nagrinėti linksniai „eina į trąsą“...






Matematika

Sėdame prie matematikos. Magdę fantazija ir vėl nuneša nuo pratybų tolyn. Vietoj to, kad paprastai stulpeliu atliktų atimties veiksmą, ji puola piešti skaičiams namelius, kuria istoriją apie 99 gyventojus antrame aukšte ir 79 pirmame... Vietoj to, kad lentelėje tiesiog suskaičiuotų varnelėmis pažymėtų daržovių svorį, ima kurti eilėraštuką apie varneles... Patikėkite, kantrybės ir man kartais pritrūksta... Bet tada pagalvoju: įdomu, į ką tas vaikas atsigimė?.. Nusišypsau ir gyvenu ramiai toliau... :D





Magdės fantazija nuvilioja ją ir į geometrinių kūnų pasaulį, ir ji, žiūrėk, jau klijuoja oktaedrą iš popieriaus...




Liutauras tuo tarpu, per ilgai ties oktaedrais neužsibuvęs, kelia koją į kūnų judėjimo uždavinius. Buvau nusiteikusi, kad ši tema bus labai sunkiai įveikiama. Tačiau Liutauras mane nustebino, labai greitai perpratęs kelio-laiko-greičio trijulės sąsają. Kiek save menu, man kelio-laiko-greičio uždaviniai mokykloje nors ir patikdavo dėl paties iššūkio, tačiau labai sunkiai eidavosi, ir man keblu būdavo suprasti, kur ten koks traukinys, važiuodamas n greičiu, susitiks su kitu atvažiuojančiu traukiniu. Todėl labai džiaugiuosi, kad Liutauras juos vos ne intuityviai perprato, nors, be abejo, dar daugiau reikės tokio tipo uždavinių paspręsti, kad galvoje užsifiksuotų šviežios žinios.




Apskritai matau, kad Liutauras galėtų visai neblogai gaudytis matematikoje, jei tik norėtų. Tačiau štai to noro (o dėl to – ir dėmesio šiam reikalui) pritrūksta, todėl jis dažnai labai skuba tiesiog persibėgti per temą, išspręsti ir užversti sąsiuvinį bei viską tuo ir pamiršti. Aš tuo tarpu bandau mokytis, kaip jį sustabdyti ir padėti jam stabtelėti ties tuo, kas gyvenime tikrai pravers...



 
Užsienio kalbos

Užsienio kalbų mokymasis neabejotinai yra toje pačioje gyvenime praverčiančių žinių kategorijoje. Todėl tyliai pradedu džiaugtis, kad vaikai po truputį pradeda gaudytis jau ir anglų kalboje. Nes rudenį jau buvau beveik supanikavusi, kad sunkiai labai einasi jiems su ta anglų. Dabar matau visgi, kad gal ir ne taip greitai, kaip man norėtųsi, bet po truputį judame į priekį! 




   
Muzika / Smuikas / Susitikimai

Į priekį visuomet mums padeda judėti ir muzika. Šių savaičių kompozitorius buvo Liudvigas van Bethovenas. Likau labai nustebinta, kad vaikams jo muzika nepatiko! Na, bent jau ta, populiarioji, veržlioji. Teko keisti taktiką ir fone leisti lyriškesnius šio kompozitoriaus kūrinius. Pastaruosius „prarijo“.

Smuiko klasėje tuo tarpu mokytoja atostogų proga suorganizavo pusdieno stovyklą-koncertą, į kurį nebuvo paskviesti tėvai – vaikai ten vieni karaliavo, muzikavo, bendravo, todėl neturiu nei vienos nuotraukos jums parodyti, tegaliu pasakyti, kad vaikams tiko-patiko, grįžo laimingi, įspūdžiais turtingi.

Ne visuomet, kaip ten bebūtų, namuose jie noriai traukia smuikus ir groja, tačiau su kompanija groti – visai kas kita...





   
 Kūno kultūra / Robotika / Ekperimentai / Žaidimai

Visa kita, kas vyko tarpuose tarp mokslų ir įvairių veiklų, liko kažkur pasibarstę, todėl atskiro aprašymo nelabai gal ir nusipelno... Liutauras toliau lanko robotikos būrelį, su Magde retsykiais prisigalvoja visokiausių eksperimentų (pastarieji buvo susiję su vandeniu ir plastikinių maišelių tvirtumo bandymu) bei žaidimų... 


Pavasaris jau, regis, visai čia pat, todėl tikiuosi, kad nebus sunku išvyti žiemą iš kiemo. Jei neturėsite įkvėpimo Užgavėnių blynams kepti, pasižiūrėkite Liutauro video, kaip jie su Magdei tai darė, gal padės. :)



Tuo tarpu mūsų šių savaičių apžvalga į video formatą sugulė štai čia:


Ilgai teko ieškoti tinkamos muzikos jam papuošti, kol galiausiai mane išgelbėjo Žemyna su savo nuostabiu kankliavimu, padovanojusi mums porą kūrinių! Didelis ačiū jai užtai!!! 

Gero žiūrėjimo, ramaus laiko!