2018 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

Nauji mokslo metai. O bus taip: pokštai!

Visą vasarą sukau galvą – kokia „švietimo“ esmė? Ar švietimas tikrai yra tai, kas gelbsti pasaulį? Singapūro, kuris daugelyje mokslo sričių lyderiauja pasaulyje, gyventojai pagal laimingumo indeksą tėra 34-oje vietoje. Na taip, Lietuva – dar žemiau. Penkiasdešimtoji. Ir gal tas Singapūras kaip tarpinė siekiamybė ne taip jau ir blogai? Tačiau tuomet kodėl ne Australija, JAV ar ta pati Suomija? Jų švietimo sistemos – skirtingos, bet žmonės vis tiek nepalyginamai laimingesni nei ten, kur vaikai per mokslus baltos dienos praktiškai nemato. Pradžioje – mokyklos suole, paskui – lenkdami nugaras prie kompiuterių ir kitų įvairiausių darbų.

Ko aš pati noriu iš savo vaikų? Ar kad jie būtų tarp kokios nors srities lyderių, ar kad tiesiog būtų laimingi? O gal viena ir kita kažkaip galima suderinti? Koks mano, kaip mamos, koks mūsų, kaip šeimos, indėlis į tai, kad vaikai užaugtų pavyzdžiu kitiems, būdami tais, kurie „spindi kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2:15) ir vaikšto „išmėgindami, kas Viešpačiui priimtina“ (Ef 5:10)?

Įpusėjau Alison Gopnik knygą „Sodininkas ir dailidė. Ką nauji vaikų raidos tyrimai teigia mums apie vaikų ir tėvų santykius“. Džiaugiuosi, kad ji į mano rankas pakliuvo būtent dabar. Kai dar galiu susidėlioti taškus ant i. Paskaitykite, jei vis dar galvojate, kad esate savo vaikų gyvenimo formavimo viešpačiais. Žinoma, visur turi būti tas aukso vidurys. Nes neauklėjami vaikai užliptų jums ir visiems aplinkiniams ant galvos. Bet jei kalbame apie vaikų mokymą, viskas yra kiek kitaip. Juo labiau, sunku eiti prieš srovę pasaulyje, kuriame visur lenktyniaujama, kas geresnis, pranašesnis, visaip kaip kitaip -esnis. Pasaulyje, kuriame mūsų vaikai gyvens ir turės išsikovoti savo vietą po saule. Tik štai mano esminis klausimas: ar mokslas yra tai, kas jiems užtikrins tą -esnį gyvenimą?

Stebėdama savo giminės, pažįstamų, draugų gyvenimus, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: laimingiausi yra tie, kurie turi „gerą“ charakterį. Tie, kurie yra lankstūs, nuolankūs, kantrūs, mylintys. Deja, nebūtinai tie, kurie gali pasigirti sėkminga karjera ar kitais švietimo įtakotais pasiekimais.

Tai va, po tokios ilgos įžangos kaip ir priėjau prie svarbiausio – noriu išmokyti savo vaikus būti laimingais. Kaip kad apaštalas Paulius rašo: „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę.“ (1Tim 6:8). Ir tikiu, kad prie to labiausiai prisideda charakteris bei jo įtakojamas požiūris į gyvenimą.  Ne veltui Biblijoje niekur nekalba apie karjerą, tačiau tiek daug kalbama apie dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, ilgą pakantumą, švelnumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą. Visa kita – tik įrankiai toms savybėms įgyti, charakteriui formuoti. Kaip gerai vienas lektorius apie savo sūnų pasakojo, vertęs jį perrašinėti pribraukytą matematikos puslapį: kai jaunuolis pykdamas klausė, kodėl tėvas jį verčia perrašinėti kelintąsyk tą puslapį su skaičiais, jei jau jis ir taip seniai visas užduotis išsprendęs, tėvas atsakė, kad tai – ne matematinis reikalas, bet charakterio formavimo klausimas.

Štai tokioje šviesoje visą mėnesį bandžiau dėliotis ateinančių mokslo metų planus. Tikėdamasi, kad kiekviena tema, kiekvienas dalykas atneš galybę kasdienių progų tiek man pačiai, tiek ir vaikams pažaboti tą maištingą charakterį.

Na, o kaip ten pas mus būna su tuo planavimu, tai jau žinote, ar ne? Ko tik mes su Egle neišbandėm... Ir savaitinių planų, ir ciklinio planavimo, ir planų perkėlimo nuo popieriaus į išmaniuosius įrenginius. Finale vis tiek kažkas būna ne taip, kažkas neveikia. Bet be plano irgi negali pajudėti iš vietos. Vis tiek, kaip ten bebūtų, reikia kažkokių gairių – gyvename tam tikroje sistemoje ir daugiau mažiau turime joje suktis.


Apie perfekcionizmą jau rašiau. Ta proga leidžiu kartelę žemyn ir rezgu naują planą iš tos poros metų patirties. Pirmiausiai pabandžiau suprasti tai, kas pasiteisino ir nepasiteisino anksčiau. Pamenu, kad labai smagu buvo turėti kad ir neišsamų, bet konkretų pirmųjų mūsų eksperimentinių metų planą, pagal kurį ir tai, kas būtina, buvo padaryta, o ir vietos improvizacijai liko. Plius mačiau visų metų perspektyvą. Jei darau teisingas išvadas, kiti planavimo tarpsniai nepasiteisino todėl, kad iš dalies atėjo perdegimo fazė, o iš dalies dėl to, kad buvau pasimetusi, ką daryti toliau. Kad taip nenutiktų ir šį kartą, nebeišradinėjau dviračio, o rišausi prie Lietuvoje patvirtintų kontekstinio ugdymo (homeschooler'ių tarpe taip vadinamo „unit study“ ) planų (mano lentelėje jie baltame fone). Iš viso to ėmiau temas ir idėjas kitiems, mano pasirinktiems dalykams (jie pilkame lentelės fone). Tuo pačiu pabandžiau integruoti Classical conversations (CC) bei kitų žymių mokymosi šeimoje šalininkų naudojamų programų istorijos modelį ir Šarlotės Meison gyvąsias knygas. Taip gavau pakankamai išsamų, bet, jei įsigilinsite, ne per daug perkrautą metų ugdymo planą. Jame: istorija, Biblijos citatos, charakterio formavimas, gimtoji kalba, pasaulio pažinimas, dailė, muzika, etika, šokis (judesys), anglų, rusų kalbų pagrindai, išvykos, eksperimentai, žaidimai ir skaitoma literatūra.

Pirmos savaitės planas.

Džiaugiuosi, kad pirmoje klasėje išpuola nemažai atostogų. Kaip žinia, mokymasis namuose realiai vyksta visą laiką. Tad, kiek galiu spręsti iš patirties, tos laisvos savaitės bus arba pasivijimui to, kas buvo dėl vienų ar kitų priežasčių nespėta, arba norint vieną ar kitą temą pastudijuoti giliau, išsamiau.

Gal kils klausimas, kam pirmokėliui istorija? Anot CC, 5-10 metų vaikams, kurie tarsi kempinės sugeria visą informaciją, chronologinis pažintinis istorijos kursas – labai naudingas. Tai – ketverių metų kursas, kurio metu chronologiškai pereinama per įvykius nuo Sukūrimo iki šių dienų (pirmieji metai apima įvykius nuo Sukūrimo iki Kristaus prisikėlimo). Didžiausias šio kurso privalumas, kad bibliniai įvykiai yra integruoti į pasaulietinius, kas vaikui (o ir, patikėkite, man pačiai) leidžia matyti vientisą pasaulio istorijos raidos paveikslą. Pasibaigus tiems ketveriems metams, kursas yra kartojamas iš naujo, tik vaikai jau detaliau susipažįsta su girdėta anksčiau informacija, ima kelti klausimus, kas ir kodėl. Trečią ratą sukant, paaugliai dar giliau kapsto tas temas, nagrinėdami sąsajas tarp jų ir istorinius dėsningumus. Kiekvieną įvykį lydi pažintinė kortelė. Lietuviškai jų, žinoma, neturime, bet panašu, kad turėsime. Jei manęs neištiks pažaduko krizė. Tam kartui kartu su poros kitų bendraminčių pagalba esu paruošusi 42 korteles, o kol jos eis į trasą, bandysiu vytis su kitomis.


O dabar linksmoji dalis. Turbūt žinote, kad kai ateina planų įgyvendinimo metas, prasideda visas džiaugsmas. :) Auginančios berniukus mane supras. Todėl Liutauro „prisiviliojimui“, idant būtų galima vaikį bent trumpam sudominti pasodinant jį prie stalo, esu numačiusi imtis įvairiausių vingrybių. Dėl Magdės tam kartui nesuku galvos, nes jei atsisėda prie stalo Liutauras, tuoj ir ji prisistato, reikalaudama savo dalies. Taigi, bandysime tokius fintus...

Rytinė lobio paieška / istorijos kortelės
Vaikams labai patinka ieškoti lobio. Tai išnaudodama, ryte po pusryčių, kuomet jau planuosime pradėti savo „mokslus“, ketiname eiti ieškoti lobio, paslėpto ar tai namuose, ar kur nors aplink juos. Lobis – paslėpta tos dienos istorijos kortelė, na ir, žinoma, kokia nors bambonkė. Kortelėje esanti dienos tema (per metus jų bus viso 136) diktuos ir dienos ar jos dalies veiklą. Veiklas dėliosiu arba aš, arba, kai turės entuziazmo, galės pasirinkti patys vaikai.

Motyvaciniai magnetukai
Pamenate mano jau kartą iš kalendoriaus transformuotą magnetinę motyvacinę lentą su gerų darbų kraitele?


Kadangi lenta daugiau mažiau pradėjo nebeveikti, pasitelkiau ją kitam projektui. Iš magnetinės plėvelės pasidariau 36 magnetukus, kurių kiekvienas simbolizuoja kokią nors savaitės veiklą iš mano plano: eksperimentus, muziką, dailę, rašymą, skaitymą, skaičiavimą, žaidimus, istoriją ir kt. Kai kurie dalykai dienos eigoje bus integruoti ir išeis natūraliai, ties kai kuriais reikės daugiau valios – tada ir galės vaikai pasirinkti, ką iš nemaloniausių dalykų norėtų padaryti. O paskatinimui – įkainoju vieną ikonėlę 5 eurocentais. Taip per savaitę vaikai galės susitaupyti iki 1,8 €. :)


Kiek tai realiai veiks – pagyvensim, pamatysim. Na bet, nepabandysi – nesužinosi. Tačiau jei veiks, tai dar ir šiokių tokių finansinių įgūdžių, tikiuosi, vaikai išmoks.

Jei sugalvosite pasidaryti panašią lentą ir jūs, galite tam panaudoti elementarų A3 formato paveikslo rėmelį, į jį atpjovę ir įdėję tos pačios magnetinės plėvelės, ant kurios lips bet kokie kiti magnetukai, arba naudokite šaldytuvo paviršių. ;) Vaikai jau dabar pažindinasi su magnetukų simboliais. Išdėsčiusi juos su šiokiais tokiais tarpeliais tarp savaitės dienų, pati taip pat matysiu trumpajį savaitės plano variantą, o vaikai turės džiaugsmo perkėlinėti spalvotas ikonėles iš apatinio langelio į viršutinį.

Tiesa, kaip su Egle išsiaiškinome, tokia lenta tinkama tik vizualikams. Jei jūs ne tokio tipo, jums ji bus tik bevertė spalvų makalynė, kaip kad man žodžiais išdėstyti planai, kurie pakabinti prieš akis tampa tiesiog bereikšmiu raidžių kratiniu, visiškai nemotyvuojančiu veiklai. :)

Žodžiu, palinkėkite mums sėkmės. :) Pasilikite eteryje ir sužinosite, kaip mums detaliau eisis derinti mokyklinius, pomokyklinius ir gyvenimiškus reikalus. ;)

2018 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

Mūsų liepa arba atostogos kaime...

Vištos

O prasidėjo mūsų liepa nuo... vištų. Em... ehem... seniai mąstėm apie vištelių užsiveisimą, tačiau vis dar nedrįsom, vis atrodė, kad gal dar vėliau kada. Tačiau po to, kai apsilankėm pas Agnę su Andrium, supratom, kad vaikams tų sparnuotų padarėlių visgi labai reikia. Taip vieną lietingą popietę pas mus apsigyveno dešimt dedeklių ir vienas gaidys, dėl savo spalvos tuos gavęs Mėnulio vardą. Trys raibos vištaitės taip pat greit gavo vardus: Liutauro numylėtinė Pukė, Magdės gražuolė Žaibuolė ir Raibuolė – viskas, žodžiu, labai jau -uoliai... Rudosios gi ne visos gavo vardus – išskirta iš tarpo buvo tik Meilutė ir Ruduokė. Likusios penkios iki šiol laksto be vardų.





Meilė vištoms buvo tokia didelė, kad būdavo dienų, kuomet su višta po pažastim pravaikštinėdavo vaikis ko ne visą dieną... :)



Draugams pademonstruoti vištas buvo tiesiog būtina... :)


Jų draugijos neišvengėm ir mudvi su Magde... :)


Gaidys tuo tarpu mėgo užsukti pas mus į terasą...


Gamta

Kadangi liepa nepagailėjo nei liūčių, nei saulės, tai ir vaizdų teko mums čia visokiausių... O vaikams džiaugsmo! :) Juk taip smagu stebėti upėmis patvinusį kiemą, palakstyti su skėčiais ir be jų, pasitaškyti balose, statyti užtvankas iš smėlio, galiausiai – žavėtis ne vienąsyk pasirodžiusia vaivorykšte...

 




O po lietaus, kaip ir dera, gamta papylė savo gėrybių... Ir uogų, ir grybų... Žemuoges keitė subujojusios avietės, avietes – kaimyninės apleistos sodybos serbentai, serbentus – kieme išdygę grybai... :)



A... Šita... Ir varlių bei rupūžių visokių po lietaus prisidaugino. Viena kita vis ima, netyčia į lietaus šulinį įkrenta, o čia, žiūrėk nepastebėta ir nugaišta... Radom vieną tokią... Pasinaudojom proga, biologijos pasimokėm. Skrodimą padarėm... :)) Pamenu, vaikystėj mums kažkaip labai didelį įspūdį tos išskrostos varlės darydavo. Dabar kažkaip viskas per daug natūralu atrodo... Bet vaikams, tikiu, patiko. :)


Skaitom rašom piešiam

Jei su Liutauru kas kartą kovojam dėl kiekvienos parašytos ar perskaitytos raidės, kurios jam, regis, absoliučiai nerūpi, tai su Magde (ech, kaip paprasta su tom mergaitėm) nereikia praktiškai nieko specialiai daryti – ji natūraliai domisi raidėmis, nori rašyti, nori skaityti, todėl pasitaikius progai pati išsitraukia raides, knygelę ar popieriaus lapą ir dėlioja, skaito, rašo, klausia, kas kaip...



Va gal su piešimu kartais paprasčiau – ima abu ir pradeda piešti... Vos pasidalindami vietą piešimo lentoje ar prie stalo...





Liutaurui po kelių akimirkų pabėgus (nes juk ko čia gaišti prie piešimo!?), mes su Magde domimės spalvų maišymu. Pataikiau LIDL'e nupirkti tokią dažų dėžutę su spalvų maišymo ratu. Pasirodė superinis dalykas. Spalvas jau subaigt spėjom, o tas ratas liko. Naudosimės toliau. Magdei labai patiko...


Jei dar kur užtaikysit, atkreipkit dėmesį – rekomenduoju. ;)


Dažymo banga pas mus tam tikromis dienomis taip įsisiūbuodavo, kad tekdavo plauti ne tik teptukus, bet ir pusę kiemo... Tuo pačiu ir įgūdį susitvarkyti po savęs tvirtinom...


O susitvarkius galima ir persirengti. Prancūziško stiliaus madas, pavyzdžiui, pademonstruoti...


Arba ant hamako susėdus knygą paskaityti. Ne itin daug jų mums pavyksta paskaityti, tačiau negaliu nepaminėti labai mums patikusios H. Petersono knygos „Štai ir Peteris“ – apie berniuką, atvykusį į kaimą atostogų. Įtaigiai perteiktas kaimo gyvenimas ir nepaprastai šilti veikėjų santykiai, regis užburia. Neatsitiktinai todėl turbūt įtraukė maniškius taip, kad net pusvalandžio, praleisto hamake, retsykiais būdavo maža... Skaitydavom vienu ypu ir ilgiau...
Į tą pačią gyvenimo kaime temą mums papuolė ir vaikiškas serialas „Nanetės vaikystė“. Jei dar nematėte, rekomenduoju. Ir nors jame gal nėra taip viskas 100 proc. man priimtina, tačiau bent jau man imponavo tai, kad mažieji istorijos veikėjai yra skatinami ieškoti sprendimų, atsiprašyti, ištaisyti savo klaidas, padėti vienas kitam, suprasti, pajausti. Žodžiu, mums labai patiko. Tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.

Žaidimai

Turim naują žaidimų erdvę – šviežiai pastatytą ūkinį pastatą betoninėmis grindimis – dviratukininkų ir paspirtukininkų džiaugsmą. Čia galima ir vandens šautuvais pasišaudyti, ir driftus išbandyti, ir garažo vartų veikimą išbandyti – juk taip smagu, kai beatsidarantys vartai dar ką nors ir pakelia pasku save – kokį skėtį ar paspirtuką...



Tiesa, tėvelis vartų dažnai darinėti neleido, todėl teko vaikams kitą alternatyvą siūlyti – nupirkome statybinį juostinį keltuvą ir pritvirtinome prie supynių. O jau džiaugsmo vaikams!!! Tiek saviems, tiek svetimiems...



Žodžiu, kiek apmirusi supynių zona šį mėnesį atgijo kaip niekad...


Dar viena atrakcija buvo bendromis jėgomis įrengta žaidimui su vandeniu. Keliolika santechnikos skyriuje išleistų eurų tapo štai tokia irigacine sienele. Iš šalia esančio ūkinio lietaus vandens šulinio siurblys vandenį pumpavo per šlangą į šį eksperimentinį „įrenginį“, o iš jo vanduo vėl keliavo į tą patį šulinį. Liutauras įsivaizdavo, kad tai – mūsų kiemo fontanas, todėl turi būti visuomet įjungtas... Na, gerai, jei visada negalima, tuomet bent jau tuomet, kai visi pietaujame terasoje. Pasiekėm kompromisą, t'sakant... :)



Kai ši eksperimentinė erdvė nusibodo, kartu su kaimynu Liudu berniukai nutarė patobulinti sistemą – užkėlė šlangą į terasos lietaus lataką, kad šiuo bėgdamas sugrįžtu vėl į šulinį... Žodžiu, kaip suprantate, vandens, išradingumo ir alpinizmo pas mus šį mėnesį netrūko... :)


Penkiametis kaimynų berniukas Liudas dažnai pas mus kieme apsigyvendavo. Abiem berniukams, o ūpui pagavus ir visai trijulei idėjų žaidimams nestigo – jie rengėsi namus, spalvotais puodeliais puošė „kalėdinę eglutę“, kraustėsi „į kitą kaimą“, žodžiu – dažnai viena ausim nugirsdama rimtus jų pokalbius negalėdavau nesišypsoti – žiūrėdama į juo iš šono regėjau tiesiog tobulą vaikystę... :)

Trijulė užkandžiauja


Berniukai savam amplua – Liutauras moko Liudą išardyti metalofoną...
Na, ir surinkti paskui. 

Pyragų kepimas vis dar ant bangos.
Nenuostabu, kad ir Liudą Liutauras pasišovė išmokyti šio amato subtilybių...

Liudo kompanija iš tiesų labai smagi. Berniukai tarsi papildo vienas kitą – gali valandų valandas žaisti drauge nei pykdamiesi, nei ginčydamiesi – darniai priimdami sprendimus, siūlydami vienas kitam idėjas. Todėl jei jau nutinka, kad jiedu susipyksta, žinok – įvyko kažkas tikrai rimta. Tai, ko jų galvelės nesugeba išspręsti. Tenka tada skubėt į pagalbą ir siūlyt atstatyt vienu ar kitu būdu draugystę...


Išvykos, įvykiai

Mėnesio pradžia buvo rimta. Keliavome kasmetiniam vizitui pas gydytoją. Gydytoja pažįstama ne vienerius metus, todėl vaikai pas ją kabinete jaučiasi geriau nei namie... :) Pasimatavo, pasisvėrė, akis, kraujospūdį leido patikrinti, lipdukų, žinoma, užsitarnavo...


Kiek rimtesnis iššūkis laukė procedūriniame kabinete, kur teko atsigulti kardiogramai ir ramiai ramiai pagulėti... Sako, visiems septynmečiams dabar privaloma.


Svečių per daug šį mėnesį nesulaukėm, tačiau vis tik keletą kartų mėgavomės vienų ar kitų draugų bendryste. Ispanijoje gyvenančios Lauros šeimyna su Eva ir Klara bei Šveicarijoje įsikūrusių Astos ir Frederiko šeima su Gabriele prieš akis – jau kaip ir mūsų vasaros svečių tradicija. Džiaugsmas ir mums, ir vaikams. Gintarė su Melisa ir Jurga su Kostu bei Vaiva, gausi Ievos šeimyna su tuo pačiu Liudu priešaky – vietiniai svečiai, bet ne mažiau mieli, savi ir visuomet laukiami. Žodžiu, buvo laiko viskam – ir ant supynių pasisupti ir prie ežero išsimaudyti ne kartą nuvažiuoti...

Su Lauros šeimyna


Kartu su Gabriele

Prie mūsų pamėgto Elniakampio ežero, kartu su Liudu.

Na ir, žinoma, atskira vasaros tema – gimtadieniai. Iš visų pusių čia jų tiek pas mus, tiek pas kaimynus daugybė. Tad bandom filtruoti ir švęsti tik vaikų. Nors neišvengiamai ir per savus sveikintojų sulaukiam, tad minimaliai atšvęsti vis tiek tenka...

Įspūdingiausias vis tik buvo jau ne kartą čia išlinksniuoto Liudo gimtadienis. Su kvapą gniaužiančia atrakcija – aukšto spaudimo vandens šautuvu. Juo reikėjo ir stovinčius butelius išguldyti, ir šiaip smagu buvo paeksperimentuoti.



O kol berniukai virškino visokius vandeninius eksperimentinius įspūdžius, Magdė kalbos perlus mėtė. Atėjusi kartą man sako:
– Mamyte, man reikia nuodų.
– ?? Ko tau reikia?? – bandau aiškintis.
– Nagi va to, nuo uodų! – rodydama į repelentą lentynoje, patikslino.
Už šią savo frazę, įtrauktą į vienos pažįstamos FB puslapį, gavo mergina prizą – iš ETSY parduotuvės išsirinktą paveikslėlį. Va taip vat. Laimės pilnos kelnės buvo, kai atkeliavo paštu ir įrėminom. Stovi lentynoje prie lovos ir džiugina – toks vat naujas draugas dinozauras. :)


A, tiesa, dar fotografijos menui potraukį mažoji menininkė šį mėnesį atrado – vaikšto dažnai su mano senu fotoaparatu (bet dar ne tokiu ir prastu veidrodinuku) ant kaklo ir pleškina viską, kas papuola – ir mane, ir Liutaurą, ir vištas, ir visa, ko reikia ir ko nereikia... Tegu mokosi. Ieško savo auksinio kadro. :)


Taip štai ir baigėm tą liepą. Su trumpėjančiais vakarais ir jau vis dažniau uždegamu prieš miegą laužu...