2019 m. kovo 31 d., sekmadienis

30-oji savaitė. Gyvenimiški netikėtumai

Savaitė pasitiko mus netikėtai. Senelį išvežė su greitąją, iš paskos skubėjome į reanimaciją ir mes. Deja, vaikų ten neleidžia, tad turėjo mažieji nusivylę laukti už durų. Deja, pusę savaitės taip ir teko pralakstyti šen bei ten, sekant įvykius, tikintis geriausio, ruošiantis blogiausiam... Todėl parašysiu labai skūpiai ir trumpai.

Tylą saugantys ligoninės koridoriai...

Nuliūdę lankytojai, neįleisti į reanimacijos palatą.

Tikra, neišgalvota, gyvenimiška pamoka vaikams apie senatvę, slaugą, ligas, mirtį. Daug klausimų vakarais, šiokių tokių pasamprotavimų dieną, tarp žaidimų. Viskas vaikiškai paprasta ir aišku. Kita vertus, mūsų nusistovėjusi savaitės rutina griūna, nes turime vėl kitaip planuotis laiką, kitaip susidėlioti mintis ir tolimesnius veiksmus.

O kad mintyse nesusipainiotume, tradiciškai lankomės Žaidimo laboratorijoje, kartu su draugais savaitės įtampą malšiname lauko žaidimo aikštelėje ir namuose.


Šviesos stalo suvilioti.

 Netikėtai atrastas žaidimas „Šokinėjančios varlytės“ – akies-rankos koordinacijai lavinti.

Lauko aikštelėje Magdė pagaliau išdrįsta nusileisti stulpu žemyn.

Supynėse.

Oras už lango vis malonesnis, todėl namo suginti vaikus iš lauko darosi kartais net jau ir sudėtinga. Ir štai čia pajauti – artėja vasara. :) Su ilgais šviesiais vakarais, su nesibaigiančiais žaidimais. :)

Deja, žaidimus tenka pertraukti namų darbais – niekur nedingsi, kremtame pradinukų duoną...




Taip ir keliaujame tam kartui mažais žingsneliais per gyvenimą. Vieną dieną čia, kitą ten...

2019 m. kovo 25 d., pirmadienis

29-oji savaitė. Pavasario darbai tęsiasi

Važiuojam vieną pavakarę su vaikais iš smuiko pamokų namo, saulutė pamažėle artėja horizonto link, kalbamės apie ilgėjančias dienas. Juk, regis, visai kątik grįždavome su tamsa, ir vakaro sutemų gaubiamos pamiškės vaikams audrindavo vaizduotę. O dabar, pusę septynių vakaro, štai šviesa dar taip nenoriai traukiasi. Dviem valandom per mėnesį pailgėjantys vakarai jaučiasi ne tik grįžtant namo. Visa diena, regis bėga visiškai kitaip: lengva pabusti, kibti į darbus, šiluma gena į lauką, o pradžiuvusi žemė kelią norą ilgiau būti lauke, stebėti bundančią gamtą.



 

Vaikai iš pat ryto lekia patikrinti, kiek per naktį prilašėjo sulos. Panašu, kad ši jau į pabaigą. Tvarkydami aplinką, rastas šiukšles galime sudeginti, o laužas, be abejonės, visuomet traukia. Tad net pasišokinėdami vaikai imasi šio darbo, kol aš tvarkausi aplink.


Pakavojo vaikai laužą po papuvusia drožlių plokšte ir laukia, kol ugnis „pramuš“. 
O belaukiant ir pasistiprinti galima... :)


Vištelės taip pat džiaugiasi vis ilgesniam laikui išleistos pasibėgioti lauke ir pasiknaisioti. Tai Liutauras jau, žiūrėk, pasičiupęs kurią, po pažastimi pasikišęs glosto. Grūdų saiką pabėrę abu lesina savo augintines. Magdė nenustygdama vietoje atbėga su didžiausiu entuziazmu pranešti, kad vištelė jai net iš delno grūdus lesė! :)
Džiaugiasi ir zylės, kėkštai, geniai, kurie mūsų lesyklėlių, pakabintų ant terasos, neaplenkia...

Užduotis: raskite šešias zyles. :)


Na, o smagiausia savaitės dalis, žinoma, visuomet yra Žaidimo laboratorija ir susitikimas su draugais Vingio parke. Čia galima ir Neryje pabraidyti, ir į po medžius besikarstančius bendraminčius pasižiūrėti. Pats Liutauras į juos lipti, žinoma, nesiveržia, tačiau grįžęs namo palei čia augančias pušaites trinasi, bando su Magde į jas įsiropšti. Magdė drąsesnė, užsikaria kiek aukščiau, Liutauras tenkinasi pirma apatine šaka. Aukščio baimės, jei ją turi, taip lengvai neįveiksi. Tačiau geras draugų pavyzdys vis tiek daro savo. :)



Nemėgsta Liutauras ir greičio. Todėl riedučius, Magdės įkalbėtas, aunasi trumpam. Pabandė, pavažiavo ir nusiavė. Magdei toliau vienai tenka suka ratus.

Nors vaikiai mielai vienu du žaidžia lauke, visgi atvažiavus seniai besilankiusiems kaime kaimynų berniukams, labai apsidžiaugia ir tuoj bando įtraukti anuos į savo žaidimus su mašinėlėmis, pastatytu iš europalečių nameliu, „Aukščiau žemės“ ir kitus, kurių jau net nebesusekiau. :) Išvežė savaitgalį iš mūsų kiemo turistinį kemperį, tad vaikams atsivėrė nauja žaidimų erdvė. Džiaugiasi ir jie ir aš. Lyginame su Magde žemes, nes jau nutarėme – šiemet čia augs mūsų tradicinė kiemo puošmena – saulėgrąžos. 
Magdė apskritai labai noriai dažnai pasisiūlo į pagalbą, pareikšdama: „Na, mamyte, tai duosi tu man kokio nors darbo, ar ne?..“ Tuo tarpu Liutauras siūlytis neskuba... Jo galvoje kažkas kito sukasi. Bet užtat kai vaikai yra prašomi susitvarkyti kambarį, Magdė darys viską, kad išsisuktų nuo šios veiklos, kai tuo tarpu Liutauras ims ir sutvarkys – ir už save, ir už sesę...



Liutauras pirmas nori būti ir tuomet, kai tenka atlikti akademines užduotis. Vos paklausk, kas pirmas nori eiti rašyti/skaityti/skaičiuoti/groti, Liutauras nuliūs, jei sesė pirma sureaguos ir suriks „Aš!“. Nes jam gera, kai jis pirmas darbus atlieka ir yra laisvas. Tad čiumpam tradiciškai skaitymą už ragų. Tęsiame E. Mieželaičio eilių skaitymą. Kadangi pasaką apie Ropę baigėme praeitą savaitę, išsirinko Liutauras kitą eilėraštį – „Kirvirvyrai“. Visai nieko skaitosi. :)




Miestų legendų rašyme padarėme šiokią tokią pertrauką. Kadangi prieš tai turėtose Katino Teodoro pratybose buvo užsilikusios kelios nepabaigtos vedžioti raidės, sutarėm su Liutauru, kad reikėtų pabaigti jas. Taip ir padarėm. Legendų rašymą tęsime ateinančią savaitę.


Su matematika nutarėm neskubėti, o verčiau įtvirtinti tai, kas išmokta. Kartojame skaičių sąryšius, sudėtį, atimtį. Tam į pagalbą šį kartą pasitelkiame „Math-U-See“ kubelius.


O darbus nudirbę sveikiname senelį su jubiliejumi. Puošiame uogomis tortą, piešiame sveikinimo atvirukus, dovanojame, linkime viso ko geriausio. Deja, senelis lyg tyčia savo gimtadienio rytą susitrenkia šoną, ir nebelabai nori lipti iš lovos, o po poros dienų dar smarkiau apserga ir atgula į lovą. Tad slaugom, rūpinamės, kaip mokame, ir gyvename toliau.

Kai vaikai kambaryje žaidžia, atsiranda štai tokie smagūs užrašai prie durų... :)

2019 m. kovo 17 d., sekmadienis

28-oji savaitė. Dantis už dantį, akis už akį

Vadovėlis šią savaitę mums siūlė temą apie dantis. Bet mes panorome apimti kiek plačiau ir apskritai kalbėjome apie sveikatą. Juo labiau, kad ir tėvelį čia vėjas supūtė, ir vaikams nosys kiek pavarvėjo. Tačiau pasiduoti mes neketiname, o toliau sau pėstute žingsniuojame pažliugusius pavasario kelius aplenkdami ir kas dieną besidžiaugdami gyvenimo smulkmenomis ir naujais atradimais. O atradimų būta... 

Pradėsiu nuo stambiausio – jei kartais tingėtųsi įrašą iki pabaigos skaityti. :) Nuo to, kurio gyvendamas mieste nerastum. Nes radome mes jį tiesiog pievoje. Žuvusį kovoje su neaišku kuo. Ant nugaros matyti praplėšta oda, šiek tiek plunksnų aplink. Gamtoje gyvenimas, patinka mums tai ar ne, toks jau yra – dantis už dantį, akis už akį... 

Pirma pakėlėme pažiūrėti, kas apskritai tai per paukštis. O kai pamatėme, kad čia mūsų taip dažnai matytas dangumi sklendžiantis suopis, nutarėme parsinešti namo atidesnei apžiūrai – vis tik tokio nemažo paukščio taip iš arti dar nei vienam mūsų nebuvo tekę regėti.


Bebandydami išsiaiškinti, dėl ko šis vargšelis galėjo žūti, sužinojome nemažai apie suopių ir kitų plėšrių paukščių būdą. Pažiūrėkite kad ir šį filmuką... Kovingi padarai. Kovoja ir dėl teritorijų, ir dėl patelių, ir dėl maisto. Pernai su vaikais buvome radę nugaišusią zylę, tačiau mažas paukštukas vis tik nepalieka tokio įspūdžio, kaip didžiulis... Natūralu, kad toks radinys sužadino mūsų smalsumą, ir mes ėmėme žiūrėti įvairiausius video. Viskas prasidėjo nuo Tado Ivanausko muziejaus. Tada, pamatę ten įvairių gyvūnų iškamšas, pažiūrėjome keletą filmukų apie tai, kaip jos daromos. Ir sužinojome, kad yra net tokia profesija, kaip taksidermistas. Ką tokie žmonės daro su paukšteliais, galite pasižiūrėti kad ir šiame video.

Na, o kad jau tokias anatomines temas palietėme, tai ir apie žmogaus kūną kalbėjome. Tam tikslui buvau iš bibliotekos paėmusi knygą „Žmogaus kūno fabrikas“. Bandėme su vaikais vartyti, skaitinėti, bet ne itin kažkaip ji juos sužavėjo. Tarsi buvo ir smalsu, įdomu, tačiau vis tik matomai įsijungusi fantazija vertė juos sakyti „Feee, kaip šlykštu“... :D Žodžiu, panašu, kad medikų gretų maniškiai ateityje nepapildys... 

Daug smagiau nei tas gyvasis pasaulis vaikus žavėjo negyvoji gamta. Sugulusios pievų žolės kaip niekada mums atveria šiemet apylinkių lobius. Netoliese turime nedidelį seklų melioracinį kanalą-upelį, kuris vasarą būna apžėlęs tankiomis žolėmis, todėl iki jo niekada nebuvome atėję. Dabar gi jo prieigos patogios, todėl vaikai prašo ir prašo iki jo nueiti... Tai ir keliaujam. Tyrinėjimo – į valias. Radę pagalį vaikai tikrina upelio gylį, vertina, ar su botais galėtų saugiai perbristi. O kai pasirodo, kad nelabai, tuomet bando savo jėgas peršokdami jį. Džiaugsmas didžiulis jį įveikus. :) Atrodo, kas čia tėra, ar ne? Tačiau turint omenyje, kad Liutauras – nuo pat kūdikystės nepaprastai atsargus vaikis, paprastai vengiantis iššūkių ir bereikalingų bandymų, – man tokie jo žingsniai labai džiugūs.


Smagu buvo ne tik gamtą patyrinėti, bet ir Žaidimo Laboratorijoje sudalyvauti, su Svajūne bei Gintaru M. Mažvydo bibliotekoje susitikti. Tiesa, norėjome mes su jais kartu į Energetikos ir technikos muziejų eilinį kartą nueiti, tačiau šis, pasirodo, iki balandžio mėnesio uždarytas, remontuoja ką tai jame. Teko tad suktis iš padėties ir bibliotekoje prisiglausti, pabendrauti valandėlę, kuri tądien mums buvo likusi iki smuiko pamokos.

O štai savaitgalį vaikai smagiai šėlo Vaivos gimtadienyje, kuris vyko „Mažojo genijaus“ patalpose. Erdvė nedidelė, bet vaikams trijų valandų pritrūko joje išsidūkti (nes smagiausi žaidimai, kaip taisyklė, prasideda likus pusvalandžiui iki veiksmo pabaigos). Keliaujant namo vienas per kitą skelbė, kad ir jie norės savo gimtadienius švęsti ten pat. Na bet iki gimtadienių mums dar geras pusmetis, tad nenustebkite, jei n+k kartų dar bus persigalvota. :)

Šviesos „technikų“ erdvėje...

 Spalvotų šviesų mirgėjimas ir muzika išjudino net ir maniškius... :)
Jau prisisvajojo, kad taupys pinigus disko lempai pirkti. :D

Tęsdami tyrinėjimų temą, persikėlėme į Babiloną. Čia mus atvedė biblinės istorijos. Kalbėjome apie Danielių, Nebuchadnecarą, Kabančius Semiramidės sodus... Kaip suprantate, šioje temoje daug kas persipynė – ir mūsų kažkada anksčiau apkalbėti taip vadinami Archimedo sraigtai, ir senovės imperijų architektūra, ir, žinoma, visa, kas susiję su ištikimu Dievo tarnu Danieliumi. Kaip suprantate, nors ir lėtai, bet kažkaip iriamės į priekį su istorija. :)


Iriamės į priekį ir su kitais akademiniais dalykais. Vaikai vėl apimti entuziazmo rašyti visur ant visko ir visada. Namai pildosi raštais rateliais, dovanomis dovanėlėmis mamytei, tėveliui, draugams... :D


Ir, nepatikėsite, kad tai vyksta tik dabar, bet pagaliau Liutauras išdrįso pats, savarankiškai, be niekieno pasakinėjimų ir pasitikrinimų rašyti savo vardą. Nes iki šiol mažajam perfekcionistui vis knietėdavo pasitikslinti, ar tikrai kokios raidės nepraleidžiąs.

Magdė tuo tarpu rašo pagal savo taisykles. :)

„Nuo Magdės Svajūnei“

Visa kita liko už kadro... :) Laukite tęsinio!


2019 m. kovo 10 d., sekmadienis

27-oji savaitė. Pavasario darbai

Nežinau, kaip ten su pavasario pojūčiu mieste, tačiau kaime šis laikas – nepakartojamas. Sniegui nutirpus ir saulei vis dažniau šildant, nebesinori kiurksoti namuose. Gena pavasaris į lauką, nors tu ką. Darbų po žiemos – apstu. Šen bei ten senus lapus, spyglius apsigrėbti, žemes patvarkyti, vėjo nulaužytas šakas surankioti, gėlynus, šiltnamį vasarai paruošti. Na bet čia – daugiau mano darbai. O štai vaikai savais darbais užsiėmę. Tuoj papasakosiu.

Vos pora dienų, kaip bėga beržų sula, tad lekiam tikrinti, kiek prilašėjo... Nedaug dar. Bet mums užtenka. 


Pakeliui, žiūrėk, dar didžiulę kerpę aptinkam. Rodos, ne kartą čia ėjom, ir nematėm. O per dieną tokia didžiulė juk neatsirado! 

Ne ne, nebijokit, kerpių mes nevalgom. Bet prieš kamerą juk reikia pasimaivyti...

Laukas apskritai yra nepaprastai magiška vieta. Nes čia išėjus visuomet įsijungia fantazija. Ir vaikai jau, žiūrėk, kažką rezga... Pirmiausiai eina apžiūrėti kūdros, kurioje vis dar plūduriuoja nemaža ledo lytis. Tada išsitraukia hamakus, pasikabina, supasi, sumąsto statyti namelį. Atsineša plaktukus, vinis, imasi darbo... Tam puikiai tinka kelios medinės europaletės ir „Humanoje“ už porą eurų dar užpernai nugvelbta užuolaida. Vaikiai darbuojasi patenkinti iki ausų. Paskui sulindę į tą savo namelį kažką žaidžia, kuria...


Tik lietui užėjus vėl bėga namo...

Po įtemptos praeitos savaitės vaikai norėjo pailsėti, tad į svečius pas nieką nesiprašėm ir patys nieko nekvietėm. Bet štai paįvairininimui lėkėm į mokyklos Kaziuko mugę! Ruošėmės jai ne vieną dieną, todėl vaikai kantriai jos laukė. Jau buvome rašę, kad gaminome dubenėlius, tačiau žinodami, kad kiti vaikai taip pat turės dubenėlių pardavimui, ėmėme sukti galvą, ką čia padarius, kad pirkėjas susidomėtų mūsiškiais. Taip gimė idėja pardavinėti ne dubenėlius, bet sausainius dubenėliuose. Čiupome į rankas kočėlus, formeles ir pasiraitoję rankoves darbavomės...





Susikrovę į dėžę dubenėlius su supakuotais į celofaną sausainiais (tam labai tinka kepimo rankovės celofanas, sukarpius jį kvadratais, perkirpus jos šonus ir suėmus visus kampus bei juos surišus), kartu su Liutauru darytus kaligrafinius paveikslus ir į lietuvių kalbą verstą krikščionišką žaidimą „Dvasinė kova“, patraukėme į mugę. Kai viską išsikrovėme, ėmėme laukti pirkėjų.


O pirkėjai, nors jų buvo ir nedaug, buvo tikrai mums dosnūs. Išpirko praktiškai viską. Namo grįžome su pustušte dėže, kurioje puikavosi tik du likę neparduoti dubenėliai ir mugėje mūsų pačių įsigytos prekės: skanėstai tėveliui, medinis šaukšas man, papuošaliukai ir kitos smulkmenos Magdei. Liutauras nutarė uždirbtus pinigus taupyti, todėl didvyriškai laikėsi ir mugėje pirko tiek vieną saldumyną. Pelnas pranoko visus mūsų įsivaizdavimus. Vaikai negalėjo patikėti, kad užsidirbo daugiau, nei tikėjosi, ir kad taip viskas šauniai susiklostė. Tiesa, Liutauras buvo pasiruošęs dar ilgiau sėdėti mugėje ir parduoti dar tuos du likusius dubenėlius, tad teko vaikiną įtikinėti, kad visi jau skirstosi, ir jų tikrai niekas nebenupirks... Ką padarysi. Yra kaip yra. Kiti prekeiviai irgi ne viską pardavė, todėl akcentavau pozityvius dalykus ir nuostabią patirtį, įgytą šioje mugėje. Vaikai patys iki šiol buvo prekiavę tik simbolinėse muzikos mokyklos vaikų mugėse, kurios daugiau buvo panašios į žaidimą, tad čia pirmą kartą pamatė, kas per daiktas yra derybos, pardavimo taktika (kaip reklamuoti savo prekę, kokias nuolaidas daryti ir kada, kodėl...) ir pirmą kartą pajuto, ką reiškia iš tiesų sukūrus kažkokį rimtesnį produktą jį parduoti bei užsidirbti. Todėl tikrai džiugia širdimi dalį pelno palikome mokyklos aukų dėžutėje ir traukėme namo. 

Ir štai čia mus pasitiko tikrosios pavasario linksmybės! Užklimpom! :) Sėdom į giliai išsimalusias molingo kelio provėžas. Na taip, šitam mes morališkai ruošėmės jau nuo rudens, todėl pernelyg nenustebome. Tiesiog netikėjome, kad va taip, dieną dar padoriai važiavę, vakare jau būsime strigę. 

Ir štai stovime vidury siauro kelio. Jau sutemę. Skambinam tėveliui, kad ateitų mums į pagalbą (veiksmas vyksta apie 800 m nuo namų, 8 valandą vakaro), o tuo metu paliekame įjungtas šviesas, kad nebūtų mums taip tamsu baisu, ir... savaime suprantama, nusodiname akumuliatorių. Tėvelis ateina, o tą pat akimirką atvažiuoja iš priekio kaimynas... Nėra kaip prasilenkt. Nėra ką daryt. Kaimynas, matomai, skuba, nes paklausęs, ką ketiname daryti, pasako, kad apvažiuos per pievas. Mes liekame ieškodami telefone pagalbos kelyje numerio. Ir jau štai aš kalbuosi su „pagalbininku“, tačiau tuo pat metu atvažiuoja kitas kaimynas, ir iš to, kas vyksta toliau, aš matau, kad turiu baigti pokalbį su gelbėjimo tarnyba. Mat antrasis kaimynas paduoda Dariui traukimo lyną, o aš girdžiu jį sakant, kad tuoj mus iš čia ištrauks. Priešistorė iš tiesų tokia: pirmasis, mus pamatęs kaimynas, kuris nuvažiavo per pievas, paskambino kitam kaimynui ir paprašė, kad atvažiuotų mums į pagalbą. Va taip, gerieji žmonės... Stebuklingų bendruomeniškumo apraiškų yra ir Lietuvoje. Žodžiu, antrasis kaimynas mums nesunkiai ištraukė, nutempė į šalikelę, visus mus su visais mašinoje buvusiais daiktais „supakavo“, įsisodino į savo automobilį ir parvežė iki namų durų. Dėkojom kaip galim, o kaimynas štai žeria atgal: „Nėra už ką, juk viename kaime gyvename!“ Negana to, po poros dienų abu minėtieji kaimynai ėmė ir suorganizavo kelias mašinas skaldos ir techniką bei pavertė mūsų pavasariškai pažliugusį keliuką vėl pravažiuojamu. Pasirodo, šiemet pavasaris palyginti su ankstesniais metais netikėtai greitas, nes kiek kaimynai čia gyvena, nepamena, kad pašalas taip staigiai išeidinėtų ir keliai būtų taip stipriai pažliugę...

Ką nors įžiūrite? Ne kažin ką, ar ne?
Tai vat ir mes toje tamsoje ne itin gerai matėme, kaip mus ištempė. :)

Ir štai čia pasitvirtino sena gera patarlė: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Susipažinome su nauju kaimynu (tą pirmąjį jau pažinojome), nusipirkome naują akumuliatorių (nes vis rankos nepasiekė atitarnavusį senuką pakeisti), gerokai prasijudinome, turėdami kas kartą nuo namų nueiti iki automobilio, idant galėtume sėsti į jį ir važiuoti. Buvo labai gera proga vaikams papasakoti, kaip mes vaikystėje visur kur eidavome pėstute, o jei kur reikėdavo toliau, autobusais ir troleibusais važiuodavome.

Žodžiu, kaip suprantate, įspūdžių mums niekada netrūksta. :D

Todėl sugrįžus namo imamės įprastos savo veiklos. Matematinius gebėjimus toliau vaikai mielai lavina su planšetėje esančia programėle, apie kurią rašiau praeitą savaitę; toliau skinamės kelią su skaitymu (Liutauras toliau sėkmingai kremta E. Mieželaičio eiles) ir rašymu (perrašinėjame miestų įkūrimo legendas), skaitome Biblijos istorijas – kitaip sakant, užsiimame rutininiais darbais.

Paprastai savaitės pradžioje parašau vaikams porciją teksto apvedžiojimui.
Dažnai nutinka taip, kad vaikai pirma apvedžioja tekstą dešinėje sąsiuvinio pusėje,
o tik po to imasi kairiosios... :D
Kai paklausiau, kodėl, pasakė, kad tame puslapyje tiesiog teksto mažiau... :D

Tiesa, įveikiam priešpaskutinę mūsų kaligrafijos kurso užduotį. O užduotis vaikams buvo išsirinkti kokį nors gyvūną ir nupešti jį kaip raidę, kuria jis prasideda. Ta proga vartėm visokias knygas su gyvūnais ir išsirinkome ungurį bei krabą. Liutauras perpiešė ungurį, aš ėmiausi krabo. Magdė šįkart nepanoro prisijungti...
Po piešiniu reikėjo užrašyti, kas tai per gyvūnas. Liutauras pats panoro užrašyti spausdintinomis raidėmis UNGURYS, paskui paprašė, kad pieštuku parašyčiau ir rašytinėmis. Kas mums išėjo, galite patys pasižiūrėti.



Štai ir visas šios savaitės reportažas. Daug kas liko už kadro, nes tikrai intensyviai visur lankstėm po namus ir kiemą – nebuvo kada nei fiksuot, nei režisuot... :D

Gražių pavasario darbų ir jums!

2019 m. kovo 3 d., sekmadienis

26-oji savaitė. Skubam, lekiam

Yra žmonių, kuriems kasdienis bėgimas, skubėjimas – nuolatinė, įprasta būsena. Tik ne mums. Mes – melancholikų, introvertų šeimynėlė, todėl kiekvienas žingsnis į šoną reikalauja paskui daug jėgų sugrįžimui į ramią komforto zoną. Po šios savaitės (kurios tema vadovėlyje sufleruojama kaip „Judam, augam“) jaučiamės tikrai gerokai prasijudinę ir savitai ūgtelėję. Na bet apie viską iš pradžių.

Žaidimo laboratorija vaikams visuomet yra ta vieta, į kurią jie lekia tekini. Nes čia smagu, nes čia visuomet rasi studentų, mielai norėsiančių su tavimi pažaisti. Tad nepraleidžiame progos.

Liutauro ir Augusto draugystė – jau praktiškai patikrinta laiko... 

Visiems išėjus dar nugvelbiam akimirką prie šviesos stalo

Vidury savaitės ištaikome progą aplankyti Sandrą su vaikais. Namelis užmiestyje, iš kurio jie netrukus išsikraustys, sutinka mus ypatingai jaukiai. Smagu ir vaikams, ir mamoms. :)

 Mergaičių pasaulis: žaidžiame kirpyklą.

Ir visgi dar smagiau yra išėjus į lauką. Ypač tokiu gražiu metų laiku, kuomet žiema jau traukiasi, bet po savęs dar yra palikusi smagių, akiratį plečiančių elementų – niekaip neištirpstantį ledą miško įdubose ir seno dvaro tvenkiniuose, iš po bebaigiančių supūti medžių lapų savo žalius lapelius keliančių įvairiausių augalėlių. Mažiesiems tyrinėtojams čia gera kaip niekur kitur...


Kitą dieną sulaukiame ir patys svečių – senokai bebuvusi Eglės šeimyna užsuka arbatos. Vaikai dalinasi įspūdžiais, žaislais ir visu kuo, kuo tik įmanoma dalintis. Kažkuo, žiūrėk, ir nenori dalintis. :) Ir vis tik finalas geras – vaikai klausia, kada ir vėl galės Emilija su Sofija ir Matu užsukti. Matas – bernelis jau ūgtelėjęs, tad berniukai, žiū, linksta vienas prie kito, randa bendrą kalbą.

Galvas pravėdinę neriam į rimtąją savaitės dalį. Mūsų laukia bičiulės Sofijos smuiko rečitalis muzikos mokykloje. Daug atlikėjų, žiūrovų, todėl rečitaliui pasibaigus norisi kuo greičiau iš viso šurmulio ištrūkti ir skuosti namo. Nes kitądien laukia dar daugiau įspūdžių.


Išsiruošiame į kelionę traukiniu į Kauną! Prieš tai porą valandų palandžiojame po traukinių muziejų (žinote, kad jei tądien važiuojate traukiniu, apsilankymas muziejuje – nemokamas?).


Praeitą kartą Traukinių muziejuje buvome su draugais, tad daugelį eksponatų apžiūrėjome kiek paskubomis. Šį kartą buvome vieni ir galėjome ramiai, niekieno netrukdomi iššniukštinėti visas detales. Liutaurui čia viskas įdomu: kiekvienas krumpliaratis, sraigtelis. Gaila tik, kad eksponatai rankomis čia neliečiami. Nes labai maga vis ką nors išbandyti, paspausti, pasukti..

 Vaikams dar niekada nematytas 24 valandų laikrodis irgi gyvena šiame muziejuje.

Traukinukai – rodos, neišaugamas žaislas.


Modelių kambaryje šį sykį irgi daugiau erdvės pastabumui. Ant čia esančios kolonos kaba žaidimas: reikia modeliuose surasti nufotografuotus elementus. Įsitraukiame visi. Ir viską bendrom jėgom randam!

Atėjus laikui paliekame muziejų ir, susitikę su kelionės bendražygiais, lipam į traukinį. Nuostabūs vaizdai iš antrojo aukšto, vaikiškas klegesys – visa ko reikia, kad kelionė neprailgtų. O ko vien vertas Kauno tunelis!!!  Vaikai, be abejonės, vos išlipę iš traukinio tuoj vienas per kitą klausia:
– Mamyte, ar galėsime vėl kada nors važiuoti traukiniu į Kauną?..
– Tikrai taip! - Аtsakau, nes pažintį su šiuo mietu tikrai ketiname ateityje pratęsti.

Atsižymime prie stoties. 

Ir štai mes Kauno filharmonijoje! Repeticija tuoj prasidės, po jos – pertrauka, tad laiką leidžiame žaisdami stalo žaidimus, o jau tada – į sceną.


Tai – tarptautinis Baltijos šalių vaikų muzikos festivalis „Laudate Pueri”, kuriame griežė smuikais ir violončelėmis vaikai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat dainavo Kauno sakralinės muzikos mokyklos jungtinis choras „Cantores David”.  


Beje, choras atliko grupės „Adiemus“ kūrinį, kurį vaikai iš karto atpažino, mat Liutauras jį buvo girdėjęs video klipe apie skęstantį „Estonia“ lainerį...
Koncertas baigėsi vėlokai, o dar į Vilnių parsigauti reikėjo. Grįžome gerokai po įprasto ėjimui miegoti skirto laiko, tad vaikai vos spėjo tėveliui galybę dienos įspūdžių išpasakoti ir šiaušė į lovas. Pagaliau bus vėl galima atsipūsti ir pabūti namuose...

Kaip suprantate, esant tokiai intensyviai savaitei, ne itin daug ką spėjome nuveikti akademinėje padangėje. Nes viską suvalgė tikro gyvenimo pamokos. Kuriose mokėmės bendradarbiauti, išlaukti, sutarti, atleisti, nusileisti, išgirsti... Tačiau vis tiek stengėmės kasdien bent trumpai paskaityti, parašyti, o dar ir vieną smagią matematikos įgūdžiams užtvirtinti programėlę atradome – Fiete Math pavadinimu. Pats tas priešmokyklinukams ir pirmokams. Skaičių iki 20 užtvirtinimui: skaičių sandara, sudėtis, atimtis, skaičiavimas kas 5. Čia vienu metu operuojama ir vaizdais, ir skaičiais, plius vaikas pats stumdo elementus, tad tinka ir kinetikams. Maniškiams nepaprastai patiko.

Viskas čia vienoje vietoje. Smagiai ir neskausmingai.

Liutauras vis mėtosi nuo vienos knygos prie kitos, niekaip neapsispręsdamas,
ką gi jam geriausiai būtų skaityti... 
Tam kartui E. Mieželaičio eilėraščiai prilipo.

Magdė uoliai ir toliau stengiasi neatsilikti nuo brolio.

Visa kita liko kažkur toli toli už kadro – nebesugaudžiau. Kaziuko mugė, deja, irgi nebesutilpo į mūsų dienotvarkę, tačiau per daug nepergyvename – ateinančią savaitę tokia mūsų laukia mokykloje. Todėl dabar ramia širdimi lekiam tekini miego deficito naikinti. Nes kitaip bus ne kas su judėjimu, augimu ir tobulėjimu... :)