2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

29-oji savaitė. Kai paspaudžiamas stop mygtukas

Kovo 16-ąją visa Lietuva atsibudo visai kitokia. Šalyje įvestas karantinas darė savo: neliko įprasto ritmo, neliko būrelių, LRT pakeitė programų tinklelį ir pasiūlė vaikams „Įdomiąsias pamokas“, internete tarsi iš gausybės rago pasipylė įvairiausių virtualių turų po pasaulio muziejus, parodas, koncertų sales. Tada beliko stvertis už galvos ir atsirinkti, ką gi dabar daryti...

Kuomet gyveni kaime, gyvenimas per daug nepakinta. Bent jau pradžioje. Tau virš galvos netriukšmauja namuose likti priversti kaimynai, o išėjęs į lauką gali drąsiai siusti, nebijodamas, kad ką nors užkrėsi (jei esi pasyvus viruso nešiotojas) ar būsi apkrėstas. Beržai ir toliau tekina savo gaivią sulą, vištelės toliau deda pusryčiams kiaušinius, prijaukintas katinas ir toliau miauksi prie durų, kaulydamas pieno. Vaikai ir toliau siunta vienas su kitu, ir toliau pešasi bei vėl bičiuliaujasi. Gamta bunda, nepaisydama nei karantino, nei politinių peripetijų. 


Gal tik lėktuvų mažiau skraido virš galvos. Ir į miestą tenka išvažiuoti rečiau. Tačiau tokiems introvertams kaip mes – pats tas. Pabendravus intensyviai kokiame Skaipe, jau, žiūrėk, norisi sulįsti į save ir nuo visko dar labiau atsiriboti... :)


Tačiau nereaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje, negali. Ta proga suskumbu užsisakyti 2008 metais sukurtą strateginį žaidimą „Pandemic“, ne sykį pelniusį apdovanojimus už geriausią stalo žaidimą šeimai. Keliavo jis iki mūsų visą savaitę – teko dėkoti kurjeriui, kad nepailsta dirbti šį darbą, kurio apsukos neabejotinai išaugo...
Deja, bijau, kad šio žaidimo lietuvių kalba artimiausiu metu pirkti niekur neberasite. Jei savaitės pradžioje dar buvo keli pasirinkimai, dabar matau, kad visur jau jis išparduotas... Tačiau jei turite planšetę, galite bandyti atsisiųsti elektroninę šio žaidimo versiją, kuri, tikiu, bus ne mažiau edukacinė nei popierinė. Na, tiesa, nebent koją pakiš anglų kalba. Bet bandyti galite. Žaidimo taisyklės kiek sudėtingos, bet peržiūrėjus youtube keletą apžvalgų, esmė kaip ir pasirodo aiški. Man labiausiai patiko ši apžvalga rusų k. Anglų kalba, deja, neradau nieko geresnio, bet geriau paieškojus gal ir rastumėte.

Taigi. Savaitės pabaigoje žaidimą išbandėme. Buvau girdėjusi atsiliepimų, kad mažesniems vaikams gali būti nuobodu laukti savo ėjimo eilės, todėl stengėmės kiek įmanoma labiau įtraukti vaikus į bendrų strategijų kūrimą, ligos kubelių kilnojimą, miestų pavadinimų skaitymą ir miestų paiešką. Magdei ir man labai patiko, berniukai buvo kiek santūresni. Nors Liutauras žaidimo metu aktyviai dalyvavo ir tikrai buvo įsitraukęs į procesą, vėliau pripažino, kad žaisdamas labai pavargo, buvo per daug įtampos ir per daug galvojimo. Na, nereikia visko tikėtis iš pirmo karto.

Smagiausia šio žaidimo dalis, kad jis yra komandinis – arba visi pralošia prieš virusą, arba jį visai nugali ir laimi. Mes, deja, partiją pralošėme. Tiesa, visai nedaug mums buvo likę iki pergalės. Tačiau baigėsi kaladėje kortos, kas reiškė, kad pandemijos sustabdyti nespėjome. Bandysime kada kitą kartą :)


Na, o prieš savaitgalį, kuomet lošėme šį žaidimą, buvo ir kitų veiklų iki kaklo. Pasinaudojusi proga, paskelbiau vaikams atostogas nuo mokslų ir aš. Jų reikėjo ne tiek vaikams, kiek man. Gausybės informacijos liūne reikėjo daug ką susižiūrėti, juo labiau, kad kiti darbai ir namo statybos nesustojo. Todėl visai džiaugiausi, kad per LRT buvo transliuojamos „Įdomiosios pamokos“ – šiokia tokia pramoga mums, kurie tradicinio tv neturi ir nežiūri. Buvo pretekstas įsijungti ir pažiūrėti. Vaikai „užsikabino“. Ir nors ne šimtu procentų ten jiems viskas tiko/patiko, bet dainelę apie rankų plovimą tai jau tikrai „pasigavo“. Dar ir eksperimentus su šaltu azotu prilipę prie kompiuterio ekrano žiūrėjo ir labai troško kaskart viktoriną laimėti. Vieną dieną visai iki finišo kartu nuėjome, bet paskutinis klausimas koją pakišo. Taigi, kaip suprantate, azartas irgi buvo pakurstytas.


Daug kalbama, kaip suprantu, apie socializacijos trūkumą šiomis dienomis. Gaila vaikų, kurie neturi brolių ar seserų – jiems iš tiesų turėtų būti sunku išgyventi šį karantino periodą. Maniškiai kol kas nesiskundžia – duodasi abu iki ausų. Bandė kartą su draugu Skaipe susitikti, tačiau nelabai fantazija nešė, ką su visu tuo daryti, todėl visas tarpusavio bendravimas buvo kažkoks keistas šou su dar keistesniais savotiško vaikiško humoro elementais. Kartoti poreikio neiškilo. 


Užtat įdomi patirtis buvo su smuiko pamokomis, kurias mokytoja vedė per Skaipą. Magdei patiko. Ji teigė, kad jai smagu, kuomet mokytoja netaiso jos kreivai pastatyų pirštų. :D Liutaurui buvo sunkiau – Skaipui transliojant garsą tik viena kryptimi, kartais yra sudėtinga pakartoti, ką mokytoja liepia, ypač jei tai – naujas kūrinys, kurį reikia išmokti. Tad patirtis įdomi ir tobulintina...


Na, o be viso to – gyvenimas tiesiog ėjo kaip ėjęs. Vaikai dūko lauke, žiūrėjo filmus, žaidė žaidimus, laukdami šiltesnių orų... Gailimės tik, kad nespėjome Liutaurui didėlesnio dviračio laiku nupirkti. Tai gaus dabar su išaugtu dar kurį laiką važinėtis...

Vienas mėgstamiausių žaidimų pastaruoju metu – Carcassone

 Pamiškėje esančią pelkę šaltukas vėl padengė ledu... Jį sudaužyti – darbas būtinas... :)

Magdės rankdarbiai 

Pasivaikščiojimai po mišką

O čia tai, kas pateko į video kadrą :)


2020 m. kovo 21 d., šeštadienis

27-28-oji savaitės. Prieš sustojant pasauliui

Mano įrašas kiek vėluoja, bet negalėdama praleisti to, kas buvo, vis tik sėdu fiksuoti, kad kada nors, atsukus laiką, būtų įdomu prisiminti. Tai buvo tos dvi savaitės, kuomet pasaulis dar gyveno savu ritmu, dar vis kiek atsargiai stebėdamas, kas vyksta Azijoje, prasideda Italijoje ir ateina į Lietuvą... Tačiau viskas dar vyko lyg ir tuo pačiu ritmu: vaikai mokėsi, važinėjo į būrelius, dar net ir kovo 11-ąją žingsniavo Gedimino prospektu. 


Tiesa, mes į miestą išlįsti nebeišdrįsome. Nei per vykusią Kaziuko mugę, nei kovo 11-ąją. Mums, kaip introvertų šeimynėlei, pasirodė priimtiniau stebėti viską per tv, laikantis saugaus atstumo nuo pasyvių galimų virusio nešiotojų. O štai likę namuose galėjome sau leisti ką tinkami.

 

Vaikai kartais ne visai noriai, bet visgi tęsė projektą apie Baltijos šalis. Pasidarėme viršelį, užpildėme informaciją apie kitas tris Lietuvos kaimynes: Lenkiją, Baltarusiją ir Rusiją. Baltarusijos vėliava tapo šiokiu tokiu iššūkiu, bet drauge įveikėm ir ją...

 Šviesos lenta – nuostabus daiktas, itin mėgstamas ne tik mano pačios, bet ir vaikų.


Čia buvo vietos ir E. Masytės dainai apie Laisvę, ir „Misija – Sibiras“ laidoms, ir pokalbiams apie šiandieninę ir ankstesnę Lietuvą...





Rašymą įtraukėme į mėnesio temą – domėjomės senaisiais Lietuvos pinigais. Liutauras labai nenoriai pats kurpė pasakojimus, todėl gavo perrašinėti tekstus šia tema. Magdė tuo tarpu, baigusi pirmąjį savo rašymo sąsiuvinį, ėmėsi antrosios jo dalies. 





Visgi daug entuziasingiau vaikai norėjo šįkart išmokti rašyti kirilica. Paįvairinimui buvo labai smagu...



Rašinėjo vienas kitam visokias žinutes ir smaginosi, kuomet išeidavo parašyti tai, ko kitas negali perskaityti... :)




Anglų kalbos ir toliau mokėmės padedami ReadingEggs programėlės, nors nujaučiu, kad ilgai su ja vaikai netemps – kuomet kartojasi tas pats per tą patį, darosi kiek nuobodu. Motyvacija krenta, viskas darosi nuspėjama ir visai be intrigos... Todėl galvoju, kad tas nemokamas mėnuo pabandymui tuo ir apsiribos...





Įsivaizduojate? Mėnuo įpusėjo, o mes tik dabar prisėdome prie kovo mėnesio kalendorių. Visgi tradicija yra tradicija, ir taisome padėtį... :) Vaikai užsimano po visko patys nufotografuoti savo darbus – kopijuodami mane, kuomet bandau komponuoti savo darbus, į kadrą įtraukdama ir priemones, kuriomis jie buvo atlikti. Taigi prašome įvertinti.

Magdė tęsia savo katinų seriją... 

Liutauras – neatsitraukia nuo Lamborghini automobilių...
Ir dar prideda savo „braižą“ – pavingiavimus po mėnesio pavadinimu...



Su matematika, kaip ir su kitais akademiniais dalykais, judam savu ritmu, keliaudami per pratybas. Magdei pirmos klasės pabaigos užduotys vietomis, matau, jau yra kiek per sunkios... Tad per daug neforsuojame. Diagramos mano šešiametei dar kiek per sudėtingas reikalas. Visgi norėdama likti pažangia mokine, mergina bando įveikti ir jas. Tik nežinia, kiek jų toje galvelėje lieka... Žiūrėsime, kaip kitąmet jai norėsis su matematika draugauti... O dabar tiesiog stengiamės išlaikyti nusistovėjusį ritmą ir daryti tiek, kiek jai patinka.


Liutauras tuo tarpu įžengė į antros klasės medžiagos kartojimą. Daugyba ir dalyba iš 5 baigėsi, dabar mūsų laukia lengvesnioji dalis – įvairūs matai, geometrija, su laikrodžiu susiję užduotys. Na ir, kas be ko, sudėties ir atimties kartojimas.





Ar žinote, kad muzika yra stipriai susijusi su matematika? Taip taip, čia be matematikos niekaip – nejučia užkabiname (tik to dar neįvardijame) trupmenas – pusinę, ketvirtinę, aštuntinę ir šešioliktinę natas. O pasitelkę matematines priemones, aiškinamės, kaip atitinkamos trukmės natos susiję su pauzėmis... Taip eksperimentuodami po truputį iriamės į priekį.





Įvairių ekspreimentų iš tiesų šią savaitę netrūko. Kadangi uždarius bibliotekas pas mus liko ketinta grąžinti smagių bandymų knyga, sėmėmės idėjų pirmiausiai iš jos.


Bandėme slaptąjį raštą su citrina (sunkiai mums sekėsi), stebėjome vandens slėgio įtakojamas vandens čiurkšles, galiausiai vaikai eksperimentavo su visu kuo, kas tik jiems šovė į galvą...



Magdė, kurios gyvenimas vis dar neatsiejamas nuo galybės persirengimų per dieną vis kitais rūbais, jų ir aksesuarų derinimo, sugalvojo paeksperimentuoti flomasteriais. Kolekcija buvo pavadinta „slaimine“ (nuo angl. „slime“). Deja, per kraustymusis nesu dar atradusi, kur padėjau tekstilei skirtus flomasterius, tai tenka tenkintis tuo, kas yra.





Na ir, žinoma, šylant orams vaikai vis daugiau laiko praleidžia lauke... Juk čia tiek smagumo: ir laužas, ir dviračiai, ir supynės, ir paprasti pasivaikščiojimai po apylinkes...



O gryno oro prisikvėpavus, beržų sulos atsigėrus, seni, užmiršti žaidimai namie vėl eina į trasą...

Pasakų kūrimas pasitelkus veltinio lentą... 

Eksperimentiniai žaidimai su senomis mašinėlėmis ir kurį laiką buvusiu užmirštu Lego Duplo 

Laikas Lego iššūkiui – konstruojame užmerktomis akimis,
tik iš vienos spalvos kaladėlių arba iš tam tikro skaičiaus detalių... :)


Galiausiai daug smagumo atneša Džanga bokšto statymas ir griovimas...
Pageidautina – su naujomis taisyklėmis, pasitelkiant mašinėles ar kitus papildomus elementus...

Aplinkui vyksta visko daug. Vaikai žaidžia, eksperimentuoja, mokosi... Didžiausia bėda ta, kad aš jau visko nebespėju sugaudyti ir užfiksuoti – įvairūs rūpesčiai ima viršų, ir daug kas tiesiog praslysta pro akis... Tai suprantu tada, kuomet, montuodama poros savaičių video apžvalgą, telefone randu labai ribotą kiekį filmuotos medžiagos... Tad leidžiame perfekcionizmo kartelę žemyn ir tiesiog džiaugiamės tuo, ką turime. :)



2020 m. kovo 2 d., pirmadienis

25-26-oji savaitės. Judam krutam.

„Pavasarį net akmuo kruta“ – byloja senoliai. Bet kad būtų jie žinoję, jog būna ir taip, kad žiemos nebūna, tai turbūt būtų nubraukę dvi pirmąsias šio posakio raides. Mūsų patirtis sako: vasarį net akmuo kruta. Vaikai netikėtai atgyja, lyg pabudę iš kažkokio žiemos miego, ir atakuoja mane įvairiomis idėjomis: mamyte, važiuojam į sporto klubą! Мamyte, pasėkime salotų ir visokių gėlių! Маmyte, mes norim...mes..! Stop, stop, stop... Viskas iš eilės...




Prasijudinti po žiemos iš tiesų verta. Ir nors vaikai svaigo, kad norėtų į sporto klubą, mes pasirinkome kiek kitokią jo alternatyvą – apsilankymą sporto prekių parduotuvėje „Decathlon“. Ne vieni draugai buvo rekomendavę šią parduotuvę kaip vietą, kur vaikai daug ką gali išbandyti, nerizikuodami iš parduotuvės personalo išgirsti, kad „čia lipti negalima“, „to nedarykite“, „šito nelieskite“. Nežinau, kokia oficiali šios pardotuvės politika, tačiau leisdama potencialiems pirkėjams išbandyti čia esančius produktus, ši kompanija, manau, tik laimi. Paklauskite, manęs, kur, prireikus vaikui naujo dviračio, mes galvotume važiuoti jo rinktis?.. Bingo! Pirmu numeriu tikrai važiuotume čia. Nes čia ne tik galima apžiūrėti tą dviratį, bet realiai jį išbandyti, apsukant kelis ratus aplink prekybos salę. Tokia štai nemokama reklama iš lūpų į lūpas. :) Lygiai tokia pati, kokią gavau ir aš iš savo draugų.

Žodžiu, prabuvome mes toje parduotuvėje gal kokias tris valandas... Taip taip, teisingai perskaitėte. Tiek mums prireikė, kol viską išbandėme, pačiupinėjome, apsižiūrėjome, išsirinkome, ko reikėjo. Tuo pačiu ir pajudėjome ne blogiau nei kokiame sporto klube. :D Todėl vaikai liko patenkinti be galo...

Liutauras ne kartą grįžo į svarmenų skyrių...

Jaunoji mūsų gimnastė dairėsi kažko sau... 

Bėgimo takeliai buvo populiariausi... 

 Bandom kitus įvairiausius treniruoklius.

 Specialiai aptvertoje zonoje jaunimas gali išbandyti riedučius, pačiūžas, riedlentes ir paspirtukus.
Išbandžiusi kitokius riedučius, Magdė nusprendė, 
kad jos turimi, su visais ratukais vienoje linijoje, jai patinka labiau.

Pirmosios pūlo pamokos. 

Dviratis išsirinktas... 


 

Kai jau gerai prasijudinome, atėjo metas kitam projektui. Po truputį vis rinkę parduotuvėse įvairias sėklas, nutarėme jas pasėti. Buvau nepaprastai dėkinga vaikams už šią iniciatyvą, nes aš pati per visokius rūpesčius ne pirmi metai pasivėlinu su sėja, tad tenka paskui sodinti tik tai, ką padovanoja išdaiginusi močiutė. 
Žodžiu, pasiruošėme talpas, nukurnėjome su kibiru iki kaimyninio durpyno žemių pasikasti, pasiruošėme ženklinimui etiketes ir pasiraitojome rankoves...




Visą savaitę stebėjome, kas gi sudygs pirmiausia. Pipirinės buvo pirmosios. Pasirodė po keturių dienų. Dar po poros dienų sudygo garžgarstės ir šlamutis. Taip pat per savaitę prasikalė kininis ratilis, medetkos, kaliaropės. Stebime ir laukiame toliau... :)


Vaikai su pasididžiavimu stebi jų kambaryje ant palangės apgyvendintą „daržą“ ir giriasi: „Mes juk puikūs sodininkai, tiesa?“ Kas drįstų paneigti?.. :)


 

Kuomet pagrindiniai darbai nudirbti, galima kiek prasiblaškyti. Netikėtai gauname pranešimą, kad vėl esame kviečiami į nuo 2014-ųjų metų vykstantį projektą „Žaidimo tyrimų laboratorijoje“. Magdė jau visą savaitę skaičiuoja, kiek dienų liko iki antradienio, kuomet skubėsime į LEU. Liutauras ne toks entuziastingas, bet sutinka prisijungti. Ir teisingai – smagu vėl sutikti senokai matytus veidus (projektas praeitą pusmetį nevyko), vaikai kuratorei Mildai ir čia besipraktikuojančioms studentėms nesustodami pasakoja vasaros ir pastarųjų mėnesių įspūdžius. O paklausti, ar kitą antradienį norės vėl atvažiuoti, vienbalsiu šaukia „Taaaaip!“ :) 

Laboratorijoje net pamiršome užfiksuoti veiksmą, tad teliko tik lauke „atsižymėti“ :)




Antradienis – intensyvi diena... Po Laboratorijos tuojau lekiame į robotiką, į smuiko pamokas... Man atėjus į robotikos būrelį pasiimti vaikų, Magdė skuba rodytis savo kūrinį – daugiafunkcinį malūną. Šį kartą ne tik su reguliuojamomis spalvomis, bet dar ir galintis keisti malūno sparnų kryptį. Liutauras šį kartą nutarė nepasidoti madai, ir pasirinko konstruoti kokį tai visureigį ne pagal schemą. Deja, man atėjus, pastarasis jau buvo išardytas, tad nepavyko užfiksuoti.



 Rašymas

Prasiblaškius nesunku vėl kibti į mokslus. Įnirtingai toliau skaitom, rašom, skaičiuojam...





 

Magdė, tarsi laikrodukas tvarkingai keliaudama per matematikos uždavinius, užbaigė antrą užduočių sąsiuvinį, įtvirtindama sudėties ir atimties veiksmus iki 20, uždavinius su skaičių, objektų kiekio palyginimais.



Liutauras – ne toks greitas. Dar tik įpusėjo antrąjį sąsiuvinį. Tačiau turėdami omeny, kad „Taip“ vadovėliuose ir pratybose – gana intensyvus kursas, tiesiog einame savo tempu. Susipažinę su daugyba ir dalyba iki 5, įžengiame į 1-2 kl. kurso kartojimą. Taigi vaikinas vėl bando „atgaminti“ prieš tai spręstų uždavinių principus, prisiminti juose sutiktas sąvokas. Vis dar kovojame su uždavinių sąlygų supratimu, turėdami viltį iki pavasario „prasimušti“ ir šioje sferoje. :)




 

Turiu pastebėti, kad bent jau šiuo momentu abiems vaikams patinka mokytis užsienio kalbų. Iš filmukų pramokę rusų kalbos, pradeda neblogai gaudytis sakinių struktūroje, plėsdami tuo pačiu ir žodyną.

Anglų kalba kol kas einasi sunkiau, tad ieškau eilinį kartą įvairių galimybių paskatinti šį procesą. Pažįstamoms šeimoms rekomendavus, užsiregistruojame bandomajam mėnesiui readingeggs.com svetainėje. Čia, žinoma, programa skirta anglakalbiams vaikams, besimokantiems skaityti, ir maniškiams kai kada tempas atrodo per lėtas (ypač Liutaurui, kuris nuolat dega nekantrumu), tačiau abu, turėdami atskiras šios platformos paskiras, smagiai konkuruoja vienas su kitu ir nuolat vienas kitą „vejasi“, norėdami aplenkti. Žiūrėsime, kiek per mėnesį vaikai sugebės išlaikyti savo entuziazmą ir ar norės pratęsti po bandomojo mėnesio visą šią pramogą...




 

Konkuruoja vaikai ir gavę dar vieną jų pamėgtą užduotį – įlįsti į archeologo kailį ir atkasti voro kaulus... Antrąsyk bandome Pepco parduotuvėje už porą eurų įsigiję archeologo rinkinį su didžiulio voro fosilijomis. Šį sykį laimikis džiuginantis – iš atrastų detalių susideda visas voras. Praeitą kartą, kai atkasinėjome skorpioną, teko nusivilti, nes, deja, trūko vienos detalės – skorpiono uodegos.







Dažniausiai gi mes vis tik esame užsiėme savo galimybių ir charakterio savybių „kasinėjimuose“. Ta proga baigiame su Liutauru pildyti savo galimybių ir norų žemėlapį...


Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visuomet mūsų galimybės priklauso nuo mūsų... Pakviesti Marijos, patraukėme vieną dieną į čiuožyklą – atsipeikėjome, kad kalendorinė žiema visai baigia praeiti, o mes taip ant pačiūžų ir neatsistojome... Žodžiu, stvėrėme paskutinę galimybę už pakarpos ir išdūmėme...


Lyg pritardamas mūsų ketinimams, ėmė kristi sniegas, taip panardindamas mus į tikrą pasaką su draugais ir paskui kepamais/valgomais bulviniais blynais.


Deja, tos dienos pasakos pabaiga nebuvo tokia graži, kaip būtų norėjęsi. Mat didelio snygio metu grįžtant namo, slidžiame kelyje į mūsų automobilį nestipriai bumptelėjo nespėjęs sustabdyti iš paskos važiavęs ir saugaus atstumo bei greičio nesilaikęs vairuotojas. Kadangi aš per veidrodėlius mačiau visą besiklostančią slidžiame kelyje situaciją, man tas bumptelėjimas nebuvo netikėtas. Bet vaikus truputį išgąsdino. Viso to pasekoje buvo labai gera pamoka apie tai, kodėl taip svarbu visada segėti saugos diržus. Magdė ne kartą anksčiau būdavo linkusi ginčytis, kad mes gi greitai nevažiuojam, ar dar kokią kitą priežastį sugalvodama. Jokios ilgos kalbos apie tai, kad nebūtinai mes galime sukelti eismo įvykį, bet ir kiti gali į mus atsitrenkti, nedavė tiek naudos, kiek štai tokia nesmagi, bet naudinga patirtis.
Kai apsikeitę dokumentų kopijomis su eismo įvykio kaltininku nutarėme susitikti kitą rytą užpildyti deklaracijos, įvyko dar vienas įdomus dalykas. Kaltininkas po deklaracijos pasirašymo išsitraukė didelę šokolado plytą ir įdavė, prašydamas perduoti vaikams, kuriuos jis išgąsdino į mus atsitrenkdamas. Tai buvo dar viena graži proga pakalbėti apie kaltę, apie empatiją ir gražius gestus, daromus vieni kitiems.




Tokiu būdu vaikų išgąstis virto džiaugsmu. Magdė vėl pasinėrė į savo fantazijų pasaulį ir ėmė eskizuoti naują „mados kolekciją“...



Liutauras, kaip įprasta, tęsė įvairius eksperimentus, žaidimus, skaitė knygas ir svajojo, ką dar įdomaus galėtų sugalvoti...



O jūs apie ką svajojate kalendoriniam pavasariui pagaliau atėjus?