2020 m. balandžio 28 d., antradienis

33-34-oji savaitės. Demo versija ir jos pabaiga.

Žinot tokį nerašytą gyvenimo dėsnį – kuomet kas nors pasiseka labai gerai, tarsi kokioje demo versijoje, tuojau pat gyvenimas atsuka kitą žandą ir nuleidžia tave ant žemės, kad per aukštai nesugalvotum nuskristi..? Pažįstama?.. :) Mums taip nutinka dažnai. Ypač, jei orai sugalvoja papokštauti ir po šiltos savaitės vėl prapliumpa kruša, varančia mus namo.

Lauke šalta, vėjuota, tad vaikai visai noriai palinksta „prie knygų“ ir kremta tas ne visada saldžias mokslo šaknis. Va tik aš iš paskos vos spėju, ir kol savaitė viena praeina, kita jau ant kulnų lipa, nepalikdama pauzės atsikvėpimui ir tam, kad jums čia viską atraportuočiau...


  

Kai visko labai daug, o darbų – milijonai, nori nenori turi kiek stabtelėti ir susižiūrėti, ar galva vietoj. Tam labai pravartu pasidaryti namų taisykles. Kad visiems viskas būtų aišku. Kada ką darom ir ko nedarom, su kokia nuotaika darom ir ar apskritai darom...
Išskyrėm į keturias dalis savo taisykles: Pagalbą vieno kitam, mokslus, pramogas ir santykius.  O kai jau taisyklės kaba ant sienos, belieka jomis vadovautis.



Pirmą savaitę eina viskas kaip iš pypkės. Vaikai darbuojasi, mokslus kremta, gražu žiūrėt.


Vos spėjam darbais pasidalinti – pasidarom motyvacinę gebėjimų lentelę. Miela malonu akims, kad vaikai taip noriai pareigų sau prisiima... Žiūriu, rankomis tik trinu ir mąstau, kiek čia tų gerų norų praktikoje suveiks... :D


Kaip ir reikia įtarti, kitą savaitę šiltas vėjas pūsteli, ir vaikų jau padai ataušę – prie mokslų ir darbų iš lauko vos prišauksi.




Tad taip pagal situaciją ir darom, ką išmanom. Išnaudodami karantino suteiktą galimybę įsijungti LRT pamokas vaikams. Nuo „Įdomiųjų pamokų“ vaikai persimetė į jaunesnei auditorijai skirtas „Pamokėles“. 


Ypač juos žavi klounai. Vis prašo pakartotinai pažiūrėti. Tačiau po savaitės entuziazmas nuslūgsta, ir vėl kažkaip mes numetame tą LRT į šoną... 

Verčiau bėgame į mišką stebėti, kaip po truputį pagaliau bunda gamta... Taip laukti beržai ima rodyti savo žalius lapelius, lenda į dienos šviesą dilgėlės...


Kur buvęs, kur nebuvęs ir ponas gegužvabalis vėl aplanko mūsų kiemą. Jau tradiciškai jis nužymi savo apsilankymu pavasarį, įnešdamas savo mėlynumu gyvybės ir spindesio...





Vis tik ilgai lauke dar būti nesinori, ir mes vėl mąstome, ko čia namie nusitvėrus. Į pagalbą skuba istorijų kubeliai, išjudinantys mūsų vaizduotę. Tai turėtų būti dalis mano bandymo sugundyti vaikus istorijų kūrimu. Kaip žinia, Liutauras labai nemėgsta rašyti, o juo labiau kurti istorijų raštu, tačiau pakankamai laisvai kuria jas, jei žino, kad užrašinėti nieko nereikės. Todėl istorijų vingiai sukasi ir kerojasi laisvai, linksmindami mus savo netikėtais viražais... :D


Visgi nuo pareigų nepabėgsi, ir savaitės rašinėlį rašyti tenka... 



Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mieliau Liutauras renkasi rašyti natas – užsikabino vaikinas. Iš muzikos mokytojos gavo užduotį, atliko, dabar vis klausinėja, gal dar natų gali parašyti... :)


Magdė gi didelės meilės natų rašymui nerodo. Bando netgi kategoriškai pareikšti, kad natų ji nerašys... Tad teks derėtis... :))


O sužinoję, kad pamokai apie atlikėjus Svajūnė ir Gintaras gavo užduotį įrašyti, kaip šie groja violončelėmis, tuoj ir Liutauras su Magde „pasirašė“ pasirodymui. Puikiai nusiteikę, tarsi darytų tai kasdien, prigrojo man visko, tu motin tik žiūrėk, spėk atsirinkti... Ką, ką... Sėdėjau, rinkau, montavau... :D O ką daryt?.. :)




Iš tiesų, kai nebelieka ką daryt, tenka griebtis įvairių gelbėjimosi ratų. Vienas jų – taip, taip, atspėjote, internetas. Susizgribau, kad šiemet kažkaip mažokai vaikai piešė. Na, gal ne visai taip reikėtų sakyti, nes Magdė realiai paišalioja šį bei tą kasdien. Visgi daugiau dėl Liutauro norėjau pasiūlyti vaikams išeiti iš komforto zonos ir papaišyti tai, ko jie paprastai nepiešia. Labai patiko šis principas – leidžiantis vaikams „pagauti“ piešiamo objekto proporcijas ir neišsigąsti įmantresnių formų. Liutauras, kaip ir galima buvo tikėtis, po trečiojo gyvūno viską susinervinęs metė, pareiškęs, kad jam per sunku, Magdė gi, kadangi nėra tokia perfelcionistė kaip brolis, ir toliau mėgavosi piešimu, visai neimdama į galvą, kad kažkas ten ne visai tokių proporcijų išėjo... Visgi iš šono stebint matėsi, kad Liutaurui visai puikiai sekasi orientuotis proporcijose ir formose, kas daug sunkiau pasidavė sesei...




 

Išbandymai tuo nesibaigė. Kadangi karantino metu nutrūko mūsų robotikos būrelio veikla, jo rengėjai sugalvojo pasiūlyti alternatyvą ir atsiųsti vaikams edukacinius STEAM rinkinius. Apsidžiaugėme gavę pirmąjį rinkinį, kuriame buvo priemonės, skirtos sukonstruoti vėjarodę ir vėjo matavimo prietaisą – anemometrą. Šalia to buvo keletas smagių užduočių-galvosūkių, kurias vaikai ne mažiau entuziastingai sprendė...

Teoriškai viskas turėjo vykti nuotolinio susitikimo metu, tačiau orai tądien buvo lepinantys, todėl vaikai pasiprašė padaryti vėjarodes ryte, nelaukiant to virtualaus susitikimo.



Vėjarodės išėjo visai smagios. Tiesa, tokios gal daugiau dekoratyvinės, nes lauke tai jas visas su pagrindu vėjas nuneša...

Deja, ne visai sėkmingai mums pavyko anemometro konstravimas. Prietaisas iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai paprastas, tačiau techniškai pasirodė, kad viską sujungti į krūvą vaikams yra per sudėtinga. Juo labiau, kad atsiųstos priemonės buvo ne visai proporcingos reikalingai konstrukcijai sukurti – įdėti šiaudeliai kiek per trumpi, puodeliai – kiek didoki, tvirtinimui reikalingas smeigtukas – per trumpas... Tad čia jau man teko gerokai pasukti galvą, kaip vis tik viską į krūvą sumontuoti... Sumontuoti pavyko, bet suktis jis mums vis tiek nesisuko... Na, ką darysi, – bloga patirtis – taip pat patirtis. Bet kokiu atveju vaikams patiko, ir jau laukia kitos savaitės, kuomet konstruosim kai ką iš aviacijos srities.


O jei jau apie bandymus kalbame, nepamirškime, kad prieš porą savaičių darėme eksperimentą su duonos riekėm. Pamenat? Taigi dabar pažiūrim, kas iš viso to išėjo... :)


Išvados tokios, sakyčiau, dviprasmiškos... :D Na gerai, su švaria duona kaip ir viskas aišku... Bet va ar geriau yra plautos su muilu rankos, ar neplautos, tai klausimas dabar jau labai didelis... :D Visgi nusprendėm, kad ant neplautų rankų yra didesnis skirtingų bakterijų kiekis. Eksperimento nutarėm nestabdyti ir pažiūrėti, kas su šiomis riekelėmis nutiks dar po poros savaičių... :)



Belaukiant gi – puikus metas pažaisti. Rinkitės, ką mėgstate labiausiai: Triomino, kojinių porų žaidimą, šachmatus, Pictureka, mašinų trasą (iš pavėluoto velykinio siuntinio iš babytės) ar šukuosenų meistrės muliažą?.. Žaidimų arenalas eina į pabaigą, todėl labai tikiuosi, kad orai jau tikrai atšils, nes kitaip karantino rezervas senka, oi senka... :)







O čia abiejų savaičių akimirkos, kurias suspėjau jums sugaudyti. :) Gero žiūrėjimo!



2020 m. balandžio 15 d., trečiadienis

31-32-oji savaitės. Viena koja ten, kita čia.

Nežinau, kaip jūs, bet mes jau morališkai buvome nusiteikę pavasariui ir šilumai. Bet še tau, kad nori – vėl už lango vos keli laipsniai šilumos, o šiaurys vėjas verčia gūžtis ir lįsti atgal namo, užsikurti ugnelę krosnelėje ir užsikaisti šiltos arbatos... Pats metas balandžio kalendorių gaminti...


Gerai bent tiek, kad darbai darbeliai pavasarį nelaukia, ir tenka suktis nuo ryto iki vakaro – čia daržo darbuose, čia vaikų moksluose, čia namų ruošoje ar naujojo namo įrengimo darbuose. Žongliruojame kiek išeina. O dar vištelėms pagaliau prisiruošėme aptvarą padaryti, kad lapė daugiau nesikėsintų, tai dar ir šitas darbas prisidėjo. Ką darysi – raitojiesi, žmogus, rankoves ir kimbi į darbus...

Kas tvorą tveria, kas darže lysves kasa, o kas po medžius laipioja, supynėse supasi, nauju dviračiu džiaugiasi (gerai, kad dar prieš karantiną „Dekatlone“ išsirinkti spėjome), eksperimentuoja...



Vis tik žvarbios dienos greitai vaikus pargina iš lauko. Todėl kitų eksperimentų idėjų ieškome internete ir virtuvėje. Vieną nusigvelbėme iš Magdės mokytojos (ačiū jai už puikią idėją!), kitą – iš pamėgtos eksperimentų knygos. Pirmаjam mums prireikė trijų riekelių batono. Vieną jų pincetu dėjome į švarų maišelį, antrąją ėmėme neplautomis rankomis, trečiąją dėjome nusiplovę rankas su muilu. Tada visas sandariai uždarėme ir apgyvendinome virtuvės spintelėje. Eksperimentas truks tris savaites, tad rezultatų šįsyk nelaukite. Vis tik po savaitės ištraukę pasižiūrėti, kas vyksta, dviejuose maišeliuose jau pastebėjome nedidelių pelėsio pėdsakų. Lauksime toliau. Pasidalinsime rezultatu, kai jau daugiau kas matysis.


Kitas eksperimentas, kurį nufilmuotą rasite mūsų savaitiniame reportaže įrašo pabaigoje, mus labai prajuokino. Velykoms turėjome virtų kiaušinių, tad su jais ir nutarėme atlikti eksperimentą. Paėmę butelį siauresniu kakleliu nei kad kiaušinis, įdėjome į jį degantį pagaliuką (su degtuku, kaip nurodyta knygoje, mums nepavyko – degtukas krisdamas į butelį vis užgesdavo). Pagaliukui bedegant ir sunaudojant deguonį, kiaušinis po truputį smuko vidun.

O kad jau apie Velykas prakalbome, tai sveikiname visus, sulaukusius Kristaus Prisikėlimo!


Karantininės Velykos kaip ir neįpareigojo per daug kažko ruošti, tačiau kiaušinių vis tik prisimarginome. Visai netyčia parduotuvėje buvau nupirkusi raudonąjį (mėlynąjį) kopūstą, kurį mąsčiau panaudoti ateityje keliems cheminiams eksperimentams (jų nuoviras yra geras pH indikatorius). Tačiau prisiminiau, kad buvau skaičiusi, jog jo nuoviras dar ir labai gerai dažo kiaušinius. Tad išbandėme. Kaip matote, pavyko! Vaikai, žinoma, labiausiai džiaugėsi putpelių kiaušiniais, kurie, nudažius mėlynai ir raudonai (pastaruosius – su svogūnų lukštais), virto vaikams panašūs į dinozaurų... Griekas tokių nevalgyti... :)


Kuomet lauke ir namuose ėmė darytis nuobodu, vaikai susigalvojo pasistatyti palapinę. Išlindus saulutei, palapinėje tapdavo net per karšta...


Tada įsijungdavo fantazija, ir galima būdavo žaisti įvairiausius žaidimus – nuo „pasivaikščiojimo upės akmenėliais“ iki kartoninio namelio statybų.. :)



O kad linksma būtų ne mums vieniems, pratęsėme anąsyk su kaimynų šeima pradėtą geokešingą. Tik šįsyk užduotį pasunkinome. Lobį paslėpėme ne koordinatėmis nuodytoje vietoje. Jo reikėjo ieškoti pasitelkiant dar ir orientacinį žemėlapį. Tik va kaimynai pasitaikė ne iš kelmo spirti ir užduotį įveikė – mūsų Velykinį siurprizą, paslėptą po didžiule šakų krūva miške, rado. Kartu su juo buvo atskleisti ir Magdės bei Liutauro mėgstamiausi keptų kiaušinių receptai.


Liutauro recepto juodraštis

 Lobis miške paslėptas, keliaujame namo.

Pasivažinėti ar pasivaikščioti vietiniais miško takais pastaruoju metu ištrūkstame neretai. Pasirodo, kad ne mes vieni tokiomis pramogomis bandome paįvairinti savo karantininę kasdienybę. Vieną vakarą išėję pasivaikščioti, sutikome šeimą su dviem panašaus amžiaus vaikais – visa šeima apsiginklavę dviračiais ir gera Velykine nuotaika. Pasirodo, gyvena už kelių kilometrų. Įsikalbėjome. Pasibaigus karantinui nutarėme artimiau susipažinti. O tam kartui pasikeitėme telefonų numeriais ir pasukome skirtingomis kryptimis. Kas dviračiais į mišką, kas namo. :)

Karantinas namuose tęsiasi. Vis daugiau senų ir seniai pamirštų žaidimų lenda į dienos šviesą. Nuo jau kiek pabodusio Monopolio iki užmirštų atminties kortų žaidimų, šachmatų... :)




Taip ir prabėgtų dienos – net nepastėbėtum, kad vaikai auga. Tik štai išaugtas smuikas išduoda, kad vaikų rankos ilgėja, o pirštai darosi vis miklesni. Porą savaičių po internetą besidairę išrenkam Liutaurui naują smuiką. Neblogas pretekstas vakaro koncertams. Juo labiau, kad ir kūrinių arsenalas pildosi, ir vaikai vis daugiau ką gali mums pagroti...

Akimirksnis, ir vėl poros savaitėlių kaip nebūta. Išbyra nepastebėtas laikas. Vos suturėtas. Ir keliais video kadrais užfiksuotas – specialiai jums. Кad nepražiopsotumėte, kaip saulutei pašvietus šiltesnę dieną pušų kankorėžiai ima spragsėti... Gero žiūrėjimo! :)



2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

30-oji savaitė. Karantinas – pliusai ar minusai?..

Kol mokyklos oficialiai atostogavo, mes savo laivo nestabdėme ir po truputį yrėmės pirmyn. Kol dar visi masiškai nebuvo spėję suplūsti į virtualią erdvę, mes lindome apsiuostyti ir apsidairyti. Nes patirtis kalba už save – ką gali padaryti šiandien, nedaryk rytoj. Todėl iš karto čiumpame šviežiausias aktualijas: tarpgalaktinį gidą po koronavirusus. Čiupkite ir jūs! O gal dar nematėte ir Meškiuko bibliotekos sulankstomos knygelės?..


Kada dar, jei ne dabar tiek daug galime sužinoti apie tuos visokius baubus, virusais vadinamus! Ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera...


 

Džiaugiamės iš tiesų ne tik galybe naujų išlindusių į dienos šviesą resursų, bet dar ir tuo, kad nesame uždaryti kur nors tarp daugiabučio sienų. Gyvenant kaime karantinas ne taip jau aštriai ir juntamas. Juk tavo džiaugsmui – visos pievos ir upeliai, miškai ir juose paliktos šiukšlės... O taip! Paėmėme iš savo draugų pavyzdį ir vieną dieną nešini šiukšlių maišais iškeliavome į mišką rinkti šiukšlių. Ėhėhė! Ir ko tik mes, brangieji, neradome! Čia buvo ir senų televizorių detalių, ir savo gyvenimą seniai baigusių žaislų liekanų, ir pėdkelnių, ir netgi kažkada buvusių kieno tai augintinių palaikų, susuktų į kitą šiukšlių maišą. Jei šiaip tokie radiniai kelia pasipiltinimą, tai karantino metu visa tai tampa savotiška atrakcija ir galimybe į viską pasižiūrėti kiek kitaip. Na argi nesmagu rasti seną apsamanojusį batą? Arba į paveikslo rėmus taikančią seno televizoriaus karkaso dalį?.. Saulutė smagiai švietė, ir vaikai vienas per kitą krykštavo, radę vis ką nors naujo...


 Trofėjai...

O čia – vieta, pro kurią pasivaikščiodami dažnai praeidavome, bet niekada neturėjome galimybės sutvarkyti... Vaizdas prieš ir po...


Galėsime dabar džiaugtis kaskart praeidami pro šalį... :)

Ne mažiau pavykęs mūsų savaitės projektas – taip vadinamas geokešingas su kaimynų šeima. Gyvena jie už gero kilometro nuo mūsų, taip pat šiaudų-molio namelyje. Ūla ir Upė – dvi sesės, su kuriomis ne karantino metu smagu susitikti. Dabar gi, deja, reikia ieškoti kitų galimybių palaikyti ryšį, todėl sumąsčiau, kad vaikams būtų smagu išbandyti kitokias bendravimo formas.

O vyko viskas taip: susiradome nedidelį konteinerį, pridėjome į jį įvairiausių smukmenėlių mergaitėms ir paslėpėme po pernykščiais lapais. Tomet nusiuntėme tos vietos koordinates. Jei nežinote, kaip tai padaryti, pasidomėkite kad ir čia arba tiesiog intuityviai su bet kuria išmaniąja telefono žemėlapių programėle susiraskite tašką, kuriame esate, ir išsisaugokite jo koordinates.

Lobis paliktas, koordinatės nusiųstos, važiuojam atgal namo.

Merginos ilgai nelaukę suskubo ieškoti lobio ir, pasak jų mamos, buvo iki ausų laimingos jį radusios! О po kelių dienų suruošė atsaką ir mums. Skubėjome tada jau mes ieškoti. Buvo labai smalsu, kas gi mūsų laukia. O laimikis iš tiesų pranoko visus lūkesčius, nes mūsų laukė šiltutėlis šviežutėlis naminis pyragas... Tirpte sutirpo jis mūsų burnose. 



Kaimynė pajuokavo, kad vakariene mus aprūpino. Gerai, gerai – tai pametėjo mums kitos savaitės idėją, kuomet šias paieškas planuojame pratęsti... :)

Mes patys tokių skanių pyragų nemokame kepti, tad užsimanę saldumynų viduryje savaitės kepėmės paprastus imbierinius sausainėlius... :)


Visus skanėstus galėjome užsigerti ne tik kaimišku pienu, bet ir vis po truputį iš beržų besisunkiančia sula, kuri vėl spustelėjus šaltukui virto... varvekliais... :)



 

Tokiu metu gyventi gamtoje – didžiulė laimė. Kuomet nereikia dėtis jokių kaukių, norint išeiti į kiemą. Ne tik sula ir saule pasidžiaugti gali, bet ir katino Kipso bei vištelių draugija. Vos pakaitinus saulutei, o termometro stulpeliui netikėtai šoktelėjus virš 15ºC, vaikai iš karto sureagavo. Numetė šalin šiltus rūbus ir tuoj bėgo pasipildyti D vitamino atsargų...


Deja, šiluma ne tik mus vilioja į lauką... Lapės veda jauniklius, ieško grobio, ir juo šią savaitę vėl tampa viena mūsų vištelė... Parodytų tai lapei vaikai, iš kur kojos dygsta, jei tik užtaikytų tą nelabąją... Kaži, – ar kankorėžiai būtų tinkamas ginklas rudajai atbaidyti?..


Kai vėl pasisuka šiaurės vėjas, tuoj lendam atgal į šiltus namus, kur toliau darbuojamės...


  

Mokytoja Liutaurui pridėjo į EMA pratybas gausybę užduočių, tad naudojamės proga ir bandome prisijaukinti elektroninę erdvę. Liutauras, iki šiol nespausdinęs tekstų klaviatūra, nervinasi, kai užtrunka ieškoti vienos ar kitos raidės, kai klaviatūra automatiškai išmeta ne tas raides, kurios tuo metu riekalingos, ar kuomet vieną dieną prisijaukinęs planšetės klaviatūrą, kitą dieną atranda, kad kompiuteryje ji kiek kitokia. Tačiau, kaip ten sakoma, bloga patirtis – taip pat patirtis?.. :)



Tokiu būdu išėjo natūrali pauzė nuo dalies rašytinių užduočių, nuo kurių Liutaurui taip norėjosi pailsėti...


Elektroninė erdvė mus šią savaitę nuviliojo dar į vieną ganyklą – draugai sugundė išbandyti Olympio konkursą. Ir nors iš dalies abejojau, turėdama omenyje Liutauro perfekcionizmą, surizikavau. Tiesa, Liutauras sutiko dalyvauti su viena sąlyga – kad užduotis jam skaitysiu aš. Tebūnie toks kompromisas – užduotis skaitau aš, bet visa kita sprendžia jis. Pradėjome nuo matematikos. Ir nors net man kai kurios užduočių formuluotės atrodė suktos, vis tik Liutauras su jomis pakankamai neblogai susidorojo. Surinko 80 proc. Po tokios „nesėkmės“, kaip kad atrodė Liutaurui (nes gi tikėjosi vaikinas visų 100 proc.), nežinojau, ar sutiks išbandyti jėgas ir kitose kategorijose. Čia į pagalbą atėjo Magdė, pasakiusi, kad ir ji nori dalyvauti. Pradėjome taip pat nuo matematikos. Kažkaip labiausiai mes su ja mėgstame draugauti... Kadangi jai, kaip priešmokyklinukei, jos lygio užduočių nebuvo, pabandėme taikyti į pirmos klasės kategoriją. Uždavinių iš tiesų buvo sudėtingesnių (ypač koją kišo sudėtingi logikos uždaviniai), bet atkaklioji šešiametė vis tiek tęsė kovą ir surinko 64 proc. taškų. Negana to, pagauta azarto pareiškė, kad nori dar. Taip mes ėmėmės lietuvių kalbos. Nors per daug su Magde šiais metais nesimokėme kalbos/gramtikos subtilybių, mergina vis gi sugebėjo pranokti net ir mano lūkesčius, surinkusi 88 proc. balų. Per petį stebėjęs brolis pareiškė, kad čia nėra ką veikti, ir pats ėmėsi iniciatyvos įrodyti, kad jis gali ne prasčiau. Ir ką jūs manote?.. Ir įrodė. Surinko 94 proc. taškų. Tiesa, rezultatas toks sąlyginis, nes pusė užduočių čia buvo tokios pačios kaip ir pas Magdę, tad galima sakyti, kad jis jau buvo susipažinęs su dalimi užduočių, kuomet jas skaičiau Magdei.
Kai jau šios dvi kategorijos buvo įveiktos, nesunku buvo išbandyti jėgas ir pasaulio pažinimo (Magdės surinko 92 proc., Liutauras nedalyvavo) bei informacinių technologijų (Magdės rezutlatas – 82, Liutauro – 94 proc.) užduotyse. 

Ir nors šie skaičiai – iš dalies ir mano nuopelnas, nes užduotis vaikams skaičiau aš, tačiau visi labai džiaugiamės, kad išbandėme jėgas, pamatėme, kur kam kas sunkiau sekasi ir kur dar reikia pasitempti, kur labiau susikaupti.

Tiek iš mūsų dramblio kaulo bokšto šįsyk. Ką spėjome užfiksuoti, galite pamatyti šiame video filmuke: