2020 m. sausio 29 d., trečiadienis

21-oji savaitė. Gyvūnijos pasaulyje. Svajonės, galimybės ir kitos įdomybės.

Savaitė buvo tokia visa ko pilna, kad man atrodo, jog ji ne septynias dienas savyje turėjo, bet kaip minimum dešimt... O prasidėjo viskas nuo to, kad praeitą savaitę, kaip jau buvau rašiusi, Liutauras pabaigė vieną matematikos pratybų sąsiuvinį, už ką kaip atlygį pasirinko vykti į Kauno „Curiocity“ pažinimo erdvę. Tačiau norėdami tai suderinti su kitomis savaitės veiklomis, turėjome gerokai pasispausti ir viską susiplanuoti. 



 Planavimas

Taigi. Pirmiausiai turėjome susivokti, kas turėjo į mūsų savaitę sutilpti: mokslai, robotikos ir smuiko būreliai, išvyka į Kauną, Magdės pusmečio įsivertinimas ir projekto apie gamtą savo klasės draugams paruošimas, taip pat tarp viso to turėjo nepasimesti buities darbai (o ir namų statybų reikalai bei visuomeniniai įsipareigojimai), poilsis, draugai ir kiti gyvenimiški dalykėliai. 

Pirmadienis, lyg tyčia, buvo be galo chaotiškas – visur norėjosi visko užgriebti po gabalėlį, bet viskas taip ir liko tais gabalėliais išbarstyta... Dar ir aš pati turėjau įvairių visuomeninių įsipareigojimų, todėl blaškiausi pati ne ką mažiau, per daug vaikų nespausdama, nors visuomet būdama pasiruošusi kibti į mokslus. Viso to pasekoje vakare teko vaikų perklausti, ar jie tikri, kad mes spėsime padaryti tai, kas yra suplanuota, idant ketvirtadienį galėtume leisti sau išvažiuoti į Kauną?.. 

– Mes viską spėsime, mamyte, nepergyvenk! – Juk dar yra laiko... – tarsi patyrę studentai man dėstė mažieji.
Tačiau aš, kaip labiau patyrusi studentė vis tiek jaučiau pareigą nepalikti visko paskutinei nakčiai, todėl dėsčiau toliau:
– Juk antradienį mes praktiškai nebūname namuose, nes vykstame į būrelius, grįžtame vėlai, todėl pusę savaitės mokslų turėsime įveikti trečiadienį – tai vienintelė diena, kuomet turėsime tam laiko...
Jaunimėlis ir toliau ramino mane, kad viskas bus gerai...

Ir štai atėjo trečiadienis. Diena, į kurią turėjo sutilpti tai, ką paprastai padarome per dvi, tris, o kartais net ir per keturias dienas. Mūsų žymiojoje magnetinėje motyvavimo lentoje išdėliojau lygiai 20 magnetukų – tiek užduočių turėjome įveikti, jei norėjome vyktį į Kauną. Nežinau, ar buvau tikrai savame prote paskirdama tokį kiekį užduočių, tačiau kažkoks devynioliktasis jausmas sakė, kad susitarimas yra susitarimas. :D Ir jei vaikai iššvaistė pirmadienį, pasirinkdami viską palikti vienai vienintelei dienai, tai tik jie ir yra atsakingi už šitą naštą, kurią iš dalies, žinoma, turėjau kartu su jais nešti ir aš. :)

Ryžtas viską padaryti buvo iš tiesų pagirtinas. Liutauras tuoj sumojo, kad vietoj to, jog darytume pirma dešimt skirtingų užduočių, o paskui – dar tiek pat, reikia daryti, ką įmanoma, poromis: po dvi matematikos porcijas, po dvi lietuvių, skaitymo ir t. t... Kad būtų paprasčiau suvokti, kiek visam tam mums reikės laiko, nusipiešėme laikrodį ir suskirstėme turėtą laiką į 20 dalių. Kartu su pora pertraukėlių išėjo nei daug, nei mažai – 7,5 valandos. Ėhėhė... Įkliuvome... :D Tačiau susitarimas yra susitarimas. Kibome į darbus...

Negaliu sakyti, kad viskas ėjosi sklandžiai – buvo ir kaprizų, ir pieštukų mėtymo, kai kažkas nepsisekdavo, ir pasipiktinimo, kad „čia tiek daug...“ Tačiau aš tvirtai laikiausi savo: „Jei nenorite, galime nedaryti. Bet tada, deja, ir kelionę teks atidėti...“ „Ne, darom!“ – vienbalsiu šaukė vaikai ir darbavosi toliau... Nepatikėsite – jie viską padarė. Tiesa, Magdei sekėsi kiek sunkiau, ir matėsi, kad toks krūvis jai yra kiek per sunkus, tačiau brolio skatinama ji didvyriškai laikėsi ir nenorėjo pasiduoti. Mus išgelbėjo turbūt tik tai, kad tarp „rimtųjų mokslų“ buvo ir gamtos pažinimas, kuomet galėjome prasivėdinti lauke, ir dailė, kuomet vertėme dirbti kitą smegenų pusrutulį, ir mano skaitymas jiems. Kai viską baigėme, vaikai šokinėjo besidžiaugdami ant lovos ir laimingi ėjo miegoti. Aš gi buvau visiškai „išgręžta“ ir vaikams sugulus jau nieko daugiau nebeįstengiau padaryti... :D

Visa tai rašau neatsitiktinai. Pasigirti visada lengva. Pasidžiaugti gerais rezultatais irgi didelio mokslo nereikia. Tačiau šį kartą aš noriu labiau pakalbėti apie motyvaciją... Ne veltui šią savaitę pradėjome savo motyvacinę kelionę kartu su kidsletters.club. O šis mūsų pavyzdys tik patvirtino, kad kai yra motyvacija, niekas nesustabdys. Kai yra motyvacija, gali nuversti kalnus. Kai yra motyvacija, atsiranda ir jėgų, ir noro, ir laiko... Ar vaikai būtų darę visa tai, jei nebūtų norėję gauti atlygį? Ar jie būtų darę visa tai, jei nebūtų buvę tikri, kad tas atlygis jiems bus suteiktas? Ar jie būtų darę tai, jei nežinotų, vardan ko tai darė?.. Galiu pasakyti šimtu procentų – tikrai ne... Ar aš pati būčiau visa tai dariusi, jei pati neturėčiau savo motyvacijos daryti visa tai?.. 

Žodžiu, brangieji, jei kada jums eisis kas nors sunkiai, prisiminkite tai. Ir pasistenkite įterpti į nemėgstamą ar sunkiai pasiduodančią sritį kokį nors motyvuojantį elementą. O tada stebėkite, kaip viskas ims keistis... Idėjų motyvacijai galite rasti internete, pvz., čia.

Tuo tarpu pasidalinsiu, kaip mums sekėsi...


  Gamtos pažinimas

Viskas iš tiesų ir čia yra labai glaudžiai susiję su motyvacija. Nes kai su vaikais susėdome susirašyti savo svajonių ir norų sąrašo (pagal minėtą kidsletters.club programą), pasirodė, kad labai daug jų susiję su tuo, ko jie nori išmokti: vairuoti, skraidyti, gerai plaukti, gerai skaityti, suprasti, kaip kažkas veikia, išmokti daug užsienio kalbų, sudėlioti Rubiko kubiką, išmokti žongliruoti, pažinti daug pasaulio šalių... Tarp Liutauro norų buvo ir noras suprasti, kaip veikia atominės reakcijos, kaip sprogsta atominės bombos, ir ką gi iš tiesų daro radiacija. Aš, žinoma, galėjau numoti į tai ranka ir pasakyti, kad aš nesuprantu, ir kad jis, jei nori, gali palaukti kokios nors 7 klasės, kuomet prasidės fizika, ir tuomet sužinos... O bet tačiau, kaip sakoma, mano vizija yra kitokia – neužkirsti kelio vaikui į atsakymus, nes tik gaudami atsakymus vaikai noriai klausinėja ir toliau...

Taigi teko man gerai pasikuisti Youtube ir pačiai išsiaiškinti, kas gi tose atominėse bombose vyksta. Jei jūsų vaikai netyčia yra lygiai taip pat užsikabinę už šios temos, gal pravers ir jums:
Man, prisipažinsiu, labai pravertė. Nes aš asmeniškai iš viso neprisimenu, ar mes mokykloje apie tai mokėmės... :D

Kai jau atominių reakcijų principus daugmaž išsiaiškinome, galėjome eiti prie kitos mūsų gamtos pažinimo temos. Šią savaitę ji sukosi apie gyvūnijos ir augalijos pasaulio įvairovę, žmonijos bandymus klasifikuoti augalus ir gyvūnus, gyvūnų ir augalų energijos šaltinius bei apie mitybines grandines. Viskas prasidėjo nuo žvilgsnio į organizmo ląstelę, kurioje ir vyksta daugybė organizmo procesų... Kartu su vaikais bandėme suprasti, kokią vietą pasaulyje užima ląstelė, o kur „gyvena“ atomai... Ką sudaro atomai, o ką sudaro ląstelių grupės...


Visa tai, turiu pripažinti, praėjome ne itin giliai, daugiau norėdami susipažinti su pačia esme, nes mano tikslas buvo paruošti vaikus tai pačiai išvykai į Kauno zoologijos muziejų – kad vaikai galėtų į tą didingą gyvūnijos pasaulį pažvelgti kiek plačiau... 


 Dailė

Paprašiau vaikų išsirinkti po augalą ir gyvūną, kurį jie norėtų nupiešti. Liutaurui tokia užduotis visai nepatiko – jo galvoje zvimbė atominės bombos, todėl jam gyvybiškai svarbu buvo piešti būtent jas...


Taigi turim du piešinius: vienas su augalų pasauliu, kitas su viena susprogusia ir kita krentančia atomine bomba... :)))



 Biblija

Čia pat pas mus įsipaišo ir Biblijos skaitymas – kol vaikai piešia, idealus metas įtempti ausis ir iš tiesų girdėti, kas yra skaitoma... O kad jau mūsų tema apie augalų ir gyvūnų pasaulį, labai į tema skaitiniai apie alyvmedį...


  Anglų / rusų kalba

Toliau mėgaujamės savo angliškąja knygele-žodynu – šįkart nagrinėjame ir mokomės vabzdžių pavadinimus. Rusų kalbos toliau mokomės iš bibliotekoje susirasto elementoriaus. Kol kas tik skaitom, rašymu nutarę užsiimti kiek vėliau.



 Rašymas

Po truputį prasiskinam per visus dalykus: Su Liutauru fiksuojam rašymo taisykles – bandome įtvirtinti skiemens, balsių, priebalsių sąvokas, šiek tiek užkabiname linksniavimą – kad geriau suprastume, kaip kinta žodžių galūnės ir kas nutinka, jei pamiršti galininko linksnyje parašyti gale nosinę... Po truputį jaukinamės ir rašinėlius. Vis bandau pratinti ką nors aprašyti, papasakoti, su viltimi, kad jokios pastangos nenueina veltui, net jei ir pradžia – sunki... :)

Su Magde toliau jaukinamės rašytines raideles. Paprastesnės raidelės jau visai neblogai pasiduoda, tuo tarpu sudėtingesnės dar kiek kankinamos. Spausti labai nesinori, nes matau, kad kiek bandytų tą didžiąją K kraipyti, vis tiek kažkaip nesusiveda jai galvoje, kaip ją tinkamai parašyti. :) Tad paliekam tą didžiąją K ramybėje ir imame kitą raidę.



Matematikos srityje abiems kažkoks sunkesnis periodas. Liutauras pradėjo dalybą, tačiau tai, kas vaizduojama grafiškai, šioje temoje jam labiau trukdo nei padeda. Arba, greičiausiai, dar stipriau turime užfiksuoti daugybą, kad paskui pasiduotų ir dalyba...

Magdė gi, peržengusi per dešimtį, taip pat truputį ėmė buksuoti. Jei sudėtis pasiduoda be didesnio vargo, visgi su sudėties ir atimties sąryšiu dar kažkas nesusiveda. Todėl ir motyvacija merginai ima kiek kristi, bet, pasitelkę įvairias vaizdines priemones, užduotis visgi įveikiame...



Žodžiu, darbavomės iš peties, fotografuoti nebuvo kada, tai daugiau ir nedetalizuosiu, nes visiems turbūt daug įdomiau, kaip gi mums sekėsi tame Kaune... :)


    Išvykos / projektai

Visuomet, kai kalba pasisuka apie kokias nors pramogas ar edukacijas, yra pagunda pasikviesti ką nors kartu – juk taip smagu, atrodytų, kartu su kažkuo bendrai pasinerti į edukacinę veiklą ar pasidalinti karštais įspūdžiais stebint muziejaus eksponatus... Visgi gyvenimas parodė, kad būtent į tokias veiklas geriausia vykti... vieniems. Žinoma, jei tikslas yra vaikams tiesiog padūkti, tada reikia chebros. Bet jei tikslas – sužinoti, atrasti, pasigilinti, tuomet didesnė kompanija tik blaškys. Tai dar kartą patvirtino ši mūsų išvyka. Ir jei „Curiocity“ centre gal ir nebūtų trukdę keli draugai, visgi į T. Ivanausko gamtos muziejų vienareikšmiškai siūlau vykti vieniems, be jokių draugų. Bet pradėkime nuo „Curiocity“.

Liutauras visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad „Curiocity“ pavadinimas – ne lietuviškas. Ir niekaip nesupranta – kaip gali būti, kad Lietuvoje, kur mes kalbame visi lietuviškai, daug kur puikuojasi ne lietuviški užrašai... Nežinau, kaip jūs visa tai aiškinate savo vaikams, bet jei nuoširdžiai – aš vaikui atsakymo į šį klausimą neturiu. Nes man ir pačiai dažnai yra pikta dėl šio reiškinio... Tuo tarpu Liutauras, užbėgant įvykiams už akių, grįžęs rašinėlyje iš principo rašo „Kjuriositi“ – „nes gi lietuviškai pirma raidė tai tariasi k, o ne c“... Vaikinas šiuo klausimu visiškai į mamą – nenuneigsi. :D

Greitai visos kalbinės subtilybės užsimiršta – pakeliui mus užliūliuoja didžiulis Mega prekybos centro akvariumas. Vaikai pasileidžia iš karto prie jo ir kupinomis žavesio akimis stebi jo gyventojus... O tada dingsta smalsučiams skirtame mieste.... :)






 Praktiškai  pratybų sąsiuvinis, tik realus... :))

Mistinis žaibo kamuolys... :) 

Po visko galima ir užkąsti... Ir kaip gi Megoje be tradicinių vaikiškų „burgeriukų“...

Išsidūkę, smalsumą patenkinę ir pasistiprinę keliaujame toliau. Kauno Tado Ivanausko gamtos muziejus – vieta, kurioje nei vienas iš mūsų dar niekada nesilankė. Todėl visiškai neįsivaizduojame, ko tikėtis. Įsigyjame bilietus ir ropščiamės į trečiąjį aukštą – nuo čia prasideda ekspozicija. Apžavėti eksponatų gausos ir gyvūnų įvairovės, aikčiojame vos ne prie kiekvieno stendo. Tuo pačiu turime su Magde užduotį – paruošti reportažą jos klasiokams apie apsilankymą šiame muziejuje, tuo pačius supažindinant juos su gyvūnijos pasaulio įvairove. Tad prie kai kurių stendų stabtelėjame ilgėliau, užfiksuojame, pakalbame, keliaujame toliau. Sugaištame kiek daugiau nei 1,5 valandos, nors jei ne dienos nuovargis, galėtume čia turbūt praleisti ir dar tiek... Apsilankysime kada nors čia ir vėl. O jūs, jei nebuvote, būtinai čia atvažiuokite...




O jei įdomu, kaip mums sekėsi paruošti bendraklasiams filmuką, galite jį pasižiūrėti čia.

Namo grįžome pilni įspūdžių, persikrovę „baterijas“ ir tiek vieni, tiek kiti patenkinę smalsumą.

Tęsdami gyvūnų pažinimo temą, kitą dieną dar aplankėme Vykintą ir jo auginamas degu žiurkėnų porelę. Anąsyk, kai Liutauras su Vykintu žaidimų kambaryje pradėjo savo bičiulystę, pagalvojome, kad temperamentu panašūs vaikinai galėtų pagilinti savo pažintį. Kiek nerimavau dėl Magdės, kuriai tarp dviejų berniukų kaip ir nenusimatė per daug veiklos, tačiau veltui nerimavau – visi trys vaikai puikiai praleido laiką ir liūdėjo, kai reikėjo išsiskirti...


 Eksperimentai gamtoje

Na, o savaitei artėjant visai į pabaigą, pasilepinome smagiu gamtiniu eksperimentu. Paėmę popieriaus susirašėme įvairias objektų savybes: šiltas, šaltas, juodas, baltas, apvalus, kampuotas, raudonas, geltonas, varvantis, judantis ir pan... Iš viso sugalvojome 35. O tada pasiskirstėme komandomis po du ir patraukėme į mišką išsiaiškinti, ar galėsime rasti visa, kas čia išvardinta. Taisyklės neleido to paties žodžio rašyti į kelis langelius; pvz., oro – prie permatomo ir tuo pačiu prie šalto – turėjai pasirinkti vieną. Ir dar viena sąlyga – objektą būtinai reikėjo rasti, o ne tik sugalvoti. Kad popierius pakeliui nesušlaptų ar kaip kitaip nenukentėtų, įkišome juos į įmautes ir pasiėmėme nenutrinamus flomasteriukus rašymui. Ir patraukėme į mišką. Nepatikėsite, kaip vaikams šis užsiėmimas patiko... Primygtinai prašė kitą savaitgalį pakartoti ką nors panašaus!

Nors pirma užduotį atliko merginų komanda, vaikinai teatsiliko per vieną žingsnį, niekaip neradę kažko mėlyno... O galėjo pakelt akis į dangų ir užrašyti – mėlynos akys arba dangaus mėlynė... :)


Skylėti. O tuo pačiu ir taškuoti... :) 

 Dryžuoti.

 Raudonas.

 Geltonas.





Beliko sudėti savaitės taškus ant i. Tam labai tiko svajonių knygos gamyba, kuria išpildėm dar vieną kidsletters.club kurso užduotį... Čia vaikai mane ir vėl nustebino – ši veikla jiems labai patiko. Sakė, kad būtinai pildys savo svajonių knygas toliau...



O jūs apie ką svajojate?..

Ilgai nekėliau savaitinių video, tai skubu taisytis... Didžiulė porcija šįkart, į kurią pabandžiau sutalpinti visą mūsų sausį... :)




2020 m. sausio 19 d., sekmadienis

20-oji savaitė. Karalystės, karaliai ir karalaitės

Netradicinė žiema... Krosnelėje spragsi malkos, lauke čirpauja mūsų numylėtinės zylutės, kurias lepiname nuo vėlyvo rudens saulėgrąžomis, lašinukais ir kitokiais  maisto trupinėliais. Mes namuose – mėgaujamės savaitgalio ramybe, ir štai į stiklines terasos duris atsitrenkia nedidelė zylutė... 

Liutauras pašokęs iš vietos skuba paukšteliui į pagalbą – kelia ją nuo terasos grindų ir glosto savo delniuke:
– Vargšiukė... Nemirk, zylute, mes tuoj tave pagydysim...
Apsitariame, ką mes galime padaryti. Nutariame paguldyti zylutę ant minkšto audinio ir pusiau pridengti – kad nesušaltų ir, jei tik užsigavo, atsigautų. O jei kas rimčiau nutiko – kad nesutraumuotume labiau. Nesame ornitologai ir nelabai išmanome, ar tai, ką darome, yra būtent tai, ką reikėtų daryti tokiu atveju. Tačiau po kelių minučių zylutė atsigauna ir nuskrenda. Liutauras džiaugiasi – išgelbėjome paukštelį.

Taip labai natūraliai „užkuriame“ mūsų šio mėnesio temą – „Gyva-negyva“ ir bandome sukti, ką tik galime, aplink ją. Tęsdami pasirinktą gamtos kursą iš „God's design for life“ programos, šią savaitę kalbamės apie gyvojo pasaulio karalystes. Vaikai greitai pagauna, kas yra kas, tačiau jiems naujiena, kad grybai, pvz., nepriklauso augalų karalystei, o turi patys sau vieniems būdingą gyvenimą. Kitos dvi karalystės – protistai ir moneros su visais savo vienaląsčiais ir mikrobais – net ir man pačiai šiokia tokia mistika, tad tuokart nesigiliname ir paliekame tai ateičiai. 

Šiam gi kartui mes susirenkame visas su šia tema namuose esančiais knygas ir bandome atsirinkti, kas yra kas. Pradžiai, kad jau kalba eina apie karalystes, renkame su vaikais kiekvienos karalystės karalių. Gyvūnų tarpe vienareikšmiškai visi pasisako už liūtą.



Augalų karalystėje viskas pasirodo kiek painiau, ir vaikų nuomonės išsiskiria – Liutauras pasisako už ąžuolą, Magdė siūlo kaktusą. Grybų karaliene išrenkame galingąją raudonąją musmirę, apie kurią paskutiniu metu atskirai buvome domėjęsi ir sužinoję daug netikėtų dalykų (pasidomėkite – nustebsite, kad tai – toli gražu ne tas pats, kas žalioji mirtinoji musmirė. Ji netgi žinoma kaip daug gydančių galių turintis augalas). Štai taip. 


Tuomet persimetame į knygas kitomis kalbomis. Neseniai bibliotekoje prie žmonių atiduodamų knygų aptikau dvi nuostabias knygas – paveikslėlių žodynus anglų ir prancūzų kalbomis. 


Na, su prancūzų gal palauksime, bet anglų žodynėlis mums šiuo metu – būtent tai, ko reikia. Čia temose, kurios išdėstytos pagal abėcėlę, vaikai randa patrauklias iliustracijas, gyvūnų pavadinimus ir keletą su visu tuo susijusių sakinių. Lygiai tą patį randame ir skyriuose apie augalus. Visko, žinoma, nei spėjame perskaityti, nei juo labiau įsidėmėti, bet po truputį, tikiu, vaikų galvose kai kas nusėda...


Tiesa, su tuo nusėdimu klausimas, žinoma, toks suktas... Ir visa, kas dedasi vaikų galvose, labai sunku pamatuoti, įvertinti. Kažkada man labai patiko Renatos Lazdin knygoje „Vienas vaikas – 7 intelektai“ aptikta mintis (tiksliai jos dabar neatkartosiu), kad jei vaikas ko nors nesako, dar nereiškia, kad jis nežino. 

Tai labai aiškiai pasimatė kaip tik šią savaitę, kuomet Liutaurui mokykloje teko daryti lietuvių kalbos pusmečio testą. Specialiai nedarėme tų testų, kuriuos, žinojome, mokytoja greičiausiai duos: pernykščiai testai parodė, kad jei vaikas būtent tokias užduotis yra sprendęs, jis jas ir išspręs be didesnio vargo. O jei su analogiškomis užduotimis susidūręs nėra, tai greičiausiai ir sėdės it mietą prarijęs, nesuprasdamas, ko čia iš jo norima. Ir nors atrodė, kad mokėmės, aiškinomės ne kartą, kas yra skiemenys, balsiai, priebalsės, žaidėm įvairius žaidimus, kurių metu, man atrodė, vaikams seniai viskas aišku kaip dieną, tuomet, kai kai šie dalykai buvo perkelti į testų užduotis, plius jau gerokai po to, kai teoriškai tai yra praeita, pasimatė, kad nutiko tai, kas ir galvojau, kad nutiks – Liutauras entuziastingai pareiškęs, kad jam pagalbos su užduočių perskaitymu ir paaiškinimu nereikės, po minutės jau žiūrėjo į tas užduotis tarsi ožiukas į naujus vartus... Ir daryk tu, motin, ką nori... :) Bandyk dabar įrodyti pasauliui, kad balta yra juoda... :)) Visa laimė – mokytoja supratinga ir geranoriška bei supranta, kad tie testai – tai tik iškreiptų veidrodžių karalystės dalis... 

Visgi žinodami, kad bloga patirtis – taip pat patirtis, bandome iš to pasimokyti. Grįžę namo diskutuojame, kam mūsų pasaulyje reikalingi tam tikri terminai ir kodėl yra naudinga juos mokėti, atsiminti. 


Tuo tarpu grįždami į savo natūralų mokymosi ritmą, toliau skinamės kelią per įvairias pratybas, užduotis. Liutauras baigia pirmą matematikos užrašų sąsiuvinį, už kurį buvo pažadėta išpildyti jo norą nuvykti kur nors. Abu vaikai vienbalsiai šaukia, kad nori į „Curiocity“ Kaune. Man tuo tarpu knibžda mintis nuvykti į Tado Ivanausko gamtos muziejų. Žiūrėsime, ar pavyks mums suderinti šiuos du dalykus. Jei pavyks – pasidalinsime...

O kol iš miesto išsikapstysime, tvarkome kitus reikalus. Vidury savaitės mūsų laukia koncertas A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Magdė staiga mane nustebina pareiškusi, kad ji nori savo kūrinį pasirepetuoti namuose ne 6 kartus, kaip liepė mokytoja, bet tiek kartų, kiek jai reikės, kad ji gerai tą kūrinį išmoktų ir jaustųsi gerai jį atlikdama. Tai ir grojam gal kokius 26 kartus... O pagrojus, kuomet važiuojame aplankyti Sandros ketveriukės, kurie ką tik grįžo iš mėnesio kelionės po JAV, mergina pareiškia, kad jai jau patinka groti smuiku... Liutauras gi, visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie koncertą, pareikšdavo, kad vienas tai jis prieš visus tikrai negros... Šį kartą kažkas vaikino viduje tarsi persijungė. Vaikinas net nerepetavęs (tebūnie, galvoju, – tegu pajunta pats savo veiksmų pasekmes) lipo ant scenos ir puikiausiai viską sugrojo... Va taip vat netikėtai vaikai ima ir nustebina tuomet, kai to mažiausiai tikiesi. 

 Karalaitės į sceną be karūnos nelipa, tiesa?.. :)


Pasinaudodami proga, eidami automobilio link, apžiūrime Mo muziejaus lauko eksponatus...

 Kryželiu „išsiuvinėtos“ gėlės ant automobilio...

 O čia siuvinėjimo kryželiu entuziastai papuošė visą cisterną... :))

Vaikus reikėjo ilgokai įtikinėti, kad tai – žirgas...

Svarbiausi savaitės reikalai sutvarkyti, galima dabar jau ir atsipūsti... Vaikai, prisiminę, kaip prieš kurį laiką betvarkydami žaislus užkėlėme į palėpę visą jų dėžę, išzyzė, kad tą dėžę vėl nukelčiau... Laaaabai nenorėjau to daryti... Deja, vaikai buvo stipresni derybininkai. Tad lipau į palėpę, traukiau žaislų dėžę ir... atlygio gavau gerą porciją ramaus vaikų žaidimo... Pasirodo, kartais verta. Pažaidė, nuramino savo troškulį, žaislai vėl gali atgal į palėpę keliauti... :D



  
Na, o už tai, kad įveikė visas savaitės kliūtis, buvo pažadėta pora valandų batutų erdvėj... Šioje karalystėje karaliavome kartu su Emilija, Sofila ir Matu – smagiai visi praleidome laiką.



O kad jau žiema tokia nežiemiška, tai savaitgalį karalaičiai ir karalaitės dviračius traukė, laužą kūrė...



Taip žaibišku greičiu ir pralėkė mūsų savaitė...