2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

8-toji savaitė. Medžiai. Šilėnų pažintinis takas.

Biblija
Kiek bebandžiau užvesti kalbą apie Juozapą ir jo brolius, vis vaikai kalbą nusukdavo į kitas, anksčiau girdėtas Biblijos istorijas, tad ir vėl teko pasakoti apie tvaną, Izaoko aukojimą, Babelės statybą ir pan. Na, ką darysi – kartojimas irgi nėra blogai.

Įpročiai
Savarankiškumas. Džiaugiuosi, kad pagaliau ledai pajudėjo. Magdei aiškiai pasakiau, kad jos nebenešiosiu. Taip, galiu pakelti, apkabinti, pamyluoti, nuraminti, kai reikia, bet nešti, kuomet ji tingi eiti – nebe. Ir ką jūs sau galvojat – porą dienų pakovojom ir ramu. Eina pati kaip didelė.
Liutauras irgi baigia persilaužti su (nebe)prašymu aprengt. Smaguma.

Gamta
Bandydami atsigriebti už praėjusias savaites, su vaikais nuvažiavome į parduotuvę ir įsigijome plakatą su Lietuvos medžiais. Pakabinau jų kambaryje – lai atsibudę iš ryto žiūrinėja, nagrinėja...
Taip pat įgyvendinome seniai jau kirbėjusią mintį – nupinti gėlių vainikus. Tad vieną rytą sėkmingai tai padarėme.

Kiemas nebe pirmą kartą mus apdovanoja grybais, tad renkame juos ir toliau. Šįsyk buvome palepinti dviem didžiuliais raudonikiais.


Vasarai įsisiūbavus, po truputį pradedame ruošti gėrybes žiemai. Tam kartui nupjoviau mėtas ir kartu visi draugiškai jas nuraškėme džiovinimui.


O nuėję link mūsų pamėgtos senosios sodybos, pakelėje aptinkome seną vyšnią ir, žinoma, grįžome ne tuščiomis – pavalgymui ir kompotui (kuriam dar ir raudonųjų serbentų prisiskynėm) užteko.


Kas rytą lauko stalą ir visa, kas aplinkui, pastaruoju metu randame nubarstyta beržų sėklomis. Tiek vaikams, tiek ir man pačiai atradimas, kad tos mažos sparnuotos sėklytės yra ne iš kur kitur, kaip iš žirginėlių. Pradžioje buvę žali, dabar jie ima ruduoti ir, susiskaldę į daugybę mažų sėklyčių, byra po visą kiemą... Vaikams tai primena sniegą, ir jie prašo, kad priskinčiau jiems tų žirginėlių daug daug... Suyra jie man beskinant tiesiog rankose, vaikai barsto juos ant batuto, žaidžia, gėrisi, stato pilis tarsi iš sniego... :)


Vieną dieną netikėtai pamatome ant daržo tvoros nutūpiant du ryškius paukščius. Bandome atpažinti, kas tai per paukščiai. Stveriame knygą, vartome... Panašu, kad tai – du geniai, apie kuriuos sužinome netikėtai ir daugiau – kad jie turi nepaprastai ilgą liežuvį ir kad mėgsta lesti skruzdes! O šalia to susirandame labai smagų įrašą su daugybe paukščių ir jų balsais. Tikiu, kad prie jo dar šiemet grįšime...

Išvykos
Tęsiame pažintį su apylinkėmis. Šįkart mūsų taikinyje – vos už 9 kilometrų esantis Šilėnų pažintinis takas Neries regioniniame parke. Nuvykstame ten penktadienį, vakarėjant, bet spėjame aplankyti tvarkingą gatvinį Šilėnų kaimą, paspoksoti į ryškiai geltoną jo bažnyčią ir pasileisti ieškoti šaltinėlio.


Pakeliui mus pasitinka mielas šunelis, kuris pradžioje vaikus kiek suglumina (mat tiek Magdė, tiek Liutauras atsargiai reaguoja į nepažįstamus šunis), tačiau visai netrukus keturkojo draugiškumas ir meilumas paperka abi mano atžalas, ir mes pasiekiame šaltinėlį. Nusileidžiame prie jo, atsigeriame, pasisemiame vandens ir keliaujame toliau – dabar jau link regyklos. Čia randame apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria didingų miškų panorama, ir nustabaus grožio trikamienę pušį, į kurią lipti bandau įkalbėti vaikus. Savo noru to padaryti nenori nei vienas, tai įkalbu bent leistis užkeliamiems. Pavyksta. Guodžiuosi bent tuo, nors vis viliuosi, kad atėjus laikui atras ir jie laipiojimo medžiais džiaugsmą. Nulipame, sukamės atgal. Šunelis ištikimai mus lydi visą tą kilometrą, per visą kaimą, į abi puses. Išlydi mus išvažiuojančius. :) Išvykstame su viltimi atvažiuoti čia darsyk, nes ne visą pažintinę trasą įveikti spėjome.


  

Ir iš tiesų sekmadienį, dabar jau visa šeima, atvažiuojame čia darsyk. Liutauras jau spirga, kaip nori ir vėl susitikti su meiliuoju šuneliu. Tačiau aš strategiškai kreipiu kalbą kita linkme, ir mes akmenine bruka einame kito šaltinėlio link. Noriu, kad vaiko dėmesys būtų nukreiptas ne tik į naująjį draugužį, bet ir visa kita, kas yra aplink jį. Magdė netikėtai aptinka minkštą pakelės smėlį. Kodėl nepažaidus?.. :)

O nukreipus akis į kelią, jos nuolat aptinka visokių vabalų, kuriuos, aišku, reikia sustojus būtinai „pakalbinti“...


Pasiekiame mums jau pažįstamą regyklą, ir štai čia mano nuostabai vaikai iš karto prabyla apie šakotąją pušį, negana to, sakosi norį į ją įsilipti! Aš tyliai džiūgauju, ir mes visi jau netrukus sėdime pušyje. :)


Toliau traukiame Šilėnų šaltinio akies link. Keliukas suka per mišką. Vaikai kur buvę kur nebuvę vis randa aviečių bei mėlynių ir beria jas burnon. Pasiekiame šaltinėlį. Mūsų akis iš karto paktraukia nedidelė smėlio atodanga. Einame jos link. O džiaugsmo vaikams! Puiki proga nusiauti ir padūkti smėlyje, pabraidyti po upeliuką.



Eidami atgal randame ir pačią šaltinėlio akį, įsitaisiusią durpyne, buvusioje bebrų užtvankoje, kuri 2009 metais buvo sugriauta.

Bandome eiti toliau, bet pagal nuorodas netrukus supratę, kad ne visa žiedinė trąsa yra 2 km, bet tik atkarpa iki Senosios Rėvos kaimelio, sukamės atgal – vaikams pilna maždaug 5 km trąsa būtų per didelis iššūkis. Pakeliui jie susiranda visų laikų populiariausius žaislus – medinius pagalius – ir taip palengva grįžtame prie automobilio.


Liutauro džiaugsmui aplankome šunelį ir darsyk nueiname prie mūsų anądien jau lankyto šaltinėlio. Prisipilame vandens, pagirdome ir keturkojį draugužį, keliaujame namo ir taip baigiame savo savaitės nuotykius...


Žaidimai
Taip nutiko, kad savaitės pradžioje pasitaikė proga pasivaikščioti po Pilaitę. Turėdami porą valandų, iššniukštinėjome kiemus bei apžiūrėjome visas įmanomas vaikų žaidimo aikšteles. Viena jų patiko labiausiai. Tai buvo ne itin didelis namukas su lentyna-virykle apačioje, laiptukais į antrą aukštą bei „vairu“ ten, tad Liutarui iš karto kilo mintis žaisti laivą. Kaip tikras kapitonas komandavo jis Magdei ruošti pietus, vaišinti svečius, eiti valgyti, tuo tarpu pats budėjo prie šturvalo ir skelbė, kad jie plaukia prie fontano. Šioje aikštelėje radome paliktų ir įvairių smėlio žaislų – savivarčių, ekskavatorių, gaisrinių, kas irgi kuriam laikui labai domino abudu vaikus. O ir svirtinės supynės buvo čia kiek kitokios – ant sprandžinų.


Galiausiai kiek sušalome lauke, ir aš pasiūliau užsukti išgerti arbatos vaikų kavinukėje. Kai iki ten nukakom, pasirodė, kad ten ne vaikų kavinė, bet žaidimų kambarys su kavinuke. O kad jau bet kokiu atveju turėjome sulaukti mūsų pasiimti atvažiuosiančio tėvelio, pasidaviau vaikų norui čia praleisit šiek tiek laiko. Vaikams, aišku, labai patiko, nes tokiuose kambariuose prieš tai nesam lankęsi, tad tai jiems buvo nauja. Aš išgėriau savo mėgstamos chai latte arbatos, visi sušilom, o ir tėvelis netruko pasirodyti...
Vos grįžus namo, sulaukėme kvietimo susitikti ir susipažinti su netoliese gyvenančia krikščionių šeimyna – Sandra ir keturiais jos vaikais. Apsidžiaugėm, nes jau kuris laikas norėjome su jais susipažinti. Patraukėme Sudervės link, į savo mėgstamą žaidimų aikštelę. Kaip įprasta, maniškiai pradžioje rezervuotai žiūrėjo į naujuosius žaidimo partnerius, tačiau greitai įsidrąsino ir netrukus jau visi išdykavo.
Negana to, tos pačios dienos vakare išpuolė aplankyti ir Emiliją su Sofija, tad diena buvo su kaupu. Atsižaista visai savaitei. :)
Savam kieme gi mažieji susigalvoja savų žaidimų. Šįkart pasidarė iš lentų atraižų „automobilių trasą“...

O paskui prisiminė ir savo mėgstamą lobio ieškojimo žaidimą. Vis slėpė ir ėjo ieškoti į didžiulį baltą maišą sukrautų žaislų. Ir nors bandžiau aiškinti, kad lobis turėtų būti paslėptas, o ne padėtas akivaizdžiai matomoje vietoje, jiems, atrodo, vienodai smagu ir taip... :)

Rankdarbiai
Liutauras, vis užmatęs dvipusę lipnią juostą, nori iš jos ką nors padaryti. Tad leidau pačiam apklijuoti žurnalų iškarpomis dėžutę.

Literatūra
Vaikams labai patiko iš bibliotekos preitą sykį pasiimta knyga „Gudrės ir Rudžio nuotykiai. Tolima kelionė”. Būtent antras iš trijų esamų pasakojimų apie kelionę.
Taip pat mano džiaugsmui toliau skaitome „Linksmas žvėrelių istorijas vaikams”.

Dailyraštis
Aplankę Emiliją, gavome iš jos laišką – atsakymą į prieš tai rašytą Liutauro laišką. Tad subtiliai bandžiau klausti Liutauro, gal jis norėsiantis jai atrašyti. Gavus neigiamą atsakymą, savo nuostabai išgirdau atsakymą iš Magdės, kuri pareiškė:
– Aš noriu parašyti...
Nori tai nori... Sugalvojom, ką parašysim, aš tą tekstą prašiau pieštuku ir daviau apvedžioti, ką ji netrukus ir padarė. Sesutės pavyzdžiu netikėtai pasekė ir Liutauras, pareiškęs, kad ir jis nori parašyti Emilijai. Paklaustas, apie ką norėtų parašyti, pasakė, kad nori ją pakviesti į žaidimų kambarį, kuris jam tądien taip patiko. Taip ir padarėm. Paklaustas, kuo nori rašyti, paprašė rašalinio parkerio, tačiau po keleto žodžių, kiek pasikankinęs su juo, paėmė kitą rašklį. Nupiešti šį sykį nieko nenorėjo. Tačiau po keleto dienų papuošė laišką keliais lipdukais.



Matematika
Panašu, kad suskaičiuoti daiktus Liutaurui nėra jokių kliūčių. Vieną rytą atsikėlęs, girdžiu, skaičiuoja medžius kalendoriuje. Suskaičiavo teisingai – viso 14 medžių. O pasitaikius progai, žaisdami tiek su Emilija, tiek su Saulium, skaičiuoja atgal nuo 5, kaip pakyla raketa bei kada laikas skleisti parašiutą (skėčius).

Muzika
Tądien, kai mūsų daržą aplankė geniai, netikėtai prisiminiau anksčiau mūsų mėgtos dainelės ištraukas (jei teisingia pamenu žodžius):
– Nupirk man lėlytę, – mamos vis prašau.
Mama man atsako: – Pasiūkim ją tau.
Iš audeklo rūbas, iš siūlų plaukai –
Lėlės tai gražumas, ar tu ją matei?..

– Nupirk man lėktuvą, – aš tėčio prašau.
Darykim kartu jį, – pasiūlo jis man.
Paimkim plaktuką ir kalkim smagiai
Tuk tuk tuku tuku – kaip kala geniai...

Vaikai prašė vis kartot ir kartot...
Tuo mūsų muzika šią savaitę ir apsiribojo... :)
Svajoju apie rudenį, kuomet turėsiu galimybę parinkti ir vaikams duoti paklausyti didžiųjų klasikų muzikos. Šiąja tam kartui apsiribojame tik važiuodami automobiliu ir klausydamiesi radijos.

Dailė/Poezija į savaitės rėmus nebetilpo. Paliekam tai šaltąjam sezonui...

2016 m. liepos 17 d., sekmadienis

7-oji savaitė. Trakai-Vilnius-Anykščiai.

Svečiai iš Prancūzijos privertė mus išsimušti nuo įprasto vasaros ritmo, tad ir dalykai, kuriuos darėme, buvo neproporcingai kitokie nei įprastai. Daug keliavome, todėl išvykoms ir tenka šįkart liūto dalis.

Išvykos:
Kartu su mūsų draugais Paskaliu, Blandina ir jų jauniausiaja dukra vienuolikamete Lėja, o taipogi su Jurgos bei jos penkiamečiu Kostu bei trimete Vaiva pirmadienį pradėjome savaitės išvykų maratoną. Pirmiausiai aplankėme Trakus. Čia smagiai pasiirstėme valtimi, vaikai smagiai pasitaškė, pamirkė rankas ir kojas pro valties kraštą vandenyje, paskui prisidūko „Kibinlar” kavinės žaidimų aikštelėje, čia pat slėpėsi nuo lietaus, išdykavo. Tada dar aplankėme Užutrakio dvarą ir tuomet jau traukėme namo.




Kitą dieną pradėjome nuo Europos centro. Liutauras su Kostu dūko, vaizduodami karžygius, mat rankose nuolat puikavosi dar praeitą savaitę Kernavėje įsigyti kalavijai, tad nežinau, ar jiedu ką nors iš tos išvykos prisimins apart judviejų smagiai praleisto laiko ir keleto didelių skruzdėlynų, kurie jiems buvo daug įdomesni už visus tuos obeliskus ir centrą žyminčius akmenis... Mergaitės gi labiau matė, kas dedasi aplink – lipo ant pakylos prie obelisko, pozavo nuotraukoms, maivėsi ir šiaip mėgavosi nauja aplinka.




Po pietų aplankėme Vilniaus turistines vietas – Gedimino pilį, Arkikatedrą, Mindaugo paminklą ir, žinoma, Bernardinų sodą. Čia, kadangi žaidimų aikštelėse buvo daug vaikų, maniškiai prisijungti nenorėjo – labiau juos traukė trys skirtingi fontanai, kurių mažiausio purkštukus smagu buvo uždengti pirštais ir stebėti, kaip jie nepurškia, o atleidus vėl pila vandenį; didysis fontanas masino savo netikėtu šokiu, ypač ta akimirka, kai visas vanduo staiga krisdavo žemyn ir fontanas keletui akimirkų išsijungdavo. Vaikai krykštavo, šaukė fontanui „Griūk!” ir mėgavosi vėjo atneštais vandens purslais.



Karaliaus Mindaugo paminklas buvo virtęs smagia čiuožykla, ant kurios nebuvo lengva sugaudyti vaikus bendrai nuotraukai, o pilies apžvalgos aikštelė buvo iš viso puiki vieta kam pasiausti, o kam jau nuvargus – pazysti. :)




Trečioji mūsų išvyka šią savaitę buvo į Anykščius. Nors pusę dienos lijo lietus, vis tiek labai smagu buvo prasieiti „Lajų taku”, pasimaivyti su skėčiais prie Puntuko, o paskui ilgai ir nuobodžiai peštis dėl skėčių. Peštynės prasidėjo nuo Vaivos įgeidžio turėti permatomą Liutauro skėtį. Deja, Liutauras nenorėjo jo iškeisti į Vaivos siūlomąjį, tad buvo daug ašarų. Po kiek laiko, jau užlipus į apžvalgos bokštą, Liutauras užsimanė mano didelio skėčio, tad skaidrusis gražusis skėtis atiteko man. Pamaniusi, kad yra puiki proga pasiūlyti jį Vaivai, jau ketinau tai ir padaryti, bet jo staiga užsimanė ir Magdė. Čia įsikišo Liutauras, kuris pareiškė, kad Vaiva pirma jo norėjo, ir nunešė jį jai. Finale visiems teko paturėti tą skėtį, visi buvo laimingi.



Įdienojus, o ir lietui aprimus patraukėme į siauruko geležinkelio muziejų. Buvo smagu vaikams pamatyti tuos didžiulius garvežius, vagonus, įlipti į juos, viską gyvai pačiupinėti, atžymėti bilietą, paskui pasivažinėti drezina, pabėgioti bėgiais ir net pabandyti pastumti vagoną. :)

 (važiuojame drezina)


Galiausiai aplankėme Arklio muziejų. Dienos kulminacijai buvo pats tas. Gardžiai papietavę ir prisigėrę naminės kmynų giros, apžiūrėjome nuostabią karietų, fajetonų, brikų, rogių ir įvairių vežimų bei pakinktų kolekciją, kitas muziejaus ekspozicijas, vaikai pasimėgavo įvairiomis supynėmis ir vienas kito draugija, o Vaiva net ir ant arklio ratą apeiti išdrįso.






Svečiams išvažiavus, į savaitės pabaigą aplankėme savo seniau pamėgtą Sudervės žaidimų aikštelę, kur vaikai vėl susitiko su Emilija ir Sofija – tam kartui ištikimiausiomis žaidimų draugėmis...

Gamta:
Antroje savaitės pusėje, kiek aprimus dienotvarkei, pagaliau įsisukome su vaikais į gretimą avietyną.
O vos grįžę iš jo, savo kieme aptikome galybę kazlėkų... Grybai prasideda – tuo pačiu prasideda ir grybų pažinimas. :)



Žaidimai:
Liutauras su Kostu pisę savaitės, kai tik turėjo progą, kovėsi su mediniais kalavijais. Gražu buvo žiūrėti į diplomatiškų judviejų tarpusavio santykių mezgimąsi ir tą bendrumo jausmą, kuomet buvo nusitaikoma į kokią nors „auką”, pvz., Lėją. Krykštavimas ir emocijos liejosi per kraštus...
Liutauras, vakarais būdamas pas Kostą svečiuose, bandė kas kartą vis kitus ten buvusius žaislus. Mėgstamiausias pasirodė senas „važiavimo“ aparatas, ant kurio sėdėdamas rankomis mini pedalus. O pas mus sodyboje geriausia atrakcija vaikams buvo pasivažinėjimas karučiu. :)




Atsisveikindami svečiai vaikams padovanojo po kortų žaidimą. Liutaurui teko žaidimas su laukiniais ir naminiais paukščiais, Magdei – žaidimas su viščiukais. Tam kartui nespėjome jų išbandyti, nors su taisyklėmis buvome supažindinti – turėtų būti įdomu.

Netradicinė savaitė baigėsi, vėl grįžome prie įprastinių užsiėmimų...


Savaitę užbaigėme švęsdami dvigubą gimtadienį ir su sodybos kaimynų šeima žaisdami „Pictureką”. Liutauro emocijos nerandant daiktų liejosi per kraštus, vaikinui labai apmaudu buvo stebėti kitų sėkmes ir savo nesėkmes, tad yra ko mokytis. Magdė į viską žiūrėjo paprasčiau, jai svarbiausia buvo nutverti ridenimo kauliuką.

Kita:
Kad jau savaitė buvo tokia išsibarsčiusi, daugiau nieko į ją nebesutilpo – vėlyvi vakarojimai su svečiais, dar vėlesnis ėjimas miegoti ir lovose sumigę rytai nepaliko vietos nei skaitymui, nei rašymui, nei skaičiavimui, o juo labiau rankdarbiams ar muzikai...

2016 m. liepos 16 d., šeštadienis

6-oji savaitė. Kernavė.

Biblija:
Ne vieną kartą pabandžiusi vaikus supažindinti su Abraomo is Saros istorija, turėjau atidėti ją kitiems laikams – nei Liutauras, nei Magdė nesusidomėjo šiais dviem veikėjais, o ir aš neradau kažkokios patrauklios formos, kaip ją perteikti. Galiausiai nusprendžiau tiesiog ją praleisti ir peršokti prie Izaoko ir jo aukojimo istorijos. Šioji pasiteisino ir buvo sutikta su didžiausiu susidomėjimu. Na, ugnis ir laužas šioje istorijoje, matyt, padarė savo. ;) Tiesa, turiu pažymėti, kad atkeliavo iš JAV „Jesus Storybook Bible”, kurios nuostabios iliustracijos tikrai labai padeda.

Įpročiai:
Savarankiškumas. Toliau dirbame su mažesnėmis ar didesnėmis pastangomis, tiesiog pagal situaciją.

Gamta:
Taip jau nutiko, kad susipažinome su senos apleistos sodybos, esančios kaiminystėje, šeimininku. Ta proga nutarėme nueiti ir pažiūrėti, kas tai per sodyba. Ir nors pakeliui atgal mus užklupo netikėta liūtis, grįžome pilni įspūdžių – sena troba skendo svyrančiose serbentų ir aviečių šakose, hortenzijų ir žieminių jurginų krūmuose, piliarožių ir kitų benykstančių gėlyno atributų likučiuose. Šone liūdėjo begriūvanti viralinė, už kurios vešėjo žolėmis apėjęs senų obelų sodas, beišeinant akį rėžė ne itin patraukliai šalia kelio išverstos statybinės šiukšlės ir ne itin dailių kontūrų kūdra.
Kita vertus, vaikai ir kitą dieną prašė darsyk ten nueiti, o kad jau šeimininkas buvo leidęs, tai grįžome pilnomis rankomis čiobrelių, hortenzijų žiedų, kibirėliu raudonųjų serbentų. Dar kitą dieną ten vaikai vėl vedė netikėtai užsukusius svečius, o darsyk užklupęs lietus suginė mus į trobesio prieangį, kuris, vaikų atradimu, tebuvo „užrakintas” nedidele vielute. Buvo smagu stebėti tiek Liutaurą, tiek Magdę vis netikėtai įvardijant pastebėtus augalus: „O, mamyte, žiūrėk, avietė, o, ąžuolas, o, matai, čiobreliai...” Arba bemąstančius, ar vienoks ar kitoks debesis atneš lietų ar ne?...


Išvykos:
Kadangi savaitė buvo gausi svečių, ten, kur buvom planavę nukakti, nuvykti nepavyko. Tačiau tai su kaupu kompensavo pasivaikščiojimai iki jau minėtos senos sodybos bei sekmadienio išvyka į Kernavės gyvosios archeologijos dienas. Čia matėm ir škudžių aveles, ir įvairių gyvūnėlių kailius, ir verdamą smalą, ir viduramžių riterių kovas, ir – svarbiausia – dumples... Liutaurui tai buvo nuostabus atradimas, sakė, kad ir jam būtinai tokių reikia... :D



Taip pat bandėm grot skudučiais (Liutaurui visai neblogai pavyko), stebėjom, kaip kala monetas, pina juostas, minko ruginę duoną, skobia luotą, leidomės žemyn piliakalniais prie senosios kulgrindos vietos (Liutauras pakeliui vėl atpažino ąžuolus ir išskyrė juos iš kitų medžių).


Grįžtant prie automobilio, Liutauras pastebėjo šalia gatvės buvusiame darže augant bulves ir tuojau man pranešė:

– Mamyte, žiūrėk, bulvės!
– Tikrai taip, čia bulvės – patvirtinau. O daržo šeimininkė, nugirdusi šį mūsų pokalbį, atskubėjo iš paskos su šviežiai nuskintu agurku ir tiesdama šį mano bernužėliui, retoriškai užklausė:
– Kur čia tas vaikas, kuris pažįsta bulves? :)
Taip smagiai baigėsi mūsų išvyka į Kernavę.

Žaidimai:
Vaikai buvo užsiėmę sau įprasta veikla: šokinėjo ant batuto, padėjo tėveliui prie statybų, kur tuo pačiu laipiojo kopėčiomis, siūbavo svambalą, iš lentos padarytomis ale supynėmis žaidė katapultą (buvau nustebinta, kad Liutauras žino šį žodį), degė laužą ir pan.

Rankdarbiai:
Smulkioji motorika liko kiek nuošalėje, apart to, kad kaimynui Ryčiui atidavus nemenką Lego kolekciją, lietingomis valandomis vaikai meistravo įvairius dalykus, žaidė jais, vėl ardė ir t.t.

Literatūra:
Taip jau nutiko, kad ši sritis šią savaitę buvo apleista. Nuvažiavę vidury savaitės į biblioteką, grįžome su skurdoku pasirinkimu, nors pradžioje taip ir neatrodė. Tad neturėjome kažkokių „užkabinančių” skaitinių, kuriuos būtume norėję tuojau pat skaityti.

Dailyraštis:

Savaitės pradžioje nutariau pradėti prie progos pažindinti vaikus su mažosiomis raidėmis. Ant lapo nupiešiau „a“, kurią aplipinome pistacijų kevalais, buvusiais po ranka...


Kadangi Liutauras buvo gavęs nuo draugės Emilijos laišką, norėjau, kad jis į jį atsakytų. Deja, keletą dienų neradau būdo Liutaurą motyvuoti, nes vos pabandęs kopijuoti mudviejų sugalvotą laiško tekstą,  tuojau susinervidavo ir mesdavo viską šalin. Galiausiai nusprendžiau nekankinti jo jam dar neįkandamu uždaviniu – nukopijuoti raides į vieną eilutę. Paėmiau ir parašiau laišką pieštuku, kurį jam beliko apvedžioti. Pradžioje irgi tarsi nenorėjo to daryti, bet kai pasakiau, kad neprivalo parašyti visko iš karto ir kad gali parašyti vos po vieną žodį per dieną, grįžęs iš susitikimo žaidimo aikštelėje su Emilija, visgi susigundė pabandyti. Pamatęs, kad raidės paklūsta jo rankai, po pirmo žodžio nesustojo, prašė leisti prašyti dar ir dar vieną, taip užbaigdamas visą laišką... Buvo smagu matyti visą užduotį įveikusio vaiko švytintį veidą :)


Matematika:
Toliau tęsiame matematiką praktikoje. Tam gerai pasitarnauja įvairios situacijos su šeimos asmenų skaičiavimu, žirnių dalybomis, bandymu suskaičiuoti, kiek žmonių telpa automobilyje, kiek reikia lėkščių pietums ar įrankių ir pan. Neįsitempiam kol kas šiuo klausimu.

Dailė, muzika ir poezija laukia geresnių laikų. Vasara nespėja talpinti visko tiek daug. Tad pliekame viską savieigai...