Spalio džiaugsmai

Gilės

Jei nepamirštu, atėjus rudeniui imu dairytis gilių – kavai. Pernai labai nesėkmingai jų neradome, todėl kai šiemet išgirdau iš draugų, kad gilėms buvo palankūs metai, tuoj suskubau organizuoti draugų kompaniją jų rinkti. Mūsų seniai pamėgta vieta – Lentvario parkas su galingu poros šimtų metų ąžuolu – viliojo atvykti ir šiemet. Ten ir patraukėme vieną saulėtą dieną. 

Senuką ąžuolą radome ne iš karto. Bet kai jau radome, giles rinkome nesustodami. Jų buvo tikrai daug. Gražios, sveikos, didžiulės.

Prisirinkome visi į valias...

Paskui dar kiek prasiėjome parku.

Prisirinkti prisirinkome, o štai kai reikėjo giles sutvarkyti, darbo buvo geroms trims dienoms...

Kadangi pati vis nerandu gilių kavos recepto ir kaskart draugams iš naujo rašau, vis iš užsimiršimo pripainiodama ko nors, tai jau šiemet išgryninau receptą, kuriuo dalinuosi:

Gilių kavą mėgstame ir mes, ir vaikai, todėl paprašyti pagalbos dorojant surinktą derlių nebuvo sunku. Paskaičiavome, kad pririnkome apie 7 kg gilių, iš kurių išėjo beveik 7 litrai gilių kavos. Jau dalį draugams išdovanojom, bet tikimės, akd ir patiems liks žiemai... :)

Leonardo Da Vinčio paroda

Į Energetikos ir technikos muziejų atkeliavusi paroda „Leonardo Da Vinčio mašinos“ buvo mūsų mintyse jau gerą mėnesį. Todėl vos tik ji atsidarė, iš karto suskubome ją aplankyti.

Kodėl gi neapsilankius? Ar dar kada nusifotografuosi prie garsiosios Monos Lizos? :D Ir štai, Vilniuje, be jokių apsauginių skydų, veidrodžių ir gausybės apspitusių lankytojų... :))) Pasaka, ne trofėjus...

Bet, žinoma, ne dėl Monos Lizos ten keliavome. Eksponatų nors nėra nesuskaičiuojamai daug, tačiau pateikta vaizdinė ir tekstinė informacija pasirodė įtrauki ir įdomi. Pasakyčiau net kitaip – nenuobodi. Įdomūs faktai, netikėtos detalės – tai, kas mus vienoje salėje užlaikė visą valandą.

Štai, pvz., dviračio prototipas. Tačiau įdomu tai, kad jo brėžiniai buvo atrasti jau gerokai po to, kai visai kitur pasaulyje buvo sukonstruotas pirmasis dviratis...

Arba guoliai, domkratas, įvairūs svertai. Niekada neatėjo mintis į galvą, kad būtent Da Vinčis yra šių išradimų autorius...

Iš atskirų dalių surenkamas save laikantis tiltas buvo jau mums ne naujiena, bet buvo smagu vėl jį pamatyti.

O štai palubėje pakabintus eksponatus pamatėme tik jau visai pabaigoje... Ne veltui sakoma, kad žmonės retai pakelia akis į viršų... :)

Ne mažiau įdomios pasirodė ir paslėptos Da Vinčio šifruotės jo kūriniuose...

Galiausiai radome ir edukacinių eksponatų...

Žodžiu, paroda vykusi. Patiko. 

Kadangi Energetikos ir technikos muziejuje esame buvę ne kartą, į kitas ekpocizijas nebėjome. Tik pasimėgavome pirmame aukšte esančiu 8-tojo praeito amžiaus dešimtmečio Vilniaus maketu. Įdomu buvo pasekti, kas buvo įgvendinta nuo to laiko, o kas nugrimzdo užmarštin, palyginti dabartinio Vilniaus ribas ir tuometinio...

Kadangi šiemet su draugais paprastai susitinkame nebe rytais, o po pietų,  pavakary paprastai visi išalksta, todėl dar sulendame kur nors pavakarieniauti. Ši kartą nusėdome Čarlio picerijoje CUP'ėje. Jaukiai pasisėdėjome, pabendravome, pasibuvome.

Draugai

Čarlio picerijoje, tik dabar jau Vilniaus outlet'e, teko vėl apsilankyti draugei Inesai pakvietus vaikus į gimtadienį. Labai smagu, kad tie draugai, kurie jau nebėra ugdomi šeimoje, vis tiek lieka draugais. Patys atvyksta į vaikų gimtadienius ir juos pakviečia į savuosius.

Pasigardžiavę picomis ir gimtadienio tortu, vaikai pasileido į batutų erdvę Skypark'e. Grįžome namo tik vakarop.

Kitas gimtadienis vėl nusimato ateinančią savaitę. Taip susiklostė, kad mūsų kaime... atsirado... vaikų!!!
Buvo jų čia ir anksčiau, tačiau, matomai, jaunesni jie nedrįso pažindintis vieni su kitais. Dabar gi turime savo kaimo „šaiką“, kurioje yra (nepatikėsite) dauguma mergaičių – 6-metė Elija, 8-metė Ugnė, 10-metė Milda ir 11-metė Monika! Plius 10-metis Augustas. Taigi, pridėjus du maniškius ir dar vis atvažiuojančius kaimynų berniukus, gaunasi labai nebloga kompanija.

Tiesa, Magdė ilgai nenorėjo jungtis prie šios kompanijos. Mat taip nutiko, kad visas naujųjų draugų būrys susipažinti atėjo vasaros pabaigoje, kuomet Magdė sirguliavo ir negalėjo išeiti į lauką. Tuo tarpu visi kiti susibendravo, ir Magdė niekaip nerasdavo progos įsilieti į jų draugiją. Kol galiausiai padrąsinau vaikus ateiti ir Magdę pakviesti. Suveikė. Dabar jau visi vaikai krūvoje. Dažniausiai susitinka savaitgaliais. Jau nugirdau telefonu, kad kuria planus mokyklinių atostogų savaitei. Ech, o aš galvojau, mes galėsime ramiai pasimokyti... :D

Tuo tarpu namuose

Magdė atrado nėrimo džiaugsmą... Jau galvojau, nepavyks man jos užkrėsti šiuo užsiėmimu. Ne kartą esame bandę, ne kartą nepavyko. Dabar gi pati atėjo ir paprašė pamokyti. Parodžiau, pabandėme. Pamatė, kad ne iš karto taip ima ir išeina. Padėjo tądien į šalį. Na, galvoju, ne jai, tai ne jai... Tačiau kitądien atėjo pareikšdama, kad jai reikia kitokių siūlų ir kitokio vąšelio. Ir pasileido strimgalviais į nėrimo pasaulį...

Pirmasis blynas, o tiksliau – moliūgas buvo toks ne visai taisyklingas, o štai antrasis buvo jau visai mielas... :)

Padovanojo tuoj draugei. Ir fantazuoja jau, kiek visko primegs kalėdinei mugei. Matysim, matysim, kaip čia su tais planais... :)

Užsiima ji vis kokiais savais sugalvotais reikalais. Tai kartoninių ginklų kolekciją kokiam tai lauko žaidimui gamina, tai minkštus popierinius žaisliukus...

Tai vėl kažkokį „projektą“ užkuria...

Tamsiais vakarais dar kartais susigundome kokiu mėgstamu stalo žaidimu... Tam kartui į trasą vėl eina Catan'as ir mūsų taip vadinami Nykštukai (Saboteur-2). Azartas liejasi per kraštus, deja dažnai jį reikia stabdyti ir eiti gulti... :))

Aš tuo tarpu džiūgauju pasivijusi laiką... Jau galvojau, kad niekada nebepavysiu prabėgusio rugsėjo ir spalio. Bet štai – viskam, pasirodo, YRA laiko po dangumi... :) Maža ką – gal kada ir iki video reportažų pavyks prisikasti?... :) Laikykit kumščius... :)

Rugsėjo linksmybės

Rudenėjant ant kelio radome ne vieną automobilio pervažiuotą žalčiuką. Vargšeliai – matomai iššliauždavo paskutinės saulutės spindulių pagaudyti... Tai  štai, kodėl tos laimės ir džiaugsmo rugsėjį mūsų namuose pristigo... Neatnešė žalčiai... Neatnešė... :D

O jei rimtai, nėra viskas taip jau blogai... :) Visada bandome rasti sveiką balansą, todėl kai jau pasidarydavo namuose slogu nuo visų mokymosi ir planavimo peripetijų, palikdavome visa tai namuose ir lįsdavome lauk.

Rugsėjo pradžia

Kol dar nežinojome, kokie iššūkiai šiemet mūsų laukia, smagiai pasibuvome mokyklos organizuotoje rugsėjo 1-osios šventėje. Surengta pavakary, aplenkiant visus tos dienos ryto kamščius ir erzelį. Super sprendimas.

Žodžiu, pasibuvome, medelį kartu pasodinome, konkurse pasirungėme ir taip nusiteikėme naujiems mokslo metams. 

Gimtadieniai

O tada išaušo vaikų gimtadienio šventės rytas. Po ilgų svarstymų ir kompromisų paieškų nusprendėme daryti vieną bendrą šventę. Juk ir draugai praktiškai visi yra bendri, o ir dienos dar šiltos, todėl Magdės gimtadieniui po poros savaičių atėjus nereikėtų sukti galvos, ką daryti. Tuomet dar nežinojome, kad šiemet visas rugsėjis bus toks šiltas ir gražus. Taigi susikvietėme visą šaunią draugų kompaniją ir nepaprastai smagiai praleidome laiką... Liutauras paskui pasakė, kad tai buvo pats šauniausias gimtadienis per visą jo gyvenimą. :)

Ir iš tiesų – vaikai prisigalvojo įvairiausių veiklų. Pradedant žaidimu „Muzikinės kėdės“,  modifikuotomis „X faktoriaus“ talentų varžytuvėmis, baigiant virvės traukimu, šokinėjimu ant batuto (kuris, tiesa, truputį neatlaikė vaikų siautulio) ir, be abejo, maudynėmis kūdroje.

Šventėje net mūsų mielasis žąsiukas sudalyvavo...

Taigi, kaip suprantate, mokslo metų pradžia buvo ypatingai smagi.

Liepkalnis

Kai jau vėl prireikė ko nors prasiblaškymui, susiorganizvome su bičiuliais išvyką į Liepkalnio vandens saugyklą. Oras pasitaikė gražus, kompanija gera, gidė, vedusi šią edukaciją-ekskursiją – labai šauni. Tiesa, maniškiams labiau magėjo šiaip pasibūti, su draugais pasibendrauti, nei klausytis istorijų apie Vilniaus vandens sistemą, tačiau man pačiai buvo labai įdomu.

Ant sienų galima buvo rasti nedidelių šikšnosparnių – jų vaikai ieškojo ypač akylai...

Paskui dar pratęsėme bendravimą IKEA restorane, taigi visa diena buvo šauni. ;)

Medinės miesto architektūros muziejus

Atėjus eiliniam penktadieniui, kuomet paprastai išeina susitikti su draugais, patraukėme į Medinės miesto architektūros muziejų, kuris mus maloniai nustebino. Žinodama, kad tai – mažutis, vos kelių patalpų muziejus Paupyje, galvojau, kad užtruksime ten kokį pusvalanduką, o paskui keliausime kur nors kitur. Tačiau muziejaus darbuotojas mus pasitiko taip šiltai ir entuziastingai, kad praleidome muziejuje daugiau nei valandą. Vaikai čia ieškojo pasislėpusių medinių figūrėlių – medinukų, žaidė šachmatais, važinėjosi greičiausiai vieninteliu liftu Lietuvoje, įkurtu mediniame dviejų aukštų name, tyrinėjo čia esančius eksponatus, kurių niekas nedraudžia liesti, šiaip bendravo. 

Mes, mamos, tuo tarpu žavėjomės čia eksponuojamomis žavingomis miniatiūromis...

... ir detaliu muziejaus maketu...

Jei kur būsit netoliese, būtinai užsukite į šį nediduką jaukų muziejų – jis tikrai žavingas ir įdomus.

Belmontas

Aplankę kątik minėtą muziejų, patraukėme į Belmontą – seniai čia bebuvome užsukę, todėl smagu buvo pasivaikščioti po šio komplekso erdves.

Galiausiai išalkę prisėdome užkąsti....

Kino teatre

Ilgai laukėme, kol Vilniaus outlet'e atsidarys kino teatras. Ir pagaliau sulaukėme! Čiupome bilietus iš karto į du seansus – filmą „Stichijos“ ir į Liutauro seniai lauktą „Gran turismo“. Deja, pirmojo taip ir nepamatėme didžiajame ekrane – dėl techninių kliūčių filmas buvo atšauktas, tad pasitenkinome „namų kino“ variantu, tuo tarpu antrąjį pasižiūrėjome su didžiausiu malonumu. Tiesa, Magdė jo nežiūrėjo, jai ši tema nebuvo įdomi, bet mums ir Liutaurui filmas paliko tikrai didžiulį įspūdį.

Nors filmas pažymėtas N-13 ženklu, su tėvų priežiūra janesni vaikai į jį įleidžiami. Šiuo atveju amžiaus apribojimas uždėtas ne dėl netinkamo vaikams turinio, o dėl pakankamai įtempto siužeto ir nuolat išlaikomos įtampos, tačiau Liutaurui, mėgstančiam greitai kintantį siužetą ir lenktyninius kompiuterinius žaidimus, filmas suėjo kaip saldainis. Turiu pasakyti, kad ši kino juosta turėtų patikti ne tik mėgstantiems greitį. Anaiptol. Aš pati visai nesu lenktynių sporto mėgėja, tačiau filme gvildenamos tėvų-vaikų, leidimo rinktis ir pasitikėjimo vaikais temos leidžia šį filmą žiūrėti visai per kitokią prizmę. O ir šiaip labai įdomi ta virtualaus ir realaus pasaulio priešprieša bei jos keliami iššūkiai ir randami sprendimai. Sakyčiau, kad iš pastaruoju metu matytų filmų šis buvo labiausiai vertas praleisto laiko.

Šiaip filmus žiūrėti mėgstame, nors kartu su vaikais darome tai ne itin dažnai. Geriausiu atveju žiūrime visi drauge po 1-2 filmus per mėnesį. Taip yra todėl, kad tiesiog nerandame gerų, vertų žiūrėti filmų, ir dažnu atveju pasitenkiname antrą ar net trečią kartą matytu, bet mums patikusiu filmu. Todėl kai aptinkame ką nors naujo ir verto, būna tikrai smagu.

Beje, vaikai dar nežiūrėjo, bet netikėtai aptikome šiuolaikinę senojo „Žaisliukas“ filmo versiją – „Naujas žaisliukas“. Gal norėsite pažiūrėti ir jūs.

Tuo tarpu namuose...

Likus namuose, irgi susigalvojame įvairios veiklos galvai nuo darbų ir mokslų pravėdinti. Magdė, itin įsitraukusi į savo naująjį pomėgį – akrobatiką, – vis kelia sau įvairius iššūkius ir mokosi visokių akrobatinių figūrų.

Liutauras bando neatsilikti...

Pasirodo, kad visi įgūdžiai galiausiai labai praverčia žaidžiant pastaruoju metu mūsų namuose populiarųjį „Twister“... :)

Vis tik ilgai fizine veikla neužsiimsi, todėl kartais visai smagu išsitraukti pamirštas mėgstamas dėliones ir jas kartu padėlioti...

O paskui – atitraukti akis nuo darbų, reikalų ir tiesiog išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro ir pasimėgauti nuostabiais aplinkui esančiais vaizdais... 

Toks štai rugsėjis buvo. Nepaisant visų planavimo ir mokymosi iššūkių... :)