Druskininkai-Vilnius
Vakar iki Druskininkų centro jau nenusigavome. Atvažiavome, palikę nuomojamą butuką tik iš ryto. Visas gėlėmis išpuoštas, pasidabinęs neregėto grožio gėlių medžiais... Nėra ką ir bepridurti... Gražu.
Vis tik ne gėlių pasižiūrėti čia atvažiavome. Vaikai jau spirgėjo, žinodami, koks paskutinis kelionės akcentas čia jų laukia. Be abejonės – Druskininkų vandens parkas. Jame lankėmės jau taip seniai, kad net nebežinau, kada. Prieš kokius... turbūt 8-9 metus..? Kai Magdė dar vežimėlyje sėdėjo... Todėl ir mums patiems visai smagu buvo čia vėl apsilankyti. Ne tik vaikams.
Prisiplaukioję „srauniomis upėmis“, prisimakalavę „jūros bangose“ (šitos, beje, labiausiai patiko), prisimasažavę po krentančių krioklių srovėmis ir prisiburbuliavę įvairiose džiakuzėse bei prisibuvę šeimos pirtyse, iš parko išėjome tenorėdami vieno – dabar jau tik namo... Todėl, nors buvau dar atsarginiame sąrašėlyje užslėpusi idėją apsilankyti M. K. Čiurlionio muziejuje, kuriame galima pamatyti virtualios realybės turą „Angelų takais“, visgi turėjau slėptis su savo visomis idėjomis – automobilyje visi vienbalsiu šaukė: „Norim namo! :)
Taip ir baigėme savo kelionę. Žemėlapyje liko tikrai nemažai pažymėtų vietų, kurių užtektų dar ne vienai panašiai kelionei... Kai kurias jų teko aplenkti dėl nesutapusių darbo valandų, kitas – dėl per didelio lankomų objektų skaičiaus tądien, dar kitas – dėl kitaip susidėliojusių prioritetų ar sugriuvusių planų. Nepaisant viso to, buvo tikrai nuostabių akimirkų, netikėtų susitikimų, atradimų ir, be abejo, akiračio praplėtimo.
Šiandien, kai planuose jau gimsta dar viena kelionė, suprantu, kad kiekviena jų, nors ir sunkiai mus, introvertus, ištempianti į trasą, duoda... tikrai duoda... žiupsnelį patirties, reikalingos naujiems žingsniams. Todėl sakau iki greito. Kaip pavasarį sugrįžta į savo lizdus gandrai, taip ir mes, panašu kad greitai grįšime su naujos kelionės įspūdžiais...