2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

22-oji savaitė. Grybai ir jų karas. Tarnystė. K-krūva visko

Vakarai trumpėja, ir aš kaskart dūsauju, bandydama telefono kamera užfiksuoti vienus ar kitus mūsų kelionės per mokymąsi šeimoje kadrus. Na, tikiuosi, nebeilgai, nes fotoaparatas pagaliau jau taisykloje, tad jei viskas gerai, už poros gerų savaitėlių tikiuosi turėti laimę ir vėl fotografuoti su normalia blykste ir padoriu objektyvu... O kol išauš tas šviesus rytojus, sukąskime kažkaip dantis ir šiek tiek dar pabūkime netobuli... :)
Tobulos buvo tik šios mūsų savaitės temos. Kažkaip gražiai susipynė jos tarsi į kasą iš trijų: 1) tarnystės ir talentų, 2) grybų ir 3) raidės K. Nereali kontekstinio ugdymo patirtis – tiesiog gyvenimo būdas, į kurį sutilpo ir kantrybė, ir kaštonai, ir Grybų karas, ir kalakutienos troškinys pas močiutę, ir krūva kitų dalykų, apie kuriuos – iš eilės.

Biblija

Istorija apie tris tarnus ir išdalintus talentus. Nuostabi istorija, gražiai susiderinusi su bibline šios savaitės mūsų tema apie tarnystę Dievui ir artimui. Jau žinodama savo vaikus, kad jų taip paprastai nepasisodinsi prie šono (o kaip romantiška ir idealu tai būtų!!! ), idant galėtum kažką paskaityti, suradau gal ir ne patį gražiausią animacijos perlą, tačiau šis bežodis filmukas mums labai tiko, kad įjungusi jį galėčiau paskaityti Luko 19:13-29 aprašytą istoriją. Vaikai norėjo kartot ir kartot. Deja, tą pačią dieną darbelio šiai temai užtvirtinti nebenorėjo daryti, tačiau vakare, kuomet jau sugulus į lovas paprastai jaukiai aptariame visą dieną, pažadėjo abu kitądien būtinai padaryti. Tiesa, Liutauras niekaip nesusitapatino su nei vienu iš tų tarnų ir pareiškė, kad jis nebus joks tarnas... Na taip, kaip gi aš pamiršau – ūkininkas jis bus, ūkininkas... :)

Tuo tarpu filmuko apie tris tarnus buvo prašoma kasdien... Magdė gi ir pažadėtą darbelį pabaigė. Tuo pačiu ir paskaičiuoti buvo proga...


Citata
Kartojame Gal. 5:22-23 apie dvasios vaisius, prijungiame 2Tes 3:13 („Bet jūs broliai, nepailskite darydami gera“). Taigi dar kartą turime progą pakalbėti apie tarnystę ir apie tai, ko iš mūsų nori Dievas.

Gerų įpročių formavimas
Kantrumas. Uch, jaučiu bus darbelio... Ir vaikams, ir man. Bet kažkada juk reikia pradėti, tiesa?.. :)

Bendravimas
Antradieniais mūsų namuose šventė... Tiksliau – šventė ne namuose, bet Žaidimo laboratorijoje. Nes važiuoti ir žaisti ten – tikras gėris. Šis kartas buvo taip pat ne išimtis. Liutaurui smagią kompaniją palaikė vaikinukai studentai. Magdė, nors ir vienu akimirksniu pasijutusi nejaukiai dėl didelio žmonių skaičiaus bandė prieglobsčio ieškoti mano glėbyje, tačiau netrukus taip pat įsidrąsino, pati tai pripažino ir keliavo dūkti su studentėmis ir studentais. Jiems buvo taip smagu, kad nedrįsau net trukdyti ir maišytis po kojomis, tad net nežinau, kokius žaidimus žaidė ir ko prižaidė...

Žaidimas „Įkurkime namus“. Liutauras, kiek mačiau, labai uoliai sprendė,
kokių jų namui reikia „baldų“, organizavo „laiptų“ atvežimą,
maisto „pirkimą“ ir kt., ko nemačiau ir negirdėjau. Veiksmo buvo daug....

Ketvirtadienis mus pradžiugino kvietimu prisiungti prie Didžiosios Riešės mamų klubo, kuris į svečius pasikvietė Juodšilių teatriuką. Taigi prisijungėm prie šaunaus būrio vaikų (kuriuos net sunku buvo suskaičiuoti – buvo jų virš dvidešimties) ir jų mamų/tėvelių. Apie patį spektaklį „Pelė gudruolė“ kalbėti neverta, nes tai buvo tikrai abejotinos kokybės veikalas, kurio metu buvo leidžiama melancholiška muzika (pravirkdžiusi iki užsikūkčiojimo mano jautriąją mergužėlę... Uch, kaip aš ją suprantu, prisimindama pačią save vaikystėje), ir kuris visiškai neįtraukė Liutauro, gerai pastebėjusio, kad vėliau spektaklyje atsiradusi pelė tėra ta pati teta, kuri kątik vaidino katę... :)) Tiesa, buvo vaikų, kuriems spektaklis patiko ir kurie aktyviai dalyvavo veiksme. O aš tuo tarpu turėjau galimybę prisiminti vaikų lankyto darželio direktorės pavaduotojos pastabą, kodėl jie niekada į darželį nesikviečia jokių „teatrų“, o stengiasi vaikus vežti į miesto teatrus. O gi štai būtent dėl tos nepatikrinamos tokių spektaklių kokybės. Na bet, pereikime prie antro lazdos galo...

O antrame lazdos gale tuo tarpu buvo nepakartojamai svetingi mamos Ritos namai, kuriuose šurmuliavo galybė vaikų ir kuriuose visi galėjo rasti, kuo užsiimti, galiausiai – erdvus kiemas su didžiuliu batutu, dviejomis meiliomis katėmis, ožkomis, laipynėmis ir čiuožynėmis – tikras rojus bet kuriam ikimokyklinkui.

Liutauras iš rankų niekaip negalėjo paleisti jam labai patikusio žaislo...

Ožkų maitinimas – nuostabi atrakcija.

 Džiaugsmai ir skausmai ant batuto.

 Didžiausia tos dienos Liutauro meilė – meili raina katė.

Ir nors tradiciškai, kaip ir reikėjo tikėtis atvykus į naują vietą, tiek Liutaurui, tiek Magdei, tiek ir man pačiai reikėjo laiko apsiprasti su nauja aplinka ir naujais žmonėmis, vakare, po visko, Liutauras pareiškė:
– Geriausias mano draugas nuo šiol yra Simas. Nes jis labai draugiškas.
Ups... Gali dūžti kažkieno širdys... Bet, įtariu, neilgam... :)

Penktadienis gi tuo tarpu mums padovanojo dar vieną dozę gero laiko „Verandoje“. Antras kartas tiek Liutaurui, tiek Magdei praėjo daug sklandžiau – abu šėlo lyg amžinybę čia su visais būtų pažįstami. Aišku, kiek per tą šėlsmą jie girdėjo ir matė Biblinės dramos apie Deborą (nors, tiesa, kartu ėjom draugiškai sėdėti po Deboros palme), pasakyti negaliu, bet po šėlsmo bent jau turėjo progą pailsėti spalvinant bitę (vardas Debora išvertus iš hebrajų kalbos yra bitė). Tiesa, Liutauras pastebėjo, kad bitė (kaip kad buvo pavyzdiniame paveikslėlyje parodyta) yra visai ne geltonai juodai dryžuota. Nes bitė yra pilkai ruda. Neapgausi gamtos vaiko – neapgausi... :)

 Nesvarbu, kokios bitės spalvos, nes Magdei rožinė dabar „ant bangos“.

Paspalvinus padrožti pieštukus – pati smagiausia veiksmo dalis.

Paskui vėl smagiai dainavom, šokom, žaidėm, bendravom. :) Žodžiu, atsibendravom į valias šią savaitę. Jau vaikai ėmė net prašytis pabūti namie ir niekur nebevažiuoti... :)

Gamta. Grybai.
Nežinau, kodėl rybų tema gamtos studijų plane nustumta į tokį metą, kai grybų kaip ir seniai nebėra... Kita vertus, gal tai iš tiesų visai puiki galimybė pasižiūrėti į grybus kiek kitaip? Tad paėmėm ir pasižiūrėjom. Tiesa, tie grybai tam kartui tebuvo vos kelios ant seno kelmo rastos kelmabudės (faktas, kad nevalgomos...) ir kažkokia tai kerpė... :D


Tačiau tai mums nesutrukdė išbandyti pasidaryti grybų sporų atspaudų. Pabandykite – kažkas nerealaus... O tereikia tam bet kokio grybo ir lapo popieriaus. Imi, nupjauni kotą, padedi ant lapo grybo kepurę sporomis į apačią ir užmiršti visą šį reikalą kaip minimum kelioms valandoms. Mes palikome tiesiog iki kito ryto jas taip gulėti... Sporų nepribyrėjo tik iš kerpės. Visi kiti grybai gražiai pribarstė mums piešinių, kurie, tiesa, labai trapūs – vos papūsi, ir dings. Tai aš paskubėjau ant viršaus su lipnia juosta greitai užklijuoti ir į gamtos stebėjimo sąsiuvinį įsegti...



Žaidimai

 Belaukiant studentų Žaidimo laboratorijoje. Dėlionės ir kiti medinukai...


Pasitelkę savaitė raidę, vienądien ėmėm, pastatėm vidury kambario kėdę ir bandėm namuose rasti daiktus, prasidedančius raide k. Sekėsi mums visai neblogai: knyga, kubelis, kauliukas, kaulas, kaspinas, žaislinė katė, kopetėlių žaidimas, konstruktorius, kaladėlė, keturi kaštonai, kreidelė, kamuoliukas, kojinė... Uf, buvo visko daug...

Na, o lauke žaidimai orui vis labiau vėstant darosi panašūs: supynės, laipynės, čiuožynės vienoj ar kitoj žaidimų aikštelėj. Šįkart aplankėm Antakalnio socialinės globos vaikų namų kiemą ir tiesiog vieno daugiabučio aikštelę, kuriuose radome labai smagių vaikų laisvalaikio įrangos elementų...



Eksperimentai
Užsikrėtėm eksperimentų banga ir mes... Nusižiūrėjome šį eksperimentą. Deja, pradžioje turėjome tik silicilo spiritą, tai nieko mums nesigavo... Teturėjom eilinį laužiuką metalinėje formelėje...


Antras bandymas, močiutei davus medicininio spirito, pavyko geriau, nors irgi ne taip įspūdingai, kaip tikėjomės... Eksperimento vaizdo įrašą rasite čia.

Kūryba
Žaviuosi tais, kuriems pavyksta viską suplanuoti nuo-iki savaitei į priekį... Aš gi esu spontaniškumo vaikas ir daug ką sugalvoju tiesiog pakeliui. Pvz., lipant bibliotekos laiptais, kaip kad nutiko mums ši kartą... O jais lipant stabtelėjome prie padaryto iš kartono indėno. Smagus jis buvo tuo, kad jo kūno dalys buvo sujungtos sąvaržėlėmis ir galėjo judėti. Vaikams taip patiko, kad ėmiau ir pasiūliau pasidaryti kažką tokio namuose. O jiems tai besiūlant, tik cinkt man į galvą, K – kūnas! Tad grįžus namo tuoj traukiau visokias kartono atplaišas ir kurpiau vaikams žmogelius, kuriuos jie paskui jau kiekvienas kaip norėjo „puošė“.

Kiekvienam tiesiog būtina papjaustyti... Tik peilio, deja, reikia laukti.
Kita vertus – ugdomės kantrybę... :)

Taip gimsta indėnai...

 ...ir indėnės...


Kantrybės mums prireikė ir dar viename kūrybiniame užsiėmime... Nusižiūrėję nuo Eglės, pabandėme pasidaryti marmurinio popieriaus... Tik vietoj pieno mes ėmėme skutimosi putas (atradau, kad vos už 0,99 Euro galima didžiulį flakoną nusipirkti – che, pigiau nei pienas! :) Ir maistinių dažų niekur pirkti neradau, tad vietoj jų naudojome spalvotą tušą. Procesas – ne mažiau smagus. Tik gal daugiau kantrybės reikalaujantis, kuomet reikia tas putas nuo lapo nuvalyti ir laukti savo eilės, kuomet gali pamaišyti, naują lapą įdėti ar bandyti suprasti, kodėl nereikia į tą masę supilti viso tušo buteliuko... (iššūkis Magdei). 
Procesas procesu, o rezultatai patiko visiems... O kur dar paskui daug krykštavimo žiūrint, kaip visos tos putos (ne)skęsta klozete... :)


Putos, putos puuuuutos...

Pradėjus nuo vienos spalvos, greitai įsimaišė dar viena, antra, trečia,
kol galiausiai mūsų „marmuras“ tapo toks purvinas, kad tęsti nebesinorėjo... :)

Na ir savaitės kulminacija tapo mūsų naujas „žaislas“ – karštų klijų pistoletas. Seniai man reikėjo šio įrankio, bet vis nebuvo tos būtinos progos jį įsigyti. Galiausiai nebeturėjau, kur dingti ir įsigijau. Liutaurui tai buvo ne mažesnis atradimas nei man. Būtumėte matę jo užsidegimą ir nenorą paleisti šio įrankio iš rankų. Prašė dar ir dar ką nors klijuoti. Taip „suėjo“ visi mano karoliukai, kuriuos buvau atrinkusi vaikų žaidimams, taip dirbant komandoje gimė keletas nuotraukose savo žavesio neatskleidžiančių koliažų (visų negalim rodyti, nes kai kam bus dovanų), kaštonais ir karoliukais dekoruota K raidė, galiausiai – iš karoliukų suverti karoliai. :)

Komandinis darbas – rimtas ir atsakingas...
Kol karšti klijai neatšalo, reikia greitai greitai viską spėti užberti.




Laviname smulkiąją motoriką.

 Karolių privėrėm keliems metams į priekį... :)


Pasibaigus sagoms, ėmėmės įvariausių sagų, žodžiu, reikės originalių karolių – kreipkitės... :)

Mokomės skaityti
Bandau atrasti aukso vidurį tarp skatinimo skaityti ir leidimo Liutaurui pasimėgauti tomis mažomis pergalėmis, kurias jis jau yra pasiekęs... O kad vaikinas mėgaujasi – faktas. Nes štai ima sesutei rodyti, ką jis moka perskaityti, ir pats uoliai moko mažąją... :)


Tuo tarpu kai ateina laikas skaityti pačiam, turime bėdą – tą baisų nekantrumą ir norėjimą perskaityti viską iš karto. O, aišku, nepavyksta. Tuomet trūksta kantrybė, krenta noras, bandom grįžt į pusiausvyrą ir tęsti... O realiai tai vaikinas tikrai gerai supranta skaitymo esmę ir jei tik susikaupia, nesunkiai išvardija visas raides, ir rodomą žodį perskaito.  MAMA, RASA, SALA, LAŠA – jau įveikta. Tad matau, jog teisiog reikia kantriai tęsti procesą, kol susiformuos šiokie tokie įgūdžiai. Uf...
Belieka pasidžiaugti tuo, kad skaitymą paprastai Liutauras inicijuoja pats. Paprašęs planšetės jau vardija pats:
– Mamyte, paskaitykime, paskui pagrokime, paskaičiuokime ir papieškime, gerai?.. :)

Mokomės groti
Su grojimu nutiko tas pats, kaip ir su skaitymu – Liutauras, pamatęs, kad jau visai gerai įgudęs groti Do natą, tuoj ima mokyti sesę:
– Duok, Magdute, pagrokime su tavo pirštuku... 


Pats gi tęsia toliau pamokas su Do ir Re. Natas nesunkiai skiria, su ritmu irgi neblogai tvarkosi, bet vėlgi – reikia praktikos.

Literatūra. Poezija
Šią savaitę daugiausiai skaitėm, kaip ir pridera savaitės gamtos grybų bei K raidės temai – J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Keletą vakarų iš eilės, po keletą kartų. Užskaitom visom keturiom. O kad dar smagiau būtų, vieną vakarą skaitėm klausydamiesi, kokius girdime žodžius, prasidedančius k raide. Jų ir čia netrūko: karas, kazlėkas, kelmutis, kelmas, kėdė, kotas, o ir iliustracijos pro akis nepraslydo – juk jose buvo kirminas!
Į porą „Grybų karui“ ir „Voro vestuves“ iš bibliotekos pasiėmėm, ir tos visai smagiai klausėsi. Šių dviejų knygų mums visai savaitei užteko. Tiesa, skaitinėjom dar Liutaurui labai patinkančias plonytes angliškas knygeles iš serijos Reading Rods Readers. Jo mėgstamiausia kaip visada – „Bob's pot“. Magdei gi labiau kol kas lietuviškos patinka. Tai ima, neša man savo mėgstamą „Meškį ir žąsį“, kurią abu jau beveik mintinai moka. Skaitom. Šimtą -nioliktąjį kartą...

Dailyraštis
Su dailyraščiu pas mus tam kartui sunkiausia. Guodžiuosi, kad toks etapas. Na bet, tvarkos dėlei vis tiek susikaupiam, apsišarvojam kantrybe ir rašom... Šįkart kankinom, kaip ir reikėtų tikėtis, raidę K. Pirma raidės gulė į trečią eilutę, paskui jau į antrą – šioks toks progresas, sakyčiau, yra. Tad, tikuosi, pasitvirtins tiesa „per kančias – į žvaigždes“... :)


Matematika
Būna, kad kai jau nusprendžiu beveik pasiduoti, Liutauras ima ir nustebina mane. Taip šį kartą pas mus nutiko pirmadienį su matematika – pats dar lovoje būdamas paprašė planšetės, atsidarė programėlę ir... pradėjo žaisti su skaitliukais. Skaičiai iki 9, sudėtis, atimtis. Žaviuosi. Vis tik net ir tie kartai, kuomet vaikas tarsi inkšdamas pareiškia, kad aj, neįdomu jam čia, žiū, duoda, duoda savo... Smagu.


Vaizduojamasis menas
Ant kompiuterio ekrano pas mus šį kartą Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Pradžioj bendras vaizdas, kitomis savaitėmis bandysiu dėti atskirus jo fragmentus, kad galėtume atidžiau pasižiūrėti, kas kur yra ir kaip pavaizduota.

Muzika
Toliau mėgaujamės J. S Bacho muzika. Patinka visiems. Labai. Net (ačiū Eglei už idėją) dokumentinį filmą apie šį muzikos tėvą pažiūrėjau, dar kartelį pasižavėjau ir tuoj suspėjau nusipiešti idilišką ateities vaizdelį, kuomet vaikai kiek paūgės ir mes tuo pačiu kontekstinio mokymosi būdu nagrinėsime visą Baroko epochą – su visais tais perukais, kostiumais, muzika, architektūra ir t.t... Ech... :)

2016 m. spalio 23 d., sekmadienis

21-oji savaitė. Medžiai: giminės ir kitokie.

Tokios savaitės, kuomet pusė rytų praeina ramiai namuose, o pusė – kažkur ruošiantis važiuoti, visada kažkokios išsibarstę. Tai taip po trupinėlį ir renkam tuos pabarstukus... Kita vertus, kai turi planą, tai ir iriesi po tą mažą žingsnelį pirmyn...

Biblija
Pasakojimas apie sėjėją, kuris išėjo sėti. Mk 13:3-9.
Kasdien vis bandžiau ištaikyti geriausią progą vaikams paskaityti ir aptarti šią istoriją, bet taip belaukiant ir sekmadienis atėjo. Spalvinti šios istorijos nei vienas nepanoro, tad prisėdau aš. Vis su viltimi, kad ims bent vienas ir prisijungs. Na taip, prisijungė, bet su ne visai tokiomis intencijomis, kokių tikėjausi. Tai yra vilties, kad bent viena ausimi išgirdo... Juo labiau, kad vakare prieš miegą buvo proga apie taidar pasikalbėti ir visgi šį pasakojimą įtvirtinti... :)


Citata
Su citatomis tuo tarpu šįsyk viskas praėjo sklandžiau. Pasikartojom Kor 3:20, susipažinom su Gal 5:22-23, kur randame išvardintus devynis dvasios vaisius. Kad vaikams geriau į galvą įlįstų, išsikirpome iš filco devynis skirtingus vaisius, o tada pasiėmę savo mėgstamą veltinio lentą ir anksčiau jau turėtą medžio iškarpą žiūrėjome, kokius gi dvasios vaisius jie galėtų atitikti. Taip po turiningų diskusijų meilę pas mus atspindėjo vynuogių kekė (nes į širdį panaši pasirodė), džiaugsmą – obuolys (nes valgyt jį smagu), ramybę – kaukazinė slyvutė (nes jos ramiai ant šakų kaba, kol nukrenta), ilgą pakantumą – bananas (nes gi ir jis ilgas), švelnumą – kriaušė (nes ji švelnaus skonio), gerumą – mandarinas (nes tiesiog gera, kai juos valgai), tikėjimą – citrina (nes nors rūgšti, bet tiki, kad sveika), romumą – slyva (nes ji paklusniai ir romiai keliauja į slyvienę...), susivaldymą – kivis (nes reikia kantrybės ir susivaldymo, kol jį nulupi). Va taip.


Gerų įpročių formavimas
Visą savaitę taip ir nesugalvojau, nuo kurio galo vaikams pradėti kalbėti apie nuolankumą, kurį šią savaitę norėjau pradėti ugdyti. Finale pagalvojau, kad per sudėtinga jiems paaiškinti tokias abstrakčias frazes bei pačiai sau susivokti, ko aš iš jų noriu. Tad pasilikau dar savaitei prie nuoseklumo ugdymo. Pabaik, ką padaręs, susitvarkyk po savęs, nesiblaškyk tarp dešimties darbų... Liutaurui kartais jau visai neblogai sekasi. Na, o nuolankumui gal kada vėliau pribręsime.

Bendravimas
Pirmadienį praleidome savo „kaime“, tad tuo pačiu pasinaudojome proga aplankyti Eglės kompaniją. Oras dar visai neblogas, taigi išėjome rudeniu pasimėgauti. Kas dviračiais, kas paspirtukais, kas vežime, o kas tiesiog pėsčiomis.


Pirmiausia aplankėme jau ne vieną kartą Eglės išliaupsintą smėlio aikštelę. Eee... Smėlis jau šaltokas, tad vartytis jame ir kapstytis nebėra didelio noro. Teko kitokius žaidimus žaisti ir keliauti šiltesnių, saulėtų vietų ieškoti.


 Saulės įkaitintas kalniukas vis dar labai tinkamas nuo jo žemyn ristis...

Operacija „Gelbėkime į balą patekusį ir išvažiuot negalintį.“


Kadangi šią savaitę „Žaidimo laboratorijoje“ žaidimai nevyko, kompensavome pasibuvimą draugijoje nuvykdami į „Verandą“. Kaip pirmam kartui, susipažinimui, laiką vakai praleido visai neblogai. Bent jau patys taip pareiškė po visko. O ir kelis vakarus iš eilės prieš miegą vis prašė papasakoti, kaip ten mes toje „Verandoje buvome“. Tad – reikėtų daryti išvadą – viskas yra savose vietose... Liutaurui, aišku, prireikė laiko apsiprasti, Magdė bendravimo barjerą peržengė greičiau, žodžiu, lankysimės ir kitąkart.

Magdė darbuojasi prie žuvies.

Po visos „programos“ gera tiesiog pažaisti, dėliones padėlioti.

Gamta
Keliaujame toliau gamtos stebėjimo planu ir šįsyk nagrinėjame medžius. O tiksliau – daugiausiai jų kamienus. Iš keleto siūlytų veiklos variantų šiai savaitei išsirinkome mums labiausiai patikusią – daryti medžių kamienų „piešinius“. Na, tuos, kur padėjęs lapą su kreidele pirmyn atgal pavažinėji, ir ima, atsispaudžia reljefas... Šalia esančios kapinaitės su gausybe skirtingų medžių mums buvo labai patogios. Viens du ir turi visą kolekciją. Susipažinkit. Aišku, tai seni medžiai, ir jų žievė dažnai taip išeižėjusi, kad supanašėjusi su kitų medžių, bet vis tiek geriau įsižiūrėjus kiekvienas medis savitai tą žievę užsauginęs... Klevas tik kažkaip iš telefono galerijos dingo, nors buvau įsitikinusi, kad fotografavau. :)










Tuo pačiu čia pat, ant vieno iš antkapių aptvaro pasidėję popieriaus, tą patį padarėm ir su medžių lapais. Šis užsiėmimas dar labiau vaikams patiko...


Žodžiu, medžiai suskaičiuoti, lapai sužymėti, galim judėti toliau...


Po visa ko smagiausia dalis – pažiūrėti, kaip veikia vandens kolonėlė,
kaip prie jos susikaupia bala ir pan...

Ketvirtadienį visą dieną leidome gryname ore sodyboje, kur vėl susidūrėme su bebrų darbu. Tėvelis su kaimynu Ryčiu, kurio sklype tie bebrai ir pasidarbavo, triūsė prie storų galingų nuverstų medžių kamienų tvarkymo, o mums tai kas, lengviausia dalis – paspoksoti, skiedras susirinkti, į laužą jas sumesti... :)




Išvykos
Kur toliau pavažiuoti šią savaitę nepavyko, bet iki Valakampių prasivėdinti ištrūkom. Ech, irgi ne ypatingai sėkmingai – lietus mus pasitiko, tad irgi ilgai nebuvom, ant šlapių parko supynių nepasisupom, dar šlapesnėmis čiuožyklomis nepasimėgavome... Teks laukti geresnio oro.


Vežimėlis Liutauro rankose – neatsitiktinai.
„Ant bangos“ dabar jį stumdyti ir vaizduoti, 
kad čia yra automobilis...


Žaidimai
Jei dar pernai mūsų namuose šaltuoju metų laiku dažnai nuskambėdavo prašymas pažaisti kartu, dabar dažniausiai vaikai patys susigalvoja veiklos ir stebina mus savo fantazija bei išradingumu. Autokėdutei vežioti skirtas vežimėlis (kuris mūsų namuose taip ilgai užsibuvo vien todėl, kad yra nepakeičiamas žaislas) šią savaitę tapo autobusu, vežančiu ir daiktus, ir krovinius (o kaip matėte, tai ir bebrų nuograužas).


Pernai vasarą dėdės Daliaus dovanoti traukinukai retsykiais išvysta dienos šviesą. Bet Liutauras nebūtų Liutauras, jei nestatytų tų bėgių ant įvairių dėžių – „kalniukų“ ir nebandytų eksperimentuoti, kas čia bus...


Tuo tarpu kokius scenarijus vaikai kurpia būdami gamtoje, geriau net neklauskite – ten jau atskiras jų pasaulis su tik jiems vieniems žinomais elementais... :)


Kūryba
Jau tada, kai gimė Liutauras, jo pirmąjame albume padariau penkių kartų giminės medį – su vardais, pavardėm, giminystės ryšiais ir gimimo (bei mirties, kam priklauso) datom. Magdę šiuo klausimu jaučiuosi kiek nuskriaudusi, na bet tikiuosi, kad kada nors ateis šventė ir į jos kiemą. O tuo tarpu greitai atsispausdinusi tąkart seniai seniai surinktas visos artmiausios giminės nuotraukas, iškirpau, ant lapo ranka nupiešiau šakotą medį ir su vaikais pasinėrėme į žaidimą „pažink, kur kas“.


Magdė greitai perprato, kas bus daroma, ir kantriai bei kruopščiai man viską suklijavo – tereikėjo nurodyti, kur kas ant kokios šakos turi nutūpti.



Liutauro tuo tarpu tokia veikla visai nesudomino ir jis nuėjo savo „darbų“ dirbti. O mums gi su Magde baigus viską klijuoti ir man pradėjus rašyti, kur kas yra, mano mergina užsimanė savo nuosavą medį padaryti. Iškirpo viską, priklijavo, dar pamargino, kad linksmiau būtų, ir laiminga pareiškė baigusi.


O Liutauras ir toliau mane stebina. Iki šiol ne itin vaikinas mėgo piešti. Vis išlįsdavo kažkoks keistas perfekcionisto bruožas, kuris trukdydavo jam tiesiog piešti – iš atsitiktinių frazių galėjau nujausti, kad jis nenori piešti to, kas žino, jog nesigaus. Dabar gi matau, kad pradeda laisviau žiūrėti į visą tą reikalą, ir aš galvoju – gal čia darželio įtaka buvo, kai jis matydavo kitus vaikus piešiančius ir jausdavo, kad jis taip nemoka, todėl ir net nebandydavo, atsitraukdavo..? Žodžiu, kaip ten bebuvo, bet mano vaikis netikėtai pradėjo fantazuoti ir piešti ne tik standartinį automobilį, bet ir kurti siužetus.


Jei pagalvojote, kad čia nupieštas kažkoks tai kalnas, galvokite iš naujo. Nes šio piešinio istorija visai kitokia. Pirma čia buvo žirafa, važiuojanti automobiliu. Ir tikrai – pirminėje piešinio stadijoje buvo ir ratai, ir aukštas automobilis, ir viduje sėdinti žirafa. Bet staiga nutiko taip, kad žirafą ėmė vytis policininkai, tad jai teko slėptis. Greitai greitai... Tad ir Liutauras ėmė greitai greitai „slėpti“ žirafą, kad jos policija nerastų. 
– Na va, pasislėpė žirafa, nebematys dabar jos policininkai, – atsiduso mano fantazuotojas, pabaigęs piešinį ir ėmęsis dar vieno.


Šįsyk policija važiavo pro palapinę, kurioje sėdėjo visa šeima (ir tikrai ten buvo nupiešti keli žmogeliukai). Bet štai palapinė „užsidarė“, ir cha cha cha, jie visi pasislėpė. Danguje švietė saulė, oras buvo gražus, policija nuvažiavo toliau.

Nebe pirmą kartą pastebiu, kad Liutauras mėgsta ne statinius piešinius piešti, bet kurti dinamišką siužetą. Anksčiau piešdavo namus, kuriuose staiga kildavo gaisras, tuomet visas namas paskęsdavo dūmuose, sugriūdavo ir pan... Matydamas tokią „keverzonę“ net nebūtum supratęs, kad čia vyko įtempto siužeto drama...

O aš sau sėdžiu dabar ir mąstau: ką aš galvočiau apie savo sūnaus piešinius, jei matyčiau tik galutinį rezultatą? Tai, kad jis sugeba tik kažką „prikeverzoti“?.. Jei nematyčiau viso to proceso, ar žinočiau, kad jis mąsto dinamiškai, o ne statiškai?.. Uch... Bręstu pasiimti bloknotą ir spažindinti jį su animacijos principais. Manau, jam turėtų patikti.

Na ir, aišku, man laimės pilnos kelnės, kad jis pradėjo piešti nebe tik automobilius ir namus, bet ir gyvūnus, žmones. Ir, sakyčiau, kaip pradžiai – labai vykusiai.


Dar vienas savaitės džiaugmas – pabandyti piešti planšetėje. Kadangi čia piešiama pirštu, o ne pelyte, vaikams labai smagu pajusti, kaip ekranas reaguoja į piršto paspaudimą, o Liutaurui, aišku, smagiausia ta dalis (kaipir reikėjo įtarti), kad gali „atsukti“ piešimo veiksmą į priekį ir atgal... O man, žinoma, smagu imti ir staigiu judesiu užfiksuoti skirtingas jo piešinio stadijas...

Tipinis Liutauro scenarijus: 
Stovi namas / Staiga kilo gaisras / Atvažiavo gaisrinė, užgesino ugnį... /
Bet iš namo beliko tik pelenai, kuriuos vėjas išsklaidė...
(paskutinė stadija jau tuščiame lape gavosi...)



Magdės džiaugsmui, jai gavosi nuostabi saulė... :)

Kitu savaitės atradimu mums tapo naminis plastilinas. Tiek man, tiek vaikams. Tradicinio plastilino bėda ta, kad jis a) kietas, kol neišminkai, b) jo paprastai būna nedaug. O ta vadinama Play-Doh – taip įkyriai skleidžianti neaišku kokios kilmės sintetinį kvapą, kad man po vieno karto, kuomet buvom nusipirkę, daugiau nekyla ranka net pažiūrėt į ją... Taigi grįžtam prie to naminio plastilino iš miltų, vandens, druskos ir aliejaus. Pasijutau šioje vietoje šiokia tokia blondinė, nes kiek esu bandžiusi padaryti vaikams to plastilino, man vis gaudavosi kažkokia ne tokia masė. Niekaip nesuprasdavau, kame bėda. Ir pagaliau man nušvito – o miltai tai juk turi būti na tie, balti, aukščiausios rūšies, kvietiniai... Rodos paprasta, bet kai esi pratęs namuose viską kepti tik iš ruginių ar, geriausiu atveju, pilno grūdo rūpiai maltų kvietinių mitų, pamiršti, kad kažkas miltus naudoja kitokius... Tai va, atradau netikėtai spintelėje iš kažkur atkeliavusių „normalių“ miltų ir, be abejo, gavosi man tas plastilinas. Tiesa, druska buvo kiek rupoka, nes irgi tos smulkiosios nenaudojame, tai, įtariu, su smulkia dar geriau išeitų. Kaip ten bebūtų, aš džiūgavau, vaikai krykštavo – gėris. Tiesa, pirma porcija po visokių eksperimentų atsidūrė dubenyje su vandeniu, nes mat šiaip lipdyti nėra įdomu (bent jau Liutaurui) – reikia, pvz., plastilino prikišti į mašinytę, o tada žaisti „plovyklą“, ir visą tą masę laidoti vandenyje, plauti. Na, gerai bent, kad pabandymui pirmai dienai buvau padariusi nedaug. Tai nedideli ir nuostoliai. Kitądien mėgavomės dviguba porcija. Ir, mano džiaugsmui, Liutauras net palipdyti bandė. Pridarė man puodelių visokių, sraigių, paliko ant palangės džiūt...

 Smagiausia, kaip visada, „makaronų darymas“ su česnako traiškytuve.

Antra pagal įdomumą veikla su plastelinu – visoks koks pjaustymas,
kišimas visur, kur tik įmanoma.

Gimsta puodelis...

Indų kolekcijos patikrinimas. Ar jau išdžiūvo?..

Ir tuo plastilino žaidimai dar nesibaigė, nes kaip gi gali baigti, iš tokios puikios tešlos varškėčių ir kitų skanėstų neprikepęs... :)


Kiek kuo namuose beužsiimtume, Magdė mano siūlomais savaitės darbeliais neapsiriboja. Pati susiradusi popieriaus, lipnios dvipusės juostos, visokių priemonių, tuoj sumąsto, ką galinti padaryti... Šįsyk viskas prasidėjo nuo po ranka pasitaikiusių veltinio rutuliukų, kurie jai pasirodė panašūs į porą akių ir nosį. Visa kita išsirutuliojo bedirbant. Neprapuls mergina. 

Dangus, lapai ir žmogus didelėm akim, nosimi ir plačia šypsena. 
Suknelė iš lapų, kojos ir rankos – savo vietose, beveik viskas sugalvota pačios.


Judėdami per abėcėlę, priartėjome prie J. Ir taip jau nutiko, kad kaip tik prieš nupiešdama vaikams šios raidės kontūrus, užsukau į artimiausią „Humaną“ ir Eglės patarimu susimedžiojau porą vos po 1 eurą kainavusių rūbų su daug daug blizgučių. Tai buvo viena juoda, o kita – violetinė suknelė. J – juoda! – Apsidžiaugiau, sumąsčiusi patį pirmąjį žodį, prasidedanti J raide. Taigi blizgantys karoliukai ir pačios medžiagos atraižos turėjo didžiulį pasisekimą. Vaikai karpė klijavo, žaidė šiais lobiais apie porą valandų, jei ne daugiau...


Žodžiai, prasidedantys J raide. Liutauro pasiūlyti „jūreivis, jūra“,
Magdės „juda“, kitus mįslėmis minėm ir spėliojom bendrai.

Galiausiai padailinta buvo ir savaitės Biblijos žodžio „jūs“ iliustracija („...jūs esate Kristaus kūnas“ 1Kor 12:27a)


Mokomės skaityti
Negaliu patikėti... Liutauras, vis būdavęs ištikimas pirmiems „Zylutės“ skiemenims, o t.y. MA ir LA, lyg niekur nieko man šią savaitę pats perskaitė ir AS, ir SA, ir SALA, ir ASLA, o paskui, supažindinus su RA, – RASA SALA ir RASA MALA.
Man tik akys ant kaktos, stalčius atsidaręs, sėdžiu apšalus ir nesuprantu, kas įvyko... Negi va taip, tiesiog, paprastai vaikinas ėmė ir pagavo skaitymo mechanizmą?.. Bus įdomu pažiūrėti kitą savaitę, kai prisidės dar pora skiemenų...

Magdei tuo tarpu raidės dar šioks toks kosmosas... Tas, kurias pažįsta, tai pažįsta... Bet kitas įsimena sunkiai. Na bet – kad ir pamažu, dirbam, mokomės, dedamės į galvą.
Nes brolį taigi reikia vytis... :D

Literatūra
Vakarais pas mus dažnai kažkoks chaosėlis... Nesutelpu į laiką. Noriu vaikus jau 9 valandą matyti sapnų karalystėje, bet kažkaip vis per vėlai susizgrimbu, kad jau va, va, laikas eit ruoštis. Na taip, man susiruošti miegoti užtenka 5-10 minučių. Bet ne tiems, kurie prieš miegą visaip kaip bando išsikovoti dar bent kąsnelį, dar bent gurkšnelį ar dar kokį nors -elį... Kovojam. Bet, atrodo, net ir 7 valandą pradėjus ruoštis eiti miegoti, tų dviejų valandų būtų maža, kad viskas įvyktų laiku...
O reziume norėjau parašyti tai, kad skaitymui vis pritrūksta tų 5-10 minučių, kad galėtume ramiai, gražiai po antklode sulindę paskaityti. Tenka tad pasitenkinti trumpa pasakaite (tam šiuo atveju Mašioto „Mano dovanėlė“ labai tinka) ir viskas – miegam. Ir nors kaip norėtume pribaigit pagaliau tą „Namelį prerijose“ (čia, aišku, aš ta norinčioji, o ne mažieji padaužiukai), bet šios knygos puslapiais pastaruoju metu judam oj kaip lėtai, oj kaip lėtai... :D

Dailyraštis
Liutauras mėgsta mane stebinti. Kiek bandau jam duoti kažką kopijuoti, jis iki šiol kategoriškai atsisakinėdavo, išsisukinėdavo. Tik ne tąsyk... Pradėjęs eksperimentuoti su savo vardo raidėmis, pats suprato, kad parašė žodį, panašų į Lietus (Liatu). Tuomet ėmiau jam ir parodžiau, kaip rašosi žodis lietus, ir tuomet jis mano nuostabai pareiškė:
– Leisk, aš dabar taip pat parašysiu.
O taip! Lašas po lašo ir Liutaurą pratašo! ;)
Tad kaupiuosi jau visai greitai rasti kažkokį būdą pradėti nuosekliau dirbti ties teksto kopijavimu.


Tuo tarpu bandant jį metodiškai įsprausti į rėmus, iš karto galiu nusiteikti fiasko. Taip šią savaitę mums nutiko su bandymu kopijuoti (optimistė, galvojau, kad bus papprasta...) Taikydama į savaitės temą apie sėjėją, sąsiuvinyje užrašiau: „Sėjėjas išėjo sėti.“ Juo labiau, kad ir trys J joje kartojasi – tiesiog tobula... Iki tol, kol neprieina Liutauras... :)
Žodžiu, ties J vaikis, kaip ir turbūt reikėjo tikėtis, vaikis suklupo. Nes juk atskirai šios raidės pratybų tai nepadarėm prieš tai... Tai ko tuomet, motin, tu tikiesi?.. Juo labiau, kad visa bėda, pasirodo kilo dėl to, kad Liutauras J raidę pažįsta be viršutinio brūkšnelio... Numatyk, kad geras... :)


Teko atsiprašyti, pratybas padaryti ir stresui numalšinti tiesiog duoti šią frazę apvedžioti...

Kankinam J raidę... Net nepagalvotum, kad tai gali būti sudėtinga, k
ol nepamatai vaiko, besimokančio ją rašyti... :)


Visą kitą laiką ranką lavinom spalvindami. Daug. Likau nustebusi. Tarsi Liutaurui koks spalvinimo langas atsivėrė...




Na, o savaitgalį išbandėm vieną labai paprastą, bet vaikus ilgam užėmusią veiklą – cukraus „lentą“ (eilinis cukrus, įpiltas į bet kokį kepimo indą plokščiu dugnu)... Tiek Liutauras, tiek Magdė vienas per kitą rašė visas abėcėlės raides, vienas kitam patarinėjo, smagu buvo žiūrėt... Aišku, neapsėjom be cukraus nuo pirštų laižymo, tai jau kai per daug įsijautė, lentą teko patraukti... :)



Matematika
Po eilinio bandymo susidraugauti su MEP medžiaga, nusprendžiau, kad greičiausiai padėsime ją į šalį – Liutauro ta medžiaga visai netraukia, tad mes, tik orientaciniai pasižiūrėję, ko moko konkreti MEP'o pamoka, imame tiesiog kitas priemones ir jomis vykdome panašias užduotis. Šįkart pasitelkėme kamštukų kolekciją. Daugiau, mažiau, lygu, sekos – žaismingai prasiėjom, nusiraminom ir gyvenam toliau. :)

Draugiškai mokomės sekų. Liutauras vadovauja, Magdė vykdo.

Vaizduojamasis menas. Mikelandželas. Pieta
Kuomet ant kompiuterio ekrano pasirodė Mikelandželo „Pieta“, Liutauras sureagavo nuoširdžiai:
– Mamyte, o kodėl šita teta dėdei triusikus nori numauti?
Griūk iš klumpių, norėdamas kartais atlaikyti vaikų fantazijos vaisius. Susitvardžiusi paaiškinau, kad čia medžiagos klostė ir kad šioje skulptūroje pavaizduota Marija su nuo kryžiaus po mirties nuimtu Kristumi. Na, ir kad apskritai, kas yra pieta...

Muzika. Bachas
Toliau namuose skamba Bachas. Visi kūriniai iš eilės. Nes man taip gražu, kad negaliu išskirti, kas verta būti išskirta kaip gražiausia jo muzika... :)

Poezija
Bandydama surasti kokių eilėraščių apie medžius, labai nustebau per daug nieko neradusi. Bet mūsų šios savaitės temai labai tiko Aušros Račiukaitytės eilėraščio „Medžiai“ pirmasis posmas:

Medžiai. Jie tarsi žmonės.
Vieni seni, kiti jauni.
Jie kaip ir mes – 
Kuproti, tiesūs ir kreivi.
Jie tarsi žmonės.
Gražūs, bjaurūs, nepastebimi... 
Jie kaip ir mes – 
Vieni aukšti, kiti žemi.

O kad jau už lango vis dažniau atsėlina lietus, tai skaitėm bei mokėmės ir labai smagų R. Skučaitės eilėraštį „Lašai“.
Įtariu, ši tema bus aktuali dar ne vieną ateinančią savaitę... :)