2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

22-oji savaitė. Grybai ir jų karas. Tarnystė. K-krūva visko

Vakarai trumpėja, ir aš kaskart dūsauju, bandydama telefono kamera užfiksuoti vienus ar kitus mūsų kelionės per mokymąsi šeimoje kadrus. Na, tikiuosi, nebeilgai, nes fotoaparatas pagaliau jau taisykloje, tad jei viskas gerai, už poros gerų savaitėlių tikiuosi turėti laimę ir vėl fotografuoti su normalia blykste ir padoriu objektyvu... O kol išauš tas šviesus rytojus, sukąskime kažkaip dantis ir šiek tiek dar pabūkime netobuli... :)
Tobulos buvo tik šios mūsų savaitės temos. Kažkaip gražiai susipynė jos tarsi į kasą iš trijų: 1) tarnystės ir talentų, 2) grybų ir 3) raidės K. Nereali kontekstinio ugdymo patirtis – tiesiog gyvenimo būdas, į kurį sutilpo ir kantrybė, ir kaštonai, ir Grybų karas, ir kalakutienos troškinys pas močiutę, ir krūva kitų dalykų, apie kuriuos – iš eilės.

Biblija

Istorija apie tris tarnus ir išdalintus talentus. Nuostabi istorija, gražiai susiderinusi su bibline šios savaitės mūsų tema apie tarnystę Dievui ir artimui. Jau žinodama savo vaikus, kad jų taip paprastai nepasisodinsi prie šono (o kaip romantiška ir idealu tai būtų!!! ), idant galėtum kažką paskaityti, suradau gal ir ne patį gražiausią animacijos perlą, tačiau šis bežodis filmukas mums labai tiko, kad įjungusi jį galėčiau paskaityti Luko 19:13-29 aprašytą istoriją. Vaikai norėjo kartot ir kartot. Deja, tą pačią dieną darbelio šiai temai užtvirtinti nebenorėjo daryti, tačiau vakare, kuomet jau sugulus į lovas paprastai jaukiai aptariame visą dieną, pažadėjo abu kitądien būtinai padaryti. Tiesa, Liutauras niekaip nesusitapatino su nei vienu iš tų tarnų ir pareiškė, kad jis nebus joks tarnas... Na taip, kaip gi aš pamiršau – ūkininkas jis bus, ūkininkas... :)

Tuo tarpu filmuko apie tris tarnus buvo prašoma kasdien... Magdė gi ir pažadėtą darbelį pabaigė. Tuo pačiu ir paskaičiuoti buvo proga...


Citata
Kartojame Gal. 5:22-23 apie dvasios vaisius, prijungiame 2Tes 3:13 („Bet jūs broliai, nepailskite darydami gera“). Taigi dar kartą turime progą pakalbėti apie tarnystę ir apie tai, ko iš mūsų nori Dievas.

Gerų įpročių formavimas
Kantrumas. Uch, jaučiu bus darbelio... Ir vaikams, ir man. Bet kažkada juk reikia pradėti, tiesa?.. :)

Bendravimas
Antradieniais mūsų namuose šventė... Tiksliau – šventė ne namuose, bet Žaidimo laboratorijoje. Nes važiuoti ir žaisti ten – tikras gėris. Šis kartas buvo taip pat ne išimtis. Liutaurui smagią kompaniją palaikė vaikinukai studentai. Magdė, nors ir vienu akimirksniu pasijutusi nejaukiai dėl didelio žmonių skaičiaus bandė prieglobsčio ieškoti mano glėbyje, tačiau netrukus taip pat įsidrąsino, pati tai pripažino ir keliavo dūkti su studentėmis ir studentais. Jiems buvo taip smagu, kad nedrįsau net trukdyti ir maišytis po kojomis, tad net nežinau, kokius žaidimus žaidė ir ko prižaidė...

Žaidimas „Įkurkime namus“. Liutauras, kiek mačiau, labai uoliai sprendė,
kokių jų namui reikia „baldų“, organizavo „laiptų“ atvežimą,
maisto „pirkimą“ ir kt., ko nemačiau ir negirdėjau. Veiksmo buvo daug....

Ketvirtadienis mus pradžiugino kvietimu prisiungti prie Didžiosios Riešės mamų klubo, kuris į svečius pasikvietė Juodšilių teatriuką. Taigi prisijungėm prie šaunaus būrio vaikų (kuriuos net sunku buvo suskaičiuoti – buvo jų virš dvidešimties) ir jų mamų/tėvelių. Apie patį spektaklį „Pelė gudruolė“ kalbėti neverta, nes tai buvo tikrai abejotinos kokybės veikalas, kurio metu buvo leidžiama melancholiška muzika (pravirkdžiusi iki užsikūkčiojimo mano jautriąją mergužėlę... Uch, kaip aš ją suprantu, prisimindama pačią save vaikystėje), ir kuris visiškai neįtraukė Liutauro, gerai pastebėjusio, kad vėliau spektaklyje atsiradusi pelė tėra ta pati teta, kuri kątik vaidino katę... :)) Tiesa, buvo vaikų, kuriems spektaklis patiko ir kurie aktyviai dalyvavo veiksme. O aš tuo tarpu turėjau galimybę prisiminti vaikų lankyto darželio direktorės pavaduotojos pastabą, kodėl jie niekada į darželį nesikviečia jokių „teatrų“, o stengiasi vaikus vežti į miesto teatrus. O gi štai būtent dėl tos nepatikrinamos tokių spektaklių kokybės. Na bet, pereikime prie antro lazdos galo...

O antrame lazdos gale tuo tarpu buvo nepakartojamai svetingi mamos Ritos namai, kuriuose šurmuliavo galybė vaikų ir kuriuose visi galėjo rasti, kuo užsiimti, galiausiai – erdvus kiemas su didžiuliu batutu, dviejomis meiliomis katėmis, ožkomis, laipynėmis ir čiuožynėmis – tikras rojus bet kuriam ikimokyklinkui.

Liutauras iš rankų niekaip negalėjo paleisti jam labai patikusio žaislo...

Ožkų maitinimas – nuostabi atrakcija.

 Džiaugsmai ir skausmai ant batuto.

 Didžiausia tos dienos Liutauro meilė – meili raina katė.

Ir nors tradiciškai, kaip ir reikėjo tikėtis atvykus į naują vietą, tiek Liutaurui, tiek Magdei, tiek ir man pačiai reikėjo laiko apsiprasti su nauja aplinka ir naujais žmonėmis, vakare, po visko, Liutauras pareiškė:
– Geriausias mano draugas nuo šiol yra Simas. Nes jis labai draugiškas.
Ups... Gali dūžti kažkieno širdys... Bet, įtariu, neilgam... :)

Penktadienis gi tuo tarpu mums padovanojo dar vieną dozę gero laiko „Verandoje“. Antras kartas tiek Liutaurui, tiek Magdei praėjo daug sklandžiau – abu šėlo lyg amžinybę čia su visais būtų pažįstami. Aišku, kiek per tą šėlsmą jie girdėjo ir matė Biblinės dramos apie Deborą (nors, tiesa, kartu ėjom draugiškai sėdėti po Deboros palme), pasakyti negaliu, bet po šėlsmo bent jau turėjo progą pailsėti spalvinant bitę (vardas Debora išvertus iš hebrajų kalbos yra bitė). Tiesa, Liutauras pastebėjo, kad bitė (kaip kad buvo pavyzdiniame paveikslėlyje parodyta) yra visai ne geltonai juodai dryžuota. Nes bitė yra pilkai ruda. Neapgausi gamtos vaiko – neapgausi... :)

 Nesvarbu, kokios bitės spalvos, nes Magdei rožinė dabar „ant bangos“.

Paspalvinus padrožti pieštukus – pati smagiausia veiksmo dalis.

Paskui vėl smagiai dainavom, šokom, žaidėm, bendravom. :) Žodžiu, atsibendravom į valias šią savaitę. Jau vaikai ėmė net prašytis pabūti namie ir niekur nebevažiuoti... :)

Gamta. Grybai.
Nežinau, kodėl rybų tema gamtos studijų plane nustumta į tokį metą, kai grybų kaip ir seniai nebėra... Kita vertus, gal tai iš tiesų visai puiki galimybė pasižiūrėti į grybus kiek kitaip? Tad paėmėm ir pasižiūrėjom. Tiesa, tie grybai tam kartui tebuvo vos kelios ant seno kelmo rastos kelmabudės (faktas, kad nevalgomos...) ir kažkokia tai kerpė... :D


Tačiau tai mums nesutrukdė išbandyti pasidaryti grybų sporų atspaudų. Pabandykite – kažkas nerealaus... O tereikia tam bet kokio grybo ir lapo popieriaus. Imi, nupjauni kotą, padedi ant lapo grybo kepurę sporomis į apačią ir užmiršti visą šį reikalą kaip minimum kelioms valandoms. Mes palikome tiesiog iki kito ryto jas taip gulėti... Sporų nepribyrėjo tik iš kerpės. Visi kiti grybai gražiai pribarstė mums piešinių, kurie, tiesa, labai trapūs – vos papūsi, ir dings. Tai aš paskubėjau ant viršaus su lipnia juosta greitai užklijuoti ir į gamtos stebėjimo sąsiuvinį įsegti...



Žaidimai

 Belaukiant studentų Žaidimo laboratorijoje. Dėlionės ir kiti medinukai...


Pasitelkę savaitė raidę, vienądien ėmėm, pastatėm vidury kambario kėdę ir bandėm namuose rasti daiktus, prasidedančius raide k. Sekėsi mums visai neblogai: knyga, kubelis, kauliukas, kaulas, kaspinas, žaislinė katė, kopetėlių žaidimas, konstruktorius, kaladėlė, keturi kaštonai, kreidelė, kamuoliukas, kojinė... Uf, buvo visko daug...

Na, o lauke žaidimai orui vis labiau vėstant darosi panašūs: supynės, laipynės, čiuožynės vienoj ar kitoj žaidimų aikštelėj. Šįkart aplankėm Antakalnio socialinės globos vaikų namų kiemą ir tiesiog vieno daugiabučio aikštelę, kuriuose radome labai smagių vaikų laisvalaikio įrangos elementų...



Eksperimentai
Užsikrėtėm eksperimentų banga ir mes... Nusižiūrėjome šį eksperimentą. Deja, pradžioje turėjome tik silicilo spiritą, tai nieko mums nesigavo... Teturėjom eilinį laužiuką metalinėje formelėje...


Antras bandymas, močiutei davus medicininio spirito, pavyko geriau, nors irgi ne taip įspūdingai, kaip tikėjomės... Eksperimento vaizdo įrašą rasite čia.

Kūryba
Žaviuosi tais, kuriems pavyksta viską suplanuoti nuo-iki savaitei į priekį... Aš gi esu spontaniškumo vaikas ir daug ką sugalvoju tiesiog pakeliui. Pvz., lipant bibliotekos laiptais, kaip kad nutiko mums ši kartą... O jais lipant stabtelėjome prie padaryto iš kartono indėno. Smagus jis buvo tuo, kad jo kūno dalys buvo sujungtos sąvaržėlėmis ir galėjo judėti. Vaikams taip patiko, kad ėmiau ir pasiūliau pasidaryti kažką tokio namuose. O jiems tai besiūlant, tik cinkt man į galvą, K – kūnas! Tad grįžus namo tuoj traukiau visokias kartono atplaišas ir kurpiau vaikams žmogelius, kuriuos jie paskui jau kiekvienas kaip norėjo „puošė“.

Kiekvienam tiesiog būtina papjaustyti... Tik peilio, deja, reikia laukti.
Kita vertus – ugdomės kantrybę... :)

Taip gimsta indėnai...

 ...ir indėnės...


Kantrybės mums prireikė ir dar viename kūrybiniame užsiėmime... Nusižiūrėję nuo Eglės, pabandėme pasidaryti marmurinio popieriaus... Tik vietoj pieno mes ėmėme skutimosi putas (atradau, kad vos už 0,99 Euro galima didžiulį flakoną nusipirkti – che, pigiau nei pienas! :) Ir maistinių dažų niekur pirkti neradau, tad vietoj jų naudojome spalvotą tušą. Procesas – ne mažiau smagus. Tik gal daugiau kantrybės reikalaujantis, kuomet reikia tas putas nuo lapo nuvalyti ir laukti savo eilės, kuomet gali pamaišyti, naują lapą įdėti ar bandyti suprasti, kodėl nereikia į tą masę supilti viso tušo buteliuko... (iššūkis Magdei). 
Procesas procesu, o rezultatai patiko visiems... O kur dar paskui daug krykštavimo žiūrint, kaip visos tos putos (ne)skęsta klozete... :)


Putos, putos puuuuutos...

Pradėjus nuo vienos spalvos, greitai įsimaišė dar viena, antra, trečia,
kol galiausiai mūsų „marmuras“ tapo toks purvinas, kad tęsti nebesinorėjo... :)

Na ir savaitės kulminacija tapo mūsų naujas „žaislas“ – karštų klijų pistoletas. Seniai man reikėjo šio įrankio, bet vis nebuvo tos būtinos progos jį įsigyti. Galiausiai nebeturėjau, kur dingti ir įsigijau. Liutaurui tai buvo ne mažesnis atradimas nei man. Būtumėte matę jo užsidegimą ir nenorą paleisti šio įrankio iš rankų. Prašė dar ir dar ką nors klijuoti. Taip „suėjo“ visi mano karoliukai, kuriuos buvau atrinkusi vaikų žaidimams, taip dirbant komandoje gimė keletas nuotraukose savo žavesio neatskleidžiančių koliažų (visų negalim rodyti, nes kai kam bus dovanų), kaštonais ir karoliukais dekoruota K raidė, galiausiai – iš karoliukų suverti karoliai. :)

Komandinis darbas – rimtas ir atsakingas...
Kol karšti klijai neatšalo, reikia greitai greitai viską spėti užberti.




Laviname smulkiąją motoriką.

 Karolių privėrėm keliems metams į priekį... :)


Pasibaigus sagoms, ėmėmės įvariausių sagų, žodžiu, reikės originalių karolių – kreipkitės... :)

Mokomės skaityti
Bandau atrasti aukso vidurį tarp skatinimo skaityti ir leidimo Liutaurui pasimėgauti tomis mažomis pergalėmis, kurias jis jau yra pasiekęs... O kad vaikinas mėgaujasi – faktas. Nes štai ima sesutei rodyti, ką jis moka perskaityti, ir pats uoliai moko mažąją... :)


Tuo tarpu kai ateina laikas skaityti pačiam, turime bėdą – tą baisų nekantrumą ir norėjimą perskaityti viską iš karto. O, aišku, nepavyksta. Tuomet trūksta kantrybė, krenta noras, bandom grįžt į pusiausvyrą ir tęsti... O realiai tai vaikinas tikrai gerai supranta skaitymo esmę ir jei tik susikaupia, nesunkiai išvardija visas raides, ir rodomą žodį perskaito.  MAMA, RASA, SALA, LAŠA – jau įveikta. Tad matau, jog teisiog reikia kantriai tęsti procesą, kol susiformuos šiokie tokie įgūdžiai. Uf...
Belieka pasidžiaugti tuo, kad skaitymą paprastai Liutauras inicijuoja pats. Paprašęs planšetės jau vardija pats:
– Mamyte, paskaitykime, paskui pagrokime, paskaičiuokime ir papieškime, gerai?.. :)

Mokomės groti
Su grojimu nutiko tas pats, kaip ir su skaitymu – Liutauras, pamatęs, kad jau visai gerai įgudęs groti Do natą, tuoj ima mokyti sesę:
– Duok, Magdute, pagrokime su tavo pirštuku... 


Pats gi tęsia toliau pamokas su Do ir Re. Natas nesunkiai skiria, su ritmu irgi neblogai tvarkosi, bet vėlgi – reikia praktikos.

Literatūra. Poezija
Šią savaitę daugiausiai skaitėm, kaip ir pridera savaitės gamtos grybų bei K raidės temai – J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Keletą vakarų iš eilės, po keletą kartų. Užskaitom visom keturiom. O kad dar smagiau būtų, vieną vakarą skaitėm klausydamiesi, kokius girdime žodžius, prasidedančius k raide. Jų ir čia netrūko: karas, kazlėkas, kelmutis, kelmas, kėdė, kotas, o ir iliustracijos pro akis nepraslydo – juk jose buvo kirminas!
Į porą „Grybų karui“ ir „Voro vestuves“ iš bibliotekos pasiėmėm, ir tos visai smagiai klausėsi. Šių dviejų knygų mums visai savaitei užteko. Tiesa, skaitinėjom dar Liutaurui labai patinkančias plonytes angliškas knygeles iš serijos Reading Rods Readers. Jo mėgstamiausia kaip visada – „Bob's pot“. Magdei gi labiau kol kas lietuviškos patinka. Tai ima, neša man savo mėgstamą „Meškį ir žąsį“, kurią abu jau beveik mintinai moka. Skaitom. Šimtą -nioliktąjį kartą...

Dailyraštis
Su dailyraščiu pas mus tam kartui sunkiausia. Guodžiuosi, kad toks etapas. Na bet, tvarkos dėlei vis tiek susikaupiam, apsišarvojam kantrybe ir rašom... Šįkart kankinom, kaip ir reikėtų tikėtis, raidę K. Pirma raidės gulė į trečią eilutę, paskui jau į antrą – šioks toks progresas, sakyčiau, yra. Tad, tikuosi, pasitvirtins tiesa „per kančias – į žvaigždes“... :)


Matematika
Būna, kad kai jau nusprendžiu beveik pasiduoti, Liutauras ima ir nustebina mane. Taip šį kartą pas mus nutiko pirmadienį su matematika – pats dar lovoje būdamas paprašė planšetės, atsidarė programėlę ir... pradėjo žaisti su skaitliukais. Skaičiai iki 9, sudėtis, atimtis. Žaviuosi. Vis tik net ir tie kartai, kuomet vaikas tarsi inkšdamas pareiškia, kad aj, neįdomu jam čia, žiū, duoda, duoda savo... Smagu.


Vaizduojamasis menas
Ant kompiuterio ekrano pas mus šį kartą Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Pradžioj bendras vaizdas, kitomis savaitėmis bandysiu dėti atskirus jo fragmentus, kad galėtume atidžiau pasižiūrėti, kas kur yra ir kaip pavaizduota.

Muzika
Toliau mėgaujamės J. S Bacho muzika. Patinka visiems. Labai. Net (ačiū Eglei už idėją) dokumentinį filmą apie šį muzikos tėvą pažiūrėjau, dar kartelį pasižavėjau ir tuoj suspėjau nusipiešti idilišką ateities vaizdelį, kuomet vaikai kiek paūgės ir mes tuo pačiu kontekstinio mokymosi būdu nagrinėsime visą Baroko epochą – su visais tais perukais, kostiumais, muzika, architektūra ir t.t... Ech... :)

1 komentaras:

Egle G rašė...

Tikrai ech! Nuostabu!!! O Liutauro komentaras apie biciu spalva - nukautavo! : ) na o del karstu kliju - genius! Pasirodo turiu as namie aparata, reiks klijus pirkti. O kur juos pirkt?

Rašyti komentarą