2017 m. gruodžio 30 d., šeštadienis

Mūsų gruodis

Patinka man ta paskutinė metų savaitė. Kalėdos praėję, visos prieššventinės parengtuvės pasibaigusios, ir štai tokia žiemos miegu tarsi užmigusi savaitė – jokių naujų planų, jokių skubių darbų... Paprastai ją skiriame draugų ir seniai matytų giminių lankymui, atsikvėpimui prieš naują „užėjimą“. Na ir, aišku, viso ko pabaigimui, prisiminimui, kaip gi tas paskutinis mūsų mėnuo prabėgo.

O buvo jame iš tiesų visko po truputį. Ir atviručių rašymo (vis dar tęsiu tradiciją ant popierinių atvirukų rašyti sveikinimus ranka ir išsiųsti juos tikru paštu), ir jų dabinimo... 

Magdė savų „atviručių“ puošyba užsiėmusi...

...ir eglučių puošimo...

Žaidimo laboratorijoje kūrėm eglutes patys.

Ir dabinom drauge.

Namie savo nykštukinę eglutę traukėm iš balkono ir dabinom visaip. 
Pradžioje tradiciškai.

Paskui – impresionistiškai. Magdiškai...

Aplankėm dar kartą ir Katedros eglę. Kaip gi be kalėdinio spektaklio. Juo labiau, kad tai – „Spragtukas“. Tiesa, vaikai kažkodėl tikėjosi išvysti pernykštį spektaklį, tad kiek nusivylė. O ir mums kažkaip pernai daugiau įspūdžio buvo. Sunku net pasakyti, kodėl. Gal todėl, kad šiemet jau žinojom, ko tikėtis?..


Belankant draugus net ir Musninkų (Širvintų raj.) miestelio eglę pačiupinėjom, jos padabinimus kiek perkabinom, kol draugų laukėm...


Uoj tas gruodis... Teko ne tik pramogauti, bet ir rimtai ruoštis pirmajam Liutauro koncertui. Na taip, tai buvo bendras smuiko mokyklos koncertas, bet vis tiek viskas buvo labai rimta. Tema – barokas, tad teko ne tik galvas pasukti, kaip į aprangos kodą „įsipaišyti“, bet ir siuvimo mašiną pamiklinti. Tai labiausiai rūpėjo, kaip ir galima buvo tikėtis, Magdei. Tebūnie tai duoklė jai. Liutauras išsisuko su aksominėmis rauktomis garstyčių spalvos kelnėmis iki kelių ir fantazija po kaklu... :)




Kasdienės repeticijos gi buvo kuklios, bet reikalaujančios ištvermės ir kantrybės...



Po savo koncerto atsipūtėm. Galėjom dabar ramiai į draugų pasirodymus kulniuoti...


Žaidimų gruodžio mėnesį taip pat netrūko. Tiek Žaidimo laboratorijoje prieš Kalėdas...


Tiek namuose jau po Kalėdų, nes įvairiausių dovanų iš JAV, Kanados ir Lietuvos vaikai gavo sočiai.

Smagi kojinių porų ieškojimo dėlionė-žaidimas su keliais žaidimo variantais.
Ypač patiko Magdei. 

 Ši kalėdinė atverčiama knygelė irgi Magdės dėmesį traukė... 
Ačiū draugams iš Musninkų už ją. ;)


Visgi – žaislai gerai, bet dar geriau draugai šalia tų žaislų... Todėl lankėm draugus ne tik už Vilniaus, bet ir čia pat. Ohoho, kad būtumėte matę, kokių spektaklių ir šokių jie mums priruošė!.. 

O kai pasnigo... Vaikams, žinoma, džiaugsmo daug buvo. Nesvarbu, kad vos dieną kitą... Spėjom ir su kastuvais pamosuoti, ir rogėse pamandravoti...



...tiek prie namų, tiek prie būsimų namų...


...ir eksperimentus paprastus atlikti... Vieną atlikom ant sniego lopinėlio. Užbėrę druskos stebėjome, kaip jis tirpsta ir kaip greitai tai vyksta. Eksperimentas tikrai visiškai paprastas, bet jei niekada to specialiai nedarėte, pabandykite – tikrai žavinga... :)


Kitas gi ekperimentas-žaidimas buvo su sniegu dubenyje (jei video pasileidžia be garso, dešiniajame viršutiniame kampe paspauskite video paleidimo rodyklėlę). Gaila, sniegas nebuvo purus. Jei kada rasite puraus, pabandykite patys. Ir geriau ne dubenyje, o tiesiog lauke. Bus smagu. :))) Nes va šitiems, iš kurių idėją pasigavom, panašu, kad buvo smagu... :D

Bet grįžkime į savo kiemą. Raugerškis (barbarisas) čia kaip visada traukia vaikus savo raudoniu geriau nei kokie eglutės papuošimai... Dar ne ypatingai skanūs. Teks palaukti tikrų šalčių.


Prie Dailės akademijos gi dar įdomesnių puošybų prisižiūrėjom – galima jais tarsi arfa pagrot. Tik skambesys, žinoma, ne arfos, deja...



Na, o gruodžio „razinka“ vaikams tapo bičių vaško žvakių dirbtuvės, už kurias dėkojame jas suorganizavusiai Marijai. Susirinkome Mažvydo bibliotekos „Pasidaryk pats“ dirbtuvėse, kur užvirė darbas. To dar buvo maža, ir su vaikais po poros dienų važiavom į „Bičių korio“ parduotuvę  pirkti daugiau lakštų žvakėms sukti (vienas lakštas kainuoja apie 1 Eurą, jie sveriami). Ten pat pirkom ir siūlo dagčiams bei simpatiškų bitučių puošybai. Jei pirksite visa tai parduotuvėje prie Halės turgaus, jus greičiausiai pasitiks labai maloni pardavėja, mokanti užmegzti jaukų kontaktą su vaikais... :) 

Mūsiškiams žvakių sukimo ir dekoravimo procesas taip patiko, kad žvakių dovanoms prisuko ir pripuošė visą galybę – ir giminėms, ir draugams, ir muzikos mokytojoms, ir, žinoma, – sau... Namie praktiškai antras Vėlines išgyvenom, o kambariuose vaško aromatas tapo neatsiejama prieškalėdinės kasdienybės dalimi.


Kuomet liko nedidelių sudegusių žvakių likučių bei vaško lakštų atraižėlių, dėjom jas į metalinį dubenėlį bei išlydę karštame vandenyje liejome į kalėdinių sausainių/šokolado formeles, taip pasidarydami nedidukių kalėdinių žvakelių. Šis procesas vaikams patiko ne ką mažiau. Pabandykite, jei turėsite progą – labai smagus užsiėmimas. Tačiau tam tinka tik simetriškos formelės (eglutės, varpeliai, snaigės ir pan., bet ne kojinės, elniai ar kt.). Įpylus kartą į jas vaško, ant viršaus galima guldyti knatą ir kišti į šaldymo kamerą, kad sukietėtų. Po keleto minučių galima traukti lauk tokias pusžvakes, į tas pačias formeles vėl pilti vaško (iki pat pat viršaus), ir ant viršaus užvožti jau gatavas puseles su knatu – tokiu būdu dvi žvakių puselės sulimpa, o jų viduryje atsiduria knatas. Atvėsę gražiai stovi ir dega...



Na ir, žinoma, pačios Kalėdos... Paskutiniais metais supratau, kad kuo mažiau šiam laikui turėsiu lūkesčių, tuo smagesnės bus šventės. Na taip, prieškalėdinės šeimyninės fotosesijos susiorganizavimas ir iš tos šeimyninės nuotraukos atvirukų pagaminimas, o paskui gi ir visų jų surašymas ir išsiuntimas – vis dar yra pagrindinis mano rūpestis. Į užsienį jų draugams ir giminėms iškeliauja apie 40. Į Lietuvą – dar tiek, ir vis tiek pritrūksta. Nuolat lieka tokių, kuriems dar labai norėčiau išsiųsti, bet suvokiu, kad jei bus daugiau, tikrai į laiką „nebeįsipaišysiu“... Tad tenka leisti kartelę žemiau...

Pernai teko dalį sveikinimų aukoti, nes labai norėjosi padaryti eglutei medinius papuošimus su Kristaus „titulais“. Šiemet pasitenkinom pernai darytais. Užtat atvirutėms liko daugiau laiko. Taip tad laviruojam. Džiaugiuosi, kad mama vis dar paruošia mums kūčių stalą, ir man tenka tik kalėdinis pyragas, prie kurio ruošimo pusdienį sugaištu. Šiemet, tiesa, prisidėjo maisto gaminimas tėčiui, kuris nebeturi galimybės švęsti Kūčias taip, kaip anksčiau, tačiau tokia jau realybė. Nieko nepadarysi. Perskirstom prioritetus kitaip ir gyvenam toliau.

Vaikams gi vienodai tie prioritetai. Jiems bele dovanos būtų surikiuotos... :) Kad visi viską gautų laiku. Deja, negaliu kol kas apie visas dovanas rašyti, nes kai kas yra labai susiję su kito mėnesio būsimu įrašu, kuris bus skirtas edukaciniam projektui apie vandenį. Tepasakysiu tiek – tarp dovanų buvo ir knygų, ir žaidimų, ir saldumynų. Nei vienas neliko nuskriaustas...

Tiesa, viena dovana buvo skirta mums visiems. Atkeliavo ji iš JAV, iš babytės. Tai buvo keturi lankai su šviečiančiomis strėlėmis. Nenuslėpsi – žaidimas įdomus ne tik vaikams, bet ir mums visiems. Tad namuose dabar rengsim šaudymo iš lanko turnyrus. Norit išbandyti? Užsukit. :) Kol strėlių baterijos neišsikrovė. Nes paskui teks šaudyti su nebešviečiančiomis strėlėmis... :)


Nevaidinsiu – prieš Kalėdas nedalyvaujame jokiose „gerumo akcijose“. Gal kam atrodo savanaudiška, tačiau mūsų pozicija tokia: jei tavo širdis linkusi daryti gera, Kalėdos tau nebūtinos. Nes daryti gera šalia esantiems turime progų kiekvieną dieną. Tereikia jas išnaudoti. Juk kas iš to, jei kartą metuose aplankysime kokius senelių namus ar suruošime dovaną nežinomam Afrikos pabėgėlių vaikui (nesakau, kad tai blogai – lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi galimybes tai daryti ir daro tai džiugia širdimi bei pradžiugina tuos vargšus žmones), tačiau jei suruošę tas dovanas mes sėdime pikti, pavargę, suirzę ir ėdame šalia esantį, klausimas, kas iš tiesų yra vertas didesnio mūsų dėmesio ir pastangų bei praleisto laiko... Šiandien, kai turiu galimybes ir laiko sąnaudas tokias, kokias turiu, renkuosi gal kiek mažiau, bet džiugia širdimi, nes tikiu, kad vienas svarbiausių nurodymų šiandieniniam krikščioniui yra „Nuolat džiaukitės Viešpatyje, ir vėl sakau: džiaukitės“ (Laiškas fiflipiečiams 4:4)

Na ir pabaigai pasidžiaugsiu: pajudėjo ledai kažkaip (tfu tfu tfu) pas mus su knygų skaitymu. Tiek, kiek perskaitėm visko šį mėnesį, tai per metus gal nebuvom tiek perskaitę. Pačių knygų skaičius nėra didelis, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas, tačiau mums ir tai labai didelis pasiekimas. Vien Č. Dikenso „Kalėdų giesmė“ su beveik 250 puslapių ko verta (tiesa, pusė tų puslapių – iliustracijos), bet vis vien – aš labai džiaugiuosi tuo. Tiesiog vienu ypu per trejetą vakarų perkrimtom (taip, mes – pelėdos, knygas skaitome valandą prieš miegą). Tiesa, mes skaitėm senąjį šio veikalo leidimą, bet jei būsite knygyne, stabtelėkite, pavartykite ir 2010-ųjų metų egzempliorių – jis tiesiog nuostabus... Aš pati mielai dar ir filmą pažiūrėčiau su Jim'u Carrey'u, tačiau vaikams jis dar kiek per baugokas. Tegu paauga, o tai sapnuos paskui visokias dvasias...
Ketinau šalia biblinės Kalėdų istorijos dar ir Jostein'o Gaarder'io „Kalėdų paslaptį“ paskaityti, nes manau, kad vaikams, kurie žino, kad Kalėdų esmė – Kristaus, mūsų Gelbėtojo, gimimas, o Kalėdų senis – tai viso labo persirengęs aktorius, dalinantis tėvų ar senelių pirktas dovanas, turėtų būti įdomi švenčiamų pasaulyje Kalėdų istorija. Man, beje, irgi. Na, kas nepadaryta, tas nepadaryta – atsigriebsim, tikiu, per kurias nors kitas Kalėdas. :)

Jums gi tuo tarpu – gražių, prasmingų ateinančių metų. Susimatysim. Jei ne čia, tai kažkur ten... :)

2017 m. gruodžio 11 d., pirmadienis

Edukacinis projektas. Miestas

Su bendraminčiais tęsiame projektą, kurio metu maždaug kartą per mėnesį išsirenkame norimą temą ir ją vienaip ar kitaip panarstome. Šio mėnesio tema, kaip jau aišku ir iš įrašo pavadinimo – Miestas. Ir nors temai buvo skirtas visas mėnuo, ilgai sukom su vaikais galvas, iš kurios čia pusės į tą miestą pasižiūrėjus... Istoriškai? Meniškai? Architektūriškai?.. Kad būtų lengviau, išsiruošėme vieną dieną į ekskursiją

Susitikimo vieta buvo prie visų vaikų taip mylimo Karaliaus Mindaugo paminklo. Jei turite vaikų ir bent kartą čia esate buvę, paaiškinimo greičiausiai jums nereikia, kodėl tas paminklas toks vaikų mylimas. Tačiau jei vis tik nežinote, atskleisiu paslaptį: tai – geriausia miesto čiuožykla. Nenudrožiama, prabangi ir visuomet blizganti. Ir nereikia laukti eilėje prie laiptelių. Vietos čia paprastai užtenka visiems...

 

Atėjus gidei Kristinai vaikai (nors juos ir nebuvo lengva atplėšti nuo kątik aprašyto paminklo) susėdo ant suoliuko ir klausėsi trumpo pasakojimo apie tai, kas buvo šioje vietoje tuomet, kai dar nebuvo Gedimino pilies. Kuo pirmieji miestelėnai gynėsi nuo laukinių žvėrių ir priešų.


Tada šiek tiek pasivaikščiojom, apžiūrėjom miesto sienos liekanas, ant grindinio nužymėtas miesto sienos ir vartų ribas. Vartų kadaise būta vienuolikos (Aušros, Rūdninkų, Trakų, Subačiaus, Vilijos, Totorių, Šlapieji, Pilies, Bernardinų, Spaso ir Subačiaus). Pro vienus jų (Pilies gal?) visi ekskursantai „įėjo“, o pro kitus (Bernardinų?) „išėjo“, sužinoję, kad tuose senovės laikuose norėdavęs patekti į miestą turėjai duoti arba pinigų, arba akmenį – jais grindė prieš tai buvusias medines miesto gatves. 

Nepamirštas liko ir „Stebuklas“ – įžymioji Katedros aikštės plytelė.

Išeidami pro miesto „vartus“ dar išgirdome istoriją apie meškų, „dirbusių“ Valdovų rūmuose, dresavimą, atsisveikinome su gide ir grįžome vėl prie Karaliaus Mindaugo paminklo – čiuožinėjimo niekada nebus per daug... :)

Po keleto dienų vykusi kita ekskursija – į kino teatrą ir ten žiūrėtas filmukas apie berniuką ir pasaulį taip pat mums buvo visai į temą mintims apie miestą praplėsti, tačiau kokią rimtesnę miesto gvildenimo temą pasirinkti vis dar nežinojome. Tiksliau – temą kaip ir išsirinkome. Apie miesto elementus. Tačiau ką su ja daryti dar nebuvo aišku.

Užsukusi į biblioteką, bandžiau kamantinėti bibliotekininkes, ką jos galėtų pasiūlyti vaikams šia tema. Deja, jos man tegalėjo pasiūlyti R. Scarry viso pasaulio vaikų numylėtą „Ką žmonės dirba visą dieną“. Tačiau kadangi mes šią knygelę plius minus esame išnarstę, norėjosi ko nors daugiau. Ko nors, kas galėtų pretenduoti į gyvųjų knygų sąrašą. Tad pati lindau į interneto archyvus ir bandžiau ką nors daugiau „atkasti“. Štai keletas knygų (ir ne tik), kurias man pavyko aptikti (deja, perskaityti mums šių knygų tam kartui nepavyko, gal kada ateity bus proga):

Balys Sruoga. Sakmė apie Gediminą. Vyturys, 1993 m.
Trakietė. Senosios Trakų pilies paslaptys. Sirokas, 2003 m. (šios pusę įveikėme, su Trakų istorija dar per daug nespėjome susidurti, nors jau susipažinome su viena karaimų šeima).
Džonas D. Kleras. Viduramžių miestai. Serija „Aš ten buvau“. Alma littera, 1995 m.
Džonas D. Kleras. Romos pasaulis. Serija „Aš ten buvau“. Alma littera, 1995 m.
J. Ovsianikovas. Pasakojimai apie architektūrą. Šviesa, 1991 m.

Miestas. Spalvinimo plakatas. Tikra knyga, 2016 – mėgstantiems spalvinti labiau nei istorijų klausytis. O gal spalvinti besiklausant istorijų... :)

O čia kiek augesniems, jauniems paaugliukams, sakyčiau, labiau tinkamos:
Dalia Dilytė. Gedimino paslaptis. Sofoklis, 2017
Justinas Žilinskas. Mano Vilnius, mano. Aukso žuvys, 2015
Kristina Gudonytė. Jie grįžta per pilnatį. Tyto alba 2015
Andrea Bachini. Pažvelk iš arčiau į Viduramžius. Šviesa, 2005
Andrea Bachini, Rosaria Parretti. Pažvelk iš arčiau į senovė Egiptą. Šviesa, 2005

Tiesa, apie miestų legendas ir įvairiausius padavimus knygų taip pat yra, tačiau kažkaip jos manęs nekabino (gal veltui?).

Na ir dar pridursiu ne lietuviškas, bet rekomenduotas knygas, kurias užsisakiau ir su nekantrumu laukiu atkeliaujant. Apžavėjo, apkerėjo mane vien virtualiai jas „pavarčius“, negalėjau atsilaikyti:
Steve Noon. A Street Through Time.
Yra internete šios ir rusų kalba, jei kam aktualu.

Na, o pavarčius knygų galvoje ir toliau sukosi mintys, ką čia su ta mums užduota tema padarius...

– Pastatykime Lego miestą! – vieną dieną pasiūliau.
– Pastatykime!!! – Mielai sutiko vaikai. 
Taigi traukėme savo Lego kaladėlių stalčių, sujungėme visas turėtas pagrindų plokštes ir pradėjome. Kaip mums sekėsi, galite pasižiūrėti čia:


Tada atėjo į galvą mintis ir kaip galėtume draugams pristatyti miesto elementų temą. Pirmiausiai peržiūrėjome senesnes ir naujesnes nuotraukas, kuriose buvome įsiamžinę prie vienokių ar kitokių miesto elementų. Tuomet jau aš lindau į statybos reglamentus ir bandžiau bent preliuminariai atrinkti, kas mums tinka. Tada išsiruošėme į miestą ir fotografavomės kur tik netingėjome: prie ambasados; prie katedros; prie varpinės; prie tilto; prie tvoros; prie kitos tvoros; prie namų; prie kaimyninių namų... Žodžiu, esmę supratote. Grįždami pirkome storą, patogiai metaline spirale įrištą sąsiuvinį, tada jau aš atspausdinau visus miesto elementų pavadinimus, taip pat atspaudžiau tiesiog paprastu naminiu spausdintuvu ant paprasto biuro popieriaus juodai baltas mūsų turimas nuotraukas (pradžioje galvojau daryti gražiai, spalvotai, ant rimto foto popieriaus, tačiau laiku susizgribau ir nuleidau savo perfekcionistinę kartelę žemiau – kam veltui leisti finansus ir laiką – toks juodai baltų nuotraukų albumas dar smagesnis. Tarsi koks laikraščių iškarpų albumas. 
Lapus, kuriuose atsidūrė vietos, kurių dar nesame aplankę, palikome tam kartui tuščius, tik su priklijuotais pavadinimais – ateityje užpildysime. Nes dar nesame buvę kalvėje, prie vienintelio Lietuvoje akveduko, laidotuvių rūmuose ir dar visoje galybėje miesto objektų...

Labai rekomenduoju ir jums tokį sąsiuvinį pasidaryti. Dalinuosi savo sudarytu sąrašu – gal pravers. Tik šiek tiek atsirinkite, kas jūsų miestui ar šeimai aktualiausia, nes visi elementai į 96 lapų sąsiuvinį netilps... :)





Beje, toks sąsiuvinis naudingas ne tik vaikams, bet ir tėvams. Tai – tarsi koks žemėlapis, kuriame iš karto matyti, kur esate, o kur nesate buvę. Ir, jei pristigtų idėjų, kur su vaikais vertėtų apsilankyti, nereikės sukti galvos – tušti puslapiai pasufleruos. ;)

Galiausiai reikėjo sąsiuvinio viršelį papuošti, tačiau mano pirminė idėja nelabai pavyko. Norėjau, kad vaikai perkopijuotų per kalkinį popierių kokią Vilniaus panoramą, bet rezultatas buvo neišbaigtas, tad taip ir liko gulėt ant stalo... Lauksime palankesnio tam meto.

Mes kopijuodavome tokius dalykus iš knygų...
Šiuolaikiniai vaikai – nuo ekranų... :D

Tokia buvo mūsų miesto  elementų „tyrimo“ idėja ir jos išpildymas. Tada nuostabią prezentaciją su įspūdingu plakatu mums pristatė Eglė su Emilija ir Sofija. Ši trijulė kaip visuomet – su labai praktiškais patarimais: ko reikia keliaujant po miestą? Kaip pasiruošti pažinčiai su miestu? Ką gali pamatyti mieste? Savo mieste, svetimame mieste? Manau, kad Eglė pati kada detaliau aprašys, kaip jiems sekėsi tyrinėti miestą (papildysiu, kad jau parašė – skaitykite čia), o mes tam kartui iš jos pasisemiame kūrybinio požiūrio ir šaunių idėjų pasivaikščiojimams mieste. :)


Galiausiai mūsų ne itin gausaus šį sykį būrio pažintį su miestu vainikavo didžiulis Gintarės, Melisos ir Simonos plakatas su rekomenduojamų aplankyti Vilniuje vietų „žemėlapiu“. Labai vykęs darbas, priminęs vieną labai svarbų dalyką – jei norite, kad vaikai įsitrauktų į jiems iškeltą uždavinį ir jo ruošimą bei pristatymą, suasmeninkite visa tai. Vaikai mielai ieškos savęs ir draugų tose nuotraukose, kuriose yra jie patys, o ne kokie svetimi miesto turistai. O jei dar tai – nuotrauka, kurioje visa draugų grupė, sėkmė ir dėmesys bus garantuoti.


Tad dėkojame visiems projekto dalyviams ir čiumpame naują temą už ragų. Palaukti šį kartą teks ilgokai, nes šventinį laikotarpį išbraukiam iš savo planų, tad tęsinio laukite tik kitų metų sausio pabaigoje. Tikrai bus verta, manau. ;)

Čia gi fragmentai iš mūsų susitikimo:


Jei jūs taip pat norite prie mūsų prisijungti, visada mielai laukiame. Brūkštelėkite laišką į moliovaikai[at]gmail.com arba info[at]laisvivaikai.lt, sukontaktuosime. ;)