2018 m. liepos 29 d., sekmadienis

Kiek padrikai apie perfekcionizmą

Užsuko vieną dieną į svečius kaimynė su dviem dukrelėm. Pabendravom, vaikai įsižaidė, išsiskirt nenori, o mums kaip ir darbus norisi nudirbti dar...
– Klausyk, gal tegul tavo vaikai važiuoja pas mus – pabus visi kartu, pažais, o mudvi pasidarysim, ką ketinusios... Kaip sakai?
Pasiūlymą priėmiau, nors tokiais momentais jau esu kiek atsargi – visada pergyvenu, kaip šalia kitų žmonių elgsis mano vaikai, ar nekrės šunybių, neerzins vieni kitų... Na bet, kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi.
Po keleto valandų grįžus vaikams iš kaimynės išgirstu:
– Tavo vaikai – tobuli. Mandagūs, paslaugūs, vienas kitą taip gražiai globoja... Tai ne mano merginos, kurios nuolat pešasi...
Klausau ir negaliu patikėti: čia tikrai apie mano vaikus, kurie namuose nuolat ieško priekabių, vienas kitą erzina ir nuolat krečia visokiausias eibes? Tikrai?.. Tačiau neabejotinas draugės tonas neleidžia suabejoti, kad tas kelias valandas buvo iš tiesų taip.

Ne pirmą kartą suku galvą, kodėl vaikai vienokioj aplinkoj elgiasi vienaip, o kitoje – kitaip... Kodėl šalia vienų jie krečia šunybes, o kitoje aplinkoje – nors prie žaizdos dėk..? Pasidalinsiu atsakymu, kurį tarsi atsitiktinai radau viename straipsnyje: vaikai leidžia sau išdykauti ir parodyti tą savo bjaurųjį „aš“ tik prie tų žmonių, šalia kurių jie jaučiasi saugiai, patogiai, kuomet yra palaikomi. O gerai perkračiusi smegenis suprantu, kad tikrai taip. Ir nors kartais tikrai liūdna, kad prie man brangių žmonių mano atžalos elgiasi siaubingai, taip tarsi „griaudamos“ draugystę, šiandien suprantu – taip elgdamiesi jie pasitiki tais žmonėmis, tikėdamiesi, kad anieji sugebės juos priimti tokius, kokie jie yra: vaikiškus, valiūkiškus, nebijančius klysti, bandyti ribas, nebijančius būti vaikais. Dažnai savo mintyse nešiojuosi tą pernai atrastą mintį apie Įstatymą ir Malonę auklėjant vaikus. Ir suprantu, kad vaikai kiekvienąsyk mums suteikia daugybę progų pažvelgti į save, į savo trūkumus, į savo širdies nuostatas ir į tas karteles, kurias taip aukštai dažnai užkeliame jiems, bet taip žemai nuleidžiame patys savo ydoms.


Neslėpsiu – iki vaikų gimimo buvau pakankamai didelė perfekcionistė. Nepamenu, kada ja tapau, o kasdienybėje, mane vėl įtraukusioje į pakankamai intensyvią rutiną, dabar jau sunku atrinkt, kodėl tokia tapau. Kita vertus regis, kad atėjo metas, kai geometrine progresija aplinkui daugėja ženklų, padedančių leisti kartelę žemyn. To kasdien mane moko vaikai. Galbūt moko ir jus. Klausimas tėra vienas – priimame jų pamokas, ar ne.

Tuo pačiu mintimis kai tik galiu grįžtu prie įspūdžių iš pasaulinės konferencijos, kurioje ne vienas lektorius kalbėjo apie tą patį perfekcionizmą. Jiems atliepia ir kitos mano pamėgtos konferencijos dalyviai. Šį kartą iš jų tarpo išskiriu Rachael Carman. Ši paprasta, o kartu ir labai įspūdinga moteris, išauginusi kartu su savo vyru Davis ir namuose išugdžiusi septynetą vaikų, atkreipė mano dėmesį tuomet, kai prabilo apie tą patį žvėrį – perfekcionizmą: gyvenimą pagal TV ir visuomenės sukurtus stereotipus, verčiančius jaustis nevykėliais, jei tų menamų „aukštų standartų“ nepasiekiame. Prisižiūrime Pinterest'e gražių vaizdelių, prisigraibome kažkieno įgyvendintų projektų, kurie mus verčia bėgti, lėkti, skubėti ir vis tiek nieko nespėti. Į vietas viską padėjo susistatyti Rachаel pranešimas jau minėtoje konferencijoje „Dėmesio: Nerimo apsėstos (obesesinio-kompulsinio simdromo kamuojamos) perfekcionistės, atvėskite! Ir jos knyga „How to Have a H.E.A.R.T. For Your Kids“ (bandau verst pagal knygos esmę: „Kaip rasti vietos vaikams savo Š.I.R.D.Y.“), kurią šviežiai baigiau skaityti. Racheal, kaip buvusi mokymosi šeimoje skeptikė, knygoje dalinasi kelionės į vaikų mokymą namuose prisiminimais, kuomet neradusi savo pirmagimiui idealios mokytojos, buvo priversta imtis jo mokymo pati. Pradžioje, kaip ji tikėjosi, – tik vieniems metams. Nes tai – ne jai. Juk ji turi tęsti karjerą, ji turi gyventi savo gyvenimą! Kaip jūs drįstate atimti iš jos tokią prabangą?.. Tik štai, laikui bėgant, viskas vertėsi aukštyn kojomis, nes vaikai vienas po kito leido žemyn jos perfekcionizmo kartelę ir leido suprasti, kas gyvenime svarbiausia.

Negana to – vieną vakarą užkliuvau už interviu su Alison Gopnik, kurios knygą „Sodininkas ir skulptorius: ką nauji vaikų raidos tyrimai teigia mums apie vaikų ir tėvų santykius“ seniai noriu perskaityti. Ji taip pat kalba iš esmės apie tą patį perfekcionizmą ir perdėtus lūkesčius: „...mes turbūt pirmoji tėvų karta, kuriai tenka intensyviau užsiimti su vaikais. Iš čia kyla didelė sumaištis ir nesaugumo jausmas. Kita vertus, iš mokyklos, studijų laikų bei profesinės veiklos mes atsinešame kryptingo, į tikslą orientuoto darbo patirtį. Ir štai šį modelį mes bandome perkelti į šeimyninį gyvenimą. Ir susikertame... nes ugdymas nėra į tikslą orientuota veikla.“ Knygą jau užsisakiau, todėl laukiu nekantriai, kol ji pasieks mano rankas. O tuo tarpu skaitau kitą – D. Kindlon, M. Thompson „Augant Kainui. Kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį.“ Skaitau ir kaifuoju. Ir mintyse jau kuriu kontrargumentus visiems, pagataviems užsipulti septynmečio krizę išgyvenantį mano jaunuolį. Tiesa, šioje vietoje esu be galo dėkinga dar ir vienai garbiai edukologijos mokslų daktarei, pažįstančiai mano atžalą jau penkeri metai ir turinčiai panašaus charakterio anūką. Jos dėka žinau, kad viskas su tuo mano septynmečiu gerai. Net ir tuomet, kai jis supykęs trenkia durimis ar nepagarbiai rėžia kokią frazę už save vyresniam. Žinau ir tai, kad toks elgesys – ne mūsų auklėjimo „spragos“, bet sudėtingos, stipriavalės asmenybės (plius pirmagimio) formavimosi kelias, kuriame mūsų pagrindinis uždavinys buvo ir lieka turėti kantrybės ir pakankamai meilės – idant galėtume leisti jam klysti, eiti, ieškoti kelio pačiam. Juolab, kad kątik mano minėtoje knygoje apie maištingąjį Kainą randu ne kartą kitur užtvirtintą tiesą: mūsų visuomenės, o ir ypač mokyklos bėda ta, kad neatsižvelgiama į vaikų raidą. Kad tai, kas turėtų būti normalu (berniukų judrumas, aktyvumas, provokavimas, eksperimentavimas), yra paverčiama jų trūkumais. Vietoj to iškeliamas mergaičių paklusnumas, uolumas, sugebėjimas ilgai koncentruotis į vieną veiklą, to paties tikintis ir iš augančių berniukų. Paskui skundžiamės, kad dauguma vyrų – moteriški. Ir jei tik imu gretinti savo septynmetį su to paties amžiaus mergaitėmis, suprantu, kad psichologai teisūs: šešiamečiai berniukai realiai turėtų stoti šalia aštuonmečių mergaičių. Tik tuomet jie galės prilygti kognityvine ir socialine raida. Gal todėl į visas išorės strėles reaguoju kiek šaltai – iš tiesų bandydama daugiau įsijausti į to sodininko, o ne skulptoriaus vaidmenį. Galiausiai, pasikliaudama Dievu, kuris tokį vaiką ne veltui mūsų šeimoje „įkurdino“, žinodamas, kad būtent mes, o ne kas kitas tam vaikui bus tinkamiausi tėvai. Žinodamas, kad ir mums patiems šis vaikas bus idealiausias – su jo teikiamomis pamokomis, iššūkiais, charakteriu. Bėda tik ta, kad šalia gyvenantys perfekcionistai visuomet tikėsis greito rezultato – čia ir dabar. Be teisės suklysti.

Be abejo, prisiskaičiusi sėkmingų mokymosi šeimoje istorijų, aš visuomet tikiuosi, kad mano vaikai taip pat bus tie mandagūs, iš pirmo karto tėvams paklūstantys ir kitiems pavyzdį rodantys vaikai – tas standartas kitiems. Nes dažnai atrodo, kad anie, į darželį einantys „išmuštruoti“ vaikai yra šimtą kartų geresni ir paklusnesni už maniškius. Ir tuomet trankau sau per galvą, kad taip neturėtų būti. Tačiau kalbėdamasi šia tema su įvairiais savo kelyje sutiktais pedagogais, suprantu – viščiukus skaičiuoja rudenį... Ir dabar spręsti apie tai, kokie vieni ir kiti vaikai bus, tarkime, paauglystėje, tikrai apgaulinga. Todėl stengiuosi nepasiduoti visuotiniam spaudimui ir tiesiog daryti tai, ką Dievas man yra paskyręs daryti: mylėti savo vaikus ir pagal man duotą supratimą bei sugebėjimus mokyti juos vaikščioti teisingais keliais. O jau pasirinks, deja, jie, o ne aš už juos. Kad ir kokio tobulumo aš iš jų tikėčiausi... 

2018 m. liepos 1 d., sekmadienis

Mūsų birželis

Ehehe! Sunku patikėti, kad jau ir birželis prabėgo, ir dienos vėl trumpėti ėmė... Taip intensyviai laikas lėkė, kad vos spėjom vytis rytą ir vakarą. Kiekviena diena turėjo savų rūpesčių, iššūkių, pamokų ir džiaugsmų.

Darbai darbeliai

Kadangi pagrindinis šio mėnesio iššūkis buvo persikraustyti iš miesto į užmiesčio sodybą, dauguma veiklos ir sukosi apie tai: persivežti daiktus, sumontuoti baldus, apsitvarkyti aplinką, adaptuotis prie pasikeitusios rutinos, pasimėgauti šiltos vasaros malonumais. Naudodamasi proga stengiausi į visa tai kuo labiau įtraukti vaikus. 
Nevalia pamiršti labai svarbaus dalyko – į mūsų kiemą pagaliau atkeliavo elektra!!! Gyvendamas mieste dažnai net nesusimąstai, kaip stipriai mūsų gyvenimus įtakoja būtent šis fizikinis reiškinys. Iš tos laimės, kad gyvenimas užmiestyje ženkliai pagerėjo, ėmėm jautį už ragų... Liutauras atrado naują atrakciją – vandens šlangą. Laistė visur – kur reikia ir kur nereikia, gamino vaivorykštes, aiškinosi, kokiu kampu ir stiprumu reikia laistyti, pvz., dangų...

Po statybų likusi neužžėlusi pievutė.
Reikia palaistyti, kad greičiau sudygtų dobiliukai.

Pomidorams taip pat reikia vandens...

Automobilį nuplauti irgi neprošal...

Magdė padėjo ruošti vietas gėlių sodinimui palei terasą. Paskui gi gražino aplinką pagal savo supratimą... :)


Tėčiui taip pat reikėjo pagalbos – žvyrą statyboms sijojom visi. Kam atiteko žvyras, kam – akmenukų pilnos kišenės... :)

O pasiūlius atlygiui už darbą ledų, su didžiausiu malonumu ir malkas vaikai kraut padėjo. Net vakarienės buvo sunku prišaukti – taip norėjosi mažiesiems savo darbą užbaigti... Kita vertus, po sunkaus darbo jaunimėliui kilo mintis, kad kitąsyk jie kaip atlygį norės gauti pinigų. 
– Juk statybininkai kai dirba – gauna monetų, ar ne? – klausia manęs savo galvoje jau kuriantis verslo planą Liutauras. Aš juk sakau – gyvenimas pats išmoko matematikos...
Tiesa, matematika greitai baigėsi, kai visas veiksmas nustęsė trims dienoms, tad entuziazmas pakeliui Liutaurui krito, o štai Magdė darbavosi iš peties iki paskutiniosios.



„Darbų pamokos“ :)

Namie ruošos taip pat netrūko...


Ypač po to, kai Liutaurui mėnesio viduryje užėjo pyragų kepimo banga. Mat užkabino vaikį viename youtube filmuke pamatytas reportažas, kaip vaikai kepa tuos vadinamus cupcake'us – vieno puodelio pyragėlius. Susirado bernužėlis metalinį indelį, įmušė kiaušinį, subėrė miltus, cukrų, išmakalavo viską ir iškepė. Jei tokį būčiau pasiūliusi aš, garantuoju – tikrai nebūtų valgęs... Bet kadangi kulinarinis šedevras buvo savas, sukirto net neužsimerkęs, mums davęs tik paragaut. :) 

 Pirmasis „blynas“


Antram bandymui pasiūliau dar kiek kepimo miltelių įberti. Ateinančią dieną mažasis konditeris užmaišė jau daugiau tešlos iš iškepė pyragą nebe tik sau, bet visai šeimynai. Ir taip kas dieną receptūra buvo keičiama – tai uogiene, tai riešutais, tai kitais produktais papildant, eksperimentuojant, žiūrint, kas iš viso to gausis. 

Iš tiesų smagu, kad darbų aplinkui netrūko. Tai buvo tiek mums, tiek vaikams savotiška darbo terapija. Kuomet bandėme mokytis svarbiausių gyvenime dalykų: padėti vienas kitam, suprasti, kokį indėlį į dienos darbus įneša kiekvienas šeimos narys, kas būtų, jei vienų ar kitų dalykų nedarytume, kodėl dienai bėgant ir staiga nutinkant kažkam neplanuotam, įsiterpusiam iš išorės, jos planai ne visuomet išpildomi taip, kaip norėjosi. Buvo visko – ir pykčių, ir ginčų, ir manipuliacijų. Tačiau finale, manau, per šį menesį labai daug ko išmokome. Ir dar daugiau užsibrėžėme išmokti.

Žaidimai

Na, o padirbėjus gera atsipūsti... Kaiminystėje vasarojantys berniukai ar užsukę draugai, o lietingą dieną – pas mus gyventi persikėlęs senelis – puiki kompanija. Tiek žaidžiant kortomis, tiek supantis ant supynių, šokinėjant per virvę, važinėjantis dviračiais ar ieškant titnago (nauja Liutauro ir Sauliaus manija)


Per besisukančią virvę kol kas drįsta šokinėti tik didieji...

Draugiškos ledų dalybos su Liudu.

Liudas – ne prastesnis kompanjonas ir prie piešimo lentos.

 Vakariniai papokštavimai su spalvota lipnia juosta

 Vienas mėgstamiausių mūsų šeimos kortų žaidimų suburia prie stalo.

 Lego aistra suvienija visus...

Žaidžiame parduotuvę.  

Berniukai rūšiuoja savo titnagų, surinktų apylinkėse, kolekcijas 

Už lango prapliupus lietui, bandom į žaidimus įtraukti ir senelį,
nuoširdžiai besistebintį šiuolaikiniais žaislais.

 O kartais norisi pabūti vienam (-ai). Ypač jei atvežė naują kalną žvyro... :)

Gamta, atradimai

Vienas didžiausių privalumų ištrūkus iš miesto – tai ranka pasiekiama gamta. Net Liutauras kurį tai rytą pareiškė:
– Mamyte, man labai patinka, kai atsikėlęs ryte gali iš karto basom išeiti į kiemą...
Gamta iš tiesų yra kažkas tooookio... Regis, galėtum sėdėti ir žiūrėti į vėjo lankstomus medžius, į po lietaus lomoje kylančią miglą, tarp seno eglyno viršūnių mirguliuojančią besileidžiančią saulę. Čia tiek kintamųjų, jog vaikams nuolat kažkas sužadina fantaziją.
– Mamyte, žiūrėk, ten ant medžio – kaip pelėdos akys! – Pastebi Magdė. – Man tos akys labai baugios! – Guodžiasi...
Ir čia prasideda jos smalsumo kelionė: kodėl tos akys tokios didelės? Ar jos piktos? O kokių būna pelėdų? O kur jos gyvena? O jas galima pamatyti? Šitame medyje, o gal tame? O ką jos valgo, kaip skrenda, kada miega ir t.t. ir pan... Tenka traukti iš lentynos visas knygas, kuriose, tikėtina, rasime pelėdų, ir sužinoti tuos rūpimus atsakymus...


Turimų knygų negana, tad sėdam ieškoti filmukų apie pelėdas... Tą patį vakarą girdime kažkur pamiškėje ūbaujantį pelėdos patiną. Pasirodo, ūbauja tik patinai. O patelės šneka visai kita šnekta... Magdės kelionė po pelėdų pasaulį dar tik prasideda, todėl daug šįsyk nepapasakosiu. Bet jei ji tęsis ilgėliau, kitąkart, manau, galėsime pasidalinti išsamiau.

Kontūrai pieštuku ir medis – mano, spalvinimas ir lietus – Magdės. :)

Kai tik galime, stengiamės išeiti pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais. Tiesa, Magdei vis dar mielesnis balansinis dviratis, nors mergina uoliai stiprina kojas mokydamasi minti pedalus. 


 Aplankome netoliese esančią kaimynų kūdrą. 

Čia randame nugaišusį nedidelį eršketą, kurį Liutauras norėtų parsinešti namo ir išsikepti.
Tačiau suabejojame jo šviežumu ir paliekame žuvelę ten, kur radę...

Kitas lobis – mažutės, bet jau šokinėjančios varlytės.
Nešamės namo, paleidžiame į savo kūdrą.

 Pakeliui aptinkame neregėto ūgio dagį. Matuojamės šalia jo...


O braidant po pievas ir laukinių braškių randame (lapeliai tai mėtos čia... :)
 Tiesa, žemuogių tam kartui yra daugiau, o ir avietės jau prasidėjo,
tačiau tos išskirtinio skonio laukinukės nurungė viską.

Mažasis ožiaragis vieną dieną atkeliavo tiesiai į mūsų terasą.

Na, o vikšrelių šiemet tai matėm ypatingai daug. Pievinio verpiko vikšrų pasitaikė daugiausiai. Tačiau pritrūkom entuziazmo šiemet vėl juos auginti. O gal tiesiog to smalsumo nebėra, kuris buvo pernai?..


Vienintelis vikšrelis sudomino. Radom šį gražuolį avietyne. Jei tikėti internetu, turėtų iš jo išsiristi mažoji saturnija... Nežinau, ar pavyks, bet bandysim jį „priversti“ susisukti į kokoną ir pasirodyti drugelio pavidalu...


Dar vienas traukos objektas vaikams – kamanės. Jų dūzgia nemažai tarp facelijų. Vaikai vis bando jas pagauti, nors tai – ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti... :) Jei gerai įsižiūrėsite, tarp žiedų  nuotraukoje turėtumėte pamatyti apkūniąją gražuolę.



O šiuos skraiduolius paprastai labai anksti ryte matau tik aš. :))

Išvykos, susitikimai

Mėnuo buvo tikrai turiningas, tačiau visgi ne kartą pavyko ištrūkti ir iš namų. Pirmiausiai svečiavomės pas Agnę ir Andrių Musninkuose. O, vaikeli, kaip buvo gerai... :) Ir mamoms (dar ir Eglės šeimyna prisijungė), ir vaikams tai buvo rojus... Patys pasižiūrėkite...


Perlinių vištų tyrinėtojų ir mylėtojų būrelis

Atokvėpis lauko namelyje

Mašinos yra gerai... :)

Kitas savaitgalis sukvietė bendraminčius pas mus pačius į sodybą. Kol suaugusieji vaišinosi ir bendravo, vaikai skubėjo jau tradicija tampančio paslėpto lobio ieškoti. Ir jei ne slaptosios agentės Svajūnės sugebėjimas nepastebėtai atsidurti laiku ir vietoje bei nugirsti reikiamą informaciją iš suaugusiųjų, lobio turbūt vaikai būtų ieškoję daug ilgiau. 

 Po kantraus užuominų skirtingose vietose ieškojimo Lobis rastas!
Dabar svarbiausia – nuspręsti, kaip jį pasidalinti.


Molio vonios sausros išdžiovintoje kūdroje... 

Tėtės Tado pasiūlytas kamuoliukų žaidimas irgi rado savo gerbėjų. 

Galiausiai šeimyninis futbolo turnyras suvienijo didelius ir mažus.

Kitąkart gi, Linos šeimynos pakviesti, ištrūkom pasiplaukioti baidarėmis. Maršrutas netrumpas – apie 12 km (gryno neskubraus plaukimo – apie 3,5-4 val.) Vilnele nuo Rokantų iki Viktariškių. Labai rekomenduoju! Maniškiams tai buvo pirmas plaukimas baidarėmis, todėl nežinojau, ko tikėtis, tačiau veltui nerimavau – nuostabaus grožio laumžirgių ir besiburiuojančių ančių su jaunikliais palydos, o dar kur ne kur pasitaikančių vandens lelijų plantacijos – visa tai neleido nuobodžiauti. 6 baidarių kompanija, pakeliui – piknikas su grilyje keptomis dešrelėmis ir zefyrais – viskas, ko tądien reikėjo iki pilnos laimės. Gailėjausi tik vieno – kad nepaėmiau Liutaurui atskiro irklo (nuomotojas patarė neimti jaunesniems nei 9 metų vaikams). Nes irkluot vaikinui labai patiko, ypač kai buvome pasiskolinę iš kitos baidarės ir irklavome vienu metu dviese. Magdei iš tiesų irklai dar ir per dideli, ir per sunkūs.




Netrūko ir trumpų pasisvečiavimų pas draugus, ištrūkimų į žaidimo aikštelę.

 Pas Danielių ir Rūtą
Zefyrų kepimas po žygio baidarėmis tapo mėnesio top'u.

Pamėgtoje Sudervės žaidimų aikštelėje

Svečiuose pas Kostą ir Vaivą su kaimynu Jokūbu.
Berniukai demonstruoja naują žaidimą – beyblade'ą

Toks tas mūsų birželis buvo. Savo metraštį baigiu, gražios jums liepos! ;)