2021 m. gruodžio 4 d., šeštadienis

13-14 savaitės. Iš gausybės rago pasipylęs sniegas, įspūdžiai ir kiti šiuolaikinio bei senovės pasaulio nuotykiai.

Nepamenu, kada mūsų gyvenime visko buvo tieeeek daug... Bet tai supratau tik tuomet, kai pradėjau montuoti šių dviejų savaičių video. Nes iš tiesų, tai viskas, atrodė, vyko ramiai, per daug nepersistengiant, tiesiog viską darant po truputį... Visgi atėjus metui viską apžvelgti, supratau, kad savaitės buvo kokios tai guminės... Ir aš turėjau labai pasistengti, kad mano apžvalginis video neišsitęstų iki valandos... Šiaip ne taip sutalpinau jį į 42 minutes... Tad... Praktiškai galite žiūrėti jau kaip serialą, po truputį išdalinę po porciją keliems kartams... Nuorodą, kaip visada, rasite įrašo pabaigoje.



    
Gamta / Pasaulio pažinimas / Istorija / Judesys


Taigi. Kas čia pas mus nutiko? Pabandykime rasti siūlo galą iš išnarplioti tą visą istoriją...

Visų pirma, vieną saulėtą rytą susigriebėme, kad senokai po mišką bevaikštinėjome. Nusprendę šią klaidą ištaisyti, išlindome lauk ir kelias valandas praleidome vaikštinėdami, stebėdami ir stebėdamiesi. Išpuolė tikrai nuostabus pusdienis, padovanojęs mums mažų, bet įdomių smulkmenų.

Pirmiausia mus pasitiko „ledo/šalčio ūsai“. Girdėjote apie tokius? Jei ne, tuomet susipažinkite: 






Štai taip. Mes juos aptikome pirmą kartą. Pasisekė. Po kojomis paslaptingai šnarėjo sušalusi žolė, lengva žvarba kuteno nosį... Ant pavienių šakų puikavosi kerpių šeimynos...


... oranžinis lėkščiagrybis, kur buvęs, kur nebuvęs, stebino mus savo ryškumu...


... lopinėliais susitelkę buriavosi šalnos padailinti nurudavę medžių lapai.


Ir nors labai pikta dėl žmonių, atvežančių į mišką nereikalingus daiktus ir čia juos tiesiog paliekančių, visgi šįkart toks pakelėje numestas lango rėmas su stiklu mums padovanojo dar vieną netikėtumą – nuostabiais raštais išraižytą žiemos pasaką...


Tai buvo pirmasis rytas po rimtesnės šalnos, kuri ėmė rakinti tiek miške besiilsinčias pelkes, tiek visas mažas bei dideles balas. Akis ganėm priganėm po visus tuos netikėtus vaizdus.


Ir nors vaikams ne visuomet tokie pasivaikščiojimai patinka, šį kartą ir jie pripažino – buvo nepaprastai įdomu... 

Juo labiau, kad kitą dieną jau iškrito pirmas sniegas ir uždengė visas tas gamtos paslaptis viena didele balta antklode... Kaip suprantate, „į trasą ėjo“ rogės, besmegenių statymas, sunkvežimio iš griovio prie kaimyninio sklypo traukimo stebėjimas, galiausiai – pasivažinėjimas su draugais nuo labai įspūdingo Liesėnų piliakalnio (Molėtų raj.). Kadangi turiu dar daug ko papasakoti, tai apie žiemos smagumus neišsiplėsiu – turbūt patys suprantate, kad daugžodžiauti čia neverta. Tiesiog buvo smagu! :)






Taigi. Kaip suprantate, lauke vaikai praleido daug smagaus laiko... Tačiau taip, kaip žiemos pradžioje į sniegą klimpsta nepatyrusių vairuotojų automobiliai ir sunkvežimiai, taip mes šį kartą įklimpome senovės istorijos vingiuose... Na, vaikai gal nebūtų taip stipriai įklimpę, jei ne aš, kuri ne mažiau įstrigau iki ausų. Mat su istorija man mokykloje buvo labai sunku – aš ją gebėdavau tik „iškalti“ atsiskaitymams ir pamiršti, taip ir nesuvedusi galų, kada ten kur kokia inkų ar majų civilizacija buvo, nes viską mokėmės taip priešokiais, regis... Pašnekėjusi su kitomis mamomis išgridau panašias istorijas – kažkur kažkas vyko, bet bendro vaizdo mums niekas niekada nerodė... Todėl man norėjosi rasti vaikams kuo daugiau apibendrinančios informacijos, kuri padėtų susiorientuoti, kada kas buvo. Jei skaitėte praeitą įrašą, jau žinote, kad anąsyk mes apžvėlgėme priešistorę. Šįsyk gi visa galva vieną savaitę nėrėme į senąsias civilizacijas, o kitą – į viduramžius...

Pradėkime nuo tų senųjų civilizacijų. Turiu įtarimą, kad ties kažkuria vieta greičiausiai išradinėju dviratį, nes kokiose nors knygose tikrai, tikiu, yra pateikta panaši informacija. Visgi aš laiko raustis po galybę knygų neturėjau, todėl man paprasčiau buvo pasiimti tai, ką radau internete, ir adaptuoti vaikams, išverčiant tai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu iš kelių šaltinių sudėliojau štai tokias dvi senųjų civilizacijų apžvalgines skaidres – laiko juostą ir žemėlapį. Kad vienu ypu galima būtų iš karto apglėbti vaizdą, kas ir kada buvo. Tiesa, vaikams atspausdinau nespalvotai ir be užrašų, kad bespalvindami ir berašydami juos, galėtų geriau įsiminti šią jiems naują informaciją.



Dar, tiesa, atskyriau į dvi dalis tas civilizacijas, kurios priskiriamos senovei, nuo tų, kurios egzistavo jau viduramžiais. Prima ėmėmės senųjų civilizacijų. Magdei dar truputį, kiek matau, pro vieną ausį daug kas įeina, pro kitą išeina, tačiau Liutaurui istorija jau darosi įdomi. Jis daug klausinėja, samprotauja, pradeda sieti anksčiau girdėtus dalykus su naujai išgirstais.




Stengdamasi Magdei šias temas pateikti kiek patraukliau, ieškau tokių temos kampų, kurie jai būtų įdomesni. Šiuokart mums padėjo senovės madų ir šukuosenų analizė...

Žinau, kad kiekvienas ieškome to, kas mums patrauklu, visgi pasidalinsiu nuorodomis, kurios mums buvo naudingos ir/ar patiko:


Kai jau viską išžiūrėjome, vaikai gavo užduotį pasirinkti kokią nors civilizaciją ir Minecraft'e pastatyti kokį nors reprezentuojantį tą civilizaciją statinį. Liutauras pasirinko Sfinksą, Magdė – piramidę. 




Kai jau Senovės civiliacijas „išsėmėme“, nėrėme į viduramžius... 
Čia aš vėlgi strigau įdomios informacijos paieškose... Kol galiausiai aptikau labai įdomią viduramžių laiko liniją (anglų k.). Mane ji pakerėjo. Sužinojau, kad tai – žymios Olandų karikatūristės Margreet de Heer knygos apie mokslą ir atradimus, dalis. Šią knygą galite virtualiai pavartyti ir jūs – tikrai nuostabi knyga, prie kurios, manau, mes kada nors dar grįšime. Na, o tuo tarpu man labai rūpėjo vaikams ne tik pasaulinę istorijos perspektyvą parodyti, bet ir susieti visa tai su Lietuvos istorijos kertiniais įvykiais. Taigi – susisiekiau su šios viduramžių laiko juostos autore, kuri man maloniai leido perdaryti šią įvykių juostą lietuviškai ir įterpti tai, ką norėjau. Jei jums tinka angliškas variantas, geros kokybės edukaciniams tikslams leidžiamą naudoti vaizdą rasite čia. Lietuvišku kada ateityje, kai rankos prieis techniškai jį sutvarkyti, irgi bandysiu pasidalinti. Žodžiu. Viso to pasekoje atsispausdinau vaikams iiiiilgą viduramžių laiko juostą, kurios dar nespėjome nuspalvinti ir į savo aplankus sudėti, bet jau spėjome viską aptarti...  Garbingą vietą joje užėmė pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas, karalius Mindaugas, kunigaikštis Gediminas, Lietuvos krikštas, Vytauto pilis ir Žalgirio mūšis. :)





Šalia to – dar pluoštelis resursų, jei ir jus įtrauks ši tema:

 



Kai jau viską su vaikais išžiūrėjome, atėjo laikas viduramžių pilis statyti... :)
Magdei labai rūpėjo princesės pilis su aukštais bokštais...


Liutauras kartu su draugu susijungę tinkle varžėsi dėl geriausios viduramžių pilies...


Žodžiu, daug visko sužinojome, daug visko išžiūrėjome, daugybę įspūdžių naujų gavome... Ne veltui ilgiausia apžvalginio video dalis, kaip matysite, skirta būtent šiam mūsų projektui.. O juk pradžioje galvojau, kad imsime, greitai prasibėgsime kažkur paviršiumi ir užmiršime... Tačiau paviršiumi prasibėgti mums sudėtinga. Įtraukia tokie dalykai tarsi į triušio olą, iš kurios taip lengvai neištrūksi... :)

Užgriebėme iš tiesų jau ir Renesansą, bet jį palikime kitam kartui, kad smegenys neperkaistų... :)



Informacinis raštingumas

Viduramžių pilys ne tik vaikus paskatino konstruoti, bet ir dalintis įvairiomis kitomis kompiuterinio raštingumo detalėmis. Liutauras, bendraudamas tinkle su draugu Vykintu, ne retai naujų dalykų iš jo išmoksta ir kai kur jau, žiūrėk, mane lenkia, aš jau nebesugaudau galų, ką jie ten kur diegia ir ką konstruoja... Magdė, žiūrėk, irgi kartais draugę Barborą moko, kur kokio mygtuko ieškoti... Robotikos būrelis tiek Liutaurui, tiek ir Magdei, viena akimi pasižiūrinčiai, apie ką ten brolis mokosi, taip pat naudos duoda – praeitą savaitę abu su Scratch programavimo elementais žaidė. Galiausiai mudvi su Magde užsižaidėme animacijos pagrinduose. 






  
Dailė ir technologijos / Išvykos, susitikimai / Eksperimentai

Pasižaidimams dailėje taip pat erdvės turėjome iki soties. Pradedant snaigėmis, kurių pilną stalą prikarpėme, ir popierinėmis kirmėlaitėmis, kurių prilankstėme, baigiant kūrybiniais vakarais su tėčiu ir žvakių liejimo edukacija, į kurią iki pat Videniškių vienuolyno Molėtų rajone pavažiuoti teko... Ačiū Marijai, kuri suorganizavo ne tik šią edukaciją, bet paskui dar ir kūrybinę vaikų popietę vietiniame meno-mokslo vaikų centre, kur gausus draugų būrys ne tik žaidimus žaidė, bet ir imbierinius sausainius dekoravo.




Liutaurui visada įdomu, kaip kas veikia ir kokios jėgos daiktus veikia... Todėl eksperimentuoti buvo jam smagu ne tik su popieriumi, bet ir su vašku...



Jei kitiems vaikams užtenka išlieti žvakę į formelę, ir jie bus laimingi, tai iš Liutauro dažniau išgirsi, kad tai neįdomu. Užtat stebėti, kaip likusiame puodelyje šąla vaškas, kaip jis limpa prie lazdelių, o paskui lydosi karšto vaško kibire – o, čia tai edukacija.. :)


Su sausainių glazūravimu – panašiai... Jei visi darys spalvotus sausainius, Liutauras tikrai padarys kitaip. Tad, jei pastebėsite, jo sausainiai – vieninteliai su baltu glaistu... :) Vis ne taip, kaip pas kitus.



Tiesa, keliavome mes po dailės klonius ne vien realiai, bet ir virtualiai. Nunešė mus istorijos tema kurią tai dieną į pokalbį apie didžiąsias meno galerijas. Apie Luvrą ir Ermitažą. Panaršėme internete ir radome, kad po Ermitažą galime virtualiai pasivaikščioti. Visiems labai patiko. Liutauras, aišku, mieliau po Energetikos ir technikos muziejų būtų virtualiai prasiėjęs, bet aš galvojau, kad mūsiškis muziejus tokios galimybės neturi. Ir vis tik klydau! Todėl jei ir jus žavi ši mintis, užsukite, idant jums netektų apsimeluoti, kaip man kad teko! :)



Charakteris

Beje, kelionė į Molėtus buvo edukacinė dar ir kitu požiūriu. Jau kuris laikas bandau, kiek galiu, stumtelėti Liutaurą iš jo komforto zonos. Į šiokią tokią riziką, didesnę atsakomybę ir savarankiškumą. Visų detalių neišduosiu, bet per pastarąsias savaites įvyko nemažai nedidelių žingsnelių, dėl kurių labai džiaugiuosi. Manau, kad pats Liutauras – taip pat. Mažais žingsneliais į priekį yra vis geriau nei stovėti vietoje. :) O ir sesė, matau, nebevengia kartais išsakyti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo Liutauro, ir nebe jai tenka prie brolio taikytis, bet jam prie sesės... Smagu.




Muzika

Aš tuo tarpu mąstau, ar negalėjo ir bendros solfedžio pamokos pasitarnauti brolio bei sesės vaidmenų atsiskyrimui. Mat solfedžio grupėje jie nebėra vienas kumštis – Liutauras ten labiau linkęs pokštus su bendraklasiu Patriku krėsti, nei su sese bendradarbiauti, kuri stropiai vejasi brolį ir abu jau daineles vakarais apie intervalus man dainuoja... :)




  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Čia mūsų linksmoji dalis ir baigiasi. Eime prie rimtosios... :) Na, tiesa, linksmybių ir čia pas mus būna. Gal tik ne tiek, kiek kitur. Kita vertus, įdomu stebėti, kaip vaikai, kas kartą susidūrę su nauja tema ir pamatę, kad ji yra sunki, visaip kaip bando išsisukinėti, vengti užduočių, kol galiausiai pamato, kad galima ir tuos sunkumus įveikti, kai nuosekliai kažką darai ir kažko sieki...

Pasinaudojome proga sudalyvauti tradiciniame Olympio konkurse. Liutauras buvo nusiteikęs mesti sau iššūkį pirmasis. Pasiraitojęs rankoves ėmėsi matematikos. Bet staiga, praėjus vos kelioms minutėms nuo uždavinių sprendimo pradžios, mūsų namuose... dingo elektra! Kai po nepilno pusvalandžio ji atsirado ir mes vėl įsijungėme Olympį, pamatėme, kad mūsų prieš tai paleistas laikmatis toliau skaičiuoja laiką, ir Liutaurui bėra likę apie dešimt minučių... Siaubingai susinervino ir nuliūdo Liutauras, į ašaras puolė... Bet mums pasisekė. Greitai susisiekėme su organizatoriais, paaiškinome situaciją ir mums anuliavo prieš tai buvusį prisijungimą, todėl galėjome viską pradėti iš naujo. Iš pernykščių dalyvavimų Liutauras prisiminė, kad jam sunkiausia buvo susidoroti su senkančio laiko faktoriumi – su tuo spaudimu, kad nespėsi... Teko maloniai nustebti, kas šįkart laiko jam pilnai užteko, dar net liko grįžimui prie tų poros uždavinių, kurių iš pirmo karto nesuprato ar kurie pasirodė sudėtingesni. Vis tik ir skaitymo, ir teksto suvokimo įgūdžiai jau daug geresni, ir jie nebekelia tos frustracijos, kuri dar būdavo pernai, kuomet perskaičius uždavinį ir nesupratus, ko norima, jį apimdavo panika ir stresas, neleisdavęs normaliai mąstyti. Tad tikrai pasidžiaugiau, kad šiuo klausimu mano bernužėlis taip pat ūgtelėjo. 


Magdei tuo tarpu tokie konkursai nekelia įtampos. Sakyčiau, atvirkščiai – ji labai ramiai žiūri į tas visas užduotis, apžiūri visus paveikslėlius ir, žiūrėk, be jokio streso suspėja viską...

Liutauras šiemet pasiryžo tik matematikos testui, Magdė tuo tarpu sudorojo matematikos, lietuvių ir pasaulio pažinimo. Abu vaikai visur gavo virš 90 proc. balų, tad ir jie, ir aš likome patenkinti. Įsivertinome, ką mokame, ko dar ne visai, tad galime ramiai keliauti toliau.

Magdė tęsia kovą su nenoru rašyti, nors panašu, jog pradeda ir jai pasiduoti ilgesnių sakinių ir pastraipų baubas...


Liutauras gi ne pirmą kartą man užsimena, kad jam labai patinka veiksmažodžių kaitymas laikais ir asmenimis. Todėl laukiu, kaip čia bus, kai bandysime pasidaryti kalbos dalių apžvalgą (greičiausiai po Naujųjų metų). O tuo tarpu po truputį baigiame pažintį su veiksmažodžių laikais ir asmenavimu. Netrukus draugausime su daiktavardžių linksniavimu, matysis, kaip ten mums eisis.


Dar įdomiau mums bus pasižiūrėti, ar įveiksime gruodžio mėnesio kalbos švarinimo iššūkį... Mat filmuodami save ar vieni kitus pastebėjome, kad labai dažnai naudojame kalbos šiukšlę „davai“... Ta gruodžio mėnesį skelbiame Davai be „Davai“ mėnesiu... Bandysime stebėti, kaip dažnai šiukšliname savo kalbą ir ar kalbos šiukšles taip pat lengva išmesti, kaip ir susižvejoti... Palinkėkite mums sėkmės! :)



Matematikos dirvonuose tuo tarpu naujienos tos pačios – nardome su Magde po daugybą, su Liutauru – po dalybą iš 10, 100 ir 1000. Kadangi abiejų vaikų temos labai panašios, vėl iš bibliotekos paėmiau mūsų mėgstamą knygelę apie daugyboe ir dalybos detektyvą – bandysime ateinančią savaitę su daugybos lentele pažaisti, nes į atmintį toji nenori dar iki galo įsėsti nei Liutaurui, nei juo labiau Magdei.




Vis gi yra ir gerų žinių mūsų padangėje. Abu vaikai pradėjo mažiau priešintis skaitymui. Liutauras perskaitė A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, sakė, kad labai patiko, dabar nusičiupo apie Vikingus knygelę, užsisakė dar sykį „Krakatukų pievelę“ kad iš bibliotekos paimčiau, Magdė prisipažino, kad Čipolino nuotykiai kiek pabodo, todėl grįžo prie savo „Pomelo“ serijos, tačiau tuoj pamatė, kad per lengva jau jai tokias knygeles skaityti, tad nutarė ko nors rimtesnio paieškoti lentynoje. 

O kol suras, bandykite video žiūrėti, kartu su mumis į senovės istoriją pasinerti – gal ir jums patiks. O jei ne, po video yra laiko kodai sužymėti, kad bet kada, kai viena kokia dalis pabosta, galėtumėte peršokti į kitą! Susimatysime netrukus!