2021 m. gegužės 2 d., sekmadienis

31-32 savaitės. Apie prasiblaškymą, atliekas ir matematikos grožį...

Pavasaris, nors ir labai nenoriai šilumą dalijantis, vis tik daro savo... Lauko darbai žadina fantaziją, ir Liutauras (pirmąsyk per visą karantino laiką) vieną dieną atėjęs sako:

– Žinai, mama, kažkaip atsibodo namuose. Važiuojame gal kur prasiblaškyti?..




Išvykos, susitikimai

O mano galvoje, kaip sykis, milijonas savaitės darbų sudėliota, todėl toks prašymas kėsinasi į mano sveiko proto likučius. Vis tik kompromisą randame – pakalbinę Eglės chebrytę, ekspromtu nuvykstame į netoliese esantį Vilnojos akmens skulptūrų parką. Tai – vieta, kurią dažnai pravažiuodavome, tačiau vis nerasdavome laiko užsukti. Taigi – puiki proga ten apsilankyti. 

Jei kada būsite kur netoli Sudervės, rekomenduojame nepralėkti pro šalį – nuostabus parkas ant ežero kranto. Tiesa, kiek žinau, vasaros metu paplūdimys yra mokamas, tačiau kol kas, kol dar ne maudynių sezonas, galite ten nuvykti apsidairyti nemokamai. Didžiulės akmeninės skulptūros čia apgyvendintos ne tik ant žemės, bet ir pačiame ežere.

Liutauras stebisi, klausinėdamas, kokiu būdu gi tuos akmenis įmanoma taip ištašyti, tuo tarpu Magdė su Sofija gamtos grožybes tyrinėja ir tuojau rastomis gėlytėmis puošiasi...


Beje, vaikai ne tik gėlytes rado, bet ir bebrų urvą aptiko ir kiaunės gaišeną pastebėjo. Žodžiu, neilgas vidurio savaitės prasiblaškymas buvo labai turiningas, smagus ir suteikiantis jėgų judėti toliau.

Tiesa, ne mums vieniems noras prasiblaškyti buvo kilęs, mat vieną dieną į svečius pasiprašė kiti draugai. Nutaikę gerą orą, išnaudojome ir šią galimybę susitikti bei pabendrauti su bendraminčiais. Vištelės, taip mėgiamos draugės Saulės, tapo pagrindiniu tos dienos taikiniu.




Deja, viena Liutauro mylima vištelė, mūsų ištikimoji perekšlė (nuotraukoje Liutauras būtent ją ir apsikabinęs), vieną naktį žuvo nelygioje kovoje su į vištidę įlindusiu šešku. Šis, įsibrovęs pro nedidelį plyšelį vištidės palubėje, papjovė tris višteles. Kaimynų šuo garsiai lojo, gaidys triukšmavo – tai greičiausiai padėjo išvengti didesnio skaičiaus aukų...



Gamtos pažinimas

Tokia ta gamta. Tokie tad jos pavojai ir džiaugsmai... Kartais išvirstantys į įdomias patirtis. Štai – vieną rytą kažkas netikėtai barkšt į langą... Įšlindę į lauką randame ant laiptų tupintį kikilį... Atsitrenkė, vargšelis, į lango stiklą, kiek apdujo nuo smūgio, ir tupi sau, kol atsigaus... Gražuolis. Leidžiasi apžiūrimas, paglostomas, nufotografuojamas. 


Kaip ir ta kiaunė akmens skulptūrų parke...


Puikiausia edukacinė medžiaga... Išėjus pasivaikščioti, tik spėk žiūrėti, kas vyksta aplinkui: štai klykauja laukuose pempės, varlinėja gandrai, stypčioja gervės... Visi turi savo gyvenimą...



 
Projektas / Eksperimentai / Gamtos pažinimas


Savo gyvenimą, kaip bebūtų (ne)keista, turi ir mus supantys daiktai. Kiekviena mus supanti medžiaga turi savo pradžią, savo gyvenimą, savo pabaigą. Tik vienų ji gražesnė, kitų – ne tokia romantiška... Apie tai šią savaitę su vaikais ir kalbamės – apie tai, kokių resursų reikia vienai ar kitai medžiagai atsirasti, kur visa tai vėliau atsiduria ir ką mes galime padaryti, kad mūsų aplinka netaptų vienu dideliu šiukšlynu... Čia į pagalbą mums atskuba laiku ir vietoje pasipainiojęs filmukas apie tai, kas nutinka su šiukšlėmis, surinktomis iš Vilniaus miesto. Įspūdingas, verčiantis susimąstyti siužetas apie tai, kokias pasekmes sukelia mūsų neatsakingumas. Paskui pasižiūrėjome, ką apie šiukšles ir jų rūšiavimą kalba Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas...


...taip pat – Australijoje gyvenanti „Šiukšlių karalienė“. Taip nukeliavome iki filmuko apie tai, kaip protingai rinktis prekes, kad būtume atsakingi vartotojai. Na ir galiausiai užkliuvome už vaizdingo straipsnio apie tai, kiek ir kokio maisto suvartoja eilinė šeima skirtingose šalyse. Vaikams šios nuotraukos paliko didžiulį įspūdį, ir mes jau beveik buvome pasiryžę padaryti tokį patį eksperimentą savo namuose, visgi nutarėme tai atidėti kitam laikui, o dabar apsiribojome kiek paprastesniu, bet ne mažiau intriguojančiu tyrimu – pasišovėme pasižiūrėti, kiek kokių atliekų per savaitę lieka mūsų namuose ir ką mes su jomis darome. 

Tam mums prireikė labai paprastų priemonių: lentos tyrimo duomenų žymėjimui, rašiklio ir svarstyklių. Pasvėrę savo turimas šiukšlių dėžes, užsirašėme jų svorį, sudarėme duomenų rinkimo lentelę, tuomet kiekvieną rytą svėrėme atliekas ir... šioje vietoje mums kaip sykis pravertė matematika! 

Liutauras kaip tik šiuo metu bando suprasti, kam reikalingos ir kaip sprendžiamos lygtys su vienu nežinomuoju. Ir štai, kaip sykis, čia mums to ir prireikė. Todėl pagriebusi po ranka pasipainiojusį lapelį su didžiuliu entuziazmu bandžiau  užkrėsti ir Liutaurą:
– Žiūrėk, matai, mes vakar ryte turėjome šiukšlių dėžėjė 1,4 kg atliekų. Per dieną pridėjome x kg, ir dabar turime 1,6 kg. Kaip sužinosime, kiek vakar atliekų surinkome?..


Pasižiūri Liutauras į mane, niekaip nesuprasdamas, ko aš čia džiūgauju, o aš tuo tarpu degančiomis akimis mąstau, kad kokią galybę dalykų mes darome intuityviai, net nesusimąstydami, kiek per dieną kartų taikome matematines formules, pritaikome tam tikrus dėsningumus ar sprendžiame kitus įvairius matematinius uždavinius. Čia nuklystu į prisiminimus, ir menu dvi nuostabias savo mokyklos laikų matematikos mokytojas, kurios buvo tikros savo dalyko fanatikės. Ir štai dabar aš suprantu, kodėl... Nes matematikos grožis yra nenusakomas... Todėl žvelgdama į ateitį jau dabar laukiu tų trigonometrinių lygčių, kurių kiekviena būdavo tarsi mažytis galvosūkis, o jas išsprendęs jausdavaisi tarsi kokį lobį radęs... :D Nežinau, ar man pavyks savo vaikams perteikti bent dalelę tos meilės matematikai, bet aš pati, jiems apie tai pasakodama, tikiu, „kaifuosiu“ :D


Bet grįžkime prie mūsų atliekų projekto. Taigi – suskaičiavome, kad per šešias dienas surinkome beveik 8 kg atliekų. Tiesa, pusė jų, t.y. 4 kg., buvo maisto atliekos, kurios pas mus keliauja vištelėms arba į kompostą. Kiek daugiau nei 1 kg buvo popieriaus atliekos, kurias taip pat kai kurias naudojame pakartotinai (popieriniai pirkinių maišeliai) arba sunaudojame pakuroms. Tuo tarpu plastiko, stiklo ir metalo atliekų buvo daugiausia... Vis tik net ir bandant rinktis kuo mažiau pakuočių turinčias prekes, jos sudaro labai didelę atliekų dalį. Belieka tikėtis, kad jos tikrai nukeliauja į perdirbimo įmones...

Na, o mes, toliau nagrinėdami, kaip medžiagos gyvena antrąjį savo gyvenimą, iš atliekų vėl gaminame popierių – Liutaurui prieš porą metų mūsų darytas eksperimentas taip patiko, kad ir šįkart prisiminė jį bei panoro pakartoti.




Kita susižavėjimą vaikams kelianti medžiaga – aliuminio folija. Iš jos juk galima tiek daug visko prisigalvoti ir nesunkiai padaryti! Pavyzdžiui – kepuraites nuo saulės... :)


Idėjų daug ne tik vaikų galvose, bet ir mano. Nespėjome šį kartą, bet kada nors tikrai būtų įdomu nuvykti į vieną ar kitą popieriaus, padangų ar metalo perdirbimo įmonę bei savomis akimis išvysti, kaip jau kartą panaudotos medžiagos prikeliamos antram gyvenimui...

O tam kartui šią temą paliekame nuošalyje ir kalbamės apie tai, kad ir mes, žmonės, kaip tos skirtingos medžiagos, esame visi skirtingi.



Biblija

Ir Dievas, sukūręs mus visus tokius skirtingus, skatina kiekvieną darbuotis pagal jam duotus gebėjimus, nes nei vienas nesame visagaliai, galintys daryti viską ir už visus. Todėl kalbamės apie stipriąsias ir silpnąsias mūsų puses ir apie tai, kad tai, kas vieniems sunku, kitiems gali būti lengva, ir atvirkščiai. Iš čia išplaukia pokalbis apie tai, kad neverta nusminti, jei tau kažkas nesiseka, nes tu galbūt esi stiprus kitur... Be to, gera žinia yra ta, kad Dievui mūsų silpnumai yra tik privalumai, nes per juos Jis atveria mums kitas duris, parodo tuos dalykus, kurių nematytume būdami stiprūs...




 
Charakteris / Dailė

O ir stiprūs būdami, žiūrėk, ne visada ilgai išsilaikome... Štai, užeina vieną dieną vaikams gerumo banga. Na, nors prie širdies dėk: ko tik paprašai, viską padarys, dvidešimt kartų pribėgs ir apsikabins, pasakydami, kad myli, širdelių pripieš, meilės laiškų prirašys...


Apačioje ir viršuje – lakoniškos Liutauro žinutės, per vidurį – Magdės meilės laiškas. :)

Bet štai ta magiška diena baigiasi, ir vėl mūsų silpnumai viršų ima... :) Vėl ragiukai dygsta, vėl klausyti mamos ir tėčio nesinori, vėl tingulys apėmęs, ir daryk ką nori... :))



  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Visgi tingulį nugalėti tenka. Nors ir labai nesinori... Nes darbas – ne vilkas, į mišką (nors tasai taip arti) nebėga... Tenka kibti rašymui į atlapus ir gerai jį papurtyti...

Su Magde bandome sakinius dėlioti. Panašu, kad pagaliau pavyko susidraugauti su sakinio pradžioje rašomomomis didžiosiomis raidėmis ir sakinio gale dedamu tašku... :) 


Liutauro laukia kiek sunkesnis iššūkis – mokomės skirti daiktavardžius, būdvardžius ir prieveiksmius, susipažįstame su tiesioginės kalbos skyryba.


Tuomet ateina eilė matematikai. Kaip jau minėjau, ji pas mus šį kartą gražiai draugavo su atliekų svėrimu ir kilogramų skaičiavimu. O aš tuo tarpu, ieškodama, kaip paaiškinti Liutaurui apie lygčių sprendimą, užkliuvau už labai paprasto ir aiškaus lygčių sprendimo aiškinimo. Todėl jei jums reikia pagalbos šiuo klausimu, labai rekomenduoju – man padėjo prisiminti, kaip visa tai paprastai paaiškinti vaikui. Na, o sąvokoms įtvirtinti dar galite pasižiūrėti ir šį filmuką. ;) Neslėpsiu – man tokie paprasti išaiškinimai daug suprantamesni nei tie, kurie moko vaikus lygties nežinomąjį... atspėti... 



Magdė tuo tarpu, nesunkiai prabėgusi per uždavinius su masės, ilgio ir tūrio skaičiavimais, pagaliau susidraugavo ir su laikrodžiu. Iki šiol ši sritis turėjo daugiau nežinomųjų nei valandoj minučių, tuo tarpu dabar štai „susišvietė“, kas yra kas... Todėl laiminga iki ausų didžiuojasi, kad tuoj tuoj pabaigs paskutinįjį savo pratybų sąsiuvinį ir aplenks Liutaurą...






Anglų kalba

Susidraugauti bandome vis labiau ir su anglų kalba. Prisijaukinome vooks.com knygeles, kurias ir klausomės, ir perrašinėjame, ir mėgdžiojame... :) Šiam kartui, minėdami Žemės dieną, pasižiūrėjome gražią knygelę „Earth Yay!“


Na ir toliau nagrinėjame vaikų taip pamėgtą „Unicorn and Horse“.





 
Muzika / Smuikas

Po mokslų kimbame į tarptautinio Suzuki projekto įrašą. Projektas rimtas – jame dalyvauja vaikai iš viso pasaulio, todėl bus įdomu jų tarpe pamatyti ir save. 


Taip pat bandome progai pasitaikius klausytis didžiųjų klasikų muzikos įrašų. Šią savaitę mūsų namuose skamba J. S. Bachas. Muzika polifoninė, sudėtinga, todėl ilgai vaikai neištveria, prašo išjungti... Pavargo... :)



Judesys

Pats metas galvoms pavargus bėgti laukuose vėjo gaudyti ir pasigalynėti su juo... Bėgimo takas kaime – ilgesnis nei reikia, tik norėk... :) Deja, tėvelio kol kas vaikai nepaveja, todėl tobulėti dar yra kur...



Norite ir jūs prie mūsų varžybų prisijungti? Mielai prašome. Išbandysime bėgimo taką kartu! :)

Na, o jei bėgimas jums ne prie širdies, tai bent video mūsų pasižiūrėkite... :)

2021 m. balandžio 18 d., sekmadienis

29-30 savaitės. Velykos, atostogos ir visokie vėjai galvoj.

Pavasaris su retsykiais užklumpančiomis šiltomis, saulėtomis dienomis išvertė mus iš klumpių. Pirmiausiai, žinoma, Velykos privertė sustoti. Tuomet vaikai išsireikalavo atostogų. Na... Iš dalies tai tiesiog neturėjome kitos išeities, nes pavasario darbai darbeliai pasipylė kaip iš rago, ir mums nebeliko nieko kito, kaip tik pasiduoti...




   
Charakteris / Judesys / Susitikimai

Vos žemei pradžiūvus, užklupo mus du sunkvežimiai juodžemio – po rudeninių vandens gręžinio įrengimo darbų pusė kiemo molyne klampyne buvo virtusi – pats laikas susitvarkyti, senąjį gėlyną į naują vietą perkelti, žolę pasėti... 


Tuomet, kol medžiai nesužaliavę, puolėme išvirtusią po žiemos drebulę malkomis versti. O čia, žiūrėk, kad ir brolis, miesto pakraštyje gyvenantis, pagalbos šaukiasi – mat ir pas jį per žiemą kieme augęs ąžuolas perpus skilęs ir milžinišką krūvą potencialių malkų palikęs. Siūlo brolis sandėrį: mums malkos, jam – tuščias, tvarkingas kiemas. Suderame. Važiuojame, krauname, vežame, į malkinę krauname...



Paskui, žiūrėk, skubėti reikia, kol laukuose žolė nespėjo užželti ir paslėpti įvairiausių turtų – laukuose akmenų galybė, o jų man kaip sykis labai trūksta gėlynams formuoti! Į kompaniją kaimynų vaikus pasivadinam – kartu darbuotis visuomet smagiau. Ypač, jei pavairuoti kas duoda, ar ne?.. 


Taip ir susirankiojom iš laukų akmenis, taip trukdančius artojams, tačiau taip reikalingus mums.

Po truputį gimsta naujas gėlynas. Telieka sulaukti, kol viskas ims žydėti.


Visžalių augalų kampelis prie įėjimo į namą.

Išlindę vieną dieną pasivaikščioti iki kaimynystėje esančios apleistos sodybos, randame ten nuo žiemos vėtrų nukentėjusius langus – kur stiklai neatlaikę, kur ir su visais langų rėmais iškritę. Skambiname šeimininkui, kalbamės. Ir suderame tuo pačiu dėl jo sodyboje likusio seno stalo – jau anksčiau esame nužiūrėję, kad labai jis tiktų mums terasoje pastatyti. Suderame, ir kitas mūsų „reisas“ į sodybą – jau su tikslu... Vežamės namo senučiuką stalą, kuriam dar, žinoma, reikės šokio tokio remonto, bet visi kupini įspūdžių, tuo pačiu puoselėdami tvaraus dizaino idėjas... :)


O čia, dar, žiūrėk, ir šiukšlių pamiškėje nuo pernai likę. Dar tas sutvarkyti reikia... Ir darže sėja prasideda. Ir kaimynai jau kruta, vištos kiaušinius deda, kiti kaimynai pasiimti jų atvažiuoja... Šurmulio pilnas kiemas. Nenuostabu, kad kitą dieną Liutauras jau klausia: 
– Mama, galima, aš šiandien neisiu su Liudu (kaimynų berniuku) žaisti? Aš labai pavargau nuo bendravimo...

Kamuolio gelbėjimo iš kūdros operacija

Aš jums sakau – introvertams daug nereikia... Vieną dieną pabendravo su keliais draugais, ir jau atsikvėpti, jėgas atgauti reikia... :) 
Kalbina mane toliau:
– Žinai, mama, aš pernai vasarą labai pavargau nuo draugų (suprask, nuo kaimynų berniukų, kurie vasarą kasdien pas mus ateidavo kompanijos ieškoti). Man atrodo, reikia šiemet kažkaip mažiau bendrauti, kad nepavargtume.
Klausiu, kaip jis tai ketintų daryti.
– Žinai, gal reikės kokias dvi valandas per dieną pabendrauti, o paskui ilsėtis... – Gaunu atsakymą.
Planas yra planas. Žiūrėsime, kaip pavyks įgyvendinti... :) Juo labiau, kad šiemet vėl matyti ryškėjantis vaidmenų persiskirstymas. Jei pernai septynmetis Liudas Liutaurui buvo geriausias draugas, šiemet labiau Magdė jam į kompaniją siūlosi. Tuo tarpu Liutauras su vyresniuoju Liudo broliu (keleriais metais vyresniu paaugliu) daugiau kalbos randa. Todėl bus labai įdomu stebėti, kaip viskas klostysis ir kokias patirtis visiems mums atneš.

Taigi atostogos... Įsisiūbavo taip, kad kitą savaitę niekaip vaikų (o ir savęs) nesugebėjau atgal į discipliną įgrūsti... Piknikai, palapinės ir visokie kitokie trukdžiai tarsi susitarę tempė mus už rankovių nuo visų kitų mokslų, nors tu ką... :D

Nauja vasaros žaidimų aikštelė... :)

Piknikas vidury kelio...  

Žodžiu, kaip suprantate, taip ir nugyvenome – mokslų nei privalgę, nei prilaižę. Kažką truputėlį lyg bandydami užgriebti, bet taip kažkur paviršiumi ir praslydę... Na bet – pasidalinsiu keliais atradimais, kurių vis tiek pasitaikė po kojomis... :)



  
Projektas / Pasaulio pažinimas / gamta

Kaip buvau praeitą kartą minėjusi, su vaikais pradėjome kapstytis po mus supančias medžiagas. Kad visai nepasimestume tarp tos galybės visų mus supančių dalykų (visų jų tikrai nesugaudėm), bandžiau jau aš pasidaryti šiokią tokią tvarką galvoje. Pradžiai išskaidžiau į tris kategorijas: negyvosios gamtos resursus (metalai, uolienos, kristalai, nafta, anglis ir jos gaminiai), gyvosios gamtos teikiamas mums medžiagas (medis, kailis, oda, kaulas, mevilnė, vilna, šilkas, linai, kanapės, gintaras, aliejai, kaučiukas, kakava) ir žmogaus sukurtas (popierius, stiklas, krištolas, geležis, plienas, betonas, keramika, porcelianas, guma, lateksas, dažai, plastikai, geliai). Gal ne visai tikslus suskaidymas išėjo, bet tam kartui mums taip pasirodė logiškiausia.

Ta proga įveikėme mano anąsyk jau minėtą seną J. Maro knygą „Stebuklai iš medžio“. Ir nors joje, be abejo, yra jau pasenusių žinių, vis tik pati knyga mums labai patiko. Pamatėme medį kaip nuostabų gamtos resursą. Nes čia ne tik apie medieną ir popierių pasakojimų radome, bet ir apie medžio mums teikiamus kitus gėrius – maistą, rūbus, avalynę, vaistus, kaučiuką, lateksą, muzikos instrumentus ir žaislus. 


Norėjome tęsti J. Maro pasakojimų skaitymą apie metalą, tačiau, kaip minėjau, pavasario darbai mus nuviliojo. Tespėjome dar pažiūrėti keletą filmukų apie smėlį, stiklą, gumą. Atradome labai smagų kanalą How To Make Everything, kuriame jaunimas bando paprastomis sąlygomis sukurti įvairias medžiagas nuo-iki. Nepaprastai įdomus kanalas, kurio dėka sužinojome, kad mokslininkai atrado, jog gumą galima gaminti... iš pienių... Netikite? Pasižiūrėkite patys! O kad jau radome, kaip galima išskirti iš pienės sulčių lateksą, dabar su nekantrumu lauksime pienių meto, kad patys galėtume tokį eksperimentą atlikti. Nes man tai kvapą užgniaužė vien nuo tokios minties!



  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kaip suprantate, irgi daug progų neturėjome... Vis tik prisikasėme iki įsidėmėtinos rašybos žodžių. Ir ta proga atradome labai smagią programėlę, nuo kurios vaikai pusdienį neatsitraukė. Išbandykite ir jūs! Vaikai vienas su kitu tokias varžybas surengė, kad gražu buvo žiūrėti!


Tiesa, kai ant lentos pabandė užrašyti viską, ką pažaidę prisiminė, pirmas bandymas nebuvo toks sėkmingas, kokio tikėjausi. :D


Pirma parašė Magdė, tuomet atėjo Liutauras, turėjęs užduotį ištaisyti sesės klaidas. Tuomet jau visi kartu žiūrėjom, kuriuos žodžius dar reikia pasikartoti.

Matematikos uždavinius sprendėme tik praktikoje. Liutaurui iš principo rūpi skaičiai. Jis dažnai manęs klausinėja, kiek, tarkime, reikėtų vienokių ar kitokių dalykų, kad susidarytų vienokia ar kitokia jų suma, kiek reikėtų pinigų, kad išeitų per tam tikrą laiką sutaupyti vienokią ar kitokią pinigų sumą, kaip apskaičiuoti tam tikrą laiko tarpą, kiek pasaulyje iš viso yra gyvūnų ar medžių, arba, pvz., kiek kibirų vandens tilptų į mūsų kūdrą. Imu tuomet kokią po ranka pasitaikiusią popieriaus skiautę ir bandau paaiškinti, kaip galime suskaičiuoti apytiksliai tokį neapibrėžtą tūrį kaip kūdra. Tokiu būdu susiduriame ir su skaičių apvalinimu, ir su vidurkiu, ir su daugyba, ir su dalyba. Magdei skaičiai rūpi lyg ir mažiau...


   
Muzika / Biblija

Užtat Magdei pastaruoju metu labai rūpi muzika... Tik duokite smuiką ar ukulėlę, tuoj bandys atrinkti kokią mūsų dainuojamų dainelių ar giesmių melodiją, akordus, bandys dainuoti. O kad jau smuiko mokytoja ruošia virtualų koncertą, tai gavome užduotį nufilmuoti vaikų grojamus kūrinius. Repetavome, filmavome, dar kartą filmavome, ir dar kartelį... Tai apšvietimas ne tas, tai pašaliniai garsai, tai vėl kokie trukdžiai... Bet įrašėme, padarėme, judame toliau. :)




Savo kambaryje, susirangiusi kur ant grindų, jau, žiūrėk, groja...

Atšilus orams galima surengti mini koncerą ir lauke...




Po to, kai Liutauras „metė“ Minecraft'ą, kompiuteris liko laisvesnis, todėl Magdė dabar Minecraft'o karalienė mūsų namuose. Ta proga sėdo įrašyti pamokėlės kaimynų berniukui apie tai, kaip Minecraft'e sukurti automobilį. Viskas labai rimta – pasisatė kamerą ant štatyvo ir nuo-iki metodiškai viską išaiškino. 
Apskritai Magdė labai mėgsta kurti įvairius video siužetus, todėl prieš kurį laiką atidavėme jai video kamerą, su kuria vaikštinėjančią ir ką nors jau, žiūrėk, įsivaizduojamiems žiūrovams bepasakojančią neretai pamatysi...





Žaidimai

Vakaro žaidimams taip pat visuomet vietos atsiras... Ypač, jei koks naujas, ilgai lauktas į namus atkeliauja... :) O atkeliavo pagaliau iš Anglijos (nes Lietuvoje neberadome, viskas išpirkta) žaidimas „Katan“, kurį draugai rekomendavo. Strateginis, įtraukus, kas kartą vis kitoks. Lavinantis mąstymą, mokantis bendradarbiauti, laimėti ir pralaimėti, o pakeliui – pažaboti godumą ir planuoti savo veiksmus. Taigi dabar jau žinote, ką veikėme ir lietingais vakarais... :)


Taip vat galvas pavasarinis vėjas mums pravėdino... Tikėkimės, gerų naujų vėjų atpūs. ;)

O tam kartui – video fragmentai iš darbų savaitės, kurioje retai pavykdavo telefoną išsitraukti, kad užfiksuočiau kažką, o ir telefonas vienąsyk krito, nesėkmingai dužo, naują pirkti teko, tad techniniai nesklandumai ir filmuko trukmę įtakojo, todėl šįkart trumpai. :)


Bėgame ten, kur akmuo kruta. Susimatysim!