Toks buvo mūsų pavasaris...

Pradėsiu nuo ten, kur praeitą kartą ir sustojome... O sustojome ties ten, kur NŠA tikrintojos priskyrė mums sunešioti krūvą metalinių kurpaičių, idant galėtume judėti toliau... Tiesa, tąkart nepasakiau, kokios gi tos metalinės kurpaitės, kurias turėjome ir patys pasigaminti, ir dar per tris mėnesius iki mokslo metų pabaigos sunešioti... Taigi. 

Apie pasakas ir kokias pamokas jose galime rasti...

Tikrintojoms pasirodė, kad tėvams neužtenka pateikti tik metinę vaikų pažangos ataskaitą metų pabaigoje, kurioje aprašyta, ko vaikai mokėsi, ką išmoko, kokiose aplinkose mokėsi, kokios kiekvieno vaiko stipriosios ir silpnosios kiekvieno dalyko pusės, kokie buvo naudoti ištekliai, šalia to nepakako, kad tėvai turi atskirus aplankus, kuriuose talpina nuotraukas iš mokymosi proceso, kuriame dažnai matosi ir vaikų daromų darbų fragmentai, ir konspektai, ir kita panaši medžiaga. Mat jiems pasirodė, kad tiek informacijos yra per mažai, kad galėtumei vaikų pažangą įvertinti. Reikia, mat, be įstatymo reikalaujamų dviejų patikrinimų per metus įterpti dar kiekvieno dalyko bent po tris „tarpinius“ atsiskaitymus ir vertinimus... Nes na kaip gi įmanoma įvertinti vaikus vos du kartus per metus (niekam nerūpi, kad įstatyme daugiau nereikalaujama – juk kiekvienas vertintojas turi dar ir savo neginčytiną nuomonę...). 

Todėl matematinis uždavinys tam kartui išėjo toks:

        Turime 3 mėnesius (kas grubiai yra, sakykime, 60 mokslo dienų).
        Turime per du vaikus 30 skirtingų mokomųjų dalykų (14 – vienam vaikui, 16 – kitam).
        Turime kaip mimumu po tris tarpinius temų vertinimus kiekvienam iš jų...
       Klausimas: kiek tarpinių atsiskaitymų reikia paruošt vienai mamai ir kaip dažnai vaikai turi tuos tarpinius atsiskaitymus atlikti?..

Paskaičiuokime, broliai kurmiai... 

30 mokomųjų dalykų po 3 tarpinius testus/refleksijas/diktantus ar pan. – 90 tarpinių atsiskaitymų (42 vienam ir 48 kitam vaikui). Tam turime, kaip jau matėme, 60 mokslo dienų, po kurių vaikų dar laukia rimti pusmečių įvertinimai su dar 10-12 pagrindinių dalykų testų... 

Taip, broliai kurmiai, taip veikia mūsų mokymosi sistema... Buvome priversti tik 12 dienų ramiai mokytis, o visas kitas dienas skirti testams... Nepamirškime dar to, kad tuos tarpinius atsiskaitymų testus turi paruošti viena mama... O jei vaikų ne du, o trys, keturi?.. Smagumėlis, ar ne?..

Nori, brangi Eglele, už Žilvinėlio tekėti, sunešiok metalines kurpaites... Nori, miela UŠ motule, tęsti vaikų mokymą, raitokis rankoves ir ieškok būdų, kaip peršokti per biurokratines užkardas ir pasakyti OP!...

Visa laimė, kad mūsų tautosakoje slypi ne tik geros metaforos, bet ir neblogos problemų sprendimo idėjos... Juk visi žinome, kad nesunešiojo Eglė, žalčių karalienė, savo kurpaičių... Vietoj to nunešė jas sumaniam kalviui, kuris įmetė jas į žaizdrą ir pavertė šias trapiu, greitai sudėvimu apavu... 

Taip ir mums teko ieškoti išeičių, kaip gi padaryti, kad ir užsibrėžtus mokymosi planus įvykdytume, ir dar ant viršaus tuos visus atsiskaitymus parengtume bei duotume vaikams atlikti... Būdų, aišku, radome. Nors – faktas – tikrai užtrukome... Į pagalbą atėjo tiek DI įrankiai, padėję atidaryti efektyvią testų kepyklą, tiek bendruomeniškumo galia, kuomet mama-mamai principas suveikė ten, kur vienodos klasės vaikai vienodų temų mokėsi... Galiausiai padėjo tikėjimas, kad viskas išeina į gera... Ir kad viskas visada gyvenime grįžta bumerangu... Tiek gera, tiek bloga... Tiek vienai pusei, tiek kitai...

Metalines kurpaites sunešiojome. Tarpinių atsiskaitymų krūvas prikepėme, vaikams šiaip ne taip „sumaitinome“, paskui dar viską sufotografavome, į atskirus vaikų aplankus sukėlėme, suvertinome, pastabas surašėme, sukėlėme tikrintojams su visais tarpinių darbų pavadinimais ir vertinimais į vieną lentelę... Užtrukome visą amžinybę, bet – faktas – šio bei to išmokome. Tiek vaikai, tiek mes. Deja, ne visai to, ko norėjosi, ne visai to, ko realiai reikėtų, nes daugiausiai laiko mokėmės žaisti biurokratinį žaidimą vardan paties žaidimo. Tam, kad būtų sudėtos varnelės, ir NŠA tikrintojos galėtų užsidėti tas ir joms pačioms reikalaujamas varneles: 

        ✅  Patikrinta.
        ✅  Sliekai ant asfalto surasti.
        ✅  Varnelės sudėliotos.

Bėda ta, kad dėl visų šių niuansų mamoms mokslo metai baigėsi tik dabar, kai kiti jau skalambija „back to school“ varpais, kai pačiam tesinori vieno – ištiesti kojas ir bent kokį mėnesiuką pailsėti... Bet gyvename ten, kur gyvename – realybėje, o ne pasakoje...

Apie tikrovę, kurioje reikėjo gyventi...

Realybė buvo tokia, kad jei būtume koncentravęsi tik į tas minėtas biurokratines varneles, būtume turbūt visai galus atidavę. Todėl mokėmės visur ieškoti ir rasti balansą – kaip nors išlaviruoti tais linksmaisiais kalneliais su savo ADHD reikalais, kurie mus mėtė vėtė per emocijų, gebėjimo susikaupti ir rasti nuolat pametamą motyvaciją. 

Liutaurui artėjo lietuvių ir matematikos NMPP (Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai). Vis dar dėjom visas pastangas, kad kuo geriau jiems pasiruoštume. Kadangi Liutaurui pagal PPT rekomedacijas priklausė 50 proc. daugiau laiko tiems testams atlikti, tai didžiausias šių testų iššūkis – kampe tiksintis laikrodis – buvo nebe kliūtis susikaupti. Todėl tiek aš, tiek Liutauras žinojome – dėl laiko trūkumo tikrai nereikės pergyventi. Galima bus ramiai susikoncentruoti į užduotis. Ir iš tiesų – atmetus šį laiko spaudimo faktorių, tiek lietuvių, tiek matematikos NMPP praėjo labai neblogai. Sakyčiau netgi gerai. Užvertėme šį lapą, ir balandį-gegužę Liutaurui leidau kiek daugiau atsipūsti lietuvių bei matematikos laukuose.

Galėjome ramiau kvėpuoti ir rasti laiko pasimėgauti vis labiau pavasarėjančia gamta...

Kovo 11-oji buvo vos ne paskutinė diena, kai mūsų kieme fiksavome paskutinius sniego likučius...

Ir tada iš tiesų prasidėjo pavasaris... :)

Pats laikas buvo kibti į darbus ir apsitvarkyti aplinką... Sutvarkyti išpjautus medžius, išvalyti kūdros krantus..

O po darbų – išlėkti kur nors su draugais... Pvz., nuvažiuoti dviračiais iki Vingio parko ar TV bokšto...

Orai vis labiau lepino, tad Liutauras vėl galėjo statytis lauke palapinę ir atidaryti miegojimo gryname ore sezoną...

Lauke, beje, ne tik miegoti norėjosi, bet ir mokytis...

Arba nesimokyti... :D

Tuo tarpu žydinčios gėlės aplinkui keitė vienos kitas... Ir net aš negalėjau jų nepastebėti. Kad ir kaip visi tie atsiskaitymai man vaizdą norėjo užgožti.... Alyvos, jazminai, lubinai, raktažolės, galiausiai – net ir magnolija sugebėjo pradžiuginti šiaip ne taip nenušalusiu savo žiedu...

Siūbavo, įsisiūbavo pavasaris... 

O tada jau visai rimtai pasipylė iš kibiro ne tik lietus, bet ir įvairios veiklos...

Visų pirma reikėjo sterilizuoti mūsų mielą katytę Mafiją. Operacija praėjo sėkmingai. Sudėtingiau buvo PO operacijos, mat mūsų mažoji gražuolė niekaip nenorėjo dėvėti jai priskirto pooperacinio rūbo... Kur sukus apsukus jį kažkaip nusimaudavo ir vėl vaikščiodavo nuoga... :D O bet tačiau, kadangi savo žaizdos nei draskė, nei laižė, nutarėm nekankinti jos tuo juokingu apdaru.

Ir iš tiesų – plikabambė sėkmingai išgyveno pooperacinį laikotarpį, per porą mėnesių atsiaugino ant pilvo prarastą kailio lopinėlį ir augo toliau...

Kartu augo ir Magdės meilė šiam švelniam keturkojui padarėliui... :)

Taip atėjo ir Velykos....

Išsirito eilinė viščiukų ir neeilinė 20-ties kalakučiukų partija... 

Liutauras su tėčiu gavo progą padaryti jiems naują, didesnį aptvarą...

Pradžioje viščiukai nuo kalakučiukų beveik nesiskyrė... Tik nežymiu kaklo ilgiu ir šiokiu tokiu gumbeliu ant snapo ar jo nebūvimu....

Liutauras dar spėjo su Vykintu į Kaziuko mugę mieste ištrūkti... Bet kadangi aš tuo metu leidau laiką bibliotekoje, tai tik iš ten užfiksuotą akimirką ir teturiu...

Mokslai

Kai mokslai ėmė nebetilpti į pavasario smagumų tvarkaraštį, teko sėsti susižiūrėti, ką pakeliui galėjome pamesti... Taip gimė atnaujinti pavasario planai, kuriuose surašiau vaikams visas dar šiemet likusias visų dalykų temas ir atsiskaitymus... Kaip suprantate, teko daug žongliruoti, kad dviejose mano rankose tilptų ir tai, ko reikia išmokti, ir tai, ką aš turiu vaikams atsiskaitymams paruošti, ir tai, ką jie turi „atsiskaityti“, ir dar visokie būreliai, ir pavasarinis nuovargis, ir noras susitikti su draugais...

Mafija irgi čia turėjo savo nuomonę...

Kadangi į tokį tvarkaraštį nelabai buvo kur įterpti kažką ypatingai įdomaus, tai ir nuotraukų neturiu daug. Popieriai, lendantys iš atsiskaitymų konvejerio keitė vieni kitus, besivartančių vadovėlių lapų fotografuoti irgi nelabai mačiau prasmės, kasdieniai pokalbiai liko tarp mūsų, o visa kita liko už kadro tiesiog dėl laiko stokos ir dėl mano užsikimšusio seno telefono, kurį atsinaujinti irgi nebuvo nei prioritetas, nei buvo tam laiko...

Tada ir prisiminiau vienų ankstesnių švietimo skyriaus tikrintojų komentarą: „Kaip čia taip yra, kad ministerija specialiai pridėjo jums kuo daugiau biurokratinės naštos, kad tik kuo mažiau kas rinktųsi UŠ, o jūs vis tiek sugebate tai įgyvendinti...?“ Taip, mielieji... Kai nori, viskas įmanoma... Net jei jums ir ne visada tai suprantama... Tokia ta motinystės supergalia...

Žodžiu, atminčiai įmetu kelis kadrus iš to meto maratono, ką pavyko priešokiais užfiksuoti...

Jau kai visai stogai nuvažiuodavo, bandydavome paįvairinti gyvenimą muzikinėmis improvizacijomis... Kažkuriuo momentu įsigijome elektrinę ukulėlę, tai vaikai, žinoma, nepraleido progos išbandyti ją tiek namuose, tiek lauke bei palyginti decibelų skalę tiek vienoje, tiek kitoje aplinkoje...

O jei rimtai, tai daug intensyvesnis veiksmas vyko Liutauro smuiko ir orkestro pamokose.

Liutaro grojami kūriniai kuo toliau, tuo darosi sudėtingesni. Jau tokie, kur ir man, paėmus taip sau skaityti iš lapo, sugroti n4ra paprasta... Jau ir man reikia pasimokyti... 

Vis tik mokiausi aš ne šiuos Liutauro grojamus kūrinius – užteko mudviems kartu ir tų, kuriuos mokėmės orkestre – su šiuoju balandžio pabaigoje sudalyvavome VU teatro salėje vykusiame miuzikle „Padainuosiu savo svajonę“.

Liutauras vienas, tuo tarpu, savo muzikos pamokas užbaigė Kauno katedroje, kur vyko Ansamblių ir chorų festivalis „Laudate Pueri“.

Kadangi aš pati į Kauną tądien važiuoti negalėjau, tai visų niuansų nežinau. Tačiau faktas, kad vaikai turiningai praleido laiką. Net ir M. K. Čiurlionio galeriją aplankė, o paskui visi draugiškai traukiniu grįžo namo. :)

Magdė gi, kad per daug pavydo broliui nekeltų ir laiko veltui nešvaistytų, gavo užduotį išmokti pasirinktą kūrinį pianinu ir jį įrašyti. Tad irgi turėjo, ką veikti...

Na, o kai jau supratau, jog nebeturiu kaip savo senuku telefonu net atsiskaitymų nufotografuoti, teko, nori nenori, jį atnaujinti... O kad jau tai padariau, tai vėl fiksuoti akimirkas ėmiau intensyviau... Čia, žiū, kaip tik pasitaikė neeilinė proga...

Kaip žinia, pernai Liutauras praleido daug laiko važinėdamasis savo keturračiu ir – neišvengiamai – jį taisydamas. Galiausiai man žiemą pareiškė, kad visai norėtų kur nors pasimokyti automechanikos. 

Ne per toliausiai nuo namų kaip sykis yra Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla. Pasekę informaciją, sudalyvavome šios mokyklos atvirų durų dienose. 

Kadangi turėjome prabangą nuvykti į šias atvirų durų dienas ryte, kai visi kiti moksleiviai – pamokose, tai Liutauras čia visą dėmesį turėjo sau vienam. Viską jam čia buvę darbuotojai aprodė, viską davė pačiupinėti, išbandyti, žodžiu, patirtis – dešimt balų...

Liutaurui čia taip patiko, kad norėjo vienu metu visus mokymosi modulius iš karto pasirinkti mokytis... Deja, būdamas 9 klasėje tegali pasirinkti vieną jų, o ir pasirinkimas kiekvienais metais yra ribotas. Bet štai nusišypsojo Liutaurui laimė, ir pateikėme prašymą būtent į tą kryptį, kuri Liutaurą labiausiai šiuo metu domina – į elektrinių nekėbulinių transporto priemonių techninės eksploatacijos modulį. O aš džiaugiuosi, kad vaikinas laiku susigriebė, laiku pasidomėjome galimybėmis, ir štai nuo rugsėjo laukia tam tikras naujas kryptingas etapas.

Šiemet su Liutauru apskritai ne kartą kalbėjomės apie profesnius pasirinkimus, ir aš labai džiaugiuosi, kad po truputį ryškėja jo gebėjimų laukas, jo polinkis į tą pačią automechaniką ir dar kelias sritis, susijusias su verslu bei geografija. Bet kadangi tai kol kas tik šakėm ant vandens rašomi norai, konkrečiau jų nedetalizuosiu – palikime tai ateičiai, ir laikas parodys, kas iš ko atsisijos... Apie Magdę irgi dar anksti kalbėti, todėl nebursiu ateities iš tirščių...

Metų pabaigoje dar teko Liutaurui sudalyvauti Šaulių rengiamuose pilietiškumo kursuose, ir mokslo metai teoriškai buvo baigti...

Už kadro

Kai kas, kaip visada, suprantama, liko už kadro. Įvairūs stalo žaidimai tiek su šeima, tiek su draugais, apsilankymas Valdovų rūmuose ir dar tikrai kas nors, ko neužfiksavau ir jau spėjau pamiršti... :)

Birželio pabaigoje, pasibaigus visiems testams ir visoms kitoms akademinėms veikloms, su šeima porai dienų išvažiavome į Rokiškį. 

Čia ne tik atlikome paskutinę pareigą mano tetai, iškeliavusiai gruodžio mėnesį į amžinybę – palaidoti urną su jos palaikais susirinkome su giminėmis antrąją mūsų kelionės dieną. Iš vakaro gi reikėjo paruošti kapavietę, ką sėkmingai su Liutauro pagalba ir padarėme...

Tai pat apsilankėme ir Rokiškio dvare, apžiūrėjome čia esančią mano mėgstamo liaudies drožėjo L. Šepkos ekspoziciją ir iš Estijos atkeliavusią vaškinių figūrų parodą.

Viskas. Oficialiai vaikams mokslo metai čia ir baigėsi. Vasarą jau buvo priplanuota visokių stovyklų, susitikimų su draugais ir ne tik, tačiau apie tai – gal irgi kada spėsiu brūkštelėti...