Vos spėjo į duris pasibelsti rugsėjis, o Liutauras jau skrido nuo dviračio ir susilaužė raktikaulį. Be šios patirties jis papildomai gavo gerą pamoką apie žmogaus reakcijos ribas, greitį bei apie nesusikalbėjimus su kitais eismo dalyviais... Aš gi tuo tarpu išlėkiau mokslo metų pradžios streso dulkių nusiplauti į Didįjį Ugdymo šeimoje asociacijos Sąskrydį – DUŠAS’26. Renginį pradėjau trumpa kalba, kuria ir šiandien noriu pasidalinti, sau primindama, kad...
Mes visi esame labai skirtingi. Mūsų visų skirtingos patirtys. Bet šalia to mes turime kai ką bendro. Tai – noras rasti geriausią kelią. Visų pirma savo vaikams, o taip pat ir sau. Būtų labai paprasta, jei mes turėtume receptą, koks tas kelias. Deja, vieno recepto nėra. Nėra nei dviejų, nei dešimties, nei šimto. Nes receptų yra tūkstančiai, milijonai... Nes tiek mes patys esame skirtingi, tiek mūsų vaikai yra labai skirtingi...
Mes galime įkvėpti vieni kitus, galime pasidalinti idėjomis, galime padrąsinti, bet atrasti savo unikalų ir mums vieniems tinkantį UŠ kelią turime patys...
Meluočiau sakydama, kad UŠ kelias yra vien gražus ir lengvas, nors pačioje pradžioje rožiniai entuziazmo akiniai ir gali rodyti tokį vaizdą... Bet ateina laikas, kai susiduriame su išbandymais. Su abejonėmis. Su savo užsikeltais lūkesčiais...
Kartais tas kelias atrodo labai tiesus ir aiškus. Tačiau kartais nutinka taip, kad belieka takelis, ir sukyla abejonės, ar eini teisinga kryptimi. Kartais nuo pasiektų viršūnių atsiveria nuostabūs vaizdai, tačiau kartais tenka brautis ir per tankius bei aštrius kadagius, kuomet atrodo, jog esi liūne, iš kurio nežinai, kaip išbristi.
Visgi aš mėgstu sakyti, kad bloga patirtis – taip pat patirtis. Ji atveria kelią į pačių savęs ir savo vaikų pažinimą, į tobulėjimą... Ir tai suteikia jėgų. Ragina bandyti vėl ir vėl, nesustoti. Juk niekas nesakė, kad bus lengva. Bet žinau viena – tai bus verta.
Nors šiuos žodžius sakiau kitoms, daugiausiai – dar tik pradedančioms savo UŠ kelionę – šeimoms, primenu šiandien tai ir sau pačiai. Nes po pernykščio NŠA nokauto su tais begaliniais varnelių dėliojimais dėl dėliojimo – būsiu atvira – atsikelti nebuvo lengva. Naujų mokslo metų startas išėjo toks tarsi paknopstom bėgant, griūnant, vejantis, pakeliui valantis dar pernykštį prakaitą, bandant pasivyti laiką ir apsimesti, kad viskas gerai, na, o tuo pačiu dar ir bandant šiaip ne taip atsistoti ant kojų...
Ir štai – įpusėjus spaliui, kai už lango jau tikrų tikriausias ruduo, aš pagaliau atsidūstu... Nes po truputį traukinys stojasi ant bėgių, ir mes pamažu įsibėgėjame...
Kai mažiau tampa daugiau...
Spėjau net užsikrėsti naujomis idėjomis, kurių radau pas Robertą tinklaraštyje apie DI įrankius, galinčius pagelbėti ruošiant metų planus. Aš pati tų įrankių naudoju minimaliai, nors ir vis kirba išbandyti ką nors naujo... Ypač, jei kas kitas, kaip kad šiuo atveju Roberta, taip įkvepia... :)
Ir, savo nelaimei, šįkart aš neatsispyriau pagundai... :D
Ok, turiu pasakyti, kad tikrai labai stengiausi atsilaikyti, nes tuos planavimo įrankius, kuriuos susistygavau užpernai ir pernai, kol kas laikau man labiausiai pasiteisinusiais, ir jie man tikrai neblogai tarnavo šiuos dvejus metus. Tačiau negalėjau užsimerkti ir į tai, kad man vis tik visada trūko vieno dalyko – sistemos, kuri man leistų neišsibarstyti ir nepasimesti tarp trijų planavimo dedamųjų:
- atskirų dalykų visų metų plano,
- savaičių plano ir
- erdvės, kurioje galėčiau susidėlioti man reikalingus resursus bei bet kada susidėlioti konkrečiai pamokai skirtas priemones, šablonus, spausdinamąją medžiagą ir pan...
Todėl pasinėriau visa galva į tiriamąjį darbą... :D Mano geriausieji draugai šioje kelionėje – Youtube’as ir Grok’as, kartais iškeičiamas į GPT’uką, – užmaitino mano smegenis tikrai nemažu kiekiu naujų galimybių, kurias, žinoma, knietėjo išbandyti, papildomai pasidomėti apie kiekvieną iš jų, padaryti šiokį tokį tyrimą apie vienos ar kitos alternatyvos pliusus ir minusus. Pakeliui nusipirkau keletą specialiai Ugdymui šeimoje sukurtų e-planuoklių (o jų galima rasti visą galybę)...
...kuriuos dar su jų kūrėjais bandžiau ištobulinti, idant šieji atitiktų mano poreikius. Galiausiai jie vis tiek man netiko, ir aš pažabojau jau anksčiau savo naudotą, bet iki galo taip ir neišnaudotą Notion programą, kad man padėtų susikurti turbo-dyzel-duombazę, talpinančią ne tik metų planą, kalendorių, mano ADHD kūrybinės fantazijos užkeltus lūkesčius, o tuo pačiu dar aprūpindama mane ir super-duper patogia erdve susikrauti į bet kurią pamoką naudingas nuorodas ir čia pat susimesti reikiamos pamokos planą ar temos testą...
Darbavausi iš peties. Susikūriau paieškos ir atrankos filtrus, įgalinančius mane matyti kiekvieno vaiko konkrečios savaitės tvarkaraščius, mano pačios pasiruošimą vienai ar kitai temai, ir net automatizavau savaitės užduočių vaizdą, kad kiekvienai savaitei jį galėčiau išsitraukti be papildomo darbo... Tiek sau, kaip darbinę, tiek vaikams atskirai, kad ir jie patogiai galėtų visu tuo naudotis... Žodžiu, pranokau pati save ir iki ausų visa laiminga žengiau su visu šiuo lobiu į realybę...
Realybė
O dabar spėkite iš trijų kartų, ar visa tai man pasiteisino... :D
Sveikinu! Atspėjote! Nepasiteisino. Gražus kortų namelis sugriuvo pajudinus vos pirmosios savaitės kortą... Ir nors dar bandžiau sukti galvą, ką čia kitaip patobulinus, kad ištraukus vieną kortą viskas negriūtų, supratau, kad kartais iš tiesų mažiau yra daugiau... Nepaisant to, kad techniškai viskas veikė ir atrodė labai patraukliai bei profesionaliai... Deja. Realybėje visa tai reikalavo per daug pastangų, kad mainais iš to gaučiau bent jau TIEK PAT, o ne daug mažiau naudos.
Nežinau, kaip jūs, bet aš ne pirmą kartą susiduriu su tokiu fenomenu, kad kuo labiau galvojame, kad mums koks nors e-įrankis padės, tuo daugiau realiai turime įdėti pastangų ir tą įrankį paruošti, ir paskui dar jį aptarnauti... Taip, jie iš tiesų gali suteikti labai daug galimybių (kurios tikrai kartais labai atsiperka), bet šalia velkasi ir tas didelis iliuzijos, kad viskas yra wow!, šleifas...
Finale gi pasirodo, kad sugrįžus prie eilinės savo ekselio lentelės, net akyse prašviesėja... Kaip čia viskas paprasta ir aišku..! Tiesiog copy-paste... Ir jokios formulės nenušoka, ir jokie paslėpti duomenys, apie kuriuos seniai spėjai pamiršti, nedingsta, ir joks kalendorius tau nekvaršina galvos, kad per daug sudėtinga imti ir vieną vienintelę išimtį padaryti... Teisybės dėlei, tiesa, turiu pasakyti, kad naudojuosi ne pačiu ekseliu, bet Google sheets alternatyva, kuri man mielesnė ir savo dizainu, ir įrankių išdėstymu, nekalbant jau apie tai, kad iš bet kur ir bet kada galiu jame kurtus dokumentus pasiekti online, bet paprastumo dėlei vadinsiu tai ir toliau ekseliu...
Krentame, stojamės ir keliaujame toliau.
Žodžiu, brangieji, pasižaidžiau, nuklydau klystkeliais keleliais ir vėl grįžau į doros kelią – į savo pernykštį formatą, kuriame turiu VIENĄ ekselio failą su daug skirtukų. Po vieną skirtuką turiu kiekvienam dalykui, kur susidedu ilgalaikius planus pagal temas. Čia pat, kiekvienoje eilutėje turiu ir nuorodas į skirtingus resursus (kai kur tik susirašius, kitur dar ir nuorodas į edukos konkretų puslapį susimetus), ir žymimuosius langelius atskirai kiekvienam vaikui.
Lygiai TAME PAČIAME ekselio faile, tik kitame skirtuke, turiu ir savaitės planą.
Pirmiausiai kasmet pasidarau tokį a la pamokų tinklelį, kad matyčiau preliminarią reikalaujamų pamokų apimtį bei tai, ką galime mokytis kartu, o ką atskirai.
Nuo čia prasideda mano burtai... Jei matote, pamokų nesudedu į 5 darbo dienas. Jas išsiskaidau į 6, o jei dar tiksliau – į 12 blokų, kur po šešis jie yra beveik identiški, tačiau tokias pamokas, kaip dailė/muzika ar lietuvių kalbos rašymo ir komunikacijos pamokos ar 9 kl. pilietiškumo pagrindai kas antrą kartą rotuojasi šiek tiek kitaip. Taigi. Suskaidžiusi į tuos dvylika blokų visą reikalingą pamokų „tvarkaraštį“, pasidarau taip vadinamą ciklinį šabloną, kur susinumeruoju blokus ir pasižymiu pirmąja vaiko vardo raide, kas kam prikauso.
O tada įprastu copy-paste’inimo būdu dėliojuosi iš viso to, ką parašiau, tai, ko reikia MAN...
Kadangi gyvename ADHD ritmu, mums tiesiog fiziškai neįmanoma per savaitę sukišti VISKO, ką norėtųsi sukišti. Tai, kas neurotipiniams vaikams pasiduoda per valandą, mums yra įveikiama per 2-3. Todėl judame savu ritmu, mažais gabaliukais. Ir tvarkaraštis yra tik orientacinis. Mano matymas yra toks: tvarkaraštis turi tarnauti man, o ne aš turiu tarnauti tvarkaraščiui... Taigi.
Pirmiausiai į savaitės tinklelį susimėtau man reikalingus ciklo blokelius. Tai atrodo taip:
- Pirmąją savaitę pirmieji penki ciklo blokai susidėlioja iš eilės nuo pirmadienio iki penktadienio.
- Antrąją savaitę, jei iš ankstesnės savaitės yra kas nors likę, ko nespėjome, likutį sudedu į antrosios savaitės pirmadienį, antradieniui tenka iš eilės toliau einantis 6 blokas, trečiadieniui – 7 blokas, ketvirtadieniui ir penktadieniui atitinkamai 8 ir 9 blokas.
- Trečioji savaitė vėl prasideda nuo antrosios savaitės likučio, o nuo antradienio iki penktadienio vėl susidedu 10, 11, 12 ir vėl 1 bloką... ir taip ratu judam toliau, rotuodami ciklo blokus, nerišdami jų prie konkrečių tų pačių savaitės dienų.
Prie savaitės dienų visada prisiriša vienodai tik vaikų būreliai.
Tuomet, kai einamosios savaitės šablonas sudėtas ir žinau, kur kokie dalykai kur išsidėstę, vėl lendu į konkrečius dalykus ir imu iš eilės copy-paste temas-užduotis, kurios mums tam kartui reikalingos...
Ir mano darbo vieta atrodo tada taip:
Du ekranai – dar vienas netikėtas atradimas, pasiūlytas Liutauro, kai šis pamatė, kaip kartais dešimtis skirtingų programų langų bandau sutalpinti viename ekrane arba kankinuosi šokinėdama nuo vieno darbalaukio prie kito... Nuo to laiko net nebeįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti su vienu ekranu... Būna, kad reikalui esant pasijungiu dar net ir planšetę vietoje trečio ekrano ir žongliruoju vaizdais kaip turi būt... :)
Bet grįžkime prie savaitės tvarkaraščio. Į konkrečios savaitės blokus kiek tik galiu persimetu ir konkrečių vadovėlių puslapių nuorodas, reikalingus pažiūrėti video ir pan. Viską koduoju man suprantamais trumpiniais: A – vadovėliai „Atrask!“, H – Horizontų vadovėliai, knygų pavadinimus trumpinu pagal jų pavadinimų akronimus, video – raide V ir pan. Skaičiais žymiu konkrečią klasę ar puslapius.
Ir tada savaitės tvarkaraštis įgauna štai tokį pavidalą. Tokį jį ir vaikams atspausdinu, tokiame per savaitę ir žymimės mokymosi progresą:
Ir kiekvieną pirmadienio rytą, kai tokį pakabinu ant magnetinės lentos, su džiaugsmu pasižiūriu ir pasidžiaugiu, kad dar niekada man taip gerai netarnavo tas ekselis, kaip šiuo atveju...
O tiems, kurie sako, kad ir be planų puikiai žongliruoja visa informacija bei puikiai atmintinai žino, kas kur iš ko gali būti paimta, tegaliu pavydėti... Nes mano atmintis taip neveikia. Ir jei aš neužsirašysiu bei visko nesusižymėsiu, susimausiu jau pirmame žingsnyje. Pamiršiu, ne tik kokią dabar temą vieno ar kito dalyko mokomės, bet ir iš kokio šaltinio esame nusprendę mokytis.
Galiu apsimesti, kad įmanoma ir kitaip, tačiau po 10 metų UŠ patirties žinau, kad MAN veikia tik toks principas: „jei nesusiplanavai, tai ir nepadarei...“ Nes kognityvinių funkcijų pradedant darbą sunkumai ir taip veši visu pajėgumu. Tad jei dar ir iš po nosies patrauksi planus, grius ne tik ta viena Notion planavimo korta, bet ir absoliučiai visas traukinys nuo bėgių nuvirs... Jei jūsų smegenys veikia kitaip, džiaukitės – laimėjote gyvenimo loterijoje! ;)
Beje, kalbant apie Notion. Pastarosios visai taip jau nenurašiau. Mėgstu ją nuo to laiko, kai Evernote nemokamos funkcijos susiaurėjo, ir jis tapo nebepasiekiamas iš kelių įrenginių nemokamame plane. Tuo tarpu nemokama Notion versija kol kas puikiai talpina visas mano užgaidas ir ambicijas. Tam kartui, kadangi jau bet kokiu atveju susikėliau visą mokymosi duombazę, pasinaudoju ja, kai reikia konkrečiai temai ką nors pasiplanuoti, susirankioti daugiau resursų, kokios nors pavyzdinės medžiagos įsikelti ar pasidaryti NŠA’i taip reikalingus atsiskaitomuosius tarpinius testus. Tuomet viskas gražiai sugula viename pamokos dokumente, o ne išsibarsto po skirtingus G-draivo ar kompiuterio aplankus...
Jei ne NŠA...
Beje! Sakoma, kad kai gyvenimas įteikia citriną, reikia iš jos pasidaryti citrinų gėrimą. NŠA, kaip žinia, pirtį užkūrė pernai nemenką. Tačiau jei ne jie, galbūt nebūčiau atradusi kai kurių labai efektyvių įrankių ar metodų kelti į G-draivą nuotraukoms, pakeliui jas iš karto telefone eksportuojant į vieną pdf failą. Galbūt nebūčiau atradusi galimybės tvarkyti G-draiv’o failus tiesiai kompiuteryje, atsisiuntus jo kompiuterinės versijos, kuri medžio pavidalu leidžia matyti visą failų hierarchiją, išvengiant landžiojimo pirmyn-atgal, kas irgi užima kartais be proto daug darbo, norint susirasti vieno ar kito vaiko aplanką...
Galiausiai, jei ne NŠA, gal šiemet nebūčiau atradusi tos nuostabiai taiklios gyvenimo paralelės su pasaka „Eglė žalčių karalienė“, mokančios mus gyvenime sunešioti metalines kurpaites visai ne taip, kaip tikisi, kad jas sunešiosime tas, kuris jas mums sunešioti įdavė... Kaip kad mano 3-os eilės pusseserė iš Australijos pasakė: „Just play the game“. Net nežinau, kaip šiuo atveju tai būtų geriausia išversti. Nes į šį trumpą posakį telpa kelios ezopinės reikšmės, kurių prasmę kiekvienas suprantame savaip... Tad... Tiesiog...
Neriame į mokslo metus ir toliau žaidžiame mokyklą... O ką šiandien žaidžiate jūs?.. :D
Mokymosi proceso nuo šiol detaliai neaprašinėsiu, bet keliomis rugsėjiškomis nuotraukomis archyvo dėlei pasidalinsiu... :)
Nukentėjusysis...
Kaulų taisykla...
Derlius
Tam kartui tiek. Ramių, sklandžių visiems mokslo metų!
