Spalio veiklos ir kiti gražumynai

Kai ryte pabundi, ir tave pasitinka šalna, žinok – ruduo pačiame gražume...

O jei dar pavyksta atsikelti vos švintant ir pagauti mėnulį, besiruošiantį eiti gulti kažkur toli už miško, žinok, kad tau labai labai pasisekė turėti galimybę net neiškišus nosies iš namų visa tai stebėti pro langą... 

Orai nenumaldomai vėsta. Vis tik ant kelio prieš saulutę besišildantis žaltys byloja, kad dienos dar pakankamai šiltos... :)

 
Tik ar ilgam?..

Spalio pabaigoje persukamas laikas įsėlina į gyvenimą nei laiku, nei vietoj... Sujaukia visus cirkadinius ritmus, ir aš nebežinau, nei kada pačiai gulti, nei kada vaikus pradėti raginti į lovas eiti, nei kada keltis... Tenka išbandyti cirkadinį saulėtekio žadintuvą, kad keliantis 6 ryto būtų bent kiek lengviau... 

Nepavyksta kol kas tą 6 ryto atsikelti, todėl keliamės kai išsimiegame... O kai jau išsimiegame ir atsikeliame kaip žmonės, gyvenimas, žiūrėk, nušvinta visai kitomis spalvomis... Juo labiau, kad tų spalvų spalis tikrai nepagailėjo...

• Išvykos, susitikimai

Spalio spalvas gaudėme ne tik savame kieme, nors, aišku, viskas prasidėjo būtent nuo čia... Aš gi vos spėjau fiksuoti ir paskui įvykius su kamera bėgioti... Nes jei ne aš ką vaikams sugalvoju, tai jie jau, žiūrėk, atėję klausia: 

– Mama, ar gali pas mus atvažiuoti draugai su nakvyne?..
– Žinoma! 

Neįsivaizduoju kitaip. Man pačiai nakvynės pas drauges vaikystėje ir paauglystėje davė nepaprastai daug, todėl kiekvieną kartą, kai tik vaikai tokias susiorganizuoja, mielai sutinku. Tai – galimybė vaikams pamatyti kitokius šeimos modelius, o ir kurti sveikus draugiškus santykius su bendraamžiais saugioje jiems aplinkoje.

Vieno mėgstamiausių vaikų žaidimų „Atspėk, kas aš“ akimirkos.

Lygiai dėl tos pačios priežasties visada džiaugiuosi, kai sulaukiu klausimo ir kita kryptimi, prašančio pasilikti pas kitus draugus svečiuose. Ar be nakvynės, ar su nakvyne – kaip jau išeina, taip... Svarbiausia, kad tik jiems vieniems su kitais būtų gera būti...

Vis tik pačios smagiausios patirtys yra tuomet, kai su visa šeima aplankome kokią kitą šeimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad ir spalio mėnesį turėjome galimybę aplankyti Eglės šeimą, su kuria jau dešimtus metus kartu keliaujame vaikų ugdymo keliu...

Mudviejų vyrai turėjo savų planų – buvo užsiėmę šiokiais tokiais remonto reikalais, mes gi kartu su vaikais sugalvojome tądien leistis į seniai girdėtą, bet niekada taip ir neišbandytą Geocaching'o žaidimą. Juo labiau, kad Anykščių rajone, kur Eglės šeima ir įsikūrusi, žemėlapis mirgėte mirgėjo nuo paslėptų lobių. Daug jų yra paslėpta palei siauruko geležinkelį, bet šiuos tam kartui palikome ramybėj. Dabar gi leidomės ieškoti kitų, paslėptų kiek vaizdingesnėse vietose.

Pirmasis lobis mūsų laukė netoli Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Nebuvo labai paprasta susigaudyti, prie kurio medžio ieškoti paslėpto lobio. Vis tik akyla Sofijos akis lobį pastebėjo... Apžiūrėjome, pasižymėjome...

Su laiminga kompanija, nusifotografavusia kartu atminčiai, judėjome toliau. Šį kartą – prie legendinio Andrioniškio partizanų bunkerio. Teko nuo kelio gerokai paėjėti, kirsti pelkę, sušlapti kojas, bet buvo smagu. Lobio ieškojome ilgai, bet ir vėl Sofijos užsispyrimas davė rezultatų... Lobį radome. :)

Trečioji vieta buvo lengviau pasiekiama, bet ne mažiau sudėtinga. Prie netoli Mikierių esančio kabančio „beždžionių“ tilto augo daug pušų, bet rasti tą vienintelę, kuri buvo nurodyta lobio užuominoje, tikrai reikėjo daug pastangų... Juo labiau, kad lobio koordinatės paprastai vis tiek turi kelių metrų paklaidą. 

Vis tik, iššniukštinėjus visur, kur tik buvo įmanoma, nediduką lobį radome. Užsiregistravome ir keliavome toliau.

Mikierių atodanga prie Šventosios buvo mūsų paskutinioji šio smagaus nuotykio sustojimo vieta...

Užuomina irgi buvo mįslinga. Vienui vienas žodelis – „po“. Todėl ieškojo vaikai tikrai visur, kur tik įmanoma būti „po“... :D

Vis tik lobis buvo paslėptas ne taip giliai... Ir vaikai galiausiai jį taip pat rado.

Jei apie Geocaching'ą nesate girdėję ir net neįsivaizduojate, kokių lobių galima tikėtis, galiu pasakyti, kad skambus šioje vietoje tik lobių pavadinimas. :) Nes patys „lobiai“ dažniausiai būna nelabai kokią vertę turintys vaikiški mažmožiai. Vis tik mes pasinaudojome galimybe pradžiuginti kitus lobinėtojus ir papildėme rastas lobių dėžutes įvairiomis savo smulkmenėlėmis, kartais nepasiimdami nieko atgal. Vis tik pirmai „medžioklei“ atminti Magdė pasiliko štai tokį 4,5 cm dydžio smagų 1950-60-ųjų plastikinį besmegenį... :) Ir, be abejo, daug puikių emocijų, kurių nestigo vaikams bendraujant ir kartu ieškant visų paslėptų smulkmenėlių...

Žodžiu, po gamtą tokiu būdu pasivaikščioję geras 4 valandas ir smagiai su draugais praleidę laiką, Geocaching'ą užskaitėme. Rekomenduojame. Viskas, ko jam reikia, tai tik atsisiųsti Geocaching'o programėlę, pasinagrinėti joje esantį lobių žemėlapį ir leistis į medžioklę. ;) Na, dar praverstų turėti rašiklį, nes ne visada pačiame lobyje būna kuo užsirašyti įrašų knygelėje. 

Ir, tiesa, jei esate naujokai, neimkite iš lobių tokių skaičiais pažymėtų metalinių daikčiukų, panašių į raktų pakabukus, taip vadinamų „keliauninkų“, jei apie juos nieko nežinote... Nes jų paskirtis ne būti išmainytiems, o pasiekti kitus tikslus. Na, bet apie juos patys išsiaiškinsite, gerai? Nes mes dar irgi ne iki galo apie juos išsiaiškinome... :)

Kadangi buvome netoliese mano tėtės ir mano senelių kapų, po lobių medžioklės trumpam visi užsukome čia, kad man nebereikėtų per Vėlines dar kartą čia važiuoti kapų tvarkyti. Kitaip tariant, šovėm du zuikius vienu šūviu...

O tada jau sukomės atgal pas Eglę, truputį apšilome ir traukėme namo...

• Nauja draugė

Namo iš Eglės važiavome ne vieni. Mažoje kartoninėje dėžutėje Magdė vežėsi savo naująją draugę – aštuonių savaičių amžiaus katytę, kuriai vaikai visi bendrai išrinko Mafijos vardą. Mes, suaugusieji, dar bandėme ją perkrikštyti Gile, bet vaikai nesutiko, ir toliau ją vadina pirmuoju vardu... :) Tai taip ir vadiname, priimdami be jokių kitokių išlygų į savo šeimą. :D

Jau aną kartą, kai lankėmės pas Eglę prieš pat mokslo metus, gavome klausimą, ar mums nereikia kačiuko, mat jų katė atsivedė vaikučių, ir štai katukai ieškojo sau šeimininkų... Nepavyko atsispirti šitam pasiūlymui šį kartą, nes katytė Magdei buvo pažadėta jau prieš kelerius metus... Taigi – susipažinkite...

Katės, o ir apskritai naminiai gyvūnai man – visai naujas pasaulis... Todėl tikrai jausmas, tarsi namuose būtų kūdikis... Nes nieko nežinome, dėl visko panikuojame.... :D Viso to pasekoje pirmos dienos buvo sunkios tiek Magdei, tiek ir mums. Visokie kačių maisto, kraiko, nukirminimo ir priežiūros klausimai, debatai apie tai, kas gerai, o kas ne ir kodėl, truko kelias dienas... Vis gi jau kiek su katyte apsipratome, todėl pirminis stresas praėjo – su tuo galite ir pasveikinti... :) Namuose nuo šiol gyvena rytais ant lovos šokinėjantis pūkuotas sutvėrimas, kartais miauksintis ir prašantis maisto, bet iš principo daugiau keliantis šypseną nei pyktį... :) Oficialiai katytė Magdės, bet šiaip – visų... :D O taip. 

Tikėkimės, kad ši katiniška idilė tęsis ilgai... Bent jau tikrai ilgiau nei jums teks laukti kito įrašo. ;)

Iki greito!

Dar keletas minčių apie rugsėjį...

• Mokslo metų pradžia

Kaip bebūtų keista, vaikai į mokslus po vasaros šiemet įsivažiavo neįtikėtinai greitai ir sklandžiai. Pirmosios dvi savaitės buvo vos ne „demo“ versija, kaip norėčiau, kad pas mus mokslai namuose ir vyktų... Deja, kitos dvi savaitės po gero starto parodė, kad... ėėėėė... jau kaip ir norėtųsi nebe taip intensyviai varyt arklius... :D Ir vaikai natūraliai kiek atleido vadeles... Bet toks tas gyvenimas ir yra, kaip mėgstu sakyti – nuolat banguojantis. Čia geriau, čia blogiau, čia intensyviau, čia mažiau intensyviai...

• Kas moko vaikus?
  arba... 
• Kai turi ADHD

Kaip suprantate, mūsų vaikų ugdymo reikalai laikosi vien ant manęs, kaip vaikų mokytojos/mentorės, ir ant būrelių, kuriuos vaikai lanko, vadovų. Mes nesamdome jokių korepetitorių nei naudojamės nuotolinėmis tokių platformų, kaip digiklase.lt ar elicejus.lt pamokomis. „Digiklasę“ esame prieš porą metų bandę, – nepasiteisino. „E-licėjaus“ platformą irgi žiūrinėjausi, supratau, kad principe vis tiek nieko neišloščiau – ADHD vaikams, šalia kurių bet kokiu atveju turi sėdėti šalia ir atlikti bodydoubling'o funkciją, man paprasčiau yra pačiai viską paaiškinti, nei kartu sėdėti prie dažnai ištemptos internetinės pamokos, kurioje dėmesys bus prarastas n+k kartų ir vis tiek finale viską turėsiu aiškinti aš... Panašiai buvo prieš porą metų su Scoolsy sistema, kuomet paleisti žiūrėti mokomieji video eidavo sau, o vaikų mintys – sau. Todėl pasiteisindavo tik tokiu atveju, jei žiūrėdavome kartu ir kas kelias minutes vis patikrindavau, ar dar dėmesys ten, kur turėtų būti... Taigi – renkamės dėl to tiesesnį ir visiems paprastesnį mokymosi būdą – mokymąsi kartu.

Ar ilgai taip galėsime daryti? Nežinau. Kol kas 6 ir 8 klasės mokyklinę programą vaikams paaiškinti jaučiuosi pajėgi ir turinti entuziazmo bei noro. Užmetusi akį į 10 klasės matematiką, supratau, kad iki to laiko reikės man pačiai daug ką prisiminti. Bet kadangi matematiką mokykloje nepaprasti mėgau, galima sakyti, kad pati labai laukiu tų temų, kurias jau esu primiršusi. Be to, vėlesnėse klasėse gal jau ir patys vaikai labiau bus subrendę ir labiau pajėgūs savarankiškai gilintis į tai, į ką aš įsigilinti nebesugebėsiu. O jei jau jie to padaryti nesugebės, tai gal jiems to ir nereikia, nes tai visai „ne apie juos“?..

Savaitgalį žiūrėjome keletą YT kanalo „Diaries of the CEO“ interviu su žmonėmis, kurie savo srityse gyvenime pasiekė daugiau nei dažnas iš mūsų net nepasvajotume. Kas įdomiausia, tai, kas juos visus sieja, –  jiems mokykloje labai prastai sekėsi. Tėvai varydavo juos daryti namų darbų, o vietoj to jie užsiimdavo visai kuo kitu... Nepaisant to, jie gyvenime atrado savo unikalų kelią, kurio dažnas šiandien pavydi... 

Tokios istorijos labai įkvepia tikėti tuo, kad kiekvienas vaikas turi savo kelią, ir jis, nepriklausomai nuo to, ar spausi jį, ar ne, tą savo kelią atras pats. Ir juo eis pats... Svarbiausia – tuo vaiku tikėti ir jį palaikyti.

Įdomu ir tai, kad panašūs kanalai mane patraukia tarsi atsitiktinai, bet paskui pamatau, kad jie turi kažkokį labai artimą „vaibą“... O tada paaiškėja, kad ir pats kanalo vedėjas yra ADHD atstovas, ir nemažai jo pašnekovų yra daugiau ar mažiau neuroįvairovės spektre... Todėl tikrai mėgstu pasižiūrėti tokių žmonių gyvenimo istorijas ir taip padrąsinti save, kad viskas bus gerai...

Gal tik toks ženklas visai nepakenktų, kad suprastum, jog net ir tas, kuris dažnai stabteli ar jungia atbulinį bėgį, atlieka savo darbą ir turi tam priežastį... :D

Įspėjamasis ženklas, naudojamas ant mokyklinių JAV autobusiukų.

Ir pabaigai – tradicinis mūsų mėnesio video. Iki greito!

Kas dar tilpo į rugsėjį: menas, technologijos, sportas.

•  Muzika

Ar gali visi žmonės būti gabūs viskam? Ar gali visi žmonės mėgti viską? Atsakymas turbūt aiškus. Negali. Tai man dažnai primena Magdė, kai bandau apgailestauti, kad ji nebegroja smuiku... Deja, bet niekaip neįkalbame jos groti jokiu instrumentu... Bet kartais, Liutauro paprašyta, ji išsitraukia savo turėtą ir vis dar namuose esantį smuikelį bei bando žiūrėti, ar prisimena dar kažką...

O aš tuo tarpu su nostalgija prisimenu tą jos pirmą 2018 metų koncertą, kai jai tebuvo penkeri ir ji koncertavo strikinėdama po sceną su tooookiu entuziazmu, kad buvo vos ne viso koncerto „vinis“...

Na, yra kaip yra... Paragavo tuokart, pasimėgavo, atsirinko, pasirinko. Dabar gi ji verčiau renkasi dainuoti ir šokti, o ne groti. 

Liutauras tuo tarpu ištikimai mokosi groti smuiku toliau. Pradėjus nuo šešerių, šiemet jam – tai jau devinti grojimo metai. Ir nors abejoju, ar jis kada rinksis muziko kelią, tačiau tikrai žinau, kad visa tų metų patirtis nenueis veltui.

Na, o šie metai mums ypatingi tuo, kad Suzuki akademijoje atsirado jungtinis vaikų ir mamų orkestras. Tad važiuojame su Liutauru į repeticijas kartu. Labai smagu prisiminti grojimo orkestre malonumą ir man! :)

• Dailė

Labiau prie širdies Magdei dailė. Tą žino visi... Ir jei kas nori pradžiuginti kuo nors ją, natūralu, kad paprastai iš karto galvoja apie dailės reikmenis, kurių būtų galima jai padovanoti. Tačiau tiesa ta, kad dailės reikmenų namuose netrūksta... Taip, ne anais laikais gyvenam, kai užėjusi į kanceliarinių prekių parduotuvę galėdavau tik pavarvinti seilę į 6 ar 12 pieštukų rinkinį, ką jau kalbėti apie tokius didžiulius rinkinius, kuriais užverstos šiuolaikinės parduotuvės... Reikmenis internetinėse parduotuvėse išsirenka ir nusiperka Magdė sau pati. Tai, ko tikrai reikia, tai, ko ji tuo metu nori...

Įdomu, kaip ir ką būtų piešęs ir tapęs M. K. Čiurlionis, kurio 150-ąsias gimimo metines kaip tik minėjo visa Lietuva šių metų rugsėjį, jei tiek priemonių būtų buvę jo laikais... :D

Mes Čiurlionį paminėjome kukliai. Klausėmės tądien jo muzikos ir pasižiūrėjome porą video apie jį ir jo darbus. Deja, vis neįkalbu vaikų nueiti pasižiūrėti tų VR patirčių, paremtų Čiurlionio kūryba... Tikiuosi, kad vis tik pribręsim kurią dieną...

Dailei ir muzikai papildomai neskiriame per daug dėmesio. Vaikai mėgsta susitikti su draugais ir kartu užsiimti įvairiais piešimo iššūkiais, Magdė, kai nori, mokosi jai patinkančių dainų. Na, o pamokose, kurios išpuola „pagal tvarkaraštį“, tęsiame pernai pradėtą pažintį su didžiaisiais kompozitoriais ir menininkais. Paprastai tokios mūsų pamokos apsiriboja keleto video apie tuos menininkus peržiūrėjimu ir diskusija. Kartais, kai labai norim, padarom kokią jų darbų interpretaciją. Bet nebūtinai. Na, o rugsėjį, kaip jau minėjau, kaip kompozitorių nagrinėjome M. K. Čiurlionį. 

Į dailininko kėdę šį kartą sodinome Mikelandželą ir Vincentą Van Gogą... Į pirmąjį bandėme pasižiūrėti iš savos perspektyvos, guldamiesi ant grindų ir stengdamiesi bent šiek tiek suprasti, kaip sudėtinga buvo žymiajam meninkui atsigulus tapyti freskas ant bažnyčių lubų...

Vincento Van Gogo tapybos neimitavome ir ausų nesižalojome, bet kalbėjome daug apie jo gyvenimo peripetijas. Būdamas neuroįvairovės spektro narys, jis kelia mūsų smalsumą dar ir šioje plotmėje. Tai, kad tik po 30-ties metų atrado tapybą, o prieš tai ketino būti pastoriumi, mums buvo įdomi tema pokalbiui apie vėlai atsiskleidžiančias asmenybes ir apie tai, kad nebūtinai tiesa yra ta, kad tik jei nuo ankstyvos jaunystės eisi užsibrėžto tikslo link, kažko pasieksi... Kaip sakoma, Viešpaties keliai nežinomi... :) Ir niekada nežinai, kas kada kur pražys.

• Technologijos

O kol žinome, kad nieko nežinome, lendame į blynų receptūrų ir technologijų procesus. Vaikai parduotuvėje užmatė įvairių miltų mišinių blynams ir panoro palyginti, kuo gi tie blynai skiriasi nuo  kepamų namuose. O paprastai mes kepame arba lietinius, arba taip vadinamus „širdutinius“ blynus. Parduotuviniai gi viliojo savo iščiustytais paveikslėliais, žadėdami idealiai purius amerikietiškus bei mielinius blynelius... Kodėl gi nepabandžius?

Blynai išėjo visai neblogi. Vienas BET, kurio turbūt ir reikėjo tikėtis... Blynai – tokio saldumo, kad sunku net nusakyti. Nors vaikams, aišku, patinka, tačiau man tai... grynas cukrus... Negi tikrai mažiau saldūs mišiniai sugestų ir jų niekas nepirktų?..

Vaikų kepti blynai savo išvaizda nelabai konkuravo su paveikslėliuose ant pakuočių esančiais, tačiau skonius išbandėme, mielines ir kepimo miltelių veikimo principus patikrinome, o toks ir buvo tikslas.

• Sportas, sveikata

Visą vasarą mūsų kieme stovėjo palapinė. Joje visą vasarą miegojo Liutauras. Kartais prisijungdavo ir Magdė arba draugai, atvažiavę nakvynei. Smagu buvo jaunimui... 

Liutauras palapinėje miegojo praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos, kol jau naktys pasidarė tikrai per šaltos miegoti su paprastu miegmaišiuku...

Buvo bandoma dar gelbėtis dvigubu miegmaišiu ir papildoma antklode ant viršaus, bet temperatūrai artėjant prie nulio, o drėgmės lygiui kylant rytais beveik iki 90 proc., buvo nuspręsta palapinę išardyti, sulankstyti ir baigti šį smagų miegojimo palapinėje sezoną...

Rugsėjis, lepinęs šiltais orais, leido vaikams pasimėgauti ne tik miegu palapinėje, pasivaikščiojimais, bet ir važinėjimusi dviračiais. Kadangi Liutauro keturratis šią vasarą turėjo daug techninių iššūkių, ir juo važinėtasi buvo nedaug, dviračiai buvo puikus pramogų pakaitalas. Vasarą Liutauras su kaimynų berniukais dažnai važiuodavo iki už 6 km esančios parduotuvės ir atgal. Tai buvo viena smagiausių vasaros atrakcijų. Magdė prie berniukų neprisijungdavo, bet rudenį, kai kaimynai išsiskirstė, broliui į kompaniją prisijungdavo ir ji.

Liutauras šiemet tęsia ir toliau Parkūro akademijos užsiėmimus. Tad šioje vietoje – nieko naujo... Ir toliau kartą per savaitę su draugu eina pėsčiomis iki treniruotės kelis kilometrus, o aš ir toliau neturiu jokių nuotraukų iš ten ir negaliu su jumis daugiau niekuo pasidalinti.... :)

Tad tam kartui tiek apie rugsėjį. Skriejam į spalį! Susitiksime ten! :)