UŠ tėvų baimės
Susidurdama su įvairiais sunkumais ugndat vaikus šeimoje, o ir bekalbėdama su kitomis vyresnių vaikų mamomis, vis dažniau pradedu girdėti įvairių išlendančių baimių...
Pabandžiau apie tai pasikalbėti su grok’u, kuris man labai patinka tuo, kad pateikia šaltinius, kuriais remiasi darydamas vienokias ar kitokias išvadas. Užklausiau tam kartui, kokios yra dažniausios vaikus šeimoje ugdančių tėvų baimės ir ar jos ilgoje perspektyvoje pasitvirtina?.. Atsakymas buvo pakankamai išsamus, viso jo čia nerašysiu (nes ir patys, tikiu, sugebate pasikalbėti su DI), bet apibendrinimu pasidalinsiu:
Dauguma vaikus šeimoje ugdančių tėvų baimių kyla iš nežinomybės ar stereotipų, tačiau tyrimai rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje jos retai pasitvirtina, jei mokymas yra struktūruotas ir orientuotas į vaiko poreikius. Žinoma, sėkmė priklauso nuo individualių aplinkybių. Jei planuojate pradėti, pradėkite nuo mažų žingsnių, kad įveiktumėte baimes praktiškai.
Va va, ir šioje vietoje atkreipiau dėmesį į tą „jei mokymas yra struktūruotas“... Nes, na... su ADHD... patys suprantate – ta struktūra tokia... kaip čia pasakius... sąlyginė... Todėl klausimą patikslinau:
– O kaip yra tuo atveju, jei vaikai ir/ar tėvai turi ADHD, ir mokymo struktūravimas nėra sklandus?
Vėlgi – viso atsakymo necituosiu. Vis tik pagrindinė išvada tokia:
Ugdymo šeimoje atveju, kai vaikai ar tėvai turi ADHD, situacija gali būti sudėtingesnė dėl dėmesio sutelkimo, impulsyvumo ar struktūros palaikymo problemų. Tačiau tyrimai ir tėvų patirtys rodo, kad ugdymas šeimoje dažnai būna ypač tinkamas ADHD turintiems asmenims, nes leidžia pritaikyti mokymą prie individualių poreikių, sumažinti stresą ir išvengti tradicinėse mokyklose esančio blaškymosi.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad ugdymas šeimoje su ADHD dažniausiai duoda teigiamus rezultatus, jei šeima prisitaiko – vaikai pasiekia geresnius akademinius rodiklius, didesnę savigarbą ir geresnę integraciją į visuomenę, palyginti su tradicinėmis mokyklomis. ADHD tęsiasi į suaugystę (50–80% atvejų), bet ugdymas šeimoje padeda ugdyti savarankiškumą ir stipriąsias puses, mažinant depresijos ar nerimo riziką. Suaugę ADHD asmenys, ugdyti šeimoje, dažnai apibūdina patirtį kaip teigiamą, leidusią jiems valdyti savo mokymąsi ir pasiekti sėkmės karjeroje ar asmeniniame gyvenime (pasak psychologytoday.com, scholarworks.waldenu.edu ir kt. šaltinių).
Taigi... Kai man neramu, pasikalbu ir aš – tiek su DI, tiek su kitomis mamomis. Kai man neramu, pasiieškau informacijos, kaip su tuo tvarkosi kitos pasaulio mamos ir kas ilgalaikėje perspektyvoje iš to išeina...
Taip, jei galvočiau vien apie nemėgstamus akademinius dalykus, į kuriuos retas ADHD’ukas yra linkęs, tuomet tikrai galėčiau nusigraužti nagus ar net visas rankas iki alkūnių, galvodama, kad ne kažką čia tie vaikai išmoksta turbūt... Kita vertus, kaip viena mama mane paprotino, – ar toks vaikas eidamas į mokyklą tikrai ten gautų daugiau?.. Ir tikrai – tuomet atsigręžiu į save mokykloje... Ir prisimenu tik tai, ką „išzubrinau“ tam kartui, bet po eilinio kontrolinio pamiršau... O vietoj to bėgdavau iš pamokų, kad galėčiau pasislėpusi užsiimti atviručių siuvinėjimu... Prisimenu super žemą savivertę ir savarankiškumo stoką bei nesupratimą, kas su manimi ne taip, su kuo dar ir po mokyklos labai ilgai kovojau...
Todėl iš tiesų, kai DI primena apie kitą viso šio reikalo pusę, galiu ramiau atsidusti ir eiti toliau. Žinodama, kad darau tai, ką čia ir dabar galiu geriausiai. Galėdama suteikti vaikams saugumą, ramybę ir daug didesnį pasitikėjimą savimi, nei kad dažnu atveju ADHD-ukams gali suteikti institucinis mokymasis ir jo aplinka.
Mūsų pačių iššūkiai
Vis tik namie neapsiaeiname be iššūkių. Vienas jų – nenustebinsiu turbūt – yra ekranai.
Kurią tai dieną žiūrėjau video apie su paaugliais atliktą eksperimentą (1 dalis, 2 dalis), 10 dienų juos visai atitraukiant nuo ekranų. Ir nors maniškiai nėra įlindę į ekranus tiek, kiek vaikai, paimti tam eksperimentui, visada ši problema namuose egzistuoja. Nepaisant to, kad mūsiškiai iki 10-12 metų turėjo labai mažai ekranų laiko, ir nebuvo iš tų, kurie be „scrolinimo“ gyventi negali, paauglystei atėjus ši problema tapo aštresnė. Tiesa, ne su „scrolinimu“ tenka kovoti, nes ekranus mūsiškiai daugiau naudoja bendravimui su draugais, žaidimams (kurių irgi daugumą žaidžia su draugais online), idėjų paieškai (Pinterestas, youtube’as ar tas pats Tik tokas, iš kurio Magdė mokosi įvairių šokių ar nugvelbia kitas video idėjas, kurias paskui pati nori išbandyti) ir, be abejo, savai kūrybai (piešimas ir maketavimas planšetėje, filmavimas ir video montavimas – tiek kompiuteryje, tiek telefone).
Visgi... Aš dažnai manau, kad vaikai ekranuose „sėdi“ per daug. Kita vertus – ką pati galiu jiems pasiūlyti..? Pats mūsų šeimos modelis yra toks, kad mūsų, suaugusiųjų, didžioji dienos dalis praeina prie kompiuterių. Nesiginsiu – nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be kompiuterio, nes jis man yra nepamainomas įrankis tiek mano darbinėje, tiek ir kūrybinėje veikloje... todėl realiai, ką tegaliu pasiūlyti vaikams, – tai nuolat priminti, kad būtų sąmoningi ir suprastų, kad viskas, ką jie žiūri, formuoja jų pasaulėžiūrą, kad suprastų, jog tai, kas tavęs neveda į priekį, veda atgal... Nes iš tokio amžiaus ADHD vaikų jau nebepareikalausi to, ko gali pareikalauti iš 5-7 metų vaiko, o ir į apribojimus jie jau reaguoja kitaip – dažniausiai uždraustojo vaisiaus principu... Todėl mes stengiamės į ribojimus žiūrėti per susitarimo, o ne per baudimo/atėmimo prizmę. Kas pats turi ADHD, manau, supras, kodėl būtent taip... Nes su ADHD ir pačiam yra labai sudėtinga sekti visus savo paties nustatytus apribojimus ir kažkaip jų nepamiršti... Todėl laviruoji taip, kaip išeina... O ar išeina, laikas parodys – graušiesi dėl to, ar ne. Kaip sakoma, koks idealus tėtis ar mama bebūtum, vis tiek tavo vaikas turės ką papasakoti savo psichoterapeutui...
Žodžiu... Ką norėjau pasakyti... Po peržiūrėto eksperimento panorau ir aš vaikus pratestuoti su taip vadinamu Stroop’o testu, kuris parodo, kiek vaikai geba konkcentruotis ir išlaikyti dėmesį... Įdomu buvo tai, kad Liutauras iš viso tobulai atliko tą testą. Magdė šiek tiek lėčiau orientavosi, bet irgi ilgai išlaikė dėmesį ir koncentraciją... Taigi... Gal nėra viskas taip jau blogai?.. :))
Tiesa, su atminties reikalais einasi sunkiau. Štai Magdės paprašiau išmokti labai nesudėtingą 5 posmelių eilėraštį...
Du posmelius mokėsi sumoj gal kokį pusvalandį...
Bėda bėda... :) Visgi mokslo metų pusmečiui besibaigiant, turiu pasakyti, kad šiaip šis pusmetis mokslų prasme buvo visai neblogas nepaisant net ir visų tokių ADHD-ukinių nesklandumų... Pagrindinis metų šūkis – „Nugalėk save!“ – ir toliau išlieka aktualus. Po žingsnelį. Po mažą atkarpėlę – vis į priekį, o ne atgal... Net jei kartais ir atrodo, kad kauniesi kasdien su vėjo malūnais...
Po atostogų vaikų laukia pora intensyvių savaičių atsiskaitymų, taigi greitai teks pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus...
Gyvenimo pradžios ir pabaigos
Deja, prieš tai turime užversti vieną gyvenimo lapą, kuris mūsų, kaip šeimos, gyvenime atsirado prieš 3,5 metų, kuomet iš ligoninės atsivežėme slaugyti mano mylimą tetą (mano tėtės seserį). Jai tuo metu buvo 98 metai, ji be pagalbos jau nebegalėjo nei atsistoti iš lovos, nei vaikščioti, todėl jai buvo reikalinga nuolatinė slauga. Kadangi mano teta pati vaikų neturėjo, aš jai buvau tarsi dukra, leidusi pas ją visas savo mokyklos laikų vasaras, o ir vėliau palaikiusi su ja glaudžius ryšius. Kaip mėgdavau sakyti, močiučių aš savo vaikystėje neturėjau. Už tai turėjau tetą Aliną. Ir štai šis lapas, likus kelioms dienoms iki Naujųjų, ėmė ir užsivertė. Teta paliko šį pasaulį ir baigė savo žemiškąją kelionę. Iškeliavo labai ramiai, jau nuo gruodžio mėnesio pradžios mažais žingsneliais po truputį nuosekliai ir beveik nuspėjamai artėdama iškeliavimo pas Viešpatį link...
Vaikai su mano teta neturėjo ypatingo ryšio apart tų ankstesnių patirčių, kai dar jiems mažesniems esant mes nuvažiuodavome mano tetos aplankyti ir jai padėti. Todėl jų gyvenimas kaip tekėjo iki tol, taip teka ir toliau... Mano gi rutina vėl keičiasi iš principo... O aš vis permąstau tetos man paliktas pamokas...
Teta 40 metų dirbo mokykloje, vokiečių kalbos mokytoja. Ji buvo pedagogė iš prigimties. Gyvenusi „pagal skambutį“, prie ko pastaruosius metus turėjau taikytis ir aš... Pusryčiai tą valandą, pietūs – tą, vakarienė – vėl... Ir panašiai... Man, kaip sunkiai draugaujančiai su disciplina, tai buvo pats didžiausias iššūkis visoje šioje slaugos kelionėje. Ir žinote ką?.. Daug kas kalba apie įpročius. O ypač apie tai, kad juos suformuoti labai paprasta – kai kurie net garantuoja, jog 21 dienos užtenka vienam ar kitam įpročiui susiformuoti... Bet aš jums pasakysiu štai ką: man neužteko net ir 1280 dienų, o dar plius ir tų mokyklos metų vasarų, kurias leidau pas tetą, kad aš išmokčiau ar įprasčiau gyventi pagal disciplinuotą rutiną, pagal kurią kitiems gyventi taip paprasta... Nes kaip spyruoklė, kuri suspausta gali būti labai ilgai, bet ją išlaisvinus ji vis tiek grįš į savo pirminę būseną, taip ir tie, kuriems nelemta su disciplina draugauti, vos išnykus būtinybei, vėl grįš į savo kūrybinę „nediscipliną“...
Todėl be visų kitų gyvenimiškų pamokų, apie kurias šiuokart neužsiminiau, esu be galo dėkinga savo tetai, davusiai man progą dar kartą išgyventi šią „suspaustos spyruoklės būseną“, kad tik dar geriau suprasčiau, kad tiek prieš savo, tiek prieš vaikų prigimtį nepašokinėsi... Kiekvienam duotas jam skirtas kelias, ir kiekvienas savaip juo eina...
Kartu su teta Alina 2024 m., per jos 100 metų jubiliejų.
