Vasara ir... taškas.

Daug šį kartą nerašysiu – norisi tiesiog užfiksuoti vos spėjusią prasidėti ir nematomai pro akis praslydusią vasarą, o tada... Imti ir padėti tašką.

Šią vasarą šiam dienoraščiui sukanka lygiai 10 metų. Tiek nueita fiksuojant mūsų UŠ kelią, pasidžiaugiant tuo, kas sekėsi, paliūdint dėl to, kas nepavyko, pasidalinant tuo, kas guldavo ant širdies, viską suveriant tarsi žemuoges ant smilgos...

Šią vasarą žemuogių iš tiesų netrūko. Noko ir noko ilgiau nei mėnesį – tarsi iš gausybės rago pasipylę, kaip ir tie NŠA tikrintojų reikalavimai (žr. ankstesnį įrašą)... 

Liutauras net dviejose stovyklose per tą laiką spėjo pabūti... Į pirmąją – savo pamėgtą ir jau ketvirtus metus jį džiuginančią – iškeliavo šiemet netradiciškai per Jonines, tad kaip niekad galėjo pajusti, kuo skiriasi vakariniai laužų pasisėdėjimai rugpjūčio ir birželio naktimis.

Nepaisant niekaip nesutemstančių vakarų, grįžo ir šį kartą nepaprastai laimingas... Juo labiau, kad šį kartą joje buvo dar ir su savo draugu Jonu.

Liutauras ne iš tų, kurie puola grįžę viską pasakoti, tad apie stovyklą daugiau išgirdau iš jo draugų ir, žinoma, iš nuotraukų socialiniuose tinkluose. :)

Vis tik viena buvo aišku ir be pasakojimų – stovykla, kaip visada, buvo kupina gerų emocijų, daugybės įspūdžių ir įkvepiančių draugysčių. Grįžę stovyklautojai po savaitės dar kartą susitiko ant „Akropolio ledo“ ir taip oficialiai „uždarė“ stovyklą...

Antroji stovykla buvo kuklesnė. Ir, greičiausiai, tokia jau paskutinė. Trečius metus Liutauras dalyvavo dieninėje Parkūro akademijos stovykloje, kurią jau, matau, išaugo... Todėl šiemet ir parkūro būrelio nebelankys...

Dabar visas dėmesys nukreiptas į keturračius... 

Kaip patirtis parodė, keturračiai genda. Ir pakankamai dažnai... Tai variklis, tai ratai, tai elektronika, tai dar kažkas, ko aš jau net ir nesuprantu... O jei genda, reiškia veiklos yra ne tik tada, kai keturratis važiuoja, bet ir tada, kai jis nevažiuoja. Nes tuomet visas kaimas susirenka jo taisyti, ratus keisti...

Tiesa, šiemet prie vietinės taisytojų komandos netikėtai prisijungė ir mūsų tolimi giminaičiai iš dar tolimesnės Australijos... Bet prieš juos svetingai priimant mūsų sodyboje, reikėjo šiokius tokius namų darbus nudirbti. Svečių namelio terasos lentas peraliejuoti, o ir patį namelį paruošti svečiams. Čia pravertė šią vasarą itin darbingai nusiteikusio Liutauro rankos...

Namelis buvo paruoštas svečiams – mano trečios eilės pusseserės Lisos ir jos dviems, taip pat šeimoje ugdomiems, vaikams – 14-mečiui Maksui ir 17-metei Amorei.

Aštuonios dienos, kurias jie praleido kartu su mumis, buvo turbūt pati nuostabiausia šios vasaros patirtis. Giminaičiai, bendraminčiai, vaikams – bendraamžiai, su kuriais galima patobulinti anglų kalbos įgūdžius... Ko daugiau reikia?.. 

Nors visi kaip susitarę klausinėjo manęs svečiams išvykus, ar nepavargau, aš pati stebėjausi, kad ne. Netgi atvirkščiai – jaučiausi pasikrovusi, atsigavusi, įsikvėpusi. Kartu patyrėme tikrai smagių akimirkų: vaikščiojome po Vilniaus senamiestį, aplankydami tiek turistines, tiek neturistines vietas, ragaudami cepelinus ir vėdarus, vėliau – leidomės ieškoti prosenelių sodybos ir kapų, nagrinėjomės bendro giminės medžio šaknis, stengdamiesi įminti kai kurias giminės mįsles, lankėmės Rumšiškėse ir Trakuose, susitikome su kitomis pusseserėmis, kartu gaminome namuose cepelinus, skynėme lauko gėles, lankėmės vandens lynų parke ir tiesiog mėgavomės vieni kitų draugija... Visko ir nepapasakosi, bet kai kurias akimirkas užfiksavome, tad dalinuosi. :)

Pasivaikščiojimai po Vilnių..

Išvyka į prosenelių sodybą, kurią Lisos senelio brolis prieš 30 metų padovanojo kaimynystėje gyvenusiam našlaičiui Vincui. Šis su savo šeima gyvena čia iki šiol. Buvome nepaprastai šiltai sutikti, ilgai kalbėjomės, daug istorijų išgirdome, senų nuotraukų radome, grįžome neabejotinai praturtinę savo gyvenimus...

Kapstomės po giminės medį...

Cepelinų diena. Amorė labai norėjo išmokti gaminti cepelinus, kuriuos bandė gaminti Australijoje, tačiau ten jiems nelabai pavyko. Tad turėdama progą, ji labai norėjo suprasti, ką darė ne taip. Išsiaiškinome. Parodėme, kaip sutarkuotas bulves nusunkti, kaip panaudoti nusėdusį krakmolą... Ir nors mes nebuvome išimtis – dalis cepelinų puode išsileido – vis tiek visiems cepelinų diena buvo smagi ir įsimintina... :)

Rumšiškėse. Daug nuėjome, daug įvairių regionų sodybų aplankėme, įdomių istorijų išgirdome, sužinojome, kad Lietuvoje turime puikų natūralų muilą – vaistinį putoklį, kuriuo rankas nusiprausti buvo pasiūlyta ir mums. :)

O kol aš po Rumšiškes su svečiais vaikštinėjau, namuose susirinko jaunimėlio kompanija... :) Mat mūsų visų gerai pažįstama Emilija kurį laiką su šita pačia mūsų viešnia Amore buvo susirašinėjimo draugėmis (pasaulis mažas, ar ne? :) Dabar gi buvo puiki proga joms susitikti gyvai. Na, ir dar Vykintą pagriebėme į visų vasarojančių „naminukų“ kompaniją.

Vakarienei – dar vienas lietuviškas patiekalas – virtos bulvės su voveraičių padažu... :)

Emilijai ir Vykintui pas mus pernakvojus, kitądien visi drauge traukėme į Trakus. Buvo idealus oras pasibūti tiek ant žemės, tiek ant vandens. :)

Dar viena diena praėjo vaikams tiesiog bendraujant sodyboje, o mums, mamoms, išlėkus į miestą pasimatyti su kita pussesere. 

Galiausiai, paskutinį vakarą vaikai dar norėjo užsidėti vyšnaitę ant torto ir apsilankyti netoli mūsų esančiame vandens lynų prake...

Taip laikas nepastebimai ir prabėgo... Orouoste braukėme ašaras, nes supratome, kad nežinia, ar dar gyvenime kada susitiksime... Liutauras liūdėjo, kad jo kasdienės anglų kalbos pamokos su Maksu baigėsi... Vienintelė Magdė džiaugėsi, kad svečiai jau išvažiavo, nes jai šis metas nebuvo lengvas, ir bendravimas gerokai ją išvargino...

Amorė viešnagę Lietuvoje įprasmino štai tokiame piešinyje, kuriame nugulė ir viena savaitė, kurią jie prieš atvykstant pas mus praleido pajūryje bei vidurio Lietuvoje, ir visa tai, ką patyrėme kartu...

Svečiai iškeliavo... O mes likome gyventi gyvenimo toliau... 

Į vasarą dar tilpo pora gimtadienių... 

.... Mafijos džiaugsmai lauke gaudant peles ir namuose įsitaisant pačiose netikėčiausiose vietose....

... šaltibarčiai karštomis vasaros dienomis, kas be ko...

... ir Magdės susitikimai su draugėmis namuose bei mieste...

Liutauras, niekaip negalėjęs patikėti, kad vasara visai baigia pralėkti, dar bandė atsigriebti nuvykdamas dviračiu pas draugą į gimtadienį su nakvyne, taip pat – išlėkdamas keletui dienų uždarbiauti atliekant įvairius sodo/daržo darbus pas netoliese gyvenančią moteriškę... Ir viskas...

Tiek tetilpo į šią vasarą... Bendrų šeimos atostogų šiemet į ją įtalpinti nepavyko, kartu visiems išvažiuoti kur nors nebuvo kaip ir kada, bet gal dar bus galimybė keletą dienų atsigriebti rugsėjo pradžioje, tad...

Gal dar visai taško Molio vaikai nededa. Bet faktas, kad kaip žemuogės, ilgai džiuginę savo uogomis, vieną dieną ima ir pasibaigia, taip ir aš UŠ proceso šiame dienoraštyje nebefiksuosiu. Vaikams augant, kai akademinė mokymosi pusė neabejotinai nusveria įdomesnius mokymosi momentus, kurių būdavo gausu vaikams esant mažiems, darosi nebeįdomu fotografuoti tik vadovėlių lapus ar vaikus, palinkusius prie užrašų, todėl to nutariau nebedaryti... Nebent retsykiais pasidalinsiu kuo nors, kas, atrodys, verta dėmesio... O kaip bus iš tiesų, gyvenimas parodys!

Iki!