30-oji savaitė. Kaip mes laukėm ir sulaukėm Kalėdų.

Atostogos mūsų namuose šią savaitę įsisiūbavo pilnu tempu. Viskas vyko ekspromtu, nes aš, turėdama skubų prieškalėdinį užsakymą, stengiausi kuo greičiau jį pabaigti – nemėgstu, kai Kalėdos ateina verčiantis per galvą. Viso to pasekoje vaikai vis intensyviau savarankiškai ieškojo įdomios veiklos. Ir čia viskas iki kalėdinio finalo rutuliojasi kartais kiek netikėtai, bet visuomet labai smagiai... Nenuspėjamai, kūrybiškai, žiemiškai, atostogiškai, su miško ir kepinių kvapu...
Taigi kviečiu pasisvečiuoti – jau paskutinį kartą šiais metais. Laikas bėga, ar ne?..

Maži kasdieniai eksperimentai
Kadangi pagaliau parduotuvėje aptikau maistinių dažų, tuoj suskubom su vaikais daryti šilto-šalto vandens eksperimentą, kurį seniai norėjau padaryti, bet vis užmiršdavau... O viskas labai paprasta: imi dvi stiklines vandens: vieną kuo šiltesnio, kitą – kuo šaltesnio. Tada statai vieną stiklinę apačioje, dengi kokiu standesniu popieriaus ar plastiko lapu kitą, verti ją aukštyn kojomis, trauki atsargiai lapą lauk ir žiūri, kas vyksta... Paskui kartoji viską atvirkščiai – jei apačioje buvo šaltas vanduo, antrąkart statai apačioje šalto vandens stiklinę. Mes pradėjome nuo šalto (melsvas) vandens apačioje ir šilto (raudonas) viršuje.

 Užvertus šilto vandens stiklinę ant viršaus, jis tvarkingai viršuje ir laikėsi.

 Pabandėm apversti abi stiklines aukštyn kojomis.
Vanduo beverčiant kiek pasimaišė, bet vis tiek
didžioji dalis šalto vandens liko apačioje.

 Kartojam atbulai. Šįsyk apačioje šiltas (melsvas),
o viršuje – šaltas (geltonas) vanduo.

Net patys nepastebėjom, kaip staigiai vanduo susimaišė...

Skaitymas

Atostogos atostogomis, tačiau skaitymui atostogų nereikia. Juo labiau, kai tai – vakaro ritualo dalis. Tad skaitom įsijuosę. J. Avyžiaus „Didžiojo užutėkio gyventojus“ įveikėm, tikrai patiko. Daug įvairių Biblijos istorijų iš įvairių knygelių skaitėm, vartėm, galiausiai man parūpo pasižiūrėti iš bibliotekos kiek anksčiau paimtą knygą „Pasakos apie Lietuvos istoriją“. Tema kiek nekalėdiška ir ne visai žiemiška, bet aj, galvoju, pažiūrėsim. Pradžia skaitėsi gan neblogai. Bet paskui kažkaip apniko mane abejonės... Na, paanalizuokime... Skaitome pasaką apie Gediminą:

„Netrukus kunigaikštis sukvietė devynias galybes statybininkų iš įvairių kraštų ir paprašė nutiesti gatves, suręsti tiltus, pastatyti daug namų, parduotuvių, bažnyčių, darželių, mokyklų. Taip atsirado Vilniaus miestas. Ant kalno Gediminas pastatė pilį ir iškėlė Lietuvos vėliavą, nuaustą iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos juostų.“

Istorijos mokykloje nemėgau, man tai buvo sudėtingiausias gyvenime dalykas, tačiau net ir tokiu atveju, atleiskite, man šioje ištraukoje kaip minimum du dalykai kliūna... XIV amžiaus pradžia. 

1. Darželiai??? Mokyklos??? Na gerai, prie katedros veikusios mokyklos atsirado XIV a. pabaigoje, tai didelės tragedijos gal nereikėtų čia ieškoti (nors abejoju, ar knygos autorė būtent tokią mokyklą kaip pavyzdį norėjo pateikti). Bet darželiai?.. Come on, kaip pasakytų anglakalbis... 

2. Kaip gi ne – Gediminas iškelia pilyje trispalvę... Ar tikrai?.. Kad apskritai iškėlė kokią nors vėliavą tikimybė yra, bet kad ji vadinosi Lietuvos vėliava (jei neklystu tik XVIII a pab. atsirado tendencija valstybėms turėti tokį daiktą, kaip valstybės vėliava) ir juo labiau, kad ji buvo trispalvė!!! Atleiskite, ponai... Žodžiu, pasipiktinau. O gal nereikėjo? Juk sako, kad pasakomis nereikia tikėti... :) Na bet smalsumas dabar pagavęs, tai reikės skaityti toliau ir akylai kitokių įdomybių dairytis. :)

Teatras

Jei spėjote pagalvoti apie tai, kad mes ėjome į kokį nors spektaklį, stabtelkite... Nes iš tiesų, ar verta skubėti į kokį teatrą, jei jį vaikai gali padaryti... namuose... :)

Pirmiausiai tam reikia užkulisių, kuriuose gimsta visokios įdomybės... Tad jei turite kokių senų sudilusių nebenaudojamų paklodžių (o jei dar jos kokių tamsių spalvų), neskubėkite jų mesti lauk – geriau duokite jas vaikams, ir jie tikrai ras, ką su jomis veikti. :)

Žodžiu, sudilusi (o paskui jau ir vaikų rankose suplyšusi) paklodė pradžioje buvo palapine be stoglangio, paskui – palapine su stoglangiu, tuomet – su papildomomis durimis, galiausiai virto teatro uždanga. Tiek pakvietimų į spektaklius, kiek jų išgirdau šią savaitę, turbūt per visą gyvenimą negirdėjau... O vaikai įsijautę vis kvietė ir kvietė žiūrėti vis naujo ir naujo „spektaklio“... Žinot, tikriems entuziastams daug nereikia. Svarbiausia – koks nors grojantis muziką prietaisas (mums jį atstojo sintezatorius), koks nors šviesos šaltinis (labai laiku iš užjūrio atkeliavo dovanų šviečiantys kalėdiniai burbulai, suteikę galybę džiaugsmo) ir bent vienas žiūrovas... O vaikų fantazija liejosi per kraštus. Tai spektaklis buvo apie žolės pjovėją, tai apie viesulą, tai apie lietų ir sniegą, tai apie namo statybas... Ir taip – šimtą -nioliką kartų. :) O kur dar bandymai daryti šešėlių ir lėlių teatrą, kurių per savus rūpesčius tik nufotografuot nebespėjau...

Palapinės su pagalbinėmis durimis statymas.

Lenkiamės žiūrovams...

Kiti žaidimai

Teatrališkiems pasirodymams paįvairinti, iš „Senukų“ į namus vėl atkeliavo nauja dėžė. Tiksliau, visos dvi, iš kurių buvo sulipdytas naujas „namas“.

 Mano namai – mano tvirtovė...

O čia naktinis seno ir naujo namo variantas.

Eglutė ir jos puošimas

A... šita... Turėjau iliuzijų, kad eglutės mūsų namuose nebus. Tiesiog. Nes su krikščionybe, mąsčiau, jos vis tiek nieko bendra neturi, o daryti tai, ką daro kiti tik dėl to, kad daryti, man neatrodė teisinga. Gana jau to, kad kelerius paskutinius metus namuose buvo tokia maždaug 50 cm dydžio dirbtinė eglutė, su kuria išsisukdavom, bet šiemet mūsų tokia sėkmė neaplankė. Vaikai užprotestavo. Pradžioje galvojau nelabai jų to protesto paisyti, tačiau situacija susiklostė taip, kad internete užkliuvau už kalėdinių atributų simbolikos ir pasakiau sau: ohoho! Ir kas galėjo pagalvoti?.. Amžinasis gyvenimas (eglė), Kristaus kraujas (raudoni akcentai), žvaigždės (Betliejaus žvaigždė) – visai neblogai... O aš galvojau, kad visos tos eglutės, lemputės, cukrinės lazdelės ir varpeliai tėra šiaip sau sugalvotos estetiškos dekoracijos... Va taip ir mokaisi žmogus visą gyvenimą. Todėl kai vaikai kelinta diena iš eilės man ėmė zyzti, kad jie labai nori eglutės (tokios tikros, iš miško, kaip būna per Kalėdas pas močiutę), pradėjau ir aš gundytis... Nes na... kai pagalvoju apie savo vaikystę, tai pirma, ką prisimenu iš Kalėdų, yra eglutės puošimas Kūčių dieną. Parnešdavo tėtė namo eglutę, pastatydavo, tuomet išsitraukdavom didžiulę eglutės žaisliukų dėžę ir puošdavom. Žaisliukai buvo rinktiniai, nepaprastai gražūs tuo savo stikliniu trapumu (tokių dabar nė su žiburiu negausi parduotuvėse) ir spindesiu. Namai pakvipdavo tuo nenusakomu spygliuočių aromatu ir prasidėdavo šventės...

Tai va, tie vaikystės prisiminimai ir išginė mus į sodybą eglutės „medžioti“. Pridygę jų ten pas mus galybė, retint reikia, kad krūmynais ir apleistom žemėm ne kurios tarnybos jų neužvardintų... Tad likus porai dienų iki Kūčių ir nukūrėm.

Diena pasitaikė apgaubta paslaptingo rūko – labai tiko tokiai ypatingai misijai atlikti. :)

 Pjūklas yra, rinkėjai yra, einam.

 Va, šita gražiausia: nedidukė, vešli, sklypo pakrašty, imam.

 Nešėjų netrūksta. It kokį olimpinį deglą – garbė nešti.

O tuo pačiu ir kaimyno kūdrą aplankyti galima. 

Misija įvykdyta. Grįžtam namo, statom eglę, puošiam. Dėžės žaislų mums nereikia, nes juk turim per praeitas savaites prigamintų papuošimų su Kristaus vardais. Kabinam. Dar keletas blizgančių akcentų (na kaip gi be jų?..) ir darbas bendromis jėgomis per kelioliką minučių baigtas. :)

Kepiniai

Turbūt reta kuri vaikus auginanti šeima išvengia kalėdinių sausainių kepimo... Mes – ne išimtis. :) Tik sausainiai mūsų šiemet ne imbieriniai, o ne per seniausiai atrasti ir nepaprastai pamėgti – „Spygliniai“ (kaip kad vaikai juos užvadino). Šįkart pagerinti – iš spyglių nuo sodyboje itin gryname ore augančios pušies. Gėrių gėris... Prisiskynėm su kaupu – kad ir kitiems kartams užtektų. :) O jei pristigs, namie juk eglutę turim!!! :) Liutauras iš karto, ateity numatydamas, pasiūlė rinkti krentančius eglutės spyglius ir panaudoti juos paskui sausainiams.

 Mano darbas – spyglius sutvarkyt, sumalt, tešlą paruošt, vaikų reikalas – sausainių prištampuot... :)

Darbas darbą veja, po sausainių eilė ateina kalėdiniam tradiciniam aguonų pyragui... Aguonas sumalti – irgi darbas šventas, kiekvienam reikia išbandyti...

O kol pyragai kepa, dovanas laikas ruošti. Atvirutes rašyti... Darbas nesudėtingas, jei pagalbininkų daug turi. Ypač, jei tie pagalbininkai ima ir nustebina tave, kruopščiai nuplaudami ir atgal į vietas sudėdami visus antspaudukus, kuriuos naudojo atviručių gamybai...

 Kai atvirutės formato per maža... Piešinys močiutei.

Likau nustebinta Magdės piešinio ir tokių švarių, visai nesumaišytų spalvų. Viršutiniame piešinyje tik maišė, kai tuo apatiniu pasidžiaugiau. Mergina net nemirktelėjus atrėžė man: „Taip, kai maišai juk purvinos spalvos išeina. Tu ką, mamyte, nežinai?..“ Ir pademonstravo suplakdama į krūvą oranžinę su mėlyna... „Va, žiūrėk“, – dar pridūrė...

Kalėdos

Va taip ir sulaukėme Kalėdų. Su pyragais, sausainiais ir dovanomis išsiruošėm kūčiaut pas močiutę.

Kas gali būt geriau nei susėst kartu prie bendro stalo ir ramiai pasibūti. O vaikams neužilgo sumigus – kartu stalo žaidimus pažaist, pasikalbėt... Vakaras greit prabėgo, nuginė ir mus į lovas. O ryte, aišku, visiems maga dovanas po egle susirasti. Liutauras jau iš tolo mato savo vardą ant vienos jų ir didžiuodamasis tai praneša. Čia šventės tik prasideda, nes laukia dar kelionė į Šiaulius, bet tai – jau kitos savaitės rūpesčiai...

Gražių visiems švenčių, nuostabių, jaukių akimirkų kartu!

Nepamirškime, kad Kristus, kurio gimtadienį minime, buvo atėjęs į pasaulį ne teisti žmonių, bet juos gelbėti. Kai kurie žmonės bijo įsileisti į savo gyvenimą Dievą, galvodami, kad jei jie bus arčiau Dievo, Jis jiems primins visus blogus dalykus, kuriuos jie yra padarę, dėl ko jie jausis blogai. Tačiau „Dievas mums patvirtina savo meilę tuo, kad kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ (Rom 5:8). Nepamirškime to, ir priimkime šią mums duodamą Dievo dovaną – jo Sūnų, kuris savo krauju sumokėjo už kiekvieno, kuris tiki, sielą... Kad mes būtume išpirkti ir laisvi...
„Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne dėl darbų,  idant kuris nesigirtų“ (Ef. 2:7)

29-oji savaitė. Kai laikas sustoja...

Nori nenori, bet būna, kad ima gyvenimas ir sustabdo tave. Paguldo dienai kitai į lovą, pakelia temperatūrą, ir spardykis nesispardęs – vis tiek nieko nepakeisi... Tokia buvo ir mūsų savaitė. Tiesa, ne nuo pat pradžių... O kol taip nenutiko, mes dar spėjome porą dienų paūžti...

Pirmadienį vakare buvome užkviesti į svečius pas Eglę, tad pirmąją dienos pusę galėjome veikti ką tinkami. O užsiėmę mes buvome labai rimtu darbu – ieškojome Lego dėžėje konkrečių detalių, iš kurių Liutaurui labai norėjosi sudėti kažkada gautus dovanų Lego žaislus – tualetus aptarnaujantį automobilį ir kilnojamąją policijos stotį. Kadangi visos šių rinkinių detalės vasarą sėkmingai įsimaišė tarp galybės Liutaurui atiduotų pusbrolio Lego rinkinių, abu su Liutauru turėjome nemažai darbo surasti tas vienišas išsibarsčiusias dalis... Pasižadėjom sau, kad ateity šias detales atidėsime atskirai.

Na, o vakaras pas Eglę prabėgo nuostabiai... Ar galėjo būti kitaip, kai kompanija tokia puiki...

Antradienis irgi prabėgo puikiai – sudalyvavome savo mylimoje Žaidimo tyrimų laboratorijoje, kur šįsyk vyko prieškalėdinis atsisveikinimas. Jo proga dėstytoja Milda suvaidino tradicinę žiemos pasaką „Pirštinė“, o visą pusmetį su mumis žaidę studentai savo ruožtu irgi parodė spektaklį „Apie muzikantą, kuris nugalėjo Žaibą, Laumę ir Velniūkštį“. Na ir pasisekė gi mums – per dieną net du spektaklius išvydome!!! O kur dar Liutauro žaidimai su Juozapu (4,5 m) ir psichologe Giedre, aplankiusia mus Kalėdų proga per savo dekretines atostogas!? Emocijų buvo daug. Gerų. Labai gerų.

Liutauro ir Juozapo duetas. 

Netikėtai sugriuvęs pastatas – ne bėda... :) 

Kas jiems, tokiems išradingiems statybininkams...

 Giedrės kompanijoj...

Studentų spektaklis. 

 Visa šauni lėlių, studentų, vaikų ir mamų kompanija.

Viską dailiai sutvarkyti pasibaigus veiksmui – svarbiausia dalis.

Ir štai čia savaitės idilė baigėsi... Atsibeldusi pas Liutaurą trečiadienio rytą su 39,8 laipsnių temperatūra. Vaikis guli lovoje, nieko nenori, sesei liūdna, slampinėja ta iš kampo į kampą, viena senio besmegenio į lauką galiausiai išeina lipdyt... Bet neįdomu be brolio...

Tad ir vėl gulinėjam visi draugiškai lovoje, knygas skaitome, filmukus žiūrime...

Ketvirtadienio vakarą estafetę perima Magdė, taip sugriaudama mano paskutines viltis penktadienį sudalyvauti kalėdinėje „Verandoje“... Dar viena naktis, po kurios taip ir nežinai – buvai tu ten užmigęs, ar ne tarp kilnojimosi pagal komandas „mamyte, nosytė bėga“, „mamyte, noriu gerti“, „mamyte, gerklytę skauda“, mamyte, noriu į tualetą“, mamyte, ateik“, „mamyte, man karšta“, „mamyte, man šalta“ ir taip devyniolika kartų... :) Penktadienis tad liūdnokas – vaikai taip norėjo į „Verandą“... Na, ką darysi. Yra kaip yra. Paguoda bent ta, kad sulaukiam iš „Verandos“ skambučio – mums siūlo atvažiuoti bent kalėdinių dovanėlių pasiimti... Taigi su kitais reikalais ištrūkusi į miestą, iš jo grįžtu nešina lauktuvėmis. O džiaugsmo visiems... :) O kur dar pilnas maišas senų gerų knygelių, kurių aptinku Sausio 1-ąją užsidarysiančioje naudotų knygų parduotuvėje Rinktinės gatvėje... 

Vėl draugiškai visi karaliaujam lovoje ir tarsi kokius riešutus vieną po kitos idiliškai triauškiam knygą po knygos... Pradedame nuo B. Reid „Metro peliukas“. Ne per seniausia, daili knygelė apie ryžtingą drąsų peliuką. Toliau – M. Kociubinskio „Niurnbergo kiaušinis“ – tikrais faktais paremta pasaka apie pirmojo rankinio laikrodžio sukūrimą. Liuks, užskaitom, trauksim į „Gyvųjų knygų“ sąrašą. S. Tamaro „Papirofobia“ – apie berniuką Leoną, nemėgusį skaityti. Laimonas Inis „Kas ūžia be vėjo“ – nuostabus pasakojimas apie bites ir jų gyvenimą; neabejotinai „Gyvoji knyga“. Pasakojimas toks gražus, dainingas, kad man vos padarius pauzę, besnaudžianti šalia Magdė tuoj atmerkia akis ir pareikalauja: „mamyte, skaityk toliau...“ Tiesa, visos neįveikėm, tad turėsime progos pratęsti malonumą. Na, ir mane labai sužavėjusi J. Maro knyga „Stebuklai iš medžio“. Tiesa, išleista 1962 metais, tad kai kurie istoriniai/geografiniai dalykai morališkai pasenę, tačiau tai netrukdo skaityti pasakojimo apie tai, kam naudojami medžiai, mediena, kaip jie tarnauja žmonėms ir pan... O, kaip pasigendu šiais laikais naujai išleistų tokio žanro knygų..! O gal jos yra, tik mes jų nerandame, apie jas nežinome?.. Taigi, skaitėme ir stebėjomės. Kas ta celiuliozė, kas tas kaučiukas, guma, iš ko gaminami batai, rūbai, statomi namai, gaminami vaistai, gaminami muzikos instrumentai, kuo tokia ypatinga yra eglė ir pan... Ir vis tai viename turtingame pasakojime, kuris veda mums per Miškapilio miestą... Šitos knygos visos irgi neįveikėm, bet tikrai įveiksim artimiausiu metu. Ir nors teoriškai ji gal labiau tiktų jau mokyklinio amžiaus vaikams, bet tuomet, kai sirgdamas guli lovoje, sueina viskas... :)

Šeštadienį Liutauras jau ant kojų, po namus dūksta, vėją kelia, Magdė dar kiek sirguliuoja. Bet po draugiško pietų miego prisijungia ir ji guviai prie brolio, ir vaikai skuba atsigriebinėti už visą savaitę: laksto, menamas „dovanas“ pakuoja, vienas kitam dovanoja, išvynioja, vėl pakuoja, ima knygeles draugiškai spalvinti, iš susidėvėjusių senų paklodžių minkštutėles nosines „gaminti“ varvančiai nosiai suvaldyti...

...Ką čia dar į šitą dovaną įdėjus..?

Ramios draugiškos spalvinimo akimirkos...

Gal ir jums trūksta minkštos medžiaginės nosinės? 

Magdė jums tuoj ją parūpins... Mergina praktiška...

 Jums gal jūros bangų trūksta? Tuoj sukelsim...

O banguotoje jūroje plaukia valtys... Norite pasiplaukioti?..

Sekmadienį atsigriebinėjame už visą savaitę. Vaikai, tarsi nuo grandinės nutrūkę šuniukai veržiasi į lauką. Matytumėte, kiek džiaugsmo gali suteikti eilinis kastuvas sniego... :)

Kol aš, kaip koks studentas bandau atsigriebti su savaitės ornamentų „partija“, vaikai savais darbais užsiėmę – eksperimentuoja su žvakėmis, ledu, kvepiančiu sandalo medžiu.

Aš tuo tarpu papildau mūsų ornamentų kolekciją dar šešiais. Tiesa, šįkart tik išdegintomis citatomis. Kita pusė tam kartui lieka tuščia. Palauks kitų metų... :)

Taip ir baigiasi savaitė. Raitojamės rankoves ir ritamės į paskutinę prieškalėdinę savaitę...

28-oji savaitė. Atostogos tęsiasi.

Esame iš tų, kurie bando nepasiduoti prieškalėdiniam darbų-dovanų-blizgesio maratonui. Na, reikia prisipažinti, kad šimtu procentų tai nepavyksta (ir dažniausiai tai nutinka dėl mano dažno nesugebėjimo pasakyti „Ne“), kita vertus padeda požiūris, kad gruodis nėra skolų grąžinimo metas, per kurį reikia verstis kūliais ir spėti padaryti tris kartus daugiau darbų, nei kitais mėnesiais. Taigi finale darom tiesiog tai, kas būtina ir ką mums patiems daryti smagu. Pavyzdžiui, lankyti draugus, išsiųsti atvirukus ar simbolines dovanėles tiems, kas mums brangūs, tęsti tas mažas kasmetines tradicijas, kurios atrodo prasmingos. Nes visa kita galima padaryti nebūtinai gruodžio mėnesį... Taigi tęsiam...

Papuošimų, dovanų gamyba

Toliau gaminame ornamentus su Jėzaus Kristaus vardais-titulais. Šįkart teko ties kai kuriais simboliais pasukti galvą, o neradus patrauklios formos jiems atspindėti, tiesiog išdeginti jų piešinius, kas, manau, irgi nėra blogiausias variantas. 

Sukabinus laikinai visus ornamentus ant mūsų juodos piešimo lentos, žaidžiame atminties žaidimą, kuris labiau patinka Magdei nei Liutaurui, bet ir jis, būna, parodo susidomėjimą ir prisijungia prie mūsų. Ir jei ne šis žaidimas, taip ir būčiau turbūt nepastebėjusi, kad vynmedis pas mus kažkodėl virto alyvmedžiu... O aš taip stengiausi... :D Na, nieko, progai pasitaikius ištaisysim.

Bendravimas

Atostogos atostogomis, tačiau Žaidimo laboratorija – dalykas šventas. Antradienio rytą lekiam ten.

Šįsyk čia – jaukus prieškalėdinis pasibuvimas su imbierinių sausainių dekoravimu, eglės (kuri kitąsyk bus puošiama) ant didžiulio ruloninio popieriaus piešimu, smagiais pasižaidimais su ištikimais Liutauro draugais – studentais Laurynu ir Monika.

 Dekoruoti sausainius – reikalas rimtas...

 Liutauro, Lauryno ir Monikos trio:
žaidimo scenarijus netikėtai persikelia į degantį namą su
drąsiais ugniagesiais, lendančiais į degantį namą gelbėti nukentėjusiųjų...

Nukentėjusiųjų tarpe atsirado keli nuo ugnies nukentėję arkliai – 

medikų komanda darbuojasi ranka rankon...

Apsirgus didžiąjai daliai mūsų bendraminčių, trečiadienį į planuotą susitikimą pas mus namuose atvyko tik Gintarė su Melisa ir Simona. Vaikai nepaprastai gražiai ir draugiškai žaidė, buvo smagu matyti, kaip mezgasi jų santykiai. Mes, suaugusieji, tuo tarpu prasmingai pasibendravome. Susitikimo kulminacija buvo Gintarei užmačius pas mus ant spintos stovintį gramofoną, kuris netrukus buvo nukeltas, nuo jo buvo nuvalytos dulkės, ir vaikai krykštavo klausydamiesi striginėjančio M. Oginskio „Polonezo“...

Šokiai pokiai...

Liutaurui taip patiko gramofonas, kad teko dar ir kitą dieną traukti jį žemyn... 

Ir, nepatikėsite, kol mes čia smagiai sau dūkom ir draugiškai pietavom, Darius už lango pastebėjo į mūsų paukščių vaišes nusitaikiusį... kėkštą!!!  Įsivaizduojate? Pas mus. Čia. Mieste... Griebiau fotoaparatą, deja, nepavyko man to kėkšto nufotografuoti taip aiškiai, kaip kad Eglei pavyksta užfiksuoti paukščius... Na bet bent iš principo smagu, kad mes jį pamatėm... :)

Na, o penktadienį tradiciškai keliavome į „Verandą“. Taip pat labai smagiai pasibuvome, kalėdinį „pasirodymą“ parepetavome, plastiliną paminkėme, žaidimų prižaidėme, gera nuotaika visai savaitei pasikrovėme...

Biblinė drama. „Ganom aveles“. Bene smagiausia viso veiksmo dalis... :)

 Miklinam rankas, ruošiam jas kalėdinių sausainių gaminimui...

 Liutauro galvoje iš šnekoje – visa plastilino automobilių
(naujų, senų, sugedusių ir nebepataisomų) istorija...

Po visko tiesiog smagu pažaisti, mašinoms garažą sukonstruoti,
idėjomis su kitais pasidalinti.

Bendravimo katile šią savaitę išpuolė dar ir močiutės gimtadienis – bendravimo egzaminą su suaugusiais Liutauras ir Magdė išlaikė puikiai – spėkit iš trijų kartų, ar bent kuris iš svečių galėjo pasakyti, kad šie, namie būnantys vaikai, apie kuriuos kalbant vis baiminamasi, kad juk „nemokės jie socializuotis realiame pasaulyje!!!“, nelanko darželio... Anaiptol. Sulaukėme net nuostabų, kaip gražiai ir sklandžiai jie kalba, kokie yra drąsūs ir savimi pasitikintys... 

Kūryba

Savaitės pradžioje nutariau vaikams parodyti seniai planuotą eksperimentą su boraksu ir PVA klijais. Prisižiūrėjusi šį eksperimentą JAV dariusių žmonių video įrašų bei prisiskaičiusi įvairiausių šio eksperimento receptų, ėmiau visas sudedamąsias dalis ir tikėjausi gauti kažką panašaus į tą mistiškąjį „slaimą“. Ė... M... Eksperimentas įtraukė mane ilgam, nes vis nesupratau, kas mums nesigauna. Tiksliau – gaunasi ne taip, kaip turėtų. Nes vietoj gana skystos tąsios masės viskas akimirksniu sušokdavo į vieną krūvą, o vanduo likdavo sau... Bandžiau ir skirtingus turimus PVA klijus, ir skirtingas proporcijas, ir skirtingos temperatūros vandenį, ir vis tiek nesigavo taip, kaip pas kitus. Neliko nieko kito, kaip suversti kaltę klijams – gal Amerikoje jie ten kažkokie kitokie... Nepaisant visų mano nesėkmių, vaikams eksperimentas patiko, o su jo rezultatu žaidė dar ne vieną dieną. Ir iš tiesų – gauta masė nepaprastai įdomi – kažkuo panaši į plastiliną, tačiau savybėmis visai kitokia. Laužiant ją, ji skyla kaip koks guminis varškės sūris, o jį sudėjus į krūvą, vėl puikiai sulimpa... Turėsite progą, pabandykite ir jūs. Borakso pirkti rasite čia, PVA klijų – bet kokioje parduotuvėje. Jei jums pavyks geriau, pasidalinkite sėkmės paslaptimi, gerai? :)

Visos sudedamosios dalys paruoštos...

 Vos sumaišius abu ingredientus, viskas iškart sušoko į štai tokią „varškę“. 

 Kiek paminkius, masė įgavo kiek aptakesnę tekstūrą, su kuria tikrai smagu buvo žaisti.

Tiesa, boraksas (nepainioti su toksiška boro rūgštimi) yra natūralus mineralas, nekenksmingas sveikatai, naudojamas natūralių, naminių ploviklių gamyboje.

Tvarkydama senus „Vakaro žvaigždelės“ žurnalus, radau keletą popierinių darbelių. Liutaurui – popierinį autobusą, Magdei – popierinę aprengiamą lėlę. Pamenat tokias? Klijavo, žaidė vaikai gerą pusdienį jais...

Pažaidus reikia pasistiprinti...

Skaitymas, rašymas ir kt...

Kol mūsų namuose oficialiai – atostogos, aš po truputį kurpiu ateinančio ketvirčio planus. Šįkart ne tik bendrus savaitės, bet ir konkrečiau – kiekvienos savaitės dienos, bandydama suplanuoti, kokią dieną su vaikais kokia veikla norėtume užsiimti. O beplanuojant ir pasitikrinu... Tam kartui – rašymą. Ir mano apleistą eilėraščių mokymąsi. Šaunam du zuikius vienu šūviu ir kopijuojam E. Selelionio eilėraščio „Snaigė“ dalį. 

Palieku Liutaurą savarankiškai kapstytis su užduotimi, kurią tam kartui vaikinas atlieka tikrai noriai... Aplenkdamas savo entuziazmu net ir Magdę. O nukopijavęs nuo jos taškelių vedžiojimo manierą, bando vietomis ir pats pirma raides rašyti taškeliais, o po to juos apvedžioti.

Apskritai Liutauras rodo pastaruoju metu nemažą susidomėjimą rašymu, ypač rašytinėmis raidėmis, bet davus vieną ar kitą nedidelę užduotį, dar jos neįveikia, tad toliau tęsiame su spausdintinėmis raidėmis, prie kurių po Naujųjų planuoju prijungti ir mažąsias raides.

Kitas dalykas, kurį išbandėm žaidimo forma – E. Gudelienės korteles „Atpažink jausmus“. Tai – kortelės, kuriose poromis parodomi vienos situacijos skirtingi vaikų poelgiai/veiksmai. Tiek Liutaurui, tie Magdei labai patiko, visiems buvo puiki proga pakalbėti apie tam tikrus elgesio modelius, veikėjų emocijas, jausmus.

Visa kita liko neužfiksuota, nesukataloguota, kažkur tarp snieguotų nesnieguotų dienų...