2020 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

15-16 savaitės. Kalėdoms besiruošiant. Kai stebuklus kuriame patys.

Karantinas staigiai užtrenkė visas duris. Šlept per pakaušį, ir ramu... Sėdėkite namie, brangieji. Nes koronai visai nesvarbu, kokie darbai buvo pradėti, kokie nebaigti. Todėl mūsų geri norai padėti draugams pasidaryti svetainės remontą baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo – paskutinę minutę spėjome draugams telefonu patarti, ką jie gali nusipirkti, jei nori tą remontą pasibaigti patys. Džiugu tai, kad draugai vis tik pasitaikė nepėsti ir patys puikiai susidorojo su lubų bei sienų dažymo iššūkiu. 

Mes gi dar spėjome vieną dieną pasidžiaugti Vykinto draugija ant užšalusio ežero ir žaidimų aikštelėje (kai dar kontaktai nebuvo apriboti iki vieno šeimos ūkio), o tada... 



... užsidarėme namuose...

Prieškalėdinai projektai

Tiesa, mums, kaip namisėdoms, tas užsidarymas nebuvo skausmingas – anaiptol, sakyčiau... Išsitraukėme naują stalo žaidimą „Ticket To Ride. Europe“ ir nėrėme visa galva į jį... 



Senokai norėjau šį žaidimą vaikams nupirkti, ir štai užtaikiusi ant žaidimų išpardavimo taip ir padariau. Jei neteko žaisti, turėdami progą būtinai pabandykite. Tikrai smagus, nors iš pirmo žvilgsnio ir paprastas. Žaidėme kelias dienas iš eilės. Stumdėme traukinukus, skaičiavome vagonus, kūrėme geležinkelių tiesimo strategijas, bandėme rasti ir įsiminti miestų pavadinimus, dalinomės gera nuotaika, džiaugėmės vienas kito laimėjimais, guodėme pralaimėjusius... Žodžiu, buvo tikrai smagu.

Tiesą pasakius, norėjau šias porą savaičių skirti netradicinių žemėlapių temai, todėl šis ant XX a. pradžios žemėlapio išdėliotas žaidimas tam labai pasitarnavo. Bandėme taip pat susipažinti ir su žvaigždėlapiais, tačiau visas porą savaičių neaptikome nei vieno vakaro su giedru dangumi, todėl teko šią mintį atidėti kitam kartui. Ir man teko persiorientuoti kita kryptimi. Ilgai galvoti nereikėjo, nes pats laikas diktavo dienų ir savaičių temas. Artėjo Kalėdos, ir norom nenorom viskas su didžiuliu pagreičiu skriejo jų link. Vieną dieną rinkomės savo sklype eglutę (jų čia pas mus kasmet pridygsta apsčiai), nešėme namo, puošėme...



Jau praktiškai Kalėdine tradicija tampa ir imbierinių sausainių kepimas. Tiesa, anksčiau mielai lipdydavome imbierinius namelius, kuriuos galėdavome įteikti draugams dovanų, ko negalėjome padaryti šiemet, todėl apsiribojome plokščiais sausainiais, kurių prikepėme ir paprastų, ir vardais aprašinėtų, ir tiesiog visaip kaip prikeverzotų. :)



Taip pat mūsų laukė krūvelė kalėdinių atvirukų, kuriuos tradiciškai kasmet siunčiame giminėms ir artimiausiems draugams Lietuvoje bei kitose šalyse... Tiesą pasakius, šių atvirukų ruošimas prasideda dar lapkričio pradžioje, kuomet sugalvojame, kokia bus šių metų nuotraukos dominuojanti spalva, susideriname aprangą (jei ko neturime, skolinamės ar ieškome vinted skelbimuose). Kai jau šis reikalas būna išspręstas, skiriame vieną pusdienį savo tradicinei auto-fotosesijai. Šiemet ji jau dešimtoji. Oranžinė. :) O kadangi šiemet vaikai atrado Minecraft'ą, taip jau susidėliojo, kad mes ne kartą kalbėjome apie grafikos geometrizavimą, pikselius ir panašius dalykus. Iš viso to išėjo įdomus bandymas paimti mūsų nuotrauką ir pikselizuoti ją. Nuo štai tokios...


...iki tokios:


Taip užsiėmę sulaukėme gruodžio 18-osios, kuomet prisijungėme prie mokyklos paruoštos virtualios kalėdinės šventės. Kai ką vaikams buvo labai įdomu stebėti, kai kas jiems buvo nuobodu, vis tik iki galo išbuvome, pasidžiaugėme kitų sukurtais ir pasidalintais šventiniais sveikinimais, palinkėjimais. 


Mes gi kažkaip per vėlai susivokėme, apie ką visai tai, todėl su savo sveikinimais į šventinį mokyklos traukinį pavėlavome. Magdei pastaruoju metu užėjęs koks tai vaidinimo ir improvizacijų vajus, deja, nevirto į rimtesnį veikalą... Tačiau rankų nenuleidome ir toliau ruošėmės šventėms – klausėmės kalėdinių dainų, dirbome įvairius kitus darbus, kol štai vieną dieną, bežiūrint nuostabų Jose Feliciano dainos „Feliz navidad“ video klipą, jis mus taip pagavo, kad Liutaras pareiškė: „Aš irgi norėčiau, kad mes sukurtume tokį“. Buvo likę dvi dienos iki Kalėdų, vėlokas vakaras, vaikai jau buvo su pižamomis, pasirengę eiti į lovas, tad aš teatsakiau, kad rytoj galėsime apie tai pagalvoti. 

Vaikams sugulus manęs ta idėja neapleido. Nuėjus miegoti galvoje dar ilgai sukosi pagavi „Feliz navidad“ melodija, o prieš akis jau piešėsi įvairūs vaizdiniai, kaip smagu būtų iš tiesų imti ir sukurti kažką panašaus, tik savo. Užmigau. Po poros valandų paviršutiniško miego nubudau – niekaip negalėjau išmesti iš galvos tos galimybės išnaudoti šią puikią vaikų entuziazmo bangą. Įsijungiau telefoną, e-užrašinėje ėmiau kurpti siužetą galimam klipui. Sąrašas galimų nufilmuoti su vaikais scenų išsiplėtė iki šešiasdešimties. Tada jau galėjau ramiai užmigti ir laukti ryto. Kiek numigusi atsikėliau ir susiradau šios dainos karaoke versiją, kitaip tariant – garso takelį, kuris puikiai tiko mūsų video sveikinimo pagrindui... Na, o tada atsikėlė vaikai. Kuomet pasiūliau vis tik įgyvendinti iš vakaro kilusią idėją, vaikai labai susižavėjo ir tuoj puolė skaityti mano paruoštą sąrašą. Dar kartelį įsijungėme vakarykštę dainą ir šiek tiek ją paanalizavome, kad vaikai turėtų bent šiokį tokį supratimą, kaip mes ką darysime ir kokio rezultato sieksime. Таčiau jei galvojate, kad toliau viskas ėjosi mums tarsi per sviestą, stipriai klystate. Nes čia viskas ir prasidėjo: „Aš nenoriu taip rengtis!“ „Aš nedainuosiu!“ Palaipsniui spalvos tirštėjo: „Na kiek čia galima kartoti???“ „Fui, kaip lyja, man šalta, aš noriu namo!!!“ „Pati ir dainuok!“... Na gerai, pripažinsiu, viskas iš tiesų vyko bangom. Jei vienas užsiožiuodavo, tai kitas pareikšdavo, jog tuomet jis darys, tada jau, žiūrėk, ir pirmasis atlyždavo ir vėl prisijungdavo... Taip laviruodami ant nekantrumo, džiaugsmo, entuziazmo ir nuovargio bangų, nufilmavome apie pusę reikalingų filmukui scenų. Vaikams leidau eiti pailsėti, o pati sėdau peržiūrinėti filmuotos medžiagos ir sužiūrėti, ko dar trūksta. Paaiškėjo, kad realiai mums jau užtenka to, ką nufilmavome maždaug per pusantros valandos. Beliko po pietų įdainuoti solo partijas. Ir čia Magdė pareiškė, kad ji nedainuos. Derybos buvo nuožmios... Bet vaisingos. Įkalbėjau. :) Vėlai vakare viską sudėjau į krūvą ir štai ant pačių Kūčių suspėjome nusiųsti draugams savo sveikinimą:


Taip ekspromtu visai neplanuotai gimė šis kūrinėlis, suteikęs ne tik mūsų draugams daug gražių emocijų, bet ir mums patiems. Plius jis buvo labai puiki proga dar porą dienų kalbėtis su vaikais apie tai, kam reikalingi vieni ar kiti mūsų įgūdžiai ir kokių įgūdžių reikia štai tokiam filmukui sukurti ir kaip tie įgūdžiai mūsų gyvenimuose atsiranda ne per vieną dieną, tačiau kaupiasi po truputį... Ir man pačiai buvo labai įdomu prisiminti, kur vienokius ar kitokius įgūdžius, reikalingus šiam video sukurti, aš per gyvenimą įgijau: muzikos mokykla, vokalinis džiazo ansamblis, patirtis reklamos agentūroje, universiteto teatre, bendravimas su garso ir vaizdo operatoriais, įvairių audio įrašų redagavimas ir montavimas, fotografijos patirtys – visa tai, kas leido šiam nuotaikingam filmukui gimti. 

Montažo viražai...

Galiausiai Liutauras pareiškė: „Gal galėtume mes dar kokią dainą nufilmuoti? Man labai patiko!“ Ir dar ukulėle groti užsimanė. Abu... :D Va taip. Neklauskite, kur visa tai nuves – aš ir pati nežinau. :D

Pravėdinkime geriau galvą ir paruoškime kaimynams staigmeną. Pamenate mūsų kaimynus, su kuriais per pavasario karantiną žaidėme geokešingą? Paruošėme Kalėdų rytą nedidelę staigmenėlę jiems, supakavome ir paslėpėme miške po egle (tiesa, nuvirtusia, nes kitos slėptuvei tinkamos neradome) ir nusiuntėme vietos koordinates.


Kaimynai nors ir išsiruošė lobio ieškoti jau saulei nusileidus, tačiau buvo nepėsti, ir ne tik greitai surado mūsų jiems paliktą lobį, bet ir saviškį paruošė, pateikdami mums netikėtą staigmeną... Atsiųsdami koordinates... mūsų namo. Pradžioje galvojome, kad tai – klaida, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo anaiptol ne klaida, o iki pat durų mums paslapčia pristatytas Kalėdinis lobis. :) Taip tyliai, kad nei šuo joks nesulojo, nei joks katinas nesumiaukė... :)

Mes gi tuo tarpu sau tyliai servetėles krakmolijome ir snaiges karpėme, nieko net neįtardami...

 


Toks štai buvo mūsų namuose Kalėdų laukimas, ir turbūt nebeverta rašyti apie tai, kaip dvi pastarąsias savaites vaikai stengėsi pabaigti savo matematikos (Liutauras) ir rašymo (Magdė) pratybų sąsiuvinius. Stengėsi. Labai stengėsi. Ir... beveik pabaigė. :) Liko vos po porą lapų, tad atostogos vis tik šiokios tokios nusimato... :)







Na, ir pabaigai, kaip visada – žiupsnelis video akimirkų iš visų šių prieškalėdinių dienų:






2020 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

13-14 savaitės. Mėnesio projektas „Ką ir kodėl mes valgome“ bei kiti ant i sudėti taškai

Liaudies išmintis byloja, kad prieš Kalėdas reikia pabaigti visus nebaigtus darbus. Galvodama, iš kur ši nuostata atėjusi, imu mąstyti, kad dienoms vis trumpėjant ir karantinui griežtėjant nori nenori daugiau tūnai namuose, o čia, kur sukus apsukus, po akimis painiojasi visokie nepabaigti galai... Tai štai – kol tie nebaigti darbai galutinai akių neišbadė, čiupom mes juos už ragų ir subaigėm... 



Projektas

Pradėjome nuo ten, kur praeitą kartą sustojome – nuo mūsų projekto apie tai, ką ir kodėl mes valgome. Baigėme ruošti atskirų, mūsų organizmą sudarančių elementų korteles, ant kurių išsidėliojo ir patys maisto produktai, kuriuose tų elementų yra, ir žmogaus organai, kuriems tie elementai reikalingi. Tuomet Liutauras surašė visų elementų pavadinimus bei dažniausiai mūsų valgomus produktus, kuriuose tų elementų yra. Čia tuo pačiu lavinome ir ištvermę, ir kantrybę, ir gebėjimą pabaigti darbą iki galo. Vis tik supildyti 20 kortelių buvo ką veikti. Magdė tuo tarpu piešė plakato pavadinimą ir viską klijavo į savo vietas. 




Kai jau smulkieji elementai buvo surūšiuoti, ėmėmės pagrindinių elementų – deguonies, anglies, vandenilio, azoto – skalės. Bandėme susigaudyti, kaip be liniuotės pavaizduoti reikalingus 65 procentus deguonies mūsų kūne – šimtą dalijome pusiau ir gavome 50, likusius 50 dalijome į penkias dalis ir dar po dešimt išskirstėme, tuomet reikiamą dešimtį dalijome pusiau ir gavome penkis. Sudėję 50, 10 ir 5 jau gavome 65 procentus. Lygiai taip pat iš akies dalijome ir likusias dalis.


Galiausiai plakatas buvo baigtas ir pakabintas vaikų kambaryje ant durų. Kad dar kurį laiką po akimis pasivaidentų ir į atmintį sulįstų.


Tiesa, iki planuotos receptų knygos, kurią anksčiau buvome planavę padaryti, taip ir neprisikasėme. Nebespėjome... Tik keletą naujų receptų išbandėme... Nors dar tos minties nepametame, ir gal kada nors išpildysime...



Charakteris / Socialinė veikla

Tam kartui judėjome toliau. Kol dar karantinas nebuvo įsibėgėjęs, taip sukrito aplinkybės, kad pasisiūlėme draugų šeimai padėti atnaujinti jų ne per seniausiai įsigyto namo svetainę. Žinote, kartais taip nutinka – kalbiesi su žmonėmis, ir jie pasiguodžia, kad ko nors norėtų, bet nežino, nuo ko pradėti tas savo svajones įgyvendinti nei kaip apskritai tai padaryti. O tu klausaisi, ir supranti, kad tas dalykas tau atrodo labai paprastas, nes tu žinai, kas tai per procesas, ko jam reikia ir kaip tai padaryti. Ir nors savų reikalų – iki kaklo, tas jausmas, kad galėtumei padėti, niekur nedingsta. Jis tik auga, kol galiausiai paimi telefoną, paskambini ir pasakai: „Mes jums padėsime“. Kitame laido gale išgirsti džiaugsmą ir, apsiginklavęs remonto įrankiais, važiuoji į pagalbą. 



Tinkuojant bei šlifuojant lubų ir sienų sujungimo siūles, didelės pagalbos iš vaikų nesulauksi, tačiau visas šis procesas – puiki proga parodyti vaikams pavyzdį ir pakalbėti apie tai, kaip mes, visi turėdami skirtingus gebėjimus, galime dalintis jais ir padėti vieni kitiems. Ateinančią savaitę laukia dažymo darbai, kur jau, tikimės, ir vaikai galės/norės prisidėti. O tam kartui grįžtame namo ir savus darbus užbaigiame...




Pasaulio pažinimas

Įsikūrimas naujuose namuose visuomet išsitęsia, kol į vietas sugula visos interjero detalės, kol visi daiktai atranda savas vietas. Kalbamės su vaikais apie tai, kas kuria namų jaukumą. Prieškalėdinis metas tam ypač palankus. Kai vieni namus dabina žaliaskarėmis, kiti – pušų vainikais ar tiesiog į žvakides susispietusiomis žvakėmis, mes kabiname užuolaidas, baigiame pradėtus piešti paveikslus, nudažome ir sumontuojame paskutiniąsias, iki šiol taip trūkusias bibliotekoje, kėdes, stalus užklojame šventinėmis staltiesėmis, mokomės serviruoti stalą, galiausiai – po savęs susitvarkyti...






 
Išvykos, susitikimai / Biblija

Karantinui sustabdžius visas edukacijas, nebetekome galimybės nuvykti į anksčiau suplanuotas edukacines veiklas. Vis tik išnaudojome iki galo galimybę bendrauti su klasiokais ir pas tuos pačius „remontinius“ draugus vieną dieną nuskubėjome į gimtadienį. Dabar jau, kai susitikimai apriboti iki dviejų šeimų ūkių, beliks ramiai tą remontą pabaigti, o su didesniais gimtadieniais geresnių laikų palaukti...

Gera buvo pasimatyti su kitais šeimose besimokančiais, o Sandros dėka ir jos paruoštus smagius žaidimus, estafetes išbandyti...


Įdomu buvo stebėti, kaip skirtingai vaikai reagavo į jiems keliamus iššūkius – kaip mergaitės pavyzdingai viską atlikinėjo, o berniukai visaip kaip išsisukinėjo ir bandė „nusimuilinti“ nuo jiems pergalės negarantuojančių užduočių... :)

Sandra ne tik smagių atrakcijų tąkart paruošė, bet ir nuostabią istoriją apie misionierių Jacob DeShazer papasakojo. Persirengusi kariu, apsiginklavusi vaizdingomis pasakojimą iliustruojančiomis detalėmis apie tai, kaip žmogaus neapykanta Dievo meilės ir Kristaus aukos dėka gali būt pakeista į meilę savo priešui, Sandra tiesiog prikaustė vaikų dėmesį. Kaip Liutauras po gimtadienio sakė, jam šis pasakojimas padarė didžiausią įspūdį visame gimtadienyje... Magdei gi labiausiai estafetės patiko.




Rašymas

Smagiai su draugais pasibuvus galima jau sėsti ir prie didesnio susikaupimo reikalaujančių darbų. Magdė toliau rašytines raides ir žodžius raitė, kartais jau, žiūrėk, pajusdama ir saldžių mokslo vaisių skonį – kai žodžius nebe tik apvedžioti išeina, bet ir savarankiškai parašyti. Kartais dar ne visai taisyklingai tas raideles sujungiant, bet jau jau, žiūrėk, kažkas juda į priekį... 



Su Liutauru toliau mokomės pasakoti bei užrašyti įspūdžius, kremtame priesagų mįsles. Nežinau, kaip jums, bet man savu laiku labai patiko „žaisti“ žodžių dalimis, narplioti jas, kapstytis po tuos niuansus, kuriuos žodžiams suteikia skirtingi priešdėliai ar priesagos. Panašu, kad Liutaurui irgi visai smagus šis užsiėmimas...





Matematika

Su matematika šį kartą kiek kebliau. Magdė tarsi kažkur strigo – tarsi tam tikri matematiniai veiksmai ėmė ir užblokavo elementarų suvokimą apie dviženklius skaičius, todėl kiek atsargiai grįžtame prie ankstesnės medžiagos pasikartojimo... 


Liutauras gi mėgaujasi geometrijos intarpu, džiaugdamasis, kad gali kiek atsipūsti nuo intensyvių skaičiavimų su skaičiais  tūkstančio ribose. 




Smailūs, buki ir statūs kampai, simetrijos ašys, apskritimo centras ir spindulys – nauji burtažodžiai, kurie persikelia ir į kitas sferas...




Skaitymas

Tiesa, visai pamiršau – jei tikėjotės, kad šis įrašas bylos apie adventą ir visokius advento kalendorius, turiu jus nuvilti. Šių tradicijų mūsų šeimoje nėra, nors, tiesa, viena šio meto idėja pasinaudojome ir mes. Atsisiuntę vis labiau populiarėjančius „knygiukus“ ir juos susilankstę, nutarėme, kad labai smagu bent po vieną knygiuką per dieną perskaityti (labiausiai čia Magdei aktualu, kol didesnės knygos vis dar per daug netraukia mano mergaičiukės). Ta proga, kadangi kai kurių knygiukų autorės Monikos buvau paprašyta pasidalinti, kaip aš lankstau knygiukus (buvau pernai sakiusi jai, kad lankstau kitaip, nei standartiškai siūloma), nufilmavau, kaip tai darau. Jei ir jūs pasimaišę dėl milimetrų ir popieriaus storio paklaidos, šis įrašas – kaip tik jums... :)


O jei jums gerai sulankstyti ir paprastuoju būdu, Monika yra nufilmavusi, kaip tai padaryti. Gero skaitymo!



Dailė

Jei netyčia pristigote idėjų, ką prieš Kalėdas apart atviručių galite piešti, galite susiorganizuoti kalėdinius burtus – jums reikės 12 nedidelių lapelių. Ant pusės iš jų pasirašykite šešių spalvų pavadinimus arba tiesiog spalvotais pieštukais pasižymėkite tas spalvas, ant kitų šešių lapelių užsirašykite ar eskiziškai nusipieškite šešis su žiema ir kalėdomis susijusius simbolius. Vienus ir kitus lapelius sudėkite į atskiras krūveles. Tuomet sulankstykite visus lapelius,  tris kartus traukite pakaitomis lapelius iš kiekvienos krūvelės ir žiūrėkite, kas išeis. Tai, ką ištrauksite, turėsite nupiešti, iš viso to sukomponuojant vieną piešinį.


Tokią užduotį Magdė gavo dailės būrelyje. Išsitraukusi raudoną dovaną, žalią eglutės vazoną ir rožinę širdelę, Magdė viską suguldė į štai tokį paveikslą:


Kitąkart užduotis buvo susijusi su dizainu. Reikėjo nupiešti kokių nors įprastų neįprasto dizaino objektų. Taip gimė ilgas žemas violetinis staliukas, ant jo – skirtingų formų puodeliai, vaza, lemputės ir girliandos. Kiek vėliau reikėjo išsirinkti vieną daiktą ir jį detalizuoti. Tuomet Magdė prisiminė, kad pamiršo savo interjere nupiešti laikrodį, tad nusprendė tiesiog jį nupiešti ir detalizuoti...




Visa kita praėjo kasdieniškai, paprastai, neužfiksuotai... Tik mūsų sodybos simbolis baltas katinas Kipsas viską stebėjo...


...kaip vaikai kanonų ir sutartinių klausėsti, kaip nuo sofos ant sėdmaišio į tolį šokinėjo ir visaip kaip kitaip per galvą vertėsi, kaip su draugais tradiciškai Minecraft'ą žaidė, smuiku grojo, šėliojo, kambarius vertė ir juos vėl tvarkė, pešėsi ir vėl draugavo, močiutei gimtadienio atvirutes piešė ir atostogų kalėdinių laukė...


Tačiau katino dienų jiems dar teks šiek tiek palaukti. Nors naujo projekto iki Kalėdų neužsuksime, tačiau rašymo, skaitymo ir matematikos trijulė laukia, kol vaikai įveiks paskutiniuosius pirmojo pratybų sąsiuvinio lapus. Tik tuomet paleis juos atsipūsti... 

Žodžiu, likite su mumis, nesušalkite ir neapsirkite. O jei dar kantrybės turite, tai žiupsnelį padrikų mūsų gyvenimo akimirkų galite pasižiūrėti... 



Dar žiupsnelis informacijos, kuri pravertė ruošiant projektą apie maisto įtaką mūsų organizmui. Gal ir jums kada nors pravers: