Jei pamenate mūsų vasaros heroję – keršąją meškutę – kuri tiesiog mūsų akyse sudėjo galybę kiaušinėlių, galbūt laukėte, kuo viskas baigsis. Ir, mūsų visų džiaugsmui, sulaukėme gerų naujienų!!! :)
Praeitą savaitę iš keršosios meškutės sudėtų kiaušinėlių išsirito daugybė mažulyčių vikšrelių. Nenuostabu, kodėl gamtoje tokių net nepastebime – jie iš tiesų tokie maži, kad tuoj pasimeta žolių ir žemės grumstų labirintuose... Te auga, virsta lėliukėmis ir toliau tampa gražiausiomis plaštakėmis!
Kol neturėjom vaikų, kaip ir kitos mamos, galvojau, kad auklėti vaikus – labai paprasta. Kadangi pati buvau nuo mažens labai klusni mergaitė, neįsivaizdavau, kaip gi čia gali būti, kad mano vaikai neklausys, prieštaraus, mėtys ir laužys žaislus, nenorės tvarkytis, laidys iš burnos jiems netinkamus žodžius, priešgyniaus ir krės visą aibę kitokių nenumatytų ir niekur neaprašytų išdaigų. Lygiai taip pat neįsivaizdavau, kad turėsiu ugdytis sugebėjimą žaibiškai ir teisingai (kiek tai įmanoma) reaguoti į visa tai, ką jie daro. Ir tai daryti nepailstamai, tarsi koks maratonininkas, kuomet jau, atrodo, ir „pompa“, ir jėgų nėra, o bėgti vis tiek privalai...
Prieš porą metų lankiau tėvystės įgūdžių kursus, kuriuos nuolatos rengia Vilniaus visuomenės sveikatos biuras. Ir nors kiekvienai progai pasitaikius rekomenduoju juos savo draugams, nes jie man ir vaikams suteikė tikrai daug naudos, visgi mano galvoje dar ilgai sukosi galybė klausimų, kaip tai dera su Biblija. Juk, atrodytų, visi gerai žinome, kad Patarlių knygoje rašoma: „Nesulaikyk nuo vaiko bausmės, nes jei jį muši rykšte, jis nemirs“ (Pat 23:12). Kita vertus, mąstant šia tema visuomet galvoje sukdavosi mintys apie kadaise, dar gyvenant JAV, klausytą mūsų lankytos bažnyčios pastoriaus pamokslą apie vaikų auklėjimą, kuriame jis prisipažino, kad būdamas jaunas tėvas vaikus bandė auklėti būtent taip. Tačiau greitai suprato, kad gyvenant ne Įstatymo, bet Malonės amžiuje, kuomet Dievas ne baudžia, o atleidžia ir moko, ir vaikų auklėjimas turi būti grįstas ne baime ir bausme, bet atleidimu ir pamokymu. Ne veltui Laiške Titui skaitome: „Nes Dievo malonė, nešanti išgelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms, mokydama mus, kad atsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų gyventume blaiviai, teisiai ir dievotai šiame dabartiniame pasaulyje.“ Va taip vat. Malonė mus moko, o mokymas – ne žaibiškas sugebėjimas, bet ilgas, labai ilgas procesas... Su savomis klaidomis ir paieškomis...
Teorija ir lieka teorija visgi, jei nežinai, kaip ją taikyti... Juk sunku būti tokiam jau „maloningam“, kai vaikas užsispyręs bando jūsų kantrybę, negana to, į jus yra nukreiptos kokios kitos pašalinės akys – kokios nors pagyvenusios kasininkės parduotuvėje ar tiesiog vaikų senelių, kurie tuoj skuba pareikšti: „Diržiuką tuoj paimsiu ir visi ožiukai išsilakstys“. Ir tuomet vėl sumaištis – ar, kaip derėtų, gerbti vyresnių nuomonę, ar vis tik elgtis pagal Malonės principus, kaip Laiške efeziečiams randame: „...nesukelkite savo vaikams rūstybės; bet auginkite juos Viešpaties auklėjime ir įspėjime“ (Ef 6:4). Va taip vat. ne baimėje ir bausmėje, bet auklėjime ir įspėjime apie pasekmes...
Esu laiminga, kad jau senokai supratau, kuo skiriasi Įstatymas bei kam jis buvo ir yra šiandien skirtas, nuo Malonės, kurios metu Dievas su žmogumi bendrauja pagal visai kitus principus, nei kad bendravo Senojo Testamento metu. Visgi kartais galvoje nesusiveda tam tikri dalykai, ir esi priverstas ieškoti atsakymų toliau. Todėl nepaprastai džiūgavau radusi juos knygoje „Ribos“, kuri sudėliojo visus taškus ant i. Ir nors dažnai krikščioniškas knygas į rankas imu su savotišku skepsiu (kaip tie berėjiečiai, minimi Apaštalų darbų knygos 17 sk. 10-11 eilutėse), matydama, kad autoriai dažnai neskiria Įstatymo ir Malonės, suplakdami dalykus į viena, ir įvairias citatas taip ištraukdami iš konteksto, kad sunku įsivaizduoti, jog apskritai taip įmanoma; šiuo atveju visgi sugebėjau atsiriboti nuo viso to ir pasiimti sau tai, kas naudinga...
Taigi – po šios gal kiek painios įžangos dalinuosi žiupsneliu įžvalgų apie vaikų auklėjimą iš minėtos knygos – gal ir jums bus naudinga.
1. Bausmė ir pamokymas skirtingai susiję su laiku.
Bausmė yra orientuota į praeitį. Ji baksnoja pirštu į tavo praeitį ir kaltina tave, grasindama bausme (tipiškas Senojo Testamento elgesio modelis). Ji reikalauja atlygio, išpirkos už tai, ką esi padaręs.
Pamokymas gi, nuo tada, kai už mūsų bausmes išpirką sumokėjo Kristus, paaukojęs savo gyvybę už mus, yra orientuotas į ateitį. Kristaus auka ant Kryžiaus leidžia mums nebegalvoti apie bausmę ir nebežiūrint į praeitį, galvoti apie ateitį ir mokytis elgtis geriau.
2. Bausmė ir pamokymas sukelia skirtingas reakcijas
Bausmė vaikui sukelia pyktį ir kaltę, sukurdama Dievo kaip tirono įvaizdį.
Pamokymas vaiką moko pagrindinio biblinio principo: ką pasėsi, tą ir pjausi, ugdydamas atsakomybę už savo poelgius ir kurdamas Dievo, kaip išmintingo ir besirūpinančio tėvo įvaizdį.
Dar daugiau: atlikta bausmė neleidžia vaikui pačiam pajusti savo elgesio pasekmių, ir taip neugdo jo savarankiškumo. Tuo tarpu pamokymai ir galimybė pačiam nuspręsti, kaip elgtis, ugdo atsakingą, sprendimus mokančią priimti asmenybę.
(Jau beveik girdžiu, kaip vyresnės kartos atstovai bando prieštarauti, sakydami, kad na jau na, kai jie augo, jie gavo rykštės, ir štai kokie atsakingi užaugo. Nepulsiu nieko teigti, nes iš knygos ištraukiau tik tai, kas atrodė man svarbu. Jei kam yra svarbūs atsakymai į jiems asmeniškai kylančius klausimus, tikiu, kad jie patys jų ieškos ir ras...)
O šiaip knyga – ne apie vaikų auklėjimą, o daugiau apskritai apie savęs ir kitų pažinimą, todėl labai rekomenduoju ne tik auginantiems vaikus. :)
Reziume: dar ir dar kartą supratau ir sau priminiau: net ir taip vadinamas Biblijos „išminties“ knygas būtina „filtruoti“, būtina žiūrėti, kaip tai dera su Malonės amžiumi, su tomis Rašto eilutėmis, kurios skirtos šiandieniam Malonės amžiui, su Pauliaus – pagonių apaštalo – skelbiama žinia krikščionims. Ir nors perskaičius knygą neima viskas ir per akimirką nepasikeičia, o aš iš karto neimu ir netampu tobula mama, tačiau bent jau žinau, kuria kryptimi judėti. O juk tai ir svarbiausia, ar ne? Nes koks laivas gali nuplaukti į numatytą uostą, neturėdamas krypties?.. Linkiu ir jums viduje susidėlioti taškus ant i, kad būtumėte tikri, kur link plaukiate. ;)
Na, o dar konkrečiau ir nuosekliau visa tai radau išdėstyta ir internete (ir kodėl anksčiau nesugalvojau šia tema pagooglinti...). Jei skaitote angliškai – kviečiu užsukti.
Nors vaikai laukia nesulaukia mano jiems pažadėtos dainelės apie Nojų ir Tvaną, tam kartui tęsiame pažintį su Lietuva. Šįsyk – dainelė apie ilgiausias Lietuvos upes, kuri mums susidėliojo štai taip:
Kol turiu progą, naudojuosi... Ir keliu dar „žalią“, truputį netobulą, bet mums jau galvose skambančią dainelę apie spalvas. :) Prašau – spalvinkite savo gyvenimą ir jūs. :)
Rudenį, turint progą gal tobulesnį variantą „susuksime“, o dabar toks, koks yra. :)
Tąkart, kai su vaikais išmokome dainelę apie penkis didžiausius Lietuvos miestus, planavau sukurt ir kitų pažintinių dainelių apie Lietuvą. Ir štai pagaliau rankos pasiekė Lietuvos ežerus. :) O jei ne jie, net nebūtume atradę, kad mūsų turimame žemėlapyje nėra pažymėto Rėkyvos ežero...
Dešimt didžiausių Lietuvos ežerų
Tyvuliuoja tykiai tarp miškų ir kalvų.
Drūkšiai – didžiausias. Dysnai, Dusia, Sartai,
Luodis, Metelys, Plateliai.
Avilys, Rėkyvos ežeras,
O dešimtas – Alaušas.
Liutaurui su Magde kažkodėl labai juokingas Alaušo pavadinimas... Nuolat krizena, vos dainelės pabaigą imam dainuoti. :)
Kad šis pamatinis dalykas greičiau įsėstų į kraują, dainuojame... :)
Tiesą sakant, nuo šitos dainelės mums ir reikėjo pradėti, o ne nuo skaičiavimo kas du, nes jau, žiūriu, vaikai, eidami žaisti slėpynių, skaičiuoja: vienas, du, trys, keturi, šeši, aštuoni, dešimt.
Tad skubame taisyti padėtį... :)
Eilutė, kurią turbūt kiekvienas krikščionis žino. Ar bent jau turėtų žinoti. :) Įrašas, kaip visada – idėjai pasiimti, nes, kaip visada – be dublių, iš pirmo bandymo, nes jei sieksiu tobulybės, viskas tik ir liks mano galvoj... :) Dabar gi dalinuosi: imkit, dainuokit, mokykitės, tobulinkit ir patys tobulėkite. :)
Jei pamenate, kada tai guodžiausi, kad pernai mums nepasisekė su vikšreliais ir jų metamorfozinių virsmų stebėjimu. Panašu, kad kantrybės pamoką per metus išmokome, todėl atlygį gavome su kaupu... Skubame dalintis.
Viskas prasidėjo birželio 10-ąją (ačiū gamtos žurnalui, kuriame viską stropiai rašiausi, tad dabar lengva ranka atsivertus galiu raportą rašyti), kuomet vaikai aptiko pievinio verpiko ir paprastojo marguolio vikšrų, kuriuos dėjom į stiklainį, šėrėm, stebėjom ir laukėm... Kitądien aptikome ir du keršosios meškutės vikšrus, tad stiklainių stiklainėlių indelių kolekcija gavosi jau visai rimta. Kas rytą skubėdavom ištuštinti per dieną „prišiukšlintus“ stiklainėlius ir parūpinti mūsų „augintiniams“ šviežio maisto. O juk valgo tai jie ne bet ką – tik būtent jiems vieniems būdingus augalus. Kam dobilai ir barkūnas buvo arčiau širdies, kam varpinės žolės, kam – pienių lapai.
Birželio 19-oji buvo ta diena, kai pagaliau mūsų pievinis verpikas ir paprastasis marguolis susisuko į kokoną ir perėjo iš vikšro į lėliukės stadiją. O džiaugsmo buvo!! Ne taip, kaip pernai, kai turėjom vos vieną vikšrelį, o ir tas ar tai pabėgo, ar dar kur tai dingo... Žodžiu, mūsų vikšreliai vienas po kito sukosi į kokonus, ir mums teko kita užduotis: laukti. Laukti... ir dar laukti. O kol laukėm, dar porą rūšių vikšrelių radom. Vienus, nespėję pasižiūrėti internete, kas per vieni, praminėm krapinukais – mat ant krapų radom. Kitą iš pernai pažinojom – sprindis vadinasi, į gyvalazdę panašus, juokingai judantis, sprindžiais pasaulį matuojantis. Apgyvendinome tradiciškai stiklainėliuose su tinklelio „stogeliu“, kišom juos ten, kur drėgna, bet nelyja (radom tam labai tinkamą vietą ant žolės po mūsų nameliu ant ratų. Ryto rasa teikė jiems nuolatinę drėgmę, pats namelis – šešėlį ir, kaip minėjau, pastogę nuo lietaus. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, kas vyko toliau, todėl geriau apie kiekvieną mūsų „augintinį“ papasakosiu atskirai.
Paprastasis marguolis
Tai buvo mūsų trečiasis aptiktas vikšrelis, kuris pats pirmas suskubo sukti kokonus. Turėjom jų visus penkis. Tai buvo ir pirmasis mūsų drugelis, išlindęs iš kokono. Tūnojo jis jame visą mėnesį. O laimės vaikams buvo!!!
Vikšro nuotrauką skolinuosi iš Wikipedijos – patys užmiršom užfiksuot.
Taip jis atrodė susisukęs į kokoną
Taip kokonas su pusiau išlindusia išnara atrodė drugeliui išlindus iš jo.
O čia mūsų pirmasis gražuolis. :)
Pievinis verpikas
Antrasis iš savo voratinklinio kokono, pralindėjęs ten 5 savaites, išlindo pievinis verpikas (pirmasis iš penkių – dar keturi tūno kokonuose) – nuostabaus ryškumo drugys. Pasirodo, patinėlis. Patelės būna kiek blankesnės.
Pats vikšras buvo toks švelniai pūkeliais apaugęs. Sužinojom, kad visų plaukuotų vikšrų nepatartina į rankas imti. Gali sukelti alerginę reakciją. Ir ne tik gali, bet Liutaurui ir sukėlė – buvo ant delno tokie maži „kalniukai“ nuo tų šerelių... Taip kad jei užtiksite kada – šiukštu, neimkite. :)
Augintinis.
Toks štai kokonas jo – voratinklinis, beveik permatomas.
O čia naujasis, kątik iš kokono išlindęs draugužis.
Sparnelius džiovinasi, skrydžiui ruošiasi.
O čia tai, ką jis paliko kokone – jo vikšro išnara ir kokia tai vos ne kūno dalis... :O
Kitądien, kai šis drugys jau buvo dingęs iš mūsų akiračio, Liutauras pamatė jį kažkur skrendantį.
– Mamyte, žiūrėk, mūsų drugelis skrenda! Ale tai kaip jis greitai išmoko skraidyti!!! – kupinas nuostabos aikčiojo Liutauras... :)
Keršoji meškutė
Kai jau pradžioje pasipylė pas mus vikšrai, tai pasipylė... Vaikai vieną po kito man tąsyk juos tysė, prašydami dar ir dar vieno stiklainėlio... :) Na ką – auginti tai auginti...
Foto pasiskolinta iš Wikipedijos
Tiesa, šie vikšrai pasirodė super hiper aktyvūs – patalpinti į „nelaisvę“ tarsi kokie maratonininkai lakstė ratais gal porą dienų, kol aprimo, tiesa, vienas jų pabėgo pro mūsų neapdairiai paliktą plyšį tinklelyje, kitas gi labai greitai susisuko sau kokoną tarp žolių ir pienių lapų, kuris labiau panešėjo ne į prieš tai matytus kokonus, bet į gūžtą. Eitum per žoles, rastum tokį, net neįtartum, kad ten kas gyvena...
Na bet kai jau iš kokono išlindo, tai net aiktelėjom nuo tokio ryškumo ir karališkumo... Kailiais pasidabinusi, žirafos raštais pasipuošusi, raudoną karūną ant galvos užsidėjusi... Karalienė, ne kitaip. Vaikams taip norėjosi ją glostyti ir visaip kaip myluoti, kad gražu buvo žiūrėt.
Tačiau skirtingai nuo mūsų marguolių ar verpikų, kurie greit dingo iš mūsų akiračio ir persikėlė gyventi į laukines pievas, meškutės gyvenimas pateikė mums dar veną siurprizą: dvi dienas prakiūtojusi atviroje jai ir mūsų apžiūrai skirtoje skaidrioje dėželėje, trečiąją dieną ji ėmė… ir sudėjo galybę mažulyčių kiaušinėlių… Sunku net nupasakoti tą netikėtą reginį. Pro pilvelio gale esančią triubelės formos angelę vienas po kito iš lėto bet nesustojamai buvo išstumiami kiaušinėliai. Kai vienas padedamas, tuomet apčiuopos būdu meškutė savo pasturgaliu suranda, kur jau yra sudėti kiaušinėliai ir kitą deda greta. Taip pridėjo ji nebežinau net kiek tų kiaušinėlių… Tai… Dabar, suprask, naujus vikšrelius reikės auginti?.. :)
Nauja vada jau pakeliui...
Machaonas
Didžiausią siurprizą mums pateikė mūsų taip vadinti krapinukai. Nešėm saujomis jiems krapus ir susižavėję stebėjom, kaip juokingai jie juos valgo… Iš vos 1,5 cm ilgio vikšrelių per savaitėlę jie mums augo iki riebuilių, maždaug 6 cm ilgio vikšrelių. Tiesa, visai prieš pat susisukimą į kokoną jie sumažėjo ir tada virto lėliuke, apsaugota nuostabaus ryškumo ir grožio kokono.
Vikšreliai ėdrūnai
Pirmasis kokonas, tiesiog ant stiklainio dugno.
Kiti du įsitaisė patogiau – ant tinklelio.
Nežinojom, kiek čia laiko dabar reikės laukti tų drugelių pasirodant, nesitikėjom, kad jie taip greitai sugalvos lįsti lauk. Praėjus vos porai savaičių nuo kokonų susukimo, vieną rytą Liutauras pašaukė mane:
– Mamyte, žiūrėk, drugelis!
Ir tada aiktelėjome visi... Stiklainėlyje, it koks išsipustęs jaunikaitis mūsų laukė didžiulis margaspalvis drugelis...
Visi dar vadinome jį krapinuku, kol, radusi laisvą minutę, įlindau į internetą ieškoti, kas tai per paukštis (nustebau, kad knygoje „Lietuvos drugiai“ jo nebuvo). Ir ką jūs sau manote, pasirodo, jog tai – machaonas (kitaip – vyčiadrugis) – didžiausias, rečiausias ir gražiausias Lietuvos drugelis, įrašytas į Raudonąją knygą... Va tau ir krapinukas... O taip vat. Aklai vištai grūdas, t'sakant...
Jaukinamės...
Paleidome į laisvę... Ant tų pačių krapų.
Džiūgauti gavom dar du kartus, kai ir kitos lėliukės pagaliau ėmė krutėti kokonuose, šie iš ryškiaspalvių žalių virto blankiais rusvais, ir, praplyšus tam nestoram laikinam nameliui… išlindo. Tiesa, patį lindimo iš kokono procesą matėme tik trečiąkart. Pirmąjį kartą aptikome viską post faktum, antrąjį kartą „sugavom“ drugelį jau keletą minučių išlindusį, o štai trečią kartą pagavome ir patį veiksmą. Tik viskas vyko taip greitai, jog aš nespėjau net susivokti. Mat buvau skaičiusi, kad iš kokono drugeliai lenda 5-20 minučių. Na, tik ne šis mūsų sprinteris, įveikęs metamorfozinį iššūkį per kelias sekundes… O tada jau – džiaugsmas. Matyti, kaip išsivynioja gležni, šlapi sparneliai, kaip jais bemosuodamas drugelis dar keletą valandų lyg koks ištikimas draugas sėdi ir laukia, galiausiai, – kai atsisukus pamatai, jog jis tiesiog ėmė ir nuskrido…
Pirmosios gyvenimo sekundės. Sparneliai dar šlapi, susiviję, koordinacija – kaip pas tikrą naujagimį – eina, griūna, vėl bando... :)
Tuo mūsų patirti netikėtumai nesibaigė. Mat ant tos pačios jau minėtos knygos „Lietuvos drugiai“ nugarėlės nuotraukoje pastebėjome gamtininką R. Kazlauską, savo rankose laikantį ne ką kitą, o kaip tą patį Machaoną... Vakare atsivertę mūsų mėgstamą knygelę „Metai miške“, aptikome iliustruotą irgi būtent šio gražuolio gyvenimo ciklą. Tai ar ne smagumas?.. :)
Sprindis
Pabaigai liko paskutinis mūsų egzempliorius – sprindžiu vadinamas. Bet jis į tokį keistą judantį kokoną susisuko, kad kartais net nežinau, ar čia jau viskas, ar dar ko turėčiau laukti… :) Pagooglinau – lyg ir turėtų kas iš jo išsiristi... Tai jei išsiris, duosime žinią. :)
O tam kartui dalinamės filmuku apie mums žadą atėmusį machaono virsmą drugeliu... Mums visiems labai patiko...
arba šitas...
P. S. Vos paleidau įrašą į eterį, žiū ir mūsų sprindis panoro būti aprašytas... Paėmiau stiklainėlį, ogi plaštakėlė jau sau plazdena sparneliais... :) Žiūrėjau žiūrėjau aš į Vikipedijos sprindžių sąrašą... Ir vis tiek nesupratau, kuris čia mūsiškis... Baisiai jau daug jų... Gal pilkasis skiautenis?..
Vikšras.
Kokonas.
Pati plaštakėlė... Tankiai mojuoja sparnais, todėl beveik misija neįmanoma pagauti ne judesy...
Ne itin įspūdinga – nei dydžiu, nei spalvom, nei dar kuo... :)
O jei norite sužinoti daugiau visokių drugelių auginimo niuansų, čia jau Eglė nepralenkiama – užsukite į jos blog'ą ir pasisemkite žinių. ;)
