2023 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

Gruodžio miražai

Praėjo, pralingavo gruodis su visomis savo linksmybėmis – jau, regis, ir užsimiršo... Beliko tik migloti prisiminimai – tarsi kokie miražai. Lyg būta, lyg nebūta... Todėl lendu greičiau į nuotraukų galeriją – bent ji padės prisiminti, kur čia mūsų būta, kas daryta... :)


Na, o prasidėjo tas mūsų gruodis sodyboje pas draugus, kur vėl sugūžėjome su mūsų pernykšte projektinio mokymosi kompanija. Tas pats vaikų aštuonetas ir keturios mamos, plius mūsų šauni  kuratorė Giedrė. Gera buvo pasimatyti, pasikalbėti, džiaugsmais ir vargais pasidalinti. :)

Vaikams, tiesa, vargai nerūpėjo. Jie smagiai sau leido laiką lauke ant ledo...



O sušalę mėgavosi kas kalėdinių vainikų gamyba, kas tiesiog pasibuvimu...

Kalėdinių vainikų gamybos dirbtuvės.

Magdės menas

Pokalbiai ant lovos...

Tiesa, prieškalėdinių dirbtuvių dvasia mūsų namuose jau buvo įsisukusi ir kelios dienos prieš tai, tačiau nenorėdama atskleisti paslapties, praeitą kartą turėjau nutylėti apie tai...

Dabar gi drąsiai galiu pasakyti, kas čia pas mus dėjosi... Liutauras, besvarstydamas, ką galėtų pardavinėti kasmetinėje kalėdinėje mugėje, kurią jau kelinti metai organizuoja mūsų bičiuliai „Patirčių slėnio mokymosi namuose“, liko ištikimas vaško žvakių sukimui. Visgi nusprendėme, kad smagu būtų kaip nors paįvairinti tas gelsvų vaškuolių žvakes. Po neilgų idėjų paieškų internete, nutarėme savo žvakes „nuspalvinti“. Atradę pirkti spalvotų vaškuolių, ėmėme kartu improvizuoti kalėdine tema... Taip gimė tiek vienspalvės raudonos, žalios, mėlynos ir violetinės žvakės, tiek dryžuotos jų sesės.



Magdė, kiek liūdėdama pradžioje, kad Liutauras nugvelbė gerą idėją, ir jai nieko neliko, galiausiai nusprendė, kad nori pratęsti savo muiliukų gamybos seriją. Todėl užvirė darbas ir čia... Priruošę galybę žvakių ir muilų, vaikai pasiruošė prekybai...

Pasiruošimas...

Mugės pradžia...

Magdė, tiesa, dar buvo prigaminusi popierinių siurprizų, kuriuos draugai stebėtinai greitai išpirko. Sėkmė neaplenkė ir kitų gaminių, todėl namo grįžome apytuščiais krepšiais.

Po valandėlės...

Šventės įkarštis...

Prekeivių nestigo, veiksmo – taip pat, todėl namo grįžome tikrai pavargę... Ypač Magdė. Vargšiukė, nenorėjusi praleisti nei vieno pirkėjo, atsėdėjo prie savo staliuko beveik niekur nenueidama visas 6 valandas... Nenuostabu, kad kitą dieną ėmė ir apsirgo... Pragulėjo porą dienų su temperatūra, nieko nenorėdama, tik ilsėtis... Tiesą sakant, po viso mugės šurmulio ir aš pati grįžau tarsi maišu per galvą trenkta...

Nesėkmingai praėjo ir prieškalėdinė savaitė, kai mus visus vieną po kito gerai savaitei išguldė nesmagus roto virusas... 

Na, bent kartu stalo žaidimus galėjome pažaisti.. :)

Jau vieną dieną teko išsigąsti, kad vietoj Kalėdų gali tekti dalyvauti laidotuvėse, mat virusas čiuptelėjo ir mano 100-metę tetą. Visgi ji net greičiau už mus pasveiko, ir Kalėdų miražas virto realybe. Magdės papuošta kalėdinė eglutė stovėjo ir laukė šventės jau nuo gruodžio 1-osios, keptas karpis ir silkė pataluose viliojo greičiau sėsti kūčiauti, o netikėtai namuose rasta pernykštė girlianda, greituoju būdu pakabinta už lango, kvietė pasinerti į šventinę ramybę... Pas draugus gruodžio 1-ąją gamintas Magdės vainikas buvo jau spėjęs nubyrėti, tačiau mes jį nesunkiai transformavome į šviežią pušų bei džiovintų vaisių kompoziciją ant stalo ir jau galėjome nerti į Kalėdas...



Kūčių naktis buvo ne mažiau įspūdinga – šviečiant pilnačiai viskas matėsi tarsi dieną... Išėjome pasivaikščioti. Net telefono kamera be blykstės fiksavo tą ilgiausios nakties grožį...

Kūčių naktis...



O tada... 

Prasidėjo atostogos. :) Kas begali būt geriau, ar ne? Tiek vaikams, tiek juos mokinančioms mamoms... :D 

Ne pirmi metai metu šalin iliuzijas, kad per atostogas galėsime ramiai, niekam netrukdant kiek pasimokyti, tarsi „atsigriebti“ ir užgriebti, ko nespėjome... Deja, paprastai tokie planai griūna jau antrą Kalėdų dieną. Ypač, jei draugai taip pat sugalvoja išnaudoti atostogų laiką ir atvažiuoja į svečius. 

Šį sykį svečių sulaukė Magdė. Ją aplankė jos geriausia draugė Barbora, su kuria gerą pusdienį kartu klijavo, lipdė, kūrė lėlių namelius (naujoji Magdės aistra).


Negana to, mergaitės išprašė, kad leistume tuoj po Naujųjų joms praleisti kartu keletą dienų. Ar galėjau neleisti?.. Be abejo, negalėjau... :D Tai va, tiek tų ir atostogų... :)) Kaip, kur ir kada jos spėjo pralėkti, vienas Dievas težino...

Taigi – kaip suprantate, viskas, ką spėjome išmokti, tilpo į pirmą gruodžio pusę... Šįkart negaliu skųstis – vaikai visai neblogai įsivažiavo. Liutauras lyg ir pradeda pagauti konspektų darymo naudą. Dar jei tik labiau pavyktų mums nuosekliai viską pasikartoti, ką išmoksta, būtų iš viso neblogai...



Magdė tuo tarpu po truputį atranda savo mėgstamiausius mokymosi būdus (pvz., sąsiuvinius iškeičia į didelę piešimo lentą...).



Smagiausia, žinoma, tuomet, kai viena tema yra abiejų vaikų mokymosi planuose, ir galime kartu pasidaryti temos konspektą ant didelės lentos. Vėliau aš jį nufotografuoju, atspausdinu, ir vaikai įsisega į savo mokymosi aplankus.



Ne mažiau smagu temos konspektą pasidaryti ant ilgo popieriaus lapo...



Ant paprastų lapų tuo kart sugulė temos apie baltų tikėjimą ir giminės medis...





Šioje vietoje ir užklupo mus Naujieji... :)


Mano pačios kambaryje tuo tarpu prieš Kalėdas siautėjo muzika. Gaila, kad vaikams apsirgus turėjau atsisakyti plano įrašyti dainą kartu su jais. Beliko vienai viską sudėti ir paleisti į dienos šviesą tokią, kokia gavosi...


Namų įrašų studija. :)

Dovanoju ir jums! Kad jūsų svajonės ir tikslai išlauktų savojo laiko! 


Būkite laimingi! Te Nauji metai būna kupini atradimų, savęs ir kitų pažinimo, kantrybės, sveikatos ir džiaugsmo!


Mėnesio video fragmentai sugulė čia:




2023 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Lapkričio kerai

Nuostabiai šiltas spalis galiausiai pasidavė – užleido vietą lapkričiui, kuris turbūt pirmąkart per visą mano gyvenimą pagaliau pateisino savo pavadinimą – būtent dabar ėmė gelsti ir kristi lapai... Rytai prisipildė aikčiojimo šūksnių ir žavesio atodūsių, o saulėtekiai tapo dar labiau laukiami...


Nesisėdėjo namuose, todėl su draugais vieną iš tradicinių penktadienių/šeštadienių patraukėme į gamtą...



Dūkštų pažintinis takas


Dūkštų pažintinio tako pradžioje mūsų jau laukė bičiulių kompanija. Seniai žinojau, kad šis takas labai gražus, tačiau niekada neturėjome progos juo prasieiti. Todėl kai bendraminčiai pasiūlė šią vietą, labai apsidžiaugiau. Pasirodo, tikrai ne veltui...

Viena po kitos atsiskleidžiančios panoramos į Dūkštos upelio slėnį, piliakalnius, vingiuoti takeliai, laipteliai ir tilteliai neleido nuobodžiauti, tuo pačiu leisdami pasigėrėti ir paprastomis rudeniškomis smulkmenomis – rasta karališko dydžio musmire, baltais tarsi sniegas lapais, krištoliniais upelio atspindžiais ir daugybe kitų mažesnių bei didesnių gamtos gėrybių... Į nuotraukas tai, be abejo, nesutilpo, bat krašteliu to džiaugsmo dalinuosi. ;)



Takas – žiedinis, todėl galėjome pasirinkti juo keliauti iš bet kurios pusės. Patraukėme dešiniaja puse, dėl ko galiausiai labai džiaugėmės, nes einant šia puse pirmoji tako dalis, kupina daugybės laiptelių, yra sudėtingesnė, pabaigoje leidžianti pasilepinti paprastesniais iššūkiais. 

Miegapelės pamatyti nepavyko, bet negali žinoti – gal jai pavyko pamatyti mus?.. :)

~ 20 cm skersmens senučiukė...

Magdės radybos.

Garsų ir žėrėjimo simfonija...


Laikas atsipūsti ir užkąsti ąžuolo paunksmėje.

Kitas Magdės radinys – balti (kaip spėjome – baltosios tuopos) lapai...

Viena įspūdingiausių pažintinio tako vietų – apžvalgos aikštelė prie šimtamečio ąžuolo...

Deja, pasirodo, ne visiems šimtamečiai ąžuolai – saugotinas gamtos turtas...
Vargšelis buvo kažkieno padegtas... :(

Vos tilpome visi... :)

Nuotraukos to gylio ir horizontų tolio neatskleidžia, bet, žinokit, ten tikrai gražu... :D


Kadaise čia stovėjo gynybinė pilis...

Žodžiu, mielieji, būsit kur netoliese – būtinai užsukite. Nuostabus pažintinis takas. Ko gero pats gražiausias, na, gerai – vienas iš gražiausių pažintinių takų, kuriuose esame lankęsi...




Boulingas


Šaltukas ir žvarbūs rudeniški vėjai vis stipriau rodė savo dantis, todėl daugiau į pasivaikšiojimus leistis nedrįsome. Ieškojome šiltesnių vietelių susitikti su draugais. Viena tokių buvo boulingas. Nors ir ne itin dažnai pavyksta mums juo pasimėgauti, visgi mūsų šeimoje šią pramogą visi labai mėgstame. Todėl tiek Liutauras, tiek Magdė žinią apie susitikimą su draugais Ozo PC boulinge sutiko su dideliu džiaugsmu. Būtų pigesnis malonumas ir ne tokioje šurmulingoje aplinkoje, tikrai mėgintume savo taiklumą ir jėgas dažniau...




Bežaidžiant atsiskleidė ne vieno vaiko silpnosios ir stipriosios pusės. Kas lengvai taikstėsi su pralaimėjimu, kam tai sekėsi sunkiau, vieni džiaugėsi savo pergalėmis, kiti apskritai džiaugėsi išbandę šią pramogą, po kurios klestelėjome ant minkštų sofų gretimoje picerijoje. Magdė čia turbūt buvo laimingiausia. Mat pagaliau, po tiekos susitikimų, ji vėl turėjo kad ir negausią, bet mergaičių (!) kompaniją. Labai jau šiemet mums trūksta aplinkoje dailiosios lyties atstovių...


Berniukų tuo tarpu nors vežimu vežk – prireikė dviejų stalų jiems visiems patogiai susėsti. Jaunesnieji užėmė vieną kampą, vyresniokai – kitą...


Ech, gerai tąsyk pasibuvome... Grįžome tik vėlai vakare namo – pilni įspūdžių ir naujų troškimų...



Pabėgimo kambarys „Geimerio lobis“


Kitas penktadienis vėl mums dovanojo naują patirtį. Šį kartą draugai pakvietė kartu nuvykti į pabėgimo kambarį „Geimerio lobis“. Na, pabėgti mums niekur ir nuo nieko čia nereikėjo, bet galvą pasukti ieškant rakto nuo skrynios su „lobiu“, teko. Tiesa, pradžioje kiek apsigavome. Organizatorių svetainėje buvo nurodyta, kad kambarys rezervuojamas valandai su puse. Na, tai mes taip ramiai, atsipūtę leidom vaikams ieškoti užuominų patiems ir sukti galvas, kaip čia ką rasti. Vis tik praėjus 50-čiai minučių, kai mes galvojome, kad tepraėjo plius minus tik pusė laiko, atėjo darbuotoja ir paklausė, ar mums reikalinga pagalba, mat beliko vos... 10 minučių... Ką?... Pasirodo, lobį turi surasti per 1 val. Kitos 30 minučių skirtos pradžios instruktažui ir šiokiam tokiam pasibuvimui po visko... Še tau, kad nori... Teko per tas 10 minučių suktis visiems. Deja, viena užuomina buvo neįtikėtinai sudėtinga. Bet ir tuomet, kai mums ją parodė, nei vienas iš mūsų neįžvelgė atsakymo ten, kur jis neva turėjo būti.. Taigi... Ne visiems, mielieji, turintiems akis, duota matyti – ne visiems... :D 

Kaip ten bebūtų, pasibuvimas tokiame kambaryje mums labai patiko. Buvo smagu matyti vaikus entuziastingai ieškančius užuominų, bandančius išmąstyti, kaip atrakinti vieną ar kitą kodinę spyną, greitai susigaudančius, kam gali būti skirtas magnetas ar medinė kaladėlė su skaičiumi. Apsikalbėjome su mamom, kad būtų smagu susiorganizuoti ką nors tokio ir be vaikų – man, mėgstančiai iššūkius ir galvosūkius, tokios veiklos patinka turbūt net labiau nei vaikams... :) 








Tuo tarpu lauke...


Atėjo žiema...



Magdė tuoj ėmė reikšti savo jausmus šia tema... :D



Vėl atėjo metas, kai vaikų nereikia raginti išeiti į lauką... :))



Ar vieniems, ar savaitgalį – su kaimynų vaikais – veiklos atsiranda... Ir nors kūdra dar neužšalusi kaip reikiant, vaikai tuoj traukia bandyti ledo storumo... Tuo pačiu kalbamės apie žiemos pavojus ir žiūrime video apie tai, ką daryti, jei vis tik tektų gyvenime atsidurti šaltame vandenyje su visais žiemos rūbais... Jei kartais jūs nežinote, kaip reikėtų elgtis, pažiūrėkite. Labai neblogas reportažas!




Iš gamtos kerų ištrūkus...


Pabaigai palikau jums saldainiuką ant torto – apie tai, kaip gi mums sekasi su mokslais iš tų visų nuostabios gamtos kerų ištrūkus... :))

Šioje vietoje turime dvi svarstyklių lėkštes. Vienoje jų – Magdė, kitoje – Liutauras. Liutaurui vis dažniau užeina sąmoningumo pliūpsniai, kuomet jis, pasiėmęs iš ryto savo užduočių segtuvą, pareiškia: aš šiandien noriu atlikti šitą, šitą, šitą..., dar šitą... ir šitą užduotį. Išsirinkęs 6-8 užduotis ima ir... nepatikėsite – padaro. Žinoma, kai kur su mano pagalba, negaliu taip jau visai sakyti, kad savarankiškai, tačiau pasidžiaugti labai noriu, kad pats požiūris keičiasi... Ant kitos svarstyklių lėkštės – mano kitas vargelis – nelabai su mokslais norinti draugauti mano ketvirtokė... Pasaulio pažinimo temas po truputį gliaudom tarsi neblogai, tačiau su lietuvių ir matematika labai vargstam... :/ Todėl ir toliau laukiu to momento, kai, kaip ir Liutauras, vieną dieną taip pat susivoks. O tuo tarpu turiu leisti jai nerti į jos pasaulį su daugybe rankdarbių, knisinėjimosi, piešimo, muzikos, akrobatikos ir dar nežinia ko, kame ji gyvena... :)

Visa kita tepapasakoja nuotraukos... :)


Kai ryte atsikeliame ir niekaip neapsisprendžiame, nuo ko pradėti mokytis, į pagalba mums ateina Biblijos citatos ir pagal jas kuriamos mano dainelės. Kažkaip labai pasistūmėjome su jomis šiemet į priekį – vaikai užsikabliavo, todėl jei pažiūrėtume į mokslo metų planus, tai tikyba turbūt būtų vienintelis dalykas, su kuriuo šiai dienai visus savo planus lenkiame... :D 

Šiaip labai smagu – šiais mokslo metais mūsų taikinyje – charakterio formavimas Senojo ir Naujojo testamentų rėmuose. Išmoktų eilučių sąrašas iš mūsų pernai pradėto „Gyvenimo prasmės paveikslo“ vis ilgėja, vis daugiau atsiranda temų, apie kurias su vaikais galime pasikalbėti. Žodžiu šioje vietoje turim kuo pasidžiaugti.


Magdė su ukulėle ieško citatų, kurias norėtų pasikartoti.

Kai muzikos užtenka, rankose vėl atsiduria pieštukas. Nors šis darbelis – internete rasto piešinėlio kopija, vis tiek žaviuosi jos užsispyrimu ir noru išbandyti vis ką nors naujo. 

Dar viena bepraeinanti Magdės aistra – paveikslų iš deimančiukų klijavimas. 
Reikalaujantis tiek kantrybės, tiek kruopštumo...

Galiausiai vis tiek nuo mokslų niekur nedingsi – kimbame į pasaulio pažinimo temas...

Konspekto gimimo pradžia.

Medžiagų sandara – nuo medžiagos iki kvarkų ir atvirkščiai...

Vandens apytakos ratas...

Kažkur tarp mezginių ir siūlų vietos randa ir rašymo bandymai...


Galiausiai ir matematiką šiaip ne taip bandome įkinkyti į visą tą mokymosi vežimą. 


Iššūkis daugybos lentelei. Liutauras įveikė iki galo, Magdė vis dar pakeliui...


Vis tik už daugybos lentelę daug smagiau yra skaičiai ant grindų... :) Per juos bent pašokinėti galima... :D 


Kartais padeda šiokios tokios varžybos su broliu... Žinoma, jėgos čia nelygios, bet vis tiek smagiau. :)



Kai jau visai būna su matematika liūdna, imamės humoro. Jei yra klasikinė ir kvantinė fizika, kodėl negali būti klasikinės ir kvantinės matematikos? Štai, jei pagal klasikinę matematiką 2+3=5, tai pagal kvantinę matematiką 2+3=23, o 3*6=36... :D Ir kas pasiginčys?.. Liutauras sako: „Mama, kas pas mus šeimoje geriausiai moka matematiką? O gi aš. Nes tu tai nieko nežinai – nuolat manęs klausinėji...“ Va taip...

O kad jau apie Liutaurą prakalbom, tai bando jis čia visko prisigalvoti. Vienas pastarųjų iššūkių – bandymas išmokti groti patinkamą kūrinį. Deja, šis ne iš lengvųjų, todėl taip greitai, kaip norėtųsi, nepasiduoda...


Lengviau, vis tik, kalenti kompiuterio klaviatūros klavišais... :D Tiesa, šį kartą kalename su labai rimta užduotimi – parašyti gerą rašinį. Nežinau, nežinau, ar pavyks ją mums įveikti, ar greičiau ji mus įveiks ir nusibos... :D Mat naujojoje mokykloje rašinių rašymo principas toks: parašai rašinį, tuomet žiūri, kuo jį gali patobulitni, ir tobuli iki tol, kol jis tikrai gali vadintis geru rašiniu... Pradžią jau turime. Mano akimis – labai netobulą, visgi ji turi ir įžangą, ir kelias bandomas įrodyti mintis, ir išvadas. Tad, noriu manyti, kad tai, nepaisant to pradedančiųjų netobulumo, visai nebloga pradžia....


Rašinį, po pusiau perskaitytos ir pusiau pažiūrėtos A. Lindgren knygos „Ronja plėšiko dukra“ nutarėme rašyti drauge – ir Magdė, ir Liutauras. Aptikę internete Myazakio sūnaus animacinį serialą pagal tą patį kūrinį, negalėjome kelias dienas nuo jo atsitraukti visa šeima jį tiesiog ryte surijom... Mūsų akimis žiūrint – nepaprastai gražus serialas, nepraleidęs nei vienos knygoje aprašytos detalės, plius dar praturtintas japonų animacijos grožiu... Tikrai mėgavomės... Paskui gi, apsitarę surašėme temas, kurios mums kilo iš pokalbių aptariant vieną ar kitą romano vietą. Jos sugulė štai tokios:


Pradžioje atmetimo būdu išbraukėme tas, kurios vaikų visai nekabino. Paskui rinkome tris geriausias, na o finale vis tik vaikai nutarė rašyti rašinį pirmąja tema – „Jei aš būčiau Ronjos/Birko vietoje“. Liutauras pasirinko Birko liniją, Magdė – Ronjos...

Kadangi anksčiau taip rimčiau rašinių nesimokėme rašyti, tai šį kartą pradėjome nuo pagrindų. Aptarėme ir susidėliojome planą, bandėme išsigryninti iš to kylančias mintis... 


Tada jau sėdome rašyti... Nelengvai, nelengvai, bet sakinys po sakinio po truputį gimė ir rašinėlis. Kuris dabar laukia antro kvėpavimo, kad galėtume prisėsti jį patobulinti... Tad palinkėkite sėkmės. :)

Beje, visai neseniai į akiraštį kaip tik pakliuvo „Vyrų kalvės“ straipsnelis apie tai, kam reikia mokytis rašyti rašinius... Paskaitykite. ;)

O kol jos laukiam, kremtam po truputį gamtos ir socialinius mokslus bei matematiką... Po truputuką, po žingsniuką, žiūrėk, gal ir užridensime tą Sizifo akmenį..? :)



Visai ant nosies gruodžio švenčių šurmulys. Nemėgstu jo, todėl bandysime kažkaip per jį prasibrauti, kad vėl naujomis jėgomis galėtume pradėti ateinančius metus. Na bet, dar neužbėkime įvykiams už akių! Susitiksime kada tai šiapus ar anapus metų slenksčio! ;)


Šio mėnesio video akimirkos: