13-oji savaitė. Akmenys. Gimtadienis.

Biblija

Dovydas ir Galijotas. Turbūt žinomiausia mano vaikams ši istorija iš visų kitų, nes ne kartą ir filmukas matytas, ir spalvinta, ir kalbėta apie tai, kokio to Galijoto galingo būta ir koks menkas jo akyse atrodė Dovydas, bet kaip su Dievo pagalba nugalėjo tą milžiną. Labai į temą pasitaikė mums Dovydo laidynė su akmenukais, mat šios savaitės tema buvo akmenys.

Taip pat grįžome ir prie Biblijos citatų kortelių, kurias buvome gerokai apleidę. Ir taip jau sutapo, kad tam kartui išpuolė Kol 3:20, kurioje skaitome: „Vaikai, pakluskite savo tėvams, nes tai labai patinka Viešpačiui”. Tuo pačiu pasikartojome ir kitas, anksčiau skaitytas.

Įpročiai, auklėjimas

Toliau dirbame ties tvarka ir paklusnumu. Taip nutiko, kad Liutauras lyg tyčia pradėjo nepaprastai atsikalbinėti. Priėjome to, kad paprašytas pagelbėti tėveliui, vaikinas kategoriškai užsispyrė nedarysiąs ko prašomas.

– Gerai, – sakau, – jei tu nesiruoši paisyti mūsų norų, mes nepaisysime tavųjų. Mes su Magdute važiuosime į parduotuvę, o tu liksi namuose, su tėveliu.

Kaip žinia, važiuoti, nesvarbu kur, Liutauras labai mėgsta. Tad tai jam buvo pakankamai didelė bausmė. Vaikinas vertėsi per galvą, bandydamas mane permaldauti, siūlėsi dabar jau padėti ir bandė visaip kaip kitaip išsiderėti, tačiau tvirtai laikiausi savo, ir į parduotuvę jo nesivežėm. Tuo tarpu turėjome progą prisiminti, kokie yra paklusnumo Biblijoje pavyzdžiai: kas nutiko Adomui ir Ievai, kaip Loto žmona nepaklausiusi Dievo pavirto druskos stulpu. Daviau ir asmeninį pavyzdį: kuomet tėveliui ko nors prireikia, aš nepuolu atsikalbinėti ar skubėti sakyti „ne“. Anaiptol – viską metusi lekiu jam į pagalbą ir darau, ką esu prašoma padaryti. Nes mes tam ir esame šeima, kad vienas kitam padėtume. Reziume: likusią savaitės dalį Liutauras buvo šilkinis... Visur kur siūlėsi padėti, dažnai imdavosi iniciatyvos padaryti vieną ar kitą darbą net vietoj Magdės. Išvykus paskutiniams svečiams Liutauras net ėmėsi indų plovimo, o Magdė – rūbų skalbimo ir džiovimo... Likau apstulbus... Žodžiu, panašu, jog auklėjimo pamoka suveikė. Tiesa, prie to prisidėjo ir mūsų šią savaitę skaityta knyga, bet apie tai – vėliau.

Na, o Magdė tuo tarpu irgi prašosi kokios rimtesnė pamokos – manau, tokiai proga bus kitą savaitę...

Gamta. Savaitės tema – akmenys

Kadangi įvairaus dydžio akmenukų aplink mus netrūksta, žiūrinėjome, kokių spalvų akmenukų prie mūsų esama. Radome baltų, pilkų, rausvų, rusvų, gelsvų, juodų, margų. Tuomet plovėme juos vandeniu ir stebėjome, kaip sušlapę vandenukai keičia spalvą. Paskui gi klausiau vaikų, iš ko yra padarytas žvyras. O smėlis? Išsiaiškinome, kad tiek smėlis, tiek žvyras – tai tie patys akmenėliai, tik labai maži. Na, o pasigardžiavimui, sklaidėme su vaikais knygelę „Gems tell their secrets“ ir žiūrėjome, kokių brangakmenių pasaulyje esama bei kokie akmenys yra patys brangiausi, kiečiausi, kaip tie brangakmeniai susidaro (man pačiai tai buvo nauja), kur akmenys naudojami: statyboje, mene, įrankiams, ginklams gaminti, papuošaluose, laikrodžiuose (tuo pačiu sužinojome, kokiu principu veikia kvarcinis laikrodis).

Išvykos

Taip jau nutiko, kad išpuolė savaitės viduryje Liutauro gimtadienis. Svečių nestigo, todėl kažkur išvažiuoti nebuvo kada. Apart kelionės į IKEA suvalgyti taip Liutauro mėgstamų ledų ir sekmadienio vakarą netikėtai išpuolusio pasivažinėjimo iki gretimo miško, kur sugedo mūsų draugų mašina, niekur taip ir nenukakom... Na, nedidelė bėda – veiksmo ir įspūdžių vaikams ir taip pakako.

(Ačiū Eglei už gimtadienio nuotraukas)

Dailyraštis

Liutauras vėl ėmėsi rašyti Emilijai ir Sofijai laišką. Pastebiu, kaip greitėja jo rašymo tempas. Jei anksčiau dėl poros sakinių laiško reikėjo gerai pasukti galvą – ar jį verta skaidyti į dalis, ar ne, tai dabar vaikinas, regis, nė nemirktelėjęs ima ir per keletą minučių suraito visas raides. Manau, kad dar laiškas kitas tokiu stiliumi, kaip kad rašome dabar (kuomet raidės yra mano parašomos pieštuku, o jis jas apvedžioja), ir imsimės bandyti savarankiško raidžių rašymo.

Magdė gi neatsilieka broliui iš paskos ir taip pat vis prašo, kad padėčiau jai rašyti laiškus...

Na, o grįžtant prie abėcėlės, tęsėme toliau pažintį su raidėmis. Šį kartą kalbėjome apie C.

Pradžioje dekoravome raides blizgiais rutliukais bei boružėlėmis ir drugeliais, paskui vaikai sumanė pasiimti žirkles. Liutauras savo raidę iškirpo, o sesei pasirodė smagiau visą lapą sukarpyti. Tai laimė, kad spėjau nufotografuoti jos darbelį dar prieš tai. :) Kadangi norėjau ant lapo surašyti ir žodžius, prasidedančius šia raide, pasiūliau Liutaurui užklijuoti jo raidę ant spalvoto popieriaus. Pradžioje vaikinas kiek abejojo mano pasiūlymu, bet paskui pamatė, kad tikrai gražu, ir sutiko. Užrašėme aplinkui žodžius, kuriuos prisiminėme prasidedant C raide: citrina, cukrus, cirkas, cikorija, ciberžolė, centas, centras, cunamis, cepelinai, cinamonas, cimbolai.

Po poros dienų taip nutiko, kad Magdė neatsargiai imdama popierių, užkliudė brolio darbelį ir perplėšė ten priklijuotą jo raidę. Visas nelaimingas vaikis atbėgo guostis, bet kai pasiūliau tą raidę imti ir atgal priklijuoti, nubėgo to ir daryti. Netrukus jau visas laimingas nešė man rodyti savo darbelį, bet šis ėmė ir nukrito ant šviežiai nupjautos žolės. O kadangi „remonto” darbus vaikis atliko ne su paprasta, bet dvipuse lipnia juosta, dabar vietomis matėsi prilipusios žolės. Liutauras vos nepuolė į neviltį, tačiau kai pasakiau, kad taip net gražiau, jis sutiko ir dar kartą – dabar jau specialiai – numetė savo darbelį ant žolės, kad visur, kur tik gali, apliptų jis žole. Rezultatas mažąjį menininką džiugino, visi liko patenkinti.

Žaidimai

Kai statomas namas – pilnas šiaudų, turbūt net nereikia klausti, kur persikelia žaidimo aikštelė... Pradžioje savaitės šiauduose vaikai statėsi visokias palapines, žaidė slėpynių, paskui smaginosi mėtydami ir drugelių tinkleliu gaudydami šiaudus iš čia pat stovinčios vonios, pilnos lietaus vandens.

Galiausiai sugalvojo susidėlioti iš įvairiausių lentų taką į šlaitą ir per jo keterą...

Savaitgalį, į svečius pasikvietę Emiliją, Sofiją ir Matą bei Joną su Motiejumi, šventėme Liutauro gimtadienį, kurio metu veiklos vaikams irgi netrūko. Buvo smagu stebėti penkiamečius, jau visai rimtai besiskirstančius vaidmenimis ir žaidžiančius jiems vieniems suprantamus žaidimus.

Na ir, žinoma, tradicija tampa mūsų gimtadieninis „Lobio ieškojimas”, kuomet ant lapelių surašiusi užuominas, suslapstau jas skirtingose vietose, o vaikai, gavę pirmąją, ieško antrosios, kurioje parašyta, kur ieškoti trečiosios, ir taip, kol galiausiai būna nurodyta, kur yra paslėptas lobis. Užuominų tiek, kiek jubiliatui metų. Taigi šiemet jos buvo penkios:

1.
Stovi plytų kauburys.
Šiaurės pusėje – plyšys.
Ten raštelis nedidukas
Su raidelėm ir skaičiukais.
(Buvo įdomu patikrinti, ar vaikai susigaudo, kur yra šiaurė. Nors kalbėta ne vieną kartą, bet, žiūriu, dar sunkokai supranta)

2.
Gale daržo gėlės žydi.
Jas saulėgrąžom vadina.
Na, o joms iš dešinės –
Toksai kuolas... Apžiūrėk!
(Gana lengvai rado pagal šią užuominą sekančią)

3.
Ten, kur smėlio pribarstyta,
Žaidžiat kur su mašinytėm...
Ten iš pietvakarių štai
Stovi kastuvas nūnai.
Apžiūrėkit atidžiai,
Rasit vėl kažką tenai.
(Gal nepakankamai tiksli buvo užuomina, nes ne patį kastuvą, kurio kote buvo įkištas lapelis, bet visur aplinkui ieškojo vaikai)

4.
Namas stovi su šiaudais.
Palypėkite jūs jais.
Prie kolonos, vidury,
Ten, aukštai pasiekt gali
Tokią skylę lubose –
Rask raštelį baltą tą...
(Pradžioje uoliai pulta ieškoti prie pačios kolonos, nesusigaudant, kas per skylė lubose. Pasufleravus, rado paskutinę užuominą netoli angos, vedančios į palėpę.)

5.
Stovi tarp beržų namelis,
O jame – mažos durelės.
Ten, už jų, bus kairėje
Paruošta tau staigmena.
Ji rausvos ryškios spalvos,
Juosta mėlyna ją juos...
(Kaip ir reikėjo tikėtis, namelis pirma vaikams atrodė būsiąs tas, kuris yra mūsų vasarnamis. Tačiau užuominoje buvo minimas kitas – galybės beržų apsuptyje stovintis mūsų taip vadinamas vištinykas. Kai jau tai išsiaiškino, tai ir lobį rado.)

Na, o lobio viduje buvo keli mašeliai guminukų – vaikų džiaugsmas... Nusinešę juos ant šiaudų, dalinosi juos, valgė, žodžiu, buvo laimingi.

Apskritai šis žaidimas – lobio ieškojimas – Liutaurui taip patinka, kad kartais atrodo, galėtų n kartų eiti ir tose pačiose vietose ieškoti, slėpti ir vėl ieškoti...

Beje, sekmadienį dar kartą sužaidė šį žaidimą su kiek vyresniais kaimynų vaikais. Žinoma, jiems šios užuominos buvo aiškesnės, ir lobį pavyko rasti greičiau, be mūsų pagalbos, tačiau ir jiems buvo labai smagu. Lobis gi tam kartui buvo dižiulis arbūzas. Kurį dieną prieš taip ir pamiršau atnešti svečiams ant stalo...

Į mūsų „akmeninės” savaitės temą labai norėjau supažindinti Liutaurą su laidyne, juo labiau, kad kaimynas Saulius kaip tik tokią buvo atsivežęs, tačiau išsiaiškinome, kad net aštuonmečiui nėra taip paprasta ja naudotis, tad atidėjau savo ketinimus vėlesniam laikui...

Literatūra

Savaitės pradžioje važiavome į biblioteką. Išmokusi praeito apsilankymo bibliotekoje pamoką, kuomet pusė pasiimtų knygelių buvo visai bevertės, ir neturėjome paskui ką skaityti, šįkart sutarėm su vaikais taip: jei kokia knygelė labai patinka, pirmiausiai pavartome ją pačioje bibliotekoje. Tuomet iš jų išsirenkame kiekvienas po dvi labiausiai patikusias. Likusias renku aš. Taigi iš bibliotekos šįkart išėjome nešini tikrai neblogu laimikiu. 

Tarp visų kitų knygų, Eglės pavyzdžio padrąsinti, pasiėmėme amerikiečių klasiką – Lauros Ingalls knygą „Namelis prerijose”. Kiek atsargiai bandžiau pradėti skaityti, žiūrėdama kaip vaikai ją priims, bet veltui nerimavau, nes vaikai kaip prirakinti klausėsi mano skaitomo pasakojimo. Knyga tikrai verta gyvosios knygos vardo. Per keletą dienų įveikę virš 100 puslapių, sužinojome tiek apie pačių prerijų gyvenimą, tiek apie tai, kaip jose yra statomi namai, kaip įrengiama krosnis, sumeistraujamos durys, vyriai, skląsčiai, kaip galima perplaukti pakinkytu furgonu upę, užklimpti juodoje žemėje, apsisaugoti nuo vilkų ir kt. Negana to, pasakojime gausu gero elgesio pavyzdžių, kuriuos beskaitydami aptarėme. Nepatinka man tik viena šios šeimos detalė – kad tėtis rūko. Visa kita – labai laiku, labai į temą tiek mūsų statomam namui, tiek elgesio modeliavimui, tiek kitoms šios šeimos detalėms (pvz., kad šeimoje yra grojama smuiku).

Turiu įtarimą, kad šią knygą skaitysime ilgai, nes Liutauras vis prašo sugrįžti prie jam labiausiai įstrigusių vietų: užklimpusio furgono, ant kojos mamai nukritusio rąsto, vilkų gaujos apsupto namelio...

Kitų knygų, paimtų iš bibliotekos, net nespėjome atsiversti – Ingalls šeimos istorijos pakako visai savaitei, visiems atvejams.

Matematika

Jau jaučiu, kad su matematika turėtume judėti į priekį, nes kasdienėse situacijose Liutauras visai puikiai valdo skaičius. Turėdamas dvi lazdas ir paklaustas, kiek jam dar reikia lazdų, kad susiręstų palapinę iš šešių kartelių, mitriai suskaičiuoja, kad trūksta dar keturių.

Tuo tarpu Magdė irgi, panašu, kad pradeda suprasti daiktų skaičiavimo esmę. Ne kartą pagavau ją įvardijančią dviejų ar trijų daiktų grupę.

Muzika šią savaitę darė pauzę kartu su poezija. Na, apart eiliuotų lobio ieškojimo užuominų. Atsigriebsim ateityje.

Dailė gi tuo tarpu buvo nepamiršta. Ypač Magdės, kuri tarsi atrado piešimo džiaugsmą. Buvo dienų, kai atrodė, kad ji nepaleidžia iš rankų teptuko, vis kažką fantazuoja, lieja... O Liutaurui per gimtadienį gavus piešimo ant stiklo dažų rinkinį, kartu su Liutauru taip įsijautė, kad tą pačią dieną visus dažus ir išeikvojo... Tokie štai mažieji mano menininkai... ;)

12-oji savaitė. Drugeliai.

Biblija
Taip nutiko, kad Eglė atvežė mums įvairių darbelių ruošinių, tad, naudodamiesi proga, dar kartą prisiminėm Mozės susitikimą su Dievu degančiame krūme. Taip pat skaitėme apie Loto ir jo šeimos išėjimą iš Sodomos bei apie tai, kaip Loto žmona buvo nubausta už nepaklusnumą. Nors ir kiek paviršutiniškai, bet bandžiau užkabinti paklusnumo ir nepaklusnumo temą.

Deja, jau trumpėjantys vakarai (kaip žinia, sodyboje esame be elektros, o tai reiškia – priklausomi nuo saulės ritmo) gena mus į kampą, o mes vangiai spėjame prie jo derintis, tad kenčia vakaro skaitiniai. Bandysime ieškoti alternatyvų...

Įpročiai
Nuosekliai laikausi savo bandymo vaikus mokyti tvarkos. Kai kur norėčiau būti griežtesnė, bet sumoj visai neblogai einasi. Net ir smulkias Lego detales, pasirodo, visai įmanoma tiems mažiems pirščiukams sudėti į dėžes prieš einant gult. Čia, aišku, man įtaką padarė J. S Abbott šiuo metu skaitoma knyga „Mother at Home“, kurioje apstu gerų įžvalgų ir naudingų patarimų. Todėl paraleliai stebiu ir paklusnumo/nepaklusnumo apraiškas, kurios, kiek pastebiu minint įvairiose knygose, yra viso auklėjimo pagrindas.

Gamta
Nors šios savaitės mūsų tema – drugeliai ir vikšreliai, tačiau iš inercijos dar ir šią savaitę tiek mudu su Darium, tiek vaikai intensyviai stebėjome paukščius. Džiaugiuosi, kad vaikai ėmė atidžiau stebėti aplinką – dažnai pamato skrendančius paukščius (ypač Magdė) net tuomet, kai dar aš jų nematau. Taip ne kartą vėl lydėjome akimis savo kaimyną suopį, keletą sykių matėme skrendant gegutę (Darius pažįsta, tai ir mums rodė), vaikai ne kartą danguje pažino kregždučių pulkelius, skrendančias ir vis klykaujančias gerves, varnas, šarkas, o man ir Liutaurui sykį nusišypsojo laimė pamatyti pro automobilio langą pamiškėje ir gražuolį kėkštą.

Kaip savaitės viduryje supratau, su drugeliais būtų buvę geriau pažindintis vasaros pradžioje, na bet yra kaip yra. Padariau iš vielos ir tiulio vaikams po tinklelį drugeliams gaudyti. Ir, aišku, pirma panorau išbandyti pati, nes iki šiol nebuvau bandžiusi gaudyti drugelių... Prisipažinsiu – labai patiko. Bėgi sau per pievą niekam nesuprantama trajektorija, o drugelis vedžioja tave už nosies... Juokas tik ima... :D Perleidau netrukus tą džiaugsmą vaikams, nors šie, pamatę, kad tai nėra taip paprasta, vėl grąžino tinklelius ir prašė manęs tęsti medžioklę. Tokiu būdu pavyko mums sugauti keletą kopūstinių baltukų, keletą ne itin išvaizdžių rusvų drugelių, kurių pavadinimų, deja, taip ir nesugebėjau išsiaiškinti (nes turimas mūsų drugelių vadovas ne toks paprastas, kaip tas, apie paukščius), taip pat nedidelį melsvą drugelį ir pleštekę dilgėlinuką – taip, taip, aš vis galvojau, kad turėtų būti plaštakė, o štai dabar sužinojau, kad yra tokia drugelių šeima – pleštekės...

Mūsų terariumo gyventojai vikšreliai, deja, nepradžiugino mūsų jokiais virsmais. Sprindis ir toliau sau oriai įsitaisęs ant pušies šakelės, o mūsų kapinėse rastas sfinksas lyg ir bandė nerti kažkokį kokoną, bet labai keistai – ant indo dugno, kažkaip horizontaliai, o galiausiai tą kokoną paliko ir baigė savo dienas šalia jo. Taip ir nesupratau, kas čia jam šovė galvon... Na, gal kitą vasarą ką nors tobuliau pavyks su tais vikšreliais nuveikti... Šiemet kažkaip nesėkmingai.

Taip nutiko, kad vieną rytą, lauke bekalbėdama su mama telefonu ir ganydama akis po pamiškės luomą, apstulbau – man prieš akis, grakštus tarsi koks šiaurinis elnias, lengva ristele bėgo... briedis. Baltomis blauzdomis, didingais ragais pasipuošęs. Man sušukus: „Žiūrėkit, briedis!“, šis sustojo, atsisuko į mane ir laukė tarsi, ką aš darysiu. Deja, kol aš atsisveikinau su mama ir įsijungiau telefono kamerą, šis sau ramiai nurisnojo už krūmų... Bet pamatyti šį gražuolį pavyko mums visiems. Likom sužavėti.

Išvykos
Jau galvojau, kad ši savaitė apsiribos pasivaikščiojimu po apylinkes. Tačiau taip nutiko, kad pagaliau baigėsi lietingos dienos, o tai reiškė, kad turime važiuoti vežtis šiaudų savo namukui. Taip netikėtai pusantros dienos praleidome nupjautų rugių lauke. Buvau maloniai nustebinta vaikų kantrybe, ištverme ir paklusnumu. Matomai tai, kad visi nuolat laikėmės krūvoje, o ne lakstėm kas kur sau, padarė savo. Nepaisant didžiosios laiko dalies ne itin patogiai praleistos krovininio autobusiuko kabinoje, vaikai mėgavosi mūsų kompanija, mes – jų. Kai antros dienos vakare grįžome namo, galvojau, kad vaikai bus irzlūs ir pavargę. Tačiau, mano nuostabai, jie gražiausiai dar žaidė lauke, kol mes su Darium iki vėlumos krovėme šiaudų kitkas į pastogę...

Dailyraštis

Magdė ir toliau įnirtingai bando rašyti tiek savo vardą, tiek kitokias „raides“. Liutauras tuo tarpu šią savaitę beveik nieko nerašė. 

Žaidimai

Pusę savaitės vis lijo. Tad didžiąją dalį laiko kiurksojom namelyje. Žaidėm Pictureka žaidimą, dėliojom raidžių dėliones, piešėm, karpėm, žodžiu, bandėm visaip kaip išnaudoti naudingai laiką...

O kai jau lyti liovėsi, kol aš bandžiau susigaudyti, ką čia įdomaus šią savaitę nuveikus, Liutauras pats pasičiupo mano vartomą knygą ir pareiškė, kad jis nori statyti... bivaką – tokią iš šakų suręstą lauko palapinę-slėptuvę. Taigi pasiėmėme sekatorių ir išėjome į mišką. Tiesa, jo net nepriėjome, nes pakeliui radome labai tinkamą ne vietoje išdygusį alksnį, kuris mums kaip tik labai tiko. Pastatėm. Štai jums ir bivakas... :)

Tačiau kažkaip nepernelyg patogus tas bivakas pasirodė, tad vaikai sugalvojo, kad jiems reikia rimtesnės palapinės kur kitur. Iškauliję krūvą paklodžių ir visokių paklotų, iš savo smėlynės-laipynės lipdė sau buveinę...

O tarp visų paklodžių radę miegmaišį, dar ir namelyje žaidimų prisigalvojo... :) Visokius sliekus žaidė... Žodžiu, kol mudu su Darium prie namo darbavomės, vaikai smaginosi savaip. 

Literatūra

Mano jau minėti žaibiškai trumpėjantys vakarai atėmė iš mūsų skaitymo malonumą. Vos kartą kitą praeitos savaitės P. Mašioto „Morkas“ spėjom perskaityti, ir viskas... :/ Na, nieko, grįšim į miestą, atsigriebsim. Nes kitu dienos metu tam kartui nerandu, kaip ir kada skaityti.

Matematika

Taip pat lieka tam kartui rezerve. Specialiai nieko nedarom, tik progai pasitaikius skaičiuojame daiktus, sudedame, atimame, kas po ranka pasitaiko.

Muzika, Dailė ir Poezija – laukia rudens mieste...

O aš tuo tarpu pati kaupiuosi naujam etapui, nes jei visą vasarą mūsų didžiausias dėmesys buvo gamtai, tai dabar, kuomet ji po truputį ima ruoštis rudens ir žiemos poilsiui, mes bandysime išnaudoti tas paskutines trumpėjančių dienų akimirkas. O paskui – žiūrėsime, kaip čia kas mums mieste eisis...

11-oji savaitė. Paukščiai II.

Biblija
Kiek apsileidę mes šią savaitę dėl įtemptos grindų betonavimo savaitės. Vos kartą paskaitėm apie Jericho miestą, pakalbėjom apie Dievo stebuklų galybę ir viskas tuo baigėsi. Kita vertus, mano tykūs rytai, kupini skaitymo ir apmąstymų, kuomet vaikai dar miega, įtakojo tai, kad su Liutauru nemažai kalbėjomės apie paklusnumą, apie žmogaus gyvenimo prasmę, apie tai, kas patinka ir kas nepatinka Dievui. Tad gal kartais ir visai nieko tokios nelauktai užklumpančios įtempto darbo savaitės..?

Įpročiai
Toliau grumiamės su tvarkingumu. Žinau, kad jei būčiau nuosekli, rezultato sulaukčiau tikrai greitai, nes progresas yra. Kita vertus, eilinį kartą neįtilpusi dienose ir vėl besivydama vakarą, imu ir greitai viską sumetu nuo grindų į dėžes, nes žinau, kad jei bandysiu štai dabar, visai prieš pat miegą, imti ir taikyti savo auklėjimo principus, įvykiai sugrius į tokią išsitęsusią ir chaotišką grandinę, jog nieko nebesinorės kitą rytą – tik miegoti. Tad viliuosi, jog statybų maratonui pasibaigus ir grįžus į normalias vėžes, susispausim su tuo nuoseklumu diržus ir kaip nors... Kaip nors... :) Nes kremtu knygas, vanojančias man per kuprą, vieną po kitos, konspektuoju ir viliuosi būti tobulesnė mama... :)

Gamta
Kaip jau buvau minėjusi, šią savaitę tęsiame paukščių temą. Pirmadienį sulaukėme kurjerio atvežtų užsisakytų knygų apie paukščius: „Lietuvos paukščių pažinimo vadovo“ ir „Klega miškai paukščių balsais“. Dvi labai skirtingos bet viena už kitą nuostabesnės knygos, apie kurias parašysiu vėliau. Dabar gi grįžtame prie to, kad šių knygų pagalba šiaip ne taip išsiaiškinome, kad mūsų kiemo dažniausi svečiai – elementariausios didžiosios zylės. Tiesa, aš čia buvau ta didžioji stebėtoja, vieną rytą anksti kėlusi ir bandžiusi pagauti bent vieną paukštuką, kol jis nespės dingti iš mano vangiai fokusuojančios telefono fotokameros... Šiaip ne taip pagavau blankų vaizdelį, bet vis tik pagavau ir buvau laiminga, galėdama šioje istorijoje padėti tašką. :) Nes mano trumparegės akys be fotokameros niekaip visų tų nenuoramų pastebėti nespėdavo. Dabar gi bus ramu... :)

Dar mūsų kiemą lanko taip pat žvirblinių paukščių būrio kokie tai atstovai – rusvi paukštukėliai. Bet jų kol kas identifikuoti nepavyko. Užtat vis matome greta gyvenantį suopį – matomai, jo ir plunksną tąkart buvome radę. Nes tai jis pamiškėj ant pušaitės viršūnės tupi ir mums pravažiuojant neša kudašių tolyn, tai šiaip sparnais moja kur tolėliau ar aukštėliau...
O štai savaitei įpusėjus mus nustebino dar ir trys gandrai, virš pat mūsų nosių ėmę sukti ratus, o vienas net ant statomos mūsų trobos stogo bandė tūpt. Trumpam. Tuoj vėl pakilo ir su kitais dviem savo bendrais nuskrido toliau. Stovėjom mes visi lauke žado netekę, galvas į viršų užvertę, ir aikčiojom... O savaitės pabaigoje ir dar 70 gandrų, sukančių ratus virš mūsų sodybos, stebėjome. Kiek nuliūdę, kad taip anksti šiemet šie paukščiai būriuojasi. Šaltas ruduo, matomai, laukia... :(

Išvykos
Kad nebūtų taip liūdna, kol dar galim, tęsiam savo pažintį su Neries regioninio parko pažintiniais takais. Šįkart nuvažiavome prie Saidės rėvos ir ten pat esančio 1 km ilgio pažintinio tako. Pradžioje vaikai kojas sukišo į seklų upeliuką, krykštavo žiūrėdami į nedideles čia plaukiojančias žuveles, paskui šiaip šniukštinėjo aplink pakrantės akmenis, nuvirtusius medžius, samanas ir dumblius. Čia pat stūksojo šimtamečiai ąžuolai, po kojomis ir akimis kliuvo dideli apsamanoję akmenys – lyg ne Lietuvos miške vaikščiotum...

Patraukėme Nėries santakos link. Smagus miško takelis, netikėtai nuvirtęs lazdynas, Saidės akmuo, ir mes jau santakoje. Vaikams norisi ir čia pabraidyti, bet susilaikome. Judame atgal.

Aptinkame čia ir didžialapę liepą, kuri išsklaido bet kokias mano abejones apie tai, kaip gi atskirti, kuri liepa mažalapė, o kuri didžialapė... Po šios išvykos klausimų daugiau neturiu, o jūs?..

Tęsiame savo kelionę pažintiniu taku. Čia vaikai susižavi didžiuliu putų telkiniu prie nuvirtusio medžio per upelį. Negaliu neleisti pabraidyti ir tas putas „pačiupinėti“... :)

Stende skaitome ir apie kitas vietos vertybes, kurių taip lengvai ir nerasi, bet paskaityti ir sužinoti – įdomu.

Magdė nesustodama laipo ant kiekvieno pasitaikiusio kelyje akmens ir šoka nuo jo – džiaugsmo galybė... :)

O man kiek liūdesys širdį kabina. Nes šiek tiek pažįstama nuo vaikystės man ši vieta – vis kyla gerklėje gumulas, spaudžiasi vaikystės prisiminimai, grumiasi su žavesio ir nevilties akimirkomis. Mat visai greta – kažkada mano tėčiui, dar tarybiniais laikais, „paskirtas“ sklypas. Kadaise buvęs kampinis visame kolektyvinių sodų masyve, ant regioninio parko ribos. Dabar likęs tik kraštinis, nebe kampinis, deja, gamtos „suvalgytais“ prieš 30 metų pradėtais turėjusio būti mūsų visų šeimos namo pamatais. Atrandame dailiai išmūrytą garažo arką, kurios net nufotografuoti neišeina – tiek viskas užžėlę. Tik iš tolo matai tarsi kokios pilies liekanas...

Šiaip ne taip, per kaimynų čia per šiuos 30 metų supiltas įvairių atliekų krūvas, tarsi koks paparacis kėblinu vidun į cokolinį, gelžbetoninėmis perdangomis dengtą aukštą. O atminty sukasi „juostelė“, kurioje pamenu tėtį, mūrijusį visas šias sienas, ir mudu su broliu, lakstančius po greta augančiais lazdynais, riešutaujančius...

Tada dar nebuvo čia smalsių kaimynų, kurie tuoj prisistato ir klausia, gal pirkti šį sklypą norime... Nenorime mes jo prikti, nes vienaip ar kitaip jis jau mūsų. Tik ką su juo daryti – štai klausimas...
Tokiom nuotaikom grįžtame namo. Lyja...
Ketvirtadienį išpuola praleisti mieste, tad pasinaudoję proga einame pasivaikščioti savo tradiciniais pasivaikščiojimo takais: Saulės kapinaitės, Rudens gatvė, Antakalnio šilas... Kapinaitėse aptinkame vikšrą, kuris (dabar jau protingi, turime knygą, kurioje viskas parašyta) labiausiai atrodo panašus į Sfinkso drugelio vikšrą. Dedame savo trofėjų į stiklainėlį ir kitądien viežamės atgal į Pūstalaukį, dedame į savo „terariumą“, į kompaniją sprindžio vikšreliui. Gal nesusipeš?..

Na, o rudenėjančiose pievose tuo tarpu galybė laumžirgių. Vienas jų sušlapęs maudosi vonioje, į kurią renkame lietaus vandenį. Išgelbsti šį gražuolį Liutauras. Tegul gyvena...

Dailyraštis
Kad Liutaurui nepabostų vienodi mano prašymai, šią savaitę ranką lavinome ne raides rašydami, o įvairius daiktus vedžiodami. Tuo tarpu Magdę pagavęs savo vardo rašymo įkarštis. Po keletą kartų per dieną prašo sudėlioti iš taškelių jos vardą, kad galėtų jį apvedžioti. O ir šiaip progai pasitaikius čiumpa flomasterį kokį, mūsų pamėgtą daugkartinio piešimo knygelę ir kimba savarankiškai į darbą.

Žaidimai
Kol mes su Darium grindų betonavimo darbais užsiėmę buvome, vaikai, aišku, aplink sukiojosi ir bandė rasti sau įdomios veiklos. Pradžioje, žinoma, būtinai reikėjo išbandyti visus betonavimo įrankius...

O paskui ir kiek smagesnių užsiėmimų atsirado. Pavyzdžiui, ridenimasis nuo žvyro krūvos. Vaikams – džiaugmo, mamai – rūbų plovimo per akis... :))

Na ir, žinoma, kokiam lietaus debesiui užėjus ar šiaip šaltesniam vėjui įsisukus, gera pabūt namelyje bei su Lego kaladėlėmis pažaisti, ką nors naujo subūdavoti...

O kad jau visai taip veltui laikas neprabėgtų, tai dar ir arbatai serenčių žiedų vaikai parūpino džiovinimui. Nuraškė, sutvarkė, kaip turi būt... :)

Literatūra
Negaliu negrįžti prie mano minėtų knygų apie paukščius. Visi sutartinai vartėm ir džiaugėmės įsigiję „Lietuvos paukščių pažinimo vadovą“. Nuoseklaus skaitymo čia daug nėra, bet naudingos informacijos – apsčiai. Tačiau šį kartą mano liaupsės kitai knygai – Alfonso Kazitėno šedevrui „Klega miškai paukščių balsais“. Skaitau ir negaliu patikėti, kad dar yra žmonių, gebančių rašyti tokia turtinga ir vaizdžia kalba. Drąsiai dedu pliusą ir priskiriu prie gyvųjų knygų. Dar daugiau – kai vaikai pradės kopijuoti įvairius raštus, manau, tai bus viena mano knygų favoričių. Ir apie gamtą vaikams nepatrukdys daugiau sužinoti, ir žodyną praplėsti, ir įvairia sakinių konstrukcija savo kalbą praturtinti.
Taip pat ši savaitė žymi trumputėmis knygelėmis. Tai – Prano Mašioto „Morkos“ (ačiū Eglei, kad paskolino) ir lietuvių liaudies pasaka „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Abidvi nepaprastai vaikams patikusios, abi daug klausimų ir (noriu tikėti) minčių sukėlusios. Morkos ir mūsų darže šią savaitę buvo ant bangos – rovė jas vaikai su kaupu ir sau valgyti, ir kaimynams vaišinti...

O pasaka apie gaidelį pasitarnavo mano bandymui pradėti su Liutauru atpasakojimus. Pradėjau nuo sufleruojančių klausimų, kas ką padarė toliau, kas ką atsakė. Mano nuostabai, Liutauras visai neblogai atsakinėjo į mano klausimus, aišku, būdamas perfekcionistas, nepraleisdavo progos susierzinti, jei nežinodavo kokio atsakymo į klausimą. Bet finale likau patenkinta šiuo pirmu bandymu. Magdė, sekdama brolio pavyzdžiu, irgi baisiai nori pasakoti, bet jos pasakojimas toks daugiau dėl pasakojimo, bele pasakoti, tad minties rišlumo dar čia nerasi, tačiau smagu, kad entuziazmas yra. :)
Gaidelio ir pono dvaro istorija, beje, persikėlė net į žaidimų erdvę – net ir smėlio dėžėj buvo statomas pono dvaras ir griaunamas... Tik ponas toks šiuolaikinis – kaip turi būti – su automobiliu, vėjo jėgaine ir visais kitais būtais ir nebūtais atributais.

Matematika šią savaitę buvo išėjusi atostogų... Na, apart paprastų buitinių daiktų skaičiavimų.

Dailė
Pasinaudojusi proga ištrūkti į miestą, nupirkau vaikams popieriaus, akvarelės, kas iš karto ėjo į trasą. Ir, mano akimis, visai net į paukščių temą... Daugiau turbūt pasąmonės lygmenyje, nes šiaip tai Liutauras piešė kažkokią mašiną, o Magdė neva raides rašė... O man tai ne kas kitas, kaip paukštis pas Liutaurą, o pas Magdę – tie ratus virš galvų mums sukę gandrai... :D

Panašu, kad paukščiai man dabar visur vaidenasi... Nes net ir miške susipynusių šakų raizgalynėje mačiau paukščių siluetus ir nieko daugiau... :D

Muzika
Pasižiūrėjusi Eglės užrodytas pianino pamokas, o tiksliau – pirmąją jų, kiek suglumau, kad jose, grodamas Fa#-Sol#-La# pianistas įvardija jas kaip Do-Re-Mi... Dėl laiko stokos toliau nesigilinau, bet tai paskatino ir mane prisiminti solfedžiavimą. Mudvi su Magde vieną vakarą, kol Liutauras su tėčiu žiūrėjo įvairius video apie tornadus ir cunamius, solfedžiavome. Tiksliau, aš rodžiau natų ženklus, o Magdei jie atrodė labai juokingi, tad krykštavo visa apsipatenkinusi. Galiausiai sudėjome savo „Muzikos garsų“ dainelę:

Do – tai dobilas lankoj,
Rė – tai rėtis kubile.
Mi – minutė valandoj,
Fa – facelija melsva [bitinė facelija – mūsų mėgstamas augalas],
Sol – penkta gamos nata,
Lia – lengva rudens migla,
Si – simfonija darni...
Padainuokime visi... Dar kartą...

Kol sukūrėme šią savo versiją, visi prisijuokėme, ypač ties nata Si, nes vis neradome, kas geriausiai galėtų tikti.

Poezija
Kadangi gamta grėsmingai rudenėja, skaitėme labiau rudeniškus R. Skučaitės eilėraštukus. Apie vorą, apie lietų, apie spanguoles... O bebetonuojant grindis, kad būtų linksmiau, su Magde, vis graužiančia morkas, kartojome Obuoliukų eilėraštį. Praktiškai moka mintinai. Ir nenuotabu, nes labai jau mums visiems jis smagus.