13-oji savaitė. Akmenys. Gimtadienis.

Biblija

Dovydas ir Galijotas. Turbūt žinomiausia mano vaikams ši istorija iš visų kitų, nes ne kartą ir filmukas matytas, ir spalvinta, ir kalbėta apie tai, kokio to Galijoto galingo būta ir koks menkas jo akyse atrodė Dovydas, bet kaip su Dievo pagalba nugalėjo tą milžiną. Labai į temą pasitaikė mums Dovydo laidynė su akmenukais, mat šios savaitės tema buvo akmenys.

Taip pat grįžome ir prie Biblijos citatų kortelių, kurias buvome gerokai apleidę. Ir taip jau sutapo, kad tam kartui išpuolė Kol 3:20, kurioje skaitome: „Vaikai, pakluskite savo tėvams, nes tai labai patinka Viešpačiui”. Tuo pačiu pasikartojome ir kitas, anksčiau skaitytas.

Įpročiai, auklėjimas

Toliau dirbame ties tvarka ir paklusnumu. Taip nutiko, kad Liutauras lyg tyčia pradėjo nepaprastai atsikalbinėti. Priėjome to, kad paprašytas pagelbėti tėveliui, vaikinas kategoriškai užsispyrė nedarysiąs ko prašomas.

– Gerai, – sakau, – jei tu nesiruoši paisyti mūsų norų, mes nepaisysime tavųjų. Mes su Magdute važiuosime į parduotuvę, o tu liksi namuose, su tėveliu.

Kaip žinia, važiuoti, nesvarbu kur, Liutauras labai mėgsta. Tad tai jam buvo pakankamai didelė bausmė. Vaikinas vertėsi per galvą, bandydamas mane permaldauti, siūlėsi dabar jau padėti ir bandė visaip kaip kitaip išsiderėti, tačiau tvirtai laikiausi savo, ir į parduotuvę jo nesivežėm. Tuo tarpu turėjome progą prisiminti, kokie yra paklusnumo Biblijoje pavyzdžiai: kas nutiko Adomui ir Ievai, kaip Loto žmona nepaklausiusi Dievo pavirto druskos stulpu. Daviau ir asmeninį pavyzdį: kuomet tėveliui ko nors prireikia, aš nepuolu atsikalbinėti ar skubėti sakyti „ne“. Anaiptol – viską metusi lekiu jam į pagalbą ir darau, ką esu prašoma padaryti. Nes mes tam ir esame šeima, kad vienas kitam padėtume. Reziume: likusią savaitės dalį Liutauras buvo šilkinis... Visur kur siūlėsi padėti, dažnai imdavosi iniciatyvos padaryti vieną ar kitą darbą net vietoj Magdės. Išvykus paskutiniams svečiams Liutauras net ėmėsi indų plovimo, o Magdė – rūbų skalbimo ir džiovimo... Likau apstulbus... Žodžiu, panašu, jog auklėjimo pamoka suveikė. Tiesa, prie to prisidėjo ir mūsų šią savaitę skaityta knyga, bet apie tai – vėliau.

Na, o Magdė tuo tarpu irgi prašosi kokios rimtesnė pamokos – manau, tokiai proga bus kitą savaitę...

Gamta. Savaitės tema – akmenys

Kadangi įvairaus dydžio akmenukų aplink mus netrūksta, žiūrinėjome, kokių spalvų akmenukų prie mūsų esama. Radome baltų, pilkų, rausvų, rusvų, gelsvų, juodų, margų. Tuomet plovėme juos vandeniu ir stebėjome, kaip sušlapę vandenukai keičia spalvą. Paskui gi klausiau vaikų, iš ko yra padarytas žvyras. O smėlis? Išsiaiškinome, kad tiek smėlis, tiek žvyras – tai tie patys akmenėliai, tik labai maži. Na, o pasigardžiavimui, sklaidėme su vaikais knygelę „Gems tell their secrets“ ir žiūrėjome, kokių brangakmenių pasaulyje esama bei kokie akmenys yra patys brangiausi, kiečiausi, kaip tie brangakmeniai susidaro (man pačiai tai buvo nauja), kur akmenys naudojami: statyboje, mene, įrankiams, ginklams gaminti, papuošaluose, laikrodžiuose (tuo pačiu sužinojome, kokiu principu veikia kvarcinis laikrodis).

Išvykos

Taip jau nutiko, kad išpuolė savaitės viduryje Liutauro gimtadienis. Svečių nestigo, todėl kažkur išvažiuoti nebuvo kada. Apart kelionės į IKEA suvalgyti taip Liutauro mėgstamų ledų ir sekmadienio vakarą netikėtai išpuolusio pasivažinėjimo iki gretimo miško, kur sugedo mūsų draugų mašina, niekur taip ir nenukakom... Na, nedidelė bėda – veiksmo ir įspūdžių vaikams ir taip pakako.

(Ačiū Eglei už gimtadienio nuotraukas)

Dailyraštis

Liutauras vėl ėmėsi rašyti Emilijai ir Sofijai laišką. Pastebiu, kaip greitėja jo rašymo tempas. Jei anksčiau dėl poros sakinių laiško reikėjo gerai pasukti galvą – ar jį verta skaidyti į dalis, ar ne, tai dabar vaikinas, regis, nė nemirktelėjęs ima ir per keletą minučių suraito visas raides. Manau, kad dar laiškas kitas tokiu stiliumi, kaip kad rašome dabar (kuomet raidės yra mano parašomos pieštuku, o jis jas apvedžioja), ir imsimės bandyti savarankiško raidžių rašymo.

Magdė gi neatsilieka broliui iš paskos ir taip pat vis prašo, kad padėčiau jai rašyti laiškus...

Na, o grįžtant prie abėcėlės, tęsėme toliau pažintį su raidėmis. Šį kartą kalbėjome apie C.

Pradžioje dekoravome raides blizgiais rutliukais bei boružėlėmis ir drugeliais, paskui vaikai sumanė pasiimti žirkles. Liutauras savo raidę iškirpo, o sesei pasirodė smagiau visą lapą sukarpyti. Tai laimė, kad spėjau nufotografuoti jos darbelį dar prieš tai. :) Kadangi norėjau ant lapo surašyti ir žodžius, prasidedančius šia raide, pasiūliau Liutaurui užklijuoti jo raidę ant spalvoto popieriaus. Pradžioje vaikinas kiek abejojo mano pasiūlymu, bet paskui pamatė, kad tikrai gražu, ir sutiko. Užrašėme aplinkui žodžius, kuriuos prisiminėme prasidedant C raide: citrina, cukrus, cirkas, cikorija, ciberžolė, centas, centras, cunamis, cepelinai, cinamonas, cimbolai.

Po poros dienų taip nutiko, kad Magdė neatsargiai imdama popierių, užkliudė brolio darbelį ir perplėšė ten priklijuotą jo raidę. Visas nelaimingas vaikis atbėgo guostis, bet kai pasiūliau tą raidę imti ir atgal priklijuoti, nubėgo to ir daryti. Netrukus jau visas laimingas nešė man rodyti savo darbelį, bet šis ėmė ir nukrito ant šviežiai nupjautos žolės. O kadangi „remonto” darbus vaikis atliko ne su paprasta, bet dvipuse lipnia juosta, dabar vietomis matėsi prilipusios žolės. Liutauras vos nepuolė į neviltį, tačiau kai pasakiau, kad taip net gražiau, jis sutiko ir dar kartą – dabar jau specialiai – numetė savo darbelį ant žolės, kad visur, kur tik gali, apliptų jis žole. Rezultatas mažąjį menininką džiugino, visi liko patenkinti.

Žaidimai

Kai statomas namas – pilnas šiaudų, turbūt net nereikia klausti, kur persikelia žaidimo aikštelė... Pradžioje savaitės šiauduose vaikai statėsi visokias palapines, žaidė slėpynių, paskui smaginosi mėtydami ir drugelių tinkleliu gaudydami šiaudus iš čia pat stovinčios vonios, pilnos lietaus vandens.

Galiausiai sugalvojo susidėlioti iš įvairiausių lentų taką į šlaitą ir per jo keterą...

Savaitgalį, į svečius pasikvietę Emiliją, Sofiją ir Matą bei Joną su Motiejumi, šventėme Liutauro gimtadienį, kurio metu veiklos vaikams irgi netrūko. Buvo smagu stebėti penkiamečius, jau visai rimtai besiskirstančius vaidmenimis ir žaidžiančius jiems vieniems suprantamus žaidimus.

Na ir, žinoma, tradicija tampa mūsų gimtadieninis „Lobio ieškojimas”, kuomet ant lapelių surašiusi užuominas, suslapstau jas skirtingose vietose, o vaikai, gavę pirmąją, ieško antrosios, kurioje parašyta, kur ieškoti trečiosios, ir taip, kol galiausiai būna nurodyta, kur yra paslėptas lobis. Užuominų tiek, kiek jubiliatui metų. Taigi šiemet jos buvo penkios:

1.
Stovi plytų kauburys.
Šiaurės pusėje – plyšys.
Ten raštelis nedidukas
Su raidelėm ir skaičiukais.
(Buvo įdomu patikrinti, ar vaikai susigaudo, kur yra šiaurė. Nors kalbėta ne vieną kartą, bet, žiūriu, dar sunkokai supranta)

2.
Gale daržo gėlės žydi.
Jas saulėgrąžom vadina.
Na, o joms iš dešinės –
Toksai kuolas... Apžiūrėk!
(Gana lengvai rado pagal šią užuominą sekančią)

3.
Ten, kur smėlio pribarstyta,
Žaidžiat kur su mašinytėm...
Ten iš pietvakarių štai
Stovi kastuvas nūnai.
Apžiūrėkit atidžiai,
Rasit vėl kažką tenai.
(Gal nepakankamai tiksli buvo užuomina, nes ne patį kastuvą, kurio kote buvo įkištas lapelis, bet visur aplinkui ieškojo vaikai)

4.
Namas stovi su šiaudais.
Palypėkite jūs jais.
Prie kolonos, vidury,
Ten, aukštai pasiekt gali
Tokią skylę lubose –
Rask raštelį baltą tą...
(Pradžioje uoliai pulta ieškoti prie pačios kolonos, nesusigaudant, kas per skylė lubose. Pasufleravus, rado paskutinę užuominą netoli angos, vedančios į palėpę.)

5.
Stovi tarp beržų namelis,
O jame – mažos durelės.
Ten, už jų, bus kairėje
Paruošta tau staigmena.
Ji rausvos ryškios spalvos,
Juosta mėlyna ją juos...
(Kaip ir reikėjo tikėtis, namelis pirma vaikams atrodė būsiąs tas, kuris yra mūsų vasarnamis. Tačiau užuominoje buvo minimas kitas – galybės beržų apsuptyje stovintis mūsų taip vadinamas vištinykas. Kai jau tai išsiaiškino, tai ir lobį rado.)

Na, o lobio viduje buvo keli mašeliai guminukų – vaikų džiaugsmas... Nusinešę juos ant šiaudų, dalinosi juos, valgė, žodžiu, buvo laimingi.

Apskritai šis žaidimas – lobio ieškojimas – Liutaurui taip patinka, kad kartais atrodo, galėtų n kartų eiti ir tose pačiose vietose ieškoti, slėpti ir vėl ieškoti...

Beje, sekmadienį dar kartą sužaidė šį žaidimą su kiek vyresniais kaimynų vaikais. Žinoma, jiems šios užuominos buvo aiškesnės, ir lobį pavyko rasti greičiau, be mūsų pagalbos, tačiau ir jiems buvo labai smagu. Lobis gi tam kartui buvo dižiulis arbūzas. Kurį dieną prieš taip ir pamiršau atnešti svečiams ant stalo...

Į mūsų „akmeninės” savaitės temą labai norėjau supažindinti Liutaurą su laidyne, juo labiau, kad kaimynas Saulius kaip tik tokią buvo atsivežęs, tačiau išsiaiškinome, kad net aštuonmečiui nėra taip paprasta ja naudotis, tad atidėjau savo ketinimus vėlesniam laikui...

Literatūra

Savaitės pradžioje važiavome į biblioteką. Išmokusi praeito apsilankymo bibliotekoje pamoką, kuomet pusė pasiimtų knygelių buvo visai bevertės, ir neturėjome paskui ką skaityti, šįkart sutarėm su vaikais taip: jei kokia knygelė labai patinka, pirmiausiai pavartome ją pačioje bibliotekoje. Tuomet iš jų išsirenkame kiekvienas po dvi labiausiai patikusias. Likusias renku aš. Taigi iš bibliotekos šįkart išėjome nešini tikrai neblogu laimikiu. 

Tarp visų kitų knygų, Eglės pavyzdžio padrąsinti, pasiėmėme amerikiečių klasiką – Lauros Ingalls knygą „Namelis prerijose”. Kiek atsargiai bandžiau pradėti skaityti, žiūrėdama kaip vaikai ją priims, bet veltui nerimavau, nes vaikai kaip prirakinti klausėsi mano skaitomo pasakojimo. Knyga tikrai verta gyvosios knygos vardo. Per keletą dienų įveikę virš 100 puslapių, sužinojome tiek apie pačių prerijų gyvenimą, tiek apie tai, kaip jose yra statomi namai, kaip įrengiama krosnis, sumeistraujamos durys, vyriai, skląsčiai, kaip galima perplaukti pakinkytu furgonu upę, užklimpti juodoje žemėje, apsisaugoti nuo vilkų ir kt. Negana to, pasakojime gausu gero elgesio pavyzdžių, kuriuos beskaitydami aptarėme. Nepatinka man tik viena šios šeimos detalė – kad tėtis rūko. Visa kita – labai laiku, labai į temą tiek mūsų statomam namui, tiek elgesio modeliavimui, tiek kitoms šios šeimos detalėms (pvz., kad šeimoje yra grojama smuiku).

Turiu įtarimą, kad šią knygą skaitysime ilgai, nes Liutauras vis prašo sugrįžti prie jam labiausiai įstrigusių vietų: užklimpusio furgono, ant kojos mamai nukritusio rąsto, vilkų gaujos apsupto namelio...

Kitų knygų, paimtų iš bibliotekos, net nespėjome atsiversti – Ingalls šeimos istorijos pakako visai savaitei, visiems atvejams.

Matematika

Jau jaučiu, kad su matematika turėtume judėti į priekį, nes kasdienėse situacijose Liutauras visai puikiai valdo skaičius. Turėdamas dvi lazdas ir paklaustas, kiek jam dar reikia lazdų, kad susiręstų palapinę iš šešių kartelių, mitriai suskaičiuoja, kad trūksta dar keturių.

Tuo tarpu Magdė irgi, panašu, kad pradeda suprasti daiktų skaičiavimo esmę. Ne kartą pagavau ją įvardijančią dviejų ar trijų daiktų grupę.

Muzika šią savaitę darė pauzę kartu su poezija. Na, apart eiliuotų lobio ieškojimo užuominų. Atsigriebsim ateityje.

Dailė gi tuo tarpu buvo nepamiršta. Ypač Magdės, kuri tarsi atrado piešimo džiaugsmą. Buvo dienų, kai atrodė, kad ji nepaleidžia iš rankų teptuko, vis kažką fantazuoja, lieja... O Liutaurui per gimtadienį gavus piešimo ant stiklo dažų rinkinį, kartu su Liutauru taip įsijautė, kad tą pačią dieną visus dažus ir išeikvojo... Tokie štai mažieji mano menininkai... ;)