2022 m. balandžio 24 d., sekmadienis

31-32 savaitės. Viskas tėra iliuzija...

Žiūriu į mokslo savaičių skaičių ir negaliu patikėti, kad liko tiek nebedaug iki mokslo metų pabaigos. Vos pora mėnesiukų, ir... vasara. O tam kartui – neiškentėm nugriebti gabalėlį atostogų. Nežinau, ar nuo mokslų pavargo vaikai (nes tai, kad nori atostogų, jie gali sakyti ištisus metus, kada bepaklaustum), bet aš pati tikrai šiek tiek pavargau nuo visų reikalų galybės įvairiose sferose, todėl bent vienoj sferoj turėti šiokį tokį atokvėpį – tikra palaima... Tiesa, ji praeina taip greitai, kaip ir žibučių žydėjimas – čia jos žydi, čia jau, žiūrėk, nei kvapo nerasi. Tai taip ir su atostogomis – žiū, jau ir pamiršau, kad jų būta... :)


Kita vertus, jei laikas prabėgo greitai, vadinasi nesėdėjome ant sofos rankų sudėję ir į lubas nežiūrėjome. Pavasariniai darbai lauke ir darže ginė vienas kitą, o čia dar taip sutapo, kad 55 viščiukai inkubatoriuje išsiperėjo ir visus apkerėjo...

Pirmiausia patys šokinėjome aplink juos....



... o prieš pat Velykas Magdei kilo idėja įsidėti keletą mažylių į dėžutę ir nusivežti parodyti juos smuiko mokytojai bei keliems jos mokiniams. Kadangi turėjome tądien reikalų ir mokykloje, nusivežėme viščiukus ir ten. Matydami, kaip vaikai ir mokytojai džiaugėsi tokiu mūsų atvežtu pūkuotu netikėtumu, džiūgavome ir mes – staigmena pavyko!


Po visko skubėjome namo, kur toliau ruošėmės Velykoms...
Nusipirkome šiemet labai mandrų dažų su perlamutru, kuriuos pašildžius tiesiog reikia užtepti ant kiaušinių. Taigi eksperimentai virtuvėje buvo nekasdieniški.



Taigi – Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes ir prisikėlimą paminėjome, dar su draugais, kurie atvažiavo pasiimti būrelio viščiukų į savo ūkį, pabendarvome, galime gyventi toliau... :) 


Gaudydami gražius saulėtus orus, išsiruošėmę vieną dieną Panerių tunelio apžiūrėti. Seniai buvo mintis ten nukakti, bet vis progos neištaikydavome. Dabar gi, vis dažiau su vaikais kalbantis apie įvairias žmonių sukeltas negandas ir karus, turėjome progą pakalbėti ir apie II-ojo pasulinio karo genocidą bei nukakti į Panerius. Jei sugalvosite keliauti ten ir jūs, labai siūlau pasiimti su savimi orientavimosi žemėlapį – iš karto matysite galimus patekimo prie tunelio kelius. Taip pat, jei mėgstate interaktyvias pramogas, galite pasinaudoti taip vadinamu Actionbound'u „Paneriai pavasarį“:

Patys jo neišbandėme, nes mūsų maršrutas prasidėjo nuo kitos vietos, bet gal jums pravers. Mes tuo tarpu vadovavomės žemėlapiu.

Dar pravertė šis neakivaizdinio Vilniaus lankstukas, kuriame galite rasti glaustą informaciją apie įdomiausius Panerių objektus.


Tiesa, labai norėjome surasti po geležinkeliu esančią vandens pralaidą, kuria gyventojai naudojasi vietoj pėščiųjų perėjos, tačiau mums nepavyko jos rasti – matomai, ne ten ieškojome. :) Na, bet radome kitų vertų dėmesio objektų.

Ar jūs vaikystėje darydavote bandymus su monetomis, padėtomis ant traukinio bėgių? Mes darydavome. Visada įspūdinga būdavo pamatyti, kas lieka iš monetos, per ją pervažiavus traukiniui. Todėl ir vaikams pasiūlėme padaryti tą patį. 




Mūsų nuostabai, po traukinio „preso“ vis dar matėsi ant monetos nominalo žymės... :)

Na ir, žinoma, įdomiausias buvo pats Caro laikų geležinkelio tunelis... Stulbinęs tiek savo masteliu, tiek yrančių plytų spalvomis, tiek ta įgriuvimo grėsme, kuri ypatingai tikroviškai atrodė toliau keliaujant virš tunelio mišku ir matant įvairiose vietose didžiules įgriovas...





Ne veltui kitą tunelio galą radome užbarikaduotą – pro tarpus matėsi apgriuvusi ir žemių bei šiukšlių priversta ertmė...


Užtat visai šalia aptikome įrengtą pavėsinę su griline, kur Liutauras tuoj puolė draugams demonstruoti savo pamėgtą ugnies skiltuvą. Tiesa, praktikoje įsitikinome, kad nėra taip paprasta uždegti iš pažiūros sausus lapus. Gal kantrybe apsišarvavus ir pavyktų, bet mes neišsivertėme be papildomų vatos gabalėlių ugniai įžiebti.


Prieš tai, tiesa, miške buvome sustoję mini piknikui, tad drąsiai kupini jėgų galėjome tęsti savo kelionę po Panerius ir, apsukę ratą, grįžti namo.



Kitądien suorganizavau bendraminčiams pamoką apie video montažą, pristatydama pagrindinius video montažo principus. Ta proga vaikams pasiūlėme sugalvoti kokį nors siužetą filmavimui, paskui susikelti nufilmuotą medžiagą į kompiuterį ir pabandyti iš to sumontuoti filmuką. Po ilgokų diskusijų buvo nuspręsta nufilmuoti vaidybines situacijas apie tai, kaip vienose ir kitose situacijose elgiasi berniukai ir mergaitės. Deja, vienos iš „aktorių“ mama nenorėjo, kad keltume tuos filmukus į Youtubą, tad galutiniu rezultatu pasidalinti negaliu. Tačiau galiu pasakyti, jog vaikai gavo įdomios patirties išbandydami naujas programas, efektus, bandydami susidoroti su užduotimi ir turėdami galimybę pasižiūrėti, kaip tai daro kiti.

Liutauras išbandė montavimo programą Filmora, kuri jam labai patiko. Magdė tuo tarpu atrado, kad ir jos pamėgtame iPad'e yra montavimo programa iMovie, su kuria, pabaigusi montuoti jau minėtą siužetą apie berniukus ir mergaites, tuoj puolė kurti trumpus filmukus apie įvairius dalykus. Jei norite, užsukite į jos kanalą Youtube platformoje ir patys pasižiūrėkite.

Na, o čia tegaliu pasidalinti sustabdytais kadrais iš jau minėtos vaikų montažo pamokos bei jų sukurtų filmukų:

Draugo Jurgio pradžios užsklanda:


Liutauro dinamiška pradžios užsklanda:



Magdės pradžios užsklanda:


Keletas kadrų iš filmavimo:

Kaip berniukai ir mergaitės šukuojasi:



Kaip berniukai ir mergaitės pieša:



Kaip berniukai ir mergaitės eina žaisti:



Na, ir finalinis atsisveikinimas:


Žodžiu, vaikai ir pabendravo, ir kūrybinę užduotį įveikė, ir susitvarkė su techniniais projekto įgyvendinimo iššūkiais. Visi liko patenkinti ir motyvuoti pratęsti šią patirtį.


Orai, deja, subjuro, bet, naudodamiesi atostogomis, nutarėme ištrūkti į miestą. Nutarėme aplankyti Iliuzijų muziejų. Lietui lyjant prasibrovėm siaurais Vilniaus senamiesčio skersgatviais iki Vokiečių gatvės, o čia štai ant durų raštelis: „Šiandien nedirbame, atsiprašome, ateikite rytoj“... Laba diena... Štai jums ir iliuzija, kad viskas šiame pasaulyje gerai sustyguota, informuota ir organizuota... Deja deja... Muziejus savo Facebook paskyroje, kuri, kaip suprantu, yra pagrindinis muziejaus informacinis šaltinis, nepasivargino pranešti apie planuojamas ekspozicijos pertvarkas. Tiesa, kaip paskui sužinojau, kažkur pranešimų juostoje, po vieno ar kito senesnio skelbimo buvo įsipainiojęs pranešimas apie tai, kad būtent tą dieną jie nedirbs... Taigi – saugokitės iliuzijų, ir viską tikrinkite dešimt kartų – kad būtumėte tikri tuo, ką darote, tuo, ką matote, ir tuo, ką planuojate. ;)

Pakeliui į muziejų:


Tenka apsigręžti ir traukti atgal...


Kita vertus, gyvenimas pilnas netikėtumų ir sutapimų. Nes štai, kartą per metus išsiruošus į senamiestį, eini atsitiktinėmis siauromis gatvelėmis ir sutinki mokyklos laikų draugę, kuri jau beveik 20 metų negyvena Lietuvoje, bet štai savaitei yra atvažiavusi aplankyti artimųjų Vilniuje... Gyvenime nepagalvotum, kad taip įmanoma. Taigi – bet kokiu atveju mūsų išvyka į miestą nebuvo veltui... :)

Atostogų pabaigos proga vaikai sudalyvavo nuotoliniame Velykiniame smuiko koncertėlyje, o visa kita prabėgo daugmaž rutiniškai: šen bei ten besikrapštinėjant, šiuo bei tuo užsiiminėjant, tačiau tai nelabai verta aprašymo, todėl pataupysiu jūsų ir savo laiką... Verčiau susikaupkime ateinančioms savaitėms – gal jos bus labiau įkvepiančios! :)


Pabaigai, kaip visada – trumpas video reportažas iš to, kaip leidome laiką:



2022 m. balandžio 9 d., šeštadienis

29-30 savaitės. Pavasariniai vėjai.

Kartais būna savaičių, kai vos įtelpi į kylančių idėjų ir iš jų išsirutuliojančių projektų verpetą. Tačiau kartais būna tokių, kurias nugairina viską iš galvos išpučiantys šiaurės vėjai. Ir pagalvoji – turbūt reikia ir tokių. Nes tik jų dėka pamatai abi medalio puses...

Pavadinkime tai mini kūrybinėmis atostogomis – tokia savaite, kurioje mažai kūrybos. Todėl situaciją gelbsti paprasti pratybų sąsiuviniai, eiliniai rutininiai darbai ir žinojimas, kad visa tai – laikina...




Projektas

Kiek benorėjau vaikus užvesti ant tolimesnio mūsų „Išgyvenimo“ projekto tako, jie niekaip nesutiko eiti toliau – labai jau jiems norėjosi dar „pažaisti“ su ugnimi. Juo labiau, kad atradę įdomų lietuvišką Youtube grojaraštį apie išgyvenimą gamtoje, sužinojome dar apie vieną ugnies išgavimo būdą – naudojant kalio permanganatą ir cukrų.
Kadangi lauke vyravo stipriai vėjuoti orai, eksperimentus vykdėme prie krosnies. Buvo tikrai įdomu. Jei turite galimybę, pabandykite ir jūs. Kaip tai padaryti, pasižiūrėkite čia.


Ne paskutinėje vietoje liko ir Liutauro pamėgtas ugnies įžiebimo būdas su ugnies skiltuvu. Vienbalsiai nutarėme, kad ugnies skiltuvas tubūt būtų pats patikimiausias ugnies išgavimo įrankis atsidūrus gamtoje. Nes galimybė, kad jį turėsi pasiėmęs eidamas į gamtą, daug didesnė nei kalio permanganato...


Dar šiek tiek užgriebėme temą apie drabužius ir išgyvenimo kuprinę, tačiau nieko giliau pakapstyti nesugebėjome. Tai ir nesikankinome ir vienas kito nekankinome...




   
Matematika

Verčiau pakankinome, kaip jau minėjau, pratybų sąsiuvinius – rašymą, skaitymą ir matematiką. Su Liutauru vis dažniau pakalbame apie skaitymą ir jo naudą. Ir nors tai – ne ta veikla, kuria jis mielai užsiima, vis tik paaiškėja, kad mano bernužėlis labai puikiai supranta, jog kuo greitesniu tempu gebėsi skaityti, tuo pačiam bus lengviau tekstą suvokti ir daug naujo sužinoti per trumpesnį laiką. O kaip išmokti greičiau skaityti? Na, tiesiog imti ir skaityti... Nes, kaip pats pripažįsta, norėtų skaityti nebe plonas vaikiškas knygeles, o tokias dideles ir rimtas, kaip jo draugas Vykintas. Taigi – vilties yra. Net beveik susigundė paimti į rankas „Pasaulio istoriją jaunajam skaitytojui“, mat kažkurią dieną užsiplepėjome įdomiai apie karus, šalių konfliktus, ir natūraliai įklimpome į tą diskusiją. Vis tik atėjus skaitymo laikui dar pasičiupo savo numylėtą ir n kartų perskaitytą „Nevalos Berčio“ seriją. Tebūnie. Ateis laikas ir istorijai.

Sesė kiek kukliau žiūri į storas knygas, o paklausta, kodėl tuomet iš bibliotekos pasiėmė tiek daug knygelių, jei vengia jas skaityti, man paaiškina:
– Kaip tu, mama, nesupranti, aš jas ne skaityti imu, o kad galėčiau pavartyti“...
Todėl su Magde, matau, dar daug kantrybės man reikės... :) Ir ne tik su skaitymu, bet ir su rašymu. Šią savaitę išsikėlėme uždavinį – būtinai parašyti rašinėlį pagal vadovėlyje pateiktą schemą: 


Patiko mums ši schema. Tačiau nei vienas labai nenorėjo pasirašyti plano, todėl mes nutarėme planą nusipiešti. Tai įvyko žaibiškai. Abiejų vaikų pasakojimai gimė taip greitai, kad vos spėjome viską užfiksuoti. 

Magdės istorijos veikėju tapo vienaragis, kuris labai norėjo turėti savo nuotrauką, idant galėtų ją parodyti savo būsimiems vaikams. Tačiau kadangi vienaragis nemokėjo kalbėti, jis nutarė savo šeimininkui parašyti laišką. O kadangi neturėjo jis ir popieriaus bei negalėjo kanopomis suimti jokio rašiklio, tai susirado didelį akmenį, pasiėmė iš laužo anglį ir ant to akmens surašė viską, ką norėjo. Atėjęs šeimininkas rado vienaragio „laišką“ ir padarė jo portretą.


Štai tokia puiki išėjo Magdės istorija.

Liutauro gi istorijos veikėja tapo molyje pamesta adata, kuri vieną vasaros dieną pasijuto pamesta. Ji labai norėjo būti naudinga, todėl ėmė galvoti, ką daryti. Ji nusprendė atsistoti, kad kas nors ją pastebėtų. Tačiau nutiko taip, kaip pro šalį ėjo berniukas, kuris įsidūrė į ją. Jis pakėlė adatą, prisiminė, kad jo šortai suplyšę, susisiuvo šortus ir padėjo adatą atgal į vietą. Taip adata ir berniukas vėl buvo laimingi.


Be didesnio vargo, koks paprastai lydi rašinėlius, kurių prieš tai nebuvome nusipiešę, štai taip paprastai įveikėme užduotį. Liutauras buvo toks sužavėtas pats savimi, kad netgi pasiūlė sukurti šios istorijos „knygiuką“. Pasilikome šią idėją kitai savaitei – belieka tikėtis, kad jam užteks kantrybės tai įgyvendinti.. :)


Šiais rašinėliais vaikai baigė savo antruosius (iš trijų) pratybų sąsiuvinius ir mėgavosi darbo vaisiais. Magdė jau spėjo ir į trečią sąsiuvinį įšokti bei esamojo laiko veiksmažodžius pašokdinti.


Liutauras su būdvardžiais pabendravo, jų derinimo su daiktavardžiais pasimokė.



Tada šoktelėjome į matematiką. Magdė bandė prisijaukinti dalybą iš 3, 4 ir 5, pasikartojo lyginius ir nelyginius skaičius, Liutauras tuo tarpu, įveikęs kartojimo uždavinius, toliau draugavo su paprastosiomis ir dešimtainėmis trupmenomis. 







Žodžiu, padirbėjome iš peties. Ne veltui sakau, kad kartais labai sveika ir tokias mažiau kūrybines savaites pasidaryti... :)






Dailė

Aišku, visai be kūrybos gyventi mums neišeina. Todėl prisilietėme šiek tiek prie Albrechto Diurerio kūrybos. Pasižiūrėję neilgą filmuką, nutarėme padaryti medžio raižinį ir mes. Aišku, mieliau būčiau pasiūliusi vaikams kokią lengviau pasiduodančią medžiagą nei medis, kita vertus, pagalvojau, kad gal kaip tik gerai, kad neturėjom nieko minkštesnio – žinosime bent iš dalies, koks darbas laukia medžio raižytojų...

Taigi. Pasiėmėme po eglinę kaladėlę ir persikėlę ant jų po piešinuką, bandėme susikurti antspaudą – medžio raižinį. Galiu pasakyti, kad Magdei pavyko geriausiai. Jai išėjo kuo puikiausias vienaragis.



Liutauras pabandymui pasirinko paprastą mašinėlės piešinuką. Užmiršome tik įvertinti medžio lentutės rievių kryptį, tad automobiliukas išėjo toks... lietuje, o ne lekiantis su vėjeliu... :)



Tokia buvo mūsų trumpa pažintis su Diurerio kūryba. Na, o kitomis dienomis pažindinomės su Magdės kūryba, mat ji vis ko nors man pripiešia ar prilipdo... Tai baldų, tai pilnų blynų miniatiūrinių keptuvių... :)







Žaidimai

Tiesa, reikėtų paminėti, kad kai baigiasi kūryba, čiumpame tai, kas po ranka pasipainioja. O pasipainiojo mums praeitą savaitę bibliotekoje stalo žaidimas Dixit. Nebuvome jo žaidę, todėl pasiėmėme išbandyti. Visai įdomus jis mums pasirodė – ypač Magdei, kuri kaulijo visų iš eilės eiti dar vienos partijos sužaisti... :)



Visgi, kad nenusibostų tas vienas, bandėme ir kitus žaidimus pakaitomis ištraukti...






Išvykos, susitikimai

Galiausiai prasiblaškyti ir aplinką pakeisti išlėkėme su draugais į kačių parodą, kurioje tikėjomės pamatyti daug kačių, visgi pamatėme daugiau žmonių, bandančių tas kates pamatyti ir prie jų prisigrūsti... Na bet... Tuo pačiu su draugais pabendravome, rūpesčiais pasidalinome...



Kitądien pas naujus draugus į svečius, gyvenančius ne per toliausiai nuo mūsų, užsukome, pabendravome, vaikai dviračiais prasilėkė, apie bendrus pomėgius pasikalbėjo... Diena pasitaikė išskirtinai šilta, tuojau pakursčiusi mintis pasidaryti artimiausiu metu kokią iškylą į mišką...





Charakteris

Šalia viso to vaikai ugdė savo valią, priimdami iššūkį nevalgyti visą savaitę saldumynų. Liutauras labai didvyriškai be didesnių problemų atsilaikė, tuo tarpu Magdei buvo sunkiau – vis norėjosi jai ko nors saldesno užkrimsti, bet irgi daugiau mažiau susidorojo su iššūkiu... 





Muzika

Ttaip ir prabėgo praskriejo nepastebėtos šios dvi savaitės... Vaikams solfedžio ir smuiko pamokose besimokant linksmas daineles, rimtesnius kūrinius, pažindinantis su boso raktu ir kitais muzikos elementais, visokius bandytus ir nebandytus eksperimentus bedarant...

Kažką pavyko video kadruose pagauti, kai kas liko už kadro, bet gal irgi bus įdomu pažiūrėti...



Iki greito!