2023 m. liepos 17 d., pirmadienis

Kelionė su vaikais į Lenkiją. 11 diena. Nuo Augustavo iki Vilniaus. Kelionės reziume.

 Anksčiau buvo:
10 diena. Nuo Kvidzyno per Žalgirio lauką iki Augustavo.


Išaušo paskutinės kelionės dienos rytas. Nors vaikai jau spirgėjo, kad nori namo, ir nieko jiems daugiau nereikia, Augustavas buvo vienintelė šiandien suplanuota „atrakcija“, todėl teko įveikti pirminį negatyvų nusiteikimą ir vis tiek įkišti nosį į miestą.

Pradėjome nuo centrinio skvero. Fontanas, skulptūra Žygimantui Augustui, dar vienas fontanas...



Pastarasis vaikams patiko dar netgi labiau nei tas centrinis, tradicinis. Nutaikius tinkamą žiūrėjimo kampą, jame matosi vaivorykštė ant grindinio... 


Tik užrašas ant jo kelia šypseną: Augustavo miesto vandentiekis ir nuotėkos... :) Vaikai net susimėtė suabejoję, iš kur atiteka vanduo į šį fontaną... :))


And paminklo randame Žygimanto Augusto inicialus, tik vaikai, žinoma, nesuveda, kodėl būtent S.A. Nes vardai Žygimantas ir Sigismundus jiems neatrodo vienas ir tas pats. :)


Šalia aikštės – nedidelis sendaikčių turgelis, kuriame šarkelė Magdelė tuoj užmato vieną sidabrinę apyrankę, sunertą iš mažų delfiniukų, ir tuoj jos užsimano. Šeimininkas prašo už ją vos 60 zlotų (apie 13,5 Eur), jamam.


Apeinam visus aikštės kampelius ir važiuojam toliau. Šį sykį – prie Augustavo kanalo. Realiai visur būtų galima apvaikščioti ir be automobilio, bet šįkart taupom laiką, todėl stovinėjam „ant kiekvieno kampo“.


Kol vaikai tikrina kanalo gylį, aš žaviuosi senais gluosniais, glostančiais vandenį. Šių medžių Lenkijoje teko matyti tikrai nemažai, ir man buvo labai liūdna, kad tiek mažai jų bematau Lietuvoje... Nes na... žiauriai gražūs medžiai...



Pasigraudenus prie gluosnių, važiuojam pakrante tolyn, iki pat miesto pliažo. Ten kavinių kavinukių apsupty vaikai prisifotografuoja šalia gigantiškų vaflių ir ledų muliažų...



Pradžioje lyg ir buvome nusiteikę čia išsimaudyti...


Bet paskui vaikai užmatė „Lemūrų parką“ – t.y. parką su laipynėmis. Ir maudynės pasimiršo...


Šiaip parkas mokamas, bet kol nueini iki jo kasų, tai praktiškai pusę parko ir praeini. Bet viso tokiu būdu neįveiksi. Svarbiausios trasos prasideda būtent nuo kasų. Todėl kai jau artėjant kasų link parko darbuotojas paprašė vaikus nulipti nuo karstynių, paklausiau vaikų, ar norėtų jie gauti bilietą ir eiti toliau? Liutauras baisiai supykęs nesutiko, nes tuo atveju reikėtų segtis ir apsaugas, ir dėtis šalmą, o to jis daryti nenorėjo, sakydamas, kad nesąmonė yra dėtis apsaugas, kai laipynės, kuriomis jis eina, tėra vos pusės metro aukštyje. Žodžiu, tuomet sekė ilgas pokalbis apie taisykles, kurios paprastai yra visiems vienodos, ir kad niekas nesužiūrės čia, kokiom tu trasom vaikštai ir ar tau pakanka apsaugų...

Tik grįžę į Lietuvą sužinojome iš draugų, kad tas parkas būna atidarytas tik penktadieniais-sekmadieniais, o kitomis dienomis gali realiai karstytis kaip tau pačiam patinka, su savo paties atsakomybe, jei kas nutiktų... Tai va, nepataikėm... :) Kaip tik buvo penktadienio rytas. :)

Kaip ten bebūtų, tiek, kiek vaikai pasikarstė, tiek iš principo ir užteko – laipynės labai patiko, todėl net mąstau, ar nereikėtų kažkur ir Lietuvoj pasiorganizuoti pasilaipiojimą. Būtume galėję tai padaryti ir anksčiau, tačiau anksčiau Liutauras tokių visokių laipynių vengdavo, bijojo aukščio, ir tik dabar po truputį pradeda panašius dalykus prisijaukinti.



Magdė aukščio nebijo, bet vienai karstytis nėra smagu... Todėl tenka taikytis prie Liutauro...



Grįžtant nuo pliažo, pro autmobilio langą dar pasižvalgėme po miestelį, kuris, galvojau, bus daug didesnis ir jame bus daug daugiau ką galima pamatyti. Daug kas internete minėdavo įvairius pasiplaukiojimus kanalais, tačiau mūsų tokios pramogos nelabai viliojo, o ir buvo rytas, tad jokios paslaugos dar nebuvo įsisiūbavę, kanalas buvo apytuštis, atrakcionų parkas prie tilto irgi neveikė.


Tuo tarpu mes su Darium turėjom dar vieną svajonę – rasti vietą, kur galėtume pavalgyti skanios žuvies ir parsivežti jos į Lietuvą. Buvau numačiusi keletą vietų, kur galimai buvo įmanoma užsukti ir visa tai gauti, tačiau ką išsirinkti konkrečiai, nežinojom. Tad tiesiog bedėm pirštu į tai, kas atrodė labiausiai pakeliui. Taip atvykome į užeigą „Smazalnia Ryb“. Iš pažiūros lauko kavinukė atrodė visai jauki – mediniai stalai su stoginėmis, prie vieno kito staliuko sėdėjo žmonės, skaniai besimėgaujantys valgiais. 


Tada tik neatkreipėm dėmesio į vieną dalyką, kuris, regis visai nesiderino su šia aplinka – plastikiniai vienkartiniai indai, kuriuose buvo patiekiami čia paruošti patiekalai. Tuomet supratome šio baro esmę – čia kepama šviežia, kątik iš šalia esančio ežero pagauta žuvis. Jei nori, išsirenki sau patinkamą žalios žuvies gabaliuką – didesnį ar mažesnį, – kurį tau įdeda į jau minėtą lėkštutę arba į tarą išsinešimui. Vat ir viskas. Indus taip pat susitvarkai pats. Virtuvėje sukasi 80-tųjų, 90-tųjų stiliaus metų moteriškės, mikliai kepančios jums žuvį...


Atrakcija, ne kitaip. :) Netrumpa gyva eilė prie kasos bylojo, kad klientų čia netrūksta... Atsistojom į ją ir mes...

Žuvis, su atskirai dar užsakytomis daržovėmis ir bulvytėmis fri buvo tikrai labai skani. Gal kiek brangoka, bet tikrai skani. Ragavom kepto ungurio, starkio ir ešerio ir lyno. Valgėm visi pasičepsėdami, niekas nepražuvo – kaulai ir tie atiteko aplinkui besisukiojantiems katinams... :) Todėl ir namo užsisakėm, paskui dar dvi dienas valgėm. Aišku, atvėsusi ji nebe tokia skani kaip kątik iškepta, bet irgi mėgavomės – ir skoniais, ir psisiminimais...


Tokiu paskutiniu akcentu baigėme savo kelionę. Sotūs ir laimingi. Pailsėję ir atsigavę... 


O kirtus Lietuvos sieną širdis iš viso dainavo – taip gera buvo vėl girdėti visur lietuviškai žmones šnekant ir visus užrašus matyti gimtąja kalba. Kaip tik aptarėm su vaikais šį momentą ir kodėl turim, kiek tai įmanoma, savo kalbą puoselėti, vengdami šiukšlinti ją įvairiais anglicizmais, rusicizmais ir kitokiais -izmais...

Ranka pasiekiamas buvo ir Vilnius. Po nuvažiuotų 1900 km vakarop pagaliau pasiekėme namus...



KELIONĖS REZIUME

Iš viso, kaip kątik minėjau, nuvažiavome 1900 km.
Sugaišome beveik 11 dienų.
Nakvojome 5 miestuose.
Kirtome 1 laiko juostą – į priekį išlošdami valandą, atgal – ją prarasdami.
Iš 40 žemėlapyje susižymėtų objektų aplankėme 24.

Išleidome
keturiems žmonėms viso 1900 € (vidutiniškai po 45 € vienam žmogui dienai):

840 € maistui (įskaitant ledus ir arbatpinigius kavinėse :)
550 € dešimčiai nakvynių
320 € pramogoms ir bilietams į muziejus
90 € kurui (dujoms)
80 € įvairioms pramoninėms prekėms ir suvienyrams
20 € automobilio parkavimui

Anksčiau turėjau apie Lenkiją visai kitokį vaizdinį. Buvo tekę ne kartą lankytis šioje šalyje prieš 15-20 metų. Tuomet joje buvo daug daugiau neskoningų reklamų, prastų kelių, visiškai angliškai nekalbančių nei jaunų, nei pagyvenusių žmonių. Šiandien, nors dauguma lenkų vis dar nekalba angliškai, o išgirdę mus, kalbančius „kitaip“, dažnai prabyla vokiškai, vis tik susišnekėti yra daug paprasčiau. Blogiausiu atveju padeda Google vertėjas, bet juo teko naudotis tik vienąsyk, užsikimšus poilsio namuose kriauklei. Visais kitais kartais susikalbėjome gestais, tarptautiniais žodžiais ir šypsenom. :)

Na, tik vienas priekaištas vis dar stiprus – silpnas interneto ryšys... Tikrai pasijautė Lietuvos pranašumas šioje vietoje. O dėl viso kito kaip ir galiu drąsiai lenkams paploti. Todėl bendroj sumoj kelionė labai patiko. Įspūdžių pakako, poilsiui laiko pakako, laiko automobilyje apmąstymams ir pokalbiams taip pat netrūko, oras buvo fantastiškas – nei per karštas, nei per šaltas, porą kartų turėjom lietaus, bet realiai tk tuomet, kai keliavome automobiliu. Tiesa, vieną dieną pakeliui prie jūros gavome šiek tiek lietučio. Bet iš principo nedaug...

Galiausiai – supratome, kad nesame tie keliautojai, kuriems svarbu apžiūrėti visus pakeliui pasitaikančius lankytinus objektus. Nes mums svarbiau tiesiog ištrūkti iš namų, pamiršti apie buities rūpesčius, pabūti visiems kartu ir mokytis ieškoti kompromisų, kurių kelionėje dažnai prireikia, kad ir avis sveika liktų, ir vilkas būtų sotus...

Jau atsiranda klausiančių, kur keliausime kitąmet. Į ką atsakau, kad apskritai nugyvenkime dar iki kitų metų. Nes gyvenimas – toks jau klastingas reikalas, kad ne visada paatostogauti gali leisti. :) Šįkart leido. Tai tuo ir džiaugėmės. :) Kita vertus, kai bus pastatytas ir atsidarys tas didysis Gdansko akvariumas, manau, kad tikrai pamąstysim, ar nevertėtų dar sykį grįžti į Gdanską. :)

Kelionė su vaikais į Lenkiją. 10 diena. Nuo Kvidzyno per Žalgirio lauką iki Augustavo.

Prieš tai buvo:

Priešpaskutinė kelionės diena. Jau beveik kvepia namais. Vis tik iki jų dar apie 600 km. Daliname atstumą į dvi dalis ir keliaujame iki Augustavo. Pakeliui sustojame Žalgirio mūšio muziejuje, kuris, kaip žinia, lenkiškai – Grunwald. Dramatiški debesys tarsi byloja – atvažiavote laiku... Mat liepos 15-oji visai čia pat, beveik išvakarės... :) Ta proga šią visą savaitę vyksta įvairūs renginiai. Internete prisiskaičiau, kad į tuos renginius suplūsta daugybė žmonių, todėl kiek baiminuosi, kad vos atvažiavę suksimės atgal. Vis tik nuojauta, kad daugiausia žmonių čia bus savaitgalį, o ne šiandien, pasitvirtina – žmonių yra, bet ne masės.



Sukam į muziejų. Deja, dėl didesnio nei įprastai žmonių anplūdžio, nebegauname audiogidų, todėl tenka ekspoziciją apieti savo jėgomis. Į kiekvieną paaiškinimą ties kiekvienu eksponatu, net ir turint omenyje, kad visur yra užrašai lietuviškai, nebeturim noro gilintis – daugiau pasisemiame bendro įspūdžio, stabtelime ties vienomis ar kitomis detalėmis ir, praleidę čia apie valandą, judame toliau...

Neva Vytauto Didžiojo figūra...

Mūšyje dalyvavusių riterių apranga.


Pažįstami simboliai...

Mūšio lauko maketas.

Tarp ekspozicijos egzempliorių – ir Jano Duglošo kronika.

Apsižvalgome ir po mūšio lauką, kuriame jau ruošiamasi savaitgalį vyksiančiai mūšio inscenizacijai.

Judame toliau. Varžydamiesi su tuneliais ir...


... traukiniais...


Pakeliui prasukame dar pro ne vieną mažiau ar daugiau jaukų miestelį su savais architektūriniais akcentais.




Kai kas jau pavargęs ne tik nuo muziejų, bet ir nuo vaizdų pro langą...


Todėl pasiektas Augustavas nuteikia kaip niekada gerai – įsikuriame puikioje vietoje labai netoli Augustavo centro. Vakare dar tarsi būtų laiko išlįsti į miestą, bet nutariame palikti tai paskutiniam rytui. Tik mes su Darium apsukame ratą automobiliu, tarsi norėdami įsitikinti, kiek čia ko reikėtų rytoj pamatyti su vaikais... Grįžę ramiai visi pavakarieniaujame namuose ir užbaigiame vakarą pasilepindami vakaro filmu... :)



Rytoj laukia paskutinė kelionės diena... Nors ir kažko ypatingo nesitikime, vis tik patį Augustavą dar ketiname apžiūrėti, po jį pasivaikščioti.


Kelionė su vaikais į Lenkiją. 9 diena. Papūgos, drugeliai ir Marienburgo (Malborko) pilis.

 Prieš tai buvo:
6-8 diena. Kolobžegas. Tiesiog poilsis prie jūros.

Iš ryto viską greitai susipakavome ir vėl traukėme į kelią. 5 dienos prie jūros buvo pats tas – mažiau būtų buvę per mažai, o daugiau jau kaip ir nesinorėjo – saulėje buvom beveik perdegę, jūroje atsimaudyti atsimaudėme, pamatėme viską, ką ten norėjome pamatyti, tad buvo iš tiesų gera sėsti į automobilį ir keliauti toliau. Na, tiksliau tai jau traukti atgal, namų link. 

Lyg nujausdama, kelionės pabaigai neplanavau kažko labai daug. Pasižymėjau keletą pakeliui lankytinų vietų, kurių finale net neprireikė. Verčiau įtraukiau po vieną-kitą didesnį dienos akcentą. Pirmu tokiu tapo už maždaug 50 km nuo Kolobžego įsikūrę Košalino papūgų sodas ir drugelių namai. Jei žemėlapyje nebūčiau jų iš anksto radusi, tai pravažiuodami pro šalį tikrai nebūtume nieko panašaus aptikę. Abu šie objektai, esantys vienas greta kito, įsikūrę atokiai, prie eilinio autoserviso stovėjimo aikštelės, visiškai neišvaizdžioje vietoje, kelė abejones, ar iš viso ten atvažiavai. Tačiau pamačius iškabas ir įėjus į vidų supranti, kad vis tik pataikei ten. 

Man labiausiai patiko papūgų sodas. Tai – nemaža erdvė, kurioje laisvai skraido papūgos. Už 3 zlotus (apie 0,75 Eur) gali nusipirkti indelį papūgų lesalo, su kuriuo įėjęs pritrauksi šių spalvingų paukštelių dėmesį. Iš pradžių kiek nejauku, kai ant tavo plikos rankos nutupia drėgnos papūgos kojelės, tačiau apsipratus – labai smagu. :)

Vis tik Magdė pati neišdrįso maitinti papūgų. Kiek baugščiai žiūrėjo į šiuos paukščius ir nenorėjo ilgiau čia užsibūti... :)







Dvi bičiulės, vienu metu atsitūpusios ant mano rankos... :)

Magdę labiau traukė drugeliai. Ir nors jai patiko, man didelio įspūdžio nepaliko. Po to, ką kadaise teko matyti JAV drugelių paviljone, manęs daugiau jokie maži drugelių kambariai nebestebina... 

Vis tik drugeliais pasigrožėjome. :)





O šis eksponatas buvo bene įdomiausias – jame galėjai pamatyti drugelių kokonų gausą – iš kai kurių jau ritosi drugeliai...


Prie papūgų ir drugelių užsibuvome neilgai. Mūsų ir vėl laukė vingiuoti Lenkijos keliai, kurie vėl supykino Magdę, dėl ko turėjome vėl stoti, laukti, kol baigsis blogumas, ir vėl važiuoti... 





Atėjus pietų metui stabtelėjome Człuchów miestelyje papietauti. Nedidukas jaukus miestelis buvo idealus stabtelėjimui. Nedidelis restoranėlis pačiame centre buvo apytuštis, bet maistas jame buvo skanus, aplinka graži, aptarnvaimas malonus, tad nieko netrūko... Skaniai pavalgėme, pramankštinome kojas ir traukėme toliau.



O tada užėjo visai rimta liūtis... Svarstėm, ar ji nesutrukdys mums apsilankyti Malborko pillyje. Plius kiek nerimavom, ar spėsim patekti į pilį, mat nors ji dirba iki 20 val. vakaro, paskutiniai lankytojai yra įleidžiami, pasirodo, tik iki 17 val. Navigacija rodė, kad atvyksime likus 15-20 minučių iki uždarymo. Todėl stengėmės niekur nebestoti (tik, reikalui prispyrus, į degalinę). 


Prieš pat Malborką lietus liovėsi, prie pat pilies patogiai pasistatėme automobilį daugiaaukštėje stovėjimo aikštelėje ir į pilį spėjome! 


Jau pakeliui, naršydama apie pilies maršrutus ir bilietų pirkimą bei kitas detales, aptikau, kad pilies lankytojams yra siūlomi audiogidai pasirinkta kalba, tarp kurių – nepatikėsite – buvo ir lietuvių!!! Tai buvo super! Pasiėmėm visi keturi audiogidus, užsidėjome ausines ir pasileidome apžiūrinėti pilies. Tiesa, Magdei ausinės buvo gerokai per didelės, ir ji netrukus jas nusiėmė supykusi, kad nieko čia gero ir, apskritai, jai neįdomu. Vis tik pakeliui aš jai perpasakodavau vieną kitą įdomesnę smulkmeną, ir jai teko taikytis prie mūsų. Viso pilyje praleidome apie 1,5 val. Žinoma, kad ne visur viską 100 proc. išgirdome ir pamatėme, tačiau to, ką pamatėme ir išgirdome, pilnai pakako. Ir, be abejo, tai buvo viena įsimintiniausių ir įspūdingiausių šios kelionės aplankytų vietų.

Liutaurui po maždaug valandos jau kiek pabodo, jau pradėjo kai kas kartotis tarsi, todėl jis jau ėmė zirsti, kad nori eiti iš čia. Deja, būdami kažkur pilies komplekso pabaigoje, bet kokiu atveju turėjome praeiti likusią pilies dalį, kad galėtume grįžti... Tai taip kompromisiniu būdu ir grįžom – kai kur kiek paskubomis pralėkdami per paskutiniąsias pilies menes, koridorius ar kiemelius. 

Vartai į žemutinės pilies kiemą.

Lankytojai...

Žemutinės pilies menės skliautai.


Paslaptingoji skylutė, pro kurią didysis to meto magistras galėjo stebėti, kas vyksta pagrindinėje menėje.

Šiandien pro šią skylutę gali išvysti to meto salės veiksmo inscenizaciją su riteriais ir jų damomis... :)

Skliautų ornamentai dažais, išgautais iš augalų bei gyvūnų.
Žali buvo patys brangiausi, taigi visa tai bylojo apie didžiulę prabangą,


Šiais koridoriais vaikštinėjo didysis magistras.

Išlikę autentiškos XIII a. grindys.

Už šių langinių sienoje buvo saugomi valgiai prieš patiekiant juos į menę,

Tuometinė pilies šildymo sistema – angos, pro kurias eidavo šiltas oras nuo krosnies, buvusios apačioje.

Kitame pilies flange įsikūrusi gintaro dirbinių ekspozicija, kurioje labiausiai patiko
Bogdano Mirovskio darbai.



Keliaujame į aukštutinę pilį.

Europoje atšilus orams, vienuoliai čia veisė vynuogynus ir rožynus.

Pilies malūnas.
Tik niekaip nesupratom, kas jį suko – nei audiogidas nepasakė, nei internete pavyko rasti...

Aukštutinės pilies bokštas.

Aukštutinės pilies kiemelis su stilingu šuliniu.

Aukštutinės pilies menė, kuroje vykdavo įvairaus rango valdytojų susirinkimai.

Vyriausiojo magistro sostas.

Žvilgsnis pro  pilies bokšto langą...

Ilgasis koridorius bokšto link. 

Mano silpnybė – pilies komplekso maketas.

Grįžtant į žemutinę pilį. Šiose jaukiose pilies dalyse gyveno pilies amatininkai. 

Pilies rūsiai.

Po visko... Vaikai su šerbetais rankose, mama – su šypsena veide. 
Vadinasi, ne viskas buvo taip jau blogai... :D

Paskutinis žvilgsnis į pilies mūrus ir buvusį apsauginį vandens griovį.

Vakaras artėjo nenumaldomai, nebeturėjome jėgų ir noro ieškoti, kur prabangiau užkąsti, todėl mus ir vėl gelbėjo vaikų džiaugmas - McDonadas. :D Po šio karto Liutauras pareiškė, kad jam baigia atsibosti šio restorano meniu...  Pagaliau... :)))


Dar apsidairėme aplinkui – Malborko senamiestis taip pat atrodė gražus ir įdomus.


Tik laiko nebebuvo per daug čia užsibūti – dar turėjome įveikti apie 50 km iki kitos mūsų nakvynės vietos. Skirtingi keliai vėl keitė vieni kitus... :)




Galiausiai pasiekėme savo dienos tikslą – jaukų kambarį pačiame Kvidzyno miestelio centre, prieš pat miesto rotušę, greta policijos komisariato. Todėl miegojome plačiai atsidarę pirmojo aukšto langus... :D


Moderniai įrengtas, PIN spynomis koduotas kambarys, su kurio šeimininku net nesusitikome, pasitiko mus su šokoladukais ant lovų (džiaugsmas vaikams) bei vandens buteliukais kiekvienam. Belko tik pasimėgauti vakaro ramybe ir gerai išsimiegoti prieš tolimesnės dienos kelionę...