Lapkričio bei gruodžio veiklos ir draugystės

Po lietumi ir dargana verkšlenančio spalio, pagaliau sulaukėme šiokio tokio šaltuko, kuris tuoj ginė į lauką fiksuoti gamtos grožybių...

Atsisveikinimas su rudeniu. Šilėnai.

Tuoj sukrutome, kad prieš žiemą gerai būtų dar susirinkti ir užbaigti sezoną... Ta proga paskutinį kartą šį rudenį išsikepėme su draugais šašlyko, tačiau jau nebesinorėjo puotauti lauke – lindome į namus ir valgėme šiltai.... :)

O bevalgant ir bebendraujant, žiūrėk, vaikai panorėjo kitąkart susiorganizuoti žygį po apylinkes... Šilėnų trasa,  tiksliau – jos gabaliukas nuo Šilėnų iki mūsų namų – tiko tam puikiai. Tereikėjo vaikus iki Šilėnų nuvežti, o jau nuo ten jie patys grįžo pėsčiomis...

Kaip matyti iš jų pačių darytų nuotraukų, laiką jaunimėlis praleido puikiai. ;)

Magdė tuo tarpu mėgavosi atvažiavusios pas ją draugės kompanija ir į žygį „su dičkiais“ eiti nenorėjo...

Žiemos grožybės Varnikuose

Dar kitą savaitę, kai šiek tiek pasnigo, susigalvojom patikrinti, kaip šaltuoju metų laiku atrodo mūsų mylimas Varnikų pažintinis takas...

Neprašovėme... Na tikrai laaaaabai gražu ten tokiu metų laiku. Kai nėra nei uodų, nei saulės kaitros...

O kadangi visai šalia – Trakai, kaip gi po visko neužsukus į Kibinlarą pasimėgauti kibinais ir kitais skanėstais...

Ši mūsų, Amos ir Eglės vaikų kompanija – tarsi kumštis, kuriame visiems visada gera, smagu ir norisi dar ir dar susitikti... Todėl nenuostabu, jog vaikai ir patys ne kartą organizavosi susitikimus be mūsų, mamų, šventė Emilijos gimtadienį su nakvyne, nakvojo pas mus – žodžiu, išnaudojo visas galimas progas... :)

Veiklos namuose

O kai jau draugų būdavo per daug, mėgavomės šeimos narių kompanija namuose, į kuriuos vienu metu vėl trumpam buvo sugrįžęs stalo žaidimų azartas...

Tarpe žaidimų įsipaišė ir mūsų tradicinė kasmetinė fotosesija, kurios metu pasidarome dvejopas nuotraukas – rimtas ir ne visai rimtas... Rimtas išsiuntinėjame kaip kalėdinius atvirukus draugams ir artimiesiems, o ne visai rimtas tiesiog pasiliekame sau ir jums parodyti...

„Užklasinė“ veikla...

Liutauras toliau sėkmingai lanko jaunimo susirinkimus Vilniaus Malonės bažnyčioje... Labai dėl šių susitikimų džiaugiuosi. Jau pernai po Discovery stovyklos norėjau jį įkalbėti šiuos susirinkimus lankyti, tačiau pats jiems pribrendo tik šiemet. Su malonumu penktadienio vakarus leidžia bendraminčių apsuptyje.

Kadangi Liutaurui nepaprastai yra patikęs Aurimo Valujavičiaus filmas „Irklais per Atlantą“, kurį žiūrėjome gal tris kartus, tai vos tik Aurimas paskelbė apie jo susitikimą su žiūrovais ir video medžiagos apie kopimą į tris jo aukščiausias kalnų viršūnes peržiūrą, nutarėme su Liutauru sudalyvauti. Irgi visai patiko...

Šventės

Na, o gruodį, kaip visada, buvo daugiau šventinių nei kasdienių susitikimų. Pirmas tokių – močiutės gimtadienis gruodžio pradžioje... 

Paskui – kalėdinis koncertas, kuriam Liutauras šiemet labai ruošėsi ir tikrai džiaugiausi bei didžiavausi jo šio pusmečio pasiekimais... 

Kūrinys (F. Seitzo koncertas Nr. 5 D-dur, 1 dalis) jau tikrai ne iš pačių lengviausių, todėl tikrai buvo ką veikti jį mokantis...

Na ir, žinoma, pačios Kalėdos... Liutauras, anksčiau visada apsiribodavęs vos keliais Kūčių patiekalais, šiemet metė sau iššūkį paragauti absoliučiai visų patiekalų... Taip jaunuolio mėgstamiausių patiekalų sąraše atsirado silkė pataluose ir silkė su morkomis... Žodžiu, kaip suprantate, gyvenimas juda į priekį... :)

O po švenčių, kai jau įsisiūbavo mokyklinės atostogos ir pagaliau gerai pasnigo, kiemas vėl prisipildė klegesio... Nes juk ar gali kas būti geriau nei rogės, kurias gali kaimo keliukais patampyti traktorius?.. :))

Kalėdinių atostogų metu ir šiaip namai buvo pilni žmonių – tai vienas Liutauro draugas liko nakvoti, tai paskui iš karto dviems naktims kitas, po jo estafetę perėmė Magdė, pasikvietusi draugę pas save sutikti Naujųjų ir taip pat praleisti kartu porą dienų...

Taip atėjo ir Naujieji... Natūraliai, paprastai, smagiai...

Linkime ir jums, kad viskas gyvenime tekėtų ramiai ir natūraliai. Kad kiekviena diena dovanotų kažką, kas jus augintų, džiugintų ir stiprintų! Gražių ir prasmingų 2026-ųjų!

Spalio veiklos ir kiti gražumynai

Kai ryte pabundi, ir tave pasitinka šalna, žinok – ruduo pačiame gražume...

O jei dar pavyksta atsikelti vos švintant ir pagauti mėnulį, besiruošiantį eiti gulti kažkur toli už miško, žinok, kad tau labai labai pasisekė turėti galimybę net neiškišus nosies iš namų visa tai stebėti pro langą... 

Orai nenumaldomai vėsta. Vis tik ant kelio prieš saulutę besišildantis žaltys byloja, kad dienos dar pakankamai šiltos... :)

 
Tik ar ilgam?..

Spalio pabaigoje persukamas laikas įsėlina į gyvenimą nei laiku, nei vietoj... Sujaukia visus cirkadinius ritmus, ir aš nebežinau, nei kada pačiai gulti, nei kada vaikus pradėti raginti į lovas eiti, nei kada keltis... Tenka išbandyti cirkadinį saulėtekio žadintuvą, kad keliantis 6 ryto būtų bent kiek lengviau... 

Nepavyksta kol kas tą 6 ryto atsikelti, todėl keliamės kai išsimiegame... O kai jau išsimiegame ir atsikeliame kaip žmonės, gyvenimas, žiūrėk, nušvinta visai kitomis spalvomis... Juo labiau, kad tų spalvų spalis tikrai nepagailėjo...

• Išvykos, susitikimai

Spalio spalvas gaudėme ne tik savame kieme, nors, aišku, viskas prasidėjo būtent nuo čia... Aš gi vos spėjau fiksuoti ir paskui įvykius su kamera bėgioti... Nes jei ne aš ką vaikams sugalvoju, tai jie jau, žiūrėk, atėję klausia: 

– Mama, ar gali pas mus atvažiuoti draugai su nakvyne?..
– Žinoma! 

Neįsivaizduoju kitaip. Man pačiai nakvynės pas drauges vaikystėje ir paauglystėje davė nepaprastai daug, todėl kiekvieną kartą, kai tik vaikai tokias susiorganizuoja, mielai sutinku. Tai – galimybė vaikams pamatyti kitokius šeimos modelius, o ir kurti sveikus draugiškus santykius su bendraamžiais saugioje jiems aplinkoje.

Vieno mėgstamiausių vaikų žaidimų „Atspėk, kas aš“ akimirkos.

Lygiai dėl tos pačios priežasties visada džiaugiuosi, kai sulaukiu klausimo ir kita kryptimi, prašančio pasilikti pas kitus draugus svečiuose. Ar be nakvynės, ar su nakvyne – kaip jau išeina, taip... Svarbiausia, kad tik jiems vieniems su kitais būtų gera būti...

Vis tik pačios smagiausios patirtys yra tuomet, kai su visa šeima aplankome kokią kitą šeimą. Todėl labai džiaugiuosi, kad ir spalio mėnesį turėjome galimybę aplankyti Eglės šeimą, su kuria jau dešimtus metus kartu keliaujame vaikų ugdymo keliu...

Mudviejų vyrai turėjo savų planų – buvo užsiėmę šiokiais tokiais remonto reikalais, mes gi kartu su vaikais sugalvojome tądien leistis į seniai girdėtą, bet niekada taip ir neišbandytą Geocaching'o žaidimą. Juo labiau, kad Anykščių rajone, kur Eglės šeima ir įsikūrusi, žemėlapis mirgėte mirgėjo nuo paslėptų lobių. Daug jų yra paslėpta palei siauruko geležinkelį, bet šiuos tam kartui palikome ramybėj. Dabar gi leidomės ieškoti kitų, paslėptų kiek vaizdingesnėse vietose.

Pirmasis lobis mūsų laukė netoli Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Nebuvo labai paprasta susigaudyti, prie kurio medžio ieškoti paslėpto lobio. Vis tik akyla Sofijos akis lobį pastebėjo... Apžiūrėjome, pasižymėjome...

Su laiminga kompanija, nusifotografavusia kartu atminčiai, judėjome toliau. Šį kartą – prie legendinio Andrioniškio partizanų bunkerio. Teko nuo kelio gerokai paėjėti, kirsti pelkę, sušlapti kojas, bet buvo smagu. Lobio ieškojome ilgai, bet ir vėl Sofijos užsispyrimas davė rezultatų... Lobį radome. :)

Trečioji vieta buvo lengviau pasiekiama, bet ne mažiau sudėtinga. Prie netoli Mikierių esančio kabančio „beždžionių“ tilto augo daug pušų, bet rasti tą vienintelę, kuri buvo nurodyta lobio užuominoje, tikrai reikėjo daug pastangų... Juo labiau, kad lobio koordinatės paprastai vis tiek turi kelių metrų paklaidą. 

Vis tik, iššniukštinėjus visur, kur tik buvo įmanoma, nediduką lobį radome. Užsiregistravome ir keliavome toliau.

Mikierių atodanga prie Šventosios buvo mūsų paskutinioji šio smagaus nuotykio sustojimo vieta...

Užuomina irgi buvo mįslinga. Vienui vienas žodelis – „po“. Todėl ieškojo vaikai tikrai visur, kur tik įmanoma būti „po“... :D

Vis tik lobis buvo paslėptas ne taip giliai... Ir vaikai galiausiai jį taip pat rado.

Jei apie Geocaching'ą nesate girdėję ir net neįsivaizduojate, kokių lobių galima tikėtis, galiu pasakyti, kad skambus šioje vietoje tik lobių pavadinimas. :) Nes patys „lobiai“ dažniausiai būna nelabai kokią vertę turintys vaikiški mažmožiai. Vis tik mes pasinaudojome galimybe pradžiuginti kitus lobinėtojus ir papildėme rastas lobių dėžutes įvairiomis savo smulkmenėlėmis, kartais nepasiimdami nieko atgal. Vis tik pirmai „medžioklei“ atminti Magdė pasiliko štai tokį 4,5 cm dydžio smagų 1950-60-ųjų plastikinį besmegenį... :) Ir, be abejo, daug puikių emocijų, kurių nestigo vaikams bendraujant ir kartu ieškant visų paslėptų smulkmenėlių...

Žodžiu, po gamtą tokiu būdu pasivaikščioję geras 4 valandas ir smagiai su draugais praleidę laiką, Geocaching'ą užskaitėme. Rekomenduojame. Viskas, ko jam reikia, tai tik atsisiųsti Geocaching'o programėlę, pasinagrinėti joje esantį lobių žemėlapį ir leistis į medžioklę. ;) Na, dar praverstų turėti rašiklį, nes ne visada pačiame lobyje būna kuo užsirašyti įrašų knygelėje. 

Ir, tiesa, jei esate naujokai, neimkite iš lobių tokių skaičiais pažymėtų metalinių daikčiukų, panašių į raktų pakabukus, taip vadinamų „keliauninkų“, jei apie juos nieko nežinote... Nes jų paskirtis ne būti išmainytiems, o pasiekti kitus tikslus. Na, bet apie juos patys išsiaiškinsite, gerai? Nes mes dar irgi ne iki galo apie juos išsiaiškinome... :)

Kadangi buvome netoliese mano tėtės ir mano senelių kapų, po lobių medžioklės trumpam visi užsukome čia, kad man nebereikėtų per Vėlines dar kartą čia važiuoti kapų tvarkyti. Kitaip tariant, šovėm du zuikius vienu šūviu...

O tada jau sukomės atgal pas Eglę, truputį apšilome ir traukėme namo...

• Nauja draugė

Namo iš Eglės važiavome ne vieni. Mažoje kartoninėje dėžutėje Magdė vežėsi savo naująją draugę – aštuonių savaičių amžiaus katytę, kuriai vaikai visi bendrai išrinko Mafijos vardą. Mes, suaugusieji, dar bandėme ją perkrikštyti Gile, bet vaikai nesutiko, ir toliau ją vadina pirmuoju vardu... :) Tai taip ir vadiname, priimdami be jokių kitokių išlygų į savo šeimą. :D

Jau aną kartą, kai lankėmės pas Eglę prieš pat mokslo metus, gavome klausimą, ar mums nereikia kačiuko, mat jų katė atsivedė vaikučių, ir štai katukai ieškojo sau šeimininkų... Nepavyko atsispirti šitam pasiūlymui šį kartą, nes katytė Magdei buvo pažadėta jau prieš kelerius metus... Taigi – susipažinkite...

Katės, o ir apskritai naminiai gyvūnai man – visai naujas pasaulis... Todėl tikrai jausmas, tarsi namuose būtų kūdikis... Nes nieko nežinome, dėl visko panikuojame.... :D Viso to pasekoje pirmos dienos buvo sunkios tiek Magdei, tiek ir mums. Visokie kačių maisto, kraiko, nukirminimo ir priežiūros klausimai, debatai apie tai, kas gerai, o kas ne ir kodėl, truko kelias dienas... Vis gi jau kiek su katyte apsipratome, todėl pirminis stresas praėjo – su tuo galite ir pasveikinti... :) Namuose nuo šiol gyvena rytais ant lovos šokinėjantis pūkuotas sutvėrimas, kartais miauksintis ir prašantis maisto, bet iš principo daugiau keliantis šypseną nei pyktį... :) Oficialiai katytė Magdės, bet šiaip – visų... :D O taip. 

Tikėkimės, kad ši katiniška idilė tęsis ilgai... Bent jau tikrai ilgiau nei jums teks laukti kito įrašo. ;)

Iki greito!