2022 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

1-2 rugsėjo savaitės. Pradėkime iš naujo – gal pavyks?

Nauji mokslo metai šiemet užklupo mus kažkaip labai netikėtai. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad vasara pralėkė taip staigiai, kad net nespėjome sužiūrėti, nei kada ji prasidėjo, nei ar iš viso buvo. Ir jei ne tos užfiksuotos akimirkos nuotraukose ir video įrašuose, iš viso turbūt suabejočiau, ar buvo šiemet vasara. Nes, regis, mokslo metai vos baigėsi, ir štai jau nauji jiems ant kulnų lipa...



Iš dalies taip nutiko dėl tikrai galybės visokių turėtų biurokratinių ir buitinių rūpesčių, kita vertus taip nutiko todėl, kad po vaikų smuiko stovyklos, kurioje taip netikėtai man atsiskleidė visai kitos vaikų savybės nei ligi šiol, man buvo lengvas šokas ir, supratusi, kad reikia kažko imtis, nėriau stačia galva į įvairius seminarus apie šimtą kartų minkytą ir čiupinėtą vaikų motyvacijos temą, efektyvias mokymosi sistemas, XXI amžiui reikalingas kompetencijas ir visa kita, kas sukasi apie tai... Nežinau, kiek valandų praleidau į tai gilindamasi, tačiau prieš akis gulintys 60 konspektų lapų leidžia primesti, kad apie 100 valandų (o gal ir daugiau) tam tikrai praleidau... Bet apie tai kada išsamiau atskirai.



Projektinė veikla

Visgi turėjau apie tai užsiminti, nes visa tai įtakos, kaip mes mokysimės šiemet. Apie metų planą jau rašiau, todėl nesikartosiu. Tenoriu priminti, kad bandysime šiemet įvesti projektais grįstą mokymąsi. Jau kelios savaitės kaip susitinkame keturios šeimos su panašaus amžiaus vaikais ir bandome užkurti mokymosi projektiniu būdu mašiną. Kol dar visa tai daugiau mamų lygmenyje, nelabai kuo galiu pasidalinti, tegaliu užsiminti, kad Liutauras ir Magdė jau renkasi temas savo pirmajam projektui. Tačiau koks jis bus ir kaip išsirutulios, laikas parodys.

Nauji metai, nauji draugai...

Aš savo ruožtu toliau sėkmingai suku galvą, kaip leisti susidraugauti norui viską daryti su vaikais lanksčiau, nesirišant prie mokyklinio formato ir, tuo pačiu, kaip pamaitinti tą sisteminį žvėrį, kuriam kiekvieną atskirą discipliną turi fiksuoti konkrečiu laiku. Ypatingai dabar, kuomet Liutauras – penktokas, ir skirtingi mokytojai stebės ne visumą, o jiems rūpimą atskirą dalyką... Tad palinkėkite man sėkmės, kad sugebėčiau perlipti per savo perfekcionizmą kas kartą užpildyti visus „langelius“, to sąskaita pametant pagrindinį tikslą – išmokyti vaikus ne konkrečių fragmentinių žinių, bet tikrai jiems reikalingų gebėjimų, įgūdžių, atrenknat tai, kas tikrai kiekvienam jų svarbiausia... 

Na, o kol visos tos mintys susigulės ir įgaus kūną, pabandykime pasižiūrėti, kaip gi mums sekėsi pradėti tuos mokslo metus... :)


Planavimas

Kaip jau skaitėte, mokslo metus pradėjome kelione į Latviją. Kol grįžę išsipakavome daiktus ir patirtus įspūdžius bei vėl bandėme užlipti ant kasdienės rutinos bėgių, praėjo ko ne savaitė. Labai sunku buvo susidėlioti dienos ritmą, atsirinkti, kas ko nori ir nenori, todėl mokslai daugiau vyko tokiais priešokiais. Labiau tai buvo panašu į pasiruošimą procesui, o ne į patį procesą. Tačiau gal taip ir turi būti?..


Tikyba

Pradėjome nuo to, ką jau žinojome, kaip daryti. Tai – mūsų motyvacinis Dievo paveikslo plakatas su citatomis, kurias mokomės mintinai. Ugdo dėmesingumą, atmintį, valią. Imdami naują citatą, aptariame jos kontekstą, joje slypinčią žinią, tuomet, jei reikia, bandome ją užkoduoti, versti piktogramomis, kad greičiau ir geriau įsimintume. 
Pradėję nuo pagrindinės šio paveikslo citatos (1Tim 2:4), išmokome kartu ją, pasikartojome pernai išmoktas eilutes, esančias šiame piešinyje: Pradžios 1:1, Rom 1:16-17, Jn 3:16. Tada perėjome į Galatų 5:22-23 eilutę apie Dvasios vaisius. Čia sumaniau vaikus supažindinti su mnemotechnika.

Citatoje yra 9 devyni Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, ilgas pakantumas, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susivaldymas. Kiekvienam jų bandėme rasti mums asociacijas keliančią su tuo žodžiu piktogramą, kad smegenys vizualiai susidarytų bendrą citatos vaizdą. 


Vaikai, be abejo, visokių pakeliui juokingų istorijų apie paveikslėlius prikūrė, bet, pasak mnemotechnikos, kuo juokingiau, tuo geriau. Rimtumą šioje vietoje galima drąsiai mesti į šalį, nes tikslas tam kartui yra įsiminti. Kai jau piktogramos buvo nupieštos, tuomet darėm atbulai – bandėme prisiminti, ką kiekvienas paveikslėlis reiškia. O kadangi šiai citatai iš anksčiau turime dainelę, pasirodė, kad iš tiesų galvoje tie 9 Dvasios vaisiai seniai „sėdi“. Tereikėjo juos vėl iš ten iškrapštyti ir pažadinti miegančios atminties klodus. Kaip atlygį už išmoktą citatą, vaikai kiekvienas gauna po lipduką su citata ir kiekvienas klijuoja ant savo citatų plakato.


Labai noriu, kad šis mūsų metinis projektas nenusimestų, ir per visas 215 citatų iki mokslo metų pabaigos pereitume, nes tikiu, kad jei vaikai tas visas citatas išmoks, tikrai jau turės šiokį tokį vertybinį suvokimą, dėl ko mes esame šioje žemėje ir kodėl gyvenime darome tai, ką darome. Palinkėkite sėkmės!




Istorija

Pakankamai sėkmingai pavyko peržvelgti ir šių metų istorijos kurso paveikslą. Ankstesniuose įrašuose buvau nutylėjusi, kad Liutauras, grįžęs iš smuiko stovyklos, pareiškė, jog jo draugas Dominykas moka Lietuvos istorijos repą, todėl ir jis nori jį išmokti. Et, – galvojau, – didelio čia daikto! Еilinis pažadas, kuris bus užmirštas po vienos kitos dienos... Deja, neįvertinau savo vaikio... uoj kaip neįvertinau...

Po dviejų dienų Liutauras tą 5 minučių Lietuvos repą jau pilnais plaučias mintinai traukė pats. O paskui visas išdidus ir Magdę išmokė. Tik keiksmažodį apie knygnešius išėmėme, pakeisdami jį pagarbesniu sinonimu. 
Žodžiu, man beliko tik aikčioti po visų tų sudėtingų mokslo metų planavimo savaičių, kuomet sukau galvą, nuo kurio čia galo reikės vaikus Lietuvos istorijos mokyti... 

Negana to, kad Liutauras repuoti Magdę išmokė, tai dar ir Magdės draugę Barborą ir jos brolį Simoną repu užkrėtė, o tuo metu, kai kartu su vaikais ir ta pačia Barbora vasarą važiavome į Anykščius ir vaikams bedainuojant pati įsitraukiau taip, kad net reikalingą kelio posūkį pražiopsojau, supratau – repas tikrai įleido šaknis į mūsų gyvenimą... :D


Viso to šviesoje turiu vilties, kad Lietuvos istoriją šiemet pramoksime ir dar labiau detalėmis apipinsime... O tam kartui bandome apsispręsti, kokiu formatu Lietuvos istorijos laiko liniją Liutauras darys – popieriniame variante ar, apjungdamas su informacinių technologijų pamokų tikslais – virtualų savo variantą sukurs. Pervertėme susipažinimui Istorijos vadovėlį ir turimas knygas apie Lietuvos istoriją. Pabandėme pradėti naudotis kortelėmis naujiems terminams išsirašyti. Žiūrėsime, ar pavyks šį įprotį prisjaukinti.





Informacinės technologijos

Ne veltui iš karto šoku prie kątik minėtų informacinių technologijų, nes pernai paragavęs video montažo, Liutauras per vasarą dar vieną norą išreiškė – išmokti dirbti Photoshop'u. Ketinimas rimtas. Per dieną neperkandamas, todėl atsargiai bandau suprasti savo ponaičio motyvus. Pasirodo, žiūrėdamas Youtube'o kanalus ir sekdamas savo favoritais išsiaiškino, kad norint rimčiau užsiimti video, turi mokėti valdyti ir grafines programas. Taip pokalbių metu gimė noras turėti geresnį kompiuterį (iki dabar naudojosi man darbui nebetinkamu 11 metų senumo iMac'u), nes senasis naujesnių programų nebepaveža. Taip po šeimyninių diskusijų buvo nuspręsta Liutaurui padovanoti naują kompiuterį, prie kurio jis iš savo santaupų nusipirks monitorių ir visas kitas reikalingas smulkmenas – kamerą, kolonėles ir kt. Kadangi aš pati jau beveik 20 metų dirbu tik su Apple kompiuteriais, iš karto įspėjau Liutaurą, kad mažai jam galėsiu padėti su Microsoft'o ir jam prijaučiančiųjų produktais. Tai jam nepasirodė didelė kliūtis – pats draugų pagalba susižinojo, kokio kompiuterio ir monitoriaus jam reikia, pats man internete surado ir kompiuterį, ir kolonėles, ir kamerą, tad man beliko tik už viską sumokėti ir atsitraukus iš toliau stebėti, kas vyks toliau.

Atkeliavus kompiuteriui, net nežinau, kaip viskas atsidūrė ant stalo – abu su Magde viską išpakavo, viską sustatė. Tiesa, vis tik mano pagalbos prireikė, nes po pusvalandžio bandymų sujungti monitorių su kompiuteriu bernužėlis pasidavė ir atėjo pas mane. Man taip pat pavyko ne iš karto. Mat išbandę įvairius jungčių variantus galiausiai išsigūglinom, kad prie monitoriaus pridėtas laidas yra HDMI jungties tipo, kai mums tuo tarpu reikia USB. Taigi važiavome į parduotuvę pirkti kitokio laido. Džiaugsmui nebuvo galo, kai monitorius pagaliau susikalbėjo su kompiuteriu... Dabar gi susidūrėme su kitu iššūkiu – niekaip negalėjome prijungti bevielio interneto. Kankinomės abu, bandydami keisti visokias konfiguracijas, deja, nesėkmingai. Buvo savaitgalis, todėl teko laukti pirmadienio ir susisiekti su specialistais. Šie gi, tarsi saviame suprantamą dalyką mums pasakė, kad čia visai ne bėda, nes mums tieisog reikia turėti išorinį USB WIFI adapterį... O..Kej... Skubam vėl į parduotuvę ieškoti ir šio daikto. Galiausiai po trijų dienų viskas veikia.. :D Liutauras susiinstaliuoja sau reikalingas programas, aš dar įmetu prieigą prie savo turimo Adobe grafinių programų paketo, ir nusiteikiame įdomiai kelionei... 

– Dabar suprantu, – galiausiai sako Liutauras, – ką tu, mama, turėjai omenyje, sakydama, jog labai skiriasi patogumu vartotojui Apple ir kitų kompanijų kompiuteriai...
Taigi – pamoka išmokta. Tūkstantį žodžių atstoja vienintelis pavyzdys. Gaila, kad kiek brangokas... 


Sesė irgi laiminga – ant jos stalo persikraustė pas brolį prieš tai buvęs mano kompiuteris. Pradžioje dar ji bandė burbuliuoti, klausdama, kodėl Liutaurui naujas, o jai – ne, tačiau kai priminiau, kad Liutaurui, kuomet jis buvo devynerių, niekas naujo kompiuterio nepirko, tuomet susiprato ir džiaugėsi tuo, ką turi...




Pasaulio pažinimas / Gamta ir žmogus

Motyvacijai pakurstyti, bandžiau vaikus ir į mus supantį pasaulį pažvelgti kiek iš platesnio kampo. Suradau vaikams skirtingų vaizdų su skirtingo socialinio sluoksnio žmonių gyvenimo akimirkomis: namų, darbo, poilsio aplinka. Bandžiau užvesti pokalbį apie tai, kad nuo mūsų pačių labai didele dalimi priklauso, tarp kokių žmonių gyvensime ir kokia aplinka mus sups. Pokalbio viduryje Magdė staiga balstelėjusi į prabangaus namo su baseinu paveikslėlį, pabandė mane sukompromituoti:
– Bet žiūrėk, mama, tu baigei mokyklą, baigei universitetą, bet va, neturi tokio namo su baseinu. Aha!?.
Оho, – pagavau save, – čia tai bent kritinis mąstymas... :D Tuomet teko kalbėtis apie tai, ar tikrai būti labai turtingu yra laimė, kaip mes kiekvienas įsivaizduojame laimę ir ar mes visi norime būti vienokie ar kitokie ir ar iš karto pasiekiamos svajonės. Žodžiu, diskusija buvo rimta. Panašu, kad vaikai liko įtikinti mano subjektyvių argumentų...

Taigi – tokia mano trečiokė, šią savaitę atšventusi savo devintąjį gimtadienį...





   
Meninis ugdymas: Muzika / Technologijos / Dailė

Toliau iš karto šoku prie šios meninės trijulės. Mat Magdė, trejus metus grojusi smuiku, po smuiko stovyklos nusprendė: smuiko pamokų ji nebelankys. Nebenori. Na, nelinksta jos širdis ten. Nelinksta. Matau, kad ji gyvena labiau dailės nei muzikos pasaulyje, todėl pasiūliau du kartus savaitėje lankyti tapybos būrelį, kurį atradau nepertoliausiai nuo namų. Pirmą kartą ten jai vienai lankytis buvo nedrąsu, todėl paprašė manęs, kad pasilikčiau kartu. Visgi antrą kartą liko viena, ir dabar kiekvieną kartą klausia, kada vėl ten važiuosime. Patinka. Gyvena tuo. Mokosi šį mėnesį tapyti peizažą – nuo eskizo iki detalių. 


Grįžus namo kartoja būrelyje pieštus vaizdus, gamina man paveikslėlius spalvotais rėmeliais...


Ir pasitaikius bet kokiai progai piešia tai, ką mato....

Mano teta ir aš su arbatos puodeliu. Magdės piešinys ant piešimo stiklo rėmelyje.

Šviesos stalas, Magdės transformuotas į šviečiančią piešimo lentą.

Liutauras gi ištikimai tęsia smuiko pamokas ir jau svajoja apie ateinančios vasaros stovyklą... 



 
Lietuvių kalba ir literatūra

Tuo tarpu namuose...
Liutaurui pavarčius J. Biliūno apsakymų knygelę buvo pareikšta, kad tai, ką jis mato, yra labai nuobodu, ir jis J. Biliūno neskaitys... O kadangi su skaitymu apskritai reikalai pas mus vis dar sunkiai einasi, sutarėme taip: jie patys skaito, ką nori, bet vakare visi kartu skaitysim privalomos literatūros kūrinius. Todėl imame ir kartu skaitome J. Biliūną. Prisipažinsiu, kad man ir pačiai įdomu, nes nuo mokyklos laikų aš tų kūrinių nei vieno nebeatsimenu apart vieno kito jų siužetinio vingio. Dabar tai paskaityti visai kitomis akimis tikrai įdomu. Taigi. „Kliudžiau“. „Brisiaus galas“. „Joniukas“. Labiausiai surezonuoja vaikams pirmasis kūrinys. Gal todėl, kad patys buvo susidūrę su mažais katinėliais, patys yra neatidžiai užgavę, todėl ir klausimų ties šiuo apsakymu daugiausia...

Rašymo imasi labai nenoriai. Kadangi dar nesulaukėme iš mokyklos vadovėlių, o prieigos prie skaitmeninio formato irgi dar negavome, kol kas laviruojame su dailyraščiu, kad bent šiek tiek užsikurtų ta rašymo motyvacija ir pasitikėjimas savimi, bet šiaip kol kas dar buksuojame iš principo vienoje vietoje...




Matematika


Su matematika reikalai kiek geresni, tačiau irgi dar tik pirma pavara riedam, labai po truputėlį...






Judesys

O kad labiau išsijudintume, fizinę ištvermę laviname... Ilgai mąsčiusi, kaip į mokymosi procesą įterpti tam tikrus dalykus, kad jie taptų įpročiais, ryte padarėme atskirą bloką įpročiams formuoti. Šiai dienai jis pas mus atrodo taip: rytinė mankšta, Biblijos citatų mokymasis, akių mankšta ir pirštų gimnastika. Skiriame tam valandą laiko, tuomet (jei pavyksta tai padaryti laiku) pusryčiaujame, tuomet jau bandome gilintis į kitus dalykus. Labai norėčiau paversti tai nuolatine ryto rutinos dalimi, todėl laikykite kumščius, kad nepasiduotume pakeliui. :)




Ir pabaigai – tradiciniai video fragmentai. Tik labai jau nedaug jų sugaudžiau visur belakstydama, tai tik 5 minutės šį kartą:


Gražaus rudeniško polėkio! Nesušalkit! :)

2022 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Rugsėjo pirmosios kelionė į Latviją su šeima.

Taigi – kaip buvau minėjusi, pirmosiomis rugsėjo dienomis, taip švęsdami mokslo metų pradžią, ištrūkome keturioms dienoms į Latviją. 

Laiko daug planavimui neturėjau, todėl daugiau viskas vyko ekspromtu. Visgi šiokias tokias gaires turėjome: vaikai labai norėjo prie jūros, Darius norėjo į Rygą, aš norėjau pamatyti kino studijos Cinevilla miestelį, tad labai logiškai mūsų žvilgsniai krypo į Jūrmalą. Čia per airbnb.lt išsinuomavome puikų butą seno Jūrmalos nameliuko palėpėje, greitai kartu susimetėme sąrašiuką, ko reikės kelionei, susikrovėme daiktus ir sėdome į mašiną. 



Orų prognozės nieko gero nežadėjo, todėl lūkesčių didelių stengėmės nepuoselėti. Tikslas buvo tiesiog atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių, kurių šią vasarą buvo apsčiai ir dar tiek.


1 DIENA

Iš Vilniaus išvykome po pusryčių, per daug neskubėdami, visą ūkį pasaugoti perleidę močiutei, darsyk susitikrinę, ar nieko nepamiršome...

Pirmasis sustojimas buvo Biržuose. Seniai norėjau apsilankyti Biržų pilyje. Joje kadaise architektūrinius-archeologinius tyrimus vykdė mano tėtė. Todėl vis magėjo nuvykti. Pasidomėję šiek tiek pilies istorija, sužinojome, kad čia nuo seno Radvilų gyventa ir pačios Barboros Radvilaitės vaikystėje lakstyta. 



Kieme vaikus pasitiko didžiuliai šachmatai. Tiesa, visos partijos jie nesužaidė, bet prasiblaškė vis tiek smagiai.


Prie įėjimo į rūmus mūsų laukė dviejų žirgų kaukės. Sužinoję, kad Barbora Radvilaitė labai mėgo jodinėti, vaikai tuoj puolė vaidinti žirgo ir raitelio...


... ir fotografuotis...


Prie durų mus pasitiko muziejaus darbuotoja, kuri pasidžiaugė, kad esame pirmoji šiandien apsilankanti šeima su vaikais. Rugsėjo pirmosios proga mums apsilankymas muziejuje nieko nekainavo. Malonus siurprizas! Deja, pačioje pilyje-rūmuose neradome to, ko tikėjomės. O tikėjomės čia išvysti renesanso laikmečiu alsuojančias menes su to meto baldais ir paveikslais, o pro aukštutinių menių langus pasigėrėti į ežerą atsiveriančiais vaizdais. Deja, pilies salių sienos buvo baltos ir tuščios, palei jas šliejosi nedaug ką su pačiais rūmais bendro turintys Biržų krašto muziejaus eksponatai, o langai buvo uždangstyti kokiu tai audeklu ar panašia į jį medžiaga, pro kurią nieko negalėjai matyti... Taigi. Kiek nusivylėme. Laimingas buvo tik Darius, nes ekspozicijos pabaigoje išvydo senų Biblijų ekspoziciją, tarp kurių galėjai pamatyti ir Radvilų išleistos Brastos, o ir Gdansko senųjų Biblijų leidimus.


Paskui dar bandėme užsukti į pilies arsenalą, tačiau jau kantrybė seko, todėl tik kyštelėjome ten nosį ir traukėme Jūrmalos link.

Visą vasarą vaikai, laukę kelionės prie jūros, būtų turbūt atidavę viską, kad oras būtų kiek palankesnis maudynėms jūroje. Deja, vasara – lyg sudariusi sutartį su rudeniu – tarsi tyčia baigė kaitinti orą būtent tada, kai mes išsiruošėme pailsėti. Taip staiga atvėsus orui, jūra nebe taip viliojo. Vis tik mes nepasidavėme ir į jūrą sulindome...



Vieniems mums priklausė visa jūra! Be mūsų čia daugiau nesimaudė niekas... :))

Užtat kaip gera paskui buvo užsukti į jaukią Picburg'o piceriją, o kol laukėme picos – pažaisti biliardą, skaniai pavakarieniauti ir, grįžus į šiltus laikinus namus, išgerti karštos arbatos! :)





2 DIENA

Ryte linojo. Pagal planą turėjome važiuoti į Rygos zoologijos sodą, tačiau nusprendėme padaryti šiokią tokią lankomų vietų rokiruotę ir, laukdami, kol įsišvies saulutė, pasukome Rygos automobilių muziejaus link. Vaikai seniai svajojo kur nors ilgėliau pavažiuoti traukiniu, tad kulniavome Jūrmalos traukinių stoties link ir iš čia dardėjome iki Rygos. Ten kiek pablūdiję tarp galybės viešojo transporto stotelių, bet taip ir neradę mums tinkamos, pasigavome Bolt taksi ir nuvažiavome iki muziejaus. Viešojo transporto sistema mums pasirodė ne itin draugiška atvykėliams. Nuorodų stinga, sistemą suprasti sunku – nepalyginsi su kokio Paryžiaus ar kitų Europos didmiesčių, kuriuose yra tekę lankytis, sistemomis. Niekada nebuvo man taip painu, kaip šį kartą Rygoje. Kaip vėliau išsiaiškinome, ir už viešojo transporto bilietus apmokėti svetimšaliui tampa gan sudėtinga. Tiesa, jei bilietą įsigysi iš anksto tam tikrame kioskelyje, problemų neturėsi. Tačiau tokią info turi susirasti tik latvių kalba parengtoje jų viešojo transporto svetainėje. O jei norėsi tai padaryti mobiliuoju telefonu, gausi gerokai paplušėti... Čia jums, brangieji, ne Vilnius, kur vieno piršto paspaudimu nesudėtingai gali atlikti daug visko... Bent jau toks man susidarė įspūdis apie Latvijos technologinę pažangą...

Taigi. Rygos automobilių muziejus. Iš karto pasakysiu – aukštumoj! Pradedant nuo to, kad kasininkė paklaususi, iš kur esame, iš karto įteikė informacinį muziejaus lankstuką lietuvių kalba (!), baigiant tuo, kad labai kokybiškai ir įdomiai sudėliota visa ekspozicija. Tiesa, suaugusiems čia viskas patiko daug labiau nei vaikams. Magdė iš viso kantrybe nepasižymėjo, sakė, kad jai čia nuobodu, tačiau visgi ir ji rado sau įdomių interaktyvių eksponatų...


Pirmieji automobiliai gražuoliai...

Seniausių automobilių salė


Ko reikia, kad ratai suktųsi..?

Automobilio vidus, kur gali matyti, kaip viskas susijungia į viena...


Antro aukšto ekspozicija su praeito amžiaus automobiliais.

Magdei labiausiai patikęs eksponatas – autobusiukas „Latvija“,
kurios dizainą ir aplinką, kurioje ji važiuoja, galima keisti.

Žodžiu, labai patiko mums šiame muziejuje. Dar šiek tiek tarp lietaus debesų ištaikėme kelioms minutėms užsukti į lauko terasą, kurioje sukonstruota įdomi žaidimo aikštelė vaikams. Kol tuo pačiu Bolt taksi važiavome iki Rygos zoologijos sodo, saulutė galutinai išlindo, todėl pasivaikščiojimas po Rygos zoologijos sodą buvo tikrai pasakiškas. Ir nors vaikai pareiškė, kad jame nerado tiek egzotiškų gyvūnų, kiek tikėjosi, mudviem su Darium šis zoologijos sodas paliko labai gerą įspūdį: gyvūnų aptvarai erdvūs, švarūs, patraukliai įrengti, patys gyvūnai irgi atrodo gerai prižiūrimi. Todėl praleidome čia geras tris valandas, aikčiodami tiek nuo išdidžių žirafų, grakščių zebrų grožio, tiek nuo juokingų nykštukinių bezdžionėlių ir ištiso skruzdžių pasaulio grožio... Daug žodžiais čia nepapasakosi, todėl šiek tiek vaizdų:


Tokios spalvos vėžio dar nebuvome matę...

Iš lauko į vidų įleistų kamanių gyvenimas iš arti...

Po teritoriją laisvai vaikštinėjantis povas

Liūtų šeimynėlė. Pradžioje ramiai gulėjusi, paskui padovanojusi mums daugiau veiksmo :)

Gražuolis tigras

Skruzdžių karalystė – turbūt ilgiausiai dėmesį pritraukęs eksponatas, užburiantis savo darbine atmosfera ir mažumo-didybės magija...

Žiogai – maskavimosi genijai...

Koduotasis gražuolis...

Žirafa – mano svajonė. Seniai ją norėjau pamatyti iš arti.
Vaikai labiausiai liūdėjo, kad negalima nei vieno tų gyvūnų paglostyti...

Nuostabiai dryžuoti zebrai.

Sunkiasvorių karaliai hipopotamai

Aš, matomai, kažką buvau benaršydama supainiojusi, nes galvojau, kad dar ir neblogas akvariumas turėtų šiame zoologijos sode būti, bet jo čia neradome, todėl belieka atrasti laiko ir galimybių nuvykti kada į Klaipėdos jūrų muziejų. Buvome prieš keletą metų jame – kaip tik tuomet, kai buvo vykdoma didžiojo akvariumo rekonstrukcija. Tad kaip gi dabar nenuvažiavus pažiūrėti, kaip ten viską atnaujino!

Tačiau grįžkime į Rygą... Iš zoologijos sodo iki traukinių stoties pasišovėme keliauti miesto autobusu. Įsėst įsėdome, bet už bilietą susimokėti vietoje, pasirodo, negalima, todėl lindau į telefoną ieškoti išeities. Ieškojau, patikėkite, ilgai... Bet radau. Tarp kelių vietiniams gyventojams sukurtų programėlių, kuriose, be abejo, viskas tik latvių kalba, galiausiai radau vieną, kuri tiko ir ne vietiniams. Todėl jei važiuosite į Rygą, dėkitės į savo „mobiliąją kišenę“ Transact Pro programėlę (Android versija, iOS versija). Su ja vienintele sklandžiai pavyko nusipirkti viešojo Rygos transporto bilietus ir juos apmokėti. Apmokėjus gausite bilietų QR kodus į savo el. paštą. Juos reikės nuskaityti-aktyvuoti autobuse esančio aparačiuko pagalba. Tada jau būsite pilnai atsiskaitę.

Tiesa, jokių panašių problemų nebuvo su traukinių bilietais. Juos be didesnių trukdžių nusipirkome šioje svetainėje ir, beje, labai pigiai. Šeimos bilietas keturiems asmenims nuo Jūrmalos iki Rygos ir atgal su nuolaida kainavo nepilnai 10 Eur. 

Po kelionės į Rygą vakarą praleidome jaukiame šeimos restoranėlyje „Pie Māmiņas“ („Pas mamą“). Maistas iš tiesų čia buvo tarsi mamos pagamintas – porcijos didelės, sočios, sriuba tarsi kątik išvirta... Tikrai gardžiai pavalgėme ir dar namo parsinešėme... Vakare dar jaukiai visi kartu filmą pasižiūrėjome ir nusiteikėme trečiai dienai...

Čia taip vadinami „vaikiški“ mėsainiai su keptomis bulvytėmis...
Patikėkite, – net ir suaugusiajam juos įveikti – iššūkis... :)


3 DIENA

Trečią dieną paskyrėme Jūrmalai ir jos apylinkėms, jei taip galima būtų pavadinti. Aš seniai varvinau seilę į Cinevilla studijos miestelį 50 km nuo Jūrmalos. Esu dalyvavusi ne vieno filmo masuotėse, todėl visuomet įdomu būdavo pamatyti tą filmų kūrimo virtuvę. Norėjau, kad bent kiek su ja susipažintų ir vaikai. Neklydau. Tai buvo viena vaikams labiausiai patikusių vietų visoje mūsų kelionėje. Šiaip pats „miestukas“ nėra kažkuo labai ypatingas. Na, vienokie, kitokie namai, gatvelės – anoks čia stebuklas. Tačiau kai pamatai, iš ko visa tai padaryta, ir kai suvoki, kiek filme gali būti apgaulės, tikrai atima žadą. Didžiausi gražiausi namai pasirodo esantys tik kruopščiai nudažyto putplasčio, priklijuoto ant medžio drožlių plokštės, gabalai, o miesto gatvių raizgalynė pasirodo besanti tik tuščiavidurių erdvių, besislepiančių už tų dirbtinių sienų, butaforija... Žodžiu, vaikai aikčiojo, negalėdami patikėti, kad tai, ką jie mato, yra netikra... Sienų dekoras, betirpstantis sniegas, traukinio kupe...

Atvykome...

Miestelio planas

„Kartoninis“ miestelis...

Pernykštis sniegas atrodo ne mažiau įtikinamas nei putplasčio sienos...

Jei galvojate, jog tai – tikras traukinio vagonas, galvokite iš naujo.


Matote tolumoje tą žalsvą namą..? Tuoj pamatysite, kas yra kitoje jo pusėje...

Taip taip, tai to gražaus žalsvojo namo sienos kita pusė... O žemiau – kito pastato „siena“.

Liutauro džiaugsmui į seną traukinį galima ir įlipti. 



Miestelio parkavimo aikštelėje stovėjo autobusas lietuviškais numeriais. Kaip supratome, juo atvyko grupė mokinių, kuriems čia buvo vedama edukacija apie filmų kūrimą. Dedamės tai į galvą, nes kiek užmatėme pro salės, kurioje ta edukacija vyko, užuolaidą, veiksmas irgi labai vertas dėmesio... :)

Grįždami iš Cinevilla studijos, stabtelėjome Kemeri kurorte. Kadaise buvęs prabangus kurortas su savo mineraliniais vandenimis. Daug laiko čia neleidome, tik stabtelėjome prie mineralinio šaltinio, kuris, deja, pakilus upeliuko lygiui, buvo apsemtas, todėl jo paties nepamatėme. Na, bet vis tiek – susipažinome trumpai su šios vietos istorija, akies krašteliu žvilgterėjome į gražiai sutvarkytą parką ir traukėme toliau.




Diena pasitaikė kiek šiltesnė ir saulėta, todėl skubėjome prie jūros su viltimi dar bent kiek pasimėgauti jūros malonumais... :)

Paplūdimyje buvo nors šilta, bet ganėtinai vėjuota... Į jūrą čia niekas apart mūsų neskubėjo lįsti... :)



Aplankę pagrindinį pliažą, grįžome į pagrindinę pėsčiųjų gatvę. Ilgai čia irgi neužsibuvome – nesame tokių vietų mėgėjai. Daugiau šiaip norėjome susidaryti bendrą miestelio vaizdą.



Tuomet grįžome į arčiau mūsų laikinųjų namų įsikūrusį paplūdimį. Vėl čia buvome vieni. Kiek oras leido, vaikai dar pasimaudė...


Tuomet skubėjome ieškoti vietos šiltiems pietums... Šįsyk aplankėme populiarų (kiek spėjome nuspręsti pagal čia susirinkusiųjų kiekį) armėnų restoraną Nojan Tapan. Nors maisto teko laukti netrumpai, tačiau jo sulaukę supratome, kad laukti buvo verta... Visi patiekalai buvo labai gardūs, o ledų pyrago desertas vainikavo viską...


Ir tada... Atėjo laikas vaikų svajonei... Nuvykome į Jūrmalos atrakcionų parką. Jau kelionės pradžioje vaikai klausė, ar Jūrmaloje bus kas nors tokio, ką prieš trejus metus buvome aptikę Venspilyje. Nebuvau tikra, ar čia bus vaikams kokių nors panašių atrakcijų, tačiau visų mūsų džiaugsmui jų čia buvo. Pasimėgavome dviejomis: plaukiančiais pripučiamais cilindrais...


...ir vaikams nepabostančiomis elektrinėmis mašinėlėmis... 




O laimės! O džiaugsmo vaikams buvo!!! :) Juo labiau, kad oficialiai pasibaigus sezonui čia nebebuvo tiek daug lankytojų, todėl visa aikštelė buvo judviejų. 

Taip praėjo ir trečioji diena...

4 DIENA


Paskutinę dieną paskyrėme Rygos senamiesčiui. Nors daug teko skaityti apie brangų ir perkrautą automobilių parkavimą Rygos centre, su šia problema nesusidūrėme. Matomai, mus gelbėjo sekmadienis. Miestas, mūsų džiaugsmui, buvo pustuštis. Kaip ir mūsų pasirinkta mokama stovėjimo aikštelė prie Circe-K degalinės šiaurinėje senamiesto pusėje. Kadangi nesiruošėme čia praleisti labai daug laiko, tai ir per kišenę baisiai nekirto ta kelių Eurų suma... Nusimatėme preliminarų žiedinį maršrutą iki pietinėje senamiesčio dalyje esančio turgaus ir atgal. Taip neskubėdami apėjome senamiestį, pasigrožėdami Katedra, Juodagalvių namais, Trimis broliais, Katinų namais...






Tuomet priartėjome ir prie turgaus. Vaikai klausėsi tėčio pasakojimų apie prieš 30 metų lankytą šį turgų, kuomet vienas paviljonas buvo skirtas šviežiai žuviai, kitas – rūkytai žuviai, dar kiti du – kitoms prekėms. Dabar gi radome visą žuvį viename paviljone. Antrame puikavosi konditerija, kituose dviejuose – įvairios pramoninės prekės, rūbai. Mus labiausiai viliojo pirmasis paviljonas. Čia nusipirkome ir lauktuvių artimiesiems parvežėme paragauti įvairios žuvies ir kitų jūros gėrybių. Žinoma, Rygos turgaus nepalyginsi su Paryžiaus Rungis turgumi, kuriame kartą teko lankytis ir matyti jame kątik sugauto banginio didžiulius file gabalus, tačiau su Vilniaus Hale, be abejo, irgi latviškojo nepalyginsi... :)


Vaikams įspūdį padarė didžiulis krabas. Norėjome sužinoti, kiek jis kainuoja.
Deja, sužinojome tik tiek, kad jis netikras, o ir neparduodamas...

Paskui aptikome tikros lašišų ir eršketų ikros.
Vaikai net išsižiojo pamatę, kiek gali kainuoti šis produktas (900 Eur/kg)...

Įsigiję sau ir draugams atminimui dar keletą suvienyrų, vaikai ir mes buvome pilnai patenkinti, todėl patraukėme atgal per senamiestį automobilio link. Be skubos prasiėję siauromis Rygos senamiesčio gatvelėmis, vėl sėdome į automobilį ir jau judėjome Lietuvos link. Aš vis dar dairiausi po smagią netikėtai atrastą kelionių programėlę Baltic ways (Android versija čia), kuria, tiesa, naudojausi ir ankstesnėmis dienomis. Pamačiusi, kokia ji smagi ir patogi, net nesuabejojau, kad ji kurta tikrai ne latvių... Buvau teisi – sukurta ji lietuvių, kuo labai džiaugiausi. Rekomenduoju pasidaryti po ją – atrasite labai netikėtų, bet vertų dėmesio lankytinų vietų. Mes, deja, neturėjome joms visoms laiko, tačiau į atmintį jas įsirašiau ir neabejoju, kad kada nors, jei jos mums pasitaikys pakeliui, tikrai apsilankysime jose.

Tai va – toje programėlėje kaip tik aptikau ir Pasvalio smegduobių parką. Kadangi į priekį važiuojant iš kalbos kažkaip buvo išėjusi smegduobių tema, pagalvojau, kad labai puiki proga tokiame parke apsilankyti. Ir nors šviežiai atsivėrusių smegduobių neradome, buvo labai gera čia sustoti, parku prasieiti, prieš važiuojant toliau kojeles pramankštinti bei užkąsti...

Jau apžėlusi smegduobė.



Magdė dar ir laipynių čia aptiko. Vyresniems vaikams greta yra įrengta riedučių-riedlenčių aikštelė. Parkas, panašu, mėgiamas vietinių, nes žmonių sekmadienio popietę čia matėsi ne vienas.

Taip pamažu grįžome iki Vilniaus. Pasiruošę nerti į mokslus, galutinai su vasara atsisveikinę. Na, o kaip mums sekėsi tai padaryti, gausite palaukti, kol aprašysiu...

Jei ankstesnio įrašo neskaitėte ir video fragmentų su kelionės po Latviją fragmentais nematėte, įrašas laukia jūsų čia.

Iki greito!