2016 ruduo. Sezono reziume ir tolimesni tikslai.

Smagiai pralėkė dar vienas ketvirtis. Kai kuriuos jo siekius pavyko įgyvendinti, kai kurie pasidavė ne taip lengvai, kaip norėjosi... Bet vis tiek mes jį įveikėm, kuo ir pasidžiaukim. :)

Biblija
Vis dar viena iš sunkiausiai pasiduodančių sričių. Vis dar ieškau vaikams suprantamiausio būdo perteikti tai, ką noriu. Ne iki galo man priimtinos tos „atskiestos“ vaikiškos Biblijos, o vien perskaitytų citatų iš Biblijos kartais būna tarsi per mažai. Kita vertus – tai tik mano nuomonė. Ir gal jų galvose nusėda būtent tai, kas ir turi nusėsti?..
Tikiuosi, žiemos mėnesiais pavyks mums atrasti kažkokį kiek kitokį formatą Biblijos skaitiniams, nes kol kas jie labai padriki ir nesistemingi.

Citata

Šioje vietoje taip pat reikia veržtis diržus – citatų dėžutę atveriam rečiau, nei man norėtųsi...

Bendravimas

Persikėlus į miestą nuogąstavau, kad vaikams gali stigti bendravimo, tačiau pasirodė, kad mano baimės nepasiteisino – bendravimo maniškiams buvo kartais net ir per daug... „Žaidimo laboratorija“ su aktyvia 10-15-os ikimokyklinukų ir keliolikos studentų/dėstytojų/psichologų/tyrėjų draugija, „Veranda“ su žaismingais jos vedėjais, čia dalyvaujančiomis mamomis ir vaikais, ir, žinoma, kitų šeimų susitikimais vieną - du kartus per savaitę...
Nepaprastai smagu, kad prasiplėtė bendraminčių ratas. Džiaugiamės Gintarės ir jos dukrelės Melisos (4 m.) kompanija, taip pat labai smagu, kad Agnė su Saule (6 m.) ir Dovydu (3m.) nepabūgo atstumo tarp Vilniaus ir Kernavės apylinkių – tikimės ir toliau visi kartu bendrauti, draugauti, patirtimi ir įkvėpimu dalintis.
O kur dar Jūratė su Simonu (6 m.) ir Matu (3 m.) bei įvairūs žaidimų aikštelėse kartu besisukiojantys vaikai, bibliotekose, muziejuose sutikti darbuotojai, praeiviai, pardavėjai, traukinio kontrolieriai ir pan... Džiaugiuosi, kad turime tiek daug galimybių būti realiame pasaulyje ir bendrauti su tais, su kuriais gera. Tikiuosi, ir toliau tęsime visa tai.

Gamta

Savaime suprantama, kad gamtos darganotą rudenį neišeina įsileisti į namus tiek, kiek vasarą, tačiau
manau, kad mes visai neblogai susitvarkėm su tuo rudeniu. Taigi ir toliau, judėdami pagal Lynn Seddon Gamtos tyrinėjimo programą, tikuosi, smagiai ir turiningai praleisime žiemą.

Išvykos

Labai tolimų jų nebuvo, tačiau praktiškai kiekvieną savaitę po vieną vis tik išpuolė: mėgavomės šilto rudens dienomis Elniakampio atodangoje, ekskursija po Barbakano ir Užupio apylinkes, Markučių parku, Suderve, Tuskulėnų rimties parku, Valakampių pliažu, Didžiąja rieše, Kelione po Lietuvą per Vėlines, Apsnigta diena Dūkštų pažintiniame take, Nacionaliniu lankytojų centru, Sapiegų parku, Antakalnio šilu, Saulės slėniu Sapieginės miške, Vingio parku... Bandysim ir toliau taip.

Žaidimai

Smagiausia dalis, kuria mėgaujamės turbūt visi... Net ir aš, atrodo, po truputį pradedu išmokti žaisti... :)) Tolimesnių tikslų nelabai įmanoma susidėlioti, bet tikiuosi, kad kuo toliau, tuo tie žaidimai bus įdomesni ir turiningesni. Juo labiau, kad ne tik Liutauras, bet ir Magdė pradeda fantazuoti, kurti žaidimo scenarijus, diktuoti savas taisykles, žaidimo sąlygas... Žinoma, skirtumas tarp Liutauro ir Magdės žaidimų ganėtinai ryškus: Liutaurui be konkurencijos visokie namų statymai, policijos/gaisrinės/statybos mašinų įtraukimas į žaidimą, tuo tarpu Magdei smagiau žaisti pyragų kepėją, lėlių migdytoją, meškučių gydytoją ir pan... Tačiau kažkaip juodu randa bendrų sąlyčio taškų, ir tai žavu.

Akademiniai pasiekimai. Literatūra, matematika, dailyraštis

Jaučiu nemenką progresą šioje srityje. Ypač dailyraščio. Liutauras pradėjo savarankiškai rašyti raides, Magdė daug greičiau ir dailiau vedžioja jai paruoštus „laiškus“.
Magdė pasistūmėjo matematikoje su skaičiavimu, Liutauras irgi – skaičiai su skaitliukais, objektų ir skaičių sekos, sudoku – viskas nesunkiai įveikiama. Norėčiau ateinančiais mėnesiais bandyti po truputį kabinti sumos ir atimties sferą.
Su skaitymu irgi jaučiasi progresas: Liutauras dviraidžius skiemenis nesunkiai įveikia, paprastus dviskiemenius žodžius – taip pat. Magdė atpažįsta vis daugiau raidžių: A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Bandysim toliau lavinti skaitymo bei raidžių pažinimo įgūdžius.

Meno trijulė: muzika, menas, poezija
Labai džiaugiuosi, kad šį ketvirtį pagaliau mums pavyko prisijaukinti muziką ir vaizduojamąjį meną. Susipažinome su V. A. Mocarto ir J. S. Bacho muzika. Jos klausėmės tikrai nemažai. Kiek strigom ties L van Betovenu, bet per daug neliūdim – visada galime atsigriebti.
Menas irgi pradeda vaikus „kabinti“ – kas kartą pamatę kompiuterio ekrane naują savaitės kūrinį, jau klausia, kas tai yra, jau galim bent trumpai apie tai pakalbėti, aptarti.
Poezija dar, deja, ne taip lengvai pasiduoda. Daugiausiai, žinoma, dėl mano išankstinio nepasiruošimo. Tai irgi turime vietos kur tobulėti. :)

Tokia tam kartui reziume, iki kito karto! :)

26-oji savaitė. Kryžius. Traukinių muziejus. Paukščiai. Da Vinčis

Na ką, brangieji, štai ir prabėgo pirmasis mūsų Mokymosi šeimoje (homeschooling'o) pusmetis... Kiek besibaiminant rudens pradžioje, kad persikėlimas į miestą mums pateiks daugybę iššūkių. Bet, kaip žiūriu, mes visai neblogai susitvarkėme. Ne veltui sakoma, kad kai užsiveria vienos durys, atsiveria kitos. :) Taigi jūsų dėmesiui – paskutinės rudens savaitės įspūdžiai.

Biblija
Nukryžiavimas. Tai – mėgstamiausia Liutauro istorija. Todėl net ir po paprasto darbelio apie Jėzaus auką ant kryžiaus, kuri parodo Dievo meilę mums (todėl klijuojame širdį) ir išperka (lipinam monetas) visas mūsų nuodėmes amžiams, vaikai nesustoja. Magdė paprašo iškirpti jai dar vieną kryžių, kad ji galėtų jį priklijuoti, Liutauras gi kartu su tėčiu inscenizuoja mini spektaklį apie Kristaus prikalimą prie kryžiaus. Gaila, kad šį reginį man tenka pražiopsoti, mat kaip tik turiu tuo metu reikalų mieste...

„Kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ (Rom 5:8)

Savaitės Citata

Ps 37:8. „Liaukis pykęs ir palik rūstybę; jokiu būdu nesierzink, kad nedarytum pikto.“ Manau, aktuali kiekvienam iš mūsų...

Gerų įpročių formavimas

Toliau kantriai bandome prisijaukinti kantrumą. Po truputėlį. Ramiai, be didesnių iššūkių judam į priekį. Kantriai laukiame, kol vienas ar kitas baigs kalbėti, kol vienas ar kitas baigs žaisti kitam norimu žaislu ir pan...

Žaidimai. Bendravimas

Po savaitės pertraukos mes ir vėl antradienį skubam į Žaidimo laboratoriją. Vaikų šįsyk nedaug. Studentų irgi – sesijai mat ruošiasi. Bet tai ne bėda, nes idėjų žaidimui Liutaurui netrūksta. Šįkart nutiko taip, kad standartinę Liutauro namo statybos eigą nutraukė... į jo statomą namą įsibrovę plėšikai. Taigi teko spręsti įvairias namo saugumo, plėšikų ieškojimo ir policijos pajėgų problemas.

Magdė gi tuo tarpu šįsyk norėjo žaisti viena. Tiesa, labai jau troško mano kompanijos. Tai ir žaidėm nemažai kartu. Lėlės šįsyk užkariavo merginos širdį. O kad jau buvo didelis pasirinkimas visokiausių priedų, tai buvo išbandytos ir lovelės, ir nešiojami lopšiukai, ir vežimėliai...

Siauri laiptai – iššūkis kiekvienai vežimėliu besinaudojančiai mamai...

 Sumigus didelėms lėlėms, persimetėme prie mažųjų...
Veiksmo bei siužetinių linijų ir čia netrūko. :)

 Galiausiai fantaziją išliejo mergina ir prie tapybos sienos...

Liūdniausia, kai reikia atsisveikinti ir viską sutvarkyti.
Kita vertus – komandinio darbo įgūdžių lavinimas tik į naudą.

Išvykos. Bendravimas
Kol dar lapkritis, skubėjom su vaikais aplankyti Lietuvos geležinkelių muziejų. O skubėjom todėl, kad nuo gruodžio užsidaro lauko ekspozicija, o kaip gi be jos! Nors, tiesa, ir tądien turėjom pasiderėti, kad tą lauko ekspoziciją mums atidarytų, mat muziejaus darbuotojos jau buvo nusprendę, kad yra per daug šalta lauke, kad būtų galima po tą ekspoziciją vaikštinėti. Kai paklausiau, kam šalta? Ji norėjo man duoti užuominą, kad vaikai gali sušalti, tačiau aš neleidau jai suabejoti, kad vaikai apsirengė šiltai, ir ji neturėtų dėl to rūpintis. Žodžiu, nors ir vangiai, bet visgi buvo pakeltas telefono ragelis ir paskambinta darbuotojui Česlovui, kuris maloniai mus įleido apžiūrėti didžiųjų traukinių, išrikiuotų lauke. O dar ir papasakojo, kad kai kurie jų vis dar yra naudojami statomuose filmuose (kaip kad „Ana Karenina“, pvz.). Žodžiu, trečiadienį labai įspūdingai praleidome laiką tiek viduje, tiek lauke... Jūsų dėmesiui – fotoreportažas:

Viskas prasidėjo nuo to, kad perone sulaukėme iš Naujosios Vilnios atvažiuojančių mūsų draugų – 

mamos Gintarės su dukra Melisa ir dukterėčia Simona.

Kol laukėme Eglės šeimynos, apžiūrėjome Traukinių stoties laukiamąjame
esančius Lietuvos geležinkelių bei Vilniaus stoties maketus.
Tada jau traukėme į patį muziejų.

Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – tikro dydžio 

bėgių fragmentas su visais tais perjungimo iešmais. O pastumti iešmą – ne taip jau ir lengva...

 Įvairūs traukinių modeliai nepalieka abejingų nei mažųjų, nei didelių...

Maketų salės džiaugsmai. Nuostabūs, detalūs, įspūdingi maketai
su važiuojančiais traukiniais, besisukančiais malūnais ir intriguojančiu galvosūkiu,
skatinančiu ieškoti įvairių maketuose pasislėpusių objektų.

 Vaikų džiaugsmui – linksmasis traukinukas.

Veiklos stalas su dėlionėmis, knygelėmis apie traukinius
(radome bei perskaitėme čia ir mūsų mėgiamą D. Napp'o
„Daktaras Bambeklis važiuoja traukiniu“), priemonėmis piešimui ir kt...

O čia jau mano džiaugsmui ir prisiminimui – ir aš tokiu prietaisu brėžinius kadaise universitete ruošdavau... :)

Austriškas, 1942-ųjų metų prekinis garvežys...
Taip, taip, tas pats, kurį, jei žiūrėjote „Aną Kareniną“, turėjote matyti juostoje... :) 

 Kad traukiniai nepasiklystų... :)

 Stoties varpu paskambinti tiesiog būtina!!!

Išėję iš muziejaus, atsisveikinome su Gintarės kompanija ir kartu su Egle, Emilija, Sofija bei Matu sėdome į traukinį, važiuojantį į Vilniaus oro uostą. Labai vykęs variantas tiems, kurie nėra važiavę traukiniu ar šiaip nori kur netoli juo prasivėžinti... 7 minutės pirmyn, 8 atgal – tiesiog idealu. Žmonių traukinyje nedaug, erdvu, tvarkinga, vaikams įspūdžių – pilnos kišenės... O jei dar gali išlipęs iš traukinio nučiuožti ilgutėliu pandusu – iš viso gyvenimas žavus... :)

Gamta. Bendravimas

Nors paukčių temą turėjome jau vasarą, tokia ji buvo ir šią savaitę. Mat vasarą buvome sodyboje, o ir paukščiai tuomet elgiasi kiek kitaip, tad planavome pažvelgti į juos kitomis akimis. Planuot planavome, bet koją mums pakišo... miestas... :( Dar praeitą sekmadienį Eglė padovanojo mums du nuostabius puodelius, pripildytus maisto paukščiams, kuriuos pakabinome lauke. Tačiau penkias dienas taip ir nesulaukėme nei vieno skrajūno, norinčio pasivaišinti... Miestas ir mažos erdvės tarp namų daro savo...
Todėl pabendrauti su paukščiais išsiruošėm į Vingio parką. Šįkart – kartu su Eglės ir Agnės šeimomis. Kol laukėme Agnės, Eglė nusivedė mus prie įspūdingo stambiąjai motorikai lavinti tinkamo medžio.

Paskui gi, jau visi vieni kitų sulaukę, traukėme lesinti ančių. O mes su Magde dar ir genį pakanakamai iš arti matėm nuvirtusį medį bekalenantį... Tik, aišku, nufotografuoti jo nebepavyko...
Užtat ančių – nors fotosesiją daryk... :)

Na ir, aišku, būtina atsižymėti vietinėje vaikų žaidimo aikštelėje... Visiems smagu, visi laimingi, gal tik Matui, kaip mažiausiam, sunkoka. Pavargsta vaikis, tad Eglė pirmoji pasitraukia iš „žaidimo“, mes su Agne ir jos vaikais dar liekam. Liutaurui ir Magdei tik į naudą, nes turi puikią progą labiau susidraugauti su Saule (6 m.) ir atkreipti dėmesį į Dovydą (3 m.). Pora minučių, ir jau, žiūrėk, Saulė „apšviečia“ Liutaurą „Narnijos kronikų“ aktualijų tema. Čia išsirutulioja smagus pokalbis apie tai, kad Liutauras, tapęs burtininku, Saulę pavers Saule – na, ta, kuri danguje. Žodžiu, bendravimas – įkarštyje. Magdei irgi liežuvis atsirišęs, rado merginos bendrą kalbą. Smagu.

Na, o paukščių stebėjimo savaitės proga bent jau piešti bandėm tuos paukščius... Žinodama, kad vaikai niekada neatsisakys piešti stiklo dekoravimo dažais, paruošiau jiems keletą paukščių kontūrų. Spalvino net liežuvius iškišę... O Magdė ir dar prašė. Taip užveisėm tikrą paukštyną... :) 

Kontūrai – mano, spalvinimas – vaikų.

O kai jau tų paukščių pripiešėm, tai pagaliau šeštadienį ir kelių tikrų zylių sulaukėm prie savo lesyklos. Jėėėėė.... :) Tik manęs, kaip tyčia, namie tuo metu nebuvo. :) Norėjo Magdė paukščius piešti dar ir sekmadienį, kuomet turėjome svečių post-padėkos dienos proga, tačiau supratusi, kad aš negaliu jai skirti tuo metu viso savo dėmesio, taip ir nepabaigė savo sumanyto paukščio piešti...

Mokomės skaityti

Keliaujame toliau per „Zylutę“. Sunkiai kažkaip šią savaitę. Strigom ant žodžių, prasidedančių balse. Kažkaip sunku Liutaurui suvokti skiemenį iš vienos raidės – tarsi jam žodžio pradžioje kažko trūktų. :)
Magdei tuo tarpu raidžių pažinimo langas atsivėręs, tad naudojuosi proga. Imam abėcėlės plakatą, raidžių magnetukus nuo šaldytuvo ir žaidžiam „Surask raidę ir pasakyk, kokia ji“. Taip išsiaiškinu, kad mergina šiai dienai pažįsta A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Palyginus su trijų mėnesių senumo žiniomis, kuomet težinojo vos L, A, M ir K, – labai neblogas progresas...

Literatūra

Gera būtų, jei visos mūsų svajonės pildytųsi. Pavyzdžiui tokia, kad vakarais skaitome tik šimtu procentų kokybišką literatūrą. Deja, deja... Jei vaikai įsikibo kokios vienos pasakos, kaip, pvz., „Pagranduko“ (taip nutiko mums šią savaitę), jau gali beveik palaidoti mintis, motin, kad jiems galėsi paskaityti kažką prasmingesnio. Viltis lieka ta, kad išaugs jie vieną dieną iš tų pasakų ir tuomet tikrai norės kažko turtingesnio, prasmingesnio, tikresnio. :)

Dailyraštis
Kai Liutaurui užsiminiau, kad šią savaitę dar nieko nerašėm, vaikis iš karto pasišovė rašyti laišką Emilijai. Per daug neprieštaravo ir savaitės raidę parašyti, nors niekaip nepanoro rašyti ją prieš laikrodžio rodyklę. Taigi darbo dar turėsim. :)

Užtat laiške norėjo visko labai daug parašyti. Vos viskas tilpo. Aišku, buvo labai daug nusivylimo ties kiekviena prasčiau besigavusia raide, tačiau bandžiau kaip įmanydama guosti, kad jis dar visai neseniai iš viso nemokėjo nevedžiodamas raidžių rašyti, o dabar net ir į eilutes visai neblogai pataiko, ir tarpai tarp raidžių darosi vis lygesni. Dar tik kol kas supratimo apie tarpus tarp žodžių pritrūksta, bet įveiksime juk ir tai. :)
Tuo tarpu Magdei tik duok vedžioti raides – reikia kažkaip bandyti nepražiopsoti šio jos lango, nes pradeda ji dažnai manęs klausinėti, kas kur parašyta... Tam kartui laišką Sofijai sukurpė keliskart greičiau už brolį. Norėjo dar vieną parašyti, bet man rankų pritrūko antram ruošiniui...

Matematika

Praeitą savaitę viešėdami pas Gintarę pasiskolinome jos kruopščiai paruoštų ir įlaminuotų matematikos pratybų rinkinių (taip taip, tokie žmonės, pasirodo, egzistuoja ne tik youtube kanalo filmukuose. Jų esama ir mūsuose. Pas juos viskas gražiai į dėželes sudėliota, sulaminuota, supjaustyta, etiketėmis sužymėta... Tik imk, ir daryk. Pagarba!).
Liutaurui, aišku, jos per paprastos, bet Magdei – pats tas. Vieną pasiėmęs, žmogau, gali įvairių vingrybių prigalvoti – suskaičiuoti, pagal spalvas ar skaičius sudėlioti... Beje, Magdė pagaliau normaliai pradėjo skaičiuoti objektus. Iki 10 suskaičiuoti paveikslėliuose pavaizduotus objektus – jau įveikiama užduotis. Auga jaunimas...

Vaizduojamasis menas. Leonardo da Vinči. Save išlaikantis tiltas
Kad jau mūsų savaitė sukasi apie visokius traukinius, mechanizmus, tai bandžiau vaikams pristatyti Da Vinčį kaip įvairių konstrukcijų kūrėją. Ne mažiau įdomu buvo ir man pačiai. Bandėme daryti save laikantį Da Vinčio tiltą, bet ne taip viskas paprasta pasirodė... Ir iš degtukų bandėm, ir iš ledų pagaliukų (bet šie pas mus tokie ilgi ir siauri, tai netiko), ir iš rąstinio namelio detalių – vis kažkas buvo ne taip... Galiausiai radau namie bambuko lazdelių, supjausčiau jas reikiamo ilgio pagaliukais, ir šiaip ne taip surentėm... Nes na negi dabar imsi ir pirksi specialiai šį konstruktorių..? :)

Nekvėpuodami nufotografavom ir... sugriovėm... :) Dabar lauksim vasaros ir darysim taip, kaip štai šis vaikis darė... :)

Kūryba
O kol aš beieškodama Da Vinčio tiltui pagaliukų sukausi po namus, vaikai (čia buvo tądien, kai geležinkelio muziejų lankėm) nusičiupę juos savas konkstrukcijas darė... Kadangi pasiėmė normalius PVA klijus, o ne šiaip pieštukinius, jiems išėjo puikus rezultatas. Ne prasčiau už patį Da Vinčį. :)

„Verandoje“ irgi šį kartą konstravome. Tam kartui – spintą. Liutauro ji buvo pilna pakabintų kelnių, šortų, o apačioje – prikrauta žaislų. Betonvežių, ekskavatorių ir panašaus plauko transporto priemonių. Uždarius spintą, ją puošėm plastelino spyna (ir raktą šalia dėl visa ko pakabinom). Magdė gi į savo spintą dėjo moliūgų derlių (nes pas mus balkono lentynose trys moliūgai gyvena) ir užrakino juos trimis spynomis. Kad neduokdie nedingtų... :)))

Na, o namie „ant bangos“ vis dar namai iš kartono dėžių. Mano akimis žiūrint, paskutinysis buvo jau toks pavargęs, kad aš, užsukusi į „Senukus“ prigriebiau vaikams naują dėžę – mainais į aną, kuri iškeliavo į makulatūrą... Taigi turim naują eksponatą-žaislą – namelį ant ratų... :))

Ir viskas, patikėkite, taip rimta, kad net miegot Liutauras atsigulė į jį. Nes juk čia jo namai – o miegam juk mes savo namuose, ar ne?.. :) Abiejuose galuose buvo įtaisytos durys, šonai ir stogas pasipuošė langais – viskas savo vietose. Tiesa, vidury nakties šiaip ne taip vaikį pavyko įkalbėti persikelti atgal į lovą, nes tie naujieji „namai“ kiek ankštoki – kojos ne visai telpa ištiestos...

Raidė O, kurią norėjau, kad vaikai apipintų siūlais man išvažiavus tvarkyti reikalų į miestą, taip ir liko nepabaigta. Bet užtat kaip smagu su ja pakvailioti! :)

Muzika. Mokomės groti

Sekmadienį vaikus pusdieniui nuvežėm pasisvečiuoti pas močiutę. Būtinai reikėjo paimti ir planšetę – nes kaip gi kitaip močiutei pademonstruosi, kaip moki groti, abėcėlės raides vedžioti, piešti...
O groti Liutauras nori vis daugiau ir daugiau. Prieškalėdiniu laikotarpiu mūsų naudojamoje programėlėje atsirado papildomų kalėdinių dainelių, tad buvo smagu jas išbandyti. Tiesa, dauguma jų – kiek sudėtingesnės, nebe iš 1-3 natų, bet Liutaurui vis tiek patiko. Vis tiek bandė groti, nesvarbu, kad daugiau nei pusės natų nepataiko... :)

O Kalėdos po truputį duoda apie save žinoti. Bent jau tuo, kad gruodį reikia nepaprastai gerai suplanuoti, kad visų galų neatiduotum bandydama įgyvendinti šimtus patrauklių sumanymų... Na bet, apie juos – savu laiku. Iki greito! :)

25-oji savaitė. Paskutinė vakarienė. Visžaliai augalai.

Pradžioje savaitės mane ir vaikus užklupo virusas. Magdė jau nuo praeito šeštadienio vaikščiojo su sloga, paskui ją varvančios nosies estafetę perėmė brolis, galiausiai neatsilaikiau ir aš. Tai įtakojo, žinoma, ir mūsų savaitę, kurios pusę praleidom namuose. Tačiau kita savaitės pusė atpirko viską....

Biblija
Paskutinė vakarienė. Kojų plovimas (taip, taip, panašus į tą, koks būdavo vasaromis sodyboje – su dubeniu vandens, todėl vaikams aiškiai suprantamas). Buvo noras vaikams duoti patiems nuprausti vienam kito kojas, bet neįsitekom į savaitę...

Citata

Šią savaitę citata pas mus „atėjo“ atsitiktinai. Kadangi savaitės raidė buvo N, pagalvojusi prisiminiau Gal 6:2, kuri ragina: „Nešiokite vieni kitų naštas“. Trys N – kodėl gi ne?.. Taip ir prilipo.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Ar mes ją bandom, ar ji mus? Ateitis parodys...

Bendravimas. Žaidimai

Antradienį dėl savo varvančių nosių į Žaidimo laboratoriją nuvykti negalėjome, dėl ko kiek liūdėjome, bet bandėm atsigriebti vėliau. Trečiadienį – prisijungdami prie Jurgitos su Dovydu ir dar poros mamų su savom atžalom jau mums gerai pažįstamame Nacionaliniame lankytojų centre. Čia šįkart susiorganizavome ekskursiją. Penktadienį gi važiavome į svečius pas Gintarę ir jos dukrą Melisą (4 m.), kurių namuose į kompaniją mums atėjo dar ir tame pačiame name gyvenantys Melisos pusseserė Simona (3,5) ir pusbrolis Matas (2,5). Kartu su Eglės chebryte (5-erių Emilija, 3-ejų Sofija ir 1-erių Matu). Žodžiu, vaikų klegesio tris valandas buvo apstu. Kūryba liejosi per kraštus. Vakare Liutauras pasakojo, kad šonu pastatytas matrasas jiems atstojo slėptuvės sieną. O kai paklausiau, nuo ko jie slėpėsi, atskleidė vaikinas visas siužetines tos dienos vingrybes. Pasirodo, vagis (juo buvo paskirta Magdė) pavogė policijos automobilį, ir jie, t.y. policininkai Liutauras ir Emilija, gaudė vagis, slėpė atrastą automobilį ir paskui gražiai visi gyveno. Ar jų operacijoje dalyvavo kiti, paklausti nespėjau. Kaip ten bebūtų, visi vaikai rado kuo užsiimti ir buvo laimingi. Sunkiausia buvo išsiskirstyti. O ne kai kuriems (Magdei) ir vakare užmigti...

Žaidimo įkarštis

Užmigti sunku buvo ir sekmadienio vakarą. Mat diena buvo kupina nekasdienės veiklos – orkaitėje nuo pat ryto kepė žąsis, po namus lakstėm šluodamiesi ir tvarkydamiesi, mat laukėm svečiuose Eglės šeimynos. Dar nuo vasaros norėjom vis susibėgt kada bendrai vakarienei, bet tik dabar radom tam progą – tokią užbėgant įvykiams už padėkos dienos akių... :) Tik vietoj kalakuto žąsis buvo. Nes paskutinis kartas, kai aš pati valgiau žąsį, buvo turbūt tik vaikystėje, tad nutarėm pasidaryti visiems mums šventę. 

Šventė tėvams – šventė ir vaikams. Truputį su pykčiais vis ko nors nepasidalijant, truputį su bandymais vėl taikytis, bet sumoj – smagiai. Triukšmingai, kūrybingai, išradingai.

Radus skalbinių krepšį, vaikams labai knietėjo kiekvienam į jį įlįsti...

Eglės prašymu buvo ištrauktas ir smuikas. 

Visiems, aišku, labai norėjosi pačiupinėti, pagroti kartu...

Kaip visada – finale laimėjo draugystė, nes pliušinis šuniukas, dėl kurio Liutauras su Emilija susipešė, galiausiai iškeliavo kartu su Emilija. Liutauras prieš miegą prisipažino, kad jis labai nenorėjo Emilijai paskolinti šio savo mėgstamiausio žaislo, bet paskolino. Buvo nuostabi proga pakalbėti apie tai, kad tikri draugai taip ir turi elgtis.

Gamta

Kadangi gruodžio mėnesį planuojame padaryti šiokias tokias mokymosi atostogas (apie jas atskirai brūkštelėsiu gruodžio pradžioje), kiek pasiredagavau savo gamtos stebėjimo grafikus. Tokiu būdų, keletą ne itin įdomiomis pasirodžiusių temų iš plano išmečiau, ko pasekoje šią savaitę išpuolė visžalių augalų tyrinėjimas. Aplankėme savo mėgstamą pasivaikščiojimų vietą, šalia kurios radom ne tik tradicines pušį bei eglę, bet ir kitų, kiek retesnių augalų...

 Pasisupti vaikų aikštelėje privalu bet kokiu oru...

O kas tai per augalai, aišku, skubėjom namie žiūrėti mūsų pamėgtoje knygoje „Lietuvos žaliasis rūbas“. Joje aptikom, kad šalia tradicinės vakarinės tujos ir dar kažkokios jos pusseserės (kurios, beje, knygoje neradome) mes nusiskynėme ne tik buksmedžio (beje, ar jis visžalis, taip ir neradau internete, tad bus dabar proga stebėti, kaip didesniems šalčiams užėjus jis elgsis), bet ir Lietuvoje reto europinio kukmedžio šakelę. Gerai, kad jo nesugalvojom paragauti, nes pasirodė, kad visos jo dalys yra nuodingos. Čia ir yra ta žavingoji mokymosi šeimoje pusė, kad ne tik vaikai atranda pasaulį, bet ir mes, jų tėvai... 

Jau kurį laiką galvodama nuo Naujųjų pradėti su vaikais vesti kiek kitokio pobūdžio gamtos tyrinėjimo žurnalą (o jei konkrečiau – su iliustracijomis, o ne tik įklijuojamais radiniais), panorau ir pati išbandyti paeskizuoti. Buvo nepaprastai smagu po ilgo laiko imti, susikaupti ir nupiešti kažką iš natūros. Nedariau to visą amžinybę... Na, kokius 12 metų tai tikrai...

Labai patiko. Tad būtinai bandysiu vaikus pratinti stebėti ir bandyti piešti tai, ką jie mato sau prieš akis.

Išvykos
Išvykti dėl ne kokių savijautų kur nors toliau nesinorėjo, tad vaikai vėl pasitenkino viena popiete su tėveliu jau tradicine tampančia lankymo vieta – Nacionaliniu lankytojų centru. Panašu, kad jiems ten taip patinka, kad gal net ir gyvent ten galėtų... :)

Kūryba

Ne veltui sakoma: „duok vaikui kartoninę dėžę, ir jis tikrai sugalvos, ką su ja daryti“. Kadangi po praeitą savaitę atkeliavusios į mūsų namus naujos dviaukštės vaikų lovos, o ir po daiktų pertvarkymo vaikų kambaryje atsirado keletas laisvų dėžių, vaikams buvo džiaugsmo. Pradžioje – klijuoti, karpyti, kurpti „policijos automobilį“, paskui gi – jį dažyti ir saugoti nuo manęs ir tėčio, kad ji netyčia nebūtų po keleto dienų išmesta. :) Tris dienas vaikai buvo paskendę kūrybiniuose atradimuose ir žaidimuose su šiais daiktais. Smaguma.

 Antras dublis: namas. Nes juk savaitės raidė įpareigoja... :)
Policijos automobilis buvo supjaustytas dalimis, reikalingomis namui, ir štai taip perstatytas. 
Idėja, išpildymas ir puošybos elementai – 100 proc. Liutauro, be jokių įsikišimų.

 Ir kelias į namą, kuriuo važiuoja volas.

O kad volas būtų tikras, tuoj mes čia pameistrausim, padirbėsim...

Galiausiai gavosi ne tik volas, bet dar ir valymo mašina... Mamai juk pagalbos tai reikia...

Namas, žinoma, kilnojamas, tai galima ir į kitą kambarį persinešti, padekoruoti... :)

Kad jau prisirinkom šią savaitę visokių spygliuočių-žaliuočių, tai su jais ir žaidėm visą likusią savaitę. Čia, turiu pripažinti, susidūriau su ne vienai mamai pažįstamu jausmu: kuomet imi, ruoši kažką, galvoje pieši paveikslą, kaip darbelis, kuriuo galvoji sudominsianti vaiką ims ir prikaustys jį bent 5-oms minutėms, realiai teužima... pusę minutės. :D Taip šįkart nutiko su šiuo ežiu...

Paruošusi krūvelę spyglių ir ežio paveikslėlį, įdaviau viską vaikams. Liutauras, aišku, nežinojo, mano idiliško paveikslo, kuriame jis turėjo imti ir kruopščiai po vieną klijuoti tuos spyglius... O aš, aišku, nenumačiau plano B, kurį Liutauras ir pasirinko, pirma pareiškęs: „Mamyte, tai gi galima va taip...“, o paskui paėmęs visą saują spyglių ir užmetęs juos visus ant dvipuse lipnia juosta papuošto personažo. „Dabar dar nupurtom, kas neprilipo, ir va, baigta“ – besididžiuodamas pareiškė vaikis... Ir daryk tu, motin, ką nori. :D Ežys su spygliais? Su spygliais. Užduotis įvykdyta? Kaip ir taip... Tai ko tu dar nori?..

Magdė, tiesa, kiek reabilitavo mano lūkesčius, bent dalį tų spyglių klijavusi po vieną, du, bet ir ta finale brolį nukopijavo...

Dar bandėm daryti šakelių atspaudus ant molio, nors šie nesigavo taip gražiai, kokius juos Pinterest'as pristato, bet vis tiek buvo smagu. Žadėjom juos savaitgalį padovanoti Emilijai su Sofija, bet... pamiršom... Et...

Su „miško nameliu“ pasisekė geriau. Čia gi buvo atvirkščiai – pasiruošimo minimum, vaikams veiklos ir džiaugsmo – pakankamai. 

Karpom, klijuojam. 

 Liutauro menas ir jo paties daryta nuotrauka.

Kūryba tuo nesibaigė, nes padarius namelį Liutauras pasakė, kad dabar reikia nameliui miško. Paklausus, iš ko jis jį norėtų padaryti, vaikis akimirką pagalvojo ir pareiškė: „Žinau!“ Tuomet nulėkė pasiimti veltinio lentos, išsitraukė viską, kas jam į temą tiko, ir kūrė toliau savus siužetus...

Mokomės skaityti

Judam pamažu „Zylutės“ pradžiamoksliu. Ė-MĖ, SĖ-MĖ papildo mūsų skiemenų bagažą.

Literatūra

Išsprukau į biblioteką be vaikų. Todėl išvengėm bereikšmės literatūros, kuriai vieta, atleiskite, nebent makulatūros krūvoj, o vietoj to grįžau su D. Bisset „Aukštyn kojom“, K. Kubilinsko „Menu mįslę keturgyslę“, J. Avyžiaus „Didžiojo užutėkio gyventojais“, E. Liegutės „Pasakute apie brolį ir sesutę“, D. Dilytės „Pasakomis apie Lietuvos istoriją“, K. Kasperavičiaus iliustruota H. K Anderseno „Mergaite su degtukais“ ir dar keliomis paveikslėlių knygelėmis Magdei. Visko perskaityt nespėjom, aišku, bet bent jau man gera ant širdies, kad ne kokiom fėjų/karalaičių knygelėm namus praturtinom...

Dailyraštis

N raidė Liutaurui pasiduoda ne taip lengvai, kaip norėtųsi. Bet užduotį, kaip ten bebūtų, vaikinas įveikė, o tai svarbiausia.

Magdei vedžioti buvo lengviau. Net galvoju, kad nuo sausio bus galima ir jai duot pabandyt pačiai po truputį rašyt.

Matematika

Toliau žaidžiam su sudoku (16 ir 36 kvadratėlių) ir sekomis. Liutauras įveikia nesunkiai tiek viena, tiek kita, Magdei kol kas su sudoku sunkoka, bet Liutauras kantriai sesę moko, tad niekada negali žinoti...
Gretinam įvairių spygliuočių spyglių ilgius – nuo 1 cm nesiekiančių eglės spygliukų iki 10 cm ilgio pušies gražuolio.

Vaizduojamasis menas. Da Vinčis. Paskutinė vakarienė

Palikę Mikelandželą, šią savaitę pradedam kelionę su Leonardo da Vinčio darbais. Ir sutapk tu taip, kad „Paskutinė vakarienė“ – ir šios savaitės mūsų Biblinė tema. Taigi šaunam vienu šūviu du zuikius. Nagrinėjam. Paprastai: kas pavaizduota, ką veikėjai daro, ką valgo, kiek jų, kas centre, koks už lango paros metas. Bendram susipažinimui.

Muzika. Kompozitoriai
Turėjo būti Liudvigas van Bethovenas. Turėjo. Bet nebuvo. Kažkaip visko daug buvo, ir muzikai vietos neliko...

Muzika. Mokomės groti

Liutauras toliau lavina savo grojimo įgūdžius. Bando jau ir su trimis, ir su keturiomis natomis, nors čia dar iššūkių yra. Kai nuo jų pavargsta, grįžta pats prie pratimų su Do ir Re, atstato savivertę ir keičia veiklą.

- - - - -

Ir tai dar ne viskas... Nes savaitės kulminacija tapo netikėtai internete atrasti sausainiai su... pušų spygliais. Pradžioje idėja pasirodė kiek juokinga. Bet kad jau tokia savaitės tema, tai, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius... Darius priskynė man saują spyglių nuo kieme augančios pušies, mes su Liutauru juos kavamale sumalėm, Magdė pjaustė sviestą, viską dėjom į krūvą, formavom tešlą ir iškepėm. Patikėkit – gyvenime nesu ragavusi nieko panašaus. Skonis – fantastiškas. Sukirtom sausainėlius su pienu vienu prisėdimu. Vos pavyko išplėšt keletą ir palikt sekmadienio svečiams paragauti... :)

 Sauja „žaliavos“

 Sumalam, dedam kitus ingredientus...

 Smagiausia dalis prasideda.

 „Šreko vakarienė“ pakeliui...

Niam niam niam...

Skanaus ir jums, ką bedarytumėte, ką bevalgytumėte. ;)