Mūsų rugpjūtis

Rugpjūtis prasidėjo netikėtu nutikimu – mano klaida, iš kurios daug išmokome. Visa tai – apie mūsų naująsias sodybos gyventojas vištas. Kiekvieną rytą, apie 8-9 valandą jas paleisdavome į lauką laisvai lakstyti. Daug kas gąsdino, kad laisvai lakstančias višteles išgaudys lapės ar vanagai. Tačiau kaiminystėje gyvenantys senbuviai ūkininkai taip pat laiko višteles laisvai, tad ir mes neskubėjome imtis papildomų saugumo priemonių. Tačiau vieną rytą, atsikėlusi 6 valandą ir už lango išvydusi nuostabią saulėtą dieną, pagalvojau, kodėl gi neišleidus ir vištelių paidžiaugti tokiu gražiu rytu. Nuėjau, išleidau, grįžau namo prie savų darbų. Pakilo ir Darius, ūkio apžiūrėti išėjo. Ir štai po kokių dešimties minučių girdime neįprastus garsus – vištelės kudakavimą, sparnų plakimą... Atbėgo Darius, pašaukė mane, žiūrim – mylimiausia Liutauro vištelė Pukė ant tako guli be gyvybės ženklų, kitų vištelių taip pat nebėra... Žiūrim ir nesuprantam – ar čia lapė prasinešė ir žaibiškai visas višteles išpjovė, nusinešusi jas visas ir tik vieną ant tako per skubėjimą palikusi?.. Nes aplink tylu, nė pėdsako, kad dar gyva kas būtų. Pavaikščiojom pamiške, paslampinėjom su viltimi dar ką nors rasti... deja, nieko. Grįžau vėl prie darbų, apraudojau visas dešimt vištelių ir gražuolį gaidį, galvoje nesutalpindama, kaip jausis vaikai, ryte pabudę ir savo numylėtinių neradę. Tačiau Darius ilgiau po pamiškę pavaikštinėjęs aptiko pasislėpusias penkias gyvas ir sveikas vištaites. Uf... Bent pusė išsigelbėjo. Bent tiek. 

Pakilo vaikai. Žinią apie Pukės netektį sutiko pakankamai ramiai:

– Tai nieko, mamyte, aš kitą vištelę pasigausiu. – Mąstė Liutauras. – Parodysiu aš tai lapei, bjaurybei! – Grūmojo.

– Vargšė Pukė. – Liūdėjo Magdutė

Išvažiavau į miestą su reikalais. Grįžus radau džiūgaujančią šeimyną:

– Mamyte, dar keturios vištos atsirado. Ir gaidelis! 

Vienas per kitą ėmė pasakoti, kaip po keleto valandų atėjo dar trys vištelės, o vėliau ir gaidys nedrąsiais iš už pylimo pragydo. Galiausiai ir devintoji vištelė pasirodė. Ir tada suvedėm visus istorijos galus. Sužinojom, kad anksti rytais medžioja šeškai. Jie perkanda vištai kaklą, išgeria kraują, o patį laimikį palieka. Štai todėl radome tą vargšiukę ant tako paliktą. Dieną, kai aplink daug triukšmo, šeškai neria slėptis atgal į mišką, todėl vištoms yra saugu. O štai rytas, koks saulėtas bebūtų, yra klastingas.

Ką darysi – Pukė, kuri buvo meiliausia ir prieraišiausia vištelė, matomai buvo ne tokios greitos reakcijos kaip kitos, todėl neišvengė mirties. Tačiau mums buvo gera pamoka, per kurią ir apie šeškus sužinojom, ir kaip vištelei plunksnas nupešt patyrėm. Toks štai kaimo gyvenimas...

Atsiprašau vegetarų, bet vištelė buvo tikrai labai skani. Sultinys pasakiškas, mėsytė minkštutėlė, vaikai apsilaižydami valgė ir dėkojo Dievui už mums duotą kūriniją.

Pukei iškeliavus į mūsų skrandžius, o ir vištaitėms pradėjus dėti kiaušinius, tėtis vaikams nebeleido imti į rankas vištelių – kad nesuspaustų kiaušinių. Tai kas beliko vaikams – ėmėsi užduoties prisijaukinti gaidį. Ir nors prieš tai jį buvome pavadinę Mėnuliu, Pukės garbei jis buvo Liutauro pervadintas Pukiu. Štai taip. 

– Nes gi labai švelnios tos paukščių plunksnos ir pūkai, – paaiškino.

Darbai

Gyvenimui grįžus po įvykio su šešku į savas vėžes, tęsėme įprastus darbus. Artėjo Svajūnės gimtadienis, tad Magdė uoliai ėmėsi darbo – padaryti Svajūnei spalvinimo knygą apie gėles. Taip šis darbas patiko, kad knygelių pridarė ir Svajūnės artimiesiems.

Liutaurą masino rimtesni projektai. Pavyzdžiui – transformuoti lėlių vežimėlį į mašinėlę. Karšti klijai, keletas atsarginių detalių, dažų, ir mašina baigta... :)

Pasigaminti iš skardinės ir keleto atsuktuvų šautuvą – taip pat nesudėtinga. :)

Beje, dėl karštų klijų – „Senukuose“ pirkti mažučiai karštų klijų aparatai po 1 Eurą – atradimas. Kaista (o ir klijuoja) daug geriau nei pirkti už dešimteriopai didesnę sumą. Rekomenduoju! :)

Kulinarija

Tai – atskira tema mūsų namuose. :) Pyragų įkarščiui atslūgus, Liutauras vėl grįžo prie blynų. Tiesa,  kad jau Emilijai buvo pažadėta kartu iškepti pyragą, tai teko dar kartą tai padaryti jau be didesnio entuziazmo.

O štai blynus, kiaušinienę kepti – nauja atrakcija. Praalksta vaikis, tuoj, žiū, virtuvėje atsiduria ir pareiškia:

– Mamyte, sriubos aš nenorėsiu. Geriau kiaušinį išsikepsiu. 

Žodžiu, vaikinas nepražus. Man kur išlėkus, jau, žiūrėk, randu grįžus kokios košės išvirta ir suvalgyta, makaronų, kakavos pasigaminta. Kaimynė, kurios penkiametis pas mus dažnai dienas leidžia, džiaugiasi, kad turi iš ko jos atžala savarankiškumo pasimokyti. :)

Išvykos, atrakcijos, žaidimai

Vasarą pas mus nestinga gimtadienių – nei savų, nei svetimų. Ir nors kiekvienam smagu pasijusti išskirtiniam, šiemet gimtadienių su daugybe svečių ir šurmulio atsisakėm. Vietoj to leidom vaikams pasirinkti, kur jie nori nuvažiuoti per savo gimtadienį. Liutauras pasirinko boulingą, Magdė – TV bokštą. Na bet prieš tai Svajūnės gimtadienyje Vingio parke atsižymėjome.

Tiesa, Vingio parkas po pernykščio Mokymosi šeimoje entuziastų susitikimo vaikams ėmė asocijuotis su automatinėmis mašinėlėmis, kuriomis tąsyk Liutauras pirmą kartą važinėjosi. Nuo tada vaikinas kliedi tom mašinėlėm ir net bangomis būna nusiteikęs vienai jų susitaupyti.
Žodžiu, taip jau išėjo, kad ne Svajūnės gimtadienis jam galvoj buvo nuvykus į Vingio parką, o tos mašinėlės... Tik ir laukė, kada čia tas gimtadienis baigsis, ir galėsime nueiti pasivažinėti... Negalėjau neleisti... :) Juo labiau, kad Magdei ši atrakcija ne mažiau patraukli.

Žodžiu, teko dar porą kartų važiuoti į Vingio parką – taip labai vaikams tos atrakcijos reikėjo... :) Pamenu, ir mus vaikystėje nepaprastai masindavo tokios pramogos – kelios minutės to meto „elektromobiliais“ pasivažinėti būdavo neapsakoma laimė. Įduodavo mama kiek ten kapeikų tam laimingam bilietui į kelias išsvajotas minutes, ir, atrodydavo, nieko iki pilnos laimės nebereikia... :)

Paties Liutauro gimtadienis irgi visgi nepraslydo tyliai ir ramiai. Išvakarėse pusbrolis Adomas su močiute pasveikinti atvažiavo, tuo pačiu spėjo babytės suntinys iš užjūrio su dovanomis atkeliauti, o jau pačią gimimo dieną kaimynai su tortu ir dovana užklupo.

Geriausia gimtadienio dovana – konstruktorius Snap Circuits –
elektronikos dėsniams perprasti ir jiems prisijaukinti.

Taigi, buvo nepaprastai smagu taip ekspromtu, be didelių pasiruošimų, jaukiai pasiplepant po dienos darbų atšvęsti.

Po poros dienų į pažadėtą boulingą važiavom. Be jokių draugų – norėjom išnaudoti progą pabūti keturiese, nes kažkur ištrūkti vien su šeima šią vasarą progų beveik ir neturėjom.

Pora boulingo partijų, pica, ledų kokteiliai, paskui dar – helio balionai atminčiai ir visa ko užbaigimas greta esančioje žaidimo aikštelėje – pilna gimtadienio programa.

Kasdienybė irgi negailėjo žaidimų. Tiek su kaimynų berniukais, tiek nuvykus aplankyti Sandros, Agnės Musninkuose, sulaukus svečiuose Marijos su vaikais.
Kartą sumąstėme aitvarą pasidaryti. Čiupome pagaliukų, celofaininį maišą, lipnios juostos, ir sukonstravome. Gavosi gal ir neidealus, tačiau siautulingam vėjui išbandyti tam kartui pakako... :)

Visa kita gražiai įsipaišė į kasdienybę lauke ir namuose... :) Dviračiai, kortų žaidimai, balos, šienas... Patys pasižiūrėkite. ;)

 Berniukai pliekia Uno kortomis

 Su Greise, Emanueliu ir Danielium. Dviejų dviračių dalybų keturiems iššūkis...

 Šlangas su vandeniu. Jei vanduo atsuktas, kitų žaislų nebereikia...

Iš užjūrio atkeliavusi ankstyva gimtadienio dovana Magdei. Labai vykęs rinkinukas. 

 Balose visada daug džiaugsmo. O jei dar kokia pastipusi rupūžė ten – iš viso lobis.

Kaimo atrakcijų šiais laikais tikrai nėra daug. 

Gal todėl jos vaikams išskirtinai džiugios ir laukiamos. :)
Kaimynas šieną veža, vaikai kaskart palydi.

Sunku patikėti, kad vasara ėmė ir prabėgo. Taip, laikas iš tiesų be proto greitai bėga. Na bet kad taip greit praskrietų vasara – dar nepamenu... Tikėkimės, kad rugsėjis nepagailės šilumos ir gražių dienų. ;)

Mūsų liepa arba atostogos kaime...

Vištos

O prasidėjo mūsų liepa nuo... vištų. Em... ehem... seniai mąstėm apie vištelių užsiveisimą, tačiau vis dar nedrįsom, vis atrodė, kad gal dar vėliau kada. Tačiau po to, kai apsilankėm pas Agnę su Andrium, supratom, kad vaikams tų sparnuotų padarėlių visgi labai reikia. Taip vieną lietingą popietę pas mus apsigyveno dešimt dedeklių ir vienas gaidys, dėl savo spalvos tuos gavęs Mėnulio vardą. Trys raibos vištaitės taip pat greit gavo vardus: Liutauro numylėtinė Pukė, Magdės gražuolė Žaibuolė ir Raibuolė – viskas, žodžiu, labai jau -uoliai... Rudosios gi ne visos gavo vardus – išskirta iš tarpo buvo tik Meilutė ir Ruduokė. Likusios penkios iki šiol laksto be vardų.

Meilė vištoms buvo tokia didelė, kad būdavo dienų, kuomet su višta po pažastim pravaikštinėdavo vaikis ko ne visą dieną... :)

Draugams pademonstruoti vištas buvo tiesiog būtina... :)

Jų draugijos neišvengėm ir mudvi su Magde... :)

Gaidys tuo tarpu mėgo užsukti pas mus į terasą...

Gamta

Kadangi liepa nepagailėjo nei liūčių, nei saulės, tai ir vaizdų teko mums čia visokiausių... O vaikams džiaugsmo! :) Juk taip smagu stebėti upėmis patvinusį kiemą, palakstyti su skėčiais ir be jų, pasitaškyti balose, statyti užtvankas iš smėlio, galiausiai – žavėtis ne vienąsyk pasirodžiusia vaivorykšte...

 

O po lietaus, kaip ir dera, gamta papylė savo gėrybių... Ir uogų, ir grybų... Žemuoges keitė subujojusios avietės, avietes – kaimyninės apleistos sodybos serbentai, serbentus – kieme išdygę grybai... :)

A... Šita... Ir varlių bei rupūžių visokių po lietaus prisidaugino. Viena kita vis ima, netyčia į lietaus šulinį įkrenta, o čia, žiūrėk nepastebėta ir nugaišta... Radom vieną tokią... Pasinaudojom proga, biologijos pasimokėm. Skrodimą padarėm... :)) Pamenu, vaikystėj mums kažkaip labai didelį įspūdį tos išskrostos varlės darydavo. Dabar kažkaip viskas per daug natūralu atrodo... Bet vaikams, tikiu, patiko. :)

Skaitom rašom piešiam

Jei su Liutauru kas kartą kovojam dėl kiekvienos parašytos ar perskaitytos raidės, kurios jam, regis, absoliučiai nerūpi, tai su Magde (ech, kaip paprasta su tom mergaitėm) nereikia praktiškai nieko specialiai daryti – ji natūraliai domisi raidėmis, nori rašyti, nori skaityti, todėl pasitaikius progai pati išsitraukia raides, knygelę ar popieriaus lapą ir dėlioja, skaito, rašo, klausia, kas kaip...

Va gal su piešimu kartais paprasčiau – ima abu ir pradeda piešti... Vos pasidalindami vietą piešimo lentoje ar prie stalo...

Liutaurui po kelių akimirkų pabėgus (nes juk ko čia gaišti prie piešimo!?), mes su Magde domimės spalvų maišymu. Pataikiau LIDL'e nupirkti tokią dažų dėžutę su spalvų maišymo ratu. Pasirodė superinis dalykas. Spalvas jau subaigt spėjom, o tas ratas liko. Naudosimės toliau. Magdei labai patiko...

Jei dar kur užtaikysit, atkreipkit dėmesį – rekomenduoju. ;)

Dažymo banga pas mus tam tikromis dienomis taip įsisiūbuodavo, kad tekdavo plauti ne tik teptukus, bet ir pusę kiemo... Tuo pačiu ir įgūdį susitvarkyti po savęs tvirtinom...

O susitvarkius galima ir persirengti. Prancūziško stiliaus madas, pavyzdžiui, pademonstruoti...

Arba ant hamako susėdus knygą paskaityti. Ne itin daug jų mums pavyksta paskaityti, tačiau negaliu nepaminėti labai mums patikusios H. Petersono knygos „Štai ir Peteris“ – apie berniuką, atvykusį į kaimą atostogų. Įtaigiai perteiktas kaimo gyvenimas ir nepaprastai šilti veikėjų santykiai, regis užburia. Neatsitiktinai todėl turbūt įtraukė maniškius taip, kad net pusvalandžio, praleisto hamake, retsykiais būdavo maža... Skaitydavom vienu ypu ir ilgiau...

Į tą pačią gyvenimo kaime temą mums papuolė ir vaikiškas serialas „Nanetės vaikystė“. Jei dar nematėte, rekomenduoju. Ir nors jame gal nėra taip viskas 100 proc. man priimtina, tačiau bent jau man imponavo tai, kad mažieji istorijos veikėjai yra skatinami ieškoti sprendimų, atsiprašyti, ištaisyti savo klaidas, padėti vienas kitam, suprasti, pajausti. Žodžiu, mums labai patiko. Tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.

Žaidimai

Turim naują žaidimų erdvę – šviežiai pastatytą ūkinį pastatą betoninėmis grindimis – dviratukininkų ir paspirtukininkų džiaugsmą. Čia galima ir vandens šautuvais pasišaudyti, ir driftus išbandyti, ir garažo vartų veikimą išbandyti – juk taip smagu, kai beatsidarantys vartai dar ką nors ir pakelia pasku save – kokį skėtį ar paspirtuką...

Tiesa, tėvelis vartų dažnai darinėti neleido, todėl teko vaikams kitą alternatyvą siūlyti – nupirkome statybinį juostinį keltuvą ir pritvirtinome prie supynių. O jau džiaugsmo vaikams!!! Tiek saviems, tiek svetimiems...

Žodžiu, kiek apmirusi supynių zona šį mėnesį atgijo kaip niekad...

Dar viena atrakcija buvo bendromis jėgomis įrengta žaidimui su vandeniu. Keliolika santechnikos skyriuje išleistų eurų tapo štai tokia irigacine sienele. Iš šalia esančio ūkinio lietaus vandens šulinio siurblys vandenį pumpavo per šlangą į šį eksperimentinį „įrenginį“, o iš jo vanduo vėl keliavo į tą patį šulinį. Liutauras įsivaizdavo, kad tai – mūsų kiemo fontanas, todėl turi būti visuomet įjungtas... Na, gerai, jei visada negalima, tuomet bent jau tuomet, kai visi pietaujame terasoje. Pasiekėm kompromisą, t'sakant... :)

Kai ši eksperimentinė erdvė nusibodo, kartu su kaimynu Liudu berniukai nutarė patobulinti sistemą – užkėlė šlangą į terasos lietaus lataką, kad šiuo bėgdamas sugrįžtu vėl į šulinį... Žodžiu, kaip suprantate, vandens, išradingumo ir alpinizmo pas mus šį mėnesį netrūko... :)

Penkiametis kaimynų berniukas Liudas dažnai pas mus kieme apsigyvendavo. Abiem berniukams, o ūpui pagavus ir visai trijulei idėjų žaidimams nestigo – jie rengėsi namus, spalvotais puodeliais puošė „kalėdinę eglutę“, kraustėsi „į kitą kaimą“, žodžiu – dažnai viena ausim nugirsdama rimtus jų pokalbius negalėdavau nesišypsoti – žiūrėdama į juo iš šono regėjau tiesiog tobulą vaikystę... :)

Trijulė užkandžiauja

Berniukai savam amplua – Liutauras moko Liudą išardyti metalofoną...
Na, ir surinkti paskui. 

Pyragų kepimas vis dar ant bangos.
Nenuostabu, kad ir Liudą Liutauras pasišovė išmokyti šio amato subtilybių...

Liudo kompanija iš tiesų labai smagi. Berniukai tarsi papildo vienas kitą – gali valandų valandas žaisti drauge nei pykdamiesi, nei ginčydamiesi – darniai priimdami sprendimus, siūlydami vienas kitam idėjas. Todėl jei jau nutinka, kad jiedu susipyksta, žinok – įvyko kažkas tikrai rimta. Tai, ko jų galvelės nesugeba išspręsti. Tenka tada skubėt į pagalbą ir siūlyt atstatyt vienu ar kitu būdu draugystę...

Išvykos, įvykiai

Mėnesio pradžia buvo rimta. Keliavome kasmetiniam vizitui pas gydytoją. Gydytoja pažįstama ne vienerius metus, todėl vaikai pas ją kabinete jaučiasi geriau nei namie... :) Pasimatavo, pasisvėrė, akis, kraujospūdį leido patikrinti, lipdukų, žinoma, užsitarnavo...

Kiek rimtesnis iššūkis laukė procedūriniame kabinete, kur teko atsigulti kardiogramai ir ramiai ramiai pagulėti... Sako, visiems septynmečiams dabar privaloma.

Svečių per daug šį mėnesį nesulaukėm, tačiau vis tik keletą kartų mėgavomės vienų ar kitų draugų bendryste. Ispanijoje gyvenančios Lauros šeimyna su Eva ir Klara bei Šveicarijoje įsikūrusių Astos ir Frederiko šeima su Gabriele prieš akis – jau kaip ir mūsų vasaros svečių tradicija. Džiaugsmas ir mums, ir vaikams. Gintarė su Melisa ir Jurga su Kostu bei Vaiva, gausi Ievos šeimyna su tuo pačiu Liudu priešaky – vietiniai svečiai, bet ne mažiau mieli, savi ir visuomet laukiami. Žodžiu, buvo laiko viskam – ir ant supynių pasisupti ir prie ežero išsimaudyti ne kartą nuvažiuoti...

Su Lauros šeimyna

Kartu su Gabriele

Prie mūsų pamėgto Elniakampio ežero, kartu su Liudu.

Na ir, žinoma, atskira vasaros tema – gimtadieniai. Iš visų pusių čia jų tiek pas mus, tiek pas kaimynus daugybė. Tad bandom filtruoti ir švęsti tik vaikų. Nors neišvengiamai ir per savus sveikintojų sulaukiam, tad minimaliai atšvęsti vis tiek tenka...

Įspūdingiausias vis tik buvo jau ne kartą čia išlinksniuoto Liudo gimtadienis. Su kvapą gniaužiančia atrakcija – aukšto spaudimo vandens šautuvu. Juo reikėjo ir stovinčius butelius išguldyti, ir šiaip smagu buvo paeksperimentuoti.

O kol berniukai virškino visokius vandeninius eksperimentinius įspūdžius, Magdė kalbos perlus mėtė. Atėjusi kartą man sako:

– Mamyte, man reikia nuodų.

– ?? Ko tau reikia?? – bandau aiškintis.

– Nagi va to, nuo uodų! – rodydama į repelentą lentynoje, patikslino.

Už šią savo frazę, įtrauktą į vienos pažįstamos FB puslapį, gavo mergina prizą – iš ETSY parduotuvės išsirinktą paveikslėlį. Va taip vat. Laimės pilnos kelnės buvo, kai atkeliavo paštu ir įrėminom. Stovi lentynoje prie lovos ir džiugina – toks vat naujas draugas dinozauras. :)

A, tiesa, dar fotografijos menui potraukį mažoji menininkė šį mėnesį atrado – vaikšto dažnai su mano senu fotoaparatu (bet dar ne tokiu ir prastu veidrodinuku) ant kaklo ir pleškina viską, kas papuola – ir mane, ir Liutaurą, ir vištas, ir visa, ko reikia ir ko nereikia... Tegu mokosi. Ieško savo auksinio kadro. :)

Taip štai ir baigėm tą liepą. Su trumpėjančiais vakarais ir jau vis dažniau uždegamu prieš miegą laužu...