2019 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

12-oji savaitė. Namuose šilta, lauke šalta...

Na ką, šaltukas nosį į lauką pagaliau iškišo?.. Su didžiule vėtra atūžė, baisu buvo net koją laukan iškišt... Bet va kaip skalbinius gerai džiovino ir viską į ledą šaldė! Vaikai tuoj šalčio kvapą užuodė ir laukan išbėgo tyrinėti balų likučių bei kūdros. Džiaugsmo – nors vežimu vežk! Juk taip ilgai laukė pirmojo ledo! Kūdrikė kadangi mūsų sekli ir nedidelė, tai vaikams nebaisu patyrinėti net ir skylantį ledą. Grįžta namo laimingi, rausvais žandukais, šlapiom pirštinėm ir batais... Kada dar, jei ne dabar, išmokti tokiais dalykais pasidžiaugti?.. :) O dar, žiūrėk, kaimynystėje naują keliuką formuoja didžiulis vikšrinis traktorius, po savęs paliekantis įspūdingas vėžes!.. 





Gaiviame ore galvas pravėdinus iš karto naujų minčių atsiranda, ir mes kimbame į mūsų mėnesio projektą. Tai  – nedidelis šešėlių spektakliukas apie saulę, mėnulį ir žvaigždes pagal lietuvių sakmę. Man norėjosi ko nors rimtesnio, tačiau po praeitos savaitės fiasko su plakatu-schema šia tema, supratau, kad maniškiai kitokio kirpimo, todėl ir projekto formatą, motin, imk ir galvok geriau kitą... Taigi. Tam kartui paruošėme veikėjus ir viską nufilmavome. Garsinimą ir montavimą palikome ateinančiai savaitei, todėl turėsite savo valią dar šiek tiek paugdyti ir kantriai palaukti rezultato.


Kol vaikai karpė saulę, mėnulį, griaustinį ir žvaigždes, aš išpjaustinėjau žemės „veidą“. Finale išėjo štai toks veikėjų rinkinukas.







Lietuvių kalbos taisyklėms įtvirtinti irgi tenkao rinktis kitokį nei įprastai formatą. Mat iš Liutauro išpešti žodį kitą, o juo labiau – rišlų pasakojimą, kol kas mums misija sudėtinga. Tad traukiam žaidimo „Metų laikai“ kortas ir mokomės pasakoti apie tai, kas buvo, kas yra ir kas bus. Tokiu formatu vaikai net neįtardami sukuria pasakojimus būtuoju, esamuoju ir būsimuoju laikais. Magdė dar vietomis, fantazijai įsisiūbavus, prikuria „mišrainės“ ir pasakodama, jog gyveno kartą katytė, persijungia į ateitį tuoj pradėdama dėstyti, kaip ta katytė po eglute pamatys dovanas ir pradės su jomis žaisti... Tai mes smagiai kartu pasijuokiame ir mokomės kurti nuoseklų pasakojimą toliau...



Esamojo laiko veiksmažodžių galūnėms užtvirtinti taip pat kuriame žaidimą. Vaikai kiekvienas turi po tris korteles su skirtingomis žodžių galūnėmis. Aš parašau žodžio pradžią, tuomet jie deda ant stalo kortelę su ta galūne, kurią mano, kad turiu parašyti. Magdė kažkaip iš karto perkanda taisykles, ir aiškina kampo vis nepagaunančiam Liutaurui, kad galūnės -e esamojo laiko veiksmo žodžiuose negali būti!!! О Liutauras tuo tarpu pyksta, kad sesė vis daugiau taškų surenka ir jau lenkia jį.





Pažaidus galima jau sėsti ir prie rimtesnių darbų. Magdės raginti net nereikia. Vos iš lovos pakilus ji neretai savo užrašų knygelėje ima ir ką nors parašo. Pvz., pasakojimą apie katytę, kuri pabėgo, bet kurią paskui surado.


Mokosi mergina uoliai ir rašytines raides. Kaip tik pabaigė visas „Katino Teodoro“ pratybas, oriai užversdama paskutinį puslapį...
Su Liutauru šioje vietoje sudėtingiau. Vaikinui sunkiai pasiduoda tiek rašymas, tiek istorijų kūrimas, todėl kantriai laukiame, kada gi prasivers šios krypties langas jo gyvenime, kad galėtume su džiaugsmu įveikti tai, kas dabar atrodo neįmanoma.






Už tat skaityme brolis jau lenkia visa galva sesę, kuri šiuo metu labai pritingi skaityti... Taip tad ir žongliruojame tarp to, kas tam kartui vienam sekasi lengviau ar sunkiau...





Tiesa, abu vaikai labai mielai klausosi jiems skaitomų knygų, kurios pradėtos pas mus šiuo metu yra trys. Turbūt pamenate mano gerus norus perskaityti vaikams H. Malo „Be šeimos“?.. Tai va, geri norai taip ir liko kažkur vidury knygos. Nes iš bibliotekos pasičiupę R. L Stevenson'o „Lobių salą“ vaikai užsiprašė skaityti ją. Tačiau ar pradžia jų neįkvėpė, ar tiesiog ne metas šiai knygai buvo, ją pakeitė J. Dashner'io „Bėgantis labirintu“. Ją ir skaitome šiuo metu. Tvarkingai po porą skyrių į dieną. Nors pradžioje buvau kiek skeptiškai nusiteikusi prieš šią knygą dėl jos ne visai šiam amžiui tinkamo turinio, visgi turiu pripažinti, kad knygos kalba labai vaizdinga, turtinga, o atlikus grubesnių žodžių cenzūrą skaitosi iš viso labai neblogai... Todėl labai tikiuosim kad bent šią knygą įveiksime iki pabaigos. 




O jei jau prakalbome apie pabaigas, negaliu nepasidžiaugti, kad Magdė užbaigė matematikos pratybų pirmą sąsiuvinį. Ir kur nepabaigs, jei per dieną kartais ima mergina ir padaro po 4-6 puslapius uždavinių, su kuriais susidoroja kaip didelė. Tai jau antrasis merginos laimėjimas šią savaitę. Ta proga ji gavo paskatinimą ir galėjo išsirinkti nedidelę dovanėlę. Ir iš karto sėdo prie antrosios pratybų dalies. Tiesa, ši nepasirodė tokia lengva kaip pirmoji, nes skaičiai peržengė į kitą kategoriją – pradėjo mergina skaičiuoti nuo 20 iki 100, tai bandome susigaudyti, kaip ten yra su tomis dešimtimis ir vienetais, kas dar truputį merginai painu, bet tikiu, kad greitai mes įveiksime ir šitą baubą... Nes Liutauras, kuriam pirmą kartą susipažinus su daugyba irgi atrodė labai baisu, jau kitą dieną, supratęs, kas prie ko, stebėjosi, kaip čia viskas paprasta ir lengva... :)






Panašu, kad Magdė persilaužė ir robotikoje. Kuomet gavo pati konstruoti, tai, kas jai patinka, atsipalaidavo ir dabar kartu su antrokais-trečiokais dalyvauja visame kame kaip didelė...


Liutauras tuo tarpu džiūgauja, kad perėjo į „antrą lygį“, ir gavo konstruoti sudėtingesnio lygio aparatus. Liūdniausia viso to dalis yra ta, kad viską, ką sukonstruoji, reikia pasibaigus užsiėmimui išardyti... Nes taip norisi pasilikti ir toliau žaisti...





Su draugais, žaisti, žinoma, daug smagiau, todėl savaitę pabaigėme užsukę pas Sandrą į svečius. Prisijungus ir Eglės ketveriukei, visai nebloga dešimties vaikų kompanija išėjo... Interesų grupės, žinoma, tuoj padalijo juos visus į smulkesnes grupeles, kurios visos bandė rasti savo vietą viena kitos atžvilgiu. Magdė, Sofija ir Greisė buvo neaplenkiamos princesių drabužių matavimesi, vyresni berniukai ir Emilija užkariavo lauko erdves, mažyliai gi bandė prisiderinti tai prie tų, tai prie kitų... O mamos – ne ką blogiau pabendravo...

Pabaigai – trumpas reportažas su savaitės nuotrupomis. ;)


2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

11-oji savaitė. Tarp svajonių ir realybės. Tarp juodo ir balto.



Kasmet, jau dešimti metai, atėjus lapkričiui mes pasipuošiame, nusiteikiame ir pasidarome šeimyninę auto-fotosesiją... Tai, galima sakyti, yra mūsų didysis metų projektas, kuriam reikia parinkti vietą, sugalvoti spalvas, surinkti į krūvą visus aksesuarus ir suderinti, kad visiems tądien būtų gera nuotaika... :D Kadangi per pastaruosius metus ne kartą ir ne du keitėme gyvenamąją vietą, labai įdomu stebėti paskui nuotraukose ne tik tai, kaip keičiamės mes patys ir vaikai, bet ir kaip, kur tais metais „nusėdame“... Dvi pirmosios fotosesijos buvo dar JAV, paskui sekė keleri metai ant sofos Antakalnio bute, pernai iš viso neradom kur sutūpti, todėl išsinešėm sofą į lauką, šiemet gi jau žengiam viena koja į namą be durų ir plintusų – tai ir įsiamžinam šiam etapui pažymėti taip simboliškai su dar neįstatytomis durimis... Finalinėmis nuotraukomis pasidalinsime tik per Kalėdas, todėl tam kartui – vaizdelis iš užkulisių... :)








Žodžiu – metų projektas padarytas, galime grįžti į savo savaitę ir prisiminti, ką gero veikinėjom. O prasidėjo ji netradiciškai. Keliavome su mokykla į „Skalvijos“ kino teatrą, kuriame žiūrėjome „Mokausi iš kino“ projekto filmą „Atsargiai, ragana“. Šis režisieriaus R. Miljković filmas apie dešimtmetį paralyžiuotą berniuką ir į klasę atėjusią naujokę, išgyvenančią tėvų skyrybas, gal ne visai skirtas pradinukams, tačiau Liutaurui labai patiko. Magdė, deja, kiek nuobodžiavo, todėl neprašovė į kiną pasiėmusi du savo mylimus žaisliukus, kuriais tamsoje galėjo tyliai pažaisti, kuomet siužetas atrodė nuobodokas. Filmo dinamika iš tiesų daugiau subalansuota, mano akimis žiūrint, kiek vyresniems vaikams, kita vertus – paaugliams, kurie linkę maištauti ir laidyti įvairias replikas kino seanso metu labiau nei gilintis į patį veiksmą ar veikėjų būsenas, žiūrėti su klase tokį filmą nežinau ar labai naudinga. O gal klystu?.. Kaip ten bebūtų, Liutaurui ir man filmas labai patiko, tad ir jūs, jei turėsite progą, pasižiūrėkite. :)


Tiesa, projekto pasiūlytas kino aptarimo žurnalas, kurį parsinešėme namo, mums pasirodė per daug sudėtingas, todėl narpliojom filmą tiesiog aptardami, su kokiomis kliūtimis susidūrė filmo veikėjai ir kaip jas sprendė. 

Baigėsi mūsų savaitė irgi neplanuotai smagiai, nes šeštadienį į svečius atvyko Liutauro klasiokai Svajūnė su Gintaru ir judviejų sesute Gabriele. Kompanija gerą pusdienį smagiai žaidė dalindamiesi įtakos zonomis, kepdami imbierinius sausainius, dėliodami dėliones, žaisdami stalo žaidimus, dūkdami su kaimynų šuniuku, galiausiai – visi draugiškai žiūrėdami filmuką, skanaudami savo iškeptus sausainėlius ir dalindamiesi suskaičiuotomis minutėmis prie planšetės.




Pabandėme įterpti į visa tai ir mūsų šios savaitės temą apie dieną ir naktį. Daviau vaikams užduotį nupiešti, aprašyti ar kaip kitaip pavaizduoti dieną ir naktį. Liutauras iniciatyvai nepasirašė, Magdė irgi iki galo nepabaigė savo darbo, o štai mūsų svečiams užduotis labai patiko – išsivežė namo puikius piešinius. 


Tad man ir vėl galvosūkis – kaip čia saviškius įkvėpti tiriamajam darbui apie dienos-nakties, mėnulio-saulės kontrastus, kaip savas svajones paversti realybe ir padaryti, galų gale, tą kokį nors mėnesio projektą... :)

 

Turiu pripažinti, kad visą internetą išnaršiau, bandydama surasti kokių nors įdomių žaidimų, skirtų pažinčiai su dienos-nakties ciklais, saulės ir mėnulio ar žvaigždžių kelionėmis. Lietuviškai teraudau gana primityvų žaidimą „Kelionė žvaigždynais“, kuri abejoju, ar įkvepia vaikus gilintis į šią temą. Angliškai, beje, irgi ne per daugiausiai pavyko rasti, bet, savaime suprantama, čia jau pasirinkimas kiek didesnis. Tad dalinuosi ir su jumis, kas man pasirodė įdomu. 

Vienas tokių – mini kortų žaidimas „Saulė, mėnulis ir žvaigždės“, kurį gali žaisti 2-4 žaidėjai, gaunantys po vieno iš keturių gyvūnų užduotį. Vilkas, pelėda, žaltys ir elnias turi kiekvienas jiems numatytą kortų kombinaciją, kurią turi išdėlioti iš ratu judančių ant stalo dangaus kūnų kortų. Jei įdomu, kaip vyksta visas veiksmas, galite pasižiūrėti čia. Nors žaidimas pasirodė visai patrauklus, visgi pažintinė jo pusė pasirodė silpna, todėl ieškojau toliau.

Žaidimas, kuris sužavėjo, tai „Constellations“ („Žvaigždynai“). Visų pirma, akį traukia nuostabus dizainas, antra – mes su vaikais pakankamai dažnai žiūrėdami į nakties dangų, ypač dabar, kai taip anksti temsta, ir dažnai grįžus namo gali matyti virš savęs galybę žvaigždžių, tikrai jaučiame žinių stygių, kad galėtume įvardinti, kur kokie žvaigždynai yra ir iš kokių žvaigždžių jie sudaryti. Todėl pažiūrėjusi, kaip šį žaidimą žaidžia šeimos (kiek senesnę versiją), kaip apie jį atsiliepia žaidimų apžvalgininkai, nutariau šį žaidimą užsakyti. Žinoma, teks kiek palaukti, kol jis iš anapus Atlanto atkeliaus, bet manau, kad bus labai įdomu...


Dar vienas šios serijos žaidimas, labai panašiu pavadinimu yra „Constellation“ („Žvaigždynas“), tačiau jo, visų pirma, kaina dvigubai didesnė, o ir atraktyvumo jame mažiau, nors edukacine prasme panašu kad yra ne mažiau stiprus. Na bet renkantis vieną iš dviejų vis tik pasirinkau pirmąjį variantą. Jei jūs esate radę taip pat kažką įdomaus, pasidalinkite!




Po kelionių į žvaigždynus leidžiamės ant žemės ir toliau nagrinėjame mus supantį pasaulį. Nors atrodo kartais, kad tam tikri dalykai mums yra tarsi savaime suprantami, pasirodo, kad vaikams jie yra dar didelės mįslės. Kiek valandų yra pusė paros, kada kyla ir leidžiasi saulė, kokia ilgiausia ir trumpiausia diena, kiek laiko mes pramiegame ir pan... Tokius štai klausimus bandėme šią savaitę gvildenti ir kalbėti apie įvairius su tuo susijusius kontrastus: saulė-mėnulis, diena-naktis, šilta-šalta, šviečia-atspindi, miega-nemiega, kyla-leidžiasi, šviesu-tamsu, juoda-balta... Buvo visai įdomu.





Su rašymu jokio dviračio neišradome, tad tiesiog judame toliau, gilindami rašymo įgūdžius. Po truputį bandome prisijaukinti rašinėlio ir atpasakojimo žanrą, bet kol kas ne per sklandžiausiai sekasi. Paklaustas, apie ką norėtų parašyti pasakojimą, Liutauras prisimena Titaniką ir nusprendžia parašyti apie jį. Deja, po pirmų dviejų sakinių entuziazmas baigiasi, kyla erzelis, ir darbas lieka nebaigtas... Magdė, iš pradžių entuziastingai nusiteikusi rašyti apie fėjas, taip pat supasuoja ir lieka nieko nepešus... Tad reikės vėl sukti galvą, kokiu formatu visa tai pateikt, kad vaikams grįžtų motyvacija tęsti ir pabaigti pradėtą darbą.





Džiugu, kad bent su skaitymu judam be kažkokių ryškesnių nusimušimų. Toliau bandome mokytis suvokti ir papasakoti perskaitytą tekstą, prisijaukinti patį skaitymo malonumą. Vaikai šluoja knygas visose įmanomose bibliotekose, o knygų stirta ant palangės auga. :) Liutauras kremta knygeles vieną po kitos. „Gražios“ baigėsi, tai nusičiupo „Nevalą Bertį“ – mano supratimu, ne itin vertingą skaitalą, na bet ką padarysi. Magdė irgi neatsispiria pigių skaitalų masalui ir pasigriebia filmuko „Pepa Pig“ knygelę. Yra kaip yra. Tam kartui renkuosi aukoti vertę skaitymo malonumo išlaikymo sąskaita. Tikiu, kad vertingų knygų dar gyvenime ras tikrai ne vieną... :)



Ne mažiau keistas pasirinkimas gali pasirodyti ir daugiau nei 400-tų lapų J. Dashner knyga „Bėgantis labirintu“, pagal kurią yra pastatytas ir filmas. Būtent tai Liutaurą ir paskatino paimti šią knygą į rankas ir paprašyti, kad ją jam perskaityčiau. Mat vasarą prasprūdo mums pro akis, kad atėjus į svečius kaimynų berniukui, kompanija ėmė ir šį filmą pažiūrėjo, nors jis skirtas tikrai ne aštuonmečiams... Kita vertus, įdomu stebėti, kokios temos Liutaurą „kabina“ ir kas būtent tokiose istorijose jį traukia. Tad po skyrių kitą į dieną perskaitom. Žinoma, tenka beskaitant cenzūruoti veikėjų kalbą, nes leksika vietomis ten tikrai ne aštuonmečių ausims.




Su matematika irgi, kaip anglakalbiai mėgsta sakyti, „slowly but surely“ (lėtai, bet užtikrintai). Magdė stengiasi įtvirtinti savo gebėjimus atimti ir sudėti dešimties ribose, kas, kaip priešmokyklinukei, jai puikiai sekasi, manau, Liutauras gi toliau narplioja dviženklių skaičių sudėtį ir atimtį peržengiant dešimtį. Ne už kalnų daugyba, tad stengiamės neatsilikti ir darbuojamės pasiraitoję rankoves.





Atrodytų, dailė – toks dalykas, kuris turėtų patikti daugumai. Deja, Liutauras ne iš tos daugumos. Piešimui jis „pasirašo“ retai kada. Užtat Magdei tik pasiūlyk – tuoj pagriebs ar pieštukus, ar kreideles, ar dar ką... 


Tiks piešimui net ir balionas... :)


Tuo tarpu Liutauras dažniausiai bando nuo piešimo ar panašios veiklos išsisukti. Net ir mudviem su Magde pasiėmus karpinius-pjaustinius, Liutauras atsispausdina popierinę mašinėlę ir daro ją, o ne tai, ką mudvi su Magde...






Mieliau Liutauras imasi kokio eksperimento. Kad ir dešimtkart daryto su actu, soda ir balionu... Svarbiausia, kad balionų būtų. :) Na, ir acto atliekamas butelis kitas... :D Tada belieka balionams leisti prisipildyti anglies dvideginio, gauto sureagavus sodai ir actui, ir tokie balionai tampa puikia žaidimo priemone, mat jie daug sunkesni už orą, ir tai akivaizdžiai jaučiasi.






Magdei gi tenka iššūkis robotikos-STEAM'o būrelyje. Jei Liutauras ten eina kaifuodamas, tai Magdė – kiek iš reikalo... Praeitą savaitę ne iki galo apsisprendus, nori ji jį lankyti ar ne, šią savaitę užsiėmimuose pasiliko irgi ne itin noriai. Tačiau kai atėjau vaikų pasiimti, radau merginą visai patenkintą ir besididžiuojančią tuo, ką jai pavyko padaryti. Tad bus matyt, kaip reikalai rutuliosis toliau. :)

Liutauro „paturbinti“ modeliai. Vaikinas visada padaro daugiau, nei čia reikalaujama. Tai papildomai kokią Lietuvos vėliavėlę sumontuos ir ant stogo uždės, tai kokiais papildomais stogeliais ar kitais aksesuarais papildys... :)



Magdė džiaugiasi savo malūnėliu. :)


Tokia štai mūsų savaitė, sudėta į aštuonias minutes. Gero žiūrėjimo!