Vasario viražai

Ech tas vasaris... Ne veltui jo pavadinimas – tarsi vasaros pranašas... Lyg tai nujausdami, vaikai meta šonan batus ir pasileidžia basomis per paskutinį sniegą... Suprasdami, kad visa tai – nors šiokia tokia organizmui šoką sukelianti patirtis, vis tik, bendrai paėmus, užgrūdinanti ir sustiprinanti.

Man tuo tarpu tai – graži metafora ir priminimas, kad dažniausiai tai, kas pakylėja mus į išbandymų lygį, galiausiai išeina į gera. Žinoma, aš galiu spjaudytis dėl to, kad beveik visą vasarį šiemet suvalgė gan dideliais atstumais laike išbarstyti Liutauro atsiskaitymai, kita vertus, ši visai kitokia patirtis leido išbandyti absoliučiai kitokį mokymosi stilių, savotišką mokymosi sprinto techniką, kuomet, pasinėrę į vieną dalyką, visa kita palikdavome nuošalyje. Tokiu būdu išryškėjo Liutauro polinkis pirma peržiūrėti visą įmanomą informaciją, suprasti, apie ką visa tai yra, o tik po to grįžti į pradžią bei po gabalėlį valgyti visą likusį žinių pyragą. Taigi. 

Pastangos, nors su nemaža porcija stresiuko, atsipirko. Puikiai atsiskaityti gamtos ir humanitariniai dalykai, labai neblogai atlikti matematikos testai. Strigome tik ties lietuvių kalbos tekstų suvokimu. Didelės apimties grožiniai tekstai, manau, dar ilgai Liutaurui bus suklupimo akmuo. Prisipažinsiu, kad pamačiusi jam duotus nagrinėti tekstus, pati suabejojau, ar per duotą laiką sugebėčiau atsakyti į testo klausimus... Nežinau, kas yra ne taip, bet mano akimis žiūrint, šiuolaikiniams vaikams testuose duodami nagrinėti tekstai yra kosmiškai per sudėtingi ir per ilgi... 

Prisimindama save mokykloje, žinau, kad man pačiai su tekstais visuomet būdavo ką veikti... Niekada nesugebėjau perkąsti chrestomatinio literatūros nagrinėjimo, kuriame tarsi privaloma matyti kito žmogaus akimis ir ištraukti iš teksto numanomus jo fragmentus. Tekstus visada suvokdavau vaizdais, emocijomis, niekada – mąstymu ir kanisiojimusi po juos. Matau, kad ir Liutauras to turi, todėl ateinančiais mėnesiais, jei tik niekas mūsų planų nesujauks, galvojame pabandyti tikslingiau pasinerti į tą vis nepasiduodantį tekstų pasaulį – gal, žiū, tai ką nors pakeis?..

Nes jei įmanoma ištrūkti iš štai tokio pavasariškai klampaus molyno, į kurį buvome sėdę prieš savaitėlę, tai gal ir iš lietuvių kalbos iššūkių kada nors pavyks išsikapanoti ant tvirtesnės žemės... :)) 

Žodžiu, apibendrinant, – buvo nelengvas mėnuo. Kita vertus, su naudingomis patirtimis ir jų analize. 

Išvykos, bendravimas

Prasibaškymui griebėmės susitikimų su draugais. Vieną dieną ištrūkome prie Žaliųjų ežerų.

Kitądien su bičiuliais nutarėme sudalyvauti Vasario 16-osios renginiuose. Patraukę į Valstybės pažinimo centrą, tikėjomės rasti jame kai ką patrauklaus. Vis tik, manau, vasario 16-oji nebuvo tinkamas metas ten apsilankyti. Žmonių gausa ir triukšmas nelabai skatino domėtis kiekvienu eksponatu. Daugiau blaškė ir erzino. Ir nors tikrai, mano akimis žiūrint, čia buvo vertų dėmesio eksponatų ir labai įdomių ekspozicijos pateikimo formatų, vis tik padarėme išvadą, kad geriausia čia yra ateiti tuomet, kai turi labai konkrečią istorijos klausimų diktuojamą užduotį ar tuomet, kai turi marias laiko ir esi vienas. Tada gali perskaityti visus ekpozicijos aprašymus ir užsibūti čia niekieno netampomas į vieną ar kitą pusę... 

Vyriška kompanija

Turbūt vienas labiausiai patikusių eksponatų – Iljinų šeimos namo Kaune lego modelis.

Interaktyvia svertų sistema pavaizduota biudžeto skirstymo sistema. Šita irgi labai patiko.

Argi svarbu, apie ką stendas? Svarbiausia, kad yra detalių, kurias galima pasukioti... :)))

Ilgiausiai dėmesį išlaikęs užsiėmimas – Vasario 16-osios kryžiažodis.

Dar vienas galvosūkių žaidimas.

Mažesni centro lankytojai čia, regis, turi daugiau užsiėmimų... :)

Už kantrybę visiems buvo atlyginta vakariene greta esančiame restorane, kur su draugais šauniai praleidome laiką, kol laukėme Gedimino prospekte turėjusių suliepsnoti laužų. Sulaukėme. Dar ir po vieną kitą malką vaikai įmetė, savo pilietiškumą pakurstė... 

Štai taip draugiškai šiemet paminėjome vasario 16-ąją.

Masės žmonių tam kartui mums užteko, todėl kitąkart pasibendravimo poreikiams užpildyti važiavome tiesiog į svečius pas Vykintą... Tokie kameriniai susitikimai paprastai būna šimtąkart geresni už bet kokias masines pramogas ar įspūdingiausius „fejerverkus“...

Žaidimai

Stengėmės nuo mokslų prasiblaškyti ir namuose. Šį kartą į trasą ėjo stalo žaidimai. Catan'as. Ticket to ride. Monopolis. Šiemet labai pasijuto, kad Magdė ūgtelėjo. Jei anksčiau nenurungiamas Monopolio magnatas pas mus būdavo Liutauras, tai šįkart Magdė žaidė kaip didelė ir stebino visus savo kuriamomis strategijomis bei laiku ir vietoje žeriamais juokeliais. :) 

Liutauras gi bandė atsigriebti „Traukinukuose“ (Ticket to ride). Tai – irgi vienas mėgstamiausių mūsų šeimos žaidimų, kuriame Liutauras dažnai būna lyderio pozicijoje, vis tik manęs dar nėra aplenkęs, taigi iššūkis išlieka... :)

Na ir, žinoma, Catan'as. Kas kartą vis kitoks. Kas kartą vis pamirštas ir vėl atrastas. Skatinantis vaikus ieškoti naujų žaidimo strategijų ir mąstyti.

Judesys

Nors žiemą nebūna paprasta vaikus ištempti pajudėti, vis tik vasarį netrūko progų ir lauke pabūti, ir namie judrių atrakcijų prasimanyti...

Viena įdomiausių besibaigiančios žiemos atrakcijų –
tirpstančio ledo kieme ir pamiškėje stiprumo tikrinimas.

Šokiai pokiai. Vakaro diskoteka...

Balanso paieškos ir eksperimentai su netikėtai atrasta kita daiktų paskirtimi.

Kaip, einant į priekį, judėti atgal?.. :)

Kiti vasario viražai

Vis tik tarp tų visų išsitęsusių Litauro testų kažkiek vietos buvo ir Magdei. Stengėmės neapleisti draugystės su rašymu... O kadangi Magdei rašymas vis dar yra iššūkis, sukūriau jai „Dailyraščio“ šriftą, kurį galite įsigyti „Tabularasa“ svetainėje. Naudoju jį duodamuose perrašyti tekstuose. Kol kas labai pasiteisina. 

Na ir, kiek išėjo, bandėme neapleisti skaitymo. Tiek kartu, tiek atskirai. Įveikėme M. Tveno „Tomą Sojerį ir Heklberį Finą“. Paskui dar ir filmą pažiūrėjome. Žinoma, šiuolaikinams vaikams šios knygos nebe tokios įtraukios, kokios jos būdavo mums, vis tik pažintis su klasika dar niekam nepakenkė... :)

Magdės refleksijos...

Kažkaip, kiek laikas leido, bandėm išlaviruoti ir su gamtos mkslais bei menais, tačiau prisipažinsiu, kad aš pati buvau taip užsiėmusi, kad mažai ką ir beužfiksavau...

Kai popierius išstumiamas piešimo planšetėje...

Galiausiai, kai rožinė Magdės komoda vieną dieną buvo uždažyta juodai, supratau, kad gyenimas nestovi vietoje... :) Pieniniai dantys vienas po kito byra, palikdami vis daugiau burnoje žiojėjančių kiaurymių, ir tu nebeturi kur pabėgti jnuo tiesos – vaikai auga... :) 

Gaila, negaliu jūsų pradžiuginti video reportažais, bet labai viliuosi, kad mokslo metams pasibaigus aš vis tik sumontuosiu tą visą per metus prikauptą video medžiagą į bent kelis apžvalginius filmukus. Todėl vilties dar nepraraskite. ;) Susimatysim!