25-26 savaitės. Mini projektas – Mūsų Lietuva. Nuo gintaro iki valdovų.

Kai žvelgi pro langą ir vis dar matai romantiškai besisukiojančias snaiges, imi nebesuprasti žmogus, kur dingo pavasaris... Ar čia mes jį beprasidedantį pražiopsojome, ar jis užsikonservavo geresniems laikams? 

Na bet... žiūri į kalendorių ir matai, kad kovo pabaiga, tad kaip ir viskas turėtų būti tvarkoje... Va – kovo vienuoliktoji praėjo. Pažadino mus iš sąstingio ir pakuždėjo: „puiki proga pasidaryti mini projektėlį apie Lietuvą“. Todėl, nors jau buvome planavę čiupti už pakarpos kitą stambų projektą, nusprendėme jį porai savaičių atidėti ir „įspaišyti“ taip ekspromtu su Lietuva. Tiesa, dviejų savaitėlių bent jau man pasirodė kiek mažoka (žinote, kaip būna – tų kelių studentiškų naktų pritrūko), na bet – kartais reikia išmokti ir maksimalizmo kartelę nuleisti. Todėl kviečiu paskaityti, kaip čia mums sekėsi.

  
Projektas / Istorija / Pasaulio pažinimas

Be abejonės žinote posakį „iš klaidų mokomės“. Tai va – jei ne ta klaida-neklaida vaikams skirtoje knygelėje „Tautiška giesmė“, mes turbūt taip būtume ir praplaukę pro šalį. Bet štai vieną dieną nutarę su vaikais himną pasikartoti, ėmėme vartyti minėtąją knygelę. Žiūrime ir matome: klaida! Vietoj „Tegul saulė Lietuvoj“ parašyta... „Saulė Lietuvos“. 

Ir ką jūs sau galvojate? Imame ir sužinome, kad tai – ne visai klaida, nes senuosiuose Tautiškos giesmės variantuose visaip ten su žodžiais būta:

Tiesa, viskas būtų tvarkoje, jei mūsų vartomoje knygelėje būtų ir „tamsumus“, o na „tamsumas“ prašalina – tada tikrai gal lengviau būtų suprasti, kad čia naudojamas būtent senasis Lietuvos himno variantas. O dabar – tikrai peršasi mintis, kad knygelės autoriai prie senojo varianto visai nenorėjo prisirišti, ir tiesiog oficialioje himno versijoje įsivėlė apmaudi klaida... Klaida, kuri mums išėjo į gera, nes užvedė ant minčių čia nesustoti.

Pirmiausiai, aišku, himną mokėmės groti ukulėle. O kol grojome, ir kitos mintys pasibeldė... 

Pradžioje buvo minčių padaryti mini liap-knygę su pagrindiniais Lietuvos atributais ir faktais. Tačiau kai kompiuteryje pradėjau ruošti virtualų aplanką, patekau į tikrą įdomybių skruzdėlyną, iš kurios sunku buvo išsikabaroti. Mat jei viename liap-knygės atvarte greituoju būdu susidėliojo Lietuvos žemėlapiukai su upėmis, ežerais ir miškais, o taip pat ir etnografiniais regionais bei šventėmis, o per centrą gražiai įsipaišė himnas, herbas, vėliava ir žemėlapis su miestais, tai kitoje atvarto pusėje turėjo sugulti iinformacija apie Lietuvos valdovus.

Išduosiu paslaptį – kelerius metus jau varvinu seilę žiūrėdama į angliškoje ir rusiškoje „Classical conversations“ metodo medžiagoje naudojamas JAV ir Rusijos valdovų eiles, svajodama, kad kažkada ir lietuviškai turėsiu savo rankose ką nors panašaus. 

Tiesa, gal aš nežinau, ir iš tiesų kas nors tikrai yra sudėliojęs visus valdovus į vieną vietą, kad matytųsi bendras Lietuvą valdžiusių asmenų paveikslas, ir tokia schema ilsisi kokioje nors istorijos knygoje, tačiau internete tokių vaizdų aptikti nesugebėjau... O kai rasti nesugebi, tenka daryti pačiam, ar ne? :D Todėl pasiraitojau rankoves ir pasiryžau vaikams sudaryti tokią pat Lietuvos valdytojų lentelę. Ir štai, po poros dienų darbo turėjau rezultatą. Visi 54 (+6 pasikartojančios pozicijos) Lietuvos valdovai nuo Mindaugo iki dabartinio prezidento.

Kad tai neliktų tik lapu su daug panašių galvų, teko suskaidyti visus valdovus į skirtingus periodus. Taip vieni nuo kitų atsiskyrė ankstyvieji kunigaikščiai, Gediminaičiai, Jogailaičiai, tuomet – Abiejų Tautų Respublikos, Caro okupacijos laikų valdovai, Lietuvos valstybės kūrėjai po 1918 m. vasario 16-osios, Tarybų sajungos vadovai ir Atkurtos Lietuvos prezidentai. Galiausiai viską sudėjome į tris armonikėlės-knygeles, kurias vaikai suklijavo į savo liap-knyges. Viskas atrodė taip:

Tautiška giesmė užrašyta, belieka dailiai ją lapą įkompnuoti.

Magdė puoselėja savo viziją...

Čia jau aš padariau klaidą, ne taip vaikams įvardindama Abiejų Tautų Respubliką.

Tuo pačiu dar kartelį prisiminėme mūsų anksčiau dainuotas daineles apie ilgiausias Lietuvos upes, didžiausius ežerus ir miestus. Nauja vaikams buvo tik girios ir Lietuvos regionai, su kuriais pažintį pratęsėme ne tik klausydamiesi įvairių tarmių youtube kanale, bet ir tėvelio pagalba. Kadangi jis pas mus iš Šiaulių, vaikai prašė ir prašė jo pakalbėti šiaulietiškai, vis bandydami sakyti, kad vienoks ar kitoks žodis turi būti sakomas ne taip, ypatingai juokdamiesi iš tarmiškai tariamų vardų: Vyts, Tads, Liuds, Vykints... Kaip suprantate, ir šį kartą pas mus buvo linksma...

Bet grįžkime prie Lietuvos valdovų... Nes čia persipynė viskas – ir skaitymas, ir rašymas, ir... matematika. Mat sugaudžius visus valdovus, prasidėjo įdomioji dalis – Liutaurui teko užduotis suskaičiuoti, kuris valdovas kiek metų valdė. Pakeliui aptarėme tų laikų žmonių gyvenimus ir valdovų rūpesčius.

Tuomet atrinkome, kurie valdovai valdė ilgiau nei 10 metų, ir paruošiau vaikams diagramos lentelę, kurioje jie užspalvino, kam kiek tų metų teko... 

Taip pat supažindinau vaikus ir su skrituline diagrama, kuri jiems dar iki šiol buvo nematyta. Joje jie turėjo pažymėti (atspausdinau jiems be skaičių), kiek kokiu laiku skirtingų valdytojų valdė. Vėlgi gerai pasimatė, kokiu periodu skirtingų valdovų turėjome. Tiesa, čia matematika susiginčijo su tikrove, nes nors viso skirtingų valdovų suskaičiavome 54, visgi vienas jų pateko į du skirtingus periodus, todėl mūsų statistika šiek tiek išsikreipė... Na, bet esmės tai nekeičia, todėl keliaukime toliau.

Kai viskas buvo baigta, vaikų liap-knygės atrodė štai taip:

Liutauras pasirinko tradicines trispalvės spalvas, Magdei norėjosi neprisirišti prie tautinių spalvų, todėl ji liko ištikima rožinei-violetinei paletei.

Viską, kaip ir praeitą kartą, karūnavo šio mini projekto pristatymas (kurį, kaip visada, rasite žemiau įdėto video antroje pusėje). Tada jau beliko pasinerti į... kaip jūs galvojate, ką?.. Tikrai taip – į muziką. :D

Jei galvojate, kad vaikams ruošiausi pristatyti visus Lietuvos valdovus su visomis jų gyvenimo ir valdymo smulkmenomis, gausite galvoti iš naujo ir keletą metų palūkėti. Dabar gi buvo užduotis bendrai susipažinti, kad tokie štai buvo, susipažinti su jų vardais, pasitikrinti, kurie jų jau girdėti, pasmalsauti, kaip keitėsi valdovų atvaizdų stilius (pvz., perukai vaikams tuoj išdavė, kad čia maždaug tas amžius, kai gyveno Mocartas ir Bachas) ir pan. Visgi neatsispyriau pagundai iš to paties „Classical conversations“ metodo pasiimti ir Valdovų dainelės idėją. Vėlgi – galite pasiklausyti, kaip tai daro amerikiečiai ir rusai (pastarųjų dainelės video klipas man ypatingai gražiai išpildytas). Juo labiau, kad jau su keliautojais pasitikrinome, kad vardus ir pavardes dainuoti gali būti visai smagu. Todėl vėl sėdau prie kūrybos, tačiau visos dainelės dar gausite palaukti, nes šiandienai teturiu sukurtą tik pirmąją jos dalį, apie ankstyvuosius kunigaikščius, kurią vaikai jau palankiai įvertino ir „leido“ kurti toliau... :D

Beje, turbūt žinote apie Lietuvos istorijos repą? Daug apdovanojimų pelnęs kūrinys, gaila tik, kad su vienu kitu grubesniu žodžiu, keiksmažodžiu, be kurių kūrinys būtų buvęs tikrai daug smagesnis. Su saviškiais gi žiūrėjome ir išnaudojome progą aptarti, kas apskritai yra repas, kas jį kuria, ir kodėl tokio stiliaus kūriniuose naudojama kitokia leksika. Na o jūs jau patys spręskite, ar jūsų šeimai toks kūrinys priimtinas. 

Aš tuo tarpu dar dalinuosi Lietuvos valdovų genealogijos plakatu, jei nesate tokio užmatę. Deja, patys jo užsisakyti ir atsisiųsti nespėjome, tad kuriant dainą pačiai teko atrinkinėti, kas kieno brolis, sūnus ar tėvas. :))

Literatūra

Kadangi po savo Keliautojų projekto buvome nusprendę pasidaryti poros dienų pertrauką smegenims pravėdinti, jas pasirinkome praleisti skaitydami knygas. Tokiu būdu įveikėme „Tilės laiko mašiną“ ir „Pinokio nuotykius“ su puikiomis K. Kasparavičiaus iliustracijomis. Keliams pažliugus ir į miestą važiuojant tik būtiniausiais reikalais, knygas apie Lietuvos valdovus tespėjome užsisakyti visai į savaitės pabaigą, todėl jas pasiliekame ateinančios savaitės pradžiai ir vėlesniems metams, kai vėl grįšime prie šios temos. O jūs, jei turite poreikį sugaudyti visa, kas apie Lietuvą vaikams parašyta, bandykite užsukti į „Meškiuko biblioteką“ čia, čia, čia ir čia.

Biblija

Kai jau skaityti pavargome, prisėdome prie giesmių. Tam kartui atsirinkome 10 giesmių, kurias pritariant ukulėlei „sukome“ vieną po kitos. „Nuostabi malonė“, „Koks didis Tu“, „Ateiki prie kyžiaus“, „Užuovėja kryžius yra“ ir „Meilės melodija“ jau tapo favoritėmis, kitas dar jaukinamės. :)

   

Rašymas / Skaitymas / Matematika / Charakteris

Kai jau smegenys pailsėjo, nutarėme sudalyvauti „Olympio“ konkurse. Nors pernai vaikai nusivylė, kuomet svajonės ką nors tame konkurse laimėti taip ir liko svajonėmis, visgi gavę pasirinkimą daryti paprastas užduotis ar dalyvauti konkurse, pasirinko pastarąjį. 

Gamtos pažinimo ir informatikos testai pasirodė pakankamai lengvi tiek Magdei, tiek Liutaurui. Tiesa, Magdei užduotis skaičiau aš, ir laiko viską atlikti iki galo pasirodė net per daug (24 užduotims skiriama 40 minučių).

Tačiau kai ties puse matematikos uždavinių liko mažiau nei pusė laiko, Liutauras sustresavo ir puolė į paniką... Atrodo, kad bernužėlis ėmė nematyti nei užduočių, nei ko kito, o tik tą ekrano viršuje rodomą tirpstantį laiką... Kadangi mūsų tikslas nebuvo pasižiūrėti, ar spėsime, ar ne, o verčiau susigaudyti, kiek kuris geba išspręsti pateiktų uždavinių, padėjau Liutaurui greičiau perskaityti užduotis ir sulig paskutinėmis sekundėmis visgi spėjome. Panašiai nutiko ir su lietuvių kalbos testu. Kai viską baigėme, ši patirtis buvo puiki proga pakalbėti apie stresą ir mūsų atsaką į jį, apie testus ir ne visada realias žinias atspindinčius jų rezultatus. Taip pat apie tai, kokia šioje vietoje svarbi savikontrolė, koncentracija, ir kad tų dalykų mes mokomės visą gyvenimą.

Anglų kalba

Visa kita išsibarstė dienose po truputį. Anglų kalbos pamokoms ir toliau naudojome vooks.com platformą su jos nuostabiomis įgarsintomis knygelėmis. Klausėmės, kartojome, nurašinėjome. Vaikams kol kas patinka... :)

Išvykos, susitikimai

Tiesa, pasinaudodami kovo vienuoliktosios laisvadieniu, išdūmėme prie Žaliųjų ežerų. Nors diena pasitaikė žvarboka, vis tiek smagiai pasivaikščiojome užšalusiu ežero ledu, sukrimtome po karštą vaflį su šokoladu, užsigerdami arbata, o Liutauras dar ir besmilkstančią grilinę aptiko, kurioje, nors ir trumpam, bet pavyko įkurti ugnelę rankoms pasišildyti... :)

Žodžiu, smagiai prasiblaškėme ir vėl grįžome į šiltus namus...

 Žaidimai

Juose keletą dienų iš eilės karaliavo kortų žaidimas „Saboteur“ – užsukusi vieną dieną į paštą netikėtai aptikau žaidimų išpardavimą. Pasinaudojusi proga, papildžiau mūsų žaidimų kolekciją. Neapsirikau: strateginis nykštukų lobio paieškos žaidimas taip įtraukė mus į nykštukų ir diversantų grumtynes, kad buvo sunku atsitraukti... :D

Muzika

Vis tik atsitraukti tenka, nes pabaigai turiu vieną naujieną. Vaikų ukulėlės mokytoja Monika išleido smagią interaktyvią Ukulėlės knygelę. Jei norite savarankiškai pramokti groti ukulėle bei daugiau apie ją sužinoti, neabejokite ir griebkite – išleisti eurai tikrai atsipirks! Кas bent kartą kūrė ką nors interaktyvaus, žino, kiek tai reikalauja laiko ir pastangų sudėti viską į vieną leidinį, viską sustyguoti ir paruošti vartotojui...

Na ir visai visai pabaigai – tradicinis mūsų video:

Jūs žiūrėkite, o mes bėgam dainų kurti ir knygų skaityti... :)

23-24 savaitės. Mėnesio projektas: Didieji pasaulio atradėjai ir mūsų gyvenimo metamorfozės

Paskutiniai snieguoti vaizdai... Ir ta paslaptinga migla, galutinėmis žiemos dienomis susukusi viską į savotišką kokoną, kuris vieną dieną staiga, žiūrėk, plyšta, ir iš jo išropoja visai į senąjį sutvėrimą nepanašus gyvenimo naujokas... 

Per porą dienų pusmetris sniego virsta pažliugusiu keliu, o pušų šakos, dar vos prieš savaitę linkę nuo neapsakomo sniego svorio, vėl linguoja vėjyje lyg nieko niekur... 

Taip ir aš – vieną dieną supratusi, kad mano galvoje susikaupė per daug minčių, per daug informacijos, susiraizgiusios į didelį gniužulą, nebeatlaikiau – organizmas pareikalavo staigios perkrovos: vieną vakarą užgulęs mane šaltkrėčiu, naktį laikė aukštos temperatūros gniaužtuose, kad ryte atsikėlusi leisčiau sau nesikelti ir pusdienį pasivartyti lovoje. Po tokių priverstinių mini atostogų atsikėliau lyg iš naujo gimusi – šviesia galva, aiškiu protu ir naujomis jėgomis. Tarsi kas būtų perkrovęs kompiuterį ir šalia to dar papildomai operatyviosios atminties įmetęs... :)) Buvo tobulas metas vėl kibti į darbus. Bet apie viską iš pradžių...

Nors pati įdomiausia šių dviejų savaičių dalis buvo projekto užbaigimas, pradėsiu nuo kiek paprastesnės pirmos savaitės, kurioje viskas plaukė sena vaga... Jei apie ją skaityti nenorite, galite šokti tiesiai į įrašo vidurį, ties projekto ikonėle. O jei vis tik norite sužinoti, kaip mums sekėsi ir iki projekto išpildymo, likite kartu.

Pasaulio pažinimas

Taigi. Paskutinė vasario savaitė. Staigios orų permainos, taip netikėtai atpūtusios pavasarį, masino lįsti lauk ir stebėti, kaip viską apėmusią miglą keičia vėjas, o išlindusi saulutė godžiai ryja sniego pusnis...

Vaikai krykštavo gavę galimybę vėl išsitraukti dviračius. Nesvarbu, kad namo grįždavo visi purvini iki kaklo ir šlapi. Purvasargių juk vis tiek neįsiūlysi... :D O kam? Ir be jų laimės pilnos kelnės...

 

Planavimas

Vis tik namuose dar būti norisi labiau nei permainingų orų verpete. Kaip jau užsiminiau, mano pačios galvoje informaciniai uraganai šėlo, ir aš ėmiau mėtytis tarp įvairiausių dalykų... Pradžioje vaikams pasiūliau peržiūrėti pernai mūsų darytas svajonių knygas. Atsivertę susižymėjome, kurios svajonės jau išsipildė, kurios tapo nebeaktualios, o kurios liko ateičiai. Liutauras liko nustebęs, kai pamatė, kaip pernai rašė, ir kiek per metus išmoko.

Magdė irgi juokėsi iš kai kurių savo užrašų, kuriuose net pati neįskaitė, ką tuomet norėjo parašyti. Tad irgi turėjo kuo pasidžiaugti.

Charakteris

Džiaugtis ir aš turiu kuo. Tiesa, tie džiaugsmo kalneliai visuomet apgaulingi, nes po pakilimo visuomet vėl krenti į mažesnę ar didesnę daubą, kad nosies neužriestum. Vis tik šioje vietoje noriu užfiksuoti pastaruoju metu išaugusį Liutauro sąmoningumą. Džiugina, kad atsiranda vis daugiau supratimo apie pareigas, apie atsakomybę (kokia ji nedidelė bebūtų), apie empatiją ir elgesio modelius. Žinoma, mums dar daug ko visiems reikia išmokti. Ir tam labai pasitarnauja (bent jau mūsų atveju) filmuota medžiaga, kurioje pamatai save iš šalies ir supranti, kiek daug dar reikia pačiam mokytis ir vaikus mokyti: išklausyti, įsiklausyti, nepertraukti, išgirsti, palaukti, suprasti, sklandžiai išdėlioti savo mintis... Tai va ir mokomės visi kartu – vaikai iš mūsų, mes – iš vaikų.

  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Magdė toliau kankina raides. Šį kartą jai tenka z ir ž bei dvibalsiai ai, ei, ui. Vis tik mergužėlė labai nenoriai imasi rašymo, ir tenka gerai pakovoti dėl kiekvienos raidelės. Liutauras tuo tarpu jau jau kažkaip noriau imasi rašymo užduočių, nors irgi, žiūrėk, skaičiuoja, kiek čia sakinių parašyti – neduokdie, bent vienu sakiniu bus daugiau, nei sutarėme... :) Taip ir iriamės po truputį į priekį, o aš kas kartą suku galvą, kokia čia forma juos panardinti į skaitymo, rašymo ir skaičiavimo jūrą... Tam kartui truputį gelbsti Minecraft'as, į kurį perkelti rašymo bei matematikos užduotis pasiūlo pats Liutauras. Čia pat imasi vaikai aprašinėti savo sukurtus statinius (robotikos namų darbams gavo sukurti sceną ar pasirodymų areną). Kiek pabodusias matematikos pratybas irgi perkeliame į ekraną: užduotis skaitome iš sąsiuvinio, sprendimus rašome Minecraft knygoje. Paįvairinimui gal visai ir nieko... ;) 

Kaip ir daugybos bei dalybos kortelės, kurias vaikams smagu išsitraukti ir jų pagalba pasikartoti daugybą bei dalybą, kuri, sukus apsukus, žiūrėk, ima ir vėl pasimiršta. 

Taip po truputį kaitaliodami užduočių formatus, kažkaip įveikiame užsibrėžtus savaitės uždavinius ir judame toliau.

 

Skaitymas / Literatūra

Skaitymą irgi stengiamės paįvairinti – vaikams patinka besiklausant vaidinti tai, ką girdi. O tam šį kartą mums labai neblogai „sulenda“ N. Nosovo knyga „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“. Juo labiau, kad ir į mėnesio temą labai gerai „įsipaišo“, nes Nežiniuko nuotykiuose pilna kelionių.

O kol storų knygų nepriaugome, pasižiūrime bent filmą. Šią savaitę tai – Žiulio Verno knygos „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ekranizacija, kurioje pamatome ne tik puikią Džaki Čano vaidybą, bet ir netikėtame amplua išvystame aktorių Arnoldą Švarcnegerį. :) Jei šio filmo nematėte, vien dėl jo verta. Pramoga garantuota... :D

Robotika

O kad jau apie pramogas prakalbome, tai tęskime apie... robotiką... Tuoj suprasite, kuo tai susiję.

Apie robotiką rašau retai. Gal dėl to, kad pastaruoju metu Liutauras nedaro robotikos namų darbų (jie nėra privalomi, tik rekomenduojami)? O nedaro dėl to, kad paskutinių kelių savaičių temos buvo apie kosmosą ir kosmonautus, o ši tema Liutauro visai nedomina. Tuo tarpu gavęs užduotį pastatyti sceną arba areną, bernužėlis iš karto užsikabino. Magdė pasekė iš paskos. Aš gi prisiminiau, kad mes turime puikią „Laiko žymių“ serijos knygą „Pramogos. Scena, ekranas, žvaigždės“, todėl greitai ją pervertę gavome progą bent probėgšmomis susipažinti su įvairiais pasaulio scenų ir arenų variantais.

Finale Liutauras sukonstravo štai tokią lanko formos (plane) koncertų salę:

Magdės lauko pasirodymų scena buvo kiek kuklesnė, bet pagal amžių taip turbūt ir priklausytų?.. :) 

Kita vertus, vienodas užduotis davus labai gerai pasimato skirtingas vaikų matymas, koncentracijos lygis, gebėjimas pabaigti darbą iki galo. Liutaurui jau užtenka jėgų įveikti tokį projektą, Magdei dar sunkoka ką ilgesnio pabaigti iki galo, ką parodė ir mūsų projektas, apie kurį galėsite paskaityti žemiau.

Vaikams labai patiko kartu darbuotis prie vienos užduoties, todėl kitą dieną paprašė, kad sugalvočiau jiems dar kokią nors bendrą užduotį. Kiek pasukusi galvą daviau užduotį pastatyti Minecraft'e mūsų namą. Užduotis iš pažiūros labai paprasta, tačiau pastangų reikėjo įdėti nemažai. Regis, gyveni kasdien tuose pačiuose namuose, tačiau kai reikia jį perkelti sumažintą į kompiuterį, tenka gerai pasukti galvą, kad viskas būtų savose vietose. Vaikai gavo ne kartą kilti nuo stalo ir bėgti pasitikrinti, į kurią pusę kokios durys atsidaro ar kiek vietos užima vienas ar kitas kambarys. Liutauras su užduotimi susidorojo labai neblogai (žr. video įrašo pabaigoje).

Magdei sekėsi sunkiau, namas išėjo ne visai tokio išplanavimo, kaip realybėje, bet užduotis buvo labai naudinga erdviniam mąstymui pralavinti.

Kai jau savi namai buvo baigti, kalba pasisuko apskritai apie namų ir miestų statymą Minecraft'e, ir čia aš prisiminiau Istorinius Vilniaus blokelius bei galimybę įsidiegti tą istorinį Vilnių su visomis pilimis ir rūmais į savo kompiuterį. Deja, visaip kaip bandėme, ieškojome informacijos, bet mums taip ir nepavyko. Tad teko pasigrožėti Katedros fragmentais, pakibusiais ore, gerą pusdienį praleisti internete naršant ir bandant suprasti, ką darome ne taip, tačiau atsakymo vis tiek neradome. Gaila. Būtų buvę tikrai įdomu palandžioti po istorinį Vilnių... Tad jei jūs žinote, kaip čia ką reikia padaryti/atsisiųsti/įsidiegti, pagailėkite mūsų, pasidalinkite komentaruose. :D

Kaip ten bebūtų, gyvenimas juda toliau, ir dabar pasidarykite arbatos, atsiloškite patogiai kėdėje, nes jūsų laukia antra įrašo dalis. Apie tai, kaip mes pabaigėme mėnesio projektą...

 

Projektas 

Kai sausio pradžioje leidomės į pažintį su senaisiais žemėlapiais, jų sudarytojais bei keliautojais, dar neturėjau idėjų, kaip visa tai reikės sudėti į krūvą, suvirškinti; kaip reikės padėti vaikams suprasti, apie ką visa tai. Tarsi skruzdė po šapelį tempiau jiems įvairius faktus, filmus, knygas apie senuosius žemėlapius, keliautojus ir naujų žemių atradėjus, stebėdama, kokios gi čia formos tas mūsų „skruzdėlynas“ lipdosi, pati sau vis bandydama atsakyti į klausimą, kur visa tai mus nuves...

Daugybė perverstų knygų ir keliautojų istorijų klampino mane į vis didesnes informacijos pusnis, iš kurių net nebežinojau, kaip išeiti. Pradžioje bandžiau griebtis mūsų jau anksčiau minėtos „Amžių knygos“, tikėdamasi, kad gal laiko linija sustatys viską į vietas, bet kai su vaikais ėmėme klijuoti į ją keliautojų paveikslėlius su jų vardais, supratau, kad jei apart to nieko daugiau nepadarysiu, tai tos ikonėlės ir liks vien juodai baltomis dėmėmis, kurių vaikai nei prisimins, nei atpažins. O visas dviejų mėnesių mano darbas su tomis atrastomis nuostabiomis keliautojų istorijomis bus nuėjęs praktiškai šuniui ant uodegos. Visgi – kadangi pasiduoti nemėgstu, norėjau rasti išeitį.

Visagalis internetas, kuriame tarp 72 idėjų, kaip pristatyti projektą, ieškojau tos vienintelės išeities, galėjusios man ištiesti pagalbos ranką, šįkart nuvylė. Joks formatas, atrodė, visiškai „nelipo“, todėl naršiau po interneto platybes toliau – lygiai kaip tas Kolumbas, tikėdamasis vieną dieną išvysti Indiją, bet vietoj to atsitrenkęs į Naująją žemę. Ir štai vieną dieną aš tą savo „Naująją žemę“ atradau...

Tai buvo taip vadinamas „lapbook'as“, pažodžiui verčiant – ant kelių pasidedama knyga, o realiai – toks segtuvas su surinkta ir į įvairias mažesnes knygeles, brošiūrėles, kišenėles sudėliota-suklijuota vaizdine informacija. Bandžiau šiam daiktui parinkti kokį tikslesnį lietuvišką pavadinimą, tačiau apart tokių griozdiškų variantų, kaip kad „projektinis iškarpų aplankas“, „daugiasluoksnė iškarpų knyga“ ar nieko nepasakančio „segtuvo“... nesugavojau. Lindo į galvą dar „iškarpinės“ variantas, kaip aplanko, į kurį iškirpus susidedi viską, ką norėtumei išsaugoti atmintyje, bet nežinau, kiek tai tikslu, todėl šį daugiasluoksnį formatą pavadinsiu tam kartui liap-knyge, gerai?.. Jei sugalvosite ką gražesnio ar gudresnio, išduokite paslaptį ir man, gerai? Nes interneto platybėse jokių lietuviškų esamų variantų šiam daiktui įvardinti neradau...

Žodžiu. Kaip tą liap-knygę bepavadintume, tai buvo ta naujoji žemė, ant kurios žūt būt norėjau pastatyti koją, nes jaučiau, kad tai – būtent tas formatas, kuris šį kartą sustatys viską į vietas. Ir nors dar bandžiau bendraminčių užklausti, ar tai efektyvus formatas projektinei veiklai užtvirtinti, viduje jau tvirtai žinojau: bandysime. Rizikuosime. Kaip ir tie mūsų didieji keliautojai, kurie paliko žinomus krantus, kad atrastų tuos, į kuriuos mažai kas koją kėlė arba visai nekėlė...

Ėmusi iešokti informacijos dabar jau konkrečiai apie tas liap-knyges, aptikau sau labai artimą homeschooler'ių tinklaraštį Half a Hundred Acres Wood. Pasigilinusi supratau, ką reikia ir ko nereikia daryti, ko tikėtis iš vaikų ir į ką koncentruotis pasirinkus tokį formatą. Jau iš lietuvių bendraminčių išgirdau, kad toks formatas reikalauja nemažo suaugusiųjų indėlio, todėl didelis klausimas, ar ta pridėtinė vertė, kurią sukurs vaikas, proporcionaliai verta to atlikto darbo, ir ar kiti formatai nėra vertesni didesnio dėmesio. Visgi užsienio patirtys mano svarstyklių lėkštę nusvėrė į kitą pusę ir mes pradėjome...

Pradžioje turėjau pasidarbuoti aš. Kadangi šį kartą truputį viską pradėjome nuo antro galo (t.y. pirma gilinomės į temą, o tik paskui galvojome apie projekto pateikimą), tai liap-knygės formatą diktavo konkreti surinkta medžiaga. Čia jau aš pati gavau pasukti galvą, kaip viską galima būtų išdėlioti, nes vaikams tokia užduotis tam kartui per sudėtinga. 

Tarp savo skriapbukingo turtų atradusi seniai seniai pirktą kelionių rinkinį, ištraukiau iš jo nuostabias pasaulio aplikacijas, kurios iš karto uždavė ir formatą, ir iš dalies spalvinę gamą. Taip gimė štai tokie du paruoštukai:

Rudą-geltoną-žalią spalvas pasirinko Liutauras, mėlyną-žalią-violetinę pasirinko Magdė. Tuomet lipniais lapeliais sužymėjau, kur kas turės būti vaikų padaryta:

Kai jau toks šablonas buvo gatavas, paruošiau vaikams lapą su sąrašu darbų, kas turi būti atlikta, kad ši mūsų liap-knygė užsipildytų. 

Projektinės savaitės pradžioje mūsų darbo stalas atrodė taip:

Liutauras labai entuziastingai kibo į darbus. Magdė tai intensyviau prisijungdavo, tai vis bandydavo kur „nusiplauti“, tačiau jos nutariau per daug nespausti, nes projekto apimtis tikrai pasirodė pakankamai didelė, nors rezultatas gal to ir neatskleidžia. Visgi monotoniškas įvairių lapelių, paveikslėlių pjaustymas, karpymas, klijavimas reikalavo daug pastangų, todėl bandžiau balansuoti tarp tų užsienio homeschooler'ių minėtų šio formato iššūkių, vis pagaudama save klausimuose, ką leisti vaikams daryti patiems, o ką pačiai padaryti, padėti. Visgi eigoje viskas kažkaip mums gražiai susistygavo – kuomet vaikai būdavo įsitraukę į spalvinimą, rašymą, karpymą, klijavimą, mūsų keliautojų atrinkinėjimą, aš jiems padėjau popieriaus pjaustyme, lankstyme. Visa tai susipynė į tokį visiems labai smagų komandinį darbą su jaukia atmosfera, pokalbiais, juokavimais, obuolių su cinamonu valgymu, knygų vartymais ir, galiausiai, su dainomis, prie kurių dar grįšiu...

Kai jau viršelis kiekvieno buvo savitai išdabintas, ir pavadinimas į krūvą surinktas, o žemynų vardai ir pasaulio kryptys sugulė į savo vietas, ėmėmės vėliavų. Jų mums reikėjo kaip detalių dvidešimt keturioms keliautojų kortelėms. Ant kiekvienos jų turėjo būti keliautojo vardas, jo piešinys ar nuotrauka (čia jau pataupiau laiką ir internete nusipirkau keliautojų iliustracijų komplektą) ir šalies, kurią jis atstovauja, vėliava. Taip pat kiekvienos atlenkiamos kortelės viduje sugulė išsamesnė informacija apie jį bei žemėlapio fragmentas, kuriame galima būtų pažymėti maršrutą (-us), kuriuo (-iais) jis keliavo. 

Į vėliavų ieškojimą ir spalvinimą vaikai įsitraukė neraginami...

Tuomet atėjo sudėtingiausia dalis – surašyti visų keliautojų vardus, suklijuoti jų portretus, šalių vėliavas, į vidų suklijuoti išsamesnę informaciją ir žemėlapius. Žinoma, galėjome apsiriboti ir minimalesne informacija, tačiau turėdama omenyje, kad tokia tema dar tikrai bent vieną kartą pasikartos kurios nors aukštesnės klasės mokymosi cikle, apsaugojau save nuo pakartotinio informacijos ieškojimo. Tad vidinė kortelių dalis buvo daugiau skirta šįkart man. Ją pati ir suklijavau, vaikams palikdama tik darbą su „viršeliais“.

Liutauras ne per sunkiausiai įveikė ir šią užduotį. Stabtelėdami prie kiekvieno keliautojo atsiversdavome „Didžiųjų atradėjų“ knygoje puslapį, skirtą jam, ir dar ką nors aptardavome, ko nebuvome prieš tai apkalbėję ar pastebėję. 

Su Magde susitarti buvo sunkiau, todėl gavau nusileisti, ir keliautojų vardus jai užrašiau aš, leisdama verčiau atlikti kitas užduotis pačiai. Viena smagiausių dalių buvo keliautojų odisėjų tikslų aptarimas. Radau vieno žemėlapio pakraščiuose sudėliotas įvairias kelionių priežastis, iš kurių padariau vaikams patrauklią ir suprantamą lentelę. Ją spalvindami ir apie cinamoną, ir apie dramblio kaulą pakalbėjome, o aš dar prisiminiau, kad turiu likusių sutrūkusių karolių (kažkada tėtės mamai iš Indijos atvežtų) pabiras, kurios laiku ir vietoje pasitarnavo vaikų įspūdžiams pastiprinti....

Kai jau su keliautojais ir jų tikslais buvo baigta, liko sudaryti keliautojų šalių diagramą, iš kurios pasimatė, kokių šalių keliautojų tarp mūsų pasirinktų yra daugiausia, kokių mažiausia. Tiesa, naršydama po informacijos džiungles aptikau, kad LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo ne ką menkesnis keliautojas ir tyrinėtojas nei kiti to meto Europos keliautojai, todėl labai džiaugiausi, galėdama į visų keliautojų gretas įtraukti ir jį.

Įveikus paskutinę – kūrybinio rašymo užduotį, suklijavus vartytų knygų apie keliautojus bei žemėlapius  iliustracijas į vientisą „armonikėlę“ bei lygiai tą patį padarius su mūsų per pastarąjį mėnesį žiūrėtais filmais, viskas kaip ir buvo baigta...

Tiesa, ne visai... Na, jūs gi žinote, kaip mes paskutiniuoju metu pasinešėme į muziką, tiesa?.. :D

Tai va, vakarais bekvailiojant, visokias melodijas traukiant, netikėtai ant popieriaus per penkias minutes sugulė „Keliautojų daina“ pagal filmo „Muzikos garsai“ dainą „Edelveisas“... Ne kartą esu susidūrusi su Klasikinio triviumo mokymo principu, kuriame pasitelkiamos įvairios „informacinės dainelės“, ir, kaip žinote, aš tokių visokių esu prikūrusi, tačiau niekada dar nebuvau bandžiusi to padaryti su konkrečiomis pavardėmis ar kita „nedainiška“ informacija. Tačiau kadangi šį kartą dainelė mums sukrito staigiai ir netikėtai, nebuvo ko prarasti, ir mes ėmėme ją vakarais dainuoti. Ir dabar jau nežinau, ar čia „Edelveiso“ melodijos nuopelnas, ar tiesiog visa mūsų projekto atmosfera mus įmetė į tą bendrą smagų Kolumbų, Magelanų ir Amundsenų vandenyną, bet dainelė taip prilipo, kad tuoj visi mintinai ją mokėsime net nesimokę... Įmečiau ją į projekto pristatymo video įrašą apačioje, tad jei norėsite, pasiklausykite (nuo 9:05 min.). Gal ir jus sugundys... :D Na, o ir šiaip siūlau pasižūrėti video dar ir dėl to, kad vaikai jums ten pripasakojo to, ko aš čia neparašiau. :)

Žodžiu, taip su dainomis baigėme savo mėnesio (o tiksliau – dviejų mėnesių) projektą. Tuomet viską susitvarkėme ir pasiruošėme tų liap-knygių pristatymui.

Ir tuomet aš supratau, ką omenyje turėjo tie užsienio homeschooler'iai, kalbėdami apie liap-knygių naudą. Nes bedarydami šį projektą turėjome labai puikią progą sudėlioti į „lentynėles“ visą tą fragmentinę informaciją, kurią per porą mėnesių perskaitėme, peržiūrėjome, įdainavome, aptarėme ar dar kur pakeliui pametėme... Todėl tiems, kurie abejojo, ar tokio formato nauda atsveria į jį įdėtą darbą, galiu pasakyti, kad mūsų atveju atsvėrė. Bet, žinoma, jei jūs nedraugaujate su rankdarbiais, ir bet koks pjaustymas, klijavimas ar maketavimas yra jums didelis vargas, tuomet taip – bus sunku. Mūsų atveju, kadangi man pačiai tai yra didelis malonumas, tai aš praktiškai net ir nepajutau tų neigiamų šio formato pusių. O kai viskas buvo baigta, ir segtuvas buvo sulankstytas bei saugiai padėtas į atliktų projektų lentyną, net buvo gaila, kad štai su keliautojais reikia „atsisveikinti“... Nes jei dar prieš keletą mėnesių galvojau, kad šiemet mūsų smagiausias metų projektas bus rudenį kurtas stalo žaidimas, tai dabar manau, kad šios liap-knygės kūrimas savo įsimintinomis akimirkomis ir susikurtais bendrais šeimyniniais atsiminimais gaus metų pabaigoje lipti ant pjedestalo... Praturtėjome visi kartu ne tik žiniomis, bet ir daugybe kitų nepamatuojamų dalykų... Deja, jais pasidalinti sunku, tačiau bent dalelę pabandėme užfiksuoti tradiciniame dvisavaitiniame video reportaže (projekto darymas – nuo 10:20 min) ir atskirai sumontuotame liap-knygės pristatyme.

Gero žiūrėjimo! 

Na, o mes jau turime kito mėnesio temą, bet kokia ji, jau sužinosite kitą kartą!