2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

41-oji savaitė. Šunys. Pavasario lygiadienis. Titanikas

Labai mėgstu sutapimus. O jei jie užklumpa pirmadienio rytą – dar geriau. O jei dar vos tik išėjus iš namų – tiesiog tobula...

Taip tobulai prasidėjo mūsų pirmadienio rytas, kuomet išlindę į lauką ryte pasivaikščioti, čia pat gatvėje sutikome mūsų kvartalo šunį – laksto toks pusšlubis, ant „savų“ nebeloja (nors prieš porą metų dar lodavo ant mūsų), o ir paglostyti jau prisileidžia. O, kaip žinia, šuo – mūsų šios savaitės gyvūnas. Liutauras pats pradėjo klausinėti, kodėl šunys loja, kam juos žmonės laiko, ką dar jie daro ir panašiai. Tad labai natūraliai vaikai praplėtė žinias apie šiuos keturkojus.
Ta proga išsitraukėme seniai savo eilės laukusią lipdukų knygelę, kurią jau nebežinau prieš kiek laiko vaikai gavo dovanų iš babytės. „Darbo“ atrasti ir suklijuoti virš 90 skirtingų veislių šunų buvo visiems... Prisipažinsiu, kad kaip „nedraugaujanti“ su šunimis, labai nustebau, kad tų veislių yra tiek daug (pagooglinusi sužinojau, kad net virš 300).


Biblijos gyvūnai
Na, o su Biblijoje esančiais šunimis susipažinome per Teisėjų knygos 7:1-7 istoriją su Gideonu, pasakojančią, kaip Dievas atrinkinėjo žmones, pasitelkdamas šuns lakimo pavyzdį. Ar bandėt kada patys lakti kaip šunys? :) Tai va, pabandykit... Pamatysite, kad ne taip jau paprasta išriesti liežuvį taip, kaip tai padaro šunys... :) Mes bandėm... :)
Taip pat skaitėme Mato 15:21-28, kalbėdamiesi apie tai, kaip Jėzus tuo metu vadino savo tautą (avimis, pas kurias atėjo), ir pagonis (šunimis, kuriems nedera mesti vaikų duonos).

Geri įpročiai
Tęsiame pagarbos įgūdžio formavimą. Žaidėme žaidimą „Pagarbos ratas“. Žaidimo esmė labai paprasta: ant grindų arba nusipieši, arba iš ko nors pasidarai ratą. Mes jį susiformavom tiesiog iš chalatų diržų. Vienas žaidimo dalyvis (šiuo atveju mūsų žaidime tai buvo Darius) įlipa į jį ir sako:
– Aš noriu, kad pas mane ateitų... Liutauras.
Liutauras turi ateiti į ratą (pagarbos kito žmogaus norams parodymas)
– O dabar aš noriu, kad Liutauras išeitų, nes noriu pabūti vienas.
Ir Liutauras turi išeiti (gerbdamas vėlgi kito norą).
Tada į ratą gali būti pakviestas kitas žaidėjas, abu, gali būti paprašyta kažką atnešti, paduoti ir pan. Paskui norų reiškimo iniciatyvą galima perduoti kitiems žaidėjams, kad ir jie pajustų, ką reiškia, kai tavo norai yra gerbiami...
Kadangi aš šį žaidimą pasiūliau sužaisti Dariui su vaikais kol pati darbavausi, galvojau, kad ramiai išsisuksiu. Deja, klydau. Kai atėjo Magdės eilė reikšti savo norus, mergina išpyškino:
– Noriu, kad mamytė ateitų į ratą...
Teko gerbti tokį žaidėjos norą ir atsitraukti nuo darbų – taisyklės yra taisyklės... :)


Gamta
Džiaugiuosi, kad mūsų neveikia laikrodžių persukimas, ir tai yra dar vienas iš mokymosi namuose pliusų. Nes tu gali imti ir keltis bei gultis... tiesiog valanda vėliau. O kadangi vasarą ir taip norisi ilgiau pabūti lauke, tai vietoj ėjimo miegoti 20 valandą, vaikai eina miegoti 21 val. Ir tada viskas visiems susidėlioja lygiai taip pat gerai, kaip ir paskui, kai atėjus rudeniui atsisuka atgal, kuomet vėl vaikai eina į lovas 20 valandą.
Na bet grįžkime prie mūsų savaitės gamtos temos. O ji šįkart – pavasario lygiadienis. Turiu prisipažinti, kad nieko ypatingo šia tema nedarėme, apart to, kad ištaikę progą kalbėjome apie tai, jog rytais keltis jau yra visai šviesu ir kad dienos ilgis dabar yra lygus nakties ilgiui...
O laiko kažką nuveikti rimtesnio neliko todėl, kad didžiąją dalį šios mūsų savaitės laiko suvalgė... Titanikas... Jums taip pat kyla klausimas, prie ko čia tas Titanikas? Tuomet, permetę akimis nuotraukas, skaitykite toliau...

Kiekvienas su savais ratais...

Šiltasis sezonas prasideda – smėlio žaidimai vėl dėmesio centre

Bendravimas. Žaidimai
Po gardaus pirmadienio vakaro, kuomet minėjome mano tėtės gimtadienį (ir mokėmės pagarbiai klausyti, ką kalba vyresni, o ne nuolatos reikalauti dėmesio šaukiant „Mamyte, žiūrėk!“) ir degėm ant torto žvakes, atėjo antradienis...


O antradienis pas mus kaip visada prasideda „Žaidimo laboratorijoje“. Šįkart čia atėjo laiškas, kuriame vaikai buvo informuoti apie sugriuvusią bebrų užtvanką bei aną savaitę pastatytai tvirtovei gresiantį potvynį... Tvirtovės gelbėjimo operacijai buvo pasitelktas laivas, kurį iš kartono čia pat visi draugiškai surentėme...





Tačiau tuo viskas nesibaigė... Greičiau – tik prasidėjo. Nes grįžus namo vaikai puolė statyti savo laivo iš kėdžių, paklodžių ir dar visko kito, kas tik papuolė po ranka... Kapitonas Liutauras braižė žemėlapyje laivo kurso trajektoriją, Junga Magdė stebėjo pro žiūronus banguojančią jūrą, laivas buvo aprūpintas maisto atsargomis ir gėrimais bei visais kitais reikalingais reikmenimis...


Laivo statymas tapo kiekvieno ryto šventa pareiga vos pakilus iš lovos. Paskui į trasą ėjo įvairūs filmukai apie laivus, ir štai čia mes susidūrėme su... Titaniku. Pradžioje iš A. Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai“. Vaikystės klasika, kuri mane visuomet labai žavėjo – manau, verta būti „gyvųjų knygų“ tarpe (pasirodo, prieš porą metų ji išleista nauju leidimu). Na, o tada žiūrėjom visokias kompiuterines simuliacijas, rodančias, kaip galėjo skęsti Titanikas, neapsiėjom ir be įžymiojo filmo fragmentų, galiausiai viską tikrinome vonioje... Su savais „titanikais“...


Na, o į visą šią laivų tematiką trečiadienį įsiterpė pasibuvimas su kitomis mamomis ir vaikais mūsų jau gerokai pamėgtoje M. Mažvydo bibliotekoje. Nors teoriškai šį kartą turėjome aplankyti čia atkeliavusią „Tato ir Pato“ parodą, tačiau pastaroji mažųjų visai nesudomino, ir jie iš karto pareiškė norintys į „Žaisloteką“. Ir kur nenorėsi, kai joje iš tiesų nepaprastai smagu... Čia ir nematytų stalo žaidimų yra, ir namelį galima padažyti, ir su draugais pabendrauti (šį kartą tai buvo Melisa, Svajūnė ir Gintaras... na, tiesa, ir mieganti Gabrielė:).


Po to nutarėme apsižvalgyti ir dar vienoje bibliotekos erdvėje – dirbtuvėse „Pats sau“. Ir nors pagrindinė dirbtuvių erdvė skirta kiek vyresniems – mokyklinio amžiaus – vaikams, kol mes (t.y., suaugusieji) kalbėjomės su dirbtuvių šeimininku, vaikai susirado Lego kaladėlių dėžę ir labai draugiškai-komandiškai statė geležinkelį. Kas bėgius montavo, kas statė keleivines stotis prie jų, kas rūpinosi „apželdinimu“. Sunkiausia, kaip visada buvo... išeiti. :) Na bet nieko – grįšime... Ypač po kokių poros metų. :)


Penktadienį, kaip jau įprasta, važiavome į „Verandą“, kurioje taip pat jau sukiojasi pavasariniai vėjai. Džiaugiausi, kad dėl Liutauro elgesio nebuvo problemų, labai nesunkiai galėjome susitarti apėmus nuoboduliui ar siutimo šišui... :)

Pavasarinių krepinio popieriaus gėlių žydėjimo metas...

Ir, žinoma, kaladės kaladėlės, bokštai bokšteliai, namai nameliai....

Eksperimentai
Liutaurui, kaip ir daugumai berniukų, eksperimentai yra tarsi antroji prigimtis. O jei dar tie eksperimentai su degtukais, tai, žinoma, iš viso nuostabu... O jų visokių vaikinas prisižiūrėjo youtube'ėj, o prisižiūrėjęs norėjo pakartoti.
Ateina vaikinas vieną vakarą ir sako:
– Mamyte, duok man folijos. Darysiu eksperimentą.
– Kokį eksperimentą? – kiek nustembu...
– Na, aš tau parodysiu... Žiūrėk...
Tada atsiplešia nedidelį folijos gabalėlį, nuo degtukų su peiliu nuskuta ant jo degtukų sierą, tuomet nuo pačios dėžutės bando skusti tą degtukų degimo juostelę (kuomet pamato, kad tai sudėtinga, kviečiasi į pagalbą tėtį), viską į foliją suvynioja ir...
Kas nutinka toliau, galite pasižiūrėti patys...


Taip, taip, įvyksta sprogimas. Toks, kad norisi kartoti dar ir dar... :)) Man tai primena tuos mūsų vaikystės „pistonus“, kurie būdavo ant tokios siauros popierinės juostelės, tokiais rudais rutuliukais. Imdavom plaktuką ir daužydavom per juos, o jie pokšėdavo...

Kitas Liutauro pasiūlytas eksperimentas man nepasirodė itin saugus, kad galėtų būti daromas namuose, na bet atsisėdus ten, kur nėra degių paviršių, galima pabandyti. Esmė ta: degtukus suremi ir apjuosi gumele taip, kad spragtelėjus sprigtu vienas ar du degtukai ima ir užsidega.


Toliau sekė eksperimentas – bandymas su degtukų „nameliu“. Na, namelis, pavadinkime, toks sąlyginis, bet vaikinui labai jau knietėjo pažiūrėti, kaip degtukai vienas nuo kito užsidega...




Galiausiai eksperimentą pasiūliau aš. :) Padaviau vaikams baltą lapą (aišku, jiems nesakiau, kad kai kas ant to lapo buvo prieš tai padaryta), indelį su cinamonu, į kurį paprašiau įkišti teptuką ir juo „nutepti“ visą lapą...

Žinoma, buvo nuostabos, kai ant balto lapo pradėjo ryškėti raidės...


O visa paslaptis tame, kad prieš tai ant lapo tas raides aš užrašiau pienu ir leidau jam išdžiūti. Susigėręs pienas paliko nors ir nematomus, bet riebius pėdsakus, prie kurių ir prilipo smulkios malto cinamono dalelės...

Rankdarbiai
Visiškai ne rankdarbių banga pas mus, tad bent „Verandoje“ bandome atsigriebti klijuodami iš krepinio popieriaus ryškiaspalves gėles...



Magdės gėlės, drugeliai ir supynės

Lakoniškai vyriška Liutauro tulpė.

Skaitymas
Kol mūsų „Labas raide“ ilsisi, pasiūliau vaikams atsisiųstą į planšetę programėlę „ABCČ pratybos“. Nors labiau subalansuota Liutaurui, bet tinka ir Magdei. Patiko, kad skatina vaiką klausytis, kokia yra pirmoji žodžių raidė, kaip girdisi vienas ar kitas žodžio skiemuo, galima iš atskirų raidžių sudėti pavaizduotą žodį, na ir t.t... Visai smagi. Magdė šturmavo pirmąsias žodžių raides, Liutauras bandė susigaudyti, kokia kur raidė praleista.

Dailyraštis
Tradiciškai po vieną užduotį įveikiam. Liutauras vis dar nori vedžioti. Kol galiu, kantriai laukiu, kol „pramuš“ pereiti prie rašymo...

Šį kartą mus gelbsti Titaniko istorija ir nuo kažkurios savaitės
likusi Magdės neatlikta užduotis...

Matematika
Tai turėjo būti žaidimas „Pente“, kurį gavome dovanų iš JAV. Tačiau skaičiuoti iki 5 vaikams pabodo, todėl ėmėmės sekų, ornamentų ir visokių kitokių „dėliojimų“... O aš tuo tarpu prisiminiau, kad mes su broliu vaikystėje ant languoto lapo dviem skirtingų spalvų rašikliais žaisdavom kažką panašaus... :)



Literatūra
Kaip niekada daug šią savaitę skaitėme (o tai būna ne taip jau dažnai...) Pirmiausiai pagyras atiduotu Violetos Palčinskaitės ir Virginijos Markauskienės knygelei „Visi ką nors turi“. Nors knygelėje tėra vienas eilėraštis, ir tas išskaidytas po eilutę į puslapį, nepaprastai jaukių iliustracijų palydėtos jos papasakoja gražią istoriją apie tai, kur gyvena lapė, ežys, sraigė, gandras, voverė ir pelė. Drąsiai rašau į „gyvųjų knygų“ sąrašą patiems mažiausiems.
Antroji mūsų savaitės favoritė – Salomėjos Pečiulytės „Noriu šuniuko“ – apie mergaitę Elzytę, kuri reikalauja tėvų nupirkti šuniuką, bet jos tonas, kuriuo ji prašo, neiššaukia tėvams noro jį mergaitei padovanoti. Stebuklą padaro tik suminkštėjusi mergaitės, o kartu ir tėvelių širdis... Vaikams labai patiko ši istorija. Skaitėm n+k kartų... :)
Taip pat perskaitėm Salemono Paltanavičiaus knygelę „Gyveno kartą dėdė debesėlis“, A. Hofmano pasaką apie Spragtuką (žiūrėjom paskui, žinoma, ir filmuką, kurį, prisipažinsiu, aš paskutinį kartą mačiau tik vaikystėje, todėl buvau visai pamiršusi, apie ką jis... Taip, taip, su manimi taip nutinka – siužetams turiu tobulai prastą atmintį... :)
Liutauro šios savaitės knygele numeris 1 tapo Ievos Pikutytės „Ro Bo To plieniniame bokšte“. Nežinau, kuo ji mane suviliojo, kad paėmiau ją iš bibliotekos, bet taip jau nutiko. Ir žinote, visai nieko istorija pasitaikė – apie šiukšles, apie draugystę, apie drąsą, jei tokią robotai turi... :))
Galiausiai mane (iki vaikų ši knygelė dar neprisikasė) sužavėjo Liudos Petkevičiūtės parašyta ir Laimutės Varkalaitės iliustruota (o kaip dažnai mes nežinome knygų dailininkų pavardžių...) pažintinė, žodyną plečianti ir nepaprastai stilingai išleista knygelė „Raudona poringė“. Ne veltui „Gero dizaino 2014“ nugalėtoja. Tokia iš knygų, kurias ne vienu ypu skaitai, bet kurias gera po ranka turėti... Kiek supratau, ateity ir apie kitas spalvas žada parašyti kažką panašaus...

Dailė
Ant mūsų ekrano tradiciškai apsigyveno jo didenybė Paveikslas. Šįkart tai Vincento Van Gogo. „Žvaigždėta naktis“. Vaizdas ekrane paprastai pas mus būna toks. Paveikslas, autorius, jo gimimo data, šalis ir, žinoma, paveikslo pavadinimas.

Na, o mes patys improvizavom šia tema. Įsipylėm tik trijų spalvų: baltos, geltonos ir mėlynos. Tiesa, aš dar į pabaigą juodos pridėjau...
Liutauras savo amplua – ėmė voliuką ir nesismulkino...


Magdė sakėsi piešianti mėnulį, gėles ir dangų...


Man improvizuoti sekėsi sunkiausiai, todėl aš bandžiau tiesiog „vangogintis“... Detalėms pritrūkau kantrybės, todėl apačioje pas mane ne miestas, o laukai. :)


Galiausiai Liutauras pareiškė, kad jis nori papiešti planšetėje. Gyrėsi paskui, koks neblogas begemotas jam išėjo. Tebūnie... :)


Muzika
Pavasario lygiadieniui nesugalvojau nieko geriau, kaip pasiklausyti A. Vivaldžio „Keturis metų laikus“. Žinoma, šįkart mus domino „Pavasaris“.

Smuikas
O finale turime pranešti, kad Liutauras pagaliau visai rimtai išsireikalavo suveikti jam smuiką. Žinoma, vaikams visko norisi čia ir dabar, todėl juos erzina, kad viskas nesigauna taip, kaip, tarkime, man... Na bet bandom. Po truputį, po gabalėlį... Pasibaigus 5-10 minučių pamokai, vaikai gauna „saldainį“ – pagroti taip, kaip jie nori, o ne taip, kaip jiems rodau aš... :) Žodžiu, neturiu jokio supratimo, kiek, ilgai tęsis vaikų kantrybė ir ryžtas, norisi tikėti, kad kažkiek tęsis... :)

2017 m. kovo 19 d., sekmadienis

40-oji savaitė. Pagarba. Varlės. Kūdra.

Žinote, kuo skiriasi planai ir jų įgyvendinimas? Tuo, kad ant popieriaus viskas visada atrodo labai gražu. O realiai – gyvenimas susidėlioja kiek kitaip... Nes vieną savaitę, žiūrėk, vaikams labai smagu statyti vieną po kito įvairiausias palapines, o kitą – „pramuša“ rašyti... O tu, motin, žinokis sau, kas čia kam kada susišvies... O ir aš pati juk žmogus – kartais entuziazmas lygus nuliui, optimizmą užmušė darbai, o kitąkart, žiūrėk, viskas susigula gražiai ir tvarkingai. Ir nesvarbu, kad nuo pirmadienio iki trečiadienio mes galbūt net neprisilietėm prie to, kas buvo suplanuota, užtat atėjus ketvirtadieniui – lyg iš fantastikos srities – visa diena praėjo taip sklandžiai, kad net sunku patikėti, jog taip gali būti: per dieną perėjom vos ne visos savaitės planą, vaikai noriai viską darė, ką siūliau, visi liko patenkinti ir laimingi. Praeina tokia diena, ir vakare, sugulus vaikams mąstai: ir kur tas mokymosi namuose raktas?.. Ar tame, kad tris dienas visur važinėjom, lakstėm, todėl ketvirtą dieną vaikai tiesiog pasiilgo ramios, „stalinės“ veiklos? O gal mano pačios ramybėje ir nežinia iš kur atsiradusioje tam kartui disciplinoje? Nežinau... Jei atrasiu tą stebuklingą raktą, išduosiu paslaptį... O tam kartui tiesiog dalinamės tuo, ką pavyko išmokti, sužinoti, atrasti.

Biblijos gyvūnai. Varlė
Viskas prasidėjo nuo to, kad bandydama priderinti prie gamtos temos kokį Biblijos gyvūną, pasirinkau varlę. Visai nepagalvodama, kad tokiu metu varlės Lietuvoje dar... miega... (panašu, kad mano kaip asfalto vaiko patirtis irgi kartais miega). Ir kad tvenkiniuose jų mes tikrai dar nepamatysime... Na bet – bloga patirtis irgi patirtis.
Kita vertus, buvo labai smagu su vaikais apie tas varles pakalbėti, prisiminti vieną iš Egipto rykščių, kuomet visą kraštą užplūdo varlės (Išėjimo knyga, 8 skyrius). Taip pat buvo įdomu pasižiūrėti filmukų apie varlių gyvenimo ciklą. Vaikams labiausiai patiko šitas ir šitas.


Bandėm paskui varles kopijuoti iš mūsų mėgstamos gyvūnų knygos, tačiau vaikams tokia veikla kažkaip nelimpa. Viskas baigiasi paprastai taip: „Mama, tu nupiešk...“ :) Na bet – bent bandom...

Gamta. Pavasario tvenkinys.
Savo anksčiau mėgtas Ozo kūdras šįkart iškeitėm į Belmonto tvenkinį. Taip, taip, į tą patį, kurio ledo tvirtumą dar visai neseniai bandė vaikai. Taigi ketvirtadienio popietę ten ir apsilankėm. Ledas vietomis dar laikosi, tačiau daugumoje – jau vos regimas ižas. Varlių, kaip jau minėjau, neradome, tačiau po tvenkinio, o paskui ir po Vilnelės pakrantes pabraidyti vaikams patiko ne mažiau.





Eksperimentai
Grižę iš Belmonto darėm „kūdras“ induose. Iškirpau vaikams popierinių gėlių, užlanksčiau jų kraštus, tada merkėm jas į vandenį ir žiūrėjom, kaip tos gėlės skleidžiasi. Labai paprastas eksperimentas, atskleidžiantis, ką padaro vanduo, patekęs į medienos plaušus, tačiau labai patikęs vaikams. Gėlės buvo traukiamos iš vandens, džiovinamos, vėl merkiamos į vandenį, vėl džiovinamos, paskui dar prisidėjo „oro padavimo sistemos“... Na, patys matote... :)





Geri įpročiai. Pagarba
Gerų įpročių formavimo tema man kaip ta rakštis, nesakysiu kur... Prisipažinsiu – labai sunkiai man pasiduoda tiek teorinė šio reikalo pusė, tiek praktinė. Pradžioje ėmusi kaip pagrindą kidsofintegrity.com puslapyje esančias pamokas, pritrūkau motyvacijos (iš serijos: kas tinka visiems, netinka niekam), tad teko ieškoti kažko kito. Pradžioje savaitės planuose buvo padaryti kokį tai pagarbaus elgesio taisyklių rinkinį, tad nemažai google'inausi. Pakeliui užkliuvau už visai neblogo straipsnio apie vaikų elgesį, o galiausiai Pinterest'e radau tai, kas mane įkvėpė. Pasėdėjusi pusvalanduką prie kompiuterio, adaptavau šį reikalą Lietuvai, ir štai, turiu prieš akis sau ir vaikams priminimą, kas yra pagarba. Po vieną jo punktą per savaitę su vaikais bandysime praktikuoti – nežinau, kaip eisis, bet bent bus proga apie viską nuodugniau pakalbėti. O jei tokio norite ir jūs, prašau – siųskitės, spausdinkite, laminuokite, džiaukitės. ;)


Biblijos citata
Ir pasipylė lyg iš gausybės rago (o tiksliau – iš mūsų turimos citatų dėžutės) pas mus šią savaitę citatos... Matomai, vaikams reikėjo pertraukos, kad vėl mielai prašytų traukti citatą po citatos ir ją skaityti, priminti. Smagu buvo girdėti, kad kai kurias Liutauras net ir po ilgesnio laiko atsimena. Magdei kol kas, atrodo, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, bet gal dar taip ir turi būti, ką? :) Na, o į savaitės temą naują citatą įtraukėm: „Kas paiso pabarimo, bus gerbiamas“ (Pat 13:18b).

Dailyraštis
Su rašymu pas mus paprastai yra taip: arba nerašom-nenorim-kam to reikia? Arba, kaip kad nutiko šią savaitę, rašom-norim-duok dar... Kadangi toks bangavimas pas mus ne pirmą kartą, tai tomis savaitėmis, kai vaikams rašyti nesinori, tai ir nespaudžiu. Užtat kai nori – tai vos spėk lapus ruošt. Beje, liniuotų lapų atsispausdinusi visada turiu po ranka (jei norit, prašau: žiemos variantas, pavasario variantas), tad tiesiog pagal situaciją gaudau, kada juos panaudoti. Patirtis parodė, kad iš anksto užrašytas tekstas pasiteisina ne taip gerai, kaip užrašytas būtent tuomet, kai vaikams norisi rašyti. Taigi čiumpam lapus, rašiklius ir raitojamės rankoves... Tiesa, savarankiškas rašymas vis dar nėra toks mėgiamas kaip raidžių vedžiojimas. Nedarau iš to tragedijos, spės dar. Leidžiu pasimėgauti vedžiojimu. Kodėl gi ne?..



 Magdės pratybos...

Bendravimas. Išvykos
Bendravimo ir išvykų tai ten, tai šen, kaip jau turbūt supratote, šią savaitę netrūko. Pirmadienį ištrūkome į savo sodybą, apžiūrėti, kaip mūsų namelis peržiemojo. Kol tėtis namų kertes tikrino, o aš bandžiau atiduoti duoklę pelėsio užgrobtiems paviršiams mūsų mobiliame vasaros namelyje, vaikai, žinoma, savais džiaugsmais užsiiminėjo. O kokie jie, prisiminę pernai metų vasarą, spėkite iš trijų kartų...
Tikrai taip: laužas, laužas ir dar kartą laužas... :)


O paskui – kaip ir priklauso tikriems molio vaikams – daugybė džiaugsmo ant pažliugusio molingo kelio... :) Jei ne popietės reikalai mieste, vaikai būtų kad ir per naktį ten pasilikę... O ir mums širdį spaudžia, kaip jau norisi ten keltis gyvent.

Antradienis tradiciškai atviliojo į Žaidimo laboratoriją. Šįsyk čia vaikų laukė pamirštas Kalėdų siurprizas – kartono pilis. Džiaugsmo buvo tiek ją išpakuojant, tiek joje žaidžiant. Vaikų buvo pilni kampai, nuostabių juos užimančių studenčių – taip pat, tad mamoms beliko mėgautis vienai kitos draugija ir gardžia arbata. Ar begali būti geriau? :)



Trečiadienį tradiciškai susitikome kartu su kitomis mamomis ir vaikais, tarp kurių mezgasi gražios draugystės, ir nuostabu žiūrėti, kaip vieni iš kitų semiasi patirties, mokosi bendrauti, dalintis, kartu džiaugtis.


Net mano atsargusis Liutauras į medį bandė lipt...

Magdė tuo tarpu žavėjosi vis dar ant medžių raudonuojančiomis
putino uogomis, kurias valgė saujomis... :)

Penktadienį kaip ir turėjome važiuoti į „Verandą“, tačiau susirgus ją vedančiai Gilijai, rytą praleidome namuose. Užtat pavakary pasinaudojome proga susitikti su Egle ir jos trijule bei išbandyti IKEA'jos žaidimų kambarį. Maniškiai jau seniai „svaigo“, kaip ten nori pabūti, bet vieni nenorėjo – laukė progos, kada galės pabūti ten su Emilija ir Sofija. Ir štai ta diena išaušo... Vaikams labai patiko, o aš kiek nusivyliau. Nes vietoj to, kad vaikams tame kambaryje būtų leidžiama tiesiog būti ir žaisti, kaba didžiulis ekranas su... paleistais filmais... Tai klauskite, kiek ten vaikai žaidžia, o kiek prie to ekrano prilipę būna... Juolab, kad neaišku dar ir ką ten per juos transliuoja... Žodžiu, abejoju, ar dar kada ten vaikus norėsis palikti...

Kamuoliukų baseinas ir laipynės, pralaimėję nelygioj kovoj
su šiuolaikinėmis technologijomis...



Galiausiai bendravimo maratoną užbaigėm gimtadienyje pas Vaivą. Nepatikėsite – čia buvo ne tik tortas, bet ir tikrų tikriausi fejerverkai...


Žaidimai
Prieš kokį gerą mėnesį atradau internete krikščioniškų stalo žaidimų rusų kalba. Mane jie taip sužavėjo, kad susisiekiau su jų kūrėju, čiupau vieną jų ir išverčiau. Ir štai jau pirma partija pas mane ( jei ką domina, prašom nesikuklinti, kreiptis), tad galėjome pačiupinėti, išbandyti. Tiesa, žaidimo taisyklės – ne iš paprastųjų, ir pirmas kartas jį žaidžiant atrodo kiek panašus į neblogai suręstą galvosūkį... Tačiau jį perpratus, iš tiesų smagu žaisti. Tai žaidimas „Dvasinė kova“ (pabandžiau paaiškinti jo taisykles šiame juodraštiniame video), mokantis mažą ir didelį žaidėją, ką daryti realiame gyvenime susidūrus su įvairiomis pagundomis, išbandymais ir nuodėmėmis. Tiesa, nors parašyta, kad žaidimas skirtas 7-97 metų žaidėjams, tikėjausi, kad jį galima bus žaisti ir kartu su mažesniais žaidėjais. Tačiau panašu, kad žaidime reikalingas skaičiavimas kiek sudėtingokas dar jiems, todėl neužilgo imsiuosi krikščioniško žaidimo ir mažesniems piliečiams vertimo. Laukite žinių. :)



O kol tai taps realybe, vaikai laksto po namus: kas konstruoja Lego mašinas, kas keičia 10 kartų per dieną sukneles – na, kaip visada... :)

Literatūra
O pažaidus labai gera imti ir paskaityti... Pirmiausiai ištraukiau į dienos šviesą namuose turėtą Rasos Aškinytės pasaką „Beveik varlės“. Ir nors kai kuriose anotacijose internete radau, kad ši jos knygelė nėra vertinama labai palankiai, mums tiek iliustracijos, tiek istorija labai tiko ir patiko. Panašu, kad ne mums vieniems...

Po varlių išsitraukėm savo mylimą Gediminą Isoką ir skaitinėjom šį. Deja, tik jau visai savaitės pabaigoje radau „Pasaką apie dvi varles“ ir pasaką „Varlė ir jautis“ – spėjau paskaityti tik aš pati... :)


Matematika
Prisikasėm šią savaitę net iki matematikos... Negana to, kad ant sienos pasikabinau atsispausdinusi skaičių iki šimto lentelę, tai dar ir sugebėjau vaikams pasekti pasaką apie vienetų, dešimčių ir šimtų namus. Vaikams taip patiko, kad patys dar paskui pratęsimą darė... :)


Skaitymas
Na, o su skaitymu tuo tarpu buvo prasčiau. „Labas raide“ knyga nebežavi, tad leidžiam jai pailsėti iki kitos savaitės.


Dailė
Ši dalis man viena smagiausių. Nes kartu su vaikais mokausi ir pati. Tęsiam Vincento Van Gogo paveikslų seriją. Traukiam į dienos šviesą tokius, apie kuriuos net sapnuot nesapnavau, kad tokie yra... Vienas tokių – mums į savaitės gamtos temą – „Pavasarinė žūklė“.


Muzika
Ir, žiūrėdami į Van Gogo paveikslą, klausomės G. P. Telemann'o Koncerto A-dur smuikui „Varlės“.
Argi ne žavu?.. :)

Na ir pabaigai – į mūsų namus atkeliavo mažas smuikas. Kol kas vaikai labai entuziastingai nusiteikę jo atžvilgiu. O kaip bus vėliau – laikas parodys... :)