UŠ proceso planavimas 5-8 klasėse.

Prieš gerą mėnesį dalinausi šiokiomis tokiomis planavimo gairėmis. Tąkart pažadėjau, kad po keleto savaičių sugrįšiu pasidalinti tolimesniu procesu. Deja, tos kelios savaitės, kurias pasivogė vaikų kambarių rokiruotės, nebuvo tokios produktyvios planavimo fronte, kokios norėjau, kad būtų... Todėl viskas kiek užtruko.

Kaip ten bebūtų, vis tik pavyko kai ką nuveikti, todėl bandau pasidalinti – jei pravers ne šiemet, tai gal kitąmet...

Ir jei ne visai sklanžiai pavyko viską supasakoti, vis tiek tikiuosi, kad esmę pagausite ir turėsite iš to naudos. ;)

Liepa. Greitai atėjusi ir praėjusi.

Norėtųsi jau rašyti apie naujus mokslo metus, o žiūriu, kad vasaros nepasivijau. Pabandykime tai imti ir padaryti. :)

Apie birželį jau rašiau, todėl šokime tiesiai į liepą.

Prasidėjo šis mėnuo Liutauro smuiko stovykla. Kadangi smuiko mokytoja buvo palikusi galimybę iki paskutinės minutės apsispręsti, ar Liutauras norės likti nakvoti, ar ne, iki pat paskutinės minutės taip ir nežinojome, ar Liutauras nakvoti liks. Tik nuvažiavęs į vietą ir sužinojęs, kad pirmąjį vakarą laukia naktinis žygis, Liutauras suprato, kad į žygį tikrai nori, o tai savaime reiškė, kad reikės likti ir nakvoti. 

Pasiderinus su organizatoriais visas nakvynės smulkmenas, paaiškėjo, kad visi vaikai jau yra kompaktiškai sugrupuoti į kambarius, ir Liutaurui belieka galimybė užimti vienam atskirą šešiavietį kambarį. Dėl ko jis tikrai visai neliūdėjo: „O, tai gerai išsimiegosiu“ – tepasakė. 

Žodžiu, palikom bernužėlį ir patys atvažiavome tik po keturių dienų į pirmąjį stovyklos koncertą. Jis buvo puikus. Įvairūs ansambliukai keitė vienas kitą, Liutauras, nors ir vienas iš nedaugelio berniukų, čia jautėsi puikiai ir sakė, kad stovykla labai patiko. Dar daugiau – Liutauras pasakė, kad pirmą kartą iš tiesų pajuto malonumą groti... Tai man priminė pačios lūžį, kuomet po septintos klasės supratau, kad man patinka groti. Kad aš jau galiu groti... Įtariu, kad Liutauras patyrė kažką panašaus...

Pasibaigus stovyklai, jau visai prieš pat išvažiuojant išgirdau netikėtą komplimentą savo vaiko adresu. Viena iš stovykloje dirbusių mokytojų, kuri tikrino vaikų kambarių tvarką, pasakė, kad Liutauras ne tik kad savo kambarį paliko nepriekaištingai tvarkingą, bet ir vienintelis visoje stovykloje išvilko patalynę, sulankstė ją ir gražiai viską sudėliojo ant lovos. Buvo kiek netikėtas toks komplimentas, bet tikrai malonus – tarsi priminimas, kad nors auklėjimo vaisiai ateina labai palengva, vis tik juos vieną dieną pamatai... 

Kol Liutauras stovyklavo, Magdė nutarė namuose pasidaryti pati sau „stovyklą“. Pasikvietusi į svečius kelioms dienoms draugę Barborą, mėgavosi atostogomis nuo brolio ir įvairiausiomis idėjomis, kurias dabar galėjo netrukdoma su drauge įgyvendinti.

Mergaitės žaidė, galvojo įvairius vaidybinius scenarijus ir juos filmavo, siuvo, žiūrėjo filmus, kalbėjosi ir dalinosi svajonėmis...

Tuomet, Liutaurui grįžus iš stovyklos, vieną savaitėlę mėgavomės eilinėmis vasaros dienomis, o tuomet ėmėm ir išmovėm į 9 dienų kelionę po Lietuvą. Netrukus parašysiu ir apie ją... :)

UŠ Mokslo metų planavimas pagal BUP. Nuo ko pradėti?

Iš ankstesnių metų patirties žinau – mokslo metų susiplanavimas – pusė visų metų sėkmės. Pernai metų patirtis, kai važiavome pusiau be plano, o pusiau – pagal svetimus planus, galutinai įrodė, kad labai daug kas priklauso nuo to, kaip viską iš anksto susidėliosi. Todėl planavimui vasarą stengiuosi skirti kuo didesnį dėmesį, kad paskui nebetektų konstruoti lėktuvo juo jau pakilus skrydžiui.

Todėl jei ir jūs esate iš tų, kurie galvoja panašiai, dalinuosi savo planavimo procesu. Nėra jis iki galo sklandus, pakeliui dar bus visokių vingių, bet kitaip nelabai ir įmanoma – viskas pasidaro tiesiog bedarant. Dėliojant, perdėliojant ir vėl iš naujo viską susidėliojant.

Planuojant procesą vienam vaikui, yra paprasčiau. Planuojant iš karto keliems – pakeliui atsiranda savitų niuansų – ką gali, bandai apjungti, sudėti į projektus, bendras veiklas ir pan. Bet apie tai kitą kartą. O šį kartą pradėkime nuo pradžių:

• Kaip atsirinkti dalykus emokykla.lt platformoje (medžiaga čia išdėstyta daug patogiau nei Word'iniuose vyriausybės failuose).
• Kaip pasidaryti temų santraukas (jei nesinaudojate jau kitų UŠA narių paruoštomis ar jų paruoštų tiesiog dar nėra) ir susigaudyti jose.
• Į ką atkreipti dėmesį dėliojantis konkretaus dalyko planą.
• Pirminių resursų paieška vadovėliuose (nors galima daryti ir atvirkščiai – imti konkrečius resursus ir žiūrėti, kas juose ką padengia iš BUP – bendrųjų ugdymo programų).
  
  

Video neidealus, sudėliojau jį tyliai vėlai vakare, kai visi miegojo, bet gal padės užvesti ant bėgių, įkvėps pradėti, jei dar nepradėjote.

Na, o po kelių savaičių pasistengsiu pasidalinti tolimesniu procesu, kaip pavyko viską sustyguoti.

Metų planai per septynerius vaikų mokymo metus atrodė įvairiai. Vieno teisingo formato čia nėra... Kartais norisi viską susidėlioti iki smulkmenų, kartais – abstrakčiau. Įkvėpimui – keletas mano naudotų planų formatų.

Pernai metų Magdės 4 kl. planai, daryti pagal mokyklos duotą mokymosi matricą, po mokslo metų pradžios atsirinkus, kas mums reikalinga.

Fragmentai iš pernai metų 6 kl. Liutauro planų (pagal senąsias BUP), kokius pateikiau mokyklai.

Sau tuo tarpu buvau įsiterpusi papildomų stulpelių su žymėjimo langeliais, kurie man padėjo sekti progresą.

Anksčiau bent kelerius metus pasiteisindavo tokie į kvadratėlius įpaišyti planai, kuriuos atsispausdinavau, susisegdavau į vieną knygelę ir žymėdavome užbraukdami langelius arba klijuodami lipdukus, ką išmokome.

Arba tiesiog susirašydavau viską greta, kad matyčiau, ką vaikai gali mokytis kartu. 

Taigi, formatų tikrai galima sugalvoti įvairių, žiūrėkite, ieškokite, kas pasiteisina būtent jums!

Sėkmės!

Atsisukus į praėjusius mokslo metus...

Negaliu patikėti... Mokslo metai tikrai baigėsi. Vis tik dar beveik mėnesį manęs negalėjo paleisti tas jausmas, kad dar kažko nepadarėme, kad dar vis kažkas tarsi tyko už kampo ir dar reikia kažką pasivyti, atsiskaityti, išlaikyti...

Vis tik dabar jau tikrai metų atsiskaitymai atlikti, vaikų individualios pažangos ataskaitos parašytos, būreliai irgi pasibaigę, tad kaip ir TIKRAI viskas... Įkvepiam, iškvepiam, atsisukam visko įsivertinti ir judam toliau...

Prisipažinsiu, kad metinės ataskaitos, kurių daugelis tėvų kratosi ir dažnai pažiūri į jas formaliai, man vis labiau tampa puikiu įrankiu sustoti, peržiūrėti, kas per metus įvyko, ir pasidaryti išvadas bei pritaikyti įgautą praktiką ateinantiems metams. Taigi. 

Jos jau seniai parašytos, akademine prasme viskas atrodo visai neblogai. Ir jei tik į tai orientuotumėmės, galėtume sakyti, kad metai buvo visai neblogi... Vis tik aš kitaip matau gyvenimą ir jo laiptelius į laimę, todėl pabandykime sudėlioti metų pliusus ir minusus į vieną paveikslą.

Efektyvaus mokymosi metodai

Į naująją mokyklą ėjome iš dalies dėl to, kad žinojome, jog joje yra taikomi tokie efektyvaus mokymosi metodai, apie kuriuos sužinojau prieš porą metų – anąmet visa galva nėriau į juos, bet jų išbandyti taip ir neturėjau galimybių. Dabar gi, kai ir mokykloje gavome mokomosios medžiagos apie efektyvius mokymosi būdus, galėjau ne tik pasitikrinti, kaip arti tiesos buvau, bet ir kai ką iš tiesų išbandyti. Žinoma, ne viską, nes viskam reikia laiko, tačiau pasidalinsiu tuo, ką spėjome išbandyti.

• Temų konspektavimas: minčių žemėlapiai, schemos.

Minčių žemėlapių būdą bandėme jau pernai, tačiau ne tiek plačiai, kiek šiemet. Pernai jį taikėme daugiau planavimuisi, šiemet gi juos pasitelkdavome konkrečiose temose. Magdei labai patiko, Liutaurui – mažiau, mat jis labai nemėgsta piešti, tačiau bendromis jėgomis iššūkius įveikdavome.

• Atminties kortelės ir protarpinis pasikartojimas

Idėja yra tokia: pasiruoši sąvokų kortelių rinkinius, kurių pagalba protarpinio pasikartojimo būdu mokaisi terminų ir sąvokų. Sakyčiau, pasiteisino tai mums ir dalies. Sąvokas išsirankioti ir užsirašyti buvo tikrai gerai, tačiau su laiku kortelių buvo tiek daug, kad mums viskas pradėjo makaluotis, o norint pasikartoti konkrečią temą, korteles būdavo sunku atrinkti. Todėl Liutaurą tai dar labiau ėmė siutinti, ir jau buvo iš viso bemetąs šį reikalą, kai nusprendėme korteles „dėti“ į vieną lapą, kad galėtume jas lengviau atrinkti pagal temas. 

Jau turėtas korteles tiesiog suklijavome ant vieno lapo, o kitas jau peišėme vieną greta kitos. Tokiu būdu, žinoma, praradome protarpinio pasikartojimo klasikinę techniką, tačiau ją finale išsprendėme kitaip – kortelių kampuose vėliau ėmėme žymėtis, ką kiek kartų kartojomės.

• Pomodoro technika / Forest App

Mane pačią Pomodoro technika, atvirai pasakysiu, nervina. Manau, kad tai susiję su ADHD ir užduočių tipu, kurias pati dažniausiai renkuosi. Nes turint ADHD ypatumą yra sudėtinga „perjunginėti“ savo dėmesį. Tačiau kai jau jį „perjungi“ į tai, ką reikia padaryti, norisi ir važiuoti, o ne vėl jį stabdyti po 25 minučių, kad persijungtum vėl kažkur kitur... Visgi Liutaurui tai kurį laiką veikė. Ypač su tomis užduotims, kurios labai nemielos ir kurių apimtį sunku prognozuoti... 

Atsisiuntėme visai patrauklią Forest programėlę, kurioje matai, kaip tavo atliekamos užduotys „augina“ mišką. Tačiau ilgainiui Liutaurui ta programėlė dar tik labiau ėmė trukdyti nei padėjo, nes vis norėjosi žiūrėti, kiek to laiko liko, kiek ten tų medžių užaugo... Žodžiu, tapo veikiau dar vienu dėmesio dirgikliu nei kad pagalbininku... 

Todėl mano užduotimi ir toliau lieka įrankių, tinkamų ADHD vaikams (ir ne tik), paieška. Nes su planų įgyvendinimu tiek aš, tiek vaikai turime iššūkių... Aš pati jau savo gyvenime daugmaž esu atradusi, kaip ką daryti, bet tai visai netinka tokiems reikalams, kur daug skirtingų nemėgstamų užduočių, įspraustų į labai ribotą laiką... Žodžiu, ieškosime toliau.

• Plano visumos matymas

Buvusi mokykla suteikė superinę progą pamatyti visą mokymosi temų iki 10 klasės tinklelį bei galimybę susiplanuoti, kokiu lygiu ko mokysiesi ir kokiu tempu to sieksi. Deja, teorija pasirodė graži, bet praktikoje mokyklos lūkesčiai ir mūsų galimybės labai prasilenkė. Iš to kilo labai daug spaudimo, daug įtampos, kas galiausiai iš idėjos, skatinančios vaiką patirti sėkmę, virto nesėkme, vertusia vaikus nekęsti mokslų ir nusivilti savimi. Jau nekalbu apie tai, kad ir aš pati jaučiausi visame tame labai blogai, labai bloga ir visaip kaip niekam netinkama... O turint omenyje, kad visa, ką nešiojamės mes, persiduoda ir vaikams, situaciją galite įsivaizduoti... Todėl bėgame nuo viso to tolyn, tačiau idėją matyti visą planą ir geriau pasirinkti, ką, kaip ir kiek mokytis, nešamės toliau.

Individualizuotas mokymas(is)

Individualizuotas mokymas šiais laikais linksnuojamas dažnai. Reta mokykla gali pasigirti taikanti individualizuotą mokymąsi. Tuo tarpu ugdymas šeimoje pats iš savęs yra individualizuotas mokymas. Todėl šioje vietoje atsitiko paradoksas. Tai, kas mokykloje turėtų būti siekiamybė, mums tapo rakštimi vienoje vietoje... Mat būtent dėl to, kad kiekvienas vaikas turėjo labai konkretų temų tinklelį, kurie skyrėsi vienas nuo kito, neleido mums šeimoje apjungti temų į projektus, pasimokyti vienam vaikui iš kito ir taip sutaupyti jų bei mano laiko. Visų pirma taip atsitiko dėl to, kad prieš mokslo metus neturėjome galimybės susipažinti su mokomąja medžiaga, kad būtume turėję bent menkiausią galimybę persidėlioti mokymosi planus taip, kad jie tiktų mūsų šeimai. Įšokus rudenį į jau važiuojantį traukinį buvo be galo sunku vienu metu ir viską analizuotis, ir kartu bandyti perprasti naująją mokyklos sistemą, ir tuo pačiu mokytis taikyti efektyvaus mokymosi strategijas, ir šalia viso to bandyti užsipildyti diagnostinių testų parodytas „spragas“ (apie tai – vėliau), ir dar pasidengti einamosios klasės medžiagą. Na, o antra, mokykla nedavė erdvės rinktis temų savu eiliškumu, kas dar labiau komplikavo visą procesą ir atvedė mus tarsi į aklavietę... 

Žinant tai, kad ugdymas šeimoje nėra mokyklos perkėlimas į namus, nes taip paprasčiausiai neišeina, visa ta sistema mums ne padėjo, bet labai trukdė. Kodėl ugdant šeimoje negali perkelti mokyklos į namus? Todėl, kad mokykloje mokytojas tėra atsakingas už savo dėstomą dalyką. Todėl, kad apart mokytojo mokykloje dar yra žmonės, ruošiantys maistą, žmonės, tvarkantys mokyklos patalpas ir jos aplinką, žmonės, kurie užsiima atskirai finansais ir administraciniu darbu. Tuo tarpu namuose tu dažniausiai vienas (na, ok, kai kuriais atvejais – dviese ar maksimum trise) turi sužiūrėti ir visų dalykų mokymosi organizavimą, ir mokymosi medžiagos planavimą/ruošimą/suderinamumą, ir maisto ruošimą, ir visų šeimoje esančių vaikų logistiką, ir buities rūpesčius ir – neretu atveju – savo darbus, nešančius vienokius ar kitokius finansus. Taip pat esi ir psichologas, ir mentorius savo vaikui (-ams), ir tuo pačiu tas, kuris nori dar ir savo erdvės bei laiko sau, savo poilsiui, kitiems likusių šeimos narių poreikiams. 

Todėl tie, kas bando perkelti mokyklos sistemą į UŠ, dažnai tiesiog nepakelia visos tos naštos... Kaip ir mes šiemet nepakėlėm... Nes paprasčiausiai neįmanoma visa tai sudėti į vieno žmogaus parą... Ugdymas šeimoje yra gyvenimo stilius, kuriame daug kas persipina. Kur visa, ką tik įmanoma, stengiesi integruoti – vaikų temas, pomėgius, būrelių laiką, gyvenimišką patirtį ir visa kita. 

Metų pradžios/vidurio/pabaigos diagnostikos ir atsiskaitymai

Mokyklos siūloma sistema teoriškai taip pat atrodė tobulai. Metų pradžioje atlikti išsamius visų dalykų testus tam, kad pamatytum, kokios yra konkretaus moksleivio žinios ir spragos kiekviename iš dalykų. Deja, realybė parodė, kad tai buvo tik didžiulė gaišatis, bereikalingas stresas ir neigiamo tono uždavimas visiems metams. UŠ atveju tai visai netiko. Taip, mokyklai gal ir naudinga žinoti, kur kas yra. Ypač moksleiviui atėjus iš kitos mokyklos, kai niekas nežino realaus to vaiko žinių lygio. Tuo tarpu kiekviena mama ar tėtis, ugdantys vaikus šeimoje, labai puikiai ir be testų žino, ką moka ir ko nemoka jo vaikas(-ai) ir kokias spragas turi. Todėl nei metų pradžios, nei vidurio, nei metų pabaigos testai mūsų atveju neparodė nieko, ko aš pati nematyčiau ir nežinočiau. O laiko tam buvo sugaišta neadekvačiai daug... Apvagiant ramybę, apvagiant meilę mokymuisi ir nuvogiant gerus du mėnesius to laiko, kuris galėjo būti skirtas ramiam, gilesniam mokymuisi, o ne paviršutiniškam mokymuisi „pažymiui“. Kita vertus, žinant, kad bloga patirtis – taip pat patirtis, nešamės ją toliau, žinodami, kad ji visada gali virsti gerąja atėjus tinkamam laikui. 

Požiūris

Paskutinį lašą į taurę įpylė mokslo metų pabaigoje išgirsta frazė, pasakyta vienos iš mokyklos galvų vienuose mokymosi, kuri paaiškino visą tą niekur nerašytą, bet visus metus mūsų tarsi nujaustą požiūrį į tėvus, kurie ugdo vaikus. Tiesa, frazė buvo taikyta ne vien UŠ, bet visiems tėvams apskritai, todėl laikykitės... Mat mokyklos tikslas, pasirodo, yra apsaugoti vaikus nuo tėvų...

Gaila. Todėl ir išėjome. Nes mokykla nėra vien sistema. Individualizuoto ar neindividualizuoto mokymosi. Nes mokykla yra žmonės. Žmonės, kurie arba supranta tave bei tavo pasaulėžiūrą ir palaiko, arba tie, kuriems esi tik mokus klientas ir nelabai kas daugiau...

Aš tuo tarpu labai noriu tikėti, kad kitų metų baigiamoji refleksija bus tikrai kitokia...

Lauros Sim paveikslas, kurį aptikome viename bute Druskininkuose.

Birželis. Mokslo finišas ir vasaros startas.

Finišo tiesioji. Dabar jau tikrai. Tik prieš tai nulėkime į Anykščių rajoną, kur nebe pirmi metai susirenkame su bendražygiais į taip vadinamą „Bulviakepį“ – mintimis pasidalinti, vieni kitus padrąsinti, įsikvėpti ir kitus įkvėpti...

Pakeliui – kaip niekada taip anksti aguonomis raudonuojantys laukai. Kelia galvas raudonosios drąsuolės, nepaisydamos aplink jas bujojančių kitokių nei jos. Geras įkvėpimas, kai jautiesi nelygiavertėje kovoje su pasauliu... O taip iš tiesų šiemet pasijutome ne kartą... Vis tik, gerai išsikalbėjus ir pažiūrėjus į save iš šono, buvo gera susidėlioti visus taškus ant i ir užverti mokslo metų duris. 

Po Bulviakepio laukė poros savaičių atsiskaitymų maratonas ir keli vizitai į Pedagoginę-psichologinę tarnybą (kitaip – PPT) dėl ADS (kitaip – ADHD) (aktyvumo ir dėmesio sutrikimo). 

Neapsiėjome be nuotykių. Besiruošdami atsiskaitymams peržiūrinėjome internete rastus įvairių testų variantus. Kitaip tariant, treniravomės jų pagalba. Viena iš rašinio užduočių Liutaurui buvo parašyti laišką draugui, kviečiantį atvykti į Lietuvą pasisvečiuoti. Liutauras, kaip nemėgstantis rašinių rašyti, nutarė tąkart išlieti savo nepasitenkinimą rašiniais ir į užduotį atsakė sukurdamas pakankamai sarkastišką tekstą. Finale taip nutiko, kad mokyklos duota testo užduotis pasitaikė analogiška. 

Liutauras tik pasitrynė rankas ir parašė štai tokį laišką:

Deja, mokykla rašinio neužskaitė. :) Liutauras buvo įsiutęs, kad niekas jo humoro nesuprato... Deja, kad ir kaip siuto, gavo susitaikyti su tuo, kad turės rašinį perrašyti pagal „standartą“.

Magdė, kad ir kokia maištinga bebūtų, apsiėjo be nuotykių. Tiesa, kai kurie testai iš tiesų mane nustebino. Pvz., anglų kalbos testas. Pirma dalis – įrašyti pokalbį su vaiku, jį pakalbinant įvairiais klausimais. Antra dalis – testas kompiuteriu. Nežinojome, kokia jo apimtis, todėl buvo šioks toks šokas pamačius, kad testą sudaro 101 klausimas... Ketvirtokei... Sunkiai išlaikančiai dėmesį... Man, suaugsiam žmogui, ir tai būtų psichologinis iššūkis... Po keturiasdešimt kažkelinto klausimo Magdė nebeatlaikė ir pratrūko... Sukandus dantis baigė testą, kurio priešpaskutiniame klausime buvo video filmukas, pagal kurį buvo pateikti teksto suvokimo klausimai, o paskutinis klausimas buvo iš viso vyšnaitė ant torto – reikėjo parašyti 30-50 žodžių rašinėlį pagal pateiktus paveikslėlius... Čia po to, kai šiaip ne taip įveikei nei daug, nei mažai – 100 klausimų... Žodžiu, testas, mano supratimu, buvo visiškai neadekvatus, nužudęs paskutinę meilės šiemet pasirinktai mokyklai ugnelę, jei tokia dar buvo likusi...

Todėl kai po savaitės apsilankėme PPT ir papuolėme pas spec. pedagogę, kuri turėjo įvertinti Magdės mokymosi sunkumus, pasijutome beveik analogiškoje situacijoje – specialistė, pusvalandį pakalbėjusi su manimi ir jau išnaudojusi beveik visas Magdės kantrybės atsargas, kol ji laukė, staiga atsisuko į ją ir pasakė: 

– Na ką, o dabar darysime testus: matematikos, teksto suvokimo ir rašymo. 

Šiam reikalui buvo suplanuota dar „tik“ pusantros valandos... Magdė supanikavo ne juokais. Matematikos testą, sukaupusi paskutines valios pastangas, įveikė (dėl rezultato net nežinau, nes stresas tikrai darė savo), tačiau kai po jo buvo iš karto be jokios pertraukėlės pakištas lapas su teksto suvokimo užduotimi, nenustebau, kad ji nebeišlaikė ir pradėjo gūžtis, slėptis už savo plaukų, galiausiai ėmėverkti... Turbūt apsiverkčiau ir aš – iš nevilties, kad žmogui, turinčiam dėmesio sutrikimą, sudaromos tokios formalios sąlygos vertinimui... Vertinimo nebaigėme. Jo dalis buvo atidėta kitam vizitui. O aš grįždama galvojau – ar taip daroma sąmoningai, imituojant neurotipines sąlygas (nors net ir tokiu atveju žinoma, kad smegenys po 45 min. nebelaiko dėmesio) ar greičiau atvirkščiai – absoliučiai negalvojant, tik dėl to, kad būtų padėtas pliusiukas..? 

Su Liutauru patirtis PPT-je pasitaikė kiek kitokia. Su juo pirmiausiai pataikėme pas logopedę. Specialistė pasitaikė tikrai supratinga, šilta ir palaikanti. Pirmojo vizito metu tik pasikalbėjome valandėlę, ji paaiškino, kas mūsų laukia kitų susitikimų metu, ir tąsyk atsisveikinome. Pats vertinimas vyko kitą dieną, Liutauras puikiausiai atsilaikė prieš visas užduotis, ir mudu sulaukėme netikėtų komplimentų ugdymo šeimoje adresu. Komplimentai, iš tiesų, buvo tokie netikėti, kad aš pati nesusilaikiau nepravirkusi – ugdant vaikus šeimoje palaikymo iš aplinkos sulauki tikrai nedažnai. O ypač iš valstybinės institucijos. 

Šių susitikimų pagrindu turėjome ir su Magde lūkesčių prieš einant į pirmąjį, jau minėtą susitikimą. Deja, kaip jau supratote, jis buvo kitoks.

Reabilituotis Magdei padėjo antrasis vizitas. Šįkart – taip pat pas logopedę. Susitikimas tąsyk tetruko valandą, įskaitant pokalbį su manimi. Magdė laikėsi puikiai. Tai pat sulaukė daug pagyrų iš logopedinės pusės. Tiesa, porą pastabėlių gavome, ties kuo reikėtų dirbti, tačiau tai jau suguls į rekomedacijas, kurios bus paruoštos rudeniop. 

Taigi – su Liutauru dar lankysimės PPT porą kartų – pas psichologą ir spec. pedagogą, su Magde – tris: pas psichologą, neurologą ir pas tą pačią spec. pedagogę, pas kurią vertinimo nebaigėme... Na, bet tai jau bus rudenį...

Tuo tarpu baigėsi ir kiti mokslo metais vykę užsiėmimai – solfedžio, parkūro ir smuiko...

Viską vainikavo Liutauro smuiko koncertas, vykęs Karoliniškių muzikos mokykloje. 

Šiuo tikrai jaukiu akordu baigėme mokslo metus... Jų pliusus ir minusis emocijoms atslūgus dar sudėliosiu kada, o tam kartui neriam į gyvenimą, kuris vyko paraleliai ir viskam pasibaigus.

Griuvo užgriuvo šiemet kaip niekada... žemuogės! 

Prasidėjo viskas nuo vienos uogos, o baigėsi žemuogių pievelės šturmavimu ir neišskinamomis saujomis šių raudonų karolėlių...

 

Geležies atsargų pasipildėme metams į priekį... 

Tuo tarpu pakėlus akis į dangų galėjome stebėti vos ne pro pat galvas skrendančius oro balionus...

Kitądien, kaip ir didžioji dalis rytų Lietuvos gyventojų, laukėme audros. Liutaurui tai atrodė labai viliojantis reiškinys, ir jis niekaip nesuprato, kaip galima tos audros nelaukti – negi nesmagu, kai nuneša stogą?.. :O Jis net pyko finale, kad audra mus aplenkė... 

O štai, kad mūsų kiemo neaplenkė ežiukas, tai jau džiugi žinia... Kiek čia gyvename, nei karto nebuvome aptikę ežių. Ir štai vieną vakarą Darius, eidamas uždaryti vištidės, atbėgo kviesdamas mus visus ateiti. Prie vištidės tupėjo taip seniai lauktas smailianosis ir klausėsi, ko čia mes taip susižavėję aikčiojame... Dar ilgai paskui, mums nuėjus, jis šmirinėjo po kiemą, o mes jau jį stebėjome pro langą. Lankė mus šis ežiukas dar ne vieną vakarą, taip džiugindamas mus ir išpildydamas seną vaikų svajonę išvysti dygliuotąjį žvėrelį.

Kitą dieną gamta mums dovanojo galimybę apžiūrėti iš arti kėkštą. Vargšelis atsitrenkė į svetainės langą ir žuvo... :/ Nors yra buvę keletą kartų, kad vienas ar kitas paukštelis atsitrenkia į mūsų langus, tačiau visi išgyvendavo ir nuskrisdavo sau. Deja, šiam kėkštui tai buvo paskutinė kelionė...

Žinias apie gyvūnų pasaulį praturtino žinios ir apie vietinę augaliją. Jei kas pamenate, prieš keletą metų esame skaičiavę, kiek rūšių smilgų rasime aplinkinėse pievose. Šįkart sugalvojome eidami pasivaikščioti surinkti visus violetine-mėlyna spalva žydinčius augalus. Radome... net 20! Ne visų jų pavadinimus žinome, bet kasmet sužinome vis daugiau. :)

Tam kartui mums jau gerai pažįstam: neužmirštuolė, kraujažolė, trūkažolė (cikorija)...

Buožainė, čiobrelis, juozažolė, raudonėlis, mėlynžiedis vikis...

Pievinis katilėlis, mėlynžiedė liucerna, juodgalvė...

Raudonasis dobilas, gaurometis, bajorė...

Magdė norėjo surinkti ir geltoną herbariumą, bet tam kartui nebesuspėjome.

O štai ką suspėjome, tai rytus pradėti ant dviračių... Kol rytais buvo ne per daug karšta, buvo labai gera sėsti ant dviračių ir prasivažiuoti iki artimiausios parduotuvės (4 km) ir atgal. Magdė, kuriai anksčiau būdavo gan sunku minti ilgelėsnius atstumus, išsidavė, kad jai visai patiko važiuoti tokius atstumus...

Vis tik didžiausia vaikų meilė vasarą – kūdra... :) Juk ar yra kas geriau, nei karštą dieną pūkštelėti į vėsų vandenėlį..? 

Ar bent įmerkti atvėsinti galvą... :))

Dar geriau, jei atsiranda galimybė nuvažiuoti iki kokio didesnio ežero. Juo labiau, kad tokių 10-ties kilometrų spinduliu aplink mus tikrai esama... Taigi tąkart išsimaudėme Vilnojos ežere, privažiavę prie jo iš pietinės pusės.

Kai laiko nuvykti link ežero nėra, tenka apsiriboti kitomis pramogomis. Pvz., stalo futbolu... Tiek nuvykus su draugais į atvirų durų dienas UŠ-kaimyje, tiek paskui ir namuose...

Arba smagiai praleisti popietę pas kaimynus...

Galima ir muilo burbulus paleisti į trasą...

Galiausiai, kai visos lauko veiklos atsibosta, gera pabūti namuose ir užsiimti tuo, kas širdžiai miela. Tad Magdė tuoj skuba lankstyti ką nors iš popieriaus...

Arba sugalvoja iš dvejų džinsinių kelnių padaryti štai tokį komplektėlį...

Žodžiu, visokių čia veiklų aplink nutinka. 

Taip, žiūrėk, ir prabėga pirmas vasaros mėnuo...