2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis

Vikšrai, lėliukės, drugeliai ir kiti atradimai (papildyta 08 02)

Jei pamenate, kada tai guodžiausi, kad pernai mums nepasisekė su vikšreliais ir jų metamorfozinių virsmų stebėjimu. Panašu, kad kantrybės pamoką per metus išmokome, todėl atlygį gavome su kaupu... Skubame dalintis.

Viskas prasidėjo birželio 10-ąją (ačiū gamtos žurnalui, kuriame viską stropiai rašiausi, tad dabar lengva ranka atsivertus galiu raportą rašyti), kuomet vaikai aptiko pievinio verpiko ir paprastojo marguolio vikšrų, kuriuos dėjom į stiklainį, šėrėm, stebėjom ir laukėm... Kitądien aptikome ir du keršosios meškutės vikšrus, tad stiklainių stiklainėlių indelių kolekcija gavosi jau visai rimta. Kas rytą skubėdavom ištuštinti per dieną „prišiukšlintus“ stiklainėlius ir parūpinti mūsų „augintiniams“ šviežio maisto. O juk valgo tai jie ne bet ką – tik būtent jiems vieniems būdingus augalus. Kam dobilai ir barkūnas buvo arčiau širdies, kam varpinės žolės, kam – pienių lapai.


Birželio 19-oji buvo ta diena, kai pagaliau mūsų pievinis verpikas ir paprastasis marguolis susisuko į kokoną ir perėjo iš vikšro į lėliukės stadiją. O džiaugsmo buvo!! Ne taip, kaip pernai, kai turėjom vos vieną vikšrelį, o ir tas ar tai pabėgo, ar dar kur tai dingo... Žodžiu, mūsų vikšreliai vienas po kito sukosi į kokonus, ir mums teko kita užduotis: laukti. Laukti... ir dar laukti. O kol laukėm, dar porą rūšių vikšrelių radom. Vienus, nespėję pasižiūrėti internete, kas per vieni, praminėm krapinukais – mat ant krapų radom. Kitą iš pernai pažinojom – sprindis vadinasi, į gyvalazdę panašus, juokingai judantis, sprindžiais pasaulį matuojantis. Apgyvendinome tradiciškai stiklainėliuose su tinklelio „stogeliu“, kišom juos ten, kur drėgna, bet nelyja (radom tam labai tinkamą vietą ant žolės po mūsų nameliu ant ratų. Ryto rasa teikė jiems nuolatinę drėgmę, pats namelis – šešėlį ir, kaip minėjau, pastogę nuo lietaus. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, kas vyko toliau, todėl geriau apie kiekvieną mūsų „augintinį“ papasakosiu atskirai.

Paprastasis marguolis
Tai buvo mūsų trečiasis aptiktas vikšrelis, kuris pats pirmas suskubo sukti kokonus. Turėjom jų visus penkis. Tai buvo ir pirmasis mūsų drugelis, išlindęs iš kokono. Tūnojo jis jame visą mėnesį. O laimės vaikams buvo!!!


Vikšro nuotrauką skolinuosi iš Wikipedijos – patys užmiršom užfiksuot.

Taip jis atrodė susisukęs į kokoną

Taip kokonas su pusiau išlindusia išnara atrodė drugeliui išlindus iš jo.

O čia mūsų pirmasis gražuolis. :)

Pievinis verpikas
Antrasis iš savo voratinklinio kokono, pralindėjęs ten 5 savaites, išlindo pievinis verpikas (pirmasis iš penkių – dar keturi tūno kokonuose) – nuostabaus ryškumo drugys. Pasirodo, patinėlis. Patelės būna kiek blankesnės.
Pats vikšras buvo  toks švelniai pūkeliais apaugęs. Sužinojom, kad visų plaukuotų vikšrų nepatartina į rankas imti. Gali sukelti alerginę reakciją. Ir ne tik gali, bet Liutaurui ir sukėlė – buvo ant delno tokie maži „kalniukai“ nuo tų šerelių... Taip kad jei užtiksite kada – šiukštu, neimkite. :)

Augintinis.

Toks štai kokonas jo – voratinklinis, beveik permatomas.

O čia naujasis, kątik iš kokono išlindęs draugužis.

Sparnelius džiovinasi, skrydžiui ruošiasi.

O čia tai, ką jis paliko kokone – jo vikšro išnara ir kokia tai vos ne kūno dalis... :O

Kitądien, kai šis drugys jau buvo dingęs iš mūsų akiračio, Liutauras pamatė jį kažkur skrendantį.
– Mamyte, žiūrėk, mūsų drugelis skrenda! Ale tai kaip jis greitai išmoko skraidyti!!! – kupinas nuostabos aikčiojo Liutauras... :)

Keršoji meškutė
Kai jau pradžioje pasipylė pas mus vikšrai, tai pasipylė... Vaikai vieną po kito man tąsyk juos tysė, prašydami dar ir dar vieno stiklainėlio... :) Na ką – auginti tai auginti...

Foto pasiskolinta iš Wikipedijos

Tiesa, šie vikšrai pasirodė super hiper aktyvūs – patalpinti į „nelaisvę“ tarsi kokie maratonininkai lakstė ratais gal porą dienų, kol aprimo, tiesa, vienas jų pabėgo pro mūsų neapdairiai paliktą plyšį tinklelyje, kitas gi labai greitai susisuko sau kokoną tarp žolių ir pienių lapų, kuris labiau panešėjo ne į prieš tai matytus kokonus, bet į gūžtą. Eitum per žoles, rastum tokį, net neįtartum, kad ten kas gyvena...


Na bet kai jau iš kokono išlindo, tai net aiktelėjom nuo tokio ryškumo ir karališkumo... Kailiais pasidabinusi, žirafos raštais pasipuošusi, raudoną karūną ant galvos užsidėjusi... Karalienė, ne kitaip. Vaikams taip norėjosi ją glostyti ir visaip kaip myluoti, kad gražu buvo žiūrėt. 



Tačiau skirtingai nuo mūsų marguolių ar verpikų, kurie greit dingo iš mūsų akiračio ir persikėlė gyventi į laukines pievas, meškutės gyvenimas pateikė mums dar veną siurprizą: dvi dienas prakiūtojusi atviroje jai ir mūsų apžiūrai skirtoje skaidrioje dėželėje, trečiąją dieną ji ėmė… ir sudėjo galybę mažulyčių kiaušinėlių… Sunku net nupasakoti tą netikėtą reginį. Pro pilvelio gale esančią triubelės formos angelę vienas po kito iš lėto bet nesustojamai buvo išstumiami kiaušinėliai. Kai vienas padedamas, tuomet apčiuopos būdu meškutė savo pasturgaliu suranda, kur jau yra sudėti kiaušinėliai ir kitą deda greta. Taip pridėjo ji nebežinau net kiek tų kiaušinėlių… Tai… Dabar, suprask, naujus vikšrelius reikės auginti?.. :)

Nauja vada jau pakeliui...

Machaonas
Didžiausią siurprizą mums pateikė mūsų taip vadinti krapinukai. Nešėm saujomis jiems krapus ir susižavėję stebėjom, kaip juokingai jie juos valgo… Iš vos 1,5 cm ilgio vikšrelių per savaitėlę jie mums augo iki riebuilių, maždaug 6 cm ilgio vikšrelių. Tiesa, visai prieš pat susisukimą į kokoną jie sumažėjo ir tada virto lėliuke, apsaugota nuostabaus ryškumo ir grožio kokono.

Vikšreliai ėdrūnai 

 Pirmasis kokonas, tiesiog ant stiklainio dugno.

Kiti du įsitaisė patogiau – ant tinklelio.


Nežinojom, kiek čia laiko dabar reikės laukti tų drugelių pasirodant, nesitikėjom, kad jie taip greitai sugalvos lįsti lauk. Praėjus vos porai savaičių nuo kokonų susukimo, vieną rytą Liutauras pašaukė mane:
– Mamyte, žiūrėk, drugelis!
Ir tada aiktelėjome visi... Stiklainėlyje, it koks išsipustęs jaunikaitis mūsų laukė didžiulis margaspalvis drugelis...


Visi dar vadinome jį krapinuku, kol, radusi laisvą minutę, įlindau į internetą ieškoti, kas tai per paukštis (nustebau, kad knygoje „Lietuvos drugiai“ jo nebuvo). Ir ką jūs sau manote, pasirodo, jog tai – machaonas (kitaip – vyčiadrugis) – didžiausias, rečiausias ir gražiausias Lietuvos drugelis, įrašytas į Raudonąją knygą... Va tau ir krapinukas... O taip vat. Aklai vištai grūdas, t'sakant...


 Jaukinamės...

 Paleidome į laisvę... Ant tų pačių krapų.

Džiūgauti gavom dar du kartus, kai ir kitos lėliukės pagaliau ėmė krutėti kokonuose, šie iš ryškiaspalvių žalių virto blankiais rusvais, ir, praplyšus tam nestoram laikinam nameliui… išlindo. Tiesa, patį lindimo iš kokono procesą matėme tik trečiąkart. Pirmąjį kartą aptikome viską post faktum, antrąjį kartą „sugavom“ drugelį jau keletą minučių išlindusį, o štai trečią kartą pagavome ir patį veiksmą. Tik viskas vyko taip greitai, jog aš nespėjau net susivokti. Mat buvau skaičiusi, kad iš kokono drugeliai lenda 5-20 minučių. Na, tik ne šis mūsų sprinteris, įveikęs metamorfozinį iššūkį per kelias sekundes… O tada jau – džiaugsmas. Matyti, kaip išsivynioja gležni, šlapi sparneliai, kaip jais bemosuodamas drugelis dar keletą valandų lyg koks ištikimas draugas sėdi ir laukia, galiausiai, – kai atsisukus pamatai, jog jis tiesiog ėmė ir nuskrido…

Pirmosios gyvenimo sekundės.
Sparneliai dar šlapi, susiviję, koordinacija –
kaip pas tikrą naujagimį – eina, griūna, vėl bando... :)

Tuo mūsų patirti netikėtumai nesibaigė. Mat ant tos pačios jau minėtos knygos „Lietuvos drugiai“ nugarėlės nuotraukoje pastebėjome gamtininką R. Kazlauską, savo rankose laikantį ne ką kitą, o kaip tą patį Machaoną... Vakare atsivertę mūsų mėgstamą knygelę „Metai miške“, aptikome iliustruotą irgi būtent šio gražuolio gyvenimo ciklą. Tai ar ne smagumas?.. :)

Sprindis
Pabaigai liko paskutinis mūsų egzempliorius – sprindžiu vadinamas. Bet jis į tokį keistą judantį kokoną susisuko, kad kartais net nežinau, ar čia jau viskas, ar dar ko turėčiau laukti… :) Pagooglinau – lyg ir turėtų kas iš jo išsiristi... Tai jei išsiris, duosime žinią. :)

O tam kartui dalinamės filmuku apie mums žadą atėmusį machaono virsmą drugeliu...  Mums visiems labai patiko...


arba šitas...



P. S. Vos paleidau įrašą į eterį, žiū ir mūsų sprindis panoro būti aprašytas... Paėmiau stiklainėlį, ogi plaštakėlė jau sau plazdena sparneliais... :) Žiūrėjau žiūrėjau aš į Vikipedijos sprindžių sąrašą... Ir vis tiek nesupratau, kuris čia mūsiškis... Baisiai jau daug jų... Gal pilkasis skiautenis?..

Vikšras.

Kokonas.

 Pati plaštakėlė... Tankiai mojuoja sparnais, todėl beveik misija neįmanoma pagauti ne judesy...
Ne itin įspūdinga – nei dydžiu, nei spalvom, nei dar kuo... :)


O jei norite sužinoti daugiau visokių drugelių auginimo niuansų, čia jau Eglė nepralenkiama – užsukite į jos blog'ą ir pasisemkite žinių. ;)

1 komentaras:

Liudvika Kundrotiene rašė...

Labai grazus drugelai- saunolai Liutauras Ir Magdute! -Andrius.

Rašyti komentarą