Vasario netikėtumai.

Taip, taip, taip... Žinau... Mes dingom. Ir tuoj papasakosiu, kur ir kodėl. :)

Ne ne, Mafija čia ne prie ko... Tačiau ji uoliai stebėjo viską, kas vyko, todėl jos ignoruoti irgi negalima. :)

Vos tik pasidalinau su jumis sausio patirtimis, iš dangaus ėmė ir nukrito netikėta NŠA dovanėlė – visuotinis Ugdymą šeimoje kuruojančių mokyklų patikrinimas. Pasiruošimui duotas laikas – dvi savaitės, iš kurių viena – moksleivių atostogos. Taigi teoriškai, tas atostogas atmetus, – vos 5 darbo dienos. O kadangi mūsų pasirinktoje mokykloje aš esu UŠ kuratorė, man teko tas džiaugsmas sužiūrėti, ar visi patikrinimui reikalingi dokumentai vietoje. Mūsų atveju tai buvo TIK apie 150 dokumentų, kurių reikia, kad mokykloje pagal UŠ galėtų mokytis... 6 vaikai. 

Bijau net ir pagalvoti, koks krūvis viską sužiūrėti teko mokykloms, kurios kuruoja kelias dešimtis ar daugiau nei šimtą vaikų...

Nors sakau, kad iš dangau nukrito tas NŠA tikrinimas, vis tik jau kelerius metus žinojome ir iš ŠMSM retorikos galėjome lengvai nuspėti, kad ateis toks laikas, kai būsime tikrinami (argi gali būti kitaip..?). Todėl kaip UŠ kuratorė nuo pat pradžių dariau viską, kad, kiek tik įmanoma, visi mokyklos ir UŠ šeimų dokumentai būtų tvarkingi. Visgi atsiųstas tikrinimo klausimynas buvo išdėstytas kitokia tvarka, nei kad mes esame pagal savo logiką išsidėlioję, todėl reikėjo greitai persukti savo smegenis ir viską persidėlioti kitaip. Plius, mokyklos direktorė pageidavo, kad kiek tik įmanoma, visi dokumentai būtų popieriniame variante (kaip kad protingų žmonių sakoma, „Kuo daugiau popieriaus, tuo užpakalis švaresnis“). Tad didžiąją dalį elektronių dokumentų teko atspausdinti ir sudėlioti į atitinkamus aplankus, kad tikrintojams atvykus viskas eitųsi sklandžiai ir nereikėtų gaišti laiko tų dokumentų ieškant. Ir vien tik tokie didelės apimties dokumentai, kaip elektroninio dienyno įrašai ar vaikų darbų aplankai su nuotraukomis bei video, liktų kompiuteryje.

Nesu naivi – 5 dienos tokiam darbui atlikti, kai gali jam skirti tik laisvą nuo kitų darbų laiką, yra tikrai nedaug. Todėl kitą savaitę, kai visi ramiai atostogavo, aš darbavausi toliau... Tada tik nežinojau, kad persistengti nereikia. Kaip administratorė iš savo patirties vėliau pasakė, visada reikia specialiai palikti ką nors „ne taip“, kad tikrintojai turėtų prie ko prisikabinti. Dabar gi, kadangi prisikabinti iš esmės nelabai buvo prie ko, tai ieškojo tų sliekų ant asfalto, kurių vis tiek rasi, jei labai norėsi... Todėl tvarkingai suruošti ir paeiliui sudėlioti visi tikrinimui reikalingi dokumentai priekabioms tikrintojoms atrišo rankas knaišiotis po kiekvieną žodį ir tardyti mokyklos direktorę ten, kur prie kasdien lankančių mokyklą mokinių net nekiltų mintis kabinėtis... Na bet... 

Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Patikrinimas praėjo, visi liko gyvi, o tai svarbiausia. 

Ir nors vertintojos gyrė už nepaprastai kropščiai sutvakytus dokumentus, vis tik gavus tikrinimo išvadą akys ant kaktos iššoko – vertintojai leido sau į ją įrašyti daug klaidingos informacijos, neva nebuvo pateikti vieni ar kiti dokumentai, kurie tikrai buvo pateikti... Tad dar papildomai teko įrodinėti, kad musė nėra dramblys. Galiausiai liko viena pastaba, kurios nepavyko užginčyti ir kuri tapo mūsų ilgesnio dingimo priežastimi, bet apie ją papasakosiu kitą mėnesį. O dabar gi bandykime grįžti į vasarį ir atiduoti bent nedidelę duoklę jam... :)

Vasario grožis

Jei dar pamenate, vasaris šiemet buvo nuostabiai gražus...

Toks gražus, kad net Mafija stebėjosi ir visus langus spėjo apmozoti į tą grožį bežiūrėdama... :D

O kad jau apie šį padarėlį pradėjome, tai turiu paminėti, kad buvome suplanavę jį vasario pabaigoje sterilizuoti, tačiau ant tų žodžių, kaip sakoma, kai jau su veterinaru laikas buvo suderintas, ėmė mūsų gražuolė ir pradėjo rujoti... Tad teko savaitėlę gerą pralaukti ir šį reikalą atidėti...

O tuo tarpu linksmybės lauke tęsėsi... Netikėtam polaidžiui užklupus, kai į galvą net neatėjo patikrinti kelio būklės, vos išvažiavusi iš kiemo vieną penktadienio vakarą ėmiau ir nuslydau į kelkraštį... :) Paradoksas tas, kad mes turime traktoriuką, kurio viena iš paskirčių ir yra ištraukti tokius va nelaimėlius žiemą iš bėdos... Visgi iš vakaro nuo stogo nuslydęs sniegas taip užblokavo priėjimą prie traktoriuko, kad ilgiau būtų buvę iki paties jo atsikapstyti nei rasti pagalbą iš pašalės...

Pagalba šįkart pati pasibeldė į duris. Tai buvo pro šalį važiavęs miško monstras, prieš kurį mano mašinytė atrodė lyg skruzdėlytė, taigi ir ši istorija baigėsi gerai... :)

Dar vienos sėkmingos iškilusių problemų baigties labai laukė Liutauras. Rudenį sugedus keturračio varikliui, pirma buvo dėtos pastangos kaip nors jį reanimuoti. Variklis buvo išimtas, išardytas, diagnozuotas, konstatuota jo mirtis, po ko sekė nusivylimas ir supratimas, kad šioje vietoje padės tik nauja keturračio širdis – naujas variklis. Po ilgų  apmąstymų, verta ar neverta tai daryti, šeimos vyrukai nusprendė variklį pakeisti į naują. Ir štai vasario viduryje keturratis atgijo visame savo gražume. Kol buvo sniego, dar buvo spėta patirti ir važinėjimąsi tamsoje, ir nuskridimą į minkštą pusnį, ir išbandyti slydimo ant ledo manevrus... 

Šaltos vasario dienos pridarė ir rimtesnėms mašinoms bėdų. Tad ir čia gavome gyvenimiškų pamokų apie akumuliatorius, tiegiamus ir neigiamus elektrinės grandinės polius, laidų pajungimo eiliškumą ir pagalbos svarbą...

Galiausiai visos žiemos pamokos buvo išmoktos, ir pats laikas buvo nerti į mažiau įdomias, bet ne mažiau reikalingas pamokas.

Mokslai

Kadangi kovo mėnesį Liutaurui nusimatė 8 klasės Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai (NMPP), sausį ir vasarį skyrėme daugiau nei paprastai dėmesio lietuvių ir matematikos pamokoms. Iš Edukoje esančių „Matematika visiems“ vadovėlių atsispausdinome 5-8 klasės matematikos temų atmintines ir keliavome per kiekvieną temą, bandydami perkrimsti nelengvus matematikos riešutėlius. Su lietuvių kalba buvo kiek paprasčiau – tiesiog savu tempu gvildenome atskiras gramatikos temas, skaitėme knygas, mokėmės literatūrinių terminų. 

Kitiems dalykas skyrėme mažiau dėmesio, sąmoningai pasilikdami juos kitiems mėnesiams. Dabar gi prioritetas buvo jau minėtieji lietuvių ir matematika. 

Kaip Liutaurui sekėsi NMPP, pasidalinsiu kovo mėnesio apžvalgoje. Tuo tarpu dabar įtalpinkime į vasarį dar porą įvykių.

Vienas jų buvo Liutauro apsilankymas kartu su močiute Valstybiniame dramos teatre, kur jiedu žiūrėjo J. Vaitkaus režisuotą spektaklį „Atžalynas“ pagal to paties pavadinimo K. Binkio apysaką. Kiek nuogąstavau, kad beveik 3 valandų trukmės spektaklis Liutaurui prailgs. Ir ne vien dėl to. Atmintyje vis dar laikau tą prieš kelerius metus turėtą patirtį Kauno Žaliojoje gamtos mokykloje, kurioje lankėmės kaip tik tądien, kai joje visą dieną mokiniai nagrinėjo pagal šią pjesę prieš daugiau nei 40 metų nufilmuotą spektaklį... Tos dienos patirtis vaikams buvo įsirėžusi kaip labai neįdomi, varginanti ir visai ne pagal jų amžių... 

Taigi. Stengiausi prieš spektaklį Liutaurui nieko nesakyti, nieko nepriminti, nesukelti jokio išankstinio nusistatymo. Tiesiog daviau pasirinkimą – arba skaitai knygą, arba eini į teatrą. Pasirinko pastarąjį variantą. Ir, kad jau taip sutapo, jog močiutė turėjo dovanų gavusi du bilietus į šį spektaklį, tai kartu jiedu ir nuėjo.

Likau labai nustebusi, kai Liutauras apie šį spektaklį pasakė taip: „Tai buvo pats geriausias mano kada nors matytas spektaklis“... Patiko jam jame viskas – ir aktoriai, ir jų dainuojamos dainos, ir pati pjesė, žodžiu, 10 iš 10... Nei tos trys valandos prailgo, nei jis, pasirodo, prisiminė tas prieš kelerius metus buvusias patirtis. Todėl finale visi liko laimingi: ir močiutė, kad turėjo progos su anūku kartu nueiti į teatrą, ir Liutauras, kad nebereikės skaityti K. Binkio pjesės, ir aš, kad teatro įvaizdis buvo reabilituotas ir kad šiuolaikinius paauglius vis tik dar galima sudominti klasikine literatūra.

Magdė tuo tarpu labai laukė atostogų, nes per jas jau buvo suplanavusi susitikimą su savo nepakeičiama drauge Barbora. Kruopščiai suplanavusi kelių dienų viešnagę, draugės laukė ir su nekantrumu, ir su nerimu. Mat ne pirmą kartą nutika taip, kad norisi, jog draugė pabūtų kuo ilgiau, bet realybėje pasirodo, kad po intensyvaus 1-2 dienų bendravimo Magdė tiesiog perdega, išsikrauna, ir tada būna labai blogai... Jai pritrūksta erdvės, kurios niekur negali namuose rasti, jai norisi iš mandagumo bendrauti su drauge, tačiau vidinių resursų būna nebelikę, ir tuomet pasirodo slepiamos ašaros, užsidarinėjimai vonioje, vengimai išeiti iš kambario ir pan... Tokie tie introvertų iššūkiai, kurių nepavyko išvengti ir šiemet.

Laimei, suplanuotas kelių dienų atostogas kartu su drauge, į kurias pateko ir vasario 16-oji, išgelbėjo kiti draugai, atvykę į svečius, kurie padėjo išskaidyti dėmesį, duoti Magdei šiokį tokį atokvėpį, išėję pasivaikščioti,  su kuriais vėliau ir paminėjome šią dieną. Pradžioje – su trispalve lauke, paskui ir su trispalve želė namuose. :)

Buvo ir visokių kitokių smulkmenų, tačiau jos taip ir liko už kadro. Taip jau nutinka, kad kai rūpesčiai užgriūna, tai užgriūna vienu metu. Šalia to, kad buvo užklupę tie visi mokyklų patikrinimai, dar ir mano telefonas užsikimšo taip, kad kartais nebegalėdavau nieko nei nufotografuoti, nei juo labiau nufilmuoti, nepaisant to, kad jau ir taip kiek įmanoma buvau jį išvaliusi nuo senų nuotraukų ir video – tiesiog nebeatlaikė mano senukas metų naštos... O atsinaujinti išsirenkant naują, nebuvo per visus reikalus, kada... Tai taip ir laviravau kasdien ant nuotraukų kėlimo/trynimo bei bandymo išlaviruoti tarp tų laikinai atsilaisvinančių ir vėl greitai užsikemšančių megabaitų... Kažkaip išlaviruoti pavyko, bet taip ant ribos... Tad turime ką turime... 

Kaip ten bebūtų, nebesižvalgykime į praeitį – keliaujame toliau. ;)