2021 m. vasario 20 d., šeštadienis

21-22 savaitės. Kai gyvenimas nubloškia į Magelano sąsiaurį, Tūkstantmečio odisėją ir švenčių sūkurį.

Na ką, brangieji, norisi jau vyti žiemą iš kiemo? Mums dar ne... Ir mes, pasirodo, tokie ne vieni – sutikti Užgavėnių išvakarėse kaimynai mums paantrino: „Nevysime mes žiemos iš kiemo – per daug ji šiemet graži...“ Ir iš tiesų – argi ne grožis tokie saulėlydžiai? Ar ne pasakiškos tos visos pusnys, kurias tuojau kėsinasi pakeisti tirpstančio sniego pliurzė, vakarais vėl tampanti didžiule pavojinga čiuožykla?.. Taigi – mėgaujamės, kol galime...


  
Projektas /  Istorija /  Pasaulio pažinimas

Toliau vartome senuosius pasaulio žemėlapius, stebime, kaip iš iliustratyvių jie tampa schematiniais, peržvelgiame senuosius Lietuvos žemėlapius, kuriuose net ir aš, tik filmuotoje medžiagoje po laiko kelis kartus peržiūrėjusi įrašą, randu pasislėpusį Lietuvos pavadinimą MAGNVS DVKATVS LITVANIAE – Didžioji Lietuvos kunigaikštystė.



Taip kalba pakrypsta ir apie to meto žmonių gyvenimą, skirtingų laikmečių gyvenimo būdą. Čia mums į pagalbą ateina prieš keletą metų namų bibliotekoje apsigyvenusios Steve'o Noon'o knygos apie besikeičiančią per amžius gatvę ir miestą, kur tarp visų kitų paveikslėlių aptinkame ir gatvės, apimtos maro, paveikslą. Liutauras tuojau prisimena istoriją apie prancūzų vagis, kurie, po ilgasnapėmis kaukėmis pasislėpę eterinių aliejų (kitur sakoma, kad įvairių žolelių acto) mišiniu prisotintas skepetaites, apiplėšinėjo mirusias maro aukas. O jūs ar žinote šią istoriją


Kita viduramžius menančia istorija mums tampa Rumunijos grafas Drakula. Kadangi Brano pilyje (kaip spėjama – vienoje iš šio grafo pilių) pati esu buvusi, gavau vaikams pasakoti, kokį įspūdį ji man paliko. 


Kaip žinia, ne grafo pilis yra baisiausia, o jos papėdėje esantis kankinimo įrankių muziejus. Liutauras degė noru rasti kokį nors video apie tą muziejų, bet tokį suradus, po kelių pirmų eksponatų pats paprašė išjungti – vaizdai išties nevaikiški... Taip... Viduramžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Todėl ilgiau čia neužsibuvome ir keliavome toliau...

Kažkaip pasisuko kalba apie įvairius išradimus. Liutauras dažnai mėgsta jutūbėj pasižiūrėti, kaip per laiką kito vieni ar kiti daiktai – telefonai, kompiuteriai, todėl neišvengėme šios temos ir šį sykį. Ir taip jau nutiko, kad visa tai nunešė mus į XX a. pradžios Paryžių, į garsaus kino kūrėjo George Melier istoriją, paliestą filme „Hugo išradimas“, kur kinas susiduria su laikrodžių tikslumu, o nuotykiai persipina su negailestinga to meto pamestinukų tikrove. Nuostabi Martino Scorcesės susukta tikrais įvykiais paremta kino juosta, kuri neabejotinai patiks, manau, ne tik vaikams, bet ir visiems, kiną mėgstantiems suaugusiems. :)

Beje, jei jau kalba apie filmus... Pamenate, prieš porą savaičių žiūrėjome filmą apie Kolumbą. Šį sykį pasimėgavome istorija apie Magelaną, žiūrėdami Ispanijoje sukurtą vaikišką-nevaikišką filmuką „Elkanas ir Magelanas“. Nuotykių dinamika jame ne disnėjiška, tad vietomis vaikams pritrūko dėmesio sekti visą istoriją, tačiau pažinčiai su šiuo keliautoju labai pravertė. Sužinojome ne tik, kad Magelanas gyvas savo tėvynės nepasiekė, bet ir apie pavojingąjį Magelano sąsiaurį, apie kurį aš ir pati žalio supratimo iki šiol neturėjau. Tad po šio filmo tęsėsi ir tolesnė mūsų pažintis su Pietų Amerikos žemyno „apačia“, žiūrinėjant žemėlapius, įvairią video medžiagą ir diskutuojant apie to meto keliones.

Keliavome taip pat ir į Niekados šalį kartu su filmu Piteris Penas. Tiesa, šioje vietoje kiek esu suglumusi, kodėl šis kūrinys yra įtrauktas į mokyklos programą. Skaitome dabar knygą, kad tai išsiaiškintume, nes filmas pasirodė šiurpokas... Vaikams ne itin patiko. Man – juo labiau.

Taip po truputį keliaudami filmais prisikasėme ir iki lietuviškosios Tūkstantmečio odisėjos „Vienas vardas – Lietuva“. Vaikai negalėjo patikėti, kad ir šiais laikais kažkas imasi plaukti aplink pasaulį. „O kam to reikia, juk pasaulis jau atrastas?“ – klausia Liutauras... Tad buvo proga pakalbėti apie šalies vardo garsinimą, apie žmonių gyvenimo aistras, apie iššūkius, apie norą pasigalynėti su stichijomis ir pan... 
Bet grįžkime prie mūsų lietuviškosios odisėjos. Šia kelione esu domėjusis anksčiau, mat joje dalyvavo mano buvęs darbdavys, todėl kažkada su didžiausiu malonumu skaičiau P. Kovo knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“. Jei nesate skaitę – rekomenduoju. O jei tenorite trumpai susipažinti su šia kelione, tuomet gal jums patiks šis valandos trukmės filmas apie Tūkstantmečio odisėją. Mums patiko. 


  
Eksperimentai / Judesys / Šventės

Tūkstantmečio odisėja atvedė mus ir iki eksperimento su kompasu. Juk dažnai teigiama, kad saulė tiksliai pietuose būna vidurdienį. Tačiau, kaip žinia, tai – ne visai tikslu, nes saulės padėtis priklauso nuo vietovės... Tad mes ryžomės išsiaiškinti, kada gi mūsų namuose saulė stoja tiksliai pietuose. 12 valandą padėję ant palangės kompasą, stėbėjome... Mūsų didžiam nustebimui, saulė iki tikslios kompaso rodomos krypties nenukeliavo nei 12 val., nei 13 val... Na, apie 13:30 šešėlis plius minus jau sutapo su kompaso rodomais pietumis... Kažkas man pasirodė čia įtartina. Ir, kaip jūs manote, kas buvo dėl to kaltas?.. O gi po palange įmontuotas metalinis tinklelis, kuris vertė kompaso rodykles rodyti netikslią kryptį. Todėl eksperimentą kartojome dar kartą, dabar jau lauke. Apie 12:15 val. jau kaip ir mūsų prilipinto ant kompaso dantų krapštuko šešėlis daugmaž sutapo su šiaurės rodykle, ir tai dar... ne visai... Galvojau jau, kad vėl kažką ne taip padarėme, kol neįlindau į šią puikią tikrojo saulės laiko skaičiuoklę, kuri padėjo susigaudyti situacijoje. Taip išsiaiškinome, kad mūsų vietovėje tiksliai pietuose saulė būna 12 val. 34 min. (vasaros laiku tektų pridėti papildomai vieną valandą, kas dar labiau atitolintų teoriją nuo praktikos). Beje, į šią svetainę įdomu įlįsti keletą kartų per metus, kad pasimatytų, kaip keičiasi dienos trukmė įvairiose pasaulio vietose tam tikrais sezonais. 


Taip mums beeksperimentuojant ir šventės atėjo. Mes iš tiesų nesame dideli švenčių mėgėjai, bet simboliškai pažymėti „prisiverčiame“. :) Tad Valentino dienai pažymėti kepėme širdučių ir žmogeliukų formų sausainius, Užgavėnėms suėjo bulviniai blynai.



Tuo tarpu Vasario 16-ajai teko liūto dalis... Seniai svajojome įsigyti istorinę valstybės vėliavą. Progai pasitaikius, įsigijome. Tik kol dar neturime jai tinkamo stiebo, tai tam kartui tik pasigėrėjome, išsitiesę ją ant sniego, ir pakabinome terasoje.


Mūsų turimos trispalvės gi istorija mena Sąjūdžio laikus. Mat ši dar mano tėtės siūta trispalvė yra ta, kurią tėtė nešdavosi į Katedros aikštę bei kitas vietas per tas įsimintinas Atgimimo dienas. Saugome ją dabar mes, ištraukdami išskirtinėmis progomis. Vasarą, tikiuosi, padarysime jai jau ir stacionarų kotą – kad į pusnis badyti netektų. :)


Na, o vaikai, užmatę Tūkstantmečio odisėjos filme, kad žmonės ant kalnų viršūnių kelia savo šalies vėliavas, ir patys šįkart tapo savo kiemo sniego kalno „alpinistais“, išdidžiai pozuojančiais prie trispalvės... :)


Tuomet sumanėme surengti Vasario 16-osios varžybas „Bėgimas dėl vėliavos“. :) Vaikams reikėjo nubėgti ~60 metrų, paimti vėliavą ir grįžti atgal. Džiaugsmo abiems buvo iki vėliavos „paėmimo“. 


Deja, kai ji atiteko Magdei, Liutauras liko bais nusiminęs ir nusivylęs, tačiau, kaip aš mėgstu sakyti, „bloga patirtis – taip pat patirtis“, todėl gyvenimas čia nesustojo, ir grįžę į šiltus namus tęsėme savo virtualias keliones po pasaulį.





Dailė

Atradau internete nuostabią A. Spelz'o knygą „Coloured Ornament Of All Historical Styles“ su įvairiais senaisiai pasaulio ornamentais. Mums ji labai gerai suėjo – viskas glaustai, aiškiai, paprastai išdėstyta.
Tuomet pasinėrėme į pasaulio tautinių rūbų lobyną. Youtube yra nemažai informacijos apie tai, mes gi pasiteinkinome šiuo video (3 dalys) ir keliais fragmentais (tame tarpe – ir Lietuvos) iš šio. Taip gavome progą „užkabinti“ istorinį ir tautinį lietuvių kostiumą bei sugretinti jį su kitų tautų drabužiais.




Muzika

Tuomet mus eilinį kartą pagavo muzika. Šįkart nusikėlėme į Pietų Ameriką, kuri įsuko mus į Argentinos tango, Brazilijos salsos ir kubietiškos rumbos ritmus...


Kuomet vėl „grįžome“ į Lietuvą, prisiminėme ir lietuviškas dainas, kurių vieną – mūsų mėgstamiausią – „Mažam kambarėly“ vaikai panoro išmokti groti ukulėlėmis. Tiesa, viskas prasidėjo per užgavėnes, kuomet prisiminėme liaudies šokį „Kepė močia blynus“. Na, o tada jau nešėmės per viską, ką žinome... :)
Muzika mus taip įsuko, kad – nepatikėsite – net tėvėlis ėmė mokytis groti ukulėle... Kaip anglai mėgsta sakyti, „I didn't see that coming“, arba, lietuviškai tariant, šito tai jau tikrai nesitikėjau... Taigi, kaip jau suprantate, net ir dviejų ukulėlių mūsų namuose darosi maža... :D Na, bet gal kaip nors pasidalinsime...



 
Planavimas / žaidimai

Kadangi teoriškai po Vasario 16-osios priklausytų mokyklinės atostogos, kurių mes paprastai nedarome, nes namuose mokantis ritmas nėra toks, nuo kurio reikėtų ilsėtis – juk nuo gyvenimo atostogų nėra, tiesa?.. Visgi visi, kas tik netingėjo, apie tas atostogas vaikams pranešė (nevyko nei smuiko, nei ukulėlės pamokos), todėl teko ir man eiti į kompromisą, skiriant vaikams kiek mažiau užduočių. Ta proga keletą dienų buvo „nuobodulio programa“, kurios sąlyga viena – gali daryti, ką tik sugalvoji, bet negalima naudotis nei kompiuteriu, nei planšete, nei telefonu. Tad vaikai traukė iš lentynų visus turimus žaidimus, piešė, grūmėsi su sniegu ir visaip kaip bandė „pratempti“ laiką... :D Aš vis laukiu tuo tarpu, kada gi tas bandymas „pratempti laiką“ virs į ką nors daugiau, bet kol kas sunkiai su tomis paieškomis sekasi... :D






Biblija

Kol vaikai nuobodžiavo, aš naują dainelę pagal Romiečių laiško 12:2 eilutę įdainavau. Šį kartą – apie (ne)prisitaikymą prie pasaulio ir jo būdo. Apie Dievo mums duotą pavyzdį, kaip turime gyventi. Kalbamės su vaikais apie draugų įtaką, apie tai, kur nuveda blogos kompanijos, ir kodėl mes turime visada galvoti, kur mūsų gyvenimo kelius gali pakreipti vieni ar kiti mūsų sprendimai. Teoriškai lyg ir viskas paprasta, ar ne? Deja, gyvenime ne viskas taip vienprasmiška... Ne veltui juk ir apaštalas Paulius sako: „Viskas man yra teisėta, bet ne viskas naudinga“. (1Kor 6:12)




 
Rašymas / Skaitymas

Taigi – tęsiant apie tą naudą... Nori nenori, tenka sėsti mokytis rašyti. Šioje vietoje turėčiau pasakyti, kad Liutaurui visada yra labai sunku imtis ko nors naujo – jam sunku išbandyti tai, ko nėra daręs, jam sudėtinga įveikti save, jei mato, kad iš pirmo karto to padaryti nepavyks. Todėl kas kartą turime įdėti daug pastangų, kai susiduriame su nauja užduotimi. Jau kuris laikas bandome susidraugauti su sakinių ir istorijų perkėlimu į rašytinį formatą. Su pačiu pasakojimu bernužėlis lyg ir neturi didesnių bėdų, bet štai tik padėk prieš akis baltą popieriaus lapą, ir jis tarsi pavirsta sunkia geležine spyna, kuriai atrakinti reikia nemažų pastangų. Todėl kaskart pradedame labai mažais žingsneliais. „Ne, nedarysiu, nesuprantu, nemoku“ – pagrindiniai burtažodžiai, lydintys dažną užduotį. Tačiau jei įveikiame tą tuščio lapo baimę ir pavyksta susitarti, kad imsime ir pabandysime, žiūrėk, ima ir viskas labai neblogai pavyksta. Taip šį kartą nutiko ir su būdvardžiais, su kuriais reikėjo sugalvoti ir užrašyti keletą sakinių. Pirmasis sakinys – su ašaromis, paskutinis – su šypsena ir išvada: „Bet čia juk visai nesunku... Ar galėsime kitą kartą vėl tokių sakinių sukurti?..“



Taigi – viltis, kad įveiksime ir ilgesnius rašinėlius, – yra. O tuo tarpu mėgstamiausia Liutauro rašymo užduotis – nurašinėti tekstą nuo pasirinktos knygos.


Magdė tuo tarpu pradėjo slėpti nuo manęs užduočių sąsiuvinį, vos pabandau įjungti telefono kamerą. Todėl per dvi savaites nedaug ką pavyko užfiksuoti, nors mergužėlė ir dailyraštį rašė, ir raitė mažąsias bei didžiąsias i, y raides. Tiesa, pavyko bent jau užfiksuoti, kaip linksmai kartu su Liutauru abu įveikinėjo 1 klasės teksto suvokimo užduotis (žr. video šio įrašo pabaigoje).




Kad viskas nebūtų taip „baisu“, kimbame į smagų M. Vainilaičio eilėraštį „Šalčio natos“ ir mokomės jį mintinai. Kadangi turime gudrią tokią aktorių trupės „Teatriukas“ išleistą knygelę „Vaikystės pusnys ir žiedai“, kurioje šis eilėraštis gyvena, susigundom paieškoti, ar nėra kur ir įdainuoto to eilėraščio. Randame. Tik kiek kitą tos dainos versiją


Matematika

Su Magde tęsiame ir kelionę po matematikos TAIP serijos pratybas. Bandome įveikti tai, ko pernai nepavyko – sudėties ir atimties su dviženkliais skaičiais labirintus. Nors labai pamažu tas suvokimas ateina, bet, panašu, kad vis tik jau pradeda mergužėlė suvokti, kas prie ko, nors skaitliukai ar pagalbinės Math-U-see kaladėlės dar tikrai nepadedami į šalį...



Liutauras tuo tarpu liūdi dėl pasibaigusių Šerloko Bono serijos knygelių ir bando piktintis, kodėl tokių nėra dalybos tema. Deja, pasipiktinęs ir susitaikęs su realybe, turi grįžti prie pratybų, kuriose bandome įveikti dalybą iš 4, 5, 6 ir 7. Dar pora savaitėlių, o paskui žiūrėsime, kas per siaubas baubas bus lygtys ir skaitiniai reiškiniai.





Anglų kalba

Bandant susidraugauti su anglų kalba, kuri, keliaujant po pasaulį, kaip matėme, tikrai daug kur praverčia, mums į pagalbą šį kartą ateina puiki įgarsintų knygų svetainė vooks.com su savo linksmai iliustruotomis ir profesionalių aktorių įgarsintomis istorijomis. Vaikams anksčiau labai patiko ten esanti knygelė apie arklį ir vienaragį, na, o šį kartą pasirinkome knygelę žiemiška tema „The mitten“. Šią pasaką žinome dar iš „Žaidimų laboratorijos“ laikų, todėl smagu buvo ją išgirsti/pamatyti ir angliškai.


Pasimėgaukite žiema, kol galite, nes nežinia, kiek jos bus belikę už dviejų savaičių... :) O kad liūdna nebūtų, tradicinis praėjusių dviejų savaičių video


2021 m. vasario 6 d., šeštadienis

19-20 savaitės. Keliaujame sniegu, žemėlapiais, muzika ir kitais smalsumo laukais.

Žiema pusiaukelėje. Sniego – nors vežimu vežk. Džiaugiatės dėl to ar jau niurzgate, kad tas sniegas jau atsibodo? Jei vis dar džiaugiatės, tai jums su mumis pakeliui. Mums sniegas ir ta pusninė ramybė patinka... :) Medžiams gal tik kiek sunkiau nešti tą žiemos naštą. Kelios pušų šakos ir mūsų kieme sniego svorio neatlaikė – nespėjome suskubti joms į pagalbą...


Darbo krintant sniegui – per akis. Atsikėlus net laiptų iš namo nesimato, nors iš vakaro juk viską buvome švariai nukasę...


Kimbame į darbus... Sniego – iki kelių, o vietomis ir dar daugiau... Nuostabi mankšta, neleidžianti užsisėdėti.


Vaikai negali patikėti, kad iki juosmens gali paskęsti pusnyje vos žengęs koją į lauką. Jiems tokia žiema pirmoji jų gyvenime... 


Jei ne technika, po poros dienų gyvenimo pusnynuose atskubėjusi į pagalbą, taip ir sėdėtume užkasti, užpustyti, atkirsti visiškai nuo miesto, maisto ir kitų reikalingųjų paslaugų. O dar kaip tyčia sugenda mano kompiuteris, ir be specialistų pagalbos nepajėgiu jo sutaisyti... Tenka gyventi laukime, tačiau ši drama baigiasi sėkmingai – į miestą vis tik ištrūkti pavyksta, kompiuterį nuvežti į taisyklą ir jį atgaivinti – taip pat... Uf..


Visgi ne viskas taip paprasta... Traktoriaus nuo kelio nustumtas sniegas per naktį vėl užpustomas ant kelio – bandę mus pasiekti kurjeriai nuslysta į pakelės pusnis... Po kelių valandų bandymų išsikapstyti patiems, išgelbsti juos tik vietinis kaimo traktoristas...

Įklimpo: „Barbora“ ir ją atvažiavęs traukti džipas; iš paskos atlėkęs kitas kurjeris išvengė žiemos linksmybių...

Ta proga prisimename laiko patikrintą krovinių gabenimo būdą – roges... :))


Kad tik tokios bėdos... :) Laikinus nesklandumus išsprendę toliau džiaugiamės gyvenimu ir nuostabiais vaizdais aplinkui bei jų teikiamais potyriais...

Traktoriaus išstumdyti sniego gabalai – vos ne vaikų dydžio...

Už tai labai lengva iš didžiulės pusnies išsikasti sniego namą – iglu...


Saulutei išlindus.

Miške

Saulė kyla...




Projektas

Kai žiema tokia, nėra nieko geriau, kaip turėti šiltus namus, daug knygų ir internetą... :) Visu tuo pasinaudoję tęsiame savo nepaprastąsias keliones po pasaulį... Susipažįstame su seniausiais žemėlapiais. Paruošiu vaikams tų žemėlapių korteles, kurias suklijuojame į atitinkamus lapus mūsų „Amžių knygoje“. 



Kadangi žemėlapius spausdinau namuose juodai-baltai, tai kai kuriuos jų iš karto pasiruošiau bespalvius. Tačiau visus juos taip pat peržiūrinėjome ir kompiuteryje, spalvotus, didelius. Kai kuriuos radome ir savo turimose knygose, kurias vartydami aikčiojome. Ne tik vaikams, bet ir man pačiai buvo nematyti praktiškai visi žemėlapiai: tiek seniausias Babilono molinis žemėlapis(~2400-2200 m. pr. Kr.), tiek Hekatėjo Miletiečio (~500 m. pr. Kr.), Eratosteno (~200 m. pr. Kr.), Tito Pomponijaus Melos, sudalijusio pasaulį į žemynus (~43 m. pr. Kr.), tiek Klaudijaus Ptolemėjo (~150 m.), suraižiusio pasaulio žemėlapį į 360º, ar ispanų vienuolio Beato sudarytas žemėlapis, paremtas Bibliniu pasaulio vaizdu (776 m.). Kvapą gniaužė Idrisijaus (Marokas) sudarytas tiksliausias to meto žemėlapis – Tabula Rogeriana (1154 m.), Pietro Vesconte portulanas (1321 m.) ir Kataloniškojo atlaso fragmentai (1375 m.), kuriuose ieškojome Lietuvos. Taip prisikasėme iki XV-ojo amžiaus ir pirmojo gaublio. Jei įdomu ir jums visi tie žemėlapiai, įlįskite čia į Vikipediją.
Toliau savo kelionę tęsime kitą savaitę.






Pasaulio pažinimas / gamta

Pakeliavę virtualiai senaisiais žemėlapiais, ištrūkome su Liutauru (Magdė tądien atsisakė) į mišką užtvirtinti pažintį su kompasu. Pasiėmę vietinį orientacinio žemėlapį patraukėme į mišką. Įvyniojau visa tai į „lobio paieškos“ formatą, nes kitaip tai, žinote, kaip būtų: „Aj, sninga, aj, šalta, aj, ko man ten eiti?..“ :D 


Ant jaunų eglučių viršūnių aptikome keistas apnašas.  Kiek bandėme grįžę ieškoti informacijos internete,
išsiaiškinome, kad tai greičiausiai kažkokia liga...

Taigi. Į kišenę Liutaurui nematant įsikišau „Snickers“ šokoladinį batonėlį (turėjau pažadėti, kad lobis bus tai, ko šiaip paprastai neperkame ir namuose neturime), ir patraukėme į kelionę. O pakeliui abu labai smagiai pasišnekėjome. Tiek apie žemėlapius, azimutus, kompasus, tiek apie Minecraft'ą, tiek apie kitas svajones (žr. video apačioje). Nežinantiems pasufleruosiu, kuo šis pasivaikščiojimas ypatingas: Liutauras yra iš tų, kuris padarys viską, kad tik jam vienam netektų niekur eiti, nieko daryti. Jei Magdė nesutinka ko nors daryti/eiti kartu, jis irgi neis. Todėl aš visada labai džiaugiuosi tomis retomis progomis, kai atskirai su kiekvienu vaiku (išskyrus tas akimirkas, kai kokias nors mokomąsias užduotis jie atlieka kiekvienas atskirai su manimi) pavyksta ką nors nuveikti. Lygiai taip pat už tat džiaugiausi ir kai kitądien vien su Magde išėjome pasivaikščioti, po pusnis pabraidyti...

Labai į temą mums įsipaišė ir Liutauro pagaliau išsirinkta kalėdinė dovana – dronas. Praktikuojame jau antri metai tokią dovanojimo sistemą: vaikams dovanojame nedideles pinigines sumas, už kurias, sudėjus kartu su gautomis iš močiutės, babytės ir dėdės, jie išsirenka kokią vieną stambesnę dovaną. Taip išvengiame bereikalingų smulkių dovanėlių, kurios po savaitės atsibosta ir tampa eiliniu balastu namuose, o ir vaikai, neįsprausti į laiko rėmus, gauna galimybę gerai apsvarstyti, ko tikrai nori. Taigi. Liutauras jau seniai norėjo drono. Tačiau mes vis delsėme, laukėme, kol vaikis išmoks atsargiau elgtis su daiktais (Liutaurui šioje vietoje yra erdvės tobulėjimui).  Panašu, kad tokia valanda atėjo, nes teko ilgai įkalbinėti Liutaurą išeiti su dronu į lauką – baiminosi bernužėlis, kad į sniegą neįkristų, kad nesugestų.. 



Iš tiesų naviguoti droną pasirodė ne taip jau paprasta. Tačiau buvo proga susipažinti su tuo, kas yra kalibravimas, kokia tvarka sudėlioti drono sparnai (jie dviejų tipų, poromis sudėti įstrižai). Praktikavomės saugiai jį pakelti ir nuleisti, apsisukti, skristi numatyta kryptimi, teko pakalbėti ir apie duomenų, kuriuos dronas filmuoja, saugumą, apie žmogaus privatumą ir panašius dalykus.




Biblija

Kaip tikintieji gi, kalbame apie mūsų pačių amžinąjį saugumą. Kas mus gali atskirti nuo Dievo, nuo sielos išgelbėjimo? Ogi niekas... Apie tai ir nauja dainelė pagal Laiško romiečiams 8 skyriaus 38 eilutę:

Jei šio video jums nerodo, peržiūrėkite jį čia.

Taip pat pradėjome skaityti Džono Bunjano knygą „Piligrimo kelionė“. Tai – viena iš tų žymiųjų „gyvųjų knygų“, kurią Šarlotė Meison yra įtraukusi į rekomenduojamų knygų sąrašą bet kurio amžiaus vaikams, kurie pradžioje gali klausytis jos kaip pasakos, vėliau – kaip alegorijos. 



 
Skaitymas / literatūra

Taip pat bandėme užgriebti ir kitas turimas knygas apie pasaulį ir jo atradėjus, keliautojus. Pradėjome nuo H. Alexander ir M. Hamilton knygos „Vaiko pažintis su pasauliu“. Liutaurui labai patiko, tuo tarpu Magdei dar pasirodė per sudėtinga. Bent jau pradžia, kur pasakojama apie žemėlapius, jų sudalijimą ir pan. O štai P. Novaresio knyga „Didieji atradėjai“ paliko labai didelį įspūdį. Vienas paskutiniųjų mūsų pirkinių (ačiū sena.lt), kuriuo nepaprastai žavimės. Gigantiška knyga su nuostabiomis iliustracijomis ir dar puikesniais keliautojų bei jų kelionių aprašymais. Turėčiau daugiau laiko, tai turbūt ne vieną kartą ją nuo-iki perskaityčiau. Nežinau, kaip jūs, bet aš turiu įtarimą, kad savu laiku mokykloje viso to gal tik kokį vieną procentą girdėjau ir žinau... Kvapą gniaužiančios istorijos apie senųjų keliautojų vietinius atradimus, apie keliones jūromis, tuos pačius vikingus, aplenkusius Kolumbą atrandant Ameriką (va taip, prireikė ne vieno dešimtmečio, kad sužinočiau, jog vikingai penkiais šimtais metų anksčiau už K. Kolumbą nuplaukė į Šiaurės Amerikos žemyną), apie šilko kelią ir daugybę kitų dar mūsų nespėtų perskaityti istorijų. Tam kartui prisikasėme tik iki K. Kolumbo, jo istoriją vainikuodami peržiūrėtu filmu „1492: Rojaus užkariavimas“. Filmas įdomus, įtraukus, tik pabaigoje kiek per daug žiaurios kovų su salų genčių gyventojais scenos. Tai jei nutarsite pažiūrėti, turėkite tai omenyje. 




Muzika

O dabar pasinerkime į kelionę po... muzikos pasaulį. Pripažinsiu – kai kalba pasisuka apie muziką, turiu pristabdyti arklius. Man pačiai muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. Ir nors mūsų namuose paprastai neskamba nei radijas, nei šiaip specialiai klausomės kažkokių muzikos įrašų – anaiptol, mes labai mėgstame tylą, – vos progai pasitaikius (aišku, jų tarp visų darbų nepasitaiko per daug) aš pati sėdu prie pianino tiesiog pagroti, paimprovizuoti, ir visada džiaugiuosi, kai vaikai parodo iniciatyvą į visa tai pasinerti su manimi. Pirmas toks vaikų iniciatyvos žingsnis buvo tuomet, kai Liutauras, būdamas trejų, pasakė, kad nori išmokti groti smuiku. Du metus tikrinau, ar noras nepraeis. Nepraėjo. Sesė neužilgo panoro taip pat sekti brolio pėdomis. Antrąsyk tai nutiko prieš mėnesį, kai Liutauras po mūsų kalėdinio muzikinio sveikinimo filmavimo, kuomet sukome be perstojo Jose Feliciano dainos „Feliz Navidad“ video klipą, pareiškė: „Noriu ir aš išmokti groti gitara“. Hm... Paklausiau, ką galvotų apie mažesnį gitaros variantą – ukulėlę. Peržiūrėjus keletą video su ukulėlės atlikėjais, alternatyva pasirodė patraukli. Magdė, žinoma, panoro taip pat išbandyti. O dar labiau nudžiugo, kai sužinojo, jog jos geriausia draugė Barbora taip pat domisi galimybe išmokti groti šiuo instrumentu. Taip prieš mėnesį prasidėjo mūsų kelionė po ukulėlės pasaulį.

Šią savaitę gi, po mūsų šeimyninių muzikos pamokų, kuomet domėjomės įvairių pasaulio kraštų muzika, Liutauras pareiškė: 
– Mama, man labai patinka tokios muzikos pamokos. Gal galime dažniau ką nors tokio pasižiūrėti?.. Na ką... Suksiu galvą toliau, ką čia dar įdomesnio atradus ir pasiūlius. O tuo tarpu jūs pasižiūrėkite, koks įdomus šis šaltinis apie įvairių tautų muziką. Galite pasirinkti bet kurią jus dominančią šalį ir pasinerti į dar neatrastus muzikos vandenis.

Mūsų gi namuose apsigyveno antra ukulėlė. Pirkta nebrangiai per skelbimus, ilgai keliavusi iki mūsų užpustytais keliais, bet dabar jau čia, taip vadinama koncertinė, kiek sodresnio skambesio nei mažesnioji jos sesė – tradicinė sopraninė ukulėlė. 


Žodžiu, peštynės dėl vienos ukulėlės jau praeityje, o šiai dienai turime galimybę pasimėgauti ukulėlių ansambliu. :) Magdė ypač laiminga. Gaila, kad Liutauras vengia kameros, tačiau tikimės, kad ateityje ir su juo ką nors „suskelsime“. :)





Matematika

Pats metas pakeliauti po matematikos džiungles. Vartinėjau kurią tai dieną virtuvėje sau pasiėmusi knygą „How to be good at math“. Čia priėjo Liutauras ir tarė:
– Ką čia turi? O, kas čia per skaičiai... O čia?..
Taip mes nejučia ėmėme versti lapą po lapo, kalbėdami apie arabiškus ir romėniškus skaitmenis, apie teigiamus ir neigiamus skaičius, apie trupmenas, apie įvairias skaičių sekas, apvalinimą ir... daugybą bei dalybą. Pagal programą pastarosios dvi dabar turėtų būti itin aktualios Liutaurui, todėl šią knygą buvau atsivertusi būtent ieškodama patrauklaus formato daugybai įtvirtinti. Kažko ypatingo neradau, tačiau ant mūsų stalo puikavosi ir kita knygų pora – „Šerloko Bono“ sudėties ir atimties bei daugybos ir dalybos detektyvai. Pasiėmėme iš bibliotekos jas visai šviežutėles, panašu, kad dar niekieno nevartytas...


Pažvelgusi į pastarąsias supratau: jei noriu Liutaurą sudominti daugyba ir dalyba, šios knygelės bus pats tas. Neklydau. Puslapis po puslapio įveikėme visą knygelę ir visą daugybos lentelę iki 12 (knygelė versta iš anglų kalbos, tai toks nelietuviškas formatas išėjo, bet mums tik į naudą). Liutaurui ši knygelė nepaprastai patiko (žr. video įrašo pabaigoje). Net klausė, ar nėra kažko panašaus kitiems dalykams, kaip, pvz., rašymui... Žodžiu, jei jūsų vaikui daugyba ir dalyba – iššūkis, labai rekomenduoju pasikviesti į pagalbą Šerloką Boną – bus smagu ne tik vaikui, bet ir jums. Išduosiu paslaptį, kad net aš sužinojau vieną kitą daugybos iš 4 ar 8 triuką. Jau nekalbant apie mano žinotą, bet tikrai ne visiems žinomą pirštų pagalbą dauginant iš 9.




Magdė labai norėjo imti iš brolio pavyzdį ir tą patį padaryti su analogiška sudėties bei atimties knygele, deja, jai pasisekė mažiau. Mat nors ant viršelio nurodyta, kad knygelė skirta vaikams nuo 7 metų, joje yra ne tik pirmos klasės uždavinių. Ji skirta visoms 1-4 klasėms, įskaitant ir paprastąsias bei dešimtaines trupmenas, ir neigiamus skaičius, ir reiškinius su vienu nežinomuoju. Tad entuziastingajai mergužėlei, deja, teko ne tik minėtos knygelės puslapiais prasieiti, bet dar ir prie tradicinių pratybų sąsiuvinių padirbėti... :)






Rašymas

Pratybų sąsiuviniai gelbsti ir kovoje su rašymo malūnais... Magdė galynėjasi su e, ė ir ie rašyba, Liutauras – su veiksmažodžių laikais. Kad smagiau būtų, įtraukiame žodinių žaidimų. Pvz., sukurti tris istorijas: viena jų turi būti vartojant esamąjį laiką, kita – būtąjį, trečia – būsimąjį laiką (žr. video įraše). Pasiseka visai neblogai. Ir tema „pačiupinėta“, ir vaikams smagu.





Dailė

Įveikus visas užduotis, smagu ką nors nekasdieniško nuveikti. Tam šį kartą labai puikiai tinka siūlų burbulai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad vaikams taip patiks juos gaminti... Liutauras net iškėlė idėją prigaminti tokių mokyklos Kaziuko mugei, jei iki to laiko karantinas pasitrauktų...



Nežinau, nežinau, ar entuziazmo čia jiems užteks abiems su tais bumbulais, nes jau vos kelis padarius kantrybė baigėsi... :D





Eksperimentai

Kantrybės užtat visada užtenka žaidžiant ir kvailiojant... :D 
Kaip jūs manote, kam gali būti skirta vonia? Atspėjote – sniegui ji taip pat tinka... Tiesa, sniego vonių nepriiminėjome, nors palakstyti po sniegą basomis bandėme. Grūdinomės, supraskite... :)
 


Tiesa, vonia nėra būtina norint sniego audrą ar sniego torto degustaciją surengti. Tam puikiai tinka ir didesnis dubuo... :))) Ypatingai skanu, pasirodo, sniegas su klevų sirupu. Su ką tik išvirtu šiltu kompotu – irgi visai nieko. O štai su šaldytomis uogomis – ne itin skanu. O jūs ar kada siūlėte savo svečiams sniego patiekalų?.. :D


Gyvenimas natūraliai padiktavo ir dar vieną žaidimą-eksperimentą. Tai – sniego tirpdymas ir jo garinimas. O jei dar pridėsite druskos, iš viso išeis magija... Liutauras, pvz., nežinojo, kad garinant sūrų vandenį druska neišgaruoja... Greta sūdyto sniego verdantis uogų kompotas irgi labai pravertė vandens distiliavimo ir spalvos „neišgaravimo“ pailiustravimui...

Virtuvė – geriausia vieta eksperimentams... :)


 
Žaidimai / susitikimai

Karantino sąlygomis ne taip paprasta rasti alternatyvas vaikams pažaisti su savo bendraamžiais, todėl labai džiaugiuosi, kad Liutauras ir Magdė taip laiku užmezgė ryšius su draugais, su kuriais gali žaisti bent jau virtualiame pasaulyje. Minecraft'as, kurio dėka šiemet vaikai sužinojo ne tik apie patį žaidimą, bet ir pramoko laikytis taisyklių, susitarti, ieškoti sprendimų, atrasti naujus dalykus bei juos ištirti, tapo savotišku gelbėjimosi ratu šiame keistame laikotarpyje. Todėl visuomet smagu matyti džiaugsmingus vaikų veidus, laisvai liejamas emocijas kartu gaudant kokį nors priešą ar grumiantis su netikėtai juos „užpuolusiais“ nelauktais svečiais. O paraleliai skaitomos knygelės apie šį žaidimą, žiūrėk, dar ir skaitymą po truputį padeda prisijaukinti... :)

Vis tik labai smagu buvo netikėtai išgirsti kaimynų automobilį, atriedėjusį patikrinti jų apsnigto vasarnamio stogų... Tad vaikai bent trumpam pasimatė, pasidžiaugė, prasiblaškė. :)


Tokios tam kartui žinios iš mūsų kaimo, kurių dalelę pabandėme, kaip visada, išsaugoti ir video formatu.


Iki susitikimo prie artimiausios pusnies saulei leidžiantis!