2019 m. sausio 27 d., sekmadienis

21-oj savaitė. Iš praeities į dabartį.

Žiemos vidurys. Nuostabūs, jau šviesūs rytai, kuomet rytmečio saulės nutvieksti šalčio kristalai gundo traukti kamerą... Saulutei pakaitinus jie greit ištirps, ir dings ta stingdanti magija... Nepastebėsi, pražiopsosi... Juo labiau, kad savaitė buvo iš tų, kur bėgi, leki, ir net nepastebi, kaip ir kur ji dingo...



Tačiau spėjame šnektelėti apie tai, kad ši žiema – tokia, kokia būdavo mūsų vaikystėje. Su daug daug sniego, su didesniu ar mažesniu šaltuku, rogėmis, slidėmis, pačiūžomis... Pastaruosius kelerius metus tuo pasigirti negalėjome, vis norėjosi bambėti, kad va, nebėra tokių žiemų, kaip mūsų vaikystėje kad buvo... Tad dvigubai smagu, jog laiko ratas prasisuko, ir vaikai gali pasidžiaugti tuo, kuo ir mes džiaugdavomės savu laiku. 

Grįžtame prie giminės medžio, tačiau šįsyk kiek iš kitokios perspektyvos. Imame savo „Amžių knygą“, kurioje iš anksčiau jau puikuojasi mūsų su vaikais nuotraukos. Dabar atėjo eilė tolimesniems giminaičiams: dėdėms, tetoms, pusbroliams, seneliams, proseneliams. Smagu matyti, kaip kai kurios datos jau ima ir persipina su istoriniais įvykiais – Kalantos susideginimu, Costa concordia laivo katastrofa ir kt...


Žiūrint į perspektyvą galiu tik spėti, kaip bus įdomu, kuomet knyga prisipildys ir kitų sričių įvykiais, atskleisiančiais pilnesnį vieno ar kito meto paveikslą... 


 

Kadangi šią savaitę kalbamės apie laiko tėkmę, tai ir dainelė į kompaniją...



Tradiciškai jungiamės prie mokykloje vykstančio edukacinio projekto „Geriausia kelionė“. Šįkart vaikus labiausiai paliečia pavyzdys apie suplėšomą ir atgal nebesuklijuojamą popieriaus skiaučių dėlionę. Taip ir mūsų poelgiai veikia aplinkinius – kažką sugadinti yra labai paprasta, bet vėl atstatyti taip, kaip būta, praktiškai neįmanoma.




    

Namuose tuo tarpu toliau tęsiame savo kaligrafinę kelionę. Pasiėmę plakatines plunksnas, jomis... piešiame. Rodos, nekalti paveikslėliai, tačiau jie labai lavina ne tik erdvinį suvokimą, smulkiąją motoriką, bet ir meilę raštui. Tandeminis mūsų darbas duoda tikrai neblogus vaisius. Pirmiausiai bandome apskritai prisijaukinti plunksną.


Liutaurui norisi apskritai išbandyti plunksnos galimybes, Magdė tuo tarpu siekia tobulumo – nusižiūrėjus elnią, įveisia visą jų būrį...


Tuomet ateina metas perkelti šiuos naujuosius įgūdžius į didesnį formatą. Imame didelį teptuką, ruošiame fonus, o tuomet į juos tupdome savo „žvėryną“. Taip mano paukšteliai nutupia Magdės pieštame fone, Magdės elniai apsigyvena mano pieštame miške, o šikšnosparniai atskrenda aplankyti mūsų visų trijų bendrai pieštų girios sutemų. Užduotyje turėjo matytis ir užrašai, tačiau vaikai nepanoro išpildyti šios dalies, tad aukojausi aš. Na, ta auka tokia, žinoma, man labai maloni, o kad jau pagavo įkvėpimas, tai šikšnosparniams ir eilėraštis dar gimė.




Kita užduotis buvo vėl tiesiogiai susijusi su rašymu. Aš mankštinau ranką prie raidžių su puošybos elementais, tuo tarpu vaikai „užsikabino“ už atskirų puošybos elementų. Nebežinau, kiek Magdė kalkės lapų jų pripiešė. Arti dešimties privedžiojo... Liutauras buvo saikingesnis, tačiau jis prisiminė mūsų anksčiau kopijuotus šriftus ir panoro grįžti prie jų. Vos galėjau vakare nuvaryti vaikus miegoti – taip norėjosi jiems tęsti pradėtą darbą... O kitądien prispyrė mane paimti segtuvą su visomis priemonėmis į smuiko pamoką.





Žodžiu, padirbėjo vaikai prie rankos lavinimo „pratybų“ iš peties. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Liutauras pagaliau išdrįso savarankiškai pats rašyti žodžius. Kažkam tai – nepastebimas ir nereikšmingas pasiekimas, bet ne mums. Nes ilgai to laukėme. :) Ir nesvarbu, kad su viena ar kita klaidele, su viena kita veidrodine raide. :) Nes iki šiol viskas buvo tik kopijavimo/vedžiojimo lygmenyje.

Baseinas lėlėms nuo šiol turi savo užrašą. :)

Na, o pasižaidę su raidėmis ir jų dekoro elementais, jungėme viską į krūvą. Tik visgi ne taip paprasta dar vaikams valdyti tą teptukinį rašiklį (brushpen), todėl linijų storiai per daug nesiskiria... O bet tačiau, gyvenime bus dar laiko tai išmokti. :)



Su Magde išsirenkame po žodį ir darome iš jo paveikslą.



 Magdė, tiesa, užsimano rašyti plonu flomasteriuku, todėl jai išeina visai įdomus šriftas.




Na, o savaitgalį sulaukiame kompanijos pasivažinėjimui rogutėmis nuo kalniuko. Seniai mus belankę Emilija, Sofija ir Matas kyla ir leidžiasi be atvangos – gražu žiūrėt... :) Žodžiu, žiema mėgaujamės pilna koja, kol sniego yra.


Visa kita kaip ir teka sava vaga... Skaitom, rašom, skaičiuojam, smuikuojam, žaidžiam, eksperimentuojam – gyvenam. :)


O kiek spėjam, pafilmuojam, su jumis pasidalinam.



2019 m. sausio 20 d., sekmadienis

20-oji savaitė. Laimė yra lapė?.. Arba: kai žiema užpusto laiką.

Pamenate, praeitą savaitę užvadinau „Laimingi valandų neskaičiuoja“. Tai, žinokite, šiai savaitei ši frazė tiktų dar labiau... Mat žiemos stichijai įsisiūbavus, savaitės pabaigoje buvome įkalinti namuose – kelio darbininkai nespėjo atsikasti iki mūsų kaimo galo ir atkasti mus. Ta proga tikrai valandų galėjome neskaičiuoti ir tiesiog mėgautis žiemos didybe namuose. Tiesa, ta laimė tokia sąlyginė... Tuoj suprasite, kodėl... :)



Sniego dušas – viena linksmiausių atrakcijų...



Nusprendė savaitgalį apylinkėse medžiotojai savo hobiu pasimėgauti. Suvažiavo, po miškus aplinkui su šunimis išsisklaidė, iš visų pusių varovai prišūkavo ir į mūsų kiemą atginė... lapę. Nežinau, ar tie medžiotojai ją išgąsdino, ar jos olą kokią išdraskė, ar lapiukams ką negero padarė, kad rudauodegė prie mūsų akių vieną po kitos višteles ėmė pjauti ir į mišką tempti slėpti. Netekom keturių savo numylėtinių. Kitas, išsigandusias ir išsislapsčiusias tuoj puolėm gaudyti, ieškoti visur, kad ir tų paskutiniųjų lapė nenuneštų. O kai jau į vištidę visos rastos buvo uždarytos (kol vienas gaudėm, tol gudruolė kitas pjovė... ), prasidėjo detektyvas. Ėmėm lapės pėdsakais sekti ir ieškoti, kur ši grobį paslėpusi. Patikėkite – įdomu buvo ne tik vaikams, bet ir mums. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tapsime tikrais pėdsekiais: sniege galima buvo įžiūrėti, kur lapė sėlina iš lėto, kur slysta nuo šlaito, kuria kryptimi eina, kur eina viena, o kur... su savimi kažką tempia. Šiuo atveju – papjautą vištelę. Pastarieji pėdsakai mus labiausiai ir domino. Sniegas mums tapo išsigelbėjimu, nes kitu atveju tikrai nebūtume radę, kur toliausiai į mišką skirtingomis kryptimis rudoji nusitempusi ir pakavojusi laimikius buvo. Tad galėjome bent skanaus sultinio išsivirti ir taip savo laimės atsargas atstatyti... Visgi gal tikrai laimė yra lapė?.. :) Gaila tik, kad nepavyko mums su ja susidraugauti nei taip, kaip A. de Sent Egziuperi siūlė... Gal dėl to, kad nekalbanti ta lapė pasitaikė?..

 Numylėtinė raibutė, dėjusi didžiausius, kiečiausio lukšto kiaušinius,
buvo viena iš tų, iškeliavusių anapilin...

Na, o dar prieš mus užpustant, keliavome per vadovėlio temas, dainavome seniau sukurtas daineles, kurios labai mums į temą dabar tiko. Įrašytos pernai vasarą, kuomet taip pat kalbėjome apie laiko tėkmę. :) 



Dar papildomai apie kalendorių kalbėjome, su keliamaisiais metais bandėme susipažinti, nors nesu tikra, ar vaikai iki galo suprato, apie ką tai... Nieko, paaugs, dar kartą pakalbėsime. :)


 

Kadangi, kaip minėjau, valandų laimingi būdami neskaičiavome, tai leidome sau ramiai, ilgai savo tempu užsibūti Sauliaus, Dovydo ir Saliamono istorijose. Šių trijų Izraelio karalių istorija Biblijoje ne trumpa, tad po truputį skaitėme, aiškinomės jų gyvenimų peripetijas. 


O dar ir nuostabią knygą įsigijome (ačiū Eglei ir Agnei už rekomendacijas), kurioje biblinės istorijos pateiktos... komiksų stiliuje. Negalėjau savo akimis patikėti, kai pamačiau, kad tokio formato geros kokybės knyga šiais laikais gali tekainuoti vos 3,20 Eur!.. Matau, kad prekyboje telikę vos keli egzemplioriai... Paskubėkite, jei ką domina.


 

Likus namuose, netrūko ir įvairaus plauko žaidimų. Vaikai traukė šachmatus, Monopolį, galvojo savus žaidimus, kuriuose pirko, pardavinėjo, keliavo, skaičiavo.

„Vulkanologų“ žygis į karštuosius taškus.
Kuriama kelionės strategija, kuriai puikiai tinka Didžiojo kanjono žemėlapis.



Stebėdama vaikus matau, kad karts nuo karto atsiranda nebe išorinė, bet vidinė motyvacija mokytis. Nors kartais ir labai sunku tiesiog stebėti neprimetant savų lūkesčių, tačiau tokie momentai primena, kad viskas vyksta savu laiku, jei neforsuojame ir juos palaikome. 

Liutauras vis dažniau pats paprašo eiti kartu pagroti. O dar taip neseniai reikėdavo įkalbinėti...

Smuiko pamokoj kartu su bendramoksliu Jurgiu.

Magdė pamėgusi smagų domino žaidimo variantą – Tri-omino, kuriame ne tik reikia sutaikyti skaičius, bet ir suskaičiuoti renkamus taškus.


Vyresnėlį gi užklumpu su planšete, kurioje šis pasileidęs matematinį žaidimą. Va taip – ramiai, niekam neliepiant, nespaudžiant.

Tad paskui sėdus prie namų darbų, užduotis įveikiame pakankamai lengvai...





Skaitymo įgūdžius ir toliau laviname su elementoriumi, kuris eina į pabaigą. Tad sukame galvas, ką čia paėmus toliau. Šukuosime namų bibliotekos lentynas pradžiai, įtariu.
Na, o ranką laviname ir toliau su Katino Teodoro pratybomis, kuriose dar likę pavienių raidžių neišvedžiotų, tačiau pradedame po truputį jungti ir raides tarpusavyje (kas kol kas sunkiai sekasi, bet žinau – po truputį įveiksime. Juo labiau, kad į pagalbą, kaip ir praeitą savaitę, imame kaligrafiją... Apie ją tuojau pat pratęsiu, o kol jos neįvaldėme, diktantus vis dar rašome didžiosiomis.



 

Jei pamenate, kaligrafijos kursą praeitą savaitę baigėme savos kūrybos šriftais. Šią savaitę gi turėjome užduotį pasigaminti spalvotų fonų ir pabandyti raidėms suteikti dekoratyvumo, o paskui iš vis to padaryti paveikslą su užrašytu savo vardu. Fonus visi kartu akrilo dažais tepliojom su didžiausiu užsidegimu.


Visa kita vaikams pasirodė kiek per sudėtinga, tad liūto dalį teko nudirbti man. Nesiskundžiu – tai man tikrai labai patiko. Priraičiau įvairių variantų raidžių, šeimynos vardų, o tada leidau vaikams išsirinkti jiems labiausiai patikusį, kurį perkėlėme ant spalvoto fono, ir tuomet jau reiškėsi patys vaikai. Jiems taip patiko rezultatas, kad reikėjo matyti jų reakcijas. Ypač Liutauro. Jis paprašė dar vieno fono ir dar sykį rašė savo vardą. Labai džiaugiausi šia užduotimi, nes Liutaurui jo paties vardas (nežinau dėl kokių priežasčių) vis dar sunkiai įveikiamas. Vis dar labai sunku įkalbėti jį patį savo vardą užrašyti. Todėl toks užsidegimas šiuo atveju buvo tikrai džiuginantis. 

 Mano rankos treniruotė

 Magdė mieliau išbando naujas plunksnas ir spalvotą tušą...

 Aš tuo tarpu į visas puses raitau vardų variantus.

 Pradžioje bandome ant juodraščių...

Liutauras, kaip visada, kuo greičiau skuba atlikti užduotį. Kita vertus, susikaupęs kaip niekad.

Magdė išsirenka variantą su širdele. 

Viską rėminam ir džiaugiamės rezultatais.


Jei ir patys norite praeiti šį kursą, užsiregistruokit į jį štai čia: KidsLetters.



Na ir, mums pasisekė, kad iki mus užpustant spėjome draugus prie Kernavės aplankyti. Dovydas su Saule ir Kotryna džiugiai mus priėmė, vaikai smagiai pasidūko lauke, išbandė vieni kitų roges, pabendravo, žodžiu, sėkmingai pasivažinėjom ir dar Kernavę visai prieš sutemstant spėjome aplankyti... Nuotraukos, aišku, neatspindi to sniego girgždesio, nei tos kvapą gniaužiančios gaivos, nei tų Kernavės piliakalnių didingumo. Na bet bent šiokiam tokiam vaizdeliui susidaryti dalinamės...


 Kuo statesnis šlaitas, tuo smagiau nuo jo nusileisti...

Rūškanas pavakarys Kernavėje...



Charakterio formavimas tokiais momentais, kai ilgėliau tenka praleisti visiems kartu namuose, tampa tobulai naudingu iššūkiu. Džiaugiuosi, kad nors ne dažnai, bet vis dažniau pasitaiko tokių sąmoningų ir supratingų akimirkų, kuomet vaikai patys pasisiūlo padėti ruošoje ar vienas kitam. Štai Liutaurui ima, kažkas „užplaukia“, ir jis pasisiūlo sesei suknelę išlyginti. Arba atkakliai nugali kovoje dėl vietos prie bulvių tarkavimo mašinos. 


Paprastos, bet pačios mieliausios tokios akimirkos. :) Ir tuomet galvoji – visai gerai ta žiema. Net ir tada, kai tave kelioms dienoms užpusto. :)


Pabaigai – trys minutės mūsų šios savaitės akimirkų. Tradiciškai. :)