Žiemos vidurys. Nuostabūs, jau šviesūs rytai, kuomet rytmečio saulės nutvieksti šalčio kristalai gundo traukti kamerą... Saulutei pakaitinus jie greit ištirps, ir dings ta stingdanti magija... Nepastebėsi, pražiopsosi... Juo labiau, kad savaitė buvo iš tų, kur bėgi, leki, ir net nepastebi, kaip ir kur ji dingo...
Tačiau spėjame šnektelėti apie tai, kad ši žiema – tokia, kokia būdavo mūsų vaikystėje. Su daug daug sniego, su didesniu ar mažesniu šaltuku, rogėmis, slidėmis, pačiūžomis... Pastaruosius kelerius metus tuo pasigirti negalėjome, vis norėjosi bambėti, kad va, nebėra tokių žiemų, kaip mūsų vaikystėje kad buvo... Tad dvigubai smagu, jog laiko ratas prasisuko, ir vaikai gali pasidžiaugti tuo, kuo ir mes džiaugdavomės savu laiku.
Grįžtame prie giminės medžio, tačiau šįsyk kiek iš kitokios perspektyvos. Imame savo „Amžių knygą“, kurioje iš anksčiau jau puikuojasi mūsų su vaikais nuotraukos. Dabar atėjo eilė tolimesniems giminaičiams: dėdėms, tetoms, pusbroliams, seneliams, proseneliams. Smagu matyti, kaip kai kurios datos jau ima ir persipina su istoriniais įvykiais – Kalantos susideginimu, Costa concordia laivo katastrofa ir kt...
Žiūrint į perspektyvą galiu tik spėti, kaip bus įdomu, kuomet knyga prisipildys ir kitų sričių įvykiais, atskleisiančiais pilnesnį vieno ar kito meto paveikslą...
Kadangi šią savaitę kalbamės apie laiko tėkmę, tai ir dainelė į kompaniją...
Tradiciškai jungiamės prie mokykloje vykstančio edukacinio projekto „Geriausia kelionė“. Šįkart vaikus labiausiai paliečia pavyzdys apie suplėšomą ir atgal nebesuklijuojamą popieriaus skiaučių dėlionę. Taip ir mūsų poelgiai veikia aplinkinius – kažką sugadinti yra labai paprasta, bet vėl atstatyti taip, kaip būta, praktiškai neįmanoma.
Namuose tuo tarpu toliau tęsiame savo kaligrafinę kelionę. Pasiėmę plakatines plunksnas, jomis... piešiame. Rodos, nekalti paveikslėliai, tačiau jie labai lavina ne tik erdvinį suvokimą, smulkiąją motoriką, bet ir meilę raštui. Tandeminis mūsų darbas duoda tikrai neblogus vaisius. Pirmiausiai bandome apskritai prisijaukinti plunksną.
Liutaurui norisi apskritai išbandyti plunksnos galimybes, Magdė tuo tarpu siekia tobulumo – nusižiūrėjus elnią, įveisia visą jų būrį...
Tuomet ateina metas perkelti šiuos naujuosius įgūdžius į didesnį formatą. Imame didelį teptuką, ruošiame fonus, o tuomet į juos tupdome savo „žvėryną“. Taip mano paukšteliai nutupia Magdės pieštame fone, Magdės elniai apsigyvena mano pieštame miške, o šikšnosparniai atskrenda aplankyti mūsų visų trijų bendrai pieštų girios sutemų. Užduotyje turėjo matytis ir užrašai, tačiau vaikai nepanoro išpildyti šios dalies, tad aukojausi aš. Na, ta auka tokia, žinoma, man labai maloni, o kad jau pagavo įkvėpimas, tai šikšnosparniams ir eilėraštis dar gimė.
Kita užduotis buvo vėl tiesiogiai susijusi su rašymu. Aš mankštinau ranką prie raidžių su puošybos elementais, tuo tarpu vaikai „užsikabino“ už atskirų puošybos elementų. Nebežinau, kiek Magdė kalkės lapų jų pripiešė. Arti dešimties privedžiojo... Liutauras buvo saikingesnis, tačiau jis prisiminė mūsų anksčiau kopijuotus šriftus ir panoro grįžti prie jų. Vos galėjau vakare nuvaryti vaikus miegoti – taip norėjosi jiems tęsti pradėtą darbą... O kitądien prispyrė mane paimti segtuvą su visomis priemonėmis į smuiko pamoką.
Žodžiu, padirbėjo vaikai prie rankos lavinimo „pratybų“ iš peties. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Liutauras pagaliau išdrįso savarankiškai pats rašyti žodžius. Kažkam tai – nepastebimas ir nereikšmingas pasiekimas, bet ne mums. Nes ilgai to laukėme. :) Ir nesvarbu, kad su viena ar kita klaidele, su viena kita veidrodine raide. :) Nes iki šiol viskas buvo tik kopijavimo/vedžiojimo lygmenyje.
Baseinas lėlėms nuo šiol turi savo užrašą. :)
Su Magde išsirenkame po žodį ir darome iš jo paveikslą.
Na, o savaitgalį sulaukiame kompanijos pasivažinėjimui rogutėmis nuo kalniuko. Seniai mus belankę Emilija, Sofija ir Matas kyla ir leidžiasi be atvangos – gražu žiūrėt... :) Žodžiu, žiema mėgaujamės pilna koja, kol sniego yra.
Visa kita kaip ir teka sava vaga... Skaitom, rašom, skaičiuojam, smuikuojam, žaidžiam, eksperimentuojam – gyvenam. :)
O kiek spėjam, pafilmuojam, su jumis pasidalinam.