2018 m. spalio 28 d., sekmadienis

8-oji savaitė. Ką valgo pasaulis?

Sekmadienio vakaras. Laikas, kuomet atsivertusi ateinančios savaitės planus užverčiu prieš tai buvusios savaitės temą ir bandau pasinerti į naują pasaulį. Kartais tai labai smagu, kartais – galvos skausmas, mąstant, ką įdomesnio ir turiningesnio galima būtų vaikams pasiūlyti, idant mokomoji medžiaga netaptų tik sausų faktų kratiniu ir, kaip Eglė gerai savo paskutiniame įraše pastebėjo, dedamais pliusiukais mokymo plane.

Taigi grįžtame į sekmadienio vakarą... Ateinančios savaitės tema – „Ką valgome“. Vadovėlyje siūloma kelionė po turgų, parduotuvę, po kepyklą. Hm... Mąstau: negi iš tiesų šiuolaikiniai septynerių metų vaikai nėra lankęsi turguje, parduotuvėje ar nežino, kaip kepama duona..? 
Tiek to – apsidraudimui kurią tai dieną klausiu vaikų, kokiuose turguose jie prisimena buvę. Maisto, drabužių, sendaikčių, knygų... Parduotuvės – juo labiau šiais laikais ne adata šieno krūvoj. Tiesą pasakius, nematau prasmės apie tai kalbėti. Tad mąstau, gal ant duonos temos „išvažiuosime“ šią savaitę, kita vertus – apie tai, kaip gaminama duona, kalbėta jau pernai ar net užpernai. Sukę n+k kartų yra vaikai filmukus apie duonos kelią mieste, kaime... Ir nors visai smagu būtų kada užsukti į kepyklą, kur kepama duona ar šviežios bandelės, tam kartui ir tai netapo mūsų savaitės smilga, ant kurios vėrėm visa kita.

Kur ten mes mintį pradėjome? Taip, tas pats sekmadienio vakaras. Imu į rankas G. Malerba „Maisto atlasą“ ir L. Guéry bei D. Godard knygą „Didysis pasaulio katilas“, kurios netikėtai pametėja mūsų savaitės idėją – keliausime po visų pasaulio žemynų virtuves. Na taip, realiai savaitės tam mažoka, tačiau trumpam prisilytėjimui ir fantazijai sužadinti, manau, visai pakaks. Tad kviečiu ir jus į šią nedidelę, bet smagią (bent jau mums ji tokia buvo) kelionę, praskaidrinusią lietingą ir šaltą besibaigiančio spalio savaitę.







Pirmadienį suskubau sužiūrėti, kaip galime išnaudoti knygose sudėtus pasiūlymus. Pasirenkame Kinijos (Azija) ryžius su daržovėmis, Senegalo (Afrika) vaisių vėrinukus ir Peru (Pietų Amerika) Bolivinės balandos paplotėlius. Australijoje gyvena mano trečios eilės pusseserė, kuriai skubu rašyti prašymą pasiūlyti kokį nors australų patiekalą mūsų savaitės projektui. Šiaurės Ameriką nutariame „ragauti“ per kanadietišką prizmę – Kanadoje gyvena vaikų senelio pusseserė, su kuria palaikome ryšius, tad susisiekiame ir su ja. Antradienį jau turime visą rinkinuką pagrindinių ir saldžiųjų patiekalų, tad raitojamės rankoves ir imamės darbo.

Nesu ypatingai gera kulinarė (mielai perleisčiau maisto gaminimą bet kam kitam, jei tik galėčiau), todėl pradedame nuo paprasčiausio patiekalo, kuriam nereikia kažko labai ypatingo. Tai – tradiciniai kinietiški ryžiai su daržovėmis.



Liutauras noriai dalyvauja visame procese, tuo tarpu jaunėlė savaip interpretuoja kulinarinę kelionę, į kurią leidžiasi naminio plastilino vedina...


Ryžiai paruošti. Skanaujame. Liutauras, ištuštinęs visą dubenėlį, prašo dar. Tuo tarpu sesei toks maistas visai ne prie širdies...

Kinietiškos lazdelės – neabejotina Azijos virtuvės dalis, tad pasirūpinam ir jomis. 

Paprastai mūsų namuose karaliauja įvairių žolelių arbatos (kavos praktiškai visai negeriame), tačiau tokia proga skanaujame iš dubenėlių žaliąją arbatą, įsivaizduodami, kaip tai daro tikri kiniečiai. Paskui pabaksnojame į Kiniją žemėlapyje ir sotūs keliaujame toliau.

Vakare mūsų laukia pažintis su Kanados skanėstu – sviestine tartalete. Vaikai puikiai žino iš Kanados ant mūsų stalo atkeliaujantį klevų sirupą, tad dabar štai žinosime ir šį tradicinį Kanados gardumyną, kuriam pagaminti ėmiau pačią paprasčiausią šaldytą tešlą – mėgstu viską daryti kuo paprasčiau. Išspaudžiau su dubenėliu apskritimo formos blynelius, dėjau juos į keksiukų formeles, o jau tuomet pyliau į jas įdarą. Ir nors radau internete, kad reikia valgyti tas tartaletes šaltas, mums labiau jos karštos patiko. Pabandykite kada pasigaminti – tikrai skanus saldumynas... Niam...



Kitos dienos uždavinys buvo susipirkti mažiau ar daugiau egzotiškus produktus, reikalingus kitiems patiekalams. Draugiškai su vaikais renkamės tai, į ką eilinę savaitę net nežiūrėtume. Mangai, ananasai, kokosų pienas, meksikietiški traškučiai, gvakamolė, kvinojos sėklos, kuskusas, dar šis bei tas keliauja namo. Vaikai apsipatenkinę čiumpa Meksikietiškus traškučius, kuriems paprastai kaip ne itin sveikam maistui sakome „ne“, na bet... ko nepadarysi dėl tos pasaulio skonių jūros...


Tiesa, gvakamolė lieka nuošaly – tekstūra vaikams sukelia įtarimų. Na ir gerai – mums su Darium daugiau lieka... :)

Pietums šįsyk renkamės Peru paplotėlius iš bolivinės balandos (kvinojos) sėklų. Į keptuvę keliauja morkos, poras, petražolės. Aš dar įmetu porą skiltelių česnako – paragavus pritrūksta kažko, tad kiek improvizuojame.


Sumaišome su kvinoja, įmušame kiaušinį, apkepiname, ir voila – ragaujame, skanaujame. Vaikai nesužavėti, o mes – net čepsime iš skanumo.


Tenka vaikams kažkaip kompensuoti tą nepatikusį patiekalą. Tad pjaustome nelietuviškus vaisius, laistome juos laimo sultimis, voliojame kokoso drožlėse, veriame ant pagaliukų ir žiūrime, ar turės pasisekimą. Turi! Valio! Nors ananasas pasitaikė ne pernelyg saldus, o apelsinas – ne itin sultingas, vaikams suėjo kaip už gryną pinigą...



Kitą dieną pietums gaminame patiekalą iš dar kitos kultūros – iš kuskuso, kuris nukelia mus į Maroką. Pasakoju vaikams savo prisiminimus iš kelionės po šią šalį, pilu saldžią mėtų arbatą, be kurios ši šalis man neįsivaizduojama. Arbatą vaikai užskaito, tuo tarpu kuskuso tik paragauja – vėl visas gėris lieka mums, suaugusiems, o vaikai prašo paprastų makaronų su padažu. 


Tenka reabilituotis ir vakarui ruošti „kažką skanaus“... Į vakaro meniu įtraukiame australietišką skanėstą Lemingtoną. Į svečius ketina užsukti Eglė su vaikais, todėl džiaugsmo dvigubai – smagu pasidalinti gardėsiais su draugais.


Visgi vakare iš Magdės išgirstu:
– Mamyte, žinai, man nelabai patinka tie kiti patiekalai... Gal gali pagaminti rytoj ką nors lietuviško...? Iš kokių nors grikių ar makaronų..?
– Gerai, – šypsausi, džiaugdamasi, kad vaikams miela lietuviška virtuvė, kuri gal paprasta, kartais nusibostanti, bet vis tik sava ir pažįstama. :) Juo labiau, kad jau spėjome susipažinti su tais kitų kontinentų patiekalais, su kuriais ketinome. Tad ramiai tęsiame savo savaitę, ir ateinančią dieną gaminame viską iš „lietuviškų“ produktų: bulvių, morkų, svogūnų, raugintų agurkėlių, darže vis dar žaliuojančių mėtų, kuriomis pagardiname kaimynystėje užauginto mums ėriuko kepenėles. Sumanymas buvo gaminti šį ėrienos kepenėlių troškinį, tačiau apkepinus kepenėles jos pasirodė tokios gardžios, kad nekilo ranka jų gadinti troškinant. Net vaikams suėjo saldūs kepenėlių gabalėliai. Turėsite kada ėriuko kepenėlių, – nepraleiskite progos paskanauti.

Europinis patiekalas. :)


Savaitės viduryje apsilankome bibliotekoje, iš kur pasiimame D. Kandrotienės knygą „Šaukšto Šmaukšto akademija“, supažindinančią vaikus su stalo etiketu, serviravimu, ydingais įpročiais prie stalo bei kitokiais niuansais. Per porą dienų perkremtame pusę, kitą paliekame ateinančiai savaitei. Beje, yra du šios knygos leidimai. Pirmasis, leistas Debesų ganyklos, man pasirodė mielesnis ir švaresnio dizaino, malonus akims, tuo tarpu antrasis leidimas – labai jau spalvotas, spaustas ant kreidinio blizgaus popieriaus, varginantis akis, nors jame ir daugiau įdomių iliustracijų pateikta.
Vaikai viso to įkvėpti savaip stalą dengia, gimtadienį tuojau pat žaidžia... Stalelis mažokas, bet ant jo – visa, kas būtiniausia: staltiesė, lėkštės, puodeliai, įrankiai, „vaišės“ ir net muzika, kad linksmiau būtų... :)


Kažkaip mėgdavau pasiguosti, kad sunkiai literatūrą prisijaukiname, tai štai, kažkokia kompensacinė savaitė išpuolė. Griebėm jautį už ragų ir perskaitėm C. S. Lewis'o knygą „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Kai vaikams pasakiau, kad visi mūsų bendražygiai ją jau perskaitę, tuoj susidomėjo. Taigi trys vakarai, ir baigta. Bandysime ir kitas šios serijos knygas po truputį perkrimsti.
O po knygos ir filmą smagu pažiūrėti. Tačiau, kas įdomu, – vaikai po filmo prašo dar kartą knygą paskaityti. Nežinau, kaip jūsų namuose, bet mes knygas vis dar skaitome po keletą kartų iš eilės... :)


  

Kaip apie maistą kalba anglakalbiai ir rusakalbiai? Žiūrim: Peppa Pig „Food“, „Lunch“ ir „The Market“; Tri kota: „Rinkinys apie maistą“, „Kulnarinis šou“, „Restoranas“.




Tiek įsitraukėme šią savaitę į tą maisto gaminimą ir skaitymą, kad nesutilpome su visa suplanuota veikla. Todėl džiaugiamės, kad kitą savaitę oficialiai atostogos, per kurias galėsime pasivyti ir ramiai atlikti tai, kas buvo praleista.

Istorijos kortelės šią savaitę liko dėkle, ištraukti spėjome tik vieną – apie Indiją ir induizmą. Įtraukėme ją ir į maisto temą. Ir nors indiško patiekalo jokio negaminome, tačiau kalbėjome apie indiškus prieskonius, šventas karves, dramblius ir Tadžmachalą, žiūrėjome filmuką apie tai, kaip dėvimi ryškiaspalviai sariai, klausėmės indų muzikos, prisiminėme mūsų labai mėgiamą filmą „Liūtas“ – apie berniuką, pasiklydusį Indijoje. Jei nesate šio filmo matę, nepraleiskite progos – nuostabi drama ne tik apie namų ilgesį, bet ir apie kitas gyvenimo vertybes.





Na, o po šiltų valgių, karštų ir spalvingų indiškų vaizdų pats laikas grįžti į realybę, į vis labiau pilkėjantį lietuvišką rudenį su trumpėjančiais vakarais. Penktadienį, po keleto lietingų dienų pagaliau prašvitus saulei, pasinaudodami proga traukiame susitikti su draugais miške. Ačiū miško mokytojai Jurgitai, suorganizavusiai šaunią vakarinę iškylą Pilaitės miške, kur gaminomės žvakides, nepaprastai įdomiame arbatinuke virėme kakavą, mėgavomės ja ir zefyrais, stebėjome šešėlių teatrą ir tiesiog bendravome... Kaip ten bebūtų, tokioje tamsybėje rudenį dar nebuvome buvę su vaikais. Labai įdomi patirtis. Nuvykite ir jūs kada pabūti vakarėjančiame miške. Garantuoju – vaikams įspūdžių bus kelioms dienoms. :) 

Žvakidės iš paprastų stiklainių, lipnios dvipusės juostos ir miško gėrybių. 

 Pasikvailiojimai prie šviesos.

Šešėlių spektaklį apie vienišą burtininką pristato Matas.

Beje, vasarą vis pamąstydavome, kad gaila, jog vakare, kai ima spindėti žvaigždės, vaikai jau paprastai miega. Jei ir jūs pražiopsojote žvaigždėtą vasaros dangų, neliūdėkite – užverskite galvą aukštyn vakare (tiesa, mieste, greičiausiai, jums koją kiš šviesos triukšmas) ir išvysite ne mažiau įspūdingą reginį – netruksite surasti Grįžulo ratus, taip pat gal aptiksite Venerą, Jupiterį ar Marsą.




Charakterio formavimą kaip atskirą darinį sunku išimti iš konteksto, nes tai vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, neišskiriant savaitgalių, atostogų ar įvairių nekasdienių situacijų. Vasara, kaip buvau kažkuriame įraše minėjusi, buvo nelengva – su užklupusia septynmečio krize, su galybe persikraustymo, įsikūrimo naujoje vietoje iššūkių, su senelio atsikraustymu ir atsiradusia trijų kartų po vienu stogu trintimi. Tačiau ar rudens ramybė, ar tiesiog atėjęs tam tikras laikas sudėliojo viską į savas vietas. O aš stebiu kelias valandas be perstojo žaidžiančius ir nei karto nesusipešančius savo bambizus ir netikiu: negi iš tiesų ateina tas laikas, kai nebereikia peštis dėl žaislų, dėl pasirinktų vaidmenų, o iš tiesų pradedama bendradarbiauti?.. Negi iš tiesų pasitvirtina G. Neufeld'o teorija apie bendraamžių įtaką, o tiksliau, šiuo atveju, apie tai, kad kuomet vaikas nebūna ištisai tarp bendraamžių, jis pradeda ir elgtis kitaip? Nežinau, ar tai tik sutapimas, bet nuo tos dienos, kuomet baigėsi kasdieniai vasariški bendravimai su bendraamžiais, sumažėjo ir įtampos, ir erzelio, ir pykčio priepuolių. Vaikai tarsi ūgtelėjo. Dabar belieka žiūrėti, ar tai – ne koks laikinas „nesusipratimas“. :) Laikom špygas ir viliamės, kad viskas – tik į gera. :)




Kartais tenka spręsti rebusą: ar pasirinkti mažiau, bet tai, kas bus atlikta vaiko su malonumu, ar tai, kas turėtų būti lyg ir daugiau, geriau, tačiau kas bus atlikta su didžiuliu nenoru... Savaitės pradžioje Liutaurui labai jau nesinorėjo vedžioti raidžių. Išsiprašė grįžti prie ornamentų vedžiojimo. Tad darome vieną žingsnelį atgal, vėliau žingsniuojame toliau...


Išbandome parkerį. Vis tik pieštuku rašyti smagiau... Tebūnie tam kartui.

Kas galėjo pagalvoti, kad O raidės uodegytės bus didžiulis iššūkis...




Su matematika po praeitos savaitės gausos šį kartą kažkaip kukliai. Nelabai kaip išlipome iš vadovėlio ribų...




  

Tuo tarpu mano mažieji dailininkai šią savaitę visaip kaip gražino savo pasidarytą namelį, dekoravo jo vidų, lipdė visokias žvakides iš plastilino, karpė, klijavo.

Namelis iš dėžių. Universalus žaislas.

Tortai, žvakidės ir kiti rudeniški elementai.

Lipdinių eskizai nameliui. 

Telefonų inžinierius kuria naujus „produktus“...



Su muzika šią savaitę draugavome naudodamiesi planšete. Vaikai prisiminė jau anksčiau mūsų čiupinėtą „Piano Maestro“ programėlę, kurioje jaukinamės ritmą, natas, tobuliname akių-rankų koordinaciją.





Eksperimentai šiai savaitei optiniai. Vienas jų – supažindinantis su animacijos principais ir atskleidžiantis, kaip akys priima informaciją. :)


Darėm dar vieną – su pranykstančiu tašku, tačiau vaikai kažkaip nepagavo esmės... O jūs pabandykite – galite tiesiog ant popieriaus nusipiešti du juodus taškus apie 10 cm atstumu vienas nuo kito ir, uždengę dešinę akį, per ištiestą ranką žiūrėti į dešinįjį tašką. Artinkite po truputį lapą prie savęs tol, kol kairysis taškas išnyks iš regėjimo lauko. :)

Savaitė buvo išties kupina žaidimų, atradimų ir suvokimų. Daug kas čia į aprašymą netilpo, kai ko nespėjome, o kaip bandysime atsigriebti per ateinančią atostogų savaitę, sužinosite kitą sekmadienį. :)

2018 m. spalio 21 d., sekmadienis

7-oji savaitė. Rudens gėrybės ir kitos saldybės

Ruduo su savo rytinių ir vakarinių rūkų magija kuria stebuklą. Atsikeli iš lovos, iškeli koją į lauką, ir ta rudeninė ryto gaiva tiek jėgų suteikia, kad, atrodo, kalnus nuverstum... 


Tik štai būnant su vaikais tie kalnai dažniausiai taip greitai subyra, kad, regis, visą dieną po gabalėlį kol surankioji, kad vėl tą kalną atstatytum, tai jau ir į kalną nebepanašu. Suplanuoji iš ryto, kad po pusryčių padarysi tą, aną, o štai kaimynų berniukas netikėtai užsuka, ir per tūkstantąją sekundės turi sumoti, ką atsakyti: jei neišlaikysi ribos ir griežtai nepasakysi, kad žaisim tik po to, kai atliksim, kas būtina, žiūrėk, jau šaukštai po pietų – vaikai išsibėgiojo žaisti, palikdami svajonių kalną nepajudintą... Ech... Lauki kitos dienos, su viltimi atsigriebti. O kitą dieną, žiūrėk, ir vėl koks nors iššūkis. Mokaisi ir mokaisi – kiekvieną dieną: brėžti ribas, laiku sureaguoti, klysti ir vėl bandyti iš naujo. 

Viltis vis tik yra. Liutaurui šią savaitę iškrito abudu viršutiniai centriniai kandžiai. Tai jei tikėti vaikų brandos teorija, kai dar du dantys iškris, būsim visai pasiruošę mokslams... O kol tai įvyks, neriam į šios savaitės temą apie visokiausias kūrinijos dovanojamas gėrybes.




Toliau sekame istorijos kortelėmis, kuriose šią savaitę dvi biblinės temos ir dvi pasaulietinės. Pataikydami į savaitės temą, skaitome apie Juozapo uždarymą į kalėjimą, faraono sapnų aiškinimą, derliaus ir bado metus, Egipto priespaudą. Liutauras vis dar bando suvokti, kas yra vergovė ir kaip ten tie vergai vis tik negalėjo pabėgti. Nes pats vaikinas įsivaizduoja, kad pabėgtų iš ten...


Taip pat mokomės citatą apie malonius žodžius, kurie yra saldūs kaip medus. Ir nors šiais laikais atsiranda teorijų, kad net medus yra labai nesveika, nes juk tai iš esmės cukrus, mes tikime Dievo žodžiu, kad medus – sveikata kaulams. O kauluose kas pas mus gaminasi? Raudonieji kraujo kūneliai, be kurių organizme nebūtų išnešiojamas deguonis, ar ne?..

Kol aš repetuoju, bandydama ištaikyti tą stebuklingai tylią pusę minutės, reikalingos įrašui, vaikai jau, žiūrėk, ir išmoksta.





Tolesnės mūsų istorijos kortelės siūlo pažintį su Kinijos Šangų dinastija ir Hamurabio teisynu. Vėl vartom istorijos atlasą, kur mūsų žvilgsnis krypsta Kinijos link. Kalbamės apie tai, kiek toli per porą tūkstantmečių nuo Sukūrimo žmonės nuklydo nuo Edeno sodo. Šangų dinastija, garsėjusi žalvario panaudojimu, iš kurio gamino indus ir aštrius bei patvarius ginklus, nukelia mus į kovų erą – žiūrim dokumentinio filmo ištraukas apie tai.


Pažintis su Hamurabio teisynu – trumpa. Tačiau joje – savotiškas pasikartojimas to, su kuo esame susipažinę anksčiau. Vaikai atpažįsta, kad jame – mūsų prieš mėnesį čiupinėtas dantiraštis.


  

Vadovėlis siūlo pakalbėti apie darbų užbaigimo svarbą. Taip taip, tema, manau, opi ne tik vaikams. Progų apie tai pašnekėti galima rasti, man atrodo, kiekvienoje dienoje. Mums gi nusišypsojo laimė tai padaryti tuomet, kai reikėjo sumontuoti keturias naujas kėdes. Vaikai labai noriai dirbo, ginčydamiesi, kam teks daugiau varžtų, kad, ginkdie, tik niekas neliktų nuskriaustas. Gerai, kad vienoje kėdės pusėje varžtai buvo trys, tad nesunku buvo pasidalinti – vienas Liutaurui, antras Magdei, trečias – man. Tačiau štai į duris pabeldė kaimynų berniukas... O tai tau... Mano dienos planas ir vėl galėjo žlugti per akimirką, tačiau išmokusi savaitės pradžios pamoką apie nenuverčiamus kalnus tuoj paskubu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti stop.
– Pala, pala... O kas kėdes baigs sukti?
– Bet taigi Liudas atėjo... Mes gi einame žaisti... – Bandė nusiplauti rankas mažieji.
– Tai labai puiku – Liudas mums gali padėti susukti kėdes arba palaukti, kol mes baigsime, ar ne, Liudai? – bandžiau išlaviruoti. – Juk mums visiems čia taip puikiai sekėsi, mes tokia puiki komanda buvome, be to, ir kėdė vos viena teliko...
– Na gerai jau gerai – pakankamai geranoriškai nusileidžia vaikai... – Liudai, va, imk atsuktuvą, tuoj aš tau parodysiu, kaip čia reikia sukti, – greit į pasikeitusią padėtį reaguoja Liutauras, o Magdė jam tuoj antrina, kad čia tikrai nesunku.
Žodžiu, ir vaikai, ir aš, panašu, pamoką apie darbus ir jų užbaigimą pramokome...


O po tokių rimtų darbų riekia pasistiprinti. Ne bėda, jei mama ne itin nori antrą sykį dienoje kepti blynus. Vaikai juk patys puikiai gali prisikepti blynų sau ir kaimynui pavaišinti. Tu tik, mama, eik... ten... kur nors... į daržą, kokių darbų pasibaigt, o mes čia valgyt pasidarysim... :)


O tada imsimės kartoninių dėžių, kurios atliko nuo kėdžių... Juk tai – tokia puiki medžiaga namelio statyboms! 





Neišradinėdami dviračio, per kalbos subtilybes keliaujame pasikliaudami vadovėliais. Aptariame nedidelius tekstukus apie Roko su seneliu renkamus obuolius, apie skanias morkas iš močiutės daržo, čia pat patys išsikepame morkų pyragą, skaitome, rašome, duonos neprašome...

Magdė ir jos mėgiama „Labas, raide“ knygelė.

Ranką mikliname įvairiose pratybų knygelėse.
Mėgstamiausia – P. Kulvi „Rankos lavinimo pratimai 5-7 metų vaikams“

Tuo tarpu su Liutauru toliau vedžiojame raides. Įveikiame N ir U. 


Imamės garsinės analizės – rašome diktantą iš trumpų žodžių. Kadangi kol kas rašome ne rašytinėmis raidėmis, galime pasirinkti įvairesnius žodžius nei siūlomi pirmieji diktantai metodinėse knygelėse. Tiesa, diktantas dienoje kažkaip spontaniškai gimė, neturėjome po ranka sąsiuvinio, tad pasičiupome pratybų sąsiuvinio viršelį, čia pat brūkštelėjome linijas ir užrašėme.


Beje, ilgai svarstę nupirkome vaikams taip vadinamą augantį satalą, kurį galima pakreipti tam tikru kampu, kad akims ir nugarai būtų sveikiau nei sėdint prie įprasto valgomojo stalo, kuris vaikams paprastai esti per aukštas. Tad dabar abu susėdę patogiai raides raito... Nauji tie stalai ne pigūs, bet persiėję per skelbimus galite rasti kelis kartus pigesnį, tačiau ne ką prastesnį. ;)





Kiek atsigriebėme ir su literatūra. Savaitės pradžioje, užbėgdami įvykiams už akių, užkabinome kitos savaitės temą apie duoną. Skaitėme eiliuotas K. Kubilinsko pasakas, kurių tarpe yra ir „Vilko duona“ (tik vėliau atradau, kad ji yra ir įgarsinta). Pastaroji vaikams nepaprastai patinka. Esame ją skaitę ir anksčiau. Kažkada net pradžią mintinai mokėjome, o dabar štai tiesiog mėgavomės. Man pačiai ji irgi smagi, todėl kol vaikai ką nors knibinėja ar kokiais traukinukais žaidžia, aš skaitau. Deja, bet mums idiliškai susėsti ant sofos su knyga rankose neišeina. „Vien tik sėdėti ir skaityti? Bet juk tai – laiko švaistymas“ – panašiai taip galvoja mano vaikai... Todėl jei noriu ką nors paskaityti jiems, paprastai siūlau užsiimti kokia tylia veikla. 

Prisiminėm ir R. Skučaitės eilėraštukus apie rudenį. Labai smagi mūsų mėgiama jos rinktinė „Žvangučiai“.

Na, o savaitei įsibėgėjus čiupome P. Socha knygą „Bitės“. Taip, taip, čia viena iš tų didelių „Debesų ganyklų“ knygų, kuri netelpa į lentyną...


Per kelias dienas, žinoma, jos neįkandom,  tačiau ir tiek, kiek paragavom, mums užteko. Tai, ką dar darėme šia tema, pamatysite kiek žemiau. O tam kartui keliaujame toliau.


 

Užsienio kalbas toliau jaukinamės kartu su kiaulaite Peppa ir trimis katinėliais. Šiai savaitei renkamės šias serijas: Fruit day bei Potato City ir Урожай.




Tuo tarpu matematiką ir veiksmus iki dešimties bandome prisijaukinti visokiais įmanomais būdais. Vadovėlinė medžiaga, įvairios matematinės kortelės, Khan Akademija, mobili Abacus programėlė, Math-U-See kubeliai – išbandėme šią savaitę viską, rodos, ką turėjome... Ale vis tiek paklausus, ką pridėti prie septynių, kad suma būtų dešimt, galvoja, galvoja, susinervina, iš naujo galvoja... Tad ilgai ir nuobodžiai mokomės toliau – kol įsisės į galvą visi tie skaičiukai.


Magdė išbando Kahn akademijos platformą

Atspausdinau pabandymui skaičių iki 10 „Tackling tables“ sudėties kortų rinkinį.

Abacus skaičiavimo sistema – pagrįsta kiek kitokiais skaičiavimo principais.
Vaikams labai patinka, tad mankštinam smegenis ir taip.

Taip pat susipažįstame su teigiamais ir neigiamais skaičiais.


Kankiname pratybas.

Na ir tradiciškai – skaičiavimo dainelės. Praeitą savaitę nebespėjau įkelti skaičiavimo kas septynis, tai šiuokart dvi iš karto. Abi kiek panašiai rudeniškai melancholiškos, kiek nuo slogos prikimusiu balsu, na bet ir toliau bandau laikytis principo, kad geriau daryti netobulai nei iš viso nedaryti. :)






  

Tęsiame pažintį su cheminiais elementais. Tam katui – du metalai: galis ir aliuminis. Prisipažinsiu, – aš iki pernai nežinojau apie galį nieko. Kol neužkliuvome už filmuko apie jį... Dar galite pažiūrėti, kaip aliuminis reaguoja su tuo galiu – įspūdinga... Taip pat pasižymėjome lentelėje ir silicį, kurio yra smėlyje, molyje, akmenyse. Ar žinojote? Aš tai ne...)


Vadovėlis tuo tarpu mus veda per pažintį su vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Tuo pačiu įtraukiame ir praktikos „darbus“. Kaip tik sodiname savo sode šermukšnius ir aronijas. 


Magdė išsijuosusi padeda tėveliui kasti duobes, laistyti, tuo tarpu Liutauras greitai pareiškia, kad čia jam labai nuobodu ir pabėga... Grįžę namo randame vaikiną įnikusį į konstruktorių – iš varikliuko ir kempinėlės ėmė ir pagamino jaunasis racionalizatorius „automatinį flomasterių valytuvą“...






Nepamenu, kada paskutinį kartą vaikai taip buvo įsitraukę į veiklą, kaip šią savaitę. Vos spėjau paskui. O prasidėjo viskas nuo Džiuzepės Archimboldo darbų. Man tereikėjo juos vaikams parodyti – visa kita jie pasigavo patys. Iš karto čiupo karštų klijų pistoletą, krūvą vaisių, kaštonų bei lapų ir pradėjo improvizuoti. Beje, ne per seniausiai sugedo mano karštų klijų aparatas, tad teko ieškoti naujo. Kadangi vaikai labai kaulijo, kad ir jiems nupirkčiau, paėmiau jiems pačius pigiausius, mažiausius. Aj, galvojau, net jei ir prastai veiks, nebus gaila. Ir ką jūs sau galvojate – tie mažučiai pistoletukai su plonomis klijų lazdelėmis veikia žymiai geriau nei mano buvęs, dešimt kartų brangesnis. Va taip vat. Žodžiu, rekomenduojame – mums labai pasiteisino. Daug geriau tie klijai įkaista, žymiai efektyviau klijuoja. O ir šiaip yra lengvučiai, paprasta su jais bet kur prieiti.

Žodžiu, mūsų namuose visą savaitę virė kūrybinis komandinis darbas. Pradėjome nuo portreto, baigėme meškų su medumi fontanais, parkais, laivais ir automobiliais... :D


Topinambas, bulvės, paprikos, obuoliai, lęšiai, saulėgrąžos, kaštonai, lapai.

Kopūstinė improvizacija automobilių tema

Bananinis sūrio skonio burlaivis.

O tuomet atėjo eilė medaus tematikai... Kadangi turėjome nusipirkę geltonų klijų juostelių, jos puikiai tiko medui „daryti“. Vaikai taip įsitraukė į visą šią temą, kad gražu buvo žiūrėti. Idėja vijo viena kitą, intarpuose skaitėme ir vartėme knygas apie bites, žiūrėjome filmukus apie tai, kaip bitės auga ir formuojasi, kaip šoka savo šokius, kopinėja medų, kokių keistų rekordų kartais siekia bičių mylėtojai; tuo pačiu Rimskio-Korsakovo „Kamanės skridimo“ pasiklausėme. Žodžiu, ši tema buvo mūsų savaitės saldainiukas. Vaikams didžiulį (ne visai gerą) įspūdį padarė tai, kad medus yra dalinai bičių seilės. 

Meškų puota prie medaus

Meškos, ketinančios atakuoti avilį su medumi




O po rimtų darbų reikia ir pažaisti. Vaikai netikėtai prisiminė mūsų statytą spektaklį. Prašo vėl ką nors statyti, bet man kol kas galvoj netelpa, kas tai galėtų būti ir į kurią dienotvarkės vietą tai galima būtų įterpti... :)


Traukinukai – kita žaista, išžaista ir peržaista tema. Po visus kambarius vingiavo bėgiai, keitėsi traukinių sąstatai, maršrutai, vyko įvairios mašinistų intrigos.


Na ir, žinoma, laboratorija. Kaip gi be jos.


Žaidžia vaikai ir išėję pasivaikšioti. Yra čia pas mus tokios mažos vietinės kapinaitės su metaliniais vartais, visuomet žadinančiais vaikų fantaziją. Juk taip smagu pažaisti kad ir policininkus-vagis, įsivaizduojant, kad tie vartai – tai kalėjimo grotos... :)

Policininkai, sergintys įėjimą į kalėjimą...







Nors praeitą savaitę mūsų namuose skambėjo įvairūs būgnai būgneliai, tai turėjo būti šios savaitės tema. Tad papildom savo žinias šįsyk teoriškai. Pradžiai – trumpas filmukas apie būgnų šeimą. O tuomet atsiverčiame iliustruotą Pasaulio muzikos instrumentų enciklopediją ir mums atvimpa lūpa... Ohoho, brolyti... Tokios gausybės būgnų būgnelių, takškynių ir kitokių podynių mes čia rasti nesitikėjome: idiofonai, beldžiamieji pagaliai, barškalai, žvangučiai, varpai, gongai, plieniniai būgnai, ksilofonai, litofonai, metalofonai, lėkštės ir kastanjetės, pliauškės, trinamiji, braukiamieji instrumentai ir tik pačioje pabaigoje – mūsų tradiciniai mušamieji orkestro instrumentai. Nieko sau, ką?..


Na bet tam kartui tiesiog perbėgam per juos akimis, nes į visus įsigilinti ir įsiminti tikrai dar per sudėtinga mažiems vijurkams. Juo labiau kad ir enciklopedija, kaip nurodo autoriai, orientuota į gimnazistus.



Derliaus temai ir obuolių pjaustymui labai tinka eksperimentas su obuoliu, kurį reikia pabandyti pjauti ore. Kaip mums sekėsi tai padaryti, o ir apskritai – kaip čia kas pas mus vyksta, kai visi susistyguojame, galite pažiūrėti šiame trumpame reportaže.


Neapsigaukite – ne visada viskas taip sklandžiai po mūsų stogu einasi. Tačiau taip jau yra, kad kai viskas ramu, filmuoti yra paprasčiau nei tada, kuomet reikia gęsinti gaisrus, derėtis ar taikyti kitokias situacijos valdymo priemones.

Kadangi po šios savaitės įsijungė kažkoks antras kvėpavimas, tad atostogų (jei ryte atsikėlusi nepersigalvosiu) visgi dar nedarome, todėl vėl sakau iki greito. ;) Linkėjimai nuo Magdės: