2018 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

12-oji savaitė. Kasdieniai darbai, Litexpo paroda.

Iš tiesų, kaip jau vakar minėjau, praeita savaitė buvo kitokia. Iškrentanti iš bet kokio ugdymo plano konteksto. Nes... Teko galutinai perkraustyti likusius mieste daiktus ir paruošti butą remontui... 

 Mano rankdarbių spinta, kurią prieš šešerius metus
Liutauras padėjo tėveliui surinkti, vėl beveik išardyta... :)

Žodžiu, kaip suprantate, buvo mums ne iki ugdymo planų. Teko mesti viską į šalį ir griebti jautį už ragų. Reikėjo paskubėti sudėlioti viską (kas dar buvo bute likę) į dėžes, išsivežti stambiagabaričius baldus, paveikslus, veidrodžius... Kraustausi gyvenime jau vienuoliktą kartą, todėl sistema kaip ir „atkalta“ – dėžės sunumeruojamos, kiekvienas įdėtas daiktas atsiduria sąraše, vėliau padėsiančiame rasti konkrečius daiktus iki tol, kol ateis laikas visas dėžes išpakuoti. Krovininio autobusiuko nuoma, daug fiznio darbo vaikštant pirmyn atgal viską pakraunant, o paskui ir iškraunant. Na, kas kraustėsi bent kartą, mane supras...

Vaikams vis ši situacija – šioks toks kantrybės ir išradingumo iššūkis – rasti tuščiame bute kuo užsiimti. Tačiau iššūkis šįsyk labai sėkmingai įveikiamas balkono spintoje radus mūsų visai pamirštus iš pusbrolio Andriaus paveldėtus riedučius! Kaip smagu, kad jie – kaip tik tokių dydžių, kurie tinka abiems vaikams!


Jais pasivažinėti tuščiame bute – svajonių svajonė. Žodžiu, reziume tokia: dvi dienos praktikos, ir vaikai jau puikiai rieda! Тaip, kad net ištempia mus vieną vakarą į žaidimų aikštelę netoli naujųjų namų, idant galėtų prasilėkti ir po atviru dangumi. :)



Visoje toje sumaištyje nepraleidom tik pagrindinių akademinių uždavinių: rašymo, skaitymo, matematikos ir smuiko. Šis tandemas – privalomas, kas benutiktų...


Ir, kas įdomiausia, Liutauras „užsikabina“ už rašymo. Be jokių raginimų pats ima pratybų sąsiuvinius, ima ir vedžioja visus skaičius iš eilės: 5, 6, 7, 8, tada kviečiasi mane į kambarį ir giriasi savo pasiekimais... Žiūriu ir stebiuosi, koks čia fenomenas vyksta... :) Kliba penktas dantis – negi brandos teorija pasiteisins visu šimtu procentų?.. 

Aplinkai pakeisti ir kiek atsipūsti savaitgalį ištrūkstame į Litexpo parodą „Vaikų šalis“. Deja, negaliu pasigirti savo nuovoka šioje vietoje, nes jau antrą kartą tinkamai nesusiorientuoju Litexpo erdvėse – kaip vieną kartą pražiopsojau visą didžiulę salę knygų mugėje, taip šįkart pražioplinom edukacinus užsiėmimus kitoje... Užsibuvom per ilgai žioplinėdami po ekspozicijos salę, o kai iš jos išėjom, susivokėm, kad viskas eina į pabaigą ir nelabai ką daugiau pešim... 

Trumpa anatomijos pamokėlė.

Piešimas smėliu – smagi patirtis...

Įdomus „žalias“ sprendimas „Laivų mūšiui“.
Čiupkite kokią picos dėžutę prie progos ir – pirmyn!

Patvarūs korio kartono nameliai ir pilys iš Hocopack kompanijos – jaukios žaidimų erdvės.

Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vargiai Liutauras būtų prisijungęs prie tų edukacijų – kuomet aplink triukšmas, vaikinas nieko nenori – praeina abejingas pro daugelį dalykų, kurie galbūt patrauktų būnant tyloje. Salėje, kurioje vyko prieš mums ateinant įvairios edukacijos, randame Geležinkelio IT akademijos stendą su galybe radio bangomis valdomų traukinukų. Kadangi visi plius minus skirstosi, žaidėjų aplink vos vienas kitas. O tai reiškia, kad galima atsižaisti į valias... Tą Liutauras ir daro... ištisą valandą... Net striukę pamiršta nusivilkti – taip įsitraukęs jaukinasi radio bangų valdymo pultą, traukinukų patvarumą ir išcentrinių jėgų ribas... Laimės – pilnos kelnės!



Kadangi Magdė – ne tokia aistringa valdomų traukinukų mėgėja, su ja tuo metu bandome kitas veiklas – kinietišką rašymą tušu, apsilankymą pripučiamame planetariume, kur žiūrim 20-tieс sminučių filmą apie žvaigždes ir planetas. Ir nors filmas – nelabai kuo ypatingas, patirtis, gulint ant žemės ir žiūrint filmą užvertus į viršų galvas – vis kitokia.


Kinų kaligrafės dovana Magdei – jos vardas kinietiškai. :)

Žodžiu, mielieji, gyvenimas jau toks – kartais ima mus ir įmeta į neišvengiamybės gniaužtus. Kita savaitė nusimato panaši – mokysimės dar didesnės kantrybės, atsargumo, savitarpio pagalbos, derinti darbą su malonumu, atlikti praktines buto remontavimo užduotis. Liutauras tokios patirties jau šiek tiek turi – prieš gimstant Magdei uoliai darbavosi teptuku perdažant sienas. Dabar galės ir kitokius darbus išbandyti. Tad laukite tęsinio.

2018 m. lapkričio 24 d., šeštadienis

Kas gyvenime svarbiausia?

Įdomi buvo savaitė. Ne namuose. Veikiau mano mintyse. Kai daug fizinio darbo (paskutiniausieji kraustymosi iš miesto galai ir pasiruošimas remontui), mintys turi erdvės judėti ir kiek atsitraukę nuo buities pradeda pintis viena su kita, atranda viena kitos galą ir susimezga į naujus motyvus. 

Foto šaltinis

Mirė Eimuntas Nekrošius. Talentas, kurio liūdėjo visa Lietuva, pradedant prezidente, baigiant eiliniu žmogeliu, tokiu kaip aš. Nors per pastarąsias savaites iškeliavo anapilin ir dar trys Lietuvos teatro žvaigždės, jos visgi neprilygo pirmajai. Todėl apie kitas tris nekalbėsiu. 

Asmeniškai E. Nekrošiaus nepažinojau. Tačiau nuo pat vaikystės daug apie jį girdėjau (namuose nuolat lankydavosi aktoriai, dirbę pas šį režisierių), o vieną kartą dar ir prasilenkėme – buvo neseniai įsigijęs butą toje pačioje laiptinėje. Visi jau prieš dvidešimt metų apie jį kalbėjo kaip apie nepaprastai talentingą menininką. Tačiau man tuomet tai nelabai rūpėjo. Teko matyti keletą jo spektaklių, kurie tikrai buvo įspūdingi man kaip vaikui, paauglei. Tačiau pačiu režisieriumi kaip žmogumi niekada neturėjau progos pasidomėti. Ir štai šią savaitę, kuomet žiniasklaida į paviršių iškėlė galybę su juo susijusių straipsnių, interviu, „užsikabinau“ ir aš. 

Yra žmonių, kuriuos nervina jo lėta kalbėsena, ilgos pauzės – jei nežinotum, kas jis toks, šis portretas atrodytų toks netgi visai „nesėkmingas“ žiūrint iš „normalios“, vartotojiškos pozicijos. Bet štai – jis vis tik laikomas genijumi. Ir aš bandau įminti tą jo mįslę. Nežinau, ar tai tiesa, bet drįsčiau manyti, kad jo mama (tėvas anksti mirė) nevertė jo būti kitokiu. Ji negrūdo jo į būrelius, lavinančius iškalbą, gebėjimą greičiau mąstyti, daugiau socializuotis, kad tik taptų kuo panašesniu į kitus. Įtariu, kad jam buvo leista ramiai augti tame Pažobrio kaime, paskui – Šiluvoje, stebėti gamtą, mąstyti, gilintis į jį supančią aplinką ir viską gerti, dėtis į save, kitaip tariant – „nieko neveikti“ ir švaistyti dienas „veltui“. Tokiu būdu tampant „visai ne kompanijos žmogumi“. Kalbu, žinoma, kiek su skepsiu. Bet, tikiuosi, jūs mane suprantate. 

Mąstau apie vaikus, kurie sutverti būti kitokie, nei iš jų reikalauja pasaulis. Jie sutverti mąstyti, būti lėti, mokantys į viską įsigilinti, išjausti, būti vieni ir, atėjus laikui, visa tai atiduoti kitiems. Deja, tokie vaikai dažnai lieka nesuprasti. Iškritę iš konteksto, iš nežinia kur vedančių lenktynių. Vardan ko? Kad pasivytų kitus? O jei pasivys? Kas tada? Aplenks? O tada? Bus laimingi? O gal atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau jaus nepasitenkinimą tuo, ką turi (ar ko neturi) ir atidavę paskutines jėgas versis toliau per galvą? Tokia gyvenimo prasmė? Tai svarbiausia?.. Na, reikia pripažinti – pasauliui, gyvenančiam pagal šiuolaikinės visuomenės standartus, visa tai atrodo siekiamybė. Tik ar tikrai tai pasiekus ateina gyvenimo pilnatvė?..

Kai E. Nekrošiaus viename interviu užklausė, kas jam, kaip vyrui, gyvenime svarbiausia, jis atsakė labai paprastai: nesvarbu, ar vyrui, ar moteriai – svarbiausia yra tėvai, vaikai ir anūkai. Įsiklausykite...

Ne pasiekimai, ne karjera, ne pripažinimas. O ryšiai su artimiausiais žmonėmis. Ir štai į šią mintį aš noriu labiausiai atkreipti dėmesį. Nes kuomet valstybės tarnautojai klausia tėvų, kokie gi motyvai šeimų, norinčių mokyti vaikus šeimose, jiems niekaip netelpa į galvą, kaip galima norėti kuo daugiau laiko leisti su savo vaikais. Tai tikrai yra ne-nor-ma-lu. Juk juos reikia kuo greičiau išspirti į darželius, mokyklas, universitetus, kad jie „nesipainiotų po kojomis“ ir „leistų pailsėti“, „tęsti karjerą“. O išspyrus dar reikia pasirūpinti, kad jie būtų kaip visi – gebantys daryti tą, aną ir trečia, ketvirta, kas bus reikalinga XXI-ame amžiuje. Tačiau tiek pirmame, tiek dvidešimt pirmame amžiuje labiausiai reikalingas žmogui buvo ryšys su Dievu (kurį atkuria tik tikėjimas atlikta Kristaus auka) ir su artimu, tarnystė pirmajam ir antrajam. O jau amatas – bala jo nematė. Tai – viso labo tik priemonė prieš tai minėtiems tikslams pasiekti. Būtent dėl to E. Nekrošiui pavydžiu ne talento. Ne sugebėjimo pavergti pasaulio teatrų scenas. Bet sugebėjimo išlikti savimi ir išlaikyti tą savitumą, kuris jam buvo įdėtas nuo pat gimimo, išsaugoti tą asmeninę erdvę, neįsileidžiant į ją nepageidaujamų svečių. Todėl kas kartą, kai kas nors bando įsiveržti į mano vaikų pasaulį, bandydamas prikišti, kad jis „ne toks, kaip visi“, dedu visas pastangas, kad jis ir liktų „ne toks, kaip visi“. Nes tik ne tokie, kaip visi, turi galimybę būti savimi...

2018 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

11-oji savaitė. Šilta šalta

Kadangi ruduo ilgai mus lepino šiluma, staiga atsliūkinęs šaltukas, paskui save pasivadinęs žadą atimantį šerkšną, iš tiesų vertė kalbėti apie šiltus ir šaltus dalykus. 




Taip jau sukrito mūsų savaitė, kad joje ne kartą teko tiesti pagalbos ranką draugams, ieškoti šiltų žodžių, tad natūraliai atšalusį orą keitė šilti tarpusavio santykiai, kuriuos, – vaikai jau žino, – sušildo dėmesys ir nuoširdūs žodžiai. Tokiu metu, kai Lietuvos šeimas drasko sunkiai suvokiami įstatymai, turime būti kaip niekada stiprūs ir vieningi, pasiruošę padėti vieni kitiems tiek žodžiu, tiek veiksmu. Ar diena, ar naktis, ar šiluma, ar šaltis. Tai – mūsų tarnystė. Todėl ne atsitiktinai ir su vaikais nemažai šnekėjome apie tai, kas yra teisės, o kas yra pareigos, kodėl turime būti malonūs vieni kitiems ir galvoti ne tik apie save.




 


Čia mums į pagalbą atėjo šią savaitę fiksuojami Izraelio tautai Mozės atnešti įsakymai, kitaip tariant – dešimt Dievo įsakymų. Internete radau neblogą vaizdinę iliustraciją, padedančią lengviau įsiminti Dievo įsakymų eiliškumą. Gal patiks ir jums. 


Atskirai juos iškirpus vaikai turėjo atsekti eiliškumą ir pasidaryti sau atminčiai „Mozės plokštes“.


Tai buvo bene vienintelė biblinė tema šią savaitę, kurią norėjau su vaikais panarplioti detaliau. Ne pačius įsakymus, bet daugiau tai, kaip per Mozę pateiktus įsakymus priėmė Izraelio tauta. Realiai jis pradžioje buvo atmestas. Tauta net neišlaukė tų įstatymų – aukso veršį tuoj nusiliejo ir puolė jį garbinti... Manau, tai yra svarbu, turint omenyje, kad kuomet apaštalui Pauliui po Kristaus nukryžiavimo, o t.y. po to Mozės įstatymo išpildymo, buvo perduota Dievo Malonės žinia, jo, kaip ir Mozės, daug kas nenorėjo priimti... Dabar gal vaikų galvelėse ir ne kažin ką tai reiškia, bet galvojant apie ateitį, tai labai svarbu.

Taip pat skaitėme, kas vyko toliau Išėjimo knygoje, kaip sekėsi Izraelio tautai keliauti per dykumą, kaip jie siuvo Padangtę, dirbino Sandoros skrynią, kaip perbridę Jordaną užėmė Jericho miestą. 


  

Per pasaulio pažinimo, kalbos ir matematikos temas žingsniuojame pagal vadovėlį, todėl kažko įdomesnio nepapasakosiu, nebent tai, kad smagu stebėti besikeičiančią vaikų brandą. Jei dar prieš porą mėnesių nebūčiau įsivaizdavusi, kad vaikai gali vieni sėdėti kambaryje ir uoliai daryti jiems paskirtas užduotis patys, tai dabar žinau, kad jie tai puikiai sugeba. Uždavusi kiekvienam perskaityti po gabalėlį teksto/žodžių, užsiėmiau savais darbais, tuo tarpu jie turėjo atlikti užduotį ir nufilmuoti, kaip jie tai padarė. Rezultatas buvo verčiantis iš koto. Būtinai pratęsime tokią praktiką, nes skaitydami vieni jie, pasirodo, ir kantrybės turi daugiau, ir atkaklumo, o ir savarankiškumas, matomai, pramuša.


 

Deja, skaityti taip gerai, kad savarankiškai skaitytų knygas, dar negeba, tad rimtesnės knygos bet kokiu atveju tenka man. Toliau skinamės kelią per Narnijos kronikas, kankiname „Princą Kaspianą“. Įpusėjome. :)

  

Šiame fronte nieko naujo, Peppa mums siūlo seriją apie pagalbą – Fire engine ir apie šaltą dieną – Cold Winter Day. Tuo tarpu katinėliai jau apeliuoja į žiemą...




Atšalusio oro proga darėme eksperimentą šilta-šalta. Labai paprastas, bet labai praktiškas eksperimentas, po kurio nebekyla klausimų, kodėl vasarą mieliau renkamės šviesius rūbus, o rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį visai neblogai ir tamsūs... Žodžiu, reikia dviejų termometrų, kuriuos dedame po įjungta kaitrine lempa, ir vieną jų užklojame baltu popieriaus lapu, o kitą – juodu. Po dešimties minučių atidengiame termometrus ir žiūrime. Mūsų atveju skirtumas buvo 2 laipsniai.




 

Kadangi, kaip minėjau, šią savaitę lankėme daug draugų, tai realiai namuose buvome labai nedaug. Juo labiau, kad trečiadienį tradiciškai mūsų laukė Žaidimo laboratorija, o penktadienį – išvyka į Žaislų muziejų, apie kurią jau rašiau. Susitikome vos ne su visais draugais, su kuriais palaikome ryšius... Taigi prisibendravome ir prisižaidėme per kraštus. Svečiuose vaikų beveik nefotografavau, tad nuotraukų pašykštėsiu...

 Tik vaikams suprantami žaidimai ir dūkimai... :D 


Namie gi taip pat žaidimų netrūko. Vaikai ir kartu, ir atskirai žaidė įvairiausius kortų, stalo žaidimus, Liutauras tradiciškai konstravo, eksperimentavo...

Radio bangom valdoma mašinėlė su pritaisyta kamera – 
filmuoja net ir atokiausias namų kerteles – saugokitės. :)

Na, o pabaigai – liūdna mūsų kiemo naujiena... Nebeturime savo numylėto gaidelio Mėnulio... Matomai per daug ryškiai jis švietė tamsiais vakarais, ir sunku jam buvo slapstytis nuo priešų nukritus medžių lapams. Sučiupo vargšelį plėšrus paukštis vieną vakarą, palikęs tik baltą plunksnų patalą kovos vietoje ir dalį skerdienos... Nukeliavo vargšelis pas Liutauro numylėtą Pukę ilsėtis...


Tokia ta mūsų kiek šykštokai aprašyta savaitėlė – daug kas liko už kadro, o ką spėjau trumpai nufilmuoti, šiek tiek galite užmatyti štai čia:


Nesušalkite. ;) 

2018 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Popietė Žaislų muziejuje

Žaislų muziejus Vilniuje veikia jau ne vienerius metus, tačiau mes štai tik dabar radome progą jame apsilankyti. Kompanija, kaip įprastai, mūsų gausi: maniškiai, Melisa, Svajūnė su Gintaru, Saulė su Dovydu, Simonas, Rokas, Vykintas, na ir... pora mažesniųjų bambizų – žiūrėk, jau ir visas tuzinas, plius dar kelios mamos.

Nors ekspozicija gyvena palyginti nedidelėje erdvėje, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia viską labai greitai galima apeiti ir apžiūrėti, neapsigaukite – iš tiesų čia tikrai yra ką veikti. Ir, kas įdomiausia, čia praleidome visa valanda daugiau nei praeitą sykį „Curiocity“ centre Kaune, ir vis tiek vaikus vos buvo galima išprašyti lauk. Ir jei dar prieš kelias savaites vaikai svaigo, kaip vėl nori į Kauną, dabar jau suokia, kad niekur nėra taip smagu, kaip Žaislų muziejuje... O paslaptis, turbūt, slypi tame, kad čia vaikai gali paprasčiausiai... žaisti. Jiems neperšama ką nors sužinoti, ką nors išmokti, niekas nėra įvilkta į jokį gudrų „edukacinį“ pavadinimą, nes viskas čia vadinama savais vardais – viskas yra vienas didelis žaidimas, per kurį vaikai gali išmokti gal net dar daugiau nei kitur.

Taigi – ką mes čia bežaisdami atradome, su kuo susipažinome, ko čia galima išmokti ir dėl ko dar verta čia užsukti...

Vos atėjus jus pasitiks nuostabios muziejaus darbuotojos ir keletas iš pirmo žvilgsnio labai paprastų, bet labai smagių žaidimų, supažindinančių su svorio samprata, jėgos peties veikimu, logika, matematika; lavinančių atidumą, koordinaciją, kantrybę.


Kitoje salėje radome seniausius žaislus: kažką panašaus į šaškes, įvairiausių lankų ir arbaletų kolekciją.



Magdės trauka lankams ir arbaletams žinoma nuo filmuko „Karališka drąsa“ laikų. Tad šios ekspozicijos tikrai negalėjome pražiopsoti. Berniukus gi labiau traukė senovinė pilis su ištraukiamomis plytomis ir kitomis paslaptimis. Kadangi šis muziejus iš tų, kuriuose negalioja taisyklė „liesti negalima“, tai vaikai tuoj prisigalvojo iš tų plytų ir namelius sau pasistatyti, ir sugriauti, ir vėl pilį atstatyti. Laiko buvo į valias, tad tikrai buvo progos pasimėgauti procesu.



Komandinio darbo moko ir dar vienas eksponatas – šviečiantis stalas su spalvotų figūrų rebusais. Sudėsi – sužinosi, kaip senovėje kepė duoną, medžiojo žvėris, gaudė žuvis. Labai smagus kampelis.


O pavargus nuo komandinio darbo galima pasimėgauti individualesne veikla. Štai Magdė susidomėjusi šukuosenų kampeliu, kur draugiškas eksponatas kviečia pasimokyti pynimo meno.


O kitas kampelis iš viso tobulas – su puikiomis idėjomis būsimai mamai... :) Reikia vaikštynės vaikui? Prašau – besisukantis pagalys su metaliniu rėmu. Reikia barškučio? Apžiūrėjus įtariu, kad padarytas iš kokios nors džiovintos bei susuktos vištos stemplės ir vidun pribertų kruopų... Smaguma, ar ne? :D


Pradedančiajai siuvėjai irgi yra ką veikti... Pamenate tokias siuvimo mašinėles iš savo vaikystės? Aš pati neturėjau, bet kadaise labai varvinau seilę žiūrėdama į tokią pas vieną iš draugių...


Nepatikėsite – yra čia net ir teatras, kuriame tuojau pat gali tapti aktoriumi arba žiūrovu. Nepraleidome progos pasireikšti ir mes. Tad mažieji žiūrovai galėjo pasižiūrėti improvizuotą spektaklį apie šiuose teatro užkulisiuose gyvenančių gyvūnėlių gyvenimą. :) Smagumo buvo visiems. :)


Na ir, žinoma, galinė muziejaus salė... Suprantu, kodėl visi joje esantys eksponatai sustatyti būtent čia... Nes jei jie būtų pirmoje salėje, joje ir strigtų didžioji dauguma lankytojų... Nežinau, kaip jums, bet man vaikystėje šie žaidimų automatai buvo kažkas tai toookio...



 

Ir nors automatai jau seni, o ir ne idealiai veikiantys, dėl to smagumo vaikams ne mažiau. Lakstė pirmyn atgal, prašydami dar ir dar 15 kapeikų monetų, kurias įmetus pasileidžia „Laivų mūšis“, spaudinėjo nepailstamai stalo krepšinio mygtukus, ne mažiau populiarūs buvo ir stalo futbolas bei ledo ritulys.

O prieš išeinant vos galima buvo atitraukti nuo pasakiško koordinaciją ir kantrybę lavinančio žaidimo (pavadinkime jį „Kamuoliuko kelionė į karaliaus pilį“), kuriuo žaisti smagu ne tik vaikams. Neatsisakyčiau tokio ir namuose... :D


Buvo įdomu stebėti Svajūnę, Liutaurą, puikiai susidorojančius su užduotimi, ir kiek mažesnius žaidėjus, kuriems dar kiek trūksta įgūdžių ir akies-rankos koordinacijos.

Beje, muziejuje yra audio gidas, kuris įdomus net ir mažiesiems. Puikus dalykėlis! Jei turėsite laiko, pasiūlykite vaikams. Mūsiškiai buvo kuriam laikui labai susidomėję.

O kol vaikai smaginosi bežaisdami, mes, suaugusieji, su nostalgija žiūrėjome į savo vaikystės žaislus. Kai kurie jų tikrai jau pasimiršę, bet pamačius vėl atgyja prisiminimuose... Te nuotraukos pačios kalba už save. ;)

Raidžių iš skaičių rinkinys.

Tokiom kaladėlėm kažkada žaidžiau. 

Viršuje kairėje esantis žaidimas buvo vienas iš nedaugelio stalo žaidimų, turėtų namuose.

O taip, visai buvau pamiršusi...
Tokie plastikiniai žmogeliukai – kaminkrėčiai ir gaisrininkai – tikrai kažkur egzistavo... :) 
O ten žemiau – populiariausias lauko žaislas... :)

Elektroniniai žaidimai – tada jau sunku būdavo nuo jų atsitraukti...
Pas mus klasėje iš rankų į rankas keliavo „Kiaušinių gaudymas“. Čia gi matau sportinius. 

 Dauguma berniukų turėjo štai tokius rinkinius. Tai ne dabartiniai niekam tikę kinietiški plastikai...

Ir tai dar ne viskas...
Žodžiu, brangieji, čiupkit vaikus ir bėkit tekini į šį muziejų, jei dar nebuvote jame, nes jis tikrai nuostabus!!!