2019 m. spalio 27 d., sekmadienis

8-oji savaitė. Ko žmogui iki pilnos laimės reikia?

Ech, tas rudens vėjas... Galutinai šilumą lauk išvijo... Kad ir kaip nagais ragais stengėmės ją sulaikyti. Vaikai gaudė paskutinius šilumos trupinius, bandydami mane įtikinti, kad atsidarius langą prie stalo darbuotis dar visai nešalta... 




Sunku buvo įtikinti šilčiau apsirengti ir tuomet, kai jie sumąstė susiręsti ant kalnelio apžvalgos bokštelį.


Tiesa, projekto užbaigti nespėjo – bokštelis transformavosi į aikštelę su vienu laipteliu. :) Bet vaikams tai nė motais – krykštauja, džiūgauja, žaislus ten tempia ir imituoja artėjančias Kalėdas... 




O kad vienas projektas neišdegė, sėdom prie kito. Pasiūliau vaikams panagrinėti, kas gi žmogaus kūne slypi. Bevartydami enciklopedijas, tyrinėjome žmogaus organizmo sistemas, kurių apibendrinimui pasidarėme knygeles (šabloną galima atsisiųsti čia) su šešiomis pagrindinėmis žmogaus kūno sistemomis: kaulų, raumenų, kvėpavimo, kraujotakos, virškinimo ir nervų. 


Liutauras iš pradžių spalvinti nenorėjo, tačiau aš pasitelkiau vis dažniau tokiu atveju naudojamą taktiką: mudvi su Magde sėdame daryti, o Liutauras, pamatęs, jog liko vienas nuošaly, neužilgo praneša:
– Na gerai, ir aš padarysiu...
Ir tuomet, žiūrėk, įsitraukia, ir net pamiršta, kad jam vos prieš akimirką tai buvo „visai neįdomu“... :)


O kol spalvinome, tuo pačiu apie tą žmogaus kūną ir pakalbėjome. Kaip organizmas pasisavina deguonį, kaip tankiai plaka širdis, kiek per parą perfiltruoja kraujo ir pan... Paskui dar filmukų per youtube pasižiūrėjome: šia tema jų ten apstu... Ateinančią savaitę ketiname panarstyti trejybinę žmogaus sąrangą: santykį tarp kūno, sielos ir dvasios.





Tiesa, su kūno ir dvasios konfliktu, savaime suprantama, susiduriame kasdien. Ne išimtis buvo ir ši savaitė... Turbūt prisimenate, kaip smagiai mes tvarkėmės su vaikais žaislus. Tąsyk džiūgavo ir jie, ir aš, naiviai tikėdamasi, kad va, toks štai status quo dabar bus kambaryje. Tačiau vaikams atrodė kitaip. Vienądien bežaisdami taip įsisiuto, kad nebepajautė ribų ir, man besodinant darže česnakus, sumąstė pažaisti „kraustymąsi“... Atsidarę langą ėmė visas dėžes su žaislais mesti lauk, taip sugriaudami mano tobulą vaikų kambario viziją... :D Dūris į paširdžius, t'sakant. Pradžioje labai supykau, paskui supratau, kad tai mane įskaudino, o kai emocijos nuslūgo, ėmiau narpliotis, kas kaip ir kodėl. O štai kol viskas ten manyje narpliojosi, vaikai vis tiek turėjo viską sutvarkyti, ir čia jau gludinome kiekvienas savo charakterio kampus: aš – kantrybės ir nuoseklumo, vaikai – sąmoningumo, atsakomybės ir tvarkos. Ir nors ne viskas taip greitai gulė į savo vietas, kaip norėjosi (tiek daiktai, tiek emocijos), iki vakaro su visais rūpesčiais susidorojome. 



Šią mažą pergalę pasiekę tvarkėmės toliau. Šį kartą čiupome už ragų Magdės rūbus. Su jais nebuvo taip paprasta, kaip su žaislais, mat rūbai – mano princesės silpnybė... :) Visgi šiek tiek rūbų iškeliavo iš stalčių kaip merginos nedžiuginantys, ir buvo labai smagu matyti, kaip pagal Marie Kondo sistemą sulankstytas garderobas gražiai gulė į stalčius... Pėdkelnės, suknelės, megztukai ir suknelės – mergina pati rūšiavo, lankstė ir džiaugėsi, matydama, kaip man padedant gražiai viskas telpa į jos komodos stalčius...

Vaizdelis procese... Atrinkinėjame, kad nešiotina, o kas nebe.

Rezultatas

Taip susitvarkius galima buvo eiti prie kitų reikalų. Juos bandėme visaip kaip įpaišyti į dienotvarkę, ir kur tik rasdavome laiko, ten čiupdavome už pakarpos matematikos pratybas, knygų skaitymą bei jų aprašymą.


 

Kol broliui – smuiko pamoka, naudingai išnaudojame laiką. 
Nesvarbu, kad čia nėra stalo – gulamės ant grindų ir ne mažiau patogiai
gliaudome matematikos riešutėlius...  


Su Liutauru pradėjome spręsti uždavinius, peržengiant dešimtį. Galvojau, kad vaikinui prireiks nemažai laiko, kol jis perpras šią sistemą, tačiau likau nustebinta, kaip akimirksniu jis viską perprato ir išsprendė visus uždavinius...



Su rašymu gi ir toliau kankinamės. Tiek Magdė, kuriai vis dar daug mieliau yra raides vedžioti, nei kad savarankiškai rašyti, tiek Liutauras, kuris tragiškai nemėgsta kurti pasakojimų, istorijų ar apskritai žongliruoti žodžiais. Čia tau – ne Magdė, kuriai tik duok sukurti kokią istoriją... Todėl su Liutauru judame šioje sferoje palengva...





Su skaitymu stumiamės į priekį taip pat po truputį – nuosekliai skaitome ir laukiame, kas gi iš to išeis... :) Liutauras apsidžiaugė, bibliotekoje radęs naujų Katinėlio Juodžio serijos knygelių, kurias tuoj suskubo skaityti. Vaikinas džiaugiasi ir pats, matau, savo progresu, kurį tam kartui matuojame laiku: jei anksčiau tokią knygelę jis perskaitydavo per pusvalandį, dabar, žiūriu, užtenka jau 15-kos minučių jai įveikti. Taigi, šioks toks postūmis yra.


Su Magde kol kas sunkiau. Dalinai, manau, koją merginai kiša tai, kad ji pasirenka labai sudėtingus tekstus. Ir pabandyk duoti ką lengvesnio... Ne ir viskas. Tad traukiu iš kišenės krūvą kantrybės ir laukiu, kol mergina susivoks... :)




Su Liutauru po truputį jaukinamės natų mokslą... Matau, jog vaikinui patinka. Pats, žiūriu, sukęs apsukęs, pasiima kokias natas ir tyrinėja, žiūrinėjasi, dainuoti bando... Vis drąsiau lyg ir... Šią savaitę taip įsijautėm, kad net „Monopolį“ žaisdami uždainavome... :D




Nepatikėsite – žaidėme šią savaitę „Monopolį“ kokius 6 kartus tai tikrai. O gal ir daugiau. Čia neįskaitant tų kartų, kuomet Liutauras su Magde žaidė dviese... Kažkaip labai vaikai užsikabino už šio žaidimo, įtraukdami ir mus. Ir nors aš šį žaidimą mėgstu ne itin, visgi tas šeimyninis kvartetas džiugino visus. Kurį tai kartą taip įsijautėme, kad mūsų žaidime buvo nebeaišku, ar čia žaidimas, ar kokia matematinė-raidinė operetė, kurioje persipynė galybė ugdomų kompetencijų: ir aritmetika (dviejų kauliukų ridenimas bei jų taškų sumos skaičiavimas), ir pinigų skaičiavimas, ir strategavimas (labai ryškiai šiame žaidime atsiskleidusi Liutauro savybė), ir skaitymas (gatvių pavadinimų, nurodymo kortelių – Magdei kėlęs pasididžiavimą bene labiausiai), ir laimėjimo-pralaimėjimo jausmo valdymas, ir, žinoma, kantrybės ugdymas... :) 


Apskritai vaikai šią savaitę labai daug žaidė įvairių žaidimų. Tiek stalo, tiek Lego, tiek šešėlių teatro formate. Kai ką net bandė patys filmuoti, fiksuoti...

Magdė su tėveliu mėgsta pažaisti „Scrabble“

„Pasivaikščiojimas“ – abiejų mėgstamas žaidimas.

Šešėlių teatras – veikla, tinkama bet kokiam vakarui. 

Vaikų klasika – Lego... Magdės interpretacija: aptvaras vienaragiams.


 

Žaidimus teko nutraukt, kuomet reikėjo važiuoti į STEAM'o būrelį. Šį kartą vaikai čia ne konstravo, bet darė eksperimentus, kuriuos grįžę namo ne kartą kartojo...

Pirmasis – su tradiciniais actu ir soda, tik į visa tai dar įpilant indų plovimo skysčio... :) Pabandykite, jei nebandėte. Tereikia sumaišyti actą su indų plovikliu, o tada sumesti sodą. Reakcija vyksta lėčiau ir įspūdingiau. :) Vaikams net priminė eksperimentą su vandenilio peroksidu ir kalio permanganatu, kurį darėme prieš pustrečių metų.


Kiti du eksperimentai – odė vandens įtempimo jėgai. Pasitelkiant „neskęstančią“ sąvaržėlę, kurią popieriaus pagalba gražiai nuleidžiame ant vandens; ir pipirus, kurie akimirksniu išsilaksto į šonus, vos vandens paviršių paliečia indų ploviklyje pavilgytas kosmetinis pagaliukas...






Eksperimentus šimtą kartų pakartojus, žiū, jau ir penktadienis ant nosies... O čia, kaip sykis, ekskursija į oro uostą suplanuota. Lekiam, skubam, nes čia, kaip ir į lėktuvą – vėluoti negalima. Visi gauna pereiti „apsaugą“, čiumpa leidimus, ir štai mes, kartu su bendraminčių krūvele, – jau autobusėlyje, vežiojančiame visą šią šutvę po oro uosto teritoriją. Puiki gidė pasakoja apie lėktuvus ir patį oro uostą aptarnaujančias mašinas, keleivinius lainerius ir mažus privačius lėktuvėlius, ir štai privažiuojame oro uosto gaisrinę su įspūdingų gabaritų gaisrine mašina. Ohoho, tai bent didumėlis... Tokių keletą Alytaus gaisrui gęsinti kas parūpinę būtų...

Visi čia draugiški, vaikams ne tik pačiupinėti leidžia visokius žarnų antgalius, bet ir į mašinos kabiną įsiropšti, pasėdėti, pasidžiaugti. O kai kam nusišypso laimė net ir užvesti šį milžiną...



 
Modernioji priešgaisrinė oro uosto mašina.


 Ne mažiau įspūdingi – ratų gabaritai...

Visiems smalsu pabuvoti kabinoje...

Judame toliau. Mūsų laukia dar VIP bei prezidentinė laukimo salė, keleivių atvykimo terminalas bei bagažo skyrius.

 Kaip gi neišbandysi VIP krėslų... :)


O dar, žiū, ir ženklelius dovanų atminčiai visi gauna! Tikrai nuostabi ekskursija!


Po jos draugiškai dar užsukame visi kartu papietauti į IKEA, taip pratęsdami bendravimo malonumą... :) 

Ir viskas, kas šią savaitę vyko, kai pagalvoji, buvo labai susiję su savaitės tema apie žmogaus kūną: fizinis žmogus pamaitintas, pramankštintas, pagirdytas ir pravėdintas, siela – pasimėgavusi bendryste, patenkinusi smalsumą, žaidimais prisimėgavusi, dvasia – konfliktuose ir savitarpio derybose paugdyta, keliaujame toliau! :)

O čia tiems, kurie video mėgsta :)

2019 m. spalio 21 d., pirmadienis

7-oji savaitė. Bobų vasaros įkvėpimai lauke ir namuose.

Kai mokslo metai įsibėgėja, labai gerai pasimato, kur vasariniai lūkesčiai prasilenkė su realybe. Taip man nutiko šią savaitę, kai suvokiau, kad šiemet turime atidėti savo istorijos programą vėlesniems metams. Nes ir aš neturiu kada tos medžiagos sugaudyti, nei vaikai, kiek stebiu, per daug entuziazmu netrykšta nuo tos istorinės medžiagos. Tad ėmiau ir pašalinau iš mūsų magnetinės lentos istorijos magnetukus. Uf... Leidžiame perfekcionizmo kartelę žemyn ir keliaujame toliau. :)

 Pasaulio pažinimas / gamta

Ech, koks smagumas tos bobų vasaros. Iš pradžių vaikai nedrąsiai striukes nusimetė ir žiūronais apsiginklavę bėgo po apylinkes dairytis.



Tačiau greitai ir taip pasidarė per šilta. Tad metė šalin ir liemenes. Dėžėje atradę žaisliukus nuo eglutės, sugalvojo tują papuošti... Vakare džiaugėsi dar ir girliandų lempelėmis, sakė, kad dabar taip iki Kalėdų bus... :D


Tuo taip paprastai viskas nesibaigė. Greitai buvo pareikšta, kad su ilgomis rankovėmis ir kelnėmis per karšta. Reikia šortų ir trumpų rankovių...



Galiausiai iš viso išsirengė ir, atradę seno baseino likučius bei juose telkšančias balas, surengė tikrą vasarišką balų taškymo šou... :))


Iš lauko vaikus šią savaitę ištraukti buvo sunkoka... Visa laimė, kad dienos dabar trumpos, tai vakare bet kokiu atveju turi lįst atgal į namus... O namie, žino, laukia daug darbų... :)

 Planavimas

Pradėsiu kiek iš tolo...
Praeituose savaičių įrašuose dalinausi mintimis apie planavimą. Šį kartą pasidalinsiu tvarkymosi niuansais... Nes na, kai galvoje viskas tarsi sudėliota, suplanuota, tačiau aplinka, kurioje pilna daiktų, neturinčių savo vietos, tik ir šaukia „Sutvarkykite mane!“, sutikite – sudėtinga viską įgyvendinti... Nežinau, kaip pas jus, bet įtariu, kad ne tik mūsų namai ima ir stebuklingai apauga knygomis knygelėmis, sąsiuviniais sąsiuvinėliais, pratybomis pratybėlėmis, žaislais žaisleliais – visa tai tarsi grybai po lietaus ima dygti ant visų įmanomų horizontalių paviršių...

Savo vaikystę praleidau pedantiškai tvarkinguose namuose, kur dėl kiekvieno ne vietoje padėto daikto kildavo skandalas, o jei būdavo pasigendama reikalingoje vietoje nesamo daikto, tuojau pat turėdavome viską mesti ir ieškoti jo, kol rasime. Deja, aš pati užaugau būdama ganėtinai išsiblaškiusi, taip ir nesugebanti visuomet padėti daiktus į savo vietą, tad ilgainiui mūsų pačių namuose daiktai persimaišo, nugula ne ten, kur jiems priklausytų, ir galiausiai šen bei ten vėl atsiranda tuzinai krūvų krūvelių su knygomis, popieriais, žaidimais ir kitomis smulkmenomis. Mane, kurios akys nuo mažumės pratę matyti nepriekaištingai sutvarkytus namus, nuolat tai erzina, tačiau paprastai nei laiko, nei energijos nebelieka po dienos visa tai tvarkyti, tad visam tam po truputį leidi, žmogus, kauptis, kol vieną dieną neištveri ir nepadarai „generalinės tvarkos“... iki kito karto. Ir taip metai iš metų. Bandai taikyti vienokias, kitokias tvarkymosi teorijas, bet jos kaip nelimpa, taip nelimpa... Jums taip būna?.. O gal jūs jau labiau pažengę ir seniai žinote tą stebuklingą KonMarie tvarkymosi metodą, apie kurį aš sužinojau tik prieš gerą savaitę?.. 

Paradoksalu tai, kad kad jau prieš porą metų knygyne mačiau šios japonų tvarkymosi guru knygą, tačiau tąsyk taip ir nenusipirkau. Matyt, nebuvo atėjęs laikas. Užtat prieš keletą dienų radau ją internete ir vienų ypu perskaičiau. Jei mėgstate žiūrėti vaizdinę medžiagą, labai įspūdingai atrodo šios dvi istorijos: Džinos šeimos ir Emilės. Taip pat ne mažiau įspūdingai tvarkėsi pagal šį metodą ir dar viena jauna amerikiečių pora. Dar man buvo labai įdomu, kaip šeimos tvarkosi su mokomąja medžiaga, taigi idėjų pasisėmiau ir iš dar kelių šeimų. Visi šie pavyzdžiai mane labai įkvėpė, tad nieko nelaukę nusprendėme su vaikais susitvarkyti žaislus... Ir, o stebukle, panašu, kad mums pavyko.

Prisipažinsiu... Anksčiau vaikų žaislus tvarkydavau taip: išsiųsdavau tėtį su vaikais kur nors į miestą, kad aš pati galėčiau viską peržiūrėti ir nuspręsti, kuriuos žaislus vaikai jau išaugo, ir pastaruosius atidėjus, kitus skrupulingai sudėti atgal į dėžes. Su vaikais tokiu būdu tvarkytis kartu buvo beprasmiška, nes vos užmatę senokai dėžės apačioje gulinčius pamirštus žaislus, jie tuoj sukrusdavo, kad „o, kaip aš buvau pamiršęs šitą žaislą!“ ir tuojau imdavo juo žaisti, man dar nespėjus įvertinti, ar tie žaislai turėtų keliauti į „išaugtųjų“ dėžę, ar ne. Tokiu būdu praktiškai visi žaislai vėl grįždavo į dėžes, kuriose per laiką jie vėl persimaišydavo ir aš vėl griebdavausi už galvos, ką su ta jų galybe daryti... Paskaičiusi Marie Kondo knygą supratau, kad niekuomet nevertinau tų žaislų per pačių vaikų ir jų simpatijų žaislams prizmę. Taigi šią savaitę turėjome progą tai padaryti. Tiesa, kad vaikams „nesugrotų“ gailestis tiesiog imti iš išmesti jiems nebereikalingus žaislus, aš pasiūliau jiems išskirti žaislus į tris kategorijas:
1. tie, kurie jums patinka ir su kuriais miela, džiugu žaisti.
2. tie, kuriuos mielai perleistumėte kitiems ar parduotumėte.
3. tie, kuriuos jau negaila išmesti, nes jie arba susidėvėję, arba sulūžę, nebetinkami naudoti.

Iš visų pakampių ištraukėme visus turimus žaislus: ir buvusius kambaryje, ir per keletą kartų „iškeliavusius iš namų“ į palėpę, nes buvo nesutvarkyti, ir pasilikusius automobilyje, ir numigravusius į svetainę, žodžiu, visus, kuriuos tik radome. Tada paėmėme po dėžę kiekvienam vaikui, kur jis galėjo atsirinkti sau mielus žaislus, tada po dėžę perleidžiamiems/parduodamiems ir išmetamiems žaislams. Kažkokių didelių lūkesčių neturėjau, tačiau vaikai pranoko net ir didžiausius mano lūkesčius. Jie labai mielai krovė į antrąją dėžę žaislus, kurie turėtų iškeliauti tęsti savo gyvenimą kitur, tuo tarpu pasiliekamų žaislų sau susirinko vos po vieną dėželę... Tiesa, čia neskaitant stalo žaidimų, kuriuos perrinkome ir perrūšiavome tiesiai lentynoje, ir smulkių kortų, domino žaidimų, kuriuos laikome atskiruose tam reikalui labai tinkamo formato lagaminėliuose. Užtrukome gerą pusdienį ir visi likome be galo patenkinti rezultatu. Plius, vaikai liko patenkinti sumažėjusiu dėžių kategorijų skaičiumi. Vietoj atskirų dešimties dėžių, į kurias seniai nebetilpo mašinėlės, traukinukai, lėlės, smulkios figūrėlės ar kita žaidimų atributika, liko vos 6, sutalpinusios viską, ko reikia.

Perstatėm visai kitaip ir kambarį, kuriame vaikai nuo viso to daiktų triukšmo ne itin ir mėgdavo būti. Vaikai paprastai bėgdavo į svetainę prie bendro stalo ruošti pamokų, tuo tarpu dabar Magdė vos pabudusi mėgsta prie stalo prisėdus ką paspalvinti, paskaityti. Žodžiu, keletas vaizdelių iš proceso ir rezultato. Sėkmės jaukinantis tvarką ir jums!

Procese viskas atrodė taip:



Galiausiai žaislai sugulė į šias šešias mūsų labai mėgstamas IKEA dėžes ant ratukų.


Kitoje kambario pusėje perstatę komodą su Magdės rūbais, ant jos įkurdinome stalčiukus, kuriuose gyvena vaikų pratybos ir sąsiuviniai, spalvotas popierius, priemonės piešimui bei Liutauro Lego rinkinių instrukcijos. Taip pat čia vaikai laiko savo turtų dėžutes bei jau minėtus lagaminėlius su mažais kortų, stalo žaidimais. Už komodos pastatytose trijose dėžėse kol kas palikome Liutauro IKEA'jos traukinukus bei kitus įvairius traukinukus, kurie artimiausiu laiku iškeliaus iš kambario ir ieškos naujų šeimininkų; ant jų raudoname ažūriniame krepšyje gyvena minkšti žaislai, kampe lentynoje – stalo žaidimai.


Viena iš Konmarie metodo subtilybių – vertikalusis daiktų laikymas, kad dėžutėse sukrautų daiktų nereikėtų išiminėti, ieškant konkretaus daikto. Iš viršaus turi matytis viskas, kas yra viduje. 


Prie lango kampe liko, kaip ir anksčiau, Liutauro drabužių lentyna, po kuria gyvenantys konstruktoriai dar laukia savo eilės būti sutvarkyti, o štai palangė ir stalas vėl gali laisvai kvėpuoti. Šioje erdvėje dėžutėje gyvena tik pieštukai, rašikliai ir flomasteriai. Antrą ažūrinį krepšį palikom rūbams, kurie būna tingūs ir niekaip nenueina iki vonios skalbinių krepšio.
Beje, man labai patinka tokio tipo stalai, kurių stalviršį galima pakelti tam tikru kampu. Labai patogu prie jų sėdint rašyti, ir jis niekuomet neapsikrauna daiktais, nes jie tiesiog nuslystų žemyn... :)


Taigi, brangieji – iškvepiam, įkvepiam, apsiginkluojame viltimi, kad tvarka išliks ilgiau nei porą dienų, ir judam toliau... :)


 Rašymas

Praeitą savaitę Magdė paliko pas draugus savo mėgstamas „Katino Teodoro pratybas“, tad šią savaitę labai dėl to liūdėjo. Nors merginai savarankiško raidžių pamokos labai į naudą, visgi anos pratybos teikė džiaugsmą, o kitos – tik ašaras spaudė... Tad bandysime kažkaip susigrąžinti...


Su Liutauru tuo tarpu varijuojam visaip kaip. Tai duodu kokį tekstą dar vis pavedžiot, tai nukopijuot, tai sugalvot ir parašyt. Kadangi šią savaitę įžengėme į temą apie žmogaus kūną, rašėme trumpą rašinėlį apie save. Labai jau vaikinui griuvinėja tos raidės į visas šalis, na bet bandom, bandom... Apskritai jo raštas labai priklauso nuo nuotaikos. Todėl jei užduotis atlieka su tėčiu, aš paskui galiu nesunkiai pasakyti, kokios nuotaikos vaikis buvo, kai tai darė... :)




 Skaitymas

Mums pasisekė. Mūsų lankomas robotikos būrelis – visai greta vaikų bibliotekos „Saulutė“. Tad mums dabar labai patogu čia apsilankyti. Užsukome antradienį, knygelių prisirinkome... Puolė vaikai grįžę skaityti – gražu žiūrėt...



Tiesa, aš labai norėjau paimti ką nors susijusio su žmogaus kūnu, savaitės temai papildyti, tačiau vaikai nesutiko aukoti savo išsirinktų penketukų... Tad tenkinomės vadovėlio medžiaga ir mano apmąstymais mėnesio projektui, kurio į fizinį lygį šią savaitę dar neištraukėme, bet tikiuosi, kad kitą savaitę jau galėsime šiuo tuo pasidalinti. 


  Anglų kalba, rusų kalba

Prieš porą savaičių dalinausi idėja, kaip su vaikais mokomės anglų ir rusų kalbų žodžių. Kadangi lankėmės šią savaitę svečiuose Kernavėje pas šios idėjos autorę, tai grįžome su pagilintomis žiniomis, kaip efektyviai šį metodą naudoti. Ta proga susidėjome viską į patogesnę dėžutę, kurioje tam kartui telpa tiek anglų, tiek rusų kalbos žodžiai – vieni sudėti iš vieno galo, kiti – iš kito...
Esmė tokia: yra penkios skiltys (aš jas pažymėjau atitinkamu skaičiumi rutuliukų). Pirmoje skiltyje sudedami nauji žodžiai. Iš jos persieinama per visus žodžius ir į antrą skiltį perkeliami tik tie žodžiai, kuriuos vaikas pasako. Jei tai pirmas kartas, kuomet naudojate šias korteles, tuo viskas ir baigiasi. Kitą dieną iš pirmo skyriaus vėl imami visi žodžiai ir tie, kurie yra pasakomi angliškai, perkeliami į antros skilties pradžią. Tuo pačiu iš antriosios skilties galo imami penki žodžiai. Tie, kuriuos vaikai pasako, keliauja į trečios skilties pradžią. Tie, kurie lieka nežinomi, neatsakyti, grįžta į pirmos skilties galą. Kai dar kitą dieną mokotės žodžių, imate vėl visus žodžius iš pirmos skilties bei po penkis iš antros ir trečios skilties pradžios, kurie atitinkamai nukeliauja į tolimesnės skilties pradžią ar prieš tai buvusios skilties galą, priklausomai nuo to, ar jau yra išmokti, ar ne, kol visi galiausiai atsiduria penktojoje skiltyje kaip išmokti. 

Žodžiu, pabandėme, nors vaikams kol kas daug smagiau kartoti žodžius juos man sakant originalo kalba ir prašant pasakyti, ką jie reiškia lietuviškai, nei kad atvirkščiai... :) Šią savaitę pridėjome kūno dalių pavadinimus ir skaičius.




 Matematika

Nuo tada, kai perėjome prie TAIP pratybų, vaikai su mielu noru sėda mokytis matematikos. Štai taip – kartais, pasirodo, reikia tiek nedaug! :)

Su Magde sėkmingai baigėme „mažiau-daugiau“ temą, su Liutauru baigėme įvairių matų kartojimą: tūrio, ilgio, svorio ir laiko ir pinigų.




 Muzika

Labai smagiai tęsėme šią savaitę pažintį su muzikiniu raštu, deja, pražioplinau visa tai užfiksuoti, tad jums teliks nuspėti, kaip smagiai mes bandėme dėlioti natas į taktus, mušti kūrinio ritmą ir bandyti solfedžiuoti...

Vietoj to pasidžiaugsime kaimynų šuniuku, kurį jie įsigijo šią savaitę. Šiokia tokia paguoda ir maniškiams, kurie vis taip svajoja apie keturkojį draugą... :)