2019 m. spalio 21 d., pirmadienis

7-oji savaitė. Bobų vasaros įkvėpimai lauke ir namuose.

Kai mokslo metai įsibėgėja, labai gerai pasimato, kur vasariniai lūkesčiai prasilenkė su realybe. Taip man nutiko šią savaitę, kai suvokiau, kad šiemet turime atidėti savo istorijos programą vėlesniems metams. Nes ir aš neturiu kada tos medžiagos sugaudyti, nei vaikai, kiek stebiu, per daug entuziazmu netrykšta nuo tos istorinės medžiagos. Tad ėmiau ir pašalinau iš mūsų magnetinės lentos istorijos magnetukus. Uf... Leidžiame perfekcionizmo kartelę žemyn ir keliaujame toliau. :)

 Pasaulio pažinimas / gamta

Ech, koks smagumas tos bobų vasaros. Iš pradžių vaikai nedrąsiai striukes nusimetė ir žiūronais apsiginklavę bėgo po apylinkes dairytis.



Tačiau greitai ir taip pasidarė per šilta. Tad metė šalin ir liemenes. Dėžėje atradę žaisliukus nuo eglutės, sugalvojo tują papuošti... Vakare džiaugėsi dar ir girliandų lempelėmis, sakė, kad dabar taip iki Kalėdų bus... :D


Tuo taip paprastai viskas nesibaigė. Greitai buvo pareikšta, kad su ilgomis rankovėmis ir kelnėmis per karšta. Reikia šortų ir trumpų rankovių...



Galiausiai iš viso išsirengė ir, atradę seno baseino likučius bei juose telkšančias balas, surengė tikrą vasarišką balų taškymo šou... :))


Iš lauko vaikus šią savaitę ištraukti buvo sunkoka... Visa laimė, kad dienos dabar trumpos, tai vakare bet kokiu atveju turi lįst atgal į namus... O namie, žino, laukia daug darbų... :)

 Planavimas

Pradėsiu kiek iš tolo...
Praeituose savaičių įrašuose dalinausi mintimis apie planavimą. Šį kartą pasidalinsiu tvarkymosi niuansais... Nes na, kai galvoje viskas tarsi sudėliota, suplanuota, tačiau aplinka, kurioje pilna daiktų, neturinčių savo vietos, tik ir šaukia „Sutvarkykite mane!“, sutikite – sudėtinga viską įgyvendinti... Nežinau, kaip pas jus, bet įtariu, kad ne tik mūsų namai ima ir stebuklingai apauga knygomis knygelėmis, sąsiuviniais sąsiuvinėliais, pratybomis pratybėlėmis, žaislais žaisleliais – visa tai tarsi grybai po lietaus ima dygti ant visų įmanomų horizontalių paviršių...

Savo vaikystę praleidau pedantiškai tvarkinguose namuose, kur dėl kiekvieno ne vietoje padėto daikto kildavo skandalas, o jei būdavo pasigendama reikalingoje vietoje nesamo daikto, tuojau pat turėdavome viską mesti ir ieškoti jo, kol rasime. Deja, aš pati užaugau būdama ganėtinai išsiblaškiusi, taip ir nesugebanti visuomet padėti daiktus į savo vietą, tad ilgainiui mūsų pačių namuose daiktai persimaišo, nugula ne ten, kur jiems priklausytų, ir galiausiai šen bei ten vėl atsiranda tuzinai krūvų krūvelių su knygomis, popieriais, žaidimais ir kitomis smulkmenomis. Mane, kurios akys nuo mažumės pratę matyti nepriekaištingai sutvarkytus namus, nuolat tai erzina, tačiau paprastai nei laiko, nei energijos nebelieka po dienos visa tai tvarkyti, tad visam tam po truputį leidi, žmogus, kauptis, kol vieną dieną neištveri ir nepadarai „generalinės tvarkos“... iki kito karto. Ir taip metai iš metų. Bandai taikyti vienokias, kitokias tvarkymosi teorijas, bet jos kaip nelimpa, taip nelimpa... Jums taip būna?.. O gal jūs jau labiau pažengę ir seniai žinote tą stebuklingą KonMarie tvarkymosi metodą, apie kurį aš sužinojau tik prieš gerą savaitę?.. 

Paradoksalu tai, kad kad jau prieš porą metų knygyne mačiau šios japonų tvarkymosi guru knygą, tačiau tąsyk taip ir nenusipirkau. Matyt, nebuvo atėjęs laikas. Užtat prieš keletą dienų radau ją internete ir vienų ypu perskaičiau. Jei mėgstate žiūrėti vaizdinę medžiagą, labai įspūdingai atrodo šios dvi istorijos: Džinos šeimos ir Emilės. Taip pat ne mažiau įspūdingai tvarkėsi pagal šį metodą ir dar viena jauna amerikiečių pora. Dar man buvo labai įdomu, kaip šeimos tvarkosi su mokomąja medžiaga, taigi įkvėpimo pasisėmiau ir iš dar kelių šeimų. Visi šie pavyzdžiai mane labai įkvėpė, tad nieko nelaukę nusprendėme su vaikais susitvarkyti žaislus... Ir, o stebukle, panašu, kad mums pavyko.

Prisipažinsiu... Anksčiau vaikų žaislus tvarkydavau taip: išsiųsdavau tėtį su vaikais kur nors į miestą, kad aš pati galėčiau viską peržiūrėti ir nuspręsti, kuriuos žaislus vaikai jau išaugo, ir pastaruosius atidėjus, kitus skrupulingai sudėti atgal į dėžes. Su vaikais tokiu būdu tvarkytis kartu buvo beprasmiška, nes vos užmatę senokai dėžės apačioje gulinčius pamirštus žaislus, jie tuoj sukrusdavo, kad „o, kaip aš buvau pamiršęs šitą žaislą!“ ir tuojau imdavo juo žaisti, man dar nespėjus įvertinti, ar tie žaislai turėtų keliauti į „išaugtųjų“ dėžę, ar ne. Tokiu būdu praktiškai visi žaislai vėl grįždavo į dėžes, kuriose per laiką jie vėl persimaišydavo ir aš vėl griebdavausi už galvos, ką su ta jų galybe daryti... Paskaičiusi Marie Kondo knygą supratau, kad niekuomet nevertinau tų žaislų per pačių vaikų ir jų simpatijų žaislams prizmę. Taigi šią savaitę turėjome progą tai padaryti. Tiesa, kad vaikams „nesugrotų“ gailestis tiesiog imti iš išmesti jiems nebereikalingus žaislus, aš pasiūliau jiems išskirti žaislus į tris kategorijas:
1. tie, kurie jums patinka ir su kuriais miela, džiugu žaisti.
2. tie, kuriuos mielai perleistumėte kitiems ar parduotumėte.
3. tie, kuriuos jau negaila išmesti, nes jie arba susidėvėję, arba sulūžę, nebetinkami naudoti.

Iš visų pakampių ištraukėme visus turimus žaislus: ir buvusius kambaryje, ir per keletą kartų „iškeliavusius iš namų“ į palėpę, nes buvo nesutvarkyti, ir pasilikusius automobilyje, ir numigravusius į svetainę, žodžiu, visus, kuriuos tik radome. Tada paėmėme po dėžę kiekvienam vaikui, kur jis galėjo atsirinkti sau mielus žaislus, tada po dėžę perleidžiamiems/parduodamiems ir išmetamiems žaislams. Kažkokių didelių lūkesčių neturėjau, tačiau vaikai pranoko net ir didžiausius mano lūkesčius. Jie labai mielai krovė į antrąją dėžę žaislus, kurie turėtų iškeliauti tęsti savo gyvenimą kitur, tuo tarpu pasiliekamų žaislų sau susirinko vos po vieną dėželę... Tiesa, čia neskaitant stalo žaidimų, kuriuos perrinkome ir perrūšiavome tiesiai lentynoje, ir smulkių kortų, domino žaidimų, kuriuos laikome atskiruose tam reikalui labai tinkamo formato lagaminėliuose. Užtrukome gerą pusdienį ir visi likome be galo patenkinti rezultatu. Plius, vaikai liko patenkinti sumažėjusiu dėžių kategorijų skaičiumi. Vietoj atskirų dešimties dėžių, į kurias seniai nebetilpo mašinėlės, traukinukai, lėlės, smulkios figūrėlės ar kita žaidimų atributika, liko vos 6, sutalpinusios viską, ko reikia.

Perstatėm visai kitaip ir kambarį, kuriame vaikai nuo viso to daiktų triukšmo ne itin ir mėgdavo būti. Vaikai paprastai bėgdavo į svetainę prie bendro stalo ruošti pamokų, tuo tarpu dabar Magdė vos pabudusi mėgsta prie stalo prisėdus ką paspalvinti, paskaityti. Žodžiu, keletas vaizdelių iš proceso ir rezultato. Sėkmės jaukinantis tvarką ir jums!

Procese viskas atrodė taip:



Galiausiai žaislai sugulė į šias šešias mūsų labai mėgstamas IKEA dėžes ant ratukų.


Kitoje kambario pusėje perstatę komodą su Magdės rūbais, ant jos įkurdinome stalčiukus, kuriuose gyvena vaikų pratybos ir sąsiuviniai, spalvotas popierius, priemonės piešimui bei Liutauro Lego rinkinių instrukcijos. Taip pat čia vaikai laiko savo turtų dėžutes bei jau minėtus lagaminėlius su mažais kortų, stalo žaidimais. Už komodos pastatytose trijose dėžėse kol kas palikome Liutauro IKEA'jos traukinukus bei kitus įvairius traukinukus, kurie artimiausiu laiku iškeliaus iš kambario ir ieškos naujų šeimininkų; ant jų raudoname ažūriniame krepšyje gyvena minkšti žaislai, kampe lentynoje – stalo žaidimai.


Viena iš Konmarie metodo subtilybių – vertikalusis daiktų laikymas, kad dėžutėse sukrautų daiktų nereikėtų išiminėti, ieškant konkretaus daikto. Iš viršaus turi matytis viskas, kas yra viduje. 


Prie lango kampe liko, kaip ir anksčiau, Liutauro drabužių lentyna, po kuria gyvenantys konstruktoriai dar laukia savo eilės būti sutvarkyti, o štai palangė ir stalas vėl gali laisvai kvėpuoti. Šioje erdvėje dėžutėje gyvena tik pieštukai, rašikliai ir flomasteriai. Antrą ažūrinį krepšį palikom rūbams, kurie būna tingūs ir niekaip nenueina iki vonios skalbinių krepšio.
Beje, man labai patinka tokio tipo stalai, kurių stalviršį galima pakelti tam tikru kampu. Labai patogu prie jų sėdint rašyti, ir jis niekuomet neapsikrauna daiktais, nes jie tiesiog nuslystų žemyn... :)


Taigi, brangieji – iškvepiam, įkvepiam, apsiginkluojame viltimi, kad tvarka išliks ilgiau nei porą dienų, ir judam toliau... :)


 Rašymas

Praeitą savaitę Magdė paliko pas draugus savo mėgstamas „Katino Teodoro pratybas“, tad šią savaitę labai dėl to liūdėjo. Nors merginai savarankiško raidžių pamokos labai į naudą, visgi anos pratybos teikė džiaugsmą, o kitos – tik ašaras spaudė... Tad bandysime kažkaip susigrąžinti...


Su Liutauru tuo tarpu varijuojam visaip kaip. Tai duodu kokį tekstą dar vis pavedžiot, tai nukopijuot, tai sugalvot ir parašyt. Kadangi šią savaitę įžengėme į temą apie žmogaus kūną, rašėme trumpą rašinėlį apie save. Labai jau vaikinui griuvinėja tos raidės į visas šalis, na bet bandom, bandom... Apskritai jo raštas labai priklauso nuo nuotaikos. Todėl jei užduotis atlieka su tėčiu, aš paskui galiu nesunkiai pasakyti, kokios nuotaikos vaikis buvo, kai tai darė... :)




 Skaitymas

Mums pasisekė. Mūsų lankomas robotikos būrelis – visai greta vaikų bibliotekos „Saulutė“. Tad mums dabar labai patogu čia apsilankyti. Užsukome antradienį, knygelių prisirinkome... Puolė vaikai grįžę skaityti – gražu žiūrėt...



Tiesa, aš labai norėjau paimti ką nors susijusio su žmogaus kūnu, savaitės temai papildyti, tačiau vaikai nesutiko aukoti savo išsirinktų penketukų... Tad tenkinomės vadovėlio medžiaga ir mano apmąstymais mėnesio projektui, kurio į fizinį lygį šią savaitę dar neištraukėme, bet tikiuosi, kad kitą savaitę jau galėsime šiuo tuo pasidalinti. 


  Anglų kalba, rusų kalba

Prieš porą savaičių dalinausi idėja, kaip su vaikais mokomės anglų ir rusų kalbų žodžių. Kadangi lankėmės šią savaitę svečiuose Kernavėje pas šios idėjos autorę, tai grįžome su pagilintomis žiniomis, kaip efektyviai šį metodą naudoti. Ta proga susidėjome viską į patogesnę dėžutę, kurioje tam kartui telpa tiek anglų, tiek rusų kalbos žodžiai – vieni sudėti iš vieno galo, kiti – iš kito...
Esmė tokia: yra penkios skiltys (aš jas pažymėjau atitinkamu skaičiumi rutuliukų). Pirmoje skiltyje sudedami nauji žodžiai. Iš jos persieinama per visus žodžius ir į antrą skiltį perkeliami žodžiai, kuriuos vaikas žino. Jei tai pirmas kartas, kuomet naudojate šias korteles, tuo viskas ir baigiasi. Kitą dieną iš pirmo skyriaus pradžios imami penki nauji išmokti žodžiai ir perkeliami į antrą skiltį. Tuo pačiu iš antriosios skilties galo imami penki žodžiai. Jei juos vaikai pasako, jie keliauja į trečios skilties pradžią. Jei neatsako, jie grįžta į pirmos skilties galą. Kai dar kitą dieną mokotės žodžių, imate po penkis žodžius iš pirmos, antros ir trečios skilties pradžios, kurie atitinkamai nukeliauja į tolimesnės skilties pradžią ar prieš tai buvusios skilties galą, kol atsiduria penktojoje skiltyje kaip išmokti. 

Žodžiu, pabandėme, nors vaikams kol kas daug smagiau kartoti žodžius juos man sakant originalo kalba ir prašant pasakyti, ką jie reiškia lietuviškai, nei kad atvirkščiai... :) Šią savaitę pridėjome kūno dalių pavadinimus ir skaičius.




 Matematika

Nuo tada, kai perėjome prie TAIP pratybų, vaikai su mielu noru sėda mokytis matematikos. Štai taip – kartais, pasirodo, reikia tiek nedaug! :)

Su Magde sėkmingai baigėme „mažiau-daugiau“ temą, su Liutauru baigėme įvairių matų kartojimą: tūrio, ilgio, svorio ir laiko ir pinigų.




 Muzika

Labai smagiai tęsėme šią savaitę pažintį su muzikiniu raštu, deja, pražioplinau visa tai užfiksuoti, tad jums teliks nuspėti, kaip smagiai mes bandėme dėlioti natas į taktus, mušti kūrinio ritmą ir bandyti solfedžiuoti...

Vietoj to pasidžiaugsime kaimynų šuniuku, kurį jie įsigijo šią savaitę. Šiokia tokia paguoda ir maniškiams, kurie vis taip svajoja apie keturkojį draugą... :)



2019 m. spalio 14 d., pirmadienis

6-oji savaitė. Banali tiesa: kartojimas – mokslų motina

Rudeniui įsibėgėjant, nutarėme stabtelėti ir pasikartoti tai, ką esame išmokę bei užtvirtinti žinias. Persižiūrėjome, ko iki šiol turėjome išmokti, kur reikėtų pasitempti, kur reikalai eina kaip sviestu patepti.


Tad greitai pabandykime prasibėgti...


  Planavimas, charakteris

Intensyviai visą mėnesį bandę įvairius planavimo įrankius, po truputį lyg ir įsivažiavome. Vaikai vis aiškiau ėmė suvokti dienos rutiną, ir panašu, jog pamažu susitaikė su tuo, kad mokslo intensyvumas didėja. Kurią dieną Liutauras net pats pastebėjo:
– Mamyte, bet pernai mes mokėmės mažiau nei šiemet...
Buvo puiki proga pašnekėti apie tai, kad jiems augant jų galimybės ir sugebėjimai lavėja, jie darosi atsakingesni ir sumanesni.

O tuo tarpu – apie tai, kas padėjo įeiti į savaitės ritmą. Pasakysiu labai banaliai – aiškių ribų nusistatymas. Kol aš pati buvau svarstymuose, kaip reikėtų elgtis su laiku, skirtu mokslams, darbui, ir laiku, skirtu pramogoms, tol buvo netvarka. Pastebėjau, kad žinodami, jog atlikę užduotis galės eiti žiūrėti filmuko ar žaisti planšete, vaikai pradėjo gudrauti ir atlikinėti viską paskubomis, kad tik greičiau viską galėtų baigti. Manęs toks kokybinis atsitraukimas netenkino, bet vis nesugalvojau, kaip tai išspręsti. Juo labiau, kad įsisukus į tokį laisvą plaukimą pasroviui, pajutau ir aš, kad man ėmė labai stigti asmeninio laiko, kurį galėčiau skirti savo darbams. Vieną dieną, kuomet su vaikais susiginčijome dėl bendros tvarkos, nutarėme susėsti ir kartu nutraukti tą painų Gordijaus mazgą. Apsitarėme, kiek laiko galime skirti per dieną mokslui. Apsibrėžėme, kad tai – 6 valandų tarpas. Į jas maksimaliai galime sutalpinti 10 skirtingų veiklų užduočių. Vaikai gali patys pasirinkti, kada per tas 6 valandas nori jas atlikti ir kokia seka. Ar nori atlikti viską vienu ypu, ar į visa tai įterpti pertraukas. Po 6 valandų mokslų laikas „baigiasi“, ir mes suskaičiuojame, kiek užduočių yra atlikta. Priklausomai nuo atliktų užduočių kiekio, vaikai gali žaisti planšete ar žiūrėti filmuką 1 val. (jei atliko 4 veiklų užduotis), 2 val. (jei atliko 8 veiklų užduotis) arba 2,5 val. (jei atliko 10). Kadangi 1 valanda žaidimo prabėga labai greitai, vaikai jau pastebėjo, kad verčiau yra atlikti daugiau užduočių, idant galėtų paskui gauti didesnį atlygį. Juo labiau, kad savaitės gale nuo to priklauso ir tai, kiek jie kišenpinigių gaus – maksimumą ar tik jo dalį.

Visa tai grubiai pavaizdavome štai tokioje schemoje, kad visiems viskas būtų aišku ir nebūtų jokių ginčų.


Panašu, kad vaikams šis aiškus planas visai patiko. Žinoma, jis veikia tik tokiomis dienomis, kai neturime kitų užsiėmimų, ir galime vienu ypu skirti mokslams tas 6 valandas. Tuo tarpu tomis dienomis, kai esame labiau užimti, principą išlaikome tokį patį, tik laike susistumdome viską taip, kad derėtų su kitomis veiklomis.

Ką visu tuo bandome pasiekti? Aš pati manau, kad tai leidžia vaikams suvokti keletą dalykų.
1. Kad gyvenime yra tam tikri prioritetai: kad pirma atliekame tai, kas reikalinga, o tik paskui – tai, ko norime.
2. Kad didesnės pastangos lemia didesnį atlygį.
3. Kad laikas ne guminis, ir tu turi protingai juo naudotis, kad sėptum atlikti tai, kas užsibrėžta.
4. Kad nuo tavo pasirinkimų labai daug kas priklauso.

Na, ir šiaip tikiu, kad duodant vaikams laisvės pasirinkti tam tikruose rėmuose, jie mokosi atsakomybės, o ne tik vykdyti tai, kas jiems liepta. Ir moko išsikelti uždavinius bei rasti sprendimus. 


 Pasaulio pažinimas / gamta

Rugsėjo vadovėlio temos, kurios mums prasitęsė štai dar ir spalį, man pasirodė kiek „pritemptos“, tačiau kai ką visgi prisitaikėme ir sau. Šią savaitę bandėme sukurti ir parašyti skelbimą, kalbėjomės apie anksčiau egzistavusias ir dabar esančias komunikavimo priemones. Vaikams didžiausią įspūdį, žinoma, paliko, pašto karvelių sistema. 


 Rašymas

Magdė toliau tęsė savo pažintį su rašytinėmis raidėmis. Neįsivaizdavau, kad raidė l gali taip sunkiai pasiduoti merginai... Apvedžioti išeina, o kai pačiai reikia rašyti, į visas puses vartosi... :) Tad bus kur tobulėti. :)


Liutauras sprendė įvairius kalbinius rebusus, neakivaizdžiai pažindindamasis su linksniais ir kalbos dalimis... Pradžioje buvo nelengva, paskui lyg ir įsivažiavome.



 Skaitymas

Vaikai skirtingi. Tai įsitikinu kiekvieną kartą, davusi vaikams vienodą užduotį. Liepus išsirinkti knygą, išgirstu eilinį Liutauro priekaištą: „Šita knyga man per sunki. Joje labai daug teksto ir labai mažai paveikslėlių“. Tuo tarpu Magdė atvirkščiai – vis pasičiumpa visai ne pagal savo amžių knygą ir užsispyrusi skaito, kas jai tuo metu atrodo tinkama... Taip ir išeina tuomet, kad Liutauras mėgaujasi knygelėmis didelėmis raidėmis, o Magė – enciklopediniu leidiniu apie drugelius... :)




 Literatūra

Toliau skaitėme H. Malo „Be šeimos“. Lėtai kažkaip šią savaitę skynėmės į priekį. Už tat klausėmės įvairių radijo spektaklių: „Šarlotės voratinklio“, „Polianos“, „Gilės nuotykių ydų šalyje“. Žinoma, šie trumpi radijo spektakliukai daugiau yra tarsi trumpi anonsai, vos atskleidžiantys knygos siužeto pagrindą, nespėjantys giliau užkabinti, kaip tai gali padaryti knygos. Visgi paįvairinimui labai mums tiko.


 Kodavimas

Antras robotikos užsiėmimas. Magdė, anąsyk sakiusi, kad daugia ten neis, vis tik buvo įkalbėta brolio pasilikti. Taigi vaikai ir vėl dirbo tandemu, šį sykį konstruodami vėjo malūną ir kokį tai riedantį prietaisą... Žiūrėsime, kaip čia jiems toliau eisis ši veikla.


Šiaip Liutaurui pastaruoju metu labai ėmė patikti konstravimas, nors anksčiau Lego stalčių išsitraukdavo ne taip jau dažnai, kaip man norėjosi... :))) Dabar gi jis pats konstruoja, modeliuoja, galvoja įvairiausius mašinų, traukinių modelius ir tuoj neša man girtis... Tai, žiūrėk, važiuoja koks tai su lemputėmis, šviečiančiomis priekyje, tai jau, žiū, vėl be lempų, bet su dvigubu motoru... :)





 Išvykos, susitikimai

Savaitė buvo kažkokia labai išblaškyta. Teko ne kartą važiuoti tvarkyti tėtės archyvų, bendrauti su archyvarais, krauti-iškrauti daiktus, užsiiminėti įvairiais logistikos reikalais, kad automobilyje nuolat būtų vietos vis naujai vežamiems daiktams, o čia, žiūrėk, dar reikėjo nuvažiuoti į Rokiškį tetai padėti obuolius nuskinti, namo parvežti, tad vėl leidomės į kelią. Vaikai liko pasisvečiuoti pas Marijos trijulę Molėtuose, tad ir jie gerai praleido su draugais laiką, ir mes greituoju būdu spėjome susisukti su darbais... Grįžę radom kompaniją origami gerveles beskaičiuojančią. Spėkit, ar norėjo važiuot namo... :)


Taip nepastebėtai ir praskriejo savaitėlė be kažkokių įspūdingesnių nutikimų...




2019 m. spalio 8 d., antradienis

5-oji savaitė. Žaidimai: pergalės ir pralaimėjimai.

Sėdėdami dantisto kabinete negalėjome atitraukti akių nuo didžiulio klevo už lango. Ką tik palijo, išlindo saulė, ir ji dar labiau paryškino tą nupraustą varinį grožį... Ech... Ruduo pačiame įkarštyje. Tik va lietus viską jaukia, po lapus pasivolioti kaip pernai neleidžia, ir vaikai nepaliauja klausinėję, kada gi ta bobų vasara ateis. O kol laukia, bando samprotauti, kas per laikas ta bobų vasara ir kur ji „įsipaišo“ visame metų rate.
– Žinai, Magde, tai toks laikas, kai visos bobos taip sušyla nuo saulės, kad visi pradeda jas mylėti. Tada jos švyti, ir atrodo, kad sugrįžo vasara – bobų vasara. – Samprotauja Liutauras, ir abu praplyšta juoktis.


O kol ta bobų vasara neskuba pasirodyti (o gal mes pražiopsojome?), mes esame priversti lįsti į mokslo užantį. Ten ne taip lietinga ir žvarbu. O dar štai ir mokytojo diena! Ta proga sveikiname visus mokytojus ir linkime sveikatos, ištvermės, atvirumo, žaismingumo bei mėgavimosi savo ir kitų tobulėjimu! :)


 Planavimas

Kalendorius rodo naują mėnesį, ir mes skubame vėl piešti... Liutauras tęsia savo traukinukų seriją, Magdė susižavi pirma po akimi pasitaikiusia rožinio kiškučio iliustracija...


Taigi spalį džiaugsimės štai tokiais vaizdeliais...




Šią savaitę greituoju būdu baigėme Kidsletters.club planavimo kursą. Jo metu pasigaminome ir išbandėme nemažai planavimo įrankių (apie kuriuos rašiau praeitų savaičių įrašuose), kuriuos dabar bandome visaip kaip prisijaukinti ir įsisavinti. Savaitės tvarkaraščiui, kurio tąkart neskubėjome pildyti, radome mums tinkamą sprendimą. Kadangi ne visos savaitės pas mus nuolat tokios pat, mąsčiau, ką daryti, kad nereikėtų savaitės planui pasikeitus visko trint ir rašyt iš naujo. Netikėtai prisiminiau lipniuosius lapelius, kuriuos suklijavome į atskirus langelius. Tokiu būdu, pasikeitus tos konkrečios dienos planams, labai nesunku imti ir pakeisti lapelį bei iš naujo užrašytu dienos planą. 


Taip štai keliaujame toliau. Norite paklausti, kaip mums sekasi?.. Tuojau..


 Charakteris

Nežinau, kaip jums, bet man vienas sunkiausių dalykų gyvenime yra nuoseklumas. Esu iš tų žmonių, kurie nori rezultato čia ir dabar. Ir nors teoriškai lyg ir visuomet suprantu, kad viskam reikia laiko, visgi nesulaukusi greito rezultato esu linkusi keisti veiksmų taktiką, galvodama, kad va, nieko neišeina, toks planas neveiksmingas. Nors dažniausiai juk tiesiog reikia įdirbio, užsispyrimo ir kantrybės. Metu sau iššūkį. Bandau laikytis nubrėžtų ribų ir nepasiduoti. :) Ši savaitė kaip niekada buvo dosni pamokų. Čia man padėjo Liutauras, su kuriuo praeitą savaitę nemažai derėjomės dėl vienokių ar kitokių dalykų. Ir štai Liutaurui išsprūdo labai teisinga frazė:
– Na, aš gi žinau, kad nors ir sakei, kad neleisi, bet vis tiek paskui leisi...
Opa-pa... Vaiko lūpomis šneka tiesa. :) Tikrai taip. Būna taip, kad mano minkštas charakteris nugali, ir aš, prieš tai ko nors neleidusi, imu ir po kiek laiko leidžiu. Kartais – dėl išsiblaškymo, kartais dėl to, kad nesugaudau minčių ir į kokį klausimą atsakau nesąmoningai, leisdama vaikams pagauti mane žodžiuose, o kartais tiesiog iš nuovargio atstovėti savo iki galo.
Visa tai suvokusi susiėmiau ir šią savaitę bandžiau laikytis savo nubrėžtų ribų. Todėl kai Liutauras ėmė derėtis, po kokio kiekio užduočių jis galės pažaisti planšete, aš laikiausi savo: po visų. Ne po trijų, ne po penkių, o po visų... :) O kiek buvo džiaugsmo, kai tai suveikė... Man, žinoma. :))) Bet vaikams irgi labai į naudą. Tuo labiau, kad dėl visko mums pavyko susitarti gražiuoju, be jokių kaprizų ir pykčių. Gal dėl to, o gal kaip tik atvirkščiai tai buvo viso ko pasekmė, mes šią savaitę labai daug žaidėme. Kiek įmanoma daugiau užduočių bandžiau paversti žaidimu. Patikėkite, man žaidimas – didžiulis iššūkis. Pavydžiai žiūriu į žaismingus žmones, nes man tai reikalauja laaaaabai daug pastangų. Visgi buvo labai smagu. Smagu buvo ir žaisti, ir dvigubai dar dėl to, kad daug ką tais žaidimais pavyko paversti.

Su ta pačia kidsletters.club komanda dalyvavome šią savaitę emocinio intelekto maratone, kurios užuomazgas galėjote matyti praeitą savaitę, kuomet mes piešėme siūlais. Tai buvo ne šiaip sau piešimas. Mat po to reikėjo išrinkti po piešinėlį, kuris atspindėtų konkretų šeimos narį. Analizavome su vaikais, kokios emocijos mus valdo ir kokios jų ima mumyse viršų. Jei nesate matę nuostabaus filmuko „Išvirkščias pasaulis“, būtinai pasižiūrėkite! Nuostabi istorija, leidžianti pasikapstyti po save tiek mažam, tiek dideliam. Taigi. Liutauras drąsiai prisipažino, kad jame dažnai viršų ima pyktis, kartais – džiaugsmas, liūdesys. Todėl man net nekilo abejonių, kurį paveikslėlį parinkti Liutaurui – raudonai žalia Magdės sukurta kompozicija gražiai sužaidė su mėlynomis raidėmis ir visa išdykėliška Liutauro ekspresija.



Magdei parinkome į save panirusios, tačiau idėjų debesyje paskendusios figūrėlės paveikslėlį. Jei užsispyrimas būtų emocija, ji vienareikšmiškai būtų numeris vienas Magdės paveiksle. Dabar gi apsiribojome tokiu štai, pavadinkime, pasitenkinusiu, ramiu, kūrybišku paveikslėliu, kuriame visos emocijos harmoningai dera viena su kita.


Visi šeimos paveikslėliai sugulė į štai tokią nedidukę knygelę, ir vaikai vienas per kitą puolė ginčytis, kam ji atiteks. Cha... Teks pasigaminti patiems... :)


Taip pat spalvinome taip vadinamą Blob medį, kuris atskleidė labai įdomių detalių apie kiekvieną iš mūsų. Užduotis buvo peržiūrėti visus žmogeliukus ir pasirinkti tą, į kurį manai esąs šiuo metu labiausiai panašus. Tuomet surandi tą, kuriuo norėtumei būti. Pažymi jį žvaigždute. Na, o tada tą patį gali padaryti su kitais šeimos nariais. Labai įdomus testas suprasti vienam kitą ir pamatyti, kaip tave mato kiti. Kiekvienam asmeniui yra parenkama atskira spalva. Galiausiai į vieną piešinį galima sudėti visą šeimą ir vėlgi paanalizuoti, kaip ta šeima atrodo ir ar visi tame piešinyje yra savose vietose. 

Vaikai pradėjo nuo savęs, bet vėliau ir visus draugus patupdė ant medžio, ir rado kitų vietų, kur patys norėtų būti. Finale Magdė užspalvino visus žmogiukus, kad likusiems baltiems nebūtų liūdna. :) 




 Rašymas

Žaidimo elementų įvedėm ir į rašymo užduotis. Lavindami istorijos kūrimo ir rašymo įgūdžius, pasitelkėme istorijos kubelius „Story kubes“, kuriuos vaikai labai mėgsta. Ir nors istorijos ne visada išeina logiškos, tai netrukdo jomis pasimėgauti ir pasidžiaugti puikiu smegenų mankštos įrankiu.
Tokiu būdu vaikams labai paprasta iš karto sumoti, apie tą bus istorija. Tiesa, iš pradžių užsimojama paprastai kurti ilgą istoriją. Tačiau kai paaiškėja, kad ją reikės užrašyti, taktika keičiasi, ir mes vėl deramės... :)


Taip pat tęsiame tradicinius rašymo pratimus. Magdė skinasi per rašytines raides ir baigia pasiekti viduriuką.



 Skaitymas

Tęsiame knygų skaitymą ir jų aprašymą. Liutauras liūdi, kad pabaigė skaityti visas Katinėlio Juodžio serijos knygeles, ir dabar desperatiškai ieško, ką gi skaityti toliau.


Tuo tarpu mokykloje vaikai atsiskaitinėjo už per vasarą perskaitytas knygas. Uoj kaip reikia tiems vargšiukams antrokėliams padrąsinimo. Uoj kaip reikia... Nedrįsta eiti prieš klasę ir pasakoti, nors juk tiek įdomių knygų per vasarą perskaitė... Net gaila, kad neišeina savų baimių nugalėti. Kita vertus, matau save tokio amžiaus ir žinau, kad viskas jiems prieš akis. :) 
Šiaip ne taip parsivežame namo mokytojos gražiai paruoštą raštą ir kabiname ant sienos.




 Literatūra

Aš gi knygyne negaliu praeiti po savo vaikystės klasiką: Hector'o Malo knygą „Be šeimos“. Mūsų vakarai išsitęsia, nes naujai perleista knyga tiesiog nepaleidžia mūsų vakarais, ir vaikai niekaip negali susitaikyti su skyriaus pabaigomis:
– Mamyte, na paskaityk dar vieną skyrių... Na trumpai...
Ir aš skaitau. Nes pačiai nepaprastai įdomu. Daug kas nuo vaikystės jau pamiršta, daug kas visai kitomis spalvomis tuomet matyta, visai iš kitos perspektyvos. O viena frazė pasirodė labai tinkama ir mums šiai savaitei apibendrinti: „Auklėdamas kitus, auklėji ir pats save“. Įveikėme tik trečdalį knygos, tad bus ką veikti dar ir kitą savaitę. Paskui planuoju vaikams parodyti ir dvi šios knygos ekranizacijas. Labai skirtingas tiek laikmečio, tiek pasirinkto braižo prasme. Bus tikrai įdomu paskui su vaikais padiskutuoti, kiek filmas gali atitikti knygą ir kiek su ja prasilenkti... O jūs ar matėte šios knygos ekranizacijas? Vieną – 1984-ųjų, (beje, jei žiūrėsite, nepražiopsokite kadrų su Vilniaus senamiesčiu), kitą – visai šviežutėlį, šių metų. Prisipažinsi, kad naujasis manęs neįtikino... :/ 


 Matematika

Matematikos uždaviniams įsisavinti dažniausiai traukiames Math-U-See rinkinį. Vaikams tai – ir matematinė priemonė, ir tuo pačiu žaidimas, visai nesusijęs su matematika. Savo spalvingais kubeliais jis traukia vaikus fantazuoti ir konstruoti... Negaliu atsidžiaugti, kad pernai įsigijau šį rinkinį, radusi už nedidę kainą ebay'juje. Jis mums labai limpa...

Na, o tuo pačiu ieškodami papildomos medžiagos matematikai, įsigijome „TAIP“ pratybas. Labai neblogai vizualiai išdėliota medžiaga, logiškai suskirstyta temomis, aiškiai suformuluotos užduotys, nevengiama padetalizuoti sprendimą. Paįvairinimui Liutaurui labai patiko.


 Magdė gi džiaugėsi gavusi daugiau erdvės spalvinimui ir piešimui... :))


Galiausiai, savaitės pabaigoje nutariau vaikams duoti diagnostinius lietuvių kalbos ir matematikos testus. Buvo įdomu pažiūrėti, kiek vaikai po vasaros vėl viską atgaminę ir kiek pasiruošę bristi į rimtesnes temas. Rezultatai iš tiesų nustebino. Nors ne visus testo uždavinius įveikė, sumoje vis tik paaiškėjo, kad neįveikė tik dalies tų uždavinių, kurie buvo skirti gabesniems moksleiviams. Labiausiai nusiraminau dėl Magdės, su kuria taikome į pirmos, o ne priešmokyklinės, kaip jai pagal amžių priklausytų, klasės programą. Testas ryškiai parodė, kad mergina pilnai pasiruošusi krimsti pirmos klasės riešutėlius... 


  Užsienio kalbos

Kad vaikams nesipainiotų anglų ir rusų kalba, jas mes mokomės skirtingomis savaitės dienomis. Negana to, jas sąmoningai skiriu tiek magnetukų spalvose, tiek kitur, kad vaikams vizualiai atsiskirtų, kuri kalba yra kuri. Bendraminčiai pasidalino įdomiu žaidimu, per kurį vaikai mielai kartojasi išmoktus žodžius. Tereikia ant lapelių ar kortelių surašyti žodžius, kuriuos mokotės, ir žiūrėti, ar vaikai juos moka. Jei žodis jau išmoktas, jis keliauja į išmoktų žodžių voką ar dėžutę. Jei ne, lieka pirminiame voke ar dėželėje. 
Visai neseniai brolis atidavė dėžę su nepanaudotomis vizitinėmis kortelėmis. Jas prisiminusi tuoj ėmiau rašyti ant jų žodžius. Tokiu būdu tam kartui išėjo po maždaug pusantro šimto žodžių kiekviena kalba, kurias vėlgi išskyriau spalvomis. Šią savaitę kartojomės juos taip: aš traukiu žodį, jį perskaitau, parodau, vaikai turi pasakyti, ką tas žodis reiškia lietuviškai. Kitą savaitę bandysime atvirkščiai – aš sakysiu žodį lietuviškai, vaikai turės surasti jį angliškai arba rusiškai. Vaikai, matydami, kiek daug žodžių jau supranta, džiūgavo ir lenktyniavo vienas su kitu. Žodžiu, žaidimą užskaitome. Ačiū Agnės trijulei, kuri apie jį papasakojo.






 Dailė

Sugalvojome su vaikais pakalbėti apie simetriją. Pati naudodamasi grafinėmis programomis neatsispyriau vaikams parodyti šiuolaikinių technologijų grožio – galimybės sukurti ką nors gražaus netgi visai nemokant piešti... Gėlės ir ornamentai vieni už kitus gražesni gimė ekrane, o vaikai vis aikčiojo...



 Kodavimas

Prisiliesti prie šiuolaikinių technologijų mums nusišypsojo laimė dar ir STEAM bei robotikos būrelyje, kurį Liutauras pradėjo lankyti šią savaitę. Labai netikėtai paskutinę minutę atradome šį nemokamą būrelį bibliotekoje. Pirmą kartą vaikai nusprendė čia pabūti kartu, tačiau kai atėjau jų pasiimti, Magdė prisipažino, kad jai laikas prailgo. Tuo tarpu Liutaurui pusantros valandos nepasirodė per daug... Sakė, būtinai norės tęsti. Tad su Magde ieškosite tuo laiku kitos veiklos. :)

Konstravimo iššūkius bandantis įveikti jaunimėlis susikaupęs darbuojasi.

 Muzika

Kuomet atėjo laikas įtvirtinti muzikos teoriją, vėl pasitelkėme žaidimus. Norėjome susipažinti su muzikos registrais. Pasiėmėme kiekvienas po tris korteles su raidėmis Ž, V ir A – žemam, viduriniam ir aukštam registrams pažymėti. Aš grojau, o vaikai turėjo pakelti tokią raidę, kuriame registre girdėjo mane grojant. Rinkome taškus. Vaikai nepasidavė, draugiškai ėjo koja kojon. Nepadėjo net ir mano gudrybės groti iš karto kuriuose nors dviejuose ar net visuose trijuose registruose!!


Panašiai padarėme ir su dviejų bei trijų dalių ritmu, kuriuos mokėmės skirti. Pasiėmę korteles su 2 ir 3 taškeliais bandėme atskirti, kur galima šokti valso ritmu, o kur galima drąsiai žygiuoti. Čia buvo kiek sunkiau, bet pasipraktikavome iš širdies... :)



 Projektas

Jei galvojate, kad mes strigome savo vasaros knygos gaminimo procese, turime jums gerų žinių: šią savaitę susiėmėm ir savo knygą užbaigėm!!! Valio!!! Vaikams į pabaigą, aišku, kiek jau pabodo, tai daugiau visko padariau aš pati, tačiau vis tiek draugiškai man padėjo papuošti visus lapus tai anspaudukais, tai kokiais kitokiais akcentais.




Tokia štai didžiulė gavosi mūsų 18 puslapių A3 formato knyga, kurią galima vartyti arba standartiškai, arba išskleidus į vieną ilgą armoniką... :) 




 Žaidimai

Visokių kitokių laisvųjų ir stalo žaidimų šią savaitę taip pat netrūko. Traukėme ir Emojito, ir Lego, ir Uno, šalia jų netrūko veiklų su jau seniau aprašytais slaimais, dėdės Daliaus atiduotais sudeginti kasų aparatų čekių ruloniukais, kurie virto nepakartojamomis girliandomis prieš iškeliaujant į krosnį, jau nekalbant apie žaidimus vonios kriauklėje su iš Lego sukurtais modeliais... :)





 





Tokia štai žaisminga buvo mūsų savaitė...