2021 m. lapkričio 20 d., šeštadienis

11-12 savaitės. Sekant svajonėmis ir istorijos vingiais.

Lapkričio pradžia mus tradiciškai priremia prie sienos su kalėdine šeimos fotosesija... Ant sofos, kaip kasmet, fotografuotis atsibodo, todėl sugalvojome, kad šiemet fotografuosimės... kitaip. Koks bus galutinis idėjos išpildymas, jei būsite geri, parodysime per šventes... :) 


O tuo tarpu persibėkime per praėjusias savaites, kurios tokios... Tarsi šiokios, tarsi ir ne visai kokios... Lėtos, vangios kažkokios, pusiau greitos, pusiau lėtokos... Na, patys spręskite.. :)


   
Projektas / Pasaulio pažinimas / Istorija 

Man sunku greitai persijungti nuo vieno projekto prie kito... Kol galvoje viskas susidėliojo, kad jau pabaigėme viską su Biblijos knygų mini bibliotekėle, o ir apie išradimus visokius tam kartui kalbėti gana, praėjo ne viena diena. Trypčiojau vietoje, tarsi neapsispręsdama, ką darome toliau. Ir kažkaip vieną dieną su vaikais nusprendėme – judėsime per istorijos tarpsnius. 

Pervertusi vadovėlius supratau viena – informacija ten taip išblaškyta, kad net aš pati nesusigaudau, ko kur norima vaikus išmokyti. Trupinėliais išbarstyta informacija apie šį bei tą be jokios sistemos. Todėl spjoviau į juos ir tradiciškai traukiau visas turimas knygas iš namų bibliotekos. Šalia to prisiminiau mano kadaise kurtas istorijos korteles, bet jų tam kartui pasirodė per daug. Visgi gerai, kad jas paėmiau, nes toje dėžutėje radau tai, ko man šiuo metu labiausiai reikėjo – trumpos apžvalginės laiko linijos, kurioje labai glaustai ir struktūriškai matytųsi pasaulio istorijos laikmečiai ir svarbiausi jos įvykiai. Nuo to ir atsispyriau, pasiūlydama vaikams pasidaryti apžvalginę istorijos laiko juostą.

Kai jau mano galvoje mintys susidėliojo, galėjau į projektą pagaliau įtraukti ir vaikus. Susiklijavome iš skirtingų spalvotų lapų išskleidžiamą aplanką – kiekvienam istoriniam tarpsniui po vieną. Viršuje vaikai užsirašė jų pavadinimus, o tuomet, pasižiūrėję keletą filmukų apie priešistorės laikus, išsirinkome pagrindinius tai iliustruojančius vaizdus ir juos atspausdinę suklijavome į pirmąjį lapą.


Mes esame kreacionizmo, o ne evoliucijos šalininkai, todėl su vaikais aptarėme, kodėl apskritai mes šį priešistorės lapą darome. Taip, mes galime tikėti vienaip ar kitaip, tačiau lygiai taip pat mes turime žinoti ir priešingą nuomonę, kad galėtume diskutuoti, kal galėtume mąstyti, kad žinotume terminus ir galėtume vieni su kitais susišnekėti. Kitaip tariant, žinios – žiniomis, o tikėjimas – tikėjimu...

Tam kartui spėjome prasibėgti per akmens ir geležies amžių. Kadangi vaikai mieliau renkasi rusakalbius filmukus, žiūrėjome šį. O tuomet vaikai mane nustebino, staiga prisiminę, kad yra matę juokingą akmens amžiaus parodiją viename youtube'o kanale. Tad pasižiūrėjome ir ją...

Žodžiu, su evolicijos teorija ir priešistoriniais laikais susipažinome, toliau laukia daug įdomesni laikai, bet apie juos – kitą kartą.







Informacinis raštingumas

Tuo tarpu namuose pas mus perversmas... Kadangi vis sukus apsukus bandau vaikus kažkaip užvesti ant motyvacijos bangos, dėl ko esame susikūrę net ir svajonių sąsiuvinius, vis bandau juos pakutint, paklausti, priminti, ką gi jie dėl savo svajonių planuoja daryti ir iš viso ar ketina ką daryti... Buvo ilga šneka, kurios pabaigoje vaikai vis tik pareiškė, kad nori pabandyti sukurti savo youtube kanalus. Nebeturėjau kur trauktis... Na negaliu visą laiką būti ta blogietė, kuri nieko vaikams neleidžia... Tad nutarėme – pabandykime...

Nors pradžioje norėjau vaikus įtikinti, kad svarbiausia – kanalo turinys ir idėja, jiems labiau rūpėjo apskritai tą kanalą turėti ir pavadinimą sugalvoti... Taigi pristatau: Liutauro kanalas tam kartui vadinasi „Rytojus“, o Magdės – „Meškutė“. Tris pusdienius vaikai intensyviai filmavo, režisavo, krimto montažo pradžiamokslį: kaip susistatyti kameras, kaip parinkti apšvietimą, kaip įsikelti nufimuotą medžiagą į kompiuterį, importuoti į programą, uždėti titrus, muziką, eksportuoti failą ir įkelti jį į platformą. Liutauras greitai perprato pagrindinius principus ir praktiškai be mano pagalbos viską pasidarė pats (tiesa, aš peržiūrėjau finale, kad kokio provokacinio turinio neįdėtų :)). Magdei sekėsi kiek sunkiau – jai norėjosi dėti absoliučiai viską, vos ne valandos trukmės medžiagą, tad su ja teko padirbėti kartu, šnekantis, kokia yra pagrindinė konkretaus video tema, ką ji vienu ar kitu vaizdu nori parodyti, kodėl turime vienas ar kitas vietas iškirpti, ar žiūrvui įdomu žiūrėti, kaip n-tąjį kartą darai tą patį veiksmą ar maivaisi prieš kamerą ir pan... Žodžiu, buvo tikrai įdomi patirtis mums visiems. Nežinau, ar ilgam vaikams užteks entuziazmo, bet manau, kad tegu pabando, kol užsidegimo turi, tegu įgyja tam tikrų montavimo ir filmavimo įgūdžių, kurie dar niekam napamaišė...




Kiek matau, nei vienas iš vaikų nėra per daug linkęs į informacines technologijas, o tiksliau – į programavimą, tačiau šiais laikais turėti bent minimalų supratimą šioje sferoje, manau, ne mažiau svarbu nei mokėti rašyti ar skaityti. Todėl Liutauras toliau tęsia robotikos būrelį, kuriame šiemet vaikai yra supažindinami su Scratch programa. Matau, kad Liutauras joje gerai gaudosi, tačiau ar primityvoka jos grafika, ar platesnio paveikslo nematymas Liutaurui tarsi trukdo giliau į tai pasinerti ir žiūrėti į šį reikalą rimčiau.


Tuo tarpu Magdė, nusižiūrėjusi nuo brolio, su daug didesniu entuziazmu tyrinėja šios programos galimybes, atrasdama joje tai, kas patinka būtent jai – spalvos, lėlių miestai, muzikos efektai ir panašūs dalykai... :) 






Dailė, technologijos

Naujų įgūdžių išmokti padėjo ir įsigytas (ačiū Gabijai su Gaja, kad užrodė) veido dažų rinkinys su mokomąja knygele „Linksmieji veidukai“. Magdė vieną po kito sau veidus paišėsi, vos spėjau fiksuoti. Viską pati, tik su tigru pagalbos prireikė, nes vienąkart pabandžius neišėjo gražiai...





O štai su muilais pagalbos visiškai nebereikia. Vyksta procesas su pagreičiu. Ir filmuojamas, ir atvykusiems draugams pristatomas... 





Išvykos, susitikimai


Virtuvėje pastaruoju metu daug veiksmo vyko... Tai muilai, tai blynai, tai keksiukai, kurių prikepę išskubėjome vieną rytą draugų aplankyti ir jų ūkio apžiūrėti su avelėmis, ožka ir iš mūsų viščiukų išaugusiomis vištomis.



Jaunoji ūkininkė Saulė ir jos avelių pulkas.

Vištos apsimetėlės... :)

Pabendravę, stalo žaidimų prisiskolinę grįžome toliau savo gyvenimo gyventi... 




Rašymas

O gyvenime, kaip visada, visko pasitaiko – ir malonių dalykų, ir tokių, ant kurių prikabinta etiketė „reikia“... :) Todėl sėdam prie stalo ir kimbam į rašymą... Magdė šiaip ne taip išjuda iš mirties taško, kuriame buvo strigusi su savo didžiuliu noru nerašyti. Bet lyg ir po truputį, po nedidelį gabalėlį keliaujame toliau. Ir jei taip nutinka, kad užduotis nepatinka dėl to, kad joje aprašomas berniukas ir jo katinėlis, imame ir keičiame ją į tokią, kurioje pagrindinė veikėja – megaitė ir jos katytė. Nes va taip tiesiog jai norisi, nes norisi susitapatinti, prisijaukinti tekstą.


Liutauras tuo tarpu toliau tęsia pažintį su asmenavimu. Šį kartą po linksnių langelius šokinėja būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai... Bręstu vis su juo knygą „Gramatikos šalyje“ atsiversti, bet dar šiek tiek delsiu ir laukiu tinkamo momento... Labai jau vykę ten iliustracijos, kurių pagrindu norisi įdomų plakatą vaikams padaryti, bet autorinės teisės man koją kiša, todėl mąstau, kaip čia perdaryti, kad ir idėja nenukentėtų, ir meninis lygis liktų ne prastesnis... Laikas parodys, ar gims koks apčiuopiamas dalykas iš to...





Matematika

Su matematika gi susikalbėjom visai neblogai. Pasirodė, kad daugybos velnias ne toks baisus, kokį jį piešė vaikų vaizduotė. Magdė net panoro prašokti per pernelyg lengvus uždavinius su daugyba iš dviejų. Taigi žiūrėsim, ką mergaičiukė kalbės kai prasidės didesni skaičiai. Na bet – tegul tam kartui pasidžiaugia. :)


Liutauras irgi pradžioje norėjo išsigąsti daugybos iš visų tų dešimčių tūkstančių, bet kai perkando principą, irgi pasijuto visai užtikrintai. :)





 
Kūno kultūra / Žaidimai

Po dienos darbų smagu prie kokio stalo žaidimo prisėsti... Šios savaitės mėgstamiausiųjų sąraše buvo „Pictureka“, „Gaidys ir višta“ bei Lego... užteko jų visiems vakarams.




Savaitės ėjo į pabaigą ir, regis, nieko iki pilnos laimės prieš savaitgalį netrūko. Tačiau kai į svečius užsuko Deimantės trijulė, atrodė, kad laimės sąvoka dešimteriopai prasiplėtė... :) Kaip ten bebūtų, ne pirmus metus besitęsianti Magdės ir Barboros draugystė gilėja, todėl nenuostabu, kad kiekvienas judviejų susitikimas tampa laimės užtaisu. O ir Liutauras su Barboros broliu Simonu po truputį atranda vis daugiau bendrų taškų, todėl visiems buvo smagu.



Taip ir dar dvi savaitėlės prabėgo... Ką pagavome, ko nepagavome užfiksuoti, bet kažką jums surinkome, tad jei įdomu, čiupkite, žiūrėkite, bloguoju neminėkite (:



2021 m. lapkričio 6 d., šeštadienis

9-10 savaitės. Apie atradimus ir išradimus, draugus, kasdienį darbą ir menus.

Lapkritis, kaip jam ir pridera, ėmė ir nubarstė paskutinius lapus... Vos spėjome tą grožį, sukritusį čia pat po medžiais, užfiksuoti... 





 
Išvykos / Pasaulio pažinimas

Kartą per porą mėnesių nutinka, kad dėl apylinkėse vykstančių statybos darbų atjungia mūsų namuose visai dienai elektrą. Nematydami prasmės tūnoti namuose be vandens ir elektros (o ypač dabar, kai dienos trumpėja žaibiškai), tokią dieną paprastai imame ir kur nors išvykstame. Kadangi šįkart tokia situacija išpuolė vos kelios dienos iki Vėlinių, nutarėme imti ir aplankyti vaikų senelio ir prosenelių kapą Šimonių kapinėse nelaukdami Vėlinių dienos. 


Kad kelionė neapsiribotų vien kapų tvarkymu ir lankymu, pakeliui nutarėme užsukti kur nors. Turėjome nusimatę Taujėnų dvarą ir Šeimyniškėlių piliakalnį, į kuriuos niekaip nepataikydavome užsukti, nes vis kur nors skubėdavome ir negalėdavome skirti tam laiko. Todėl šį kartą grįždami atgal nutarėme vienur ar kitur būtinai stabtelėti...

Pirmasis pakeliui namo pasitaikė Šeimyniškėlių piliakalnis. Stabtelėjome čia iš anksto nepasidomėję, kokia tai vieta ir ko galėtume čia tikėtis. Kitaip tariant, neturėjome absoliučiai jokių lūkesčių – tiesiog stabtelėjome, galvodami, kad pasižvalgysime po piliakalnius, paskaitinėsime, kas parašyta vienoje ar kitoje informacinėje lentoje, ir judėsime toliau. Bet štai sužinojome, kad ši vieta – viena iš labiausiai tikėtinų Karaliaus Mindaugo Vorutos tvirtovės vietų! Informaciniame stende radę nuorodą į filmuką ir pažiūrėję, kas čia vyko prieš 600-800 metų ir kaip buvo pilami šie piliakalniai bei statoma pilis, supratome, kad ne veltui sustojome. 

Jau beveik ketinome traukti toliau, kai štai eidami pro medinio rąstinio bokšto duris pastebėjome pro jas sklindančią šviesą! Pravėrę jas atradome, kad čia yra dar ir muziejus! Tokio dalyko darganotą popietę tikrai nesitikėjome – galvojojome, kad aplink čia nei gyvos dvasios nerasime... Taigi – labai malonus muziejaus darbuotojas mus ne tik įleido, bet ir viską aprodė, viską išbandyti ir pačiupinėti leido, iš lanko šaudyti pamokė, naujų stalo žaidimų užrodė ir vasarą atvažiuoti pakvietė, kai kieme bus daugiau visokių veiklų. Nors mums ir dabar buvo jų iki valiai. Dar net smagiau buvo vieniems visame pilies kieme pašeimininkauti (introvertų svajonė)... :) 










Praleidę geras porą valandų Vorutos pilyje, traukėme namo niekur nebeužsukdami – įspūdžių visi pasikrovėme ilgam. Namo grįžome dar neatsiradus elektrai, kas dar sustiprino mūsų dienos įspūdžius, kalbantis apie senesnius laikus, kuomet žmonių buitis buvo visai kitokia...

- - -

Kalbos apie praeitį mūsų namuose paskutiniuoju metu sukosi neatsitiktinai. Su vaikais vis nukrypdavo kalba apie didžiuosius pasaulio išradimus, ne kartą atkreipiant dėmesį į tai, kaip vieni ar kiti (rodos visai paprasti) daiktai, įrankiai ar prietaisai šiandien palengvina mūsų buitį... 

Ta proga pažiūrėjome porą filmų apie išlikimą: „Prarastasis“, „Stebuklas virš Hadsono“. Pirmasis vaikams labai patiko, tuo tarpu antrasis patiko pusėtinai. Nors pati istorija (ypač Liutaurui) buvo labai intriguojanti, tačiau tiriamasis filmo charakteris ir lėta jo dinamika vaikams kėlė daugiau nuobodulį nei smalsumą. Vis tik abu filmai sukėlė nemažai diskusijų apie išlikimą, apie tai, kas gyvenime svarbiausia, ir apie tai, kokie mus supantys dalykai, kai jų netenki, tampa aukso vertės.

Į pagalbą mums atėjo keletas knygų...


... ir mūsų toliau pildoma „Amžių knyga“, kurią šįsyk papildė 20 vaikų pasirinktų išradimų bei išradėjų.







 
Projektai / Biblija

Šioje vietoje gi turiu dar trumpam stabtelėti prie mūsų praeito mėnesio projekto apie Biblijos knygas, nes tąsyk mane užklupusi sloga sutrukdė įrašyti trumpąjį dainos variantą. Dalinuosi dabar: 



Na, o jei jūs norėtumėte pasinaudoti mūsų darytu projektu, kviečiu užsukti į mūsų krautuvėlę ir įsigyti visą 20-ties lapų rinkinį:




Jei stebitės, kad aprašiau mūsų kelionę į kapines, tačiau niekur neužsiminiau apie daugelio pamėgtą Helovyną, žinokite, kad šios šventės mes nešvenčiame. Vietoj jos esame pasirinkę prisiminti spalio 31-ąją dieną švenčiamą Reformacijos dieną. Ta proga bandžiau surasti vaikams tinkamos video medžiagos apie Martiną Liuterį, deja mano paieškos nebuvo itin sėkmingos... Atradusi vieną animacinį mini serialą jau buvau beapsidžiaugianti, kad vaikams (pa)tiks, tačiau po poros serijų teko nusivilti ne vien dėl per tylaus lietuviško dubliavimo, bet ir dėl ne itin vaikams suprantamų, daugiau suaugusių auditorijai skirtų dialogų... Šioje vietoje mane išgelbėjo kitas atrastas filmukas (rusų k. arba anglų k.).


Tuo pačiu susipažįstame su 5 reformacijos „solomis“:




 
Planavimas / Charakteris

Šioje vietoje peršokame į kitą gretimą temą – gerų įpročių formavimą, discipliną ir planavimą. Grįžtame prie mūsų anksčiau jau naudotų įrankių – namų taisyklių, kalendoriaus piešimo, svajonių sąsiuvinio. Peržiūrinėjame, kas nebeveikia, kas turi būti pakeista, pritaikyta per metus pasikeitusiai situacijai.



Taip pat įsivedame naują įrankį – emocijas fiksuojantį medį (tiksliau – vieno mėnesio šaką), kur  spalviname, kokias emocijas, nuotaikas tądien patyrėme. Mėnesio pabaigoje pabandysime pasižiūrėti, koks bus bendras šeimos paveikslas...



Kalbant apie tai, kad dažnai mes patys renkamės, kaip reaguoti į vienus ar kitus dalykus, kaip elgtis, vaikai sugalvojo parungtyniauti, pas ką mėnesio pabaigoje bus mažiau pykčio ir nepasitenkinimo, todėl bus labai įdomu stebėti, kaip visa tai įtakos vaikų elgesį.

Kadangi kaimynų berniukams, lankantiems mokyklą, šiuo metu atostogos, jiems užbėgus įtraukiame ir juos į kalendorių piešimą...





Susitikimai / Žaidimai

Galvojome, ramiai šios savaitės praeis... :) Kur tau... :) Čia, žiūrėk, kitų svečių sulaukėme, o ir patys į gimtadienį pakviesti buvome... Todėl vaikiško šurmulio, žaidimų (ypač paskutiniuoju metu atrastos „aklos vištos“) netrūko...






Robotika / programavimas

Su draugais kartu laiką leidome ne tik vieni pas kitus. Vykinto mamai suorganizavus, Liutauras prisijungė prie Micro kompiuteriukų programavimo edukacijos, vykusios Trakų gatvėje esančioje A. Mickevičiaus bibliotekoje, iš kurios išėjęs pareiškė, jog buvo neįdomu. Visgi grįžęs namo ir pailsėjęs paatviravo, kad iš principo tai buvo įdomu, tik labai užsitęsė, todėl jis pavargo ir pabaigoje nieko nebenorėjo daryti. Informacijos buvo per daug, o erdvės eksperimentavimui – mažai. Visgi summa summarum edukacija jam patiko. Juo labiau, kad lankėsi čia kartu su draugais.



Nuo lapkričio Liutaurui prasidėjo ir robotikos būrelis, kurį jis buvo lankęs pernai, tačiau metė dėl nuolat besikartojančių vienodų kosmoso temų, kurios jam buvo visai neįdomios. Šiemet, pasikeitus ir temoms, ir mokytojai, Liutauras vėl susidomėjo šiuo būreliu.  





Dailė / Technologijos

Mes gi grįžkime į Trakų gatvę... Kol Liutauras tąsyk su draugais mokėsi programuoti, lauke nosį kuteno lietus... Nestiprus, tačiau visgi ne itin malonus. Todėl pasinaudoję proga įlindome po stogu – apžiūrėjome Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, kurioje mus pasitiko nuostabaus grožio skliautai, vitražai ir kiti restauruoti monumentalaus meno kūriniai.




Paskui patraukėme į netoliese esantį MO muziejų. Prisipažinsiu – esu modernaus meno nemėgėja. Menas vardan meno man nepatinka, na bet, galvojau, vardan vaikų reikėtų ten nueiti. Internete užmatę, kad paskutinėmis dienomis vyksta šeimai skirta paroda „Ežeras pilnas žvaigždžių“, suskubome nuvykti. Parodos idėja graži – meną ne tik pamatyti, bet ir jį pajusti. Tik keista, kad vos pabandžius tai vaikams padaryti, tuoj prisistatydavo muziejaus darbuotojos ir skubėdavo „pataisyti“ vaikus, kad jie ne taip kaip „reikia“ tą meną bando pajusti – tai smėlį ne taip žarsto, tai suraizgytą pasiūtą ilgą „gyvatę“ bando išmazgyti ne pagal taisykles (nors šalia esantis stendas lyg ir aiškiai bylojo, kad visa, kas ekspozicijoje yra, gali būti liečiama, imama, interpretuojama). Tai taip ir liko vaikai (o ir mes) nesupratę, kurioje vietoje padėti kablelį sakinyje „Neliesti negalima paliesti.“ Todėl ilgai čia neužsibuvome.





Kiek ilgiau mūsų dėmesį išlaikė kita čia buvusi paroda – pirmame aukšte palei sieną įsitaisiusi S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai“. Taip jau sutapo, kad dieną prieš buvau aptikusi savo vaikystės „Donaldo“ kramtomos gumos kolekciją, kurią parodžiau vaikams. Mano surinkti 99 skirtingi gumos popierėliai užvedė kalbą apie kolekcionavimą. Todėl kitądien aptikę šių popierėlių fototapetu išmargintą sieną, stabtelėjome. Mane, kaip rankdarbių gerbėją, sužavėjo ir siuvinėjimas ant metalo, nors aišku, man, kaip praktiškam žmogui, tokį meną norėtųsi perkelti ant naudotinų daiktų... :)) Vaikams gi buvo proga susipažinti su Donaldo nuotykiais ir mūsų vaikystės aktualijomis. :)




Magdei tuo tarpu mieliausia buvo ši parodos dalis...



Į meno pasaulį nėrėme dar vieną vakarą. Įsikalbėjome apie tapybą. Čia aš vaikams parodžiau jaunos lietuvių kilmės dailininkės Akianės Kramarik darbus. Peržvelgėme jos kaip dailininkės progresą pradedant jos vaikyste. Tuomet pasinėrėme į keleto jos darbų pagreitinto proceso filmavimo reportažus, kurie atskeidžia, kad ne visuomet darbas yra lengvas, kad ne visuomet tai, kas yra paveiksle, dailininkui pavyksta iš karto... Vaikai buvo apstulbinti Akianės darbų detalumo, preziciškumo ir realistiškumo. Tai buvo neblogas kontrastas moderniam, minimalizmo link sukančiam menui...





 
Muzika / Smuikas

Muzikoje – kaip ir mene – reikia nemažai pastangų, kad žiūrovas/klausytojas išvystų/išgirstų tai, kas džiugina jo sielą. Todėl vėl ir vėl kalbamės apie kasdienio darbo reikalingumą. Apie tai, kad tik kasdienių pastangų dėka galime kažką pasiekti, ir kad nieko neišmokstame per dieną – nei piešti, nei groti... Bet, žinoma, visada yra smagiau, kai darome tai vidinės motyvacijos, vidinio noro vedini. Svarbu atrasti, pajusti, kur link krypsta tavo širdis ir kam tu esi sutvertas.

Magdė šiuo metu noriai ima į rankas smuiką ir spračiai vejasi brolį, kuris pritingi daryti namų darbus. Kūrinys po kūrinio, ir mano nergužėlė, įtariu, neužilgo baigs I-ąją Suzuki knygą. Nes jau vieną kūrinį užgriebė ir iš. II-osios knygos. Liutauras tuo tarpu pradėjo groti vieną sudėtingiausių II-osios knygos kūrinių – A. Thomas Gavotą iš operos „Mignon“. Bandysime žiūrėti, kaip jam seksis. :)





   
Rašymas / Literatūra / Skaitymas

Tą patį kasdienio darbo principą bandome išlaikyti ir su akademiniais dalykais, nors, žinoma, toli gražu ne visada pavyksta. Deramės. Tariamės. Taikome „daugiau yra mažiau“ ir visokius kitokius žinomus principus. Su Magde – lėčiau keliaujame gramatikos vingrybėmis, nors štai su kasdieniu skaitymu lyg ir jau išsiugdėme įprotį. Reikia tai reikia... Po P. Mašioto „Sparnuočių“ pasičiupo Dž. Rodario „Čipoliną“. Panašu, kad užteks ilgam... Liutauras, pabaigęs dvi „Agus ir monstriukai“ serijos knygas, panoro padraugauti su „Mažuoju princu“. 




Tuo tarpu Liutauras, nors ir mažais žingsneliais, bet kantriai juda toliau. Draugavome pastarąsias savaites su veiksmažodžio laikais ir asmenavimu. Įveikėme netgi „baisųjį“ rašinėlį su tiesiogine kalba. Ne, ne tiesioginė kalba koją čia kiša. Tiesiog bernužėlis labai jau nenoriai savo istorijas galvoja, jei žino, kad visa tai reikės užrašyti. Kaip ten bebūtų, įveikėme ir tai. Su viltimi, kad kuo dažniau tai darys, tuo kaskart bus lengviau...






Matematika

Nuoseklus matematikos uždavinių sprendimas jau parodė, kad nieko nėra neįveikiamo. Net jei naujos temos pradžioje viskas atrodo beviltiška ir pamiršta... Bet štai darai, sprendi, smegenims darbo duodi, ir, žiūrėk, ledai pajuda... Taip abu vaikai įveikė baisiąją atimtį... Magdė – su dviženkliais skaičiais, Liutauras – su keturženkliais. Palinkėkite sėkmės – kitą savaitę abiejų laukia daugyba... :)









Judesys

O kad smegenys geriau veiktų, įtaisėme vaikams kambaryje dvi lipimo virves, kurios tapo šių savaičių vyšnaite ant torto... Pats tas, kai lauke dargana, ir nėra jokio noro nosies ten kišti, bet pajudėti norisi... Turėtumėte pamatyti, kiek veiklų vaikai ant tų virvių prisigalvojo – ir laipiojo, su suposi, ir gimnastikos vingrybių mokėsi po vieną ir po du... Kaip suprantate, džiaugsmo ir geros nuotaikos namuose neabejotinai padaugėjo...




Čiupkite tad mūsų džiaugsmą, kol jo pilnos kišenės, ir žiūrėkite, ką pavyko užfiksuoti: