2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Dainuojam Biblijos istorijas. Nojaus tvanas

Na ką, brangieji, išplėšusi iš mūsų triukšmingos kasdienybės dešimt minučių, pasislėpusi mūsų statomo namo antrame aukšte, pagaliau įrašiau mūsų jau pamėgtą ir visaip kaip išmylėtą „Nojaus tvano“ dainą. Laikui bėgant gal ir natomis pasidalinsiu, o tam kartui – tai, kas yra.

Tiesa, noriu pasidžiaugti šioje ir kitose mano youtube kanalo dainose sudėliotais titrais ;) Tikiuosi, pasitarnaus dainuojant kartu. ;) Ir, tiesa, jei pastebėtumėte kokių kirčiavimo klaidų ar kitų netikslumų/nepatogumų, duokite žinią, taisysime, tobulinsime. ;)

Na, o man galvojant, ką čia toliau įdainavus, Liutauras suskubo „užsiprašyti“ Juozapo ir jo brolių bei margaspalvio apsiausto istorijos. Taigi, kantrybės, ir kas žino – gal ir ta atgims dainos pavidalu. :)







Anomis dienomis... (Pr 6:4a)
Žmogaus nedorybė žemėje buvo didelė, 
ir kiekvienas jo širdies minčių sumanymas nuolat buvo tik piktas. (Pr 6:5b)

Ir VIEŠPATS tarė: „Aš išnaikinsiu žmogų, kurį sutvėriau, 

nuo žemės paviršiaus; 

tiek žmogų, tiek gyvulį, tiek šliužą, tiek oro skrajūną; 

nes gailiuosi, kad juos padariau“. (Pr 6:7)



Tačiau Nojus rado malonę VIEŠPATIES akyse. 

Šeštame Pradžios knygos skyriuje skaitome šią istoriją. (Pr 6:8)
Ir Dievas tarė Nojui: „Kiekvieno kūno galas atėjo mano akivaizdon; 
nes per juos žemė pripildyta smurto; 
ir aš sunaikinsiu juos su žeme. (Pr 6:13)
Pasidaryk arką iš gofero medžio; 
arkoje padaryk kambarius 
ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko. (Pr 6:14)
Arkos ilgis turi būti trys šimtai uolekčių, 
plotis – penkiasdešimt, aukštis – trisdešimt uolekčių. (pgl. Pr 6:15b)
Padaryk arkai langą. (Pr 6:16a)
Arkos duris įstatyk jos šone; padaryk ją trijų aukštų. (pgl. Pr 6:16c)
Ir štai aš užleisiu vandenų tvaną, (Pr 6:17a)
ir visa, kas yra žemėje, mirs. (Pr 6:17c)

Bet su tavimi aš įtvirtinsiu savo sandorą; 
tu ateisi į arką, tu ir tavo sūnūs, ir tavo žmona, 
ir tavo sūnų žmonos su tavimi. (Pr 6:18)
Ir iš kiekvieno gyvo padaro iš visokio kūno, 
įvesk į arką po du iš rūšies, 
kad išlaikytum juos gyvus su savimi; 
jie turi būti patinas ir patelė. (Pr 6:19)
Pasiimk visokio valgomo maisto, (Pr 6:21a)
tai bus maistas tau ir jiems“. (Pr 6:21c)
Nojus taip padarė; pagal visa, ką Dievas jam įsakė... (Pr 6:22a)

Ir VIEŠPATS tarė Nojui: „Ateik į arką tu ir visi tavo namai; 
nes mačiau tave teisų mano akivaizdoje šioje kartoje. (Pr 7:1)
Dar septynios dienos, ir padarysiu, 
kad lis ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų;
ir išnaikinsiu nuo žemės paviršiaus visa, 
kas gyva, ką esu padaręs“. (Pr 7:4)

Šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, 
antrąjį mėnesį, septynioliktąją dieną (Pr 7:11)
pratrūko visi didžiųjų gelmių šaltiniai, 
ir dangaus langai atsidarė. (Pr 7:11b)
Tą pačią dieną įėjo Nojus ir Nojaus sūnūs: 
Šemas, Chamas ir Jafetas, 
ir Nojaus žmona, ir trys jo sūnų žmonos 
su jais į arką; (Pr 7:13) 
jie ir visi (pgl. Pr 7:14)
poromis iš visų kūnų, kuriuose yra gyvybės kvapas. (Pr 7:15)
Patinas ir patelė, kaip Dievas jam įsakė; (pgl. Pr 7:16a)
ir VIEŠPATS pãskui jį užrakino. (Pr 7:16b)

Ir tvanas buvo žemėje keturiasdešimt dienų; 
ir vandenys daugėjo ir pakėlė arką, (Pr 7:17a) 
ir ji plaukė vandenų paviršiumi. (pgl. Pr 7:18)
Ir vandenys be galo tvino žemėje; 
ir visos aukštos kalvos (Pr 7:19a) 
buvo apdengtos. (Pr 7:19c)
Vanduo patvino penkiolika uolekčių aukščiau; 
ir kalnai buvo apdengti. (Pr 7:20)
Ir žuvo visi kūnai, kurie judėjo ant žemės, (Pr 7:21a)
ir visi žmonės; (Pr 7:21c)
visa, kas buvo gyva ant dirvos paviršiaus, 
buvo sunaikinta – 

tiek žmogus, tiek galvijas, 
tiek šliužas, tiek dangaus skrajūnas; (Pr 7:23a)
buvo išnaikinti nuo žemės. (Pr 7:23c)

Tik Nojus išliko gyvas ir tie, kurie buvo arkoje su juo. (pgl. Pr 7:23d)
Ir vanduo apsėmė žemę šimtą penkiasdešimt dienų. (Pr 7:24)
Ir Dievas atsiminė Nojų ir kiekvieną gyvą padarą 
bei visus galvijus, arkoje su juo esančius;
ir Dievas padarė, kad vėjas perėjo per žemę, 
ir vandenys nurimo; (Pr 8:1)
taip pat gelmių šaltiniai bei dangaus langai buvo uždaryti 
ir buvo sulaikytas lietus iš dangaus; (Pr 8:2)
ir vandenys nuolat traukėsi atgal nuo žemės; 
ir pasibaigus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys nuseko. (Pr 8:3)

Ir septintąjį mėnesį, septynioliktąją to mėnesio dieną, 
arka ilsėjosi ant Ararato kalnų. (Pr 8:4)
Ir vandenys nuolat mažėjo. (Pr 8:5a)
Dešimtąjį mėnesį, pirmąją dieną, 
buvo matomos kalnų viršūnės. (Pr 8:5c)
Ir įvyko pasibaigus keturiasdešimčiai dienų, 
kad Nojus atidarė langą arkos, (Pr 8:6a)
ir jis išsiuntė varną, kuris lakiojo ten ir atgal, 
kol vandenys nudžiūvo nuo žemės. (Pr 8:7)

Taip pat jis išsiuntė nuo savęs karvelį, 
pažiūrėti, ar vandenys nusekę nuo dirvos paviršiaus; (Pr 8:8)
bet karvelis nerado savo kojų pėdoms poilsio ir sugrįžo pas jį į arką, 
nes vandenys buvo ant visos žemės paviršiaus; (Pr 8:9a)
ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; 
ir vėl išsiuntė iš arkos karvelį; (Pr 8:10)
ir karvelis parlėkė pas jį vakare; 
ir štai jo burnoje buvo nuskintas alyvmedžio lapas; 
taip Nojus sužinojo, kad vandenys žemėje buvo nusekę. (Pr 8:11)
Ir jis palaukė dar kitas septynias dienas; 
ir išsiuntė karvelį; kuris daugiau nebesugrįžo pas jį. (Pr 8:12)

Ir įvyko šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmąjį mėnesį, pirmąją to mėnesio dieną, 
kad vandenys buvo nudžiūvę žemėje; 
ir Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo, 
ir štai dirvos paviršius buvo sausas. (Pr 8:13)
Ir antrąjį mėnesį, dvidešimt septintąją to mėnesio dieną, 
žemė buvo išdžiūvusi. (Pr 8:14)
Ir Nojus išėjo ir jo sūnūs, 
ir jo žmona, ir jo sūnų žmonos su juo; (Pr 8:18)
visi gyvuliai, visi šliužai ir visi skrajūnai,
 visa, kas kruta ant žemės, pagal jų rūšis išėjo iš arkos. (Pr 8:19)

Ir Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą; (Pr 8:20a)
ir atnašavo deginamąsias atnašas. (pgl. Pr 8:20c)
Ir VIEŠPATS tarė savo širdyje: 
„Nebeprakeiksiu dirvos dėl žmogaus; 
nes žmogaus širdies sumanymai pikti nuo pat jo jaunystės. (Pr 8:21b)
Kol žemė pasilieka, nesiliaus sėja ir pjūtis, šaltis ir karštis, 
vasara ir žiema, diena ir naktis“. (Pr 8:22)
Ir aš įtvirtinsiu savo sandorą su jumis; 
nei vienas kūnas nebebus atkirstas tvano vandenų; 
nei nebebus tvano žemei sunaikinti“. (Pr 9:11)
„Ir šitas yra ženklas sandoros, kurią aš sudarau tarp savęs ir jūsų 
bei visų gyvų sutvėrimų, esančių su jumis, nesibaigiančioms kartoms: (Pr 9:12b)
savo lanką įdedu į debesį, jis bus ženklas sandoros 
tarp manęs ir žemės. (Pr 9:13)
Ir vandenys daugiau nevirs tvanu 
visiems kūnams sunaikinti. (Pr 9:15b)

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

Jūra? Jūrа! Jūra...

Taip, taip, mes esame iš tų, kurie daugumoje gyvenimo atvejų esame baltos varnos... Jei dauguma veržiasi prie jūros vasarą, ten mus sutiksite... rudenį. Jei vieni bėgte bėga į žmonių masę ir joje šurmuliuojančius renginius, mes bėgame kuo toliau nuo viso to į ramią gamtos apsuptį, uosdami jodu prisotintą pajūrio orą, po kojomis jausdami vėstantį smėlį, dienomis pradžiūnantį ir grojantį po kojomis šiurenančias simfonijas...

Mums rojus žemėje – kai paplūdimyje tėra vienas kitas žmogus, kai kainos grįžta iš kosminių aukštumų į savo vėžes, kai muziejai pustuščiai, o parke zuja ne poilsiautojų minia, bet tykiai pedalus mina vietinė miestelio gyventoja, noriai besidalinanti su mumis savo prisiminimais ir šių dienų įžvalgomis. Ragavom tokio rojaus tris dienas Preiloje, Nidoje ir Klaipėdoje.

Džiaugiuosi, kad prieš išvažiuodama spėjau perklausyti žymaus psichologo, filosofo ir pedagogo Aleksandro Loboko seminaro apie mokyklą, jos aplinką ir kitas gyvenimo tiesas, kurios man priminė, kad tikras gyvenimas yra galimybė gyventi čia ir dabar, o ne suplanuotai leisti vieną ar kitą valandą pagal kokį nors genialų iš anksto paruoštą planą... Todėl tarsi kiek intuityviai, o iš dalies ir sąmoningai to, ką veiksime per šias keletą dienų, neplanavau. Palikau viską orui, savieigai ir nuotaikai. Kišenėje, tuo tarpu, žinoma, turėjau keletą minčių, ką smagu būtų aplankyti, pamatyti, tačiau galutinis žodis visgi priklausė konkrečiai akimirkai. Todėl mano patarimas ir jums: norite gerai pailsėti? Tiesiog išvažiuokite. Ir mėgaukitės tuo, ką gyvenimas pasiūlys. Neplanuokite aplankyti begales vietų, nes jei oras ar kitos aplinkybės jums sutrukdys tai padaryti, nebespėsite paskui savo „tvarkaraštį“, ir viskas sugrius kaip tos domino kaladėlės, paskui save palikdamos tik nusivylimą... Geriau atsipūskite, įsimeskite į kišenę improvizatoriaus kortą ir... ilsėkitės. :)

Taigi... Grįžtant prie tų gyvenimo pasiūlymų. Jie mums tam kartui krito tokie... Atvykus į Preilą, viską gaubė nedidelė dulksna. Buvo sunku suprasti, ar jie prieš lietų, ar kaip tik jau nusinešanti su savimi debesis. Vaikai straksėjo iš nekantrumo nuvykti prie jūros, ir nors atrodė, kad tokiu oru kiek juokinga matyti basus vaikus, rankose belaikančius pajūrio žaislus, entuziastingai žingsniuojančius kranto link (į striukes įsisupusių ir saulėlydžio pasitikti čia atėjusių pavienių poilsiautojų kontekste), surizikavome... Ir, pasirodo, ne veltui. Dulksna tuoj dingo, išlindo saulė, jūra buvo ramut ramutėlė, lengvas pietų vėjelis vos vos kedeno plaukus. Todėl ne tik vaikai, bet ir mes netrukus metėm šalin striukes ir kitus rūbus bei lindom į jūrą. Pora valandų iki saulėlydžio buvo tiesiog tobulos.

Kai visas paplūdimys priklauso beveik tau vienam...

...jame gali stovėti ir žiūrėti į jūrą,
o ne į paliktus ant kranto daiktus (kad jų, ginkdie, kas nenuneštų)...

 ...gali šokti, dainuoti, virsti undinėle, nes tavęs niekas nevaržo...

 ... gali patirti ir jūros šaltį, ir besileidžiančios saulės šilumą, 
netrikdomas niekieno kito...

Net jei tai būtų buvęs vienintelis šių neilgų atostogų vakaras, vien jo būtų užtekę tam, kad pasijustume tarsi naujai gimę. Vis tik jūra turi savo nenusakomą poveikį... Miegojom kaip kūdikiai. O rytą, savaime suprantama, vėl pradėjome maudynėmis jūroje. Saulė dar nebuvo spėjusi įšildyti pakrantės, bet vis tiek buvo ne mažiau gera sėdėti ant dekio ir stebėti vaikus, čia pat kuriančius nesibaigiančius siužetus savo žaidimams.

Čia gali kasti nors ir visą pakrantės smėlį, nes jo tikrai užteks...

Visos paplūdimio „gatvės“ – irgi tavo... :)

Ir nebaisu, kad smėlis lėks kaimynui į akis...

Ar kas atsliūkins į tavo tvirtovę..

Kai jau jūra pakankamai atvėsino, lindom atgal į šiltus rūbus ir aplankėm Preilos treniruoklių aikštelę. Užskaičiau. Jau vien tai, kad čia yra treniruokliai ir neįgaliesiems, ir specialiai vaikams, daug ką pasako. Magdė negalėjo atsidžiaugti taip jos mėgiamu, bet paprastai vaikams nepritaikytu „sukučiu“, kuris čia buvo skirtas būtent vaikams. Čia pat sutikom ir ilgametę vietinę gyventoją, papasakojusią mums įdomių vietos istorijų apie atsikraustymą gyventi prie jūros, apie tuo metu čia buvusias nekilnojamojo turto kainas ir apie dabartinių vokiečių „pretenzijas“ į neva jų giminaičių trobesius. Tokios gyvos istorijos visuomet yra nepakartojamos ir neįkainojamos...


Papietavę patraukėm į Nidą. Magdė pakeliui, žinoma, užsnūdo, tačiau šiokia tokia „reabilitacija“ ant tėvelio rankų greitai atstatė jėgas, ir veiksmas tęsėsi... :) Pradžiai – prie saulės laikrodžio. 


Liutaurą sužavėjo, be abejo, uragano „Anatolijaus“ nuverstos laikrodžio dalies istorija, vis klausinėjo, ką dar tas uraganas nunešė... Magdei tuo tarpu uraganai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. O štai smėlio „jūra“ buvo ne mažiau įspūdingas reikalas... :) Pašėliojom ir čia visi kartu iki soties. :) 



Tada patraukėme į Nidos prieplauką. Liutaurą net stingdė tas visas jachtų ir burlaivių margumynas. Toks įspūdis, kad jei būtume ten likę ilgiau, tai jis ir būtų prastovėjęs prie viso to laivyno...



Todėl, iš tiesų, neprašovėme sekančią dieną (kai oras dar kiek atvėso, ir į jūrą per daug netraukė lįsti) nuvažiavę į Klaipėdą. Atsižymėjome delfinariume (Liutaurui įspūdžio per didelio nepaliko, Magdei – labai patiko)...


Tada patraukėme į jūrų muziejų. Magdė, nešina savo paskutiniuoju žaislu – sukučiu (dar kitaip – spineriu), netyčia paslydusi įmetė jį į ruonio baseiną... O čia kaip sykis tą ruonį maitino muziejaus darbuotojas... Ir merginai dar nespėjus nuliūsti, jis pasiūlė tą sukutį ištraukti. Atsinešęs didžiulį graibštą, sužvejojo mūsų nelaimėlį ir atidavė Magdei. O tai džiaugsmo buvo, o tai įspūdžių, kuriuos dar paskui ne kartą reikėjo pasakoti vakarais prieš miegą... :)

Čia tas žymusis graibštas, kuriuo buvo gelbėjamas sukutis...

Tada atėjo pingvinų eilė. Smagūs tie padarėliai... :) Šieji ir Liutauro dėmesį prikaustė. O kad paliko įspūdį, matėsi iš to, kad po kelto dienų, vakare žaidžiant teatrines mįsles, Liutauras mėgdžiojo būtent pingvinus. :)


Pingvinų stebėtojai...

Prajuokino mus ir jūrų liūtų šeimynėlė – išdidusis Fortas ir jo motinėlė demonstravo bendravimo vingrybes, kurios linksmino susirinkusiuosius. Tikra šeimyninė vietos nepasidalijimo drama, savų teisių paieškos, kartų konfliktas – visa tai buvo reiškiama riaumojimu, šnopavimu, gestais. Tokie tie liūtai...


Na, o tada jau lindom į forto užkaborius ir nagrinėjome ten glūdėjusias įdomybes. Smagu, kad pagaliau muziejai virsta ne vien už stiklo eksponuojamų liesti-negalima objektų saugykla, bet ir smagia interaktyvia pažintine erdve, įdomia ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Štai prie šio „šturvalo“ net pešėmės, kas sekantis bandys įvairuoti laivą į uostą... Superinis žaidimas, nuostabi patirtis. Čia jums ne automobilį vairuoti. Laivas – subtilesnis reikalas...


Kitas mus prikaustęs žaidimas – išgyvenimo mokanti istorija, kuomet skęsta laivas, ir tu tegali pasiimti keturis daiktus, kad išgyventum, kol atplauks pagalba. Ką ir kodėl imsi/neimsi? Čia pat su vaikais daug sužinojome ir mes. Beje, žaidimą galima žaisti poromis, rungtyniaujant, kas greičiau atliks užduotį, nuo ko priklauso, kas pirmas bus „išgelbėtas“. 


Na, o jei prireiks, žinokite, kad jei tektų sėsti į gelbėjimosi valtį, jums reikia turėti:
1. Gėlo vandens;
2. Bent šiek tiek maisto (sausas maisto davinys ar šokoladas koks);
3. Ką nors šiltai apsigaubti, kūno šilumai palaikyti;
4. Ką nors, kas padėtų jums būti matomiems: signalinę raketą, žibintuvėlį, veidroduką.

Dar viena smagi interaktyvi erdvė – siūbuojantis laivo galas, ant kurio užlipęs gali pajusti, ką reiškia plaukti audringa jūra...


Visa kita, kas traukė dėmesį, buvo laivai, laivai ir... laivai... Nežinau, kas sukosi Liutauro galvoje, bet matėsi, kad kažkas tikrai „sukosi“... Grįžus namo, Lego tarnavo nebe mašinėlių, bet laivų konstravimui, o ant smėlio dėžės tuoj atsirado burlaivių iš putplasčio ir popieriaus atraižų...


Lauko ekspozicija su galybe skirtingų inkarų patiko ne tik Liutaurui. :) Visi visaip smagiai juos išbandėm, išsimatavom... :)





Kulminacijai gi pasilikome jūrų vartus... Esu čia buvusi tik kartą, ganėtinai vėjuotu oru, kai ne itin saugu buvo eiti šiuo molu, skiriančiu jūrą nuo marių. Todėl smagu, kad šįkart jūra buvo ypatingai rami, ir galėjom pasiekti beveik patį molo galą...

Dešinėje – marios, kairėje – jūra...


Grįžtant nuo jūrų muziejaus dar stabtelėjome lauko ekspozicijoje, kur net Magdei buvo įdomu, kas čia per laivo liekanos...



Žodžiu, laivų tematikos buvo per akis... Net ir Juodkrantėje smėlio skulptūra buvo laivas...


Kitądien jau traukėme namo. Oras vėso, vėjas po truputį kilo, dangus niaukėsi, tad ir jūra nebe itin viliojo. Mano kišenėje tarp kelinės idėjų dar kažkur šmėžavo Laikrodžių muziejus, tačiau tauta nebenorėjo užsibūti Klaipdoje, todėl susikrovėm daiktus ir traukėm namo. 

Vaikams, žinoma, tokia kelionė kiek prailgsta, tačiau džiaugiuosi tuo, kad Magdė vis dar automobilyje apie 1,5 valandos numinga vienu ypu, taip sutrumpindama ją, o Liutaurui niekada nebuvo bėda keliauti – vaizdai pro langą jam neblogas užsiėmimas, nors, žinoma, būna, kad ir jie pabosta. Kita vertus, kadangi niekada nebuvome iš tų, kurie kelionėse su vaikais apsiginkluoja visu arsenalu žaislų, filmų ar kitų interaktyvių veiklų, gal tiesiog vaikai įpratę, jog kelionė yra kelionė. Jos metu turime puikių progų pašnekėti, padainuoti (Nojaus tvanas, žinoma, buvo labai į temą ir „ant bangos“, išmokome idealiai visi), pažaisti tokius žaidimus, kaip „Aš matau“ arba, automobiliui sustojus, tarkime, kelte, sugalvoti savo žaidimus. Pvz., žaidimas „kamuolių parduotuvė“. Man net į galvą toks neateitų, o štai vaikai ima, sugalvoja ir po sekundės jau improvizuoja, siūlydami vienas kitam ir mums vos du turimus kamuolius bei pasakodami, kuo jie ypatingi. Taip mokomės įtikinėjimo meno bei pardavimo pagrindų... :D


Na ir, žinoma, turime kaip ir tokią taisyklę, kad kas 100-150 km reikia sustoti. Kad ir penkioms minutėms. Kojas pramankštinti, įkvėpti gryno oro, aplinką pakeisti. Pirmyn važiuojant kartą stojome degalinėje užkąsti ir atsipūsti bei kelte, atgal gi važiuojant kiek prabangiau stabtelėjome Bačkonyse, kur gardžiai ir nebrangiai papietavome, palavinome gerų manierų restorane ir naudojimosi stalo įrankiais įgūdžius, vaikai žaidimų aikštelę išbandė, žodžiu, visaip kaip išnaudojom esamą situaciją...

Nors kelionėje ir buvo gera, nors ir pailsėjome, bet, kaip ten bebūtų, grįžus namo kristi į savo lovas buvo dar geriau...

Rytdiena žadėjo pirmąją Liutauro smuiko pamoką, o tuo pačiu ir naujus rudens išbandymus. Bet apie  tai prie progos kitame įraše...

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

Mūsų vasaros gyvenimo spalvos

Na štai... Vasara vasarėlė bėgo prabėgo, o mes – kažkaip paknopstom iš paskos jai. Neįtikėtinai jau ji trumpa šiemet pasirodė... Tačiau ką bepadarysi – kadangi viščiukus skaičiuoja rudenį, tai reikia ir mums kažkaip šiokią tokią „ataskaitą“ suraityti...


O „ataskaita“ mūsų iš tiesų labai vasariška. Nors birželio pradžioje į sodybą tempiau krūvas knygų ir kitos priruoštos akademinės veiklos, beveik viskas taip ir liko nepaliesta. Nes visus tris mėnesius pas mus karaliavo jos didenybė improvizacija. Ir improvizavome mes iš tiesų daug. O kad galvoje nesusimakaluotų viskas į krūvą, bent šiokios tokios tvarkos pabandysiu įvesti ir kažkaip apie viską daugmaž brūkštelėti.

Biblija. Citatos, istorijos.
Džiaugiuosi, kad šioje srityje įvyko šioks toks progresas. Ačiū Klasikinio ugdymo metodui už idėją informaciją įsisavinti dainuojant. Nes tik įdainuotų citatų ir istorijų dėka galėjome dienos eigoje kartoti Rašto vietas, jų dėka išmokome visą Pasaulio sutvėrimo istoriją ir jau visai visai į pabaigą einasi Nojaus tvano drama, su kuria prasideda kiekvienas mūsų rytas. Atstryksi atsikėlę vaikai į mūsų lovą ir prasideda:
– Mamyte, padainuok apie Nojaus tvaną...
Ir dainuojam. Pirmą pusę man paprastai pritaria Magdė, antroji pusė dar ne iki galo išmokta, tad paprastai jos abu vaikiai klausosi tyliai, aš pati gi tuo tarpu ne mažiau susikaupsi bandau įsidėmėti dvylikos natų sąsiuvinio puslapių giesmę. Uch... Yra ką veikti čia ir man. Tačiau kokia atgaiva paskui, kai vaikams bežaidžiant girdi iš jų lūpų dainuojamus Rašto žodžius, o ne kažkokias banalias „Saulutė šviečia, lietutis lyja“ dainuškas. Liutauras dainuot nedrįsta, tačiau man supainiojus kokį žodį, tuojau pataiso. Ir aš žinau – kai jis bus tikras, kad moka visą šį kūrinį be priekaištų, ims ir uždainuos.

Kažkokį tvarkingesnį Nojaus tvano video susuksiu neįsivaizduoju kada, todėl dalinuosi mūsų kasdiene paprasta „repeticija“. Tikiuosi, taip pat patiks. :)


Kitos dainos
Dainuojamasis mokslas, kaip kad jį pavadinau, iš tiesų yra mūsų šios vasaros atradimas. Bent jau mums jo dėka iš mirties taško išjudėjo daugybė dalykų. Net ir ta pati matematika, iki šiol snaudusi, vaikų galvoje pradėjo bruzdėti. Magdė pagaliau „pagavo“ skaičiavimo esmę ir nesunkiai rikiuoja daiktus iki 20. Mokomės po truputį ir skaičiavimo dešimtimis iki šimto. Matau, kad nesunkiai pasiduos ir tai. Liutauras domisi ir kitais skaičiais – šimtais, tūkstančiais, milijonais. Kas už ką daugiau, kam kiek nulių priklauso... Taigi po truputį žadinam smalsumą ir judam toliau.


Na, o visos kitos dainelės, kurias čia po truputį kėliau, iš tiesų iš vaikų (o tiksliau – iš Magdės) lūpų skamba dažnai. Liutauras pas mus santūresnis, todėl, tikiu, dainuoja savo širdyje. Pritaria nebyliai man, ir vos ne tokį žodį įterpus, taiso... Vadinasi, moka. :)

Žaidimai.
Kaip sakoma – pagrindinis ikimokyklinio amžiaus vaiko darbas yra žaisti. Tai turint omeny, prisipažįstu, kad vaikai dirbo tikrai nemažai. Pradžioje jie statė „namus“ iš putplasčio atraižų (čia pat buvo išmokta pamoka, kad ši medžiaga nėra itin patvari ir tinkama būstui ręsti)...


Fantazija ir ankstesnė patirtis kreipė vaikų žvilgsnius į plytų krūvą, kuri greitai virto keliais nameliais sau ir draugams. Savaitėms bėgant jie keitė savo dislokacijos vietą, išplanavimą – veiksmo ir erdvės fantazijai netrūko. Užėjus vidun čia buvo galima rasti ir „viryklę“, ir „lovą“, ir įvairiausių lentynėlių, langų, kitų „namų apyvokos“ daiktų. Stogai saugojo visa, kas viduje, nuo lietaus, todėl neretai į šiuos namelius buvo nešami vertingiausiu žaislai, užkandžiai ir kitokios gėrybės. :)




Buvo kartą taip, kad visas mūsų kiemas dviem dienom tapo didžiuliais apkasais. Mat į požemines tranšėjas buvo klojami vandens vamzdžiai ir elektros kabeliai. Vaikams džiaugsmo buvo ne tik tilteliais laviruoti virš ilgiausių griovių, bet ir užsibarikadavus žaisti savus žaidimus...


Kiek pasipraktikavus bežaidžiant, atėjo laikas ir daug rimtesniems darbams... Taip jau nutiko, kad rugpjūčio viduryje teko remontuoti vieną butą, tad Magdė noriai sėmėsi iš tėvelio patirties, abu vaikai padėjo gramdant senus dažus, šluojant šiukšles, dažant... :) Gerų įgūdžių formavimas dar niekam nepakenkė... :)



Gamta
Be jokios abejonės šios mūsų vasaros gamtos pažinimo „topas“ buvo vikšrelių auginimas ir stebėjimas. Tačiau ir be jo buvo veiklos: tai reikėjo gelbėt į duobę įkritusias varles ir rupūžes bei jas rūšiuoti (varlės – į dešinę, rupūžės – į kairę)...


... tai stebėti, kaip auga pačių pasėtos aguonos ir saulėgrąžos bei rinkti jų sėklas...





...stebėti, ar išrautos saulėgrąžos prigytų perkeltos į smėlio krūvą...

Taip pat buvo smagu rinkti parke kaštonus ir duoti jų vaisiams naują pavadinimą – bumbuliniai spygliuočiai...

Dienomis, kai už lango prakiuręs dangus vijo vidun, mėgavomės įvairiais kambario žaidimais. Magdę „užkabino“ atminties žaidimai. Liutauro, deja, jie per daug nežavi. Vieną kartą pažaidžia, ir tiek žinių. O Magdė gali dešimt kartų žaisti, ir prašys dar...


Nesužavėjo Liutauro ir šaškės. Mieliau jas rinkosi Magdė, bandydama perprasti šio klasikinio žaidimo taisykles...


Užtat štai šaudymas.. Iš karto vaikiną patraukė... Mokėmės taikytis į taikinį, jį numušti, užtaisyti šautuvą, įdėti šovinį... Visų turimų 500 šovinių, aišku, neiššaudėm, bet tam kartui veiklos užteko.


Išvykos
Kassavaitinių išvykų, tokių, kurias pavyko taip šauniai įgyvendinti praeitą vasarą, deja, nebuvo... Namo sienų moliavimas tiek iš Dariaus, tiek iš manęs pareikalavo tikrai daug laiko, todėl tenkinomės daugiau atsitiktinėmis išvykomis: į Kernavę, į Sudervę, į svečius pas draugus prie Musninkų. Taip pat plaukėme garlaiviu Nerimi...


...darsyk lankėmės karo technikos muziejuje, mat Liutaurui labai rūpėjo ten nuvykti ir vasarą (praeitą kartą ten lankėmės žiemą).


Bendravimas
Ir, nors, atrodo, per daug niekur nekeliavom, vaikams bendravimo su kitais vaikais tikrai nestigo. Visų pirma, žinoma, kompaniją nuolat „palaikė“ kaimynų berniukai – devynmetis Saulius ir keturmetis Liudas. Įdomu tai, kad pernai Liutaurui daug smagiau buvo laiką leisti kartu su Sauliumi, o štai šiemet jis mieliau rinkdavosi Liudo kompaniją, tuo tarpu su Sauliumi vis įsiplieksdavo įvairūs konfliktai, nepasidalinimas „teritorija“, „valdžia“ ir panašiais dalykais.
Taip pat džiaugėmės atradę naujus netolimus kaimynus – sesutes septynmetę Ūlą ir trimetę Upę. Gražu buvo žiūrėti, kaip puikiai Ūla ir Liutauras rasdavo bendrą kalbą, o ir mažosios žaidimų partnerės Upė ir Magdė jiems visai netrukdė.

Upės „valdos“ – namelis žemėje.

Taip pat nemažiau smagu buvo matyti, kaip Liutauras sutaria su bendraamže Svajūne ir metais jaunesniu Gintaru, su septynmete Saule ir keturmečiu Dovydu. Užmezgėm ir dar kelias, nors ir neilgai trukusias pažintis – su penkiamečiu Taurijumi, devynmečiu Ąžuolu, septynmete Liepa ir keturmečiu Kedru. Smagu matyti, kaip vaikai tuoj „sulimpa“, tik duok jiems galimybes tai padaryti...

Atėjus Liutauro gimtadieniui, kuomet teko rinktis, ką kviesti pasišokinėti ant batutų, sąrašas buvo netrumpas. Prisimintas buvo ir praeitų metų draugas Viljamas, ir, žinoma, seni pažįstami Kostas su Vaiva, ir Dorotėja, vieną dieną netikėtai užsukusi pas mus į sodybą... Čia jau Magdei buvo džiaugsmo, nes šios dvi – tarsi sesutės. Linksmos, viena kitą palaikančios ir bendrų interesų turinčios...


Tad ir suknelės buvo judviejų išsimatuotos, ir bateliais pasikeista... :D


Žodžiu, jei jums vis dar skauda galvą dėl šeimoje mokomų vaikų socializacijos, perklauskite savęs dar kartą – ar jūsų nuomonę formuoja stereotipai, ar realybė...

Ir, žinoma, vos nepamiršau: atskiri ditirambai miesto kaimynui aštuonmečiui Herkui. Jau buvau rašiusi, kokia brangi ši draugystė Liutaurui ir kaip puikiai berniukai randa bendrą kalbą, galėdami ištisas valandas žaisti kartu be jokių konfliktų. Kita vertus, matosi, kad Herkus, nors ir mielai bendrauja su Liutauru, visgi (kitaip ir būti negali) tuomet, kai gali rinktis savo bendraamžių draugiją, mieliau pasuka ten, o ne mūsų buto durų link... Toks gyvenimas. Tokia jau jo mokykla. Kita vertus, iš visa ko yra progų pasimokyti. Kažkuo „užsikrėsti“ (gerąja prasme), kažką įkvėpti... Man ši berniukų draugystė vertinga dar ir tuo, kad Herkus – smuikininkų vaikas, pats lankantis muzikos mokyklą. Šis pavyzdys mums tam kartui labai tinkamas, nes jau tuoj, po savaitės ir Liutauras bandys rimčiau imti smuiką į rankas... Ar ilgam – laikas parodys. Magdė gi nori visko iš karto: ir šokti, ir dainuoti, ir groti. Pabandysime pradėti nuo dainavimo. O jau kaip ten viskas dėliosis, žiūrėsim.

Gebėjimai
Nors, kaip minėjau, akademine veikla užsiėmėm tikrai skūpiai, užtat kitus gebėjimus lavinom kaip turi būti. Pirmoje vietoje, žinoma, šios vasaros „taurė“ tenka dviračiams. Tiek Liutaurui, savarankiškai išmokusiam važiuoti dviračiu ir stabdyti jį, tiek Magdei, puikiai įvaldžiusiai balansinio dviračio techniką.
Antroji vieta skiriama Magdei ir supynėms. Irgi vieną dieną buvo tas nušvitimo momentas, kuomet mergina pareiškė: „Mamyte, žiūrėk, aš jau moku pati suptis!“ Va taip vat. Atsisėdo ir išsisupo.


Plaukimo įgūdžių per daug neturėjom kur lavinti, bet baseine pasiturkšti šiltesnėmis dienomis buvo progų. Įsitvėrus į baseinėlio kraštą bandyti pajusti, kada vanduo tave laiko, o kuomet ne – buvo įdomi patirtis. 

Po tokios praktikos bandysime dar įlįsti ateinančią savaitę į jūrą. Taip, toks tas „šeimynukų“ privalumas – kuomet gali savo atostogas planuoti nebūtinai tuomet, kai atostogauja visa likusi masė... 

Nes gyvenimas – spalvingas, ir neverta jo gyventi vien taip, kaip jį gyvena kiti... Tad rugsėjo proga ir linkime atrasti savo gyvenimo spalvas!