2018 m. balandžio 15 d., sekmadienis

Edukacinis projektas. Kaip atsiranda... ugnikalniai.

Šį kartą mūsų mėnesio tema buvo „Kaip atsiranda...?“ Pabaigą reikėjo pasirinkti patiems. Tai galėjo būti tiek daiktai, tiek reiškiniai – kiekvienam pagal savo skonį. Iš pradžių norėjau vaikams pasiūlyti pasigilinti į tai, kaip atsiranda popierius. Tačiau ar dėl to, kad šis klausimas vaikams jau yra iš dalies atsakytas, ar dėl to, kad tiesiog tam kartui jų galvose sukosi visai kitokios mintys, popierių teko mesti į šiukšlių dėžę. Nesugebėjau sudominti. Galvojau, gal pavyks suintriguoti popieriaus gamyba, tačiau ir čia patyriau fiasko... 

Labai ilgai iš tiesų sukau galvą, kas ir vaikams, ir man būtų įdomu. Apie ką mes tarsi žinome, bet lyg ir ne visai, apie ką būtų įdomu sužinoti ir patiems, ir kitiems papasakoti. Kvočiau tiek Liutaurą, tiek Magdę, tačiau atsakymo nepešiau. Todėl turėjau sukti galvą toliau. Kai kurie dalykai buvo lyg ir viliojantys. Pavyzdžiui, Magdė siūlė temą „Kaip atsiranda balerinų bateliai puantai“. Nekasdieniška, įdomu. Tačiau galvojant apie tai, kaip tokią temą galima būtų pristatyti kitiems, nesugalvojau, kaip tai reikėtų padaryti. Tema labai konkreti, trumpa, geriausiu atveju gali parodyti vieną kitą mums patikusį video iš youtube'o... Na, gal dar papasakoti jų atsiradimo istoriją. Ir? Kas toliau? Nesugalvojau. Todėl ieškojau kitos temos. Galiausiai pasiūliau Liutaurui temą apie ugnikalnius. Žinodama jo potraukį įvairioms stichijoms, tikėjausi, kad neprašausiu pro šalį. Ir neklydau! Dabar tereikėjo pasiraitoti rankoves, apsilankyti bibliotekoje ir pradėti mūsų kelionę po ugnikalnių pasaulį.

Pasiruošimas

Bibliotekoje apsilankiau. Tačiau ten teradau vieną man tikusią knygą, pavadinimu „Gamtos katastrofos“. Ne pernelyg įkvėpė tokios radybos... Teko sukti galvą, kaip suktis iš padėties. Laimei, prisiminiau, kad knygų lentynoje kažkur slepiasi sena N. Lvovo knygelė „Ugnikalniai“. O pradėjusi ją skaityti supratau, kad namuose turim ištisą lobyną šia tematika. Tik viskas pasislėpę enciklopedijų puslapiuose. Tad išsitraukiau visas jas į dienos šviesą ir labai nudžiugau daugelyje jų radusi apie ugnikalnius. Ir, žinoma, visose skirtingų dalykų apie tuos ugnikalnius buvo galima rasti. Pavardinsiu, jei ir jums tektų ieškoti.

Mokslo enciklopedija. Trys nykštukai, 2002 m.

Kai jau visa tai radau, pasidarė ramiau. Vis tik knygos yra knygos. Ir jų neatstos joks internetas.


Eksperimentai

Tačiau savo kelionę po ugnikalnių pasaulį pradėjome ne nuo knygų. Knygos buvo reikalingos man, ne vaikams. Jiems reikėjo ko kito. Todėl traukėme į dienos šviesą didžiulį iš mano vaikystės dar išsaugotą skulptūrinio plastilino gabalą (senelis stebuklingai išsaugojo anūkams...) ir lipdėm.


Į vidų įtaisėm nedidelį stiklinį buteliuką, ir čia prasidėjo eksperimentų tirada. Pirmiausiai darėme tradicinį „lavos išsiveržimą“ su actu ir soda.



Tuomet bandėm daryti eksperimentą su vaškinėmis kreidelėmis, kuris turėjo pailiustruoti, kaip vientisa uoliena virsta pelenais (sutarkuotos kreidelės drožlės), tie pelenai – nuosėdine uoliena (suslėgtos sutarkuotos kreidelių drožlės) ir iš jos vėl virsta vientisa mase (išlydžius orkaitėje). Deja, mums jis ne itin pavyko. Susimovėm ties nuosėdinėmis uolienomis. Niekaip nelipo jos mums į krūvą, kaip turėjo. O ir lydymosi procesas nebuvo įspūdingas. Daugiau dūmų nei efekto... Na bet – pabandėm.



bandom „slėgti uolienas“

Tuomet sugalvojom, kaip iliustruoti ugnikalnių sprogimus ir lavos bombų lietų... Kažkaip netikėtai prisiminėme spragėsius. Vaikams buvo rojus. Eksperimentą jie kartojo keletą dienų iš eilės ir prašė net ir tuomet, kai baigėsi spragėsių pakelis. Darėm jį visaip. Pradžioje – su improvizuotu „vulkaniniu“ dangčiu, padarytu iš folijos, paskui jau ir visai be dangčio. Džiaugsmo – pilnos kelnės... :)


O tada netikėtai buvome pakviesti į vieną gimtadienį, vykusį „Mėgintuvėlio“ laboratorijoje. Ir ten galėjome atlikti dar vieną eksperimentą – ugnikalnio, kuris ne ugnimi spjaudo ir ne lava teka, bet dūmais ir dujomis apie save duoda žinią. Tam labai gerai tiko sauso ledo ir karšto vandens pasižaidimai. :)



Galiausiai padarėme eksperimentą su krakmolu ir kalio nitratu. Mėgintuvėlio knygoje apie kariuomenę nusižiūrėjome... Nuotraukomis sunku atskleisti visą šių eksperimentų grožį, tad įrašo pabaigoje rasite ir video, kaip tai atrodė gyvai.. :)

Pristatymas

Kai jau mano fantazija eksperimentams išseko, o vaikai – prisieksperimentavo, atėjo eilė rimtesniems dalykams – temos pristatymo pasiruošimui. Pradžioje galvojau, kad šia tema informacijos yra labai mažai – tokį įspūdį susidariau iš tų keleto puslapių kiekvienoje iš knygų, kuriose radau informacijos apie ugnikalnius. Tačiau kai pradėjau dėliotis visą informaciją ir ją analizuoti, supratau, kodėl vulkanologija – atskira profesija... :) Teko tad kai ką atsijoti ir palikti ateičiai...
Nors pradžioje turėjau ketinimų padaryti su vaikais papje mašė ugnikalnio pjūvį, tačiau iš dalies dėl laiko stokos, o iš dalies ir dėl to, kad nenorėjau vaikų apkrauti per dideliu informacijos kiekiu, pasirinkau tiesiog vizualinę prezentaciją. Kad nebūtų vaikams ji nuobodi, pasistengiau į ją įtraukti daugiau dialogo su mažaisiais klausytojais. Kiek man tai pavyko ar nepavyko, spręsti jums. Tačiau pati tikiuosi, kad buvo geriau nei tąsyk, kai pristatinėjome laivus.

Taigi – pabandžiau papasakoti vaikams apie ugnikalnius daugiau mažiau jiems suprantama kalba... Sprendžiant iš to, kad nei vienas vaikas per šį pristatymą nelakstė, o tikrai susidomėję sekė, kas rodoma ekrane bei duodama pačiupinėti (dažnai net bandydami prieiti arčiau, kad geriau pamatytų kokią detalę), manau, kad tam kartui atradau pristatymo raktą. Labai tuo džiaugiuosi. Tad dalinuosi ir su jumis.

Mūsų pristatymas buvo antras. Vaikai buvo išsiblaškę po patalpą, tad pakviečiau visus susėsti aplink mane puslankiu ant kėdučių, užsitikrindama, kad visi gerai mato planšetės ekraną. Kai jau visi buvo patenkinti ir niekas nebešaukė „tu man užstoji“, „aš nieko nematau“. Bandžiau suintriguoti, kad visi turi gerai matyti ekraną, nes žadu papasakoti apie labai įdomų dalyką – ugnikalnius.

Paklausiau vaikų, ar jie žino, kas yra ugnikalnis. Paprašiau įsiklausyti į šio žodžio skambesį. Ugni-kalnis... Liutauras, kuris paprastai būna pasyvokas tokiuose pristatymuose, pats pirmas paantrino: „ugni-kalnis – taigi ugnies kalnas!“. Keli vaikai ėmė taip pat entuziastingai pasakoti, ką žino: kad tai kalnas, kuriuo teka lava, kuris skleidžia daug dūmų. Pagyrusi vaikus, kad jie jau šį tą žino, pasiūliau sužinoti apie ugnikalnius daugiau. Tęsiau savo pasakojimą.

– Tam, kad suprastume, kaip atsiranda ugnikalniai, pirmiausia reikia susipažinti šiek tiek su mūsų žeme. O jei tiksliau – su viena iš teorijų apie mūsų žemę... Tai, kas yra po mūsų kojomis – yra mokslininkų spėjimai. Na, o mokslininkai spėja, kad mūsų žemė yra tarsi koks kiaušinis ar avokadas – ji turi lukštą, kuris vadinamas žemės pluta, o giliau yra skysta substancija, dar giliau – kieta substancija. Kaip spėjama – metalai.


Duodu vaikams per rankas perleisti atidaromą kamuoliuką, kad vaikai suprastų šią teoriją: kamuoliuko lukštas – tai žemės pluta, o tai, kas viduje – mantija. Pasakau, kad jei aš galėčiau išardyti dar ir tą vidinį kamuoliuką, jame mes galėtume matyti kitą – mažesnį. Tai būtų žemės branduolys. Tada vėl klausiu:
– Sakykite, kaip jūs manote, – iš kur tie mokslininkai, o ir mes, žinome, kas mūsų žemės gelmėse?
Naujai prisijungęs prie mūsų grupės berniukas Ąžuolas tuojau skuba pasakyti, kad pragręžia grąžtu. Klausiu kitų vaikų, ką jie mano. Bando kažką lyg garsiai samprotauti, tačiau tikslesnių atsakymų nesulaukiu, todėl tęsiu:
– Taip, mokslininkai iš tiesų bando prasigręžti į žemės gelmę ir pasižiūrėti, kas ten viduje yra. Taip pat jie matuoja žemės virpesius, žiūri, kaip sklinda tų virpesių bangos, braižo įvairias diagramas, atlieka įvairius eksperimentus su mažesniais modeliais, kad sužinotų, kas vyksta su didesniais, tokiais kaip visa žemė.  O kaip manote – kiek giliai mokslininkai yra jau prasigręžę? Jei įsivaizduosime, kad mūsų žemė – kaip tas kiaušinis su lukštu, baltymu ir tryniu, kaip manote, – iki kur mokslininkams pavyko įsiskverbti?

Čia vaikai garsiai ir entuziastingai puola siūlyti variantus: iki branduolio, per plutą... Tada mane vėl nustebina devynmetis Ąžuolas, pareiškęs, kad tik per dalį plutos mokslininkai yra prasigręžę. Ir aš paantrinu:
– Žinokite, aš ir pati buvau nustebusi, kad žemės gelmių tyrinėtojai tėra prasigręžę vos pro 1/3 žemės plutos storį. Tai net per tą „lukštą“ dar jie neprasigręžė...




Tada bandau toliau kurstyti jų smalsumą:
– O kaip jūs manote, kodėl jie negali pragręžti gilesnės skylės?
Kai kas bando sakyti, kad labai kieta, kiti – kad neturi ilgo grąžto, kol Ąžuolas pasako, kad giliau yra karšta, ir grąžtai tiesiog išsilydo...

– Tikrai taip, – antrinu sumaniam berniukui ir tęsiu. – Grąžtai tikrai išsilydo. Nes ten, viduje, temperatūra tokia aukšta, ten taip karšta, kad joks grąžtas nebegali gręžti. Iš to tiksliai nesužinom, kas giliau, tačiau žinom bent jau tai, kad žemės gelmėse labai karšta... Ten viskas verda... Kai arbatinuke verda vanduo, matėte, kaip jis kunkuliuoja? O kas dar vyksta, kai verdame arbatinuke vandenį? Kas veržiasi iš arbatinuko kaklelio?
– Garai! – įsidrąsinę jau ir daugiau vaikų šaukia choru.
– O ar matėte kaip lauže dega malkos? Kartais būna, kad jos spragsi ir šaudo žarijomis, ar ne?..
Vaikai pritariamai linksi galvomis, o aš džiaugiuosi, kad taip puikiai pavyksta išlaikyti visų jų dėmesį.

– Tai va, kai žemės gelmėse viskas įkaitę, kažkur visų tų cheminių reakcijų (virsmų) įtakoje susidaro dujos, padidėja slėgis ir visa tai kaip tas garas arbatinuke ar kaip tos kibirkštys lauže, nori kažkur tai pasidėti. Pabandykime išsiaiškinti: mes žinome, kad žemė turi plutą. Tačiau ta pluta yra visa suskilinėjusi. Pasidalijusi į plokštes.

Staiga vienas berniukas ima entuziastingai kelti ranką. Mama išduoda, kad penkiametis labai nori užduoti vieną klausimą. O klausimas toks:
– Aš smėlio dėžėj irgi kasiau žemę, bet ten, giliai, visai ne karšta... Kodėl?
Su šypsena smalsiam berniukui pasiūlau kitą kartą kasti giliau. Daug giliau... :)

Tuomet imu virtą kiaušinį, kurį virdama specialiai įskėliau, idant bent šiek tiek baltymo prasiveržtų pro lukštą. Ir nors baltymo, iškilusio pro praskilusį lukštą, nebuvo labai daug, vis tiek esmę pavyko perteikti. Rodau vaikams tą suskilinėjusį kiaušinį ir klausinėju toliau:
– Ar esate matę, kaip verdant kiaušinį lukštas ima ir suskyla? Tai panašiai ir su žemės pluta – taip ir ji suskilinėjusi. Į didesnes bei mažesnes plokštes. Ir tos plokštės (dar vadinamos tektoninėmis plokštėmis, bet tai paminėti pamirštu) po truputį juda (rodau vaikams, kaip kiaušinio lukštą galima pajudinti, tuo pačiu išlaikant kiaušinį vientisą).
Čia, tiesa, visus pralinksmina keli vaikai, pareiškę, kad norėtų suvalgyti tą kiaušinį (tai draugiškai pasidaliję po susitikimo ir padarė).




Duodu dar vieną pavyzdį:
– Matėte kada, kaip susigrūda ledo lytys upėje per ledonešį? Vietomis jų būna tarpai, kitur jos viena ant kitos lipa, būna, kad susiduria jos viena su kita ir išsikelia kaip kokie kalnai, ar ne?.. Tai panašiai yra ir su žemės pluta. Tik viskas vyksta daug lėčiau. Ir tos plokštės daug didesnės.


– Taigi tarp tų plokščių yra didesni ar mažesni tarpai. Ir štai per tuos tarpus iš žemės gelmių nori ištrūkti tai, kas yra gelmėse. Kitaip tariant, to slėgio, kuris susidaro po žemės pluta, jėga kelia į paviršių įvairias susidariusias dujas ir išsilydžiusias nuo karščio medžiagas. Ir kai pro tuos tarpus visa tai su didžiule jėga išsiveržia, tai ir yra... ugnikalnis! Štai, vienoje mėgstamų Liutauro knygelių radome labai smagią iliustraciją, kaip iškyla ugnikalniai.


O jei realiau, visa tai atrodo taip:



O priklausomai nuo to, kur ir kaip visa tai išsiveržia, susidaro skirtingi ugnikalniai. Pažiūrėkime, kokia jų įvairovė:







– Bet žinote, koks klausimas man kirba? – klausiu vaikų. – Jei ugnikalniai susidaro ten, kur būna plyšiai, kaip gi nutinka, kad pasidaro kalnas?.. 
Mano nuostabai ne vienas iš vaikų sako, kad iš vidaus išsiveržusi lava atšąla ir sustingsta, taip sudarydama kalnus. Belieka tik pagirti juos už tai. Tad tęsiu toliau, pateikdama dar vieną pavyzdį.
– Ar matėte kada kurmiarausį? Eini lygia pieva, ir staiga – kalniukas. Vienas, kitas... Kurmis, berausdamas žemę išstumia iš vidaus žemes ir jos atsiduria ant žemės paviršiaus.


Taip ir su ugnikalniais – jie susidarę iš viso to, kas išsiveržia iš žemės gelmių. O išsiveržia ugnikalniai arba didžiuliu dūmų debesiu, apiberiančiu viską pelenais, arba išsilieja daugiau mažiau klampia, karšta lava, arba spjaudosi ugnimi ir svaido po apylinkes ugnines lavos bombas...


Keisdama skaidrę į tolesnę, prisipažįstu vaikams:
– Man labai patinka šis paveikslėlis, kuriame pavaizduota viskas, kas gali vykti ugnikalnio viduje ir išorėje. Apačioje matome ištirpusias nuo karščio įvairias uolienas – magmą, kuri išsiveržusi į paviršių vadinama lava. Priklausomai nuo to, kokios tos išsilydžiusios uolienos ir kiek jose įsimaišę dujų, lava gali būti arba skysta, arba klampi, lavos bombos – daugiau ar mažiau porėtos. Anksčiau mokslininkai manė, kad magma yra išsilydžiusi mantija, tačiau dabar jau žino, kad tai – tiesiog nuo karščio išsilydžiusios toje konkrečioje vietoje esančios uolienos.


– Na, o dabar aš jums noriu parodyti kai ką... Ateikite arčiau, pasižiūrėkite, pačiupinėkite tai, kas yra dubenėlyje, ir pasakykite, kas tai? 

Atsineštame dubenėlyje rodau vaikams porą skirtingų (baltą ir tamsiai pilką) pemzos gabalų, obsiadiano akmenį ir rudą bei juodą lavos akmenį. Kai kas garsiai mąsto, kad tai kažkokios kempinės. Bet kempinės būna minkštos. O štai čia – kieta kempinė... Klausiu, gal jie žino, iš kur visa tai. Kai kas bando sakyti, kad iš jūros. Tačiau tarp atsakymų nuskamba ir tai, kad šie akmenys iš ugnikalnių. Todėl man belieka pritarti, kad tikrai taip ir yra:

– Visi šie akmenukai yra iš ugnikalnių. Pemza susidaro išsiskyrus labai daug dujų, kurios susimaišę su nedideliu kiekiu uolienos suformuoja tokius štai „akmenis“. O priklausoma nuo to, kokios išsilydžiusios uolienos sudaro lavą, susiformuoja ir kitokie akmenys, kaip štai ir matome pavyzdžiuose – nuo porėtos pemzos iki lavos stiklo.


Tuomet pasiūlau vaikams pasižiūrėti namuose mūsų darytus ir nufilmuotus eksperimentus, kuriuos jie taip pat galėtų pasidaryti ir pajausti, kaip gi tie ugnikalniai veikia...
Siūlau ir jums pasižiūrėti:



Tuo ir baigėsi mūsų pristatymas. Užmiršau tik vaikų paklausti dar vieno klausimo: ar Lietuvoje yra ugnikalnių ir kodėl nėra... Tad teliko padėkoti vaikams (o jų šį sykį buvo keturiolika) ir tėveliams už dėmesį. Tuo pačiu pasiūliau dar pasidomėti didžiausiais pasaulio ugnikalniais, kurie žmonėms pridarė ir bėdų, ir atnešė naudos. Vezuvijus, Etna, Majonas, Bromas, Fuji, Ruapehu, Popopkatepetlis, Jeloustouno kaldera ar Pompėjos miestas, kuris buvo palaidotas po Vezuvijaus pelenų ir vandens mase – visa tai atskira tema, kuri, manau, ne mažiau įdomi...

Paskui dar pratęsėme bendravimą lauke. Buvo tikrai smagu ir visokeriopai naudinga. Jei norite kada prisijungti, drąsiai kreipkitės, rašykite, dalyvaukite. ;)

2018 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Svečiuose pas Mėgintuvėlį

Chemija. Taip taip – mokykloje šis dalykas daugumai šiurpą kėlė savo nesuprantamomis formulėmis ir terminais. Na ir kokiais dviem eksperimentais per visą chemijos kursą. Vieną iš jų ir taip namuose galėjai pasidaryti. Tarkime, sodos ir acto reakciją išbandyti... Vat ir viskas.

Todėl bendrapavardės Akvilės gimtadienio, į kurį buvome pakviesti, labai laukėme. Na, į gimtadienius apskritai smagu eiti. O jei toks vyksta ne įprastuose namuose, o, pvz., „Mėgintuvėlio“ laboratorijoje – iš viso nepakartojama. Ir ne vien dėl to, kad tai – nuostabi proga susipažinti su chemija, bet ir todėl, kad tokius užsiėmimus šioje laboratorijoje veda pati Renata Česūnienė – puikių cheminių pasakų bendraautorė.

Atėjus į gimtadienį mus pasitiko ne tik vaišių stalas, puikūs piešiniai ant sienų, bet ir aplinka su daug dūžtančių indų bei paslaptingų skysčių juose. Todėl iš pradžių bandžiau nuogąstauti, kad gali čia ne visai gerai baigtis su krūva mažamečių aplink. Tačiau „Mėgintuvėlio pasakos spektaklis“ buvo toks įdomus ir įtraukiantis, kad niekam nekilo net minčių keltis iš vietos ir dūkti. Daug smagiau buvo stebėti mažus alcheminius stebuklus ir juose patiems dalyvauti. Tiesa, Liutauras su Magde pirmajame eksperimente su muilo burbulais dalyvauti nedrįso – ar dėl to, kad reikėjo chalatus apsivilkti (Liutauro siaubas baubas) ir apsauginius akinius užsidėti, ar tiesiog dėl to nežinomybės faktoriaus ir bendro „neapsiuostymo“ naujoje aplinkoje. Na bet vis tiek galima buvo stebėti, kas vyksta.



Eksperimentai su šaltu ledu buvo patys smagiausi. Tie užburiantys balti debesėliai, kylantys iš kolbų su šiltu spalvotu vandeniu, tikrai magiški. Todėl džiugu, kad vaikams su jais pasižaisti davė į valias. Ne minutę ir ne dvi.



O dar kai muilo įdėjo! Ėmė kilti muilo burbulėlių stulpai, vertę vaikus aikčioti dar labiau...

Vis tik finalinis „numeris“ buvo įspūdingiausias. Kiekvienas vaikas galėjo pajusti, ką reiškia atsidurti muilo burbulo viduje. Net ir nedrąsieji mano zuikiai į pabaigą įsidrąsino ir išbandė šią atrakciją. Išbandę, aišku, norėjo dar... Deja, atrakcija buvo vienkartinė... Išskirtinę privilegiją turėjo tik solenizantė... :)


O kad jau turėjome progą susitikti su puikių ir mūsų mėgstamų knygelių autore, nepraleidome galimybės gauti autografą. Magdė tam reikalui išsirinko knygelę „Mėgintuvėlis burbulų karalystėje“, Liutauras – savo mėgstamiausią „Mėgintuvėlis kariuomenėje“. Nauda abipusė – ir vaikams prisiminimas, ir autoriams grįžtamoji reakcija bei atsiliepimai. :)

Na, o ateičiai pasidairykite po jų tinklapį – ten renginių ir suaugusiems jie turi... :) 

2018 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Liutauras smuiko stovykloje. Pirmas blynas

Jei jau pavadinau blynu, turbūt supratote, kad jis toks... Na, truputį kaip pirmas. :)

Žodžiu, turėjo Liutauras progą sudalyvauti smuiko dienos stovykloje. Iš pat ryto išsiruošėm, nuvažiavom. Kadangi tai – pirmas toks kartas, palikau vaikui galimybę bet kada paprašyti mokytojos, kad man paskambintų, jei jau labai nepatiks ar nusibos. Tad po keturių valandų skambučio ir sulaukiau. Prisipažino, kad labai pavargo. Dėmesio nebenulaikė. Namų ir tylos pasiilgo. Bet vis tiek smagu, kad pabandė, pasibuvo, su naujais vaikais susipažino, bendruomeniškumo paragavo. Tiesa, susidūrė ir su patyčių užuomazgom, kuomet vaikai tualete privatumo nepaisė ir juokėsi, ramiai reikalų atlikti neleido...  Na bet... Bloga patirtis, sakoma, irgi patirtis... :)



Kaip ten bebūtų, vakare paklaustas, kokie bendrai įspūdžiai iš stovyklos, sakė, kad labai patiko. Vadinasi, reikia tikėtis, kad blynas pirmas, bet ne paskutinis... :)

2018 m. balandžio 1 d., sekmadienis

Mūsų kovas. Batutai, ledonešis, žaidimai.

Bendraudama su kitomis ikimokyklinukų mamomis dažnai išgirstu: 
– Jūs tai ten visko daug padarote... O mes tai va, nieko nespėjame, nieko nepadarome. Mane jau neviltis ima.“

Žinokite, mane neviltis irgi ima. Iki tol, kol gale mėnesio neprisėdu, neperžiūriu nuotraukose, ką visą mėnesį veikėme, ir nesudėlioju įraše kaip šis visko į krūvą. Čia kaip su tuo planavimu – kol nesusirašai, ką turi per dieną padaryti, ir kol nesudėlioji prie kiekvieno punkto varnelių, nelabai ir pajunti, ką per dieną nuveikei... Jei dirbtum kokiame restorane, visai normalu būtų darbo dienos metu tris kartus per dieną paruošti valgyti, sutvarkyti po viso to indus, stalus (beje, grindų valymas greičiausiai liktų valytojos, o jau nebe jūsų pareiga), ir niekas nepriekaištautų jums, kad nedirbai dar papildomai keleto valandų taksiste, vadybininke, slaugytoja. Po viso to pakelta galva šiauštumėte namo ir ilsėtumėtės po ilgos bei turiningos darbo dienos su kokiu mezginiu rankose, turinti moralinę teisę kad ir tiems patiems vaikams ar sutuoktiniui pareikšti, kad darbe per dieną pavargote ir turite teisę dabar pailsėti.
Kai liekame namuose su vaikais, esame dažnai linkusios manyti, kad tą patį darbą darydamos mes darome „nieko“. O juk negana to dar ir dirbame auklių, mokytojų, vairuotojų, psichologių, vadybininkių, derybininkių darbus, dažnai po 16-18 valandų per parą, neretai ir naktimis, be išeiginių ir atostogų. Naujausi tyrimai skelbia, kad mamos darbas prilyginamas dviem su puse etato. Todėl viskas priklauso tik nuo jūsų pačios požiūrio – kaip į viską žiūrite ir kaip save vertinate. Pažiūrėkite šį video, jei dar abejojate savimi...

Tačiau grįžkime prie mokymosi šeimoje. Manau, ne veltui mokykloje yra visokios ataskaitos – kad būtų matyti, ką mokytojas gero nuveikė su savo mokiniais. Manau, jos reikalingos ne tik kitiems, bet ir pačiam mokytojui. Kad matytų, kur dingo tas žaibiškai kaskart pralekiantis laikas... 
Štai todėl aš rašau šiuos kasmėnesinius įrašus apie tai, ką per tą mėnesį nuveikėm. Nes jei nesurašyčiau, galvočiau panašiai – kad nieko mes doro per tą mėnesį nenuveikėm... Tad ir jūs – jei galvojate, kad dienos, savaitės ar mėnesiai bėga bergždžiai, tuojau pat griebkitės bloknoto, fotoaparato ar kokios virtualios programėlės – to, kas jums padėtų susigaudyti šiame gyvenimo raizginyje.

Aš gi atveriu savo fotogalerijos pandoros skrynią ir dalinuosi – per vaizdus man lengviausia susirinkti viską, ką nuveikėm per mėnesį. Tikiuosi, kažkas įkvėps veiklai ir jus. Įžanga baigta, pradedam.

Ne kartą esu minėjusi mūsų namuose kabančią motyvacinę lentą. Ją su vienokiom ar kitokiom pertraukom naudojame dažnai. Bent jau mums padeda. Paskutinis tikslas, kurį vaikai buvo užsibrėžę pasiekti, buvo batutų kambarys „Pupos“ prekybos centre. Būta jame ne kartą – vaikams labai patinka, nenusibosta. Taigi – surinktomis pėdutėmis „nužingsniavę“ iki savo tikslo gavo, ko norėjo. Važiavome darbo dienos rytą, tad kambarys buvo tuštut tuštutėlis. Galima buvo gerai padūkti, o ir namo niekas negriovė... Čia gi dar ir patiems leido įsijunginėti / išjunginėti pripučiamą namą su čiuožyklomis, tad veiklos tikrai netrūko.



O dar taip nutiko, kad po poros savaičių draugė Vaiva nutarė čia pat savo gimtadienį švęsti, tad mes ir vėl čia atsidūrėme. Tik šį kartą su didžiule kompanija. :)




Kompanijos likučiai prie tuoj sugriūsiančio statinio.

Lauke

Tuo tarpu lauke vis dar karaliavo žiema. Pirmoji kovo dekada nežadėjo pavasario. Rogės su visu smagumu dar čiuožė nuo kalniuko, tačiau...


...mus pasitikęs keršosios meškutės vikšrelis jau skelbė: 
– Ej, neapsigaukite, pavasaris visai čia pat!



Iš tiesų buvome tikrai nustebę išvydę šį kailiniuotajį draugužį. Buvo sunku patikėti, kad toks storas sniego sluoksnis gali kur nors greitai dingti.

Visgi vik6relis buvo teisus. Po poros dienų sniegas tarsi išgaravo. Ir mes išpūtę akis pakeliui iš smuiko pamokos jau žiopsojom į įspūdingą ledonešį. Ledo lytys, vos tilpdamos tarp upės krantų grūmėsi su ant tilto kabančia skulptūrine kompozicija, konkuravo viena su kita dėl vietos po saule, atimdama mums kvapą savo jėga ir masteliu.

Jei video nerodo, bandykite šią nuorodą (kampe paleidimo rodyklytė įjungia garsą).

O po dar poros dienų mūsų nuostabą pagavo taip staigiai nuslūgęs upės vanduo, palikęs po savęs tik žymę, kad vos prieš dvi dienas čia būta tiek daug vandens! Nešini maišeliu prilankstytų laivelių bėgom prie kranto ir plukdėm. Liutauras išmoko savarankiškai juos lankstyti, tai pilni pakampiai jų prisikaupė, kol vaikinas įgūdžius lavino. Nauda visokeriopa. Ir lankstyt išmoko, ir turėjo kuo su draugu Simonu bei sese pasidalinti. Regėkite patys vaizdus ir žavėkitės.





Jei video nerodo, bandykite šią nuorodą.

Taip į mūsų kiemą atėjo pavasaris. LEU kieme jo irgi, pasirodo, praūžta. Smėlio klodai atsivėrę,  savyje įvairias paslaptis po žiemos įkalinę – vaikų fantaziją tuoj pagauna.



Ir nors akmeninės skulptūros dar vis šaltos, smagu jau ir po jas palandžioti. :)

Žaidimai

Visgi pabuvus lauke norisi dar ir namie šiltai pasėdėti. Kažkoks stalo žaidimų mėnuo pas mus pasitaikė. Taip sakant „pramušė“. :)
Pradžioje gal kokią savaitę kasdien žaidėm internete rastą žaidimą, kurį pavadinom „Pasivaikščiojimu“. Originalas buvo rusiškas, tai išsivertėm ir sėkmingai žaidžiam. Smagus tuo, kad jame sudėtos ir smagios užduotys (pakelti koja kokį nors daiktą, padaryti kregždutę, kam nors paskambinti telefonu), ir įvairūs pažintiniai klausimai, kaip pvz., pasakyti kelių grybų, medžių, paukščių, miestų ir kt. pavadinimus). Visom prasmėm labai vykęs žaidimas, kurio metu vaikai ir kauliukų akis skaičiuot pramoksta, ir atidumą bei kantrybę lavina, smegenis pasuka, fantaziją įjungia.




Paskui, kai jau kiek pabodo vaikštinėti ir visiems skambinėti, išsitraukėm pernai draugų iš Prancūzijos dovanotą žaidimą, kurio originalus pavadinimas Piou-Piou. Lietuviškai „Lapėmis ir kiaušiniais“ pavadinom. Nerealus žaidimas visiems, turintiems bent 4 metus. Nors ant dėžutės parašyta, kad tinka nuo 5 metų, tačiau ir keturmečiai po šiokios tokios praktikos jau jau pradeda visai neblogai žaisti. Ir tuomet smagu žiūrėti, kaip jie kuria taktikas. Šmikiai net mus, suaugusius, aplošia. Tiesa, tenka čia mokytis ir su pralaimėjimais taikytis, ir moralinius klausimus spręsti (būti gera lape ar eiti kiaušinių į vištidę vogti...), ir atidžiai stebėti, kad kortų netrūktų, ir kad kiaušiniai savose vietose liktų. Žodžiu, žaidimas tikrai vertas dėmesio, jei kartais į akiratį kur pakliūtų.



Trečiąją garbingą vietą žaidimų kategorijoje užėmė visiems gerai pažįstamas apvalių kortų žaidimas „Dobble“. Seniai varvinau seilę, norėdama jį įsigyti, bet vis nesiryžau mokėti už jį 15 eurų. Todėl kai Mamų mugėje radau dar neišpakuotą šio žaidimo dėžutę už 9 eurus, apsidžiaugiau ir pagriebiau. Pirkinys pasiteisino su kaupu. Nors ant dėžutės nurodytas rekomenduojamas amžius nuo šešerių, Magdė susidorojo su šiuo žaidimu puikiai. Dažnai mums visiems nušluostydama nosį savo pastabumu ir reakcija. O pastebėti čia reikia po vieną vienodą daiktą esantį savoje ir bendroje kortoje. Labai smagus ir azartiškas žaidimas. Beje, jei būčiau žinojusi, kad vien už Dobble pavadinimą moki keletą eurų, būčiau prasisukusi dar pigiau, mat tas pats žaidimas, tik kitu pavadinimu yra dar pigesnis. Paieškokite skelbimuose žaidimo „Spot it“ ir čiupkit dar už mažesnę kainą. :)


Dar vienas vykęs laimikis iš Mamų mugės – vos už eurą rastas 2003-siais metais Vokietijoje geriausio metų žaidimo titulą pelnęs žaidimas, anglakalbiams žinomas kaip „Šerlokas“. Pastabumo, atminties, taktikos žaidimas, ypatingai patinkantis Magdei ir, kaip paskui supratome, visiems vizualikams. Nes audialikams tai – misija neįmanoma. Atvertus 8 ratu sudėtas nuotraukas reikia atsiminti, kas kur yra, tada užversti visas kortas ir atversti vieną, kurią prisimeni. Tuomet verčiama ta, kurią nurodo rodyklė ir skaičius kortos, einant ratu į nurodytąją pusę. Laimi tas, kuris iš eilės nesuklydęs atverčia 6 kortas.


Toliau žaidimų kategorijoje – įvairūs galvosūkiai, žodžių loto, dėlionės, kurias pastaruoju metu labai pamėgo Magdė.



Dar vienas šio mėnesio pirkinys iš Mamų mugės, kuriuo labai apsidžiaugė Magdė – mažyčių žvėrelių figūrėlių komplektas. Taip pat vos už porą eurų kartu su visu rožiniu lagaminėliu... 



Liutaurui gi teko jo pomėgius atitinkantis trofėjus – 80 cm ilgio Titaniko modelis. Tiesa, kol kas dar vaikinui per sunku buvo vienam įveikti užduotį jį sudėti. Man pačiai vietomis tai buvo nemenkas iššūkis. Na bet rezultatu visi likome patenkinti... 



Eksperimentai

Galima būtų pasakyti, kad Liutauras eksperimentuoja kiekvieną dieną. Su viskuo, kas pakliūna jam po ranka. Atėjęs į kambarį gali rasti nuardytas dviaukštės lovos kopetėles, išpurkštą rašalo patroną ar nukirptas lėlės kasas. Jei vaikis nubėgo į savo kambarį su glėbiu šaukštų, žinok, kad vėl ką sugalvojo...

Video nuoroda

Gali pykt, gali nepykt. Aš pasirenku pastarąjį variantą. Nes žinau – kol visa tai vyksta, vadinasi, vaikui smalsu, jis domisi, tyrinėja, kažką atranda, kažką supranta.
Na, o kartu šį mėnesį darėme paprastą bet smagų keliaujančio vandens eksperimentą. Seniai jį buvau užmačiusi, pasirodė jis mums labai paprastas, tad net patingėjau dar sykį lįsti į internetą pasitikslinti, kaip gi jis atliekamas. Ir va, to rezultatas – pirmas bandymas nepavyko. Padarėme ne taip, kaip reikėjo. Įpylusi į tris stiklines skirtingų spalvų vandens tikėjausi, kad spalvos susimaišys. Todėl kaip palikom stiklines, taip ir radom.


Teko tada pasitikslinti, ką darėm ne taip, ir viską pradėti iš pradžių. Tam šį kartą labai gerai tiko panaudoti margučių dažai. Šį kartą neapsirikome. Tarp dažais pripildytų stiklinių padėjome po tuščią stiklinę ir tada jau stebėjome, kas vyks. Kad būtų dar įdomiau, vėliau stiklines sustačiau trikampiu ir sujungiau į ištisą žiedą – taip buvo dar įdomiau stebėti, kaip gauname viso spalvų rato antrines spalvas.



Kaip ir turėjo nutikti, vanduo per keletą valandų induose susilygino. Taigi nušovėm du zuikius, panaudodami dažus ne tik kiaušinių marginimui, bet dar ir eksperimentui, o galiausiai dar ir piešimui. :)

Bendravimas

Visokio plauko bendravimo šį mėnesį taip pat netrūko. Laboratorijoje Liutauras susidraugavo su portugalu Juan'u, kuris, deja, paskui apsirgo, tad, deja, draugystė buvo trumpa. Na bet vis tiek įsimintina.


Teko trumpalaikę draugystę keisti į kaimynų berniukų kompaniją. Tam kartui susiklijavo mišraus amžiaus trijulė: dešimtmetis Ugnius, aštuonmetis Naudrius ir mano šešiametis. Kartkartėmis dar aštuonmetis Herkus prisijungia, tačiau dažniausiai visgi minėta trijulė buriasi į krūvą. Kaip bebūtų keista, visi labai šauniai sutaria, ir amžiaus skirtumas visai netrukdo. 


Magdė gi savo amplua... Lėlės, žaidimai „namais“, situacijos reguliavimas, suknelių, batelių, pasirodymai... Na, žinote... :))



Skaitymas, rašymas, skaičiavimas

Toliau sąžiningai keliaujame per „Opa Pa“ pratybas. Ir nors pradžioje jų atžvilgiu buvau nusiteikusi kiek skeptiškai, dabar turiu pripažinti, kad jų pasiūlytas tempas labai tinkamas Liutaurui. Sumoje jam – nei per lengvos, nei per sudėtingos. Žinoma, būna kažkas jau per lengva, bet tai pat ir kas kart kažkas yra iššūkis, tai taip pakaitomis pailsint ir daugiau susikaupiant leidžia jam ir pajust jau tai, ką jis gerai moka, o tuo pačiu ir priverčia galvą pasukt.

Nors Liutauras dar labai nenoriai skaito, tačiau matau, kad susikaupęs perskaito tiek dviskiemenius, tiek ir triskiemenius žodžius. Paprašytas paraidžiui užrašyti žodį, gali tai padaryti. Bet savo iniciatyva daugiau šioje plotmėje kažko imtis tikrai dar neturi noro. Tad aš kantriai laukiu to Aha momento, kurį ir pati prisimenu iš vaikystės. Kai jau pačiai norėjosi imti ir viską iš eilės skaityti. Kitaip tariant – nenoriu spausti per prievartą, kad skaitymas netaptų kažkuo nekenčiamu.

Su matematika taip pat matau, kad dar nėra subrendęs jis abstraktiems skaičiavimams. Net ir su paprastučiais skaičiavimais jam reikia pasitikrinimo ant pirštų, skaitliukų ar kitų objektų. Tegu. Jei tikėti teorijomis apie sąsajas tarp vaiko pasiruošimo akademiniams mokslams ir tarp pieninių dantų kritimo, žinau, kad ateis laikas. Vaikinui kątik pradėjo klibėti antrasis dantukas. Tuo tarpu pagal raidą vaikas mokymuisi pasiruošęs yra tada, kai turi jau 6 tikruosius dantis. Viskam savas laikas. Kiekvienam vaikui kitaip...




Būna dienų, kai vaikai patys čiumpa kokias nors priemones ir mane nustebina...

Magdė  tuo tarpu savaip pasaulį tyrinėja... Pastaruoju metu ypač džiaugdamasi ypatinga spalvinimo knygele, kuriai nereikia dažų. Tereikia vandens ir teptuko, kuris išlieja atspaustus skirtingus spalvinius štrichus... Laiminga panelė iki ausų... :)


Toks tad buvo mūsų kovas. Dar truputį nepilnai, nes dar šiokios tokios veikos turėjome prie mėnesio temos. Na bet apie ją laukite įrašo po savaitės kitos... ;)