Šį kartą mūsų mėnesio tema buvo „Kaip atsiranda...?“ Pabaigą reikėjo pasirinkti patiems. Tai galėjo būti tiek daiktai, tiek reiškiniai – kiekvienam pagal savo skonį. Iš pradžių norėjau vaikams pasiūlyti pasigilinti į tai, kaip atsiranda popierius. Tačiau ar dėl to, kad šis klausimas vaikams jau yra iš dalies atsakytas, ar dėl to, kad tiesiog tam kartui jų galvose sukosi visai kitokios mintys, popierių teko mesti į šiukšlių dėžę. Nesugebėjau sudominti. Galvojau, gal pavyks suintriguoti popieriaus gamyba, tačiau ir čia patyriau fiasko...
Labai ilgai iš tiesų sukau galvą, kas ir vaikams, ir man būtų įdomu. Apie ką mes tarsi žinome, bet lyg ir ne visai, apie ką būtų įdomu sužinoti ir patiems, ir kitiems papasakoti. Kvočiau tiek Liutaurą, tiek Magdę, tačiau atsakymo nepešiau. Todėl turėjau sukti galvą toliau. Kai kurie dalykai buvo lyg ir viliojantys. Pavyzdžiui, Magdė siūlė temą „Kaip atsiranda balerinų bateliai puantai“. Nekasdieniška, įdomu. Tačiau galvojant apie tai, kaip tokią temą galima būtų pristatyti kitiems, nesugalvojau, kaip tai reikėtų padaryti. Tema labai konkreti, trumpa, geriausiu atveju gali parodyti vieną kitą mums patikusį video iš youtube'o... Na, gal dar papasakoti jų atsiradimo istoriją. Ir? Kas toliau? Nesugalvojau. Todėl ieškojau kitos temos. Galiausiai pasiūliau Liutaurui temą apie ugnikalnius. Žinodama jo potraukį įvairioms stichijoms, tikėjausi, kad neprašausiu pro šalį. Ir neklydau! Dabar tereikėjo pasiraitoti rankoves, apsilankyti bibliotekoje ir pradėti mūsų kelionę po ugnikalnių pasaulį.
Pasiruošimas
Bibliotekoje apsilankiau. Tačiau ten teradau vieną man tikusią knygą, pavadinimu „Gamtos katastrofos“. Ne pernelyg įkvėpė tokios radybos... Teko sukti galvą, kaip suktis iš padėties. Laimei, prisiminiau, kad knygų lentynoje kažkur slepiasi sena N. Lvovo knygelė „Ugnikalniai“. O pradėjusi ją skaityti supratau, kad namuose turim ištisą lobyną šia tematika. Tik viskas pasislėpę enciklopedijų puslapiuose. Tad išsitraukiau visas jas į dienos šviesą ir labai nudžiugau daugelyje jų radusi apie ugnikalnius. Ir, žinoma, visose skirtingų dalykų apie tuos ugnikalnius buvo galima rasti. Pavardinsiu, jei ir jums tektų ieškoti.
Mano pirmoji enciklopedija. Kaip viskas atsiranda. Baltos lankos 2008 m.
Mokslo enciklopedija. Trys nykštukai, 2002 m.
Pasaulio atlasas. Geografija: gamta, ūkis, gyventojai. Alma Littera, 2008 m.
The Big Idea Science Book. DK 2010
Encyclopedia of Science. DK 2006
Kai jau visa tai radau, pasidarė ramiau. Vis tik knygos yra knygos. Ir jų neatstos joks internetas.
Eksperimentai
Tačiau savo kelionę po ugnikalnių pasaulį pradėjome ne nuo knygų. Knygos buvo reikalingos man, ne vaikams. Jiems reikėjo ko kito. Todėl traukėme į dienos šviesą didžiulį iš mano vaikystės dar išsaugotą skulptūrinio plastilino gabalą (senelis stebuklingai išsaugojo anūkams...) ir lipdėm.
Į vidų įtaisėm nedidelį stiklinį buteliuką, ir čia prasidėjo eksperimentų tirada. Pirmiausiai darėme tradicinį „lavos išsiveržimą“ su actu ir soda.
Tuomet bandėm daryti eksperimentą su vaškinėmis kreidelėmis, kuris turėjo pailiustruoti, kaip vientisa uoliena virsta pelenais (sutarkuotos kreidelės drožlės), tie pelenai – nuosėdine uoliena (suslėgtos sutarkuotos kreidelių drožlės) ir iš jos vėl virsta vientisa mase (išlydžius orkaitėje). Deja, mums jis ne itin pavyko. Susimovėm ties nuosėdinėmis uolienomis. Niekaip nelipo jos mums į krūvą, kaip turėjo. O ir lydymosi procesas nebuvo įspūdingas. Daugiau dūmų nei efekto... Na bet – pabandėm.
bandom „slėgti uolienas“
Tuomet sugalvojom, kaip iliustruoti ugnikalnių sprogimus ir lavos bombų lietų... Kažkaip netikėtai prisiminėme spragėsius. Vaikams buvo rojus. Eksperimentą jie kartojo keletą dienų iš eilės ir prašė net ir tuomet, kai baigėsi spragėsių pakelis. Darėm jį visaip. Pradžioje – su improvizuotu „vulkaniniu“ dangčiu, padarytu iš folijos, paskui jau ir visai be dangčio. Džiaugsmo – pilnos kelnės... :)
O tada netikėtai buvome pakviesti į vieną gimtadienį, vykusį „Mėgintuvėlio“ laboratorijoje. Ir ten galėjome atlikti dar vieną eksperimentą – ugnikalnio, kuris ne ugnimi spjaudo ir ne lava teka, bet dūmais ir dujomis apie save duoda žinią. Tam labai gerai tiko sauso ledo ir karšto vandens pasižaidimai. :)
Galiausiai padarėme eksperimentą su krakmolu ir kalio nitratu. Mėgintuvėlio knygoje apie kariuomenę nusižiūrėjome... Nuotraukomis sunku atskleisti visą šių eksperimentų grožį, tad įrašo pabaigoje rasite ir video, kaip tai atrodė gyvai.. :)
Pristatymas
Kai jau mano fantazija eksperimentams išseko, o vaikai – prisieksperimentavo, atėjo eilė rimtesniems dalykams – temos pristatymo pasiruošimui. Pradžioje galvojau, kad šia tema informacijos yra labai mažai – tokį įspūdį susidariau iš tų keleto puslapių kiekvienoje iš knygų, kuriose radau informacijos apie ugnikalnius. Tačiau kai pradėjau dėliotis visą informaciją ir ją analizuoti, supratau, kodėl vulkanologija – atskira profesija... :) Teko tad kai ką atsijoti ir palikti ateičiai...
Nors pradžioje turėjau ketinimų padaryti su vaikais papje mašė ugnikalnio pjūvį, tačiau iš dalies dėl laiko stokos, o iš dalies ir dėl to, kad nenorėjau vaikų apkrauti per dideliu informacijos kiekiu, pasirinkau tiesiog vizualinę prezentaciją. Kad nebūtų vaikams ji nuobodi, pasistengiau į ją įtraukti daugiau dialogo su mažaisiais klausytojais. Kiek man tai pavyko ar nepavyko, spręsti jums. Tačiau pati tikiuosi, kad buvo geriau nei tąsyk, kai pristatinėjome laivus.
Nors pradžioje turėjau ketinimų padaryti su vaikais papje mašė ugnikalnio pjūvį, tačiau iš dalies dėl laiko stokos, o iš dalies ir dėl to, kad nenorėjau vaikų apkrauti per dideliu informacijos kiekiu, pasirinkau tiesiog vizualinę prezentaciją. Kad nebūtų vaikams ji nuobodi, pasistengiau į ją įtraukti daugiau dialogo su mažaisiais klausytojais. Kiek man tai pavyko ar nepavyko, spręsti jums. Tačiau pati tikiuosi, kad buvo geriau nei tąsyk, kai pristatinėjome laivus.
Taigi – pabandžiau papasakoti vaikams apie ugnikalnius daugiau mažiau jiems suprantama kalba... Sprendžiant iš to, kad nei vienas vaikas per šį pristatymą nelakstė, o tikrai susidomėję sekė, kas rodoma ekrane bei duodama pačiupinėti (dažnai net bandydami prieiti arčiau, kad geriau pamatytų kokią detalę), manau, kad tam kartui atradau pristatymo raktą. Labai tuo džiaugiuosi. Tad dalinuosi ir su jumis.
Mūsų pristatymas buvo antras. Vaikai buvo išsiblaškę po patalpą, tad pakviečiau visus susėsti aplink mane puslankiu ant kėdučių, užsitikrindama, kad visi gerai mato planšetės ekraną. Kai jau visi buvo patenkinti ir niekas nebešaukė „tu man užstoji“, „aš nieko nematau“. Bandžiau suintriguoti, kad visi turi gerai matyti ekraną, nes žadu papasakoti apie labai įdomų dalyką – ugnikalnius.
Paklausiau vaikų, ar jie žino, kas yra ugnikalnis. Paprašiau įsiklausyti į šio žodžio skambesį. Ugni-kalnis... Liutauras, kuris paprastai būna pasyvokas tokiuose pristatymuose, pats pirmas paantrino: „ugni-kalnis – taigi ugnies kalnas!“. Keli vaikai ėmė taip pat entuziastingai pasakoti, ką žino: kad tai kalnas, kuriuo teka lava, kuris skleidžia daug dūmų. Pagyrusi vaikus, kad jie jau šį tą žino, pasiūliau sužinoti apie ugnikalnius daugiau. Tęsiau savo pasakojimą.
– Tam, kad suprastume, kaip atsiranda ugnikalniai, pirmiausia reikia susipažinti šiek tiek su mūsų žeme. O jei tiksliau – su viena iš teorijų apie mūsų žemę... Tai, kas yra po mūsų kojomis – yra mokslininkų spėjimai. Na, o mokslininkai spėja, kad mūsų žemė yra tarsi koks kiaušinis ar avokadas – ji turi lukštą, kuris vadinamas žemės pluta, o giliau yra skysta substancija, dar giliau – kieta substancija. Kaip spėjama – metalai.
O jei realiau, visa tai atrodo taip:
O priklausomai nuo to, kur ir kaip visa tai išsiveržia, susidaro skirtingi ugnikalniai. Pažiūrėkime, kokia jų įvairovė:
Tuomet pasiūlau vaikams pasižiūrėti namuose mūsų darytus ir nufilmuotus eksperimentus, kuriuos jie taip pat galėtų pasidaryti ir pajausti, kaip gi tie ugnikalniai veikia...
Siūlau ir jums pasižiūrėti:
Paskui dar pratęsėme bendravimą lauke. Buvo tikrai smagu ir visokeriopai naudinga. Jei norite kada prisijungti, drąsiai kreipkitės, rašykite, dalyvaukite. ;)
Mūsų pristatymas buvo antras. Vaikai buvo išsiblaškę po patalpą, tad pakviečiau visus susėsti aplink mane puslankiu ant kėdučių, užsitikrindama, kad visi gerai mato planšetės ekraną. Kai jau visi buvo patenkinti ir niekas nebešaukė „tu man užstoji“, „aš nieko nematau“. Bandžiau suintriguoti, kad visi turi gerai matyti ekraną, nes žadu papasakoti apie labai įdomų dalyką – ugnikalnius.
Paklausiau vaikų, ar jie žino, kas yra ugnikalnis. Paprašiau įsiklausyti į šio žodžio skambesį. Ugni-kalnis... Liutauras, kuris paprastai būna pasyvokas tokiuose pristatymuose, pats pirmas paantrino: „ugni-kalnis – taigi ugnies kalnas!“. Keli vaikai ėmė taip pat entuziastingai pasakoti, ką žino: kad tai kalnas, kuriuo teka lava, kuris skleidžia daug dūmų. Pagyrusi vaikus, kad jie jau šį tą žino, pasiūliau sužinoti apie ugnikalnius daugiau. Tęsiau savo pasakojimą.
– Tam, kad suprastume, kaip atsiranda ugnikalniai, pirmiausia reikia susipažinti šiek tiek su mūsų žeme. O jei tiksliau – su viena iš teorijų apie mūsų žemę... Tai, kas yra po mūsų kojomis – yra mokslininkų spėjimai. Na, o mokslininkai spėja, kad mūsų žemė yra tarsi koks kiaušinis ar avokadas – ji turi lukštą, kuris vadinamas žemės pluta, o giliau yra skysta substancija, dar giliau – kieta substancija. Kaip spėjama – metalai.
Duodu vaikams per rankas perleisti atidaromą kamuoliuką, kad vaikai suprastų šią teoriją: kamuoliuko lukštas – tai žemės pluta, o tai, kas viduje – mantija. Pasakau, kad jei aš galėčiau išardyti dar ir tą vidinį kamuoliuką, jame mes galėtume matyti kitą – mažesnį. Tai būtų žemės branduolys. Tada vėl klausiu:
– Sakykite, kaip jūs manote, – iš kur tie mokslininkai, o ir mes, žinome, kas mūsų žemės gelmėse?
Naujai prisijungęs prie mūsų grupės berniukas Ąžuolas tuojau skuba pasakyti, kad pragręžia grąžtu. Klausiu kitų vaikų, ką jie mano. Bando kažką lyg garsiai samprotauti, tačiau tikslesnių atsakymų nesulaukiu, todėl tęsiu:
– Taip, mokslininkai iš tiesų bando prasigręžti į žemės gelmę ir pasižiūrėti, kas ten viduje yra. Taip pat jie matuoja žemės virpesius, žiūri, kaip sklinda tų virpesių bangos, braižo įvairias diagramas, atlieka įvairius eksperimentus su mažesniais modeliais, kad sužinotų, kas vyksta su didesniais, tokiais kaip visa žemė. O kaip manote – kiek giliai mokslininkai yra jau prasigręžę? Jei įsivaizduosime, kad mūsų žemė – kaip tas kiaušinis su lukštu, baltymu ir tryniu, kaip manote, – iki kur mokslininkams pavyko įsiskverbti?
– Taip, mokslininkai iš tiesų bando prasigręžti į žemės gelmę ir pasižiūrėti, kas ten viduje yra. Taip pat jie matuoja žemės virpesius, žiūri, kaip sklinda tų virpesių bangos, braižo įvairias diagramas, atlieka įvairius eksperimentus su mažesniais modeliais, kad sužinotų, kas vyksta su didesniais, tokiais kaip visa žemė. O kaip manote – kiek giliai mokslininkai yra jau prasigręžę? Jei įsivaizduosime, kad mūsų žemė – kaip tas kiaušinis su lukštu, baltymu ir tryniu, kaip manote, – iki kur mokslininkams pavyko įsiskverbti?
Čia vaikai garsiai ir entuziastingai puola siūlyti variantus: iki branduolio, per plutą... Tada mane vėl nustebina devynmetis Ąžuolas, pareiškęs, kad tik per dalį plutos mokslininkai yra prasigręžę. Ir aš paantrinu:
– Žinokite, aš ir pati buvau nustebusi, kad žemės gelmių tyrinėtojai tėra prasigręžę vos pro 1/3 žemės plutos storį. Tai net per tą „lukštą“ dar jie neprasigręžė...
Tada bandau toliau kurstyti jų smalsumą:
– O kaip jūs manote, kodėl jie negali pragręžti gilesnės skylės?
Kai kas bando sakyti, kad labai kieta, kiti – kad neturi ilgo grąžto, kol Ąžuolas pasako, kad giliau yra karšta, ir grąžtai tiesiog išsilydo...
– Tikrai taip, – antrinu sumaniam berniukui ir tęsiu. – Grąžtai tikrai išsilydo. Nes ten, viduje, temperatūra tokia aukšta, ten taip karšta, kad joks grąžtas nebegali gręžti. Iš to tiksliai nesužinom, kas giliau, tačiau žinom bent jau tai, kad žemės gelmėse labai karšta... Ten viskas verda... Kai arbatinuke verda vanduo, matėte, kaip jis kunkuliuoja? O kas dar vyksta, kai verdame arbatinuke vandenį? Kas veržiasi iš arbatinuko kaklelio?
– Garai! – įsidrąsinę jau ir daugiau vaikų šaukia choru.
– O ar matėte kaip lauže dega malkos? Kartais būna, kad jos spragsi ir šaudo žarijomis, ar ne?..
Vaikai pritariamai linksi galvomis, o aš džiaugiuosi, kad taip puikiai pavyksta išlaikyti visų jų dėmesį.
– Tai va, kai žemės gelmėse viskas įkaitę, kažkur visų tų cheminių reakcijų (virsmų) įtakoje susidaro dujos, padidėja slėgis ir visa tai kaip tas garas arbatinuke ar kaip tos kibirkštys lauže, nori kažkur tai pasidėti. Pabandykime išsiaiškinti: mes žinome, kad žemė turi plutą. Tačiau ta pluta yra visa suskilinėjusi. Pasidalijusi į plokštes.
Staiga vienas berniukas ima entuziastingai kelti ranką. Mama išduoda, kad penkiametis labai nori užduoti vieną klausimą. O klausimas toks:
– Aš smėlio dėžėj irgi kasiau žemę, bet ten, giliai, visai ne karšta... Kodėl?
Su šypsena smalsiam berniukui pasiūlau kitą kartą kasti giliau. Daug giliau... :)
Staiga vienas berniukas ima entuziastingai kelti ranką. Mama išduoda, kad penkiametis labai nori užduoti vieną klausimą. O klausimas toks:
– Aš smėlio dėžėj irgi kasiau žemę, bet ten, giliai, visai ne karšta... Kodėl?
Su šypsena smalsiam berniukui pasiūlau kitą kartą kasti giliau. Daug giliau... :)
Tuomet imu virtą kiaušinį, kurį virdama specialiai įskėliau, idant bent šiek tiek baltymo prasiveržtų pro lukštą. Ir nors baltymo, iškilusio pro praskilusį lukštą, nebuvo labai daug, vis tiek esmę pavyko perteikti. Rodau vaikams tą suskilinėjusį kiaušinį ir klausinėju toliau:
– Ar esate matę, kaip verdant kiaušinį lukštas ima ir suskyla? Tai panašiai ir su žemės pluta – taip ir ji suskilinėjusi. Į didesnes bei mažesnes plokštes. Ir tos plokštės (dar vadinamos tektoninėmis plokštėmis, bet tai paminėti pamirštu) po truputį juda (rodau vaikams, kaip kiaušinio lukštą galima pajudinti, tuo pačiu išlaikant kiaušinį vientisą).
Čia, tiesa, visus pralinksmina keli vaikai, pareiškę, kad norėtų suvalgyti tą kiaušinį (tai draugiškai pasidaliję po susitikimo ir padarė).
Čia, tiesa, visus pralinksmina keli vaikai, pareiškę, kad norėtų suvalgyti tą kiaušinį (tai draugiškai pasidaliję po susitikimo ir padarė).
Duodu dar vieną pavyzdį:
– Matėte kada, kaip susigrūda ledo lytys upėje per ledonešį? Vietomis jų būna tarpai, kitur jos viena ant kitos lipa, būna, kad susiduria jos viena su kita ir išsikelia kaip kokie kalnai, ar ne?.. Tai panašiai yra ir su žemės pluta. Tik viskas vyksta daug lėčiau. Ir tos plokštės daug didesnės.
– Taigi tarp tų plokščių yra didesni ar mažesni tarpai. Ir štai per tuos tarpus iš žemės gelmių nori ištrūkti tai, kas yra gelmėse. Kitaip tariant, to slėgio, kuris susidaro po žemės pluta, jėga kelia į paviršių įvairias susidariusias dujas ir išsilydžiusias nuo karščio medžiagas. Ir kai pro tuos tarpus visa tai su didžiule jėga išsiveržia, tai ir yra... ugnikalnis! Štai, vienoje mėgstamų Liutauro knygelių radome labai smagią iliustraciją, kaip iškyla ugnikalniai.
O jei realiau, visa tai atrodo taip:
O priklausomai nuo to, kur ir kaip visa tai išsiveržia, susidaro skirtingi ugnikalniai. Pažiūrėkime, kokia jų įvairovė:
– Bet žinote, koks klausimas man kirba? – klausiu vaikų. – Jei ugnikalniai susidaro ten, kur būna plyšiai, kaip gi nutinka, kad pasidaro kalnas?..
Mano nuostabai ne vienas iš vaikų sako, kad iš vidaus išsiveržusi lava atšąla ir sustingsta, taip sudarydama kalnus. Belieka tik pagirti juos už tai. Tad tęsiu toliau, pateikdama dar vieną pavyzdį.
– Ar matėte kada kurmiarausį? Eini lygia pieva, ir staiga – kalniukas. Vienas, kitas... Kurmis, berausdamas žemę išstumia iš vidaus žemes ir jos atsiduria ant žemės paviršiaus.
Taip ir su ugnikalniais – jie susidarę iš viso to, kas išsiveržia iš žemės gelmių. O išsiveržia ugnikalniai arba didžiuliu dūmų debesiu, apiberiančiu viską pelenais, arba išsilieja daugiau mažiau klampia, karšta lava, arba spjaudosi ugnimi ir svaido po apylinkes ugnines lavos bombas...
Keisdama skaidrę į tolesnę, prisipažįstu vaikams:
– Man labai patinka šis paveikslėlis, kuriame pavaizduota viskas, kas gali vykti ugnikalnio viduje ir išorėje. Apačioje matome ištirpusias nuo karščio įvairias uolienas – magmą, kuri išsiveržusi į paviršių vadinama lava. Priklausomai nuo to, kokios tos išsilydžiusios uolienos ir kiek jose įsimaišę dujų, lava gali būti arba skysta, arba klampi, lavos bombos – daugiau ar mažiau porėtos. Anksčiau mokslininkai manė, kad magma yra išsilydžiusi mantija, tačiau dabar jau žino, kad tai – tiesiog nuo karščio išsilydžiusios toje konkrečioje vietoje esančios uolienos.
– Na, o dabar aš jums noriu parodyti kai ką... Ateikite arčiau, pasižiūrėkite, pačiupinėkite tai, kas yra dubenėlyje, ir pasakykite, kas tai?
Atsineštame dubenėlyje rodau vaikams porą skirtingų (baltą ir tamsiai pilką) pemzos gabalų, obsiadiano akmenį ir rudą bei juodą lavos akmenį. Kai kas garsiai mąsto, kad tai kažkokios kempinės. Bet kempinės būna minkštos. O štai čia – kieta kempinė... Klausiu, gal jie žino, iš kur visa tai. Kai kas bando sakyti, kad iš jūros. Tačiau tarp atsakymų nuskamba ir tai, kad šie akmenys iš ugnikalnių. Todėl man belieka pritarti, kad tikrai taip ir yra:
– Visi šie akmenukai yra iš ugnikalnių. Pemza susidaro išsiskyrus labai daug dujų, kurios susimaišę su nedideliu kiekiu uolienos suformuoja tokius štai „akmenis“. O priklausoma nuo to, kokios išsilydžiusios uolienos sudaro lavą, susiformuoja ir kitokie akmenys, kaip štai ir matome pavyzdžiuose – nuo porėtos pemzos iki lavos stiklo.
Tuomet pasiūlau vaikams pasižiūrėti namuose mūsų darytus ir nufilmuotus eksperimentus, kuriuos jie taip pat galėtų pasidaryti ir pajausti, kaip gi tie ugnikalniai veikia...
Siūlau ir jums pasižiūrėti:
Tuo ir baigėsi mūsų pristatymas. Užmiršau tik vaikų paklausti dar vieno klausimo: ar Lietuvoje yra ugnikalnių ir kodėl nėra... Tad teliko padėkoti vaikams (o jų šį sykį buvo keturiolika) ir tėveliams už dėmesį. Tuo pačiu pasiūliau dar pasidomėti didžiausiais pasaulio ugnikalniais, kurie žmonėms pridarė ir bėdų, ir atnešė naudos. Vezuvijus, Etna, Majonas, Bromas, Fuji, Ruapehu, Popopkatepetlis, Jeloustouno kaldera ar Pompėjos miestas, kuris buvo palaidotas po Vezuvijaus pelenų ir vandens mase – visa tai atskira tema, kuri, manau, ne mažiau įdomi...
Paskui dar pratęsėme bendravimą lauke. Buvo tikrai smagu ir visokeriopai naudinga. Jei norite kada prisijungti, drąsiai kreipkitės, rašykite, dalyvaukite. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą