2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

38-oji savaitė. Kova su charakteriu. Boulingas. Eksperimentai.

Banguotas tas mūsų gyvenimas. Čia, žiūrėk, skrendi lyg ant sparnų, o čia, žiūrėk, imi ir neįspėtas esi įmetamas į šaltą vandenį. O gal ir įspėtas, tik negalvojai, kad tai rimta, ir to nematei?.. Kaip ten bebūtų, mokomės plaukti. Gal ir gerai, kad tos gyvenimo pamokos yra, nes be jų – kaip dar galėtum tobulėti?.. Ir gerai, kad šalia yra žmonių, kurie gali tau atvirai pasakyti tiesą į akis, leidžiančią susimąstyti bei pabandyti atsitiesti. 


Biblijos charakteris
Susivaldymas. Nuo to viskas ir prasidėjo... Žinau, esu labai „minkšta“ mama, plius dažnai nenuosekli, ko pasekoje ateina laikas, kai vaikai nutrūksta nuo grandinės. Taip šią savaitę nutiko su Liutauru. Na, galima sakyti, ir su Magde, nes ta eina paskui brolį ir daro viską, ką jis jai sako. Aišku, čia prisidėjo ir pastaroji savaitė, kupina reikalų reikalėlių, dėl kurių, matomai, vaikai pritrūko mano asmeninio dėmesio, plius savo padarė ir žiūrėti filmukai (o taip, iš pirmo žvilgsnio gražūs ir nekalti, tačiau įsigilinus – skatinantys nepagarbų elgesį su vyresniais ir apskritai nepaklusnumą), ir viską sudėjus į krūvą gavosi dėmesio išsireikalavimas per neigiamą elgesį...
Visa ko kulminacija įvyko savaitės pabaigoje, kuomet apsilankėme „Verandoje“. Du trečdaliai užsiėmimo praėjo kaip ir visai gerai. Tačiau paskutinėje dalyje, o t.y., prasidėjus muzikos pamokai (ši dalis Liutaurui nuobodžiausia), jis tiek įsisiuto, įtraukdamas į tai ir Magdę, kad negelbėjo nei įspėjimai, nei griežtesnis žodis, nei „Verandos“ šeimininkų pastabos. Negalėjau leisti šiam jaunuoliui tęsti savo „šou“ ir trukdyti kitiems susirinkusiems bei nepagarbiai elgtis su vyresniais už save – atsiprašėme, susikrovėme daiktus ir išvažiavome namo. Palikę arbatos gėrimo ir bendravimo malonumą likusiems. Aišku, vaikinui tai nepatiko, ir šis bandė visaip kaip maištauti. Na ką – ateinančias dvi dienas filmukai buvo išjungti, santaupos iš taupyklės už tyčia sugadintus daiktus (supykus) išskaičiuotos, situacija tam kartui kaip ir suvaldyta... Štai toks su(si)valdymo egzaminas buvo visiems...

Gyvūnai Biblijoje 
Balandžiai. Ta proga prisiminėm Nojaus istoriją ir balandžių vaidmenį joje, skaitėm Pradžios knygos 6 skyriaus fragmentus. Taip pat skaitėme Mato 3:13-17, kur krikštijant Jėzų ant jo nusileido Šventoji dvasia tarsi balandis. Žiūrėjome turimas iliustruotas Biblijos istorijas, kuriose tie balandžiai nupiešti. Taip pat youtube susiradom keletą įrašų apie keliaujančius balandžius. O jūs ar žinote, kaip veikdavo balandžių paštas?

Gamta
Oras šyla, lietus daro savo, ir mūsų sniego tvirtovė, pastatyta prieš kokį mėnesį, visai baigia sugriūti ir ištirpti... Greitai nebeliks ir žymės, kad čia buvo kažkieno žaista, slapstytasi...


O artėjantis pavasaris daro savo. Toliau stebime, kaip skleidžiasi mūsų pamerktos šakelės. Ir žinot ką? Nors fotoaparatu niekaip negalėjau pritraukti, kad visas tas stebuklas matytųsi, bet alyvos jau pradeda krauti žiedus... Kol kas jie – vos 0,5 mm dydžio, ir visa žiedų kekė gal tik kokių 3 mm skersmens, tačiau viskas jau aiškiai matosi... Fantastika...


O čia štai – bundantis kaštono pumpuras... Matote? Jau po truputį lenda žalsvas lapo lopinėlis...


Išvykos. Bendravimas. Žaidimai
Pirmadienį buvome pakviesti į svečius pas mamą Laurą ir jos vaikus – Rapolą (3,5) ir Agotą (0,5). Sprendėme čia, savaime suprantama, dalybų reikalus, taip pat dilemas, kas kieno draugas, tačiau veiksmui įsisiūbavus (o paprastai tai būna tada, kai jau reikia traukti namo) viskas išsisprendė, žaidimas apie vagis ir ugniagesius suvienijo vaikus į darnią komandą. Deja, reikėjo važiuoti namo.

Liutauro pomėgis – viską tvarkingai išrikiuoti pagal dydį.

Antradienį nevyko mūsų mėgstama Žaidimo laboratorija, tad laukėme trečiadieninio mūsų Koop'o. Šįkart, pasinaudodami „Akropolio“ siūlomomis nuolaidomis, apsilankėme su vaikais boulinge. Atvažiavome kiek per anksti, tad galėjome šiek tiek pažaisti ir lauke esančioje žaidimų aikštelėje. Superinė aikštelė. Nenusibodusios laipynės, karstynės, supynės – teko pažadėti, kad dar ir po boulingo galėsime čia praleisti kiek laiko.



Na, o viduje prasidėjo linksmoji dalis. Eglė ir jos merginos, Gintarė su dukrele, Brigita su sūnumi, kiek vėliau prisijungusi Sandra su trijule, mano porelė – susidarė visai nemaža kompanija. Buvo nuostabi proga vaikams pasimokyti kantrybės, sulaukti savo eilės, patarnauti kitam (paduodant kamuolį). Pradžioje tai neatrodė taip paprasta, bet į pabaigą, turiu pasakyti, jiems ėjosi visai neblogai. Na, tiesa, boulingo darbuotojus kiek pagainiojom, kuomet vaikams knietėjo pasižiūrėti, kas gi bus, jei vienu metu paleisi du kamuolius... O tris?.. :) Papildomi kamuoliai paprastai taip ir likdavo takelio gale, ir juos tekdavo rankiniu būdu iš ten paimti... Arba, laimingo atsitiktinumo dėka, įmušti iš karto du. Kaip kokiame biliarde. Tai Liutaurui darė įspūdį, ir jis, naudodamasis proga, vis bandė tokius eksperimentus pakartoti. Magdė buvo kuklesnė, bet mėgavosi žaidimu ne mažiau. Ypač tuomet, kai vieną kartą visus kėglius pavyko numušti (Liutaurui tai pavyko dukart, tiesa, reikia paminėti, kad vaikams takeliuose buvo uždėti borteliai, kad kamuolys į šonus nenuriedėtų). Žodžiu, laiką praleidome tikrai smagiai ir turiningai. Dviejų valandų buvo per akis. Įspūdžių ir patirties – taip pat.


Na ir, kaip žinia, penktadienio rytą praleidome „Verandoje“. Iki minėto incidento, kuomet turėjome išvažiuoti, viskas vyko pakankamai sklandžiai. Liutauras visai aktyviai dalyvavo judesio pamokoje, labai noriai darė ornamentus iš siūlų (net tris jų padarė), Magdė taip pat entuziastingai raizgė siūlus, darbavosi žirklėmis...


Namie gi žaidimai sukosi ramiai. Praeitos savaitės namelių-palapinių statymo banga atslūgo, Lego kolekcija vis dar pildosi (kartu sukonstravome lėktuvą, Liutauras sumeistravo namą su vietine vėjo jėgaine, keletą mašinėlių), bet jaučiu, kad po truputį ir ši banga rimsta...



 Dušo kabina su trim langais.

 Turbūt atspėjote... Taip, tai tas pats TV bokštas... :)

Susidomėjimą vėl kelia traukiniai ir bėgių montavimo galimybės...


Magdės žaidimų lauke tuo tarpu – įvairūs žaidimai žaidimėliai – tai lėlės, tai nameliai, tai kitokie darbeliai...


Eksperimentai 
Savaitė kaip niekada buvo kupina eksperimentų... Rimtesnių ir paprastesnių. Pradėjome nuo paprasto šokolado tirpdymo ir pylimo į formeles. Liutauras jau seniai norėjo pasižiūrėti, kaip gi tas šokoladas tirpsta ir kaip greitai atvėsta. Tad čiupome šokoladą su riešutais, tirpinome, žvaigždutes darėme. Paskui, savaime suprantama, jas valgėme.


Tuomet Liutaurui labai knietėjo išardyti sugedusį IKEA'os prožektorių. Pats pareiškė, kad nori „paeksperimentuoti“. Tai ir eksperimentavo – kaip ta tvirta plastmasė dūžta-lūžta-kodėl-nedūžta...? Pasitaikė kietas riešutėlis, bet galiausiai ir jis buvo įveiktas, viskas išardyta, išsiaiškinta, išmesta. :)


Na ir rimčiausias eksperimentas buvo taip vadinamos „dramblių dantų pastos“ darymas. Pradžioje su vaikais pasižiūrėjome štai šį video. Jiems taip patiko, kad iš karto skubėjome į vonią patys šio eksperimento atlikti. Tiesa, ingredientų proporcijas ėmiau iš akies, tad panašu, jog vandenilio peroksido (30 proc. stiprumo) kiek padauginau, ir visas eksperimentas įvyko taip greitai, kad mes vos spėjome susivokti... :) Darėme su kalio permanganatu (2 šaukštai), vandens stikline ir skystu muilu (1 šaukštas), į kurių mišinį pylėme pusę stiklinės vandenilio peroksido (jei darysite tai, nepamirškite pirštinių, nes ant odos patekęs H2O2 ją nemaloniai graužia – teko tai patirti atidarant siuntinį su nesandariai užsuktu buteliu). Tiek vaikams, tiek mums labai patiko. Gaila, kad neturėjome daugiau kalio permanganato – tikrai būtume kartoję.


Paskutinis mūsų savaitės bandymas buvo su helio pripildytais balionais. Ar jums teko matyti filmuką „Aukštyn“? Kažkada žiūrėjome. Ir nors vaikai nelabai jį mėgsta dėl kelių jiems nepatrauklių įtemptų scenų, tačiau pati namelio, pakelto balionų, idėja labai dažnai atsikartoja jų žaidimuose. Jau senokai Liutauras vis prašė nupirkti helio pripūstą balioną, kad jis galėtų pažiūrėti, ką šis gali pakelti... Man irgi buvo įdomu, todėl pasitaikius progai nupirkau vaikams po tą helio balioną, ir visos įdomybės prasidėjo... Pirma išsiaiškinome, kad vidutinio dydžio helio balionas gali pakelti... apie 7 gramus svorio. Kadangi tokių lengvučių daiktų namie nebuvo daug, surišome abu balionus ir žiūrėjome, kokie gi daiktai telpa į 14-15 gramų... O džiaugsmo būdavo, kai koks daiktas pasirodydavo lengvesnis ir kildavo į palubes kartu su balionais...


Tuomet skaičiavome, kiek gi reikėtų balionų, kad jie pakeltų Magdę, Liutaurą, dėžę su rūbais, gyvenamą 80 kv. m. namą... Pastarajam prireiktų 6-10 mln. balionų... Priklausomai nuo namo konstrukcijos ir panaudotų medžiagų, žinoma. Ir tai, jei jis stovėtų tiesiog ant žemės, o ne būtų įkastas į ją... Vaikams tie skaičiai, savaime suprantama, buvo ne visai aiškūs, na bet – tebūnie kažkur jų galvose bent jau pavadinimai... :) Tokie štai smagūs buvo mūsų eksperimentai. Ne tik vaikams, bet ir mums patiems.

Kūryba
Senokai norėjau vaikus supažindinti su sausuoju vilnos vėlimo būdu. Kadangi iš padriko vilnos gumulėlio nėra taip jau paprasta iš karto išgauti norimą formą, pagalvojau, kad čia gali pasitarnauti sausainių kepimo formelės. Ir neklydau. Nes jos tokiam reikalui tiko kaip pirštinė rankai... Vaikams labai patiko tiek pats procesas, tiek ir rezultatas. Tiesa, Liutauras neišvengė vieno dūrio į pirštą, bet net ir tai neatbaidė jo nuo tolimesnio darbo.



Gautu rezultatu buvo papuošti laiškai Emilijai ir Sofijai...


Piešimas 
Kaip žinia – tai Magdės arkliukas... Atėjo toks metas, kai merginai nepaprastai svarbu pasidarė nuspalvinti objektus kuo kruopščiau. Ar rankoje būtų plonas tušinukas, ar flomasteris, pieštukas ar teptukas...


Puslapis kairėje spalvintas prieš kokį mėnesį...
Dešinėje – dabar. Tiesa, sijoną ir raudonus saldainius taurėje spalvinau aš.
Visa kita – Magdė.

Skaitymas 
Su skaitymu tam kartui pasistūmėjome nedaug... Skaitėme jau turimas knygeles, po truputį iriamės per Gedimino Isoko knygos „Kur lizdelį sukti?“ istorijas. Ar žinote, kad yra toks augalas tulpmedis?.. Aš nežinojau. Dabar jau žinau. :) 

Mokomės skaityti 
Nesusiturėjau – nupirkau vaikams „Labas, raide“ knygas. Magdei – pirmąją, Liutaurui – antrąją. Suviliojo tai, kad čia vaikas gali raides karpyti, klijuoti, jas dėlioti, skaityti, spalvinti, lipdyti. O ir šiaip patraukli, vientisa, gražiai iliustruota knyga. Visai noriai įveikėm pirmuosius du puslapius, kurie dar sykį man įrodė – Liutauras puikiai supranta, kaip sudaromi skiemenys, ir nesunkiai iš jų sudėlioja žodžius. Tik motyvacijos skaityti trūksta. Na ką – palauksim... :) Toks jau jis pas mus – jei žino, kad negali kažko padaryti idealiai, nedarys, kol iki galo neperpras ir nebus 100 proc. užtikrintas, kad tikrai gali. Magdė tuo tarpu draugauja su pavienėmis raidėmis.


Tiesa, taikau vaikams tokį triuką – karts nuo karto pakeičiu kompiuterio slaptažodį. Tuomet, jiems norint kažką žiūrėti, jie turi suvesti tam tikrą žodį. Nesuvesi, nieko nebus... Taip po truputį pažindinamės su raidėmis ir jų vieta klaviatūroje.

Dailyraštis
Liutauro lapą su užrašytais įspūdžiais pražioplinau – pastebėjau jau tik kai kita jo pusė buvo pripiešta, sukarpyta ir į voką sudėta kaip dovana Emilijai... :) Tik Magdę pagavau tam kartui raides vedžiojančią. Kadangi žino vaikai, kad bent kartą per savaitę kažką turės parašyti, žiūriu, kad visai nebesipriešina ir visai noriai tai daro. Smagu.


Matematika 
Apart skaičiavimų, kiek čia ko tie helio balionai pakelia, žaidėme su kauliukais, skaitliukais. Pažindinomės su dešimtimis, šimtais. Nieko mandro, bet vis kažkas naujo...

Šokis/ritmas
Bandau stebėti Magdę ir suprasti, kas jai labiau patinka – ar tos pūstos besisukančios suknelės, ar pats judesys, šokis. Ar ir viena, ir kita. Žiūrėjome kartu, kaip šokami pramoginiai šokiai. Spėkit, kokie žodžiai pirmiausiai išsprūdo merginai iš lūpų... Taip, atspėjote:
– Mamyte, aš noriu tokios suknelės... Ir tokios... Ir dar tokios...
Rimta, ar ne?.. Nepaisant to, kad dar sykį nusiaubėm „Humaną“ ir grįžom su mažosios damutės išsirinkta auksine suknele – jų merginai niekada nebus per daug...


Ta proga tėvelis buvo priverstas pabūti jos šokių partneriu ir pašokti su ja taip, kaip ir tos tetos, kur sukasi... :)

Vaizduojamasis menas, muzika 
O ant ekrano pas mus tam kartui Čiurliono „Nojaus arka“. Ir skamba P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“.
Bręsta mintis nusivesti mažąją estetę į baletą... :)

Taip štai baigėm žiemą... Kitą savaitę skelbiame atostogas, per kurias bandysime persiristi į pavasarinį režimą...

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

37-oji savaitė. Liūtai, TV bokštas ir daug daug dažų...

Pasiilgote pavasario? Tuomet čiupkite kuo greičiau apsipumpuravusią kokio medžio šakelę, merkite ją vandenin, ir už savaitės kitos jau turėsite jį savo namuose. Nes mūsiškės prieš porą savaičių namo parsineštos šakelės jau skleidžiasi savo gaiva, nustelbdamos net ir patį cepelinų spalvos dangų...


O kol likusios šakelės sugalvos skleistis, mes toliau keliaujame savais keliais...

Biblijos charakteris. Gyvūnai Biblijoje. Biblijos citata.
Šįkart šios trys temos taip persipynė, tad metu jas į vieną katilą.
Šios savaitės mūsų gyvūnas – Liūtas. O kad jau ir susivaldymo temai radau vieną žaidimą-pratimą vaikams, susijusį su liūtais, tai ir citatą parinkau į tą pačią temą: „Būkite blaivūs, būkite budrūs; nes jūsų priešininkas velnias kaip riaumojantis liūtas vaikšto aplink, ieškodamas, kurį galėtų praryti“ (1 Pt 5:8).

Na bet, sakysite, kuo čia tie liūtai su susitvardymu susiję? O gi štai kuo... Padarėme su vaikais tokius štai veltinio liūtus...


Priklijavau prie jų magnetines juosteles, ir pakabinome juos ant šaldytuvo. Su vaikais bandėme sutarti taip: kai tik jausi, kad nori elgtis netinkamai, kai tik norėsi supykęs (-usi) kažką iš sesės/brolio atimti ar suduoti jai (jam) nesusivaldęs (-džiusi), bėk prie liūtų ir duok jam per nasrus – nes tai jis dėl visa ko „kaltas“. Tai ta tavo nuodėmingoji prigimtis, kuri nuolat taikosi į gražius tarpusavio santykius.
Žodžiu, kaba štai tokie du liūtai ant šaldytuvo ir sunerimę žvalgosi – ar nebus jiems riesta?.. :) O riesta iš tiesų buvo gana greitai... Deja, ne dėl to, kad, kaip man būtų norėjęsi, vaikai prie jų dažnai būtų lėkę savo susitvardymo tobulinti, bet dėl to, kad Magdė kažko supykusi nulupinėjo jiems akis... :D Še tau kad nori ir susitvardymas... Na, bus tų liūtų. Tikėkimės, su laiku ir susitvardymo.


Juo labiau, kad praeitą savaitę uoliai verčiau ir lietuvių šeimoms adaptavau krikščionišką žaidimą „Dvasinė kova“, kurį yra sukūrusi šeima, gyvenanti Ufos mieste, Rusijoje. Taigi – viskas paleista spausdinimui, dabar lauksiu atkeliaujant šio žaidimo, kuris, pasak jo kūrėjų, yra pats populiariausias visų jų iki šiol sukurtų žaidimų. Ir nenuostabu, nes jo esmė – per žaidimą praktiškai „pačiupinėti“ visą nuodėmės-pagundos-išbandymų mechanizmą bei patirti, kokiais dvasiniais ginklais juos galime nugalėti. Nors žaidimas skirtas 7-97 metų žaidėjams, manau, kad komandomis žaidžiant jį ir su mažesniais vaikais bus tikrai įdomu ir naudinga. Žodžiu, žaidimų turėsiu, norėsite – galėsite kreiptis. :)

Na, o perėjus prie liūtų kaip gyvūnų Biblijoje temos, prisiminėm Danieliaus istoriją, Dovydo jėgą, kuria jis plikomis rankomis liūtą galėjo įveikti; žiūrėjom filmukus apie liūtus gamtoje, paskui, kaip įprasta, daug spalvinome. Visokių tų liūtų namuose priviso – didesnių ir mažesnių, mažiau ir daugiau margų – norite į mūsų žvėryną? Užsukite...





Gamta
Gamtos temos šią savaitę neturėjome, tiesiog stebėjome, kaip gatvėj tirpsta ledai ir sniego likučiai, kaip visa tai leidžiasi upeliais ir, važiuojant dviračiu (taip taip, ištraukėm jau ir jį) nuo padangų vanduo taškosi ir sušlapina visą striukę...



... taip pat stebėjome ant palangės namuose gyvenančius augalus. Visą gyvenimą auginau taip vadinamą „pinigų medį“, bet tik šiemet pirmąsyk išvydau, kad jis dar gali ir pražysti. Ir radau, kad pasirodo, pražysta jis namuose tuomet, kai žiemos metu gauna pakankamai vėsaus oro. Tai va, ką daro miegojimas žiemą prie praviro lango. Gėlėms žiedus sukrauna...


Na ir štai, mūsų pražydusios šakelės, kurių pagalba supratau, kokią vertę turi vedamas gamtos žurnalas. Jei ne jis, būtų tekę laukti dar kokias dvi savaites, kad prisiminčiau, koks gi čia medis tuos pirmus lapelius išskleidė. O dabar atsiverčiau, pažiūrėjau, kokios ten šakelės žalius pumpurus buvo sukrovę, ir radau... Alyvos tos pirmūnės, pasirodo... O vat nepasižymėjau, kas per kitos šakelės, kurios irgi jau nedidelius lapelius lauk kiša, ir nebežinau – reikės laukti, kol lapeliai didesni užaugs.


Vaikams visa tai atrodė tarsi savaime suprantamas dalykas, šakeles piešti atsisakė – turėjo mielesnių užsiėmimų... :)

Bendravimas
Antradienį štai jau iš tiesų „atsidarė“ Žaidimo laboratorija, į kurią su džiaugsmu nulėkėm. Karšta čia buvo visomis prasmėmis: daug vaikų, daug svečių, daug mamų ir daug žaidimų visokių... Liutaurui vis dar namelių statymo „vajus“. Statyt, griaut, kitaip statyt... Magdei – besisukančių suknelių banga... Na bet apie ją vėliau. Tuo tarpu namelių statybose šį kartą su Liutauru dalyvavo psichologė Giedrė (jau taip pasiilgęs vaikis jos buvo, kad nei per žingsnį nepaleido) ir studentė Agota. Žodžiu, „Laboratorijos“ sezonas atidarytas, užskaitytas.



Šokis / ritmas ir kai kas daugiau...
Šioje vietoje neatidėliodama turiu įsiterpti su tų besisukančių suknelių tema, nes nutiko taip, kad kažkuriuo momentu Magdė aptiko, kaip smagu yra, kai suknelė sukasi. Gali būti, kad čia pasitarnavo ir mūsų šokių-ritmo-žaidimo „užsiėmimai-pakvailiojimai“, kurių metu daug daug savo merginą sukiojau į vieną ir kitą pusę. O kurią tai dieną dar ir „Spragtuko“ fragmentą youtubėj pasižiūrėjom. To, aišku, merginai ir pakako, kad man išūžtų visas ausis, kaip jai reikia tokios besisukančios suknelės, kaip pas tas balerinas... Kadangi tarp turėtų suknelių tokių, aišku, nebuvo, ėmėm sukti galvą, ką čia padarius. Pirmiausiai išnaršėme mūsųmažyliai.lt. Ten nelabai ką radom išrankiajai ledi, tad keliavome iki artimiausios Humanos, kurioje, mažosios estetės džiaugsmui, kabojo bent 10 įvairiausių besisukančių suknelių. Atrinkus dydį, jų liko, aišku, mažiau, tad bendru sutarimu išrinkome dvi labiausiai patikusias ir, sumokėjusios vos kelis eurus, laimingos grįžome namo. Džiaugiausi tuo pačiu apturėjusi ir asmeninio laiko su savo jaunėle, ir pamačiusi, kaip svarbu jai buvo pačiai išsirinkti, viską apžiūrėti, pačiupinėti...

Viena iš dviejų. Antroji – sniego baltumo, princesiško puošnumo – liko už kadro.

Tuo besisukančių suknelių tema nesibaigė, nes kažkur toje mažoje galvelėje ramybės nedavė dar kažkokia svajonė – apie violetinę (būtent violetinę, ne kitokią) besisukančią ilgą suknelę... Ir nors bandžiau sakyti, kad tokios nei internete, nei parduotuvėje neradome, svajonė vis tiek nepaleido mano fantazuotojos... Beliko man pasiduoti... Pamenate šituos violetinius blizgučius?.. Aha, tie patys – iš violetinės suknelės, apie kurią rašiau spalio mėnesį. Tai va, blizgučiai suėjo darbeliams, o suknelės apačia liko. Dabar suėjo ir ji. Teko traukt siuvimo mašiną, atmatuot panelei ilgą sijoną, suraukt, prisiūt prie turimos violetinės palaidinukės... Ir štai – man pusvalandis darbo, merginai – kelnės pilnos laimės... Uf... Išsisukau. 


Liutauras tuo tarpu buvo kuklesnis: prisipažino, kad jam suknelių nereikia, nes jam visiškai tinka tie rūbai, kuriuos jis turi. Štai taip – vyriškai. Jis tenorėjo vieno – šiek tiek pasiūti. Beje, turiu prisipažinti, kad tą ilgą Magdės sijoną siūnant Liutauras buvo tas, kuris spaudė man siuvamosios pedalą. Komandinis darbas, t'sakant.


Išvykos
Trečiadienį, mūsų kooperatyvaus bendravimo dieną, išsiruošėme į TV bokštą. Praktiškai vasario 16-osios proga gavosi... Nors prognozės iš anksto rodė kaip ir giedrą dieną, 11 val. ryto bokštas mus pasitiko štai taip...


Magdė – turbūt net nereikia sakyti – išsiruošė į jį dėvėdama savo naująja baltąja suknele.


Viskas būtų buvę puiku, jei ne tas viską dengiantis rūkas, dėl kurio nusprendę kiek atidėti mūsų pasikėlimą į „Paukščių taką“, patraukėme artimiausios vaikų žaidimo aikštelės link. Pakeliui buvo slidu, čia lyg tyčia telkšojo purvinos balos, į kurių vieną Magdė paslydusi... šleptelėjo.  Taip baltoji karalaitė tapo purvo karalaite. Šiaip taip sniegu kiek suknelę apvalę, pėdkelnes pasikeitę, laiką „prastūmę“, saulės sulaukę... pagaliau kartu su Eglės kompanija ir prie mūsų prisijungusiais Brigita su Simonu, užkilome į bokštą.


Vaizdai buvo pasakiški. Besisklaidantis rūkas pridėjo savo žavesio, besisukanti restorano platforma vaikams žadino vaizduotę, mūsų pasiimti dveji žiūronai kurstė pavydą, mokė dalintis ir nesipykti, desertui čia buvo keptos bulvytės ir, žinoma, tradicinis ledų kokteilis.



Įspūdžių buvo ne vienai dienai. Liutauras vis klausia, kada vėl ten važiuosim. Magdė santūriai nutyli – nepatiko jai tas ledas ir ištepta suknelė...

Piešimas 
Tačiau nupiešti bokštą nei vienas neatsisakė. Tik va Magdė pieštuką geltoną tam reikalui pasirinko, tai bokšto nelabai matyti – viskas paskendo mėlynu pieštuku nupieštame rūke. Tuo tarpu Liutauras iš karto nusprendė – tai bus dovana Emilijai. Nupiešė, paprašė pagalbos užrašant žodžius, pasirašė, sulankstė, į voką įdėjo – perduos susitikus.


Kai TV bokšto įspūdžiai kiek aprimo, Magdė ėmėsi ieškoti kitų saviraiškos būdų. Pradžioje susidomėjo tapyba ant kartono dėžių...


Tada panoro padaryti koliažą su nuotraukomis...


Galiausiai nei iš šio nei iš to prisiminė sausio pradžioje bandytą „piešimą kojomis“. Tuomet tai mums buvo iliustracija į sekimą Jėzumi, dabar gi ji tiesiog norėjo pakartoti patį procesą. O išsitęsė tas mūsų procesas į tris dienas... Neklauskite, kiek kartų tiesėm ant grindų popierių, kiek kartų paskui teko merginą kišt po dušu... :) Liutauro tokios „terlionės“ visai netraukė, tad jis į pabaigą tik kukliai teptuku sesei ėjimo kryptį piešė... :)

Pirmasis Magdės piešinys – „žuvytės jūroje“. Pati pavadinimą sugalvojo.

Likus dažų galima ir popieriaus antspaudą padaryti. Argi ne smagu?

Pabodo „tapyti“ vien kojomis? Pabandome keturiomis...

O dabar – kiekvienai kojai po spalvą kitame popieriaus gale... :)

Liutauro štrichai...

Žaidimai
Ir jei manote, kad mes čia vien kvailiojame ir nieko daugiau „neveikiame“, paskaitykite štai šį straipsnį, kurio esmė man telpa vienoje jo pastraipų: „Yra tyrimų, leidžiančių manyti, kad šalyse, kur formalus ugdymas prasideda anksti, prastėja vaikų savireguliacijos gebėjimai, dėmesys. (...) Ar priežastis nėra pakankamai liūdna – kad mes vertinam darbą, bet ne žaidimą, fantaziją? Ir tai yra paradoksas, nes kai tampame suaugę, staiga pradedame vertinti iniciatyvą, kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą! Bet galvojam, kad šešiamečiui geriausia, ką jis gali daryti, tai puslapyje pribraižyti brūkšniukų – standartizuotų, vienodų ir neišeinančių už linijų.“
Todėl ir aš iš tiesų, jei pastebėjote, pastaruoju metu labai nedaug tesiūlau vaikams „akademizuotos“ veiklos, o leidžiu tiesiog jiems patiems išsemti tas temas, tas sritis, kurios jiems įdomios, artimos, „kabinančios“. Imu, numoju dienai kitai į betvarkę namuose, nes žinau – juk ir tai praeis... :)


Kad ir va – staiga išsitraukė vaikai maišelių pundą ir žaidė šiukšlių rūšiuotojus, vežėjus... :D Knygos keliaus į makulatūrą, rūbai – į vieną maišą, žaislai į kitą... Tai čia „į konteinerius“ viską nešė, tai į šiukšlių mašiną krovė... Būtumėte matę, kiek jie visko prirūšiavo, pridėliojo. Jei kas tuo metu būtų užėjęs į kambarį, manau, būtų pagalvojęs, kad mes žadame kažkur kraustytis... :D

Paskui, kuomet išsitraukiau siuvimo mašiną Magdės suknelei siūti, atrado šmikiai mano senų papuošalų ir kitokių smulkių dekoro elementų dėžutę. Net nepamačiau, kaip nubėgę į savo kambarį visu tuo ėmė dekoruoti „namus“. Net ir Valentino dienos tulpės emigravo iš svetainės, ir netrukus girdėjosi tokie štai ir panašūs dialogai:
– Magdute, pasipuoškime namus, nes svečiai atvažiuos. Galėsime juos pavaišinti meduoliais.
– Gerai, tu viduje puošk, o aš duris papuošiu...
Žodžiu, viskas labai rimta.


Išpuoštos „durys“. Net aš nustebau tokį išradingumą pamačiusi.

Vėliau išpuoštas buvo dar vienas namelis...

Ir dar vienas... :)

Kūryba
Kadangi kūryba tampa praktiškai neatskiriama nuo vaikų žaidimų, turbūt turėčiau šią skiltį pavadinti kokiais „darbeliais“, na bet tebūnie – juk suprasite, apie ką kalba...
Žodžiu, per Valentiną dabinome širdeles. Kas klijavo, kas kirpo, kas šiaip su sagomis žaidė... :)



Sagos – iš įvairių senų lobynų, blizgučiai – už 0,5 eur. nuo palaidinės iš eilinės „Humanos“.

Na, o čia jau prasidėjo tikra kūryba... Tiesa, tai yra praeitos savaitės tęsinys, tačiau dabar gi prisijungėme pilna koja visi – konstravo ir Magdė (daugiausiai bokštus ir namelius), ir aš, bandydama padėti Liutaurui įgyvendinti jo svajones... Lyg tyčia knygyne aptikau knygą „Statau iš kaladėlių. Mašinos“ ir negalėjau susilaikyti nenupirkusi jos. Man ji pasirodė patraukliausia iš visų tokio pobūdžio knygų, kiek mačiau. Patiko joje tai, kad dauguma pavyzdžių buvo paprasti, bet neprasti, jiems nebuvo būtinos įmantrios išskirtinės detalės. Aišku, ir čia yra modelių, kuriems reikiamų detalių mes neturime, tačiau tai netrukdė mums imti ir pakeisti jas kitomis – juk tokia konstruktoriaus esmė ir yra, ar ne? Taigi, Liutauro mašinų kolekcija pildosi. Jau tuoj pritrūkstim ratų. Kuo reikės pakeisti juos – nežinau... :)

Šios karietos idėja padiktavo ne knyga, bet ratai, kuriuos turėjome.

Liutauro kolekcija: sportiniai automobiliai, furgonai, tuk-tukas,
traktoriai, karieta ir kt. neįvardinti modeliai.

Magdės užmojai kuklesni. Jai svarbiausia, kad ant stogo būtų bokštas... :)
Brolio pagalba ir patarimai – labai vertinami.

Finale sukonstravome dar vieną įmantrų modelį – laivą ant ratų. 
Šiuo žaidė turbūt ilgiausiai... :)


Eksperimentai
Žaidimai vaikų gyvenime, iš tiesų, persipina su visomis sritimis. Su eksperimentais – taip pat. Juk eksperimentai nebūtinai turi būti susiję su chemija, ar ne? Tad šį kartą mes eksperimentavome su katapultomis iš pagaliukų (uf, pagaliau ir aš tų pagaliukų įsigijau). Bandė vaikai šaudyti, kas pakliuvo po ranka, galiausiai į namelį savo nusinešė – „svečiams pasaugos“... :)



Matematika
Matematiką irgi žaisdami „čiupinėjam“. Skaičiuojam skylutes, ridenam kauliukus ir skaičiuojam, kiek akių iškris – tiesiog taip. Išnaudojant pačių vaikų pasirinktus žaidimus.


Muzikavimas
Specialiai šioje srityje irgi nieko nedarau – daugiau stebiu ir išnaudoju situacijas, kuomet vienas ar kitas kažkuo susidomi. Taip su Magde šią savaitę kiek „pagrojom“...


...o Liutaurui pačiam užsimanius pasidaryti muzikos instrumentą (net nežinau, kur jis matė), irgi visaip kaip su gumelėm ir garsais eksperimentavom... Manęs paprašė pagalbos tik skylę kartoninėj dėžutėj išpjaunant...


Tokia tad buvo mūsų savaitė – žaisminga, spalvinga ir, aišku, kaip gi be tų besisukančių suknelių... :)
Kita, tikiu, bus ne mažiau netikėta. :) Iki.