2019 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

16-oji savaitė. Apie pasirinkimus.

Pratęsdama praeitos savaitės mintį apie tai, kad prieškalėdinio maratono labai nemėgstu ir visaip kaip stengiuosi nuo jo atsiriboti, galiu pasakyti, kad vaikai jaučiasi panašiai. Ne išimtis buvo ir ši savaitė. Sudalyvauti visose siūlomose veiklose vaikai atsisakė. Verčiau išsirinko tas, kurios mums visiems pasirodė laiku ir vietoj. Ar tiesiog ten, kur nuvedė gyvenimas. 

Dalį veiklų siūlė pati mokykla – apart tradicinio spektaklio, šią savaitę buvo numatyta ekskursija į policijos nuovadą ir į Žaislų muziejų. Į pirmąją lyg ir ketinome vykti, tačiau iki paskutinės minutės nebuvo iki galo aišku, apie ką bus visa tai ir ar nesikartos praeito karto policijos nuovadoje siužetas. Tad kai teko rinktis, ar vykti į ją, ar aplankyti sunkiai sergančią tolimą giminaitę globos namuose, pasirinkome pastarąjį variantą. Žaislų muziejuje irgi ne kartą buvome buvę, tad vykti ten tik dėl pliusiuko užsidėjimo taip pat nebuvo prasmės. Lyg nujausdami ore tvyrančią pasirinkimų nuotaiką, vaikai ir veiklomis namuose užsiėmė traukdami „burtus“. Skaityti ar eiti žaisti? Pusryčiams valgyti košę ar keptą kiaušinį? Eiti tvarkytis kambarį ar groti?.. Tarsi nejučia suprasdami, kad visko vienu metu neaprėpsi ir nesuspėsi...



Tik nepajudinami robotikos bei smuiko užsiėmimai, tarsi kokie savaitės atlantai, laikė visą prieššventinį svorį bei leido pajusti, kad gyvenime yra ir nekintamų dalykų.

Robotikoje viešpatavusi kalėdinė tematika leido vaikams rinktis įvairius personažus. Magdei pasirodė patrauklus devyniaragis elnias...


Liutauras gi panoro pasirinkti personažą iš praeitos pamokos, kuomet vaikai konstravo dinozaurus. Šoklusis „augintinis“ pasirodė toks mielas, kad Liutaurui buvo labai liūdna su juo skirtis ir ardyti jį.




Visgi liūdesį greit praskaidrino bibliotekoje vykusi kalėdinė mugė, kurioje savo dirbiniais prekiavo senjorai. Nutarėme juos pamaloninti, tad įsigijome keletą jų darbelių – šieji labai tiko prie mūsų suruoštų dovanų draugams, pasklidusiems po visą margą pasaulį, ir greitai iškeliavo į JAV, Kanadą, Australiją, Prancūziją. Dovanėlių pakavimas ir siuntimas šią savaitę buvo pačiame įkarštyje...



Vieną smulkmenėlę atminčiai pasilikome ir sau – automobilyje nutūpė toks štai paukštukas, labai tinkamas eterinių aliejų lašinimui ir garinimui...


Kai dovanos buvo suruoštos ir išsiuntinėtos, ėmėmės namų ruošos ir puošimo. Kadangi savo valdose turime ne vietoje prisisėjusių eglučių, pasinaudojome proga vieną jų priglausti po savo stogu ir taip prisijaukinti šventinę nuotaiką. 
Vos atnešiau žaliaskarę namo, Magdė tuoj pareiškė, kad eglutę ji papuoš viena, o netrukus taip ir padarė. Man tik su viršūne susitvarkyti teko padėti, nes merginos rankos jos nesiekė...


Darbus nudirbus buvo galima nulėkti aplankyti ir draugų. Tiesa, pagal pilną programą turėjome spėti ir į jų koncertą, tačiau ankstų šeštadienio rytą vaikai „supasavo“, todėl spėjome tik į pokoncertinę dalį pas Svajūnę, Gintarą ir Gabrielę. Kaip kompensaciją užtat gavome spektaklį apie nenugalimąją Meilę, kurią vaidino mažoji Gabrielė. Padedama vyresnėlių, jaunoji artistė džiugino žiūrovus savo spontaniškumu ir nenuspėjamumu. :)


Po spektaklio vaikai tęsė savo draugystę: Magdė su Gabriele įvairiausiais būdais šturmavo piešimo lentą, kurioje čia gimdavo, čia vėl išnykdavo besmegeniai, balerinos ar matematikos uždaviniai... :) Vyresnėliai užsiėmė savomis veiklomis.




Kitądien skubėjome į Kalėdinį spektaklį Vaidilos teatre, kur ne tik gėrėjomės vaikų choro „Valio“ muzika bei jaunųjų aktoriukų talentais, bet dar ir kisielių ragavome (buvo ir tortas, bet mūsų jis netraukė), dovanomis keitėmis. Dėkojome Gintarei už kvietimą ir toliau skubėjome dirbti prieškalėdinių darbų.



Žinoma, tarp darbų buvo laiko ir pailsėti, paskaityti, dėliones padėlioti. Ištraukėme su Magde babytės dovanotą 700 dalių dėlionę ir išsikėlėme uždavinį sudėti ją iki švenčių. Pradžioje manėme, kad dėliosime visą amžinybę. Tačiau katinėliai buvo tokie mieli, kad sunku buvo nuo jų atsitraukti – įveikėme per tris vakarus.



Ir, žinoma, kaip be piešimo... Kur sukus apsukus, Magdė jau su teptuku rankose... Piešinių pripiešė, sienas išpuošė, žodžiu, šventėms pasiruošė...



Na ir, kiek spėjome, kiek galėjome, bandėme bent minimaliai prie mokslų prisėsti. Prieš Kalėdas nutarėme stabtelėti ir pasidaryti šiokį tokį įsivertinimą, kad suprastume, kaip mums sekasi judėti į priekį. Magdei leidau toliau ramiai daryti įvairiais matematikos ir skaitymo-rašymo užduotis, kuriomis bet kuriuo atveju ji lenkia priešmokyklinukės lygį, Liutaurui gi pasiūliau įveikti antros klasės egzaminų testus. Tokiu būdu pasižiūrėjome, kuriose vietose mums nėra sunku, o kur reikia dar pasitempti, idant be įtampos galėtume laukti pavasario. Ir nors aš stengiuosi į tuos testus žiūrėti pakankamai ramiai, žinodama, kad kiekvienas vaikas eina savo tempu, ir testų rezultatai gyvenime nėra svarbiausias rodiklis, visgi buvo labai smagu per juos persieiti ir suprasti, kad matematikos Liutauras praktiškai jau moka antros klasės kursą (tereikia padirbėti su pastabumu ir susikaupimu), o teorinę lietuvių kalbos dalį žino taip pat ne taip jau blogai (nors, be abejo su visomis nosinių raidžių bei -e, -ia rašymo subtilybėmis žodžių pabaigoje dar reikia padirbėti). Belieka surėmus pečius įveikti rašinėlio rašymo subtilumus, ir galėsime žingsniuoti toliau.



Magdė tuo tarpu bando perkąsti dešimčių ir vienetų rašymo subtilumus. Būna, regis, kad merginai viskas aišku, bet žiūrėk, užduotis suformuluota kiek kitaip, ir ji jau vėl „grybauja“... Tad pasitelkę įvairiausias vaizdines priemones šturmuojame pratybas... :)



Vakarais greitai temsta... Vaikai nenoriai būna lauke ir vis laukia sniego... Kad jo nėra, džiaugiasi tik mūsų vištelės, galėdamos sau į valias žoleles pešioti, ir lyg ant mielių augantys mūsų „viščiukai“, kurie visai nebe viščiukai, o visi gaidžiai ir vištos. Štai penkių mėnesių gaidelis ėmė jau ir užgiedojo. 


Džiaugiasi ir vardą gavęs prijaukintas katinas Kipsas – sėdi ant terasos prie durų ir laukia balto pieno taip, kaip vaikai sniego... Gal gi iškris? Na, bent jau po švenčių?..


Tikėkimės... O kol laukiame sniego, gražių visiems švenčių! Sugrįšime pasipasakoti prie progos, kaip čia kas pas mus. :)


2019 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

14-oji ir 15-oji savaitės. Visi keliai veda į... Kalėdas..?

Kuomet įsibėgėja gruodis, tai tik spėk gerai įsikibti į gyvenino vairą, kad ant posūkių neišskristum iš rogių... 


Jau ne kartą atviravau, kad visos tos prieškalėdinės „psichozės“ tragiškai nemėgstu ir iki šiol ilgiuosi tų vaikystės Kalėdų, kurios prasidėdavo kūčių vakarą puošiant eglutę, o pasibaigdavo sausio 6-ąją ją nupuošiant ir sumetant į židinį sukūrenimui. Tų dviejų savaičių būdavo per akis pajusti kalėdinei nuotaikai, pasidžiaugti, pasimėgauti ir su naujom jėgom ristis į naujus metus. 

Šiais laikais, kai viskas tapo komercializuota, ir vos ne nuo lapkričio pirmos parduotuvės bei gatvės ima skelbti Kalėdas su visu renginių pertekliumi, man kyla vienas noras – užsikasti kur nors giliai po lapais, pasiimti kokią gerą knygą ir kaip tai meškai urve peržiemoti, kol viskas praeis. Nemėgau nei vaikystėje visokių ten kalėdinių renginių, neperlaužė manęs gyvenimas ir „užaugus“. 

Žiūriu į savo vaikus, ir matau juose panašų vaizdinį – vos kur daugiau savaitės vidury pavažinėjam, jau vaikai irzlūs prašo, kad niekur nebevažiuotume ir pabūtume namuose... Tačiau kadangi negyvename stikliniame burbule, vis tiek tenka daugiau ar mažiau kažkur išlįsti, prasivėdinti. Ypač smagu, jei prasivėdinti pavyksta čia pat, kieme. Tik sniego duokit! Kad ir vos vieną centimetrą! :) Tuomet vaikai akimirksniu šaus laukan ir tiek juos tematysi!





Grįžus iš lauko tenka apsižiūrėti, kad gruodis prasidėjęs, o kalendoriai likę nepadaryti... Taisom padėtį...


Nors visokių taip vadinamų advento kalendorių nemėgstu, dienas iki Kalėdų vis tiek skaičiuojam. Plėšomame sieniniame kalendoriuje vaikai turi pasižymėję ir stebi, kaip nyksta gruodžio dienos... O kad jau už akių užkliuvo Lempampuk advento kalendorius, kuris siūlo pakeliauti per skirtingas šalis ir sužinoti, kaip jose švenčiamos Kalėdos, nutarėme išbandyti. Pradėjome nuo Ispanijos. Magdei tiko kalendoriuje pasiūlytas paveikslėlis spalvinimui, Liutaurui jis pasirodė „leliukiškas“, tai ieškojom internete kito varianto. Tuo pačiu po Ispanijos žemėlapį pasivaikščiojome, su Ispanijos vėliava susipažinome. 



Liutauras užmatė tarp kitų paveikslėlių ispanišką tortiliją ir tuoj pasiūlė ją pagaminti. Panaršę internete radome, kad tai ypatingai paprastas patiekalas, kurį čia pat iš karto ir pagaminome. Jei kada pristigsite idėjų pusryčiams (kaip kad mums dažnai nutinka), galite pabandyti ją pasigaminti!


Kitądien pažinčiai pasirinkome Graikiją. Sužinojome, kad Graikijoje niekas jokių eglučių nepuošia. Verčiau į medinį dubenėlį pripila vandens ir papuošia jį baziliko šakelėmis. O per Kūčias eina per kaimynus ir gieda giesmes, groja įvairiais instrumentais. Va taip. Italiją mums puikiai iliustravo jau ir mūsų namuose švenčių laukiantis „Panettone“ pyragas.

Su daugiau šalių susipažinti tam kartui nebuvo kada, mat laukė rimtas darbas – reikėjo paruošti atviručių mokyklai, kurios atstovai prieš Kalėdas veš jas į Pabradės socialinės globos namus. Pasitarę nutarėme su vaikais pasitelkti mūsų mėgiamus anstpaudukus ir prigaminti reikiamų atviručių. Vaikai darbavosi iš peties. Rinko antspaudukus, spalvas, tuomet viską karpėm, klijavom, galiausiai aš parašiau palinkėjimus.



Prigaminom krūvelę štai tokių spalvotų atviručių. Magdė dalį pasiliko sau – žadėjo draugams per Kalėdas išdalinti... :) 




Atvirutėmis, reikalingomis mokyklai, mūsų gruodžio projektai nesibaigė. Juk reikia dar ir savo draugams, giminėms bei pažįstamiems užrašyti bei išsiuntinėti sveikinimus! Vėl raitojomės rankoves ir darbavomės. Tik pasirodyt negalim, kad siurprizo kai kuriems iš jūsų nesugadintume. :)

Kai jau svarbiausi darbai buvo nudirbti, kibome į akademinius dalykus. 




Magdė, pabaigusi vedžioti atskiras rašytines raides, pradėjo jas po truputį jungti. Pirmomis dienomis labai nedrąsiai, galvodama, kad čia kažkokia ypatingai sunki misija. Tačiau kai pamatė, kad nieko čia per daug sunkaus nėra, po poros dienų visai neblogai įsivažiavo. Šiam reikalui dviračio neišradinėjome, paėmėme standartines rašymo pratybas. Pirmus puslapius praleidę radom tai, kas Magdei tinka pagal jos sugebėjimus.


Liutauras tuo tarpu žiūri į sesę ir bamba, kodėl sesei tokios lengvos užduotys, o jam, matai, tokios sudėtingos... O paakinus, kad sesė pora metų už jį jaunesnė, vis tiek neatlyžta ir labai jau nenoriai sėda jam paskirtų užduočių vykdyti. 
Pradžiai bandome kartu sukurti bendrą pasakojimą. Nusižiūrėję pradžią nuo pasakos iš vadovėlio, kuriame savąjį variantą. Liutauras rašyti atsisako, bet bent istoriją noriai kuria. Magdė nei kiek neatsilieka. Paskui skaitome savąją pasaką ir gretiname ją su ta, iš vadovėlio. Vaikams smagesnė pasirodo visgi originalioji versija.


Kitąkart spaudžiu vaikiną prie sienos, kad pats istoriją savo galvotų ir parašytų. Pasirenka parašyti pasakojimą apie savo draugą Liudą. Šiaip ne taip tuos kelis sakinius sukurpia ir su palengvėjimu baigia „siaubingai sunkų darbą“... Kitą dieną bandome rašinėlį pratęsti. Lyg ir po truputį einasi lengviau... Ir aš Liutaurui bandau sakyti, kad ką bedarytum, pradžioje visuomet yra sunku. Bet jei nepasiduodi, darbu gali pasiekti viską. Nežinau, kiek tie žodžiai būna išgirsti, bet norisi tikėti, kad kažkur bent viename ausies vingyje užsilaiko... :)





Džiugu darosi dėl vieno – abu vaikai pamėgo skaitymą! Rytais su knyga lovoje galima išvysti jau ne tik Liutaurą, bet ir Magdę. Radę laisvesnę minutę abu mielai ima į rankas knygas. Norisi tikėti, kad ši draugystė ilgai tęsis ir vaikų nenuvils. Liutauras keičia knygas vieną po kitos taip greitai, kad nebespėja jau ir skaitymo sąsiuvinio pildyti. Iš bibliotekos pasiimtos penkios knygelės perskaitomos greičiau nei esame suplanavę važiuoti į biblioteką. Čia pagelbėja triukas imti po penkias knygas ne iš vienos bibliotekos. Kartais taip ir padarome. Vieną partiją knygų paimame „Saulutės“ bibliotekoje, kuri mums pakeliui į robotiką, kitą partiją susirankiojame „Pilaitės“ bibliotekoje, grįždami namo. Kartais būna nelengva visas knygas atpainioti, kur kas turi grįžti, bet susitvarkome ir su šiuo iššūkiu.


Rogės, modifikuotos į „Lamborghini“ kabrioletą – puiki vieta skaitymui. :)


Toks suintensyvėjęs skaitymas, be abejo, iš karto labai pasijunta. Bandau sekti Liutauro skaitymo progresą. Prieš gerą mėnesį vaikinas skaitė maždaug 30-ties žodžių per minutę sparta. Šiandien jo pasiekimai – apie 45-50 žodžių per minutę. Ir, pasak paties, tyliai jam sekasi skaityti ir dar greičiau... Magdės skaitymo greitis labai priklauso nuo jos susikaupimo laipsnio, bet irgi matau, kad mergina tobulėja...




Kol vaikai renkasi bibliotekoje literatūrą sau, pasižvalgau po lentynas ir aš. Štai paskutiniu metu užkliuvo akis už Einšteino biografijos – kaip iš stiliaus galima spręsti, išleistos vaikams. Čiupau su didžiuliu entuziazmu šią knygelę, mat biografinės knygos, mano supratimu, tikras gėris. Deja, atsivertusi nusivyliau. Nors leidimas tikrai gražus, spalvingas ir patrauklus, tas šiuolaikinis enciklopedinis stilius mane kaskart išmuša iš vėžių... Tiek to – susigundau šią knygelę pasiimti namo ir panagrinėti detaliau. Vaikų kol kas ji nesugundė. Mane vis baidė tas minėtas išdraikytas teksto prasme stilius, todėl knygą atsiverčiau tik paskutinę dieną prieš pat grąžinant į biblioteką. Hm.. Pasigilinus pasirodė visai nieko... Visai įdomu. Ir galvoju: ar čia mano pirminė atmetimo reakcija pakišo koją, ar ir kitus toks diagraminis literatūros pateikimo stilius atgraso nuo skaitymo ir gilinimosi?.. Turiu pripažinti, kad visa ta grafika man tik pačioje pabaigoje leido pamatyti, kad vis tik yra čia ir rišlaus teksto mažesnėmis raidėmis...



Kita vertus, mąstau, gal ir naudinga vaikams tokia literatūra? Galbūt išmoko mąstyti ir surinkus faktus į krūvą juos išanalizuoti?..




Kaip ten bebūtų, analizuoti tam kartui mokomės matematikos pagalba. :) Magdė bando suvokti skaičių sekas. Jei skaičiuojant iki 20 ir atgal viskas buvo paprasta, tai nukeliavus iki šimto reikalai pasirodė daug rimtesni. Skaičiuojant atgal jau reikėjo pagalvoti, kur čia kas sumažėja... Na bet lyg ir mergina pradėjo gaudytis. O tam mums labai padėjo jau anksčiau mūsų turėta skaičių iki 100 lentelė. Galite pasirinkti bet kurią iš internete esančių ir atsispausdinti. Bent jau mums ji labai pasiteisina – vaikai vizualiai mato ir skaičių sekas, ir kaip kinta dešimtys, vienetai, čia pat galima mokyti skaičiuoti kas du, kas penkis ar kas dešimt ir pan... 


Įveikę skaičių sekas, ėmėmės pinigų. Čia pradžioje mergina irgi truputį „grybavo“, tačiau netrukus supratau, kad jai koją kiša vienspalvė spauda, kur ir centai, ir eurai pavaizduoti vienodai pilki. Vos ištraukiau tikras monetas, uždaviniai iš karto buvo suvokti ir išspręsti.


Kuomet atėjo eilė mokytis matuoti, mergina pareiškė, kad jai neįdomu matuoti kažkokius tai nupieštus daiktus. Mat norėjo ji eiti ir matuoti savo suknelių ilgius. Va taip. Na ką – ėjom ir matavom. Bet kai pamatė, kad tų ilgių nėra kur pratybų sąsiuvinyje užrašyti, pagalvojo, pagalvojo ir nusileido:
– Na gerai, tiek to, išmatuosiu, kas nupiešta...
Taip matavom viską, ką reikėjo: rankos ilgį, sąsiuvinio plotį, stalo, pieštukų ir kitų daiktų matmenis. Pasikartosiu, ką jau kažkada sakiau: nežinau, dėl kokios priežasties, bet „Taip“ pratybų sąsiuvinius vaikai tikrai mėgsta, ko negalėjom pasakyti apie „Vaivorykštės“ pratybas.


Nors Liutauras, skirtingai nei sesė, nesiveržia kas kartą padaryti daugiau nei po vieną ar du lapus, visgi ir su juo judame į priekį. 
Kuomet po dviženklių skaičių atimties ir sudėties peržiangiant dešimtį kita tema buvo iš karto daugyba, buvau kiek išsigandusi, kad anos temos liko per mažai užtvirtintos. Todėl kuomet praėjome daugybą iš 2 ir iš 3, pabandėme stabtelėti ir pasitikrinti, ar nepamiršome, kas buvo išmokta. Mano didžiai nuostabai, vaikinas nebuvo pamiršęs nei kad reikia sudėtį atliekant vieną minty laikyti, kai susidaro daugiau nei dešimt, nei pamiršdavo atimant, kad reikia pasiskolinti dešimtį. 

Na, o grįžtant prie daugybos, mokymuisi mes naudojamės tiek Math-U-See priemonėmis, tiek daugybos lentele, kuri panaši į skaičių sekos lentelę. Vaikai ją taip pat labai mėgsta. Atsispausdinome ją tuomet, kai kūrėme daineles apie pražanginį (ar kaip čia pavadinti, kai skaičiuoji kas kelintą skaičių) skaičiavimą. Liutaurui patinka rasti skirtingose vietose tuos pačius skaičius ir vizualiai „suvesti“, kad sukeitus daugiklius vietomis, sandaugos reikšmė lieka ta pati. Iš aplinkinių patirties prisiklausiusi, kad sunku vaikams išmokti daugybos lenteles, buvau nusiteikusi rimtam daugybos šturmui. Tačiau pasirodė, kad mums užteko vos poros dienų, kad natūraliai per uždavinių sprendimą vaikinas atsimintų daugybos iš 2 ir iš 3 lenteles. Vat ir nežinau, ar tiesiog galva neblogai dirba, ar tos „Taip“ pratybos labai gerai sudarytos... Ar tiesiog kol kas iš tiesų nėra sunku. :D
Tiesa, vakarais prieš miegą vis dar mėgstame spręsti matematinius žaidimus, į kuriuos dabar įpiname ne tik sudėtį ir atimtį, bet taip pat ir daugybą. Vaikai patys labai mėgsta kurti sąlyginius uždavinius iš savo gyvenimo. Pvz., „Tryse iš bibliotekos pasiėmėme po 5 knygas. Kiek iš viso knygų parsivežėme namo?“ Magdė bando sudėti, Liutauras jau, žiūrėk, sumoja, kad tai – 3x5. Žiūrėsime, ar taip pat sklandžiai eisis mums ir su didesnių skaičių sandauga...








Pavargus nuo skaičių gera pasinerti į spalvų karalystę. Bent jau Magdei. Vieną dieną mergina surinko į krūvą visas mano, savo ir brolio akvareles ir ėmė piešti, maišydama skirtingus atspalvius, įtraukdama į procesą ir mane... Pripiešėm galybę piešinių – sakė, draugams dovanos. :)






Liutaurui, žinoma, daug smagiau ką pakonstruoti nei kad piešti. Todėl antradieniais vaikinui šventė. Robotika vis labiau įtraukia abu mano konstruotojus. Labai įdomu stebėti, ką konstruoti renkasi Liutauras, o ką Magdė. Liutauras vis imasi kokios technikos. Magdė gi šiuos kartus rinkosi beždžionę ir vorą. :)
Atėjusi „susirinkti“ vaikų, paprastai randu juos du likusius dar būrelyje. Kiti būna išsilakstę, o maniškiai įsitraukę vis dar darbuojasi... Nenori „su skambučiu“ išeiti. Man tai išeina tik į gera – bent nufotografuoti spėju, ko būna prikonstravę. :)





Jei ne patys vaikai, vis sugalvojantys įvairių eksperimentų, tai aš turbūt ir neprisiruoščiau per visus gruodžio rūpesčius. Vaikai gi šįkart įdarbino tabletines baterijas. Stebėjo, kas joms nutinka įkišus jas į citriną ir įmerkus į sūrų vandenį. Citrina po keleto valandų iš baterijos ištraukė rudo skysčio, tuo tarpu druska baterijų išorę per naktį visiškai suardė...




Magdė gi man parodė dar vieną „fokusą“ su citrina. Jei naudojate ryškaspalvius žymeklius, pabandykite ką nors parašyti su geltonuoju, o paskui tai, ką parašėte, perbraukti citrinos griežinėliu. Citrina suveiks kaip baliklis ir žymėjimo nebeliks. Išsiaiškinome, kad taip yra todėl, kad geltonuose žymekliuose spalvą jam suteikia piraninas, kuris yra kaip pH indikatorius. Sureagavęs su rūgštimi jis tampa permatomas :)





Gyvenimiškų eksperimentų aplink mus niekada netrūksta. Kas seka mūsų gyenimą, žino, kad pavasarį, einant įšalui, mes tampame atkirsti nuo pasaulio – pažliugusi molingo kilometro kelio atkarpa, vingiuojanti iki pagrindinio kelio, tampa nepravažiuojama, ir mes, palikę automobilį arčiau civilizacijos, kelias savaites pėstute kulniuojame per laukus pirmyn atgal. Jau nusiteikę buvome ir ateinantį pavasarį pasitikti panašiai, bet štai kaiminystėje pradėjo kurtis naujas kaimynas. Ir pradėjo jis tvarkyti tą mūsų nepravažiuojamą kelią... Suskubome su kaimynu pažindintis ir kooperuotis, kad visiems tai išeitų į naudą. Lakstymo pirmyn atgal netrūko visą savaitę, nes tai reikia sunkvežimiui parodyti, kur skaldą išpilti, tai reikia eiti su grėbliais kiek kelio kraštus pataisinėti, tai pasitaikiusias šiukšles išrinkti. Mankšta atsakanti! Naudinga ir kūnui, ir charakterio grūdinimui.





Padirbėjus galima jau ir pažaisti. Monopolis mūsų namuose vis dar žaidimas numeris 1. Laukiame, kada gi Liutaurui jis nusibos, bet kol kas nesulaukiam... :) Į svečius užsukus Svajūnei su Gintaru bei jų mažąjai sesutei Gabrielei, didieji tuoj susispiečia prie Monopolio lentos, Magdė gi su Gabriele apverčia aukštyn kojomis visą kambarį žaisdamos lėlėmis. :)




Žaisti vaikai įsigudrina net ir automobilyje. Tam labai tinka smuiko futliaras vietoj stalo ir magnetiniai šachmatai... :)




Žaidimus vaikai traukė ir močiutės gimtadienyje, kurį buvome pakviesti atšvęsti restorane „Draugai“. Nors vaikai ne itin norėjo ten vykti (nes gi ten neįdomu ir nebus ką veikti), bet kai pasakėme, kad bus gražiai paruoštas stalas, sutiko. Abiems labai patinka, kai stalai būna paserviruoti „it karaliaus rūmuose“... :D


Iš anksto numatydami, kad suaugusiųjų gimtadienyje bus nuobodu, vaikai apsiginklavo žaidimais ir... knygomis. Deja, Liutauras pradėjęs skaityti sumojo, kad čia yra per daug triukšminga, ir skaityti yra sunku. Bet šachmatai labai tiko.


Kelias valandas praleisti su vaikais restorane – tai savotiškas viešo elgesio egzaminas. Lietuvoje, kur pakantumas vaikams nėra labai aukštas, kartais gali justi įtampą. Ypač, jei giminaičiai stebi tavo vaikus laikydamiesi pozicijos, kad mažieji turi sėdėti ramiai prie stalo, nieko neleisti, niekur neiti ir pan. 

Šį kartą vis tik veltui pergyvenome. Liutauras, paprastai pasižymintis itin dideliu atsargumu ir kuklumu, mėgstantis nuolat būti „prilipęs prie mamos sijono“, tiesiog sužibėjo visų akyse. Užmezgęs šiltą ryšį su mus aptarnaujančia padavėja, drąsiai kreipėsi į ją su prašymu atnešti mažesnį šaukštą sriubai, nunešė ištuštėjusį vandens ąsotį papildymui, savarankiškai užsakė giros sau ir sesei. Net močiutė, kuri mėgdavo anūkus pavadinti „laukiniais“, šįsyk gyrė juos už mandagumą ir itin draugišką elgesį. Žodžiu, mūsų tėviška savimeilė buvo paglostyta... :D

Dar labiau ji, žinoma, būtų paglostyta, jei ir savo bendraamžių tarpe vaikai elgtųsi taip, kaip elgėsi per šventę. Deja, atsiradus bendraamžių kompanijai, vaikai kaskart persijungia į kitą „režimą“, ir tu vėl kilnoji antakius, klausdamas, „kas iš tų vaikų išaugs?“...

Padėkos „atvirutė“ padavėjai.

Belieka tikėtis, kad kažkas išaugs... :) O kol jie augs, pratęskime mūsų video apžvalgos tradiciją. Gero žiūrėjimo!