2019 m. birželio 10 d., pirmadienis

38-40-oji savaitės.

Mokslo metų pabaiga buvo kaip niekada intensyvi, todėl ir molio vaikai nebespėjo visko laiku fiksuoti ir raportuoti. Na bet vejamės traukinį ir bandome susidėlioti taškus ant i.

Kaip žinia, anąsyk baigėme tuo, kad Liutauras laikė matematikos testą. Paskui gi dar sekė lietuvių kalbos testas. Ir ką... Visai neblogai mums sekėsi. Jei pirmokėliškas žioplumas nebūtų kišęs vaikui kojos, rezultatai būtų buvę dar geresni, juolab, kad vertinimas buvo tikrai griežtas. Tarkime, užduotyje apie vaiko abėcėlės žinias, balai buvo mažinami vien už tai, kad nors vaikas ir teisingai atliko užduotį, tačiau ją atlikdamas su klaida parašė reikalingą žodį. Аrba, tarkime, vietoj skritulio nupiešė vaikas apskritimą. Ir žinok, ar čia specialiai vaikus gaudo ant tokių dalykų, ar ne, bet aš jei pieščiau, tai pat nupieščiau apskritimą ( o gal tiesiog baltą skritulį?).. Žodžiu, realiai tie vertinimai daugiau orientaciniai, nes absoliučios teisybės juose ieškoti vargu ar galima. :) 

Kaip ten bebūtų, panašu, kad vaikinui testai patiko... :) Refleksija – atvirutėje mokytojai. :) Įvertinti reikėtų ir vaikino pastangas užrašyti viską rašytinėmis, kuriomis savarankiškai vaikinas pradėjo rašyti, kaip patys žinote, vos prieš porą savaičių...


Na, o po testų, kaip ir dera, šiek tiek ilsėjomės. Atostogauti pilna koja planuojame rugpjūčio mėnesį, tad iki to laiko, nors ir vasaros režimu, bet ir toliau žadame tobulinti visus per šiuos metus įgytus įgūdžius.

Mokomės taikyti (ir kartais pataikyti) į eilutes.

Na, o dabar apie tuos trupinėlius veiklos, kurią pavyko užfiksuoti per pastarąsias savaites...

Vasara įgauna pagreitį vos prasidėjusi, o jai iš paskos bujoja viskas, kas tik gali. Žolės stiebiasi aukštyn, suteikdamos puikias sąlygas drugeliams šėlti. Paskui juos šėlsta ir vaikai, sumąstę namuose įkurti drugelių rojų. Tiesa, jiems pavyksta ne taip puikiai, kaip tropinių drugelių parodos, kurioje kažkada lankėmės, šeimininkams, bet pastangos pagirtinos. Vanduo, gėlės, vaisių gabalėliai keliauja pas vaikus į kambarį – čia suleidžiami ir visi pagauti pievoje drugeliai...





Drugeliai paberia idėjų ir kitiems užsiėmimams...

Magdė ir jos kaukė „Drugelis“.

Kai drugelių gaudymas pabosta, vaikai skuba rinkti žemuogių. Pradžioje – vos po nedidelę saujelę, o po savaitėlės, žiūrėk, jau ir puspilniais puodeliais nešini iš pievos grįžta... Braškės irgi darže po truputį noksta, džiugindamos mažųjų burneles ir pilvelius...

Prisivalgius uogų galima ir papiešti...

 Magdės katinėlis

Atvirutė man (skaityti nuo apačios į viršų) 

Kol laukiame su Magde Liutauro smuiko pamokos pabaigos, piešiame gėles... 

 Dar viena terpė piešimui – smėlėtas keliukas...

Piešėme (o gal reikėtų sakyti telpiojomės?) ir pirštų antspaudais. Kablingas reikalas...


Tiesa, mes ir vėl sėdim be gaidelio. Ir vėl sumokėjom duoklę lapei... Nutarėm tam kartui gaidelių nebepirkti... Panašu, kad tikrai ne iš piršto laužtos tos liaudies pasakos apie lapę ir gaidelį... Niekada nepagalvojote, kodėl pasakose būtent gaidelis, o ne vištelė?.. Vat vat... Giedorėliai už savo balsingąjį talentą turi susimokėti... Tad numojom ranka ir vietoj jo penkias jaunas vištaites nusipirkom. Dar nefotografavau jų, bet kada nors suteiksim ir joms garbę. :) O tam kartui – senosios portretas su karoliais:


Kaip suprantate, pas mus čia kaime linksma... :) Kaimynų berniukai irgi vis dažniau prisijungia prie mūsų linksmybių, tad teko ieškoti naujo inventoriaus augančiai chebrytei...
Mokyklos kieme pakabinta padanga vaikams suptis. Maniškiai vis zirzė, kad ir mes pasikabintume. Atėjo TAS laikas. :) Pakabinau.


Vienos neužteko. Teko kabinti dar vieną...


Supynės visgi yra klasika... Ypač, jei jos plačios, ir galima tilpti visiems.


Aktyvius žaidimus keitė ramesni...




Bet smagiausia, aišku, ištrūkti iš namų.
Atšventę pabaigtuves mokykloje...




...vaikai mokslo metų pabaigos proga gavo išsirinkti pramogą... Važiavome tad su draugais į Vingio parką. Kas kartingais mėgavosi, kas dar ir riedučiais... :)



Tada gavom kvietimą pas Greisę į gimtadienį...




Kitas savaitgalis buvo kiek rimtesnis, mat važiavome į Šimonis, Kupiškio rajone, kur prosenelių kape laidojome urną su senelio palaikais.



O štai kitą savaitgalį aplankėme Tetą Jurgą. Kostas buvo su tėčiu išlėkęs į futbolo rungtynes, tad namuose karaliavo tik Vaiva, tačiau vaikams dėl to nebuvo ne ką mažiau smagu, juo labiau, kad prie linksmybių prisijungė ir kaimynų berniukai Pijus su Jokūbu.



Tokia štai mūsų pavasario pabaiga ir vasaros pradžia... Išeiname kiek atsipūsti, todėl įrašų dažniau nei kas mėnesį iki rugsėjo nelaukite. Nebent dar kokį apibendrinamą sumesiu prie progos... :) Iki!

2019 m. gegužės 19 d., sekmadienis

36-oji ir 37-oji savaitės. Kartojimas – mokslų motina.

Nežinau, kaip jums, bet man sunku patikėti, kad mokslo metai eina į pabaigą... Ir turbūt nebūtume patys taip staigiai susizgribę, kad viskas jau čia pat, mat mokytis vis tiek planuojame ir vasarą, bet į realybę mus grąžino mokytoja, panorusi patikrinti pirmokėlių žinias. Tai puolėm viską kartotis, ką mokam, traukti į dienos šviesą testus testelius, idant vaikui šoko nebūtų. :) Ir, ką jūs sau manot, atėjus laikui matematiką atsiskaityti, pataikėm ant testo, kuris Liutauro jau buvo spręstas. Tai, žinoma, mintinai ten nieko jis neprisiminė, bet bent jau užduočių formuluotės nebuvo svetimos. Tik va testų sudarinėtojai vis tik mėgsta vaikus pakankinti – keturių lapų, 21 užduoties testas pirmokui... Gera valanda darbo. Na bet Iššūkį Liutauras įveikė, nors po to nuvažiavus į smuiko pamoką guodėsi, kad testas nuvargino, ir po jo buvo labai sunku išlaikyti dėmesį dar ir smuiko pamokoj. Tokia tad patirtis. 


Na bet gal reikėtų ir linksmesnius dalykus prisiminti, nes ne vien matematikos riešutėlius gliaudėme tą savaitę, nors uždavinių sprendėme tikrai daug. 
O prasidėjo 36-oji mūsų savaitė smagiu gimtadieniu pas Saulę, Dovydą ir Kotryną. Kartu su Eglės ir Marijos kompanijomis laikas prabėgo taip greitai, kad ir fotografuoti nebuvo kada – grįžusi vos kelis kadrus aptikau įamžinusi, nors veiklos ten vaikams netrūko: šeimininkų sodyboje – naujos švelniakailės mekenančios augintinės. O ir akvariumas namuose nemažas. Mat Saulė labai myli gyvūnėlius – net dovanų vežėm žuvelių porą...

Kompanija išsiskyrė į dvi dalis: tie, kurie mėgsta komandinius žaidimus, ir tie, kurie jų vengia... :)

Depo parduotuvėje žvejojame dovaną.

Baigėsi savaitė irgi smagiai, nes orams šylant vis dažniau kaimynai iš miesto ištrūksta, atvažiuoja, Liudas prie maniškių kompanijos prisijungia. O su kompanija, žinoma, visada smagiau... 

Trijulė žaidžia parduotuvę

Jaunieji šachmatininkai

Na, o po matematikos testo pradėjome kartotis lietuvių kalbos vingrybes, mat ateinančią savaitę laukia kitas testas. Žiūrėsime, kaip prasisuks vaikinas šį kartą, mat nors su skaitymu vaikinui kaip ir nėra bėdų, visgi su rašymu nėra viskas taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Kita vertus, tai daugiau orientacinio pobūdžio testai, tad tebūnie taip, kaip yra. O kad jau savaitė nebūtų visai prie knygų  ir pratybų prilipusi, palankėme viduryje savaitės Sandros šeimynėlę. Greisei ir Magdei turbūt buvo daugiausia džiaugsmo, nes abi buvo labai išsiilgusios mergaitiškos kompanijos. Tuo pačiu ir Riešės žirgyną aplankėme. Seniai norėjau prisiruošti ten nuvykti, bet vis nebuvo progos. O vaikai, vis svaigę, kaip nori arkliukus pamatyti, susidūrę su realybe nebuvo taip jau labai sužavėti, mat už nosies susiėmę vis negalėjo apsiprasti su čia esančiu kvapu ir nuolat kartojo: „Fui, kaip smirda“... :))



Na ir gerai. Žinos bent, kad su žirgais nenori turėti nieko bendra, o ne svaigs, kaip smagu būtų jodinėti... :)

Tiek trumpai. Pavasario darbai ilgai prie kompiuterio užsibūti neleidžia, gena lauk,  tad ir jums nėra čia ko sėdėti, geriau į lauką lėkit D vitamino gaudyti! :)

2019 m. gegužės 5 d., sekmadienis

 35-oji savaitė. Ką žmonės dirba visą dieną?..

Negalvokite, kad reklamuosime R. Scarry knygą tokiu pavadinimu – tai daugiau sutapimas. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad knyga iš tiesų šauni, ir ji mums šią savaitę taip pat buvo po ranka... 

   


... Mat gegužės mėnuo pagal mūsų planus yra skirtas profesijoms. Ta proga aiškinomės su vaikais, kokių profesijų po saule esama. Vadovėlis pasiūlė išskirti dvi kategorijas: gamybines ir paslaugų teikėjų profesijas. Sakyčiau, labai aiškus išskirstymas. Buvo paprasta ir vaikams, ir man. Bandėme prisiminti, kokių profesijų žmonių esama ar būta mūsų šeimoje, žaidėme paprastą, bet vaikams labai patinkantį  loto žaidimą „Profesijos“. 


 

Vaikai iš tiesų daug improvizuoja šia tema žaisdami vaidmenų žaidimus. Tiek Žaidimo laboratorijoje (į kurią šią savaitę vaikus vežė tėvelis), tiek ir namuose. Po šios savaitės pokalbių ir apmąstymų vėl užklausiau vaikų, kuo jie norėtų būti, kai užaugs. Liutauras ir toliau laikosi savo pozicijos: „Būsiu išradėjas“. Magdė gi šiaip ne taip apsisprendė: „Būsiu dailininkė“. O piešimo šią savaitę tikrai netrūko. Piešėm mat ir gegužės mėnesio kalendorius, ir ant į namus sugrįžusios kreidinės lentos, ir  stiklo dažais ant plėvelių, ir standartiškai ant popieriaus.



Magdės viščiukas

Taip pat buvo puiki proga detaliau pasiaiškinti, kuo skiriasi dailininkas nuo dizainerio. Ir pakalbėti apie restauratoriaus specialybę. Galiausiai labai smagiai vartėm jau minėtą R. Scarry knygelę, kurioje vaikai ieškojo įvairių profesijų atstovų. 


 

O į tą pačią temą ir Naujojo Testamento pradžioje skaitėme apie Juozapą dailidę – Marijos vyrą. Vaikams dailidės profesija nebuvo girdėta, taigi plečiame žodyną. 

 

Kaip bebūtų keista, ši savaitė pas mus buvo tokia labai matematiška. Liutauro galvoje kažkas vyksta, mat nuolat klausinėja manęs apie skaičius: tūkstančius, milijonus, milijardus, bando suvesti, kiek gi čia būtų, jei iš milijono atimtume šimtą, o iš šimto – milijoną... Ta proga tenka pakalbėti ir apie neigiamus skaičius, ir apie skaičiaus kėlimą laipsniu. O kaip kitaip išsisukti, kai vaikas bando išgauti atsakymą, kaip gi vadintųsi skaičius su 17 nulių..? :)


Magdė tuo tarpu gyvena paprastesniame pasaulyje. Jai labiau rūpi įsidėmėti, kiek yra trys plius trys ar šeši plius šeši. Beje, žodinius matematinius žaidimus ji labai mėgsta. Todėl dažnai juos žaidžiame važiuodami automobiliu.

  

Beje, mūsų ūkyje naujovė – turime naują gyventoją – karštą it ugnis gaidelį. Kuoduotą mišrūną. Kol kas lyg ir baugštokas vaikinas, bet apsipras greitai, man atrodo... :)


O kol nauja tvarka ūkyje nusistovės, mes tęsiame pradėtus darbus: skaitome, rašome, dainuojame seniau įrašytas daineles (kol vėl neateis įkvėpimas naujoms sukurti), smuikuojame, improvizuojame... :) Keliaujame toliau.

 Magdė vedžioja raides, besidžiaugianti tuo, kad mamytė nupirko
vitražinių („lango“, kaip kad jie vadina) dažų. :)

2019 m. balandžio 28 d., sekmadienis

34-oji savaitė. Žalia žalia kur dairais

Na ką, brangieji, nors lietaus vis dar tragiškai trūksta, gamta neištvėrė – ėmė ir pagaliau sužaliavo. Staigiai išsprogo taip laukti beržų lapai, pražydo ne tik slyvos, vyšnios ir kriaušės, bet ir ievos. Kvapai aplink – neapsakomi...




Ta proga išėjome pasivaikščioti po mišką, pasigrožėti visu tuo virsmu. Vaikų taip mėgstamos pienės taip pat pražydo, tai ir kišenės vaikų pilnos džiaugsmo, ir visos įmanomos vazelės jų žiedų... Labai jau vaikai nori mamytę pradžiuginti, puokštes dovanoja... :)


Savaitė buvo tokia šilta, kad vaikai neištvėrę maudymosi sezoną atidarė. Ir vieni ten turškėsi, ir su kaimynų berniukais, džiaugsmu dalijosi su užsukusiais į svečius Emilija, Sofija ir Matu bei nauja drauge Amaja. Net mane į kūdrą įsitempė. Pasiaukojau – vardan tų vaikiškų prisiminimų. :))

Po visų praeito mėnesio išsibalansavimų po truputį bandome grįžti į vėžes. Tad į jas pabandysiu  grįžti ir čia... :)


 

Pagaliau baigėme su vaikais skaityti Senojo Testamento istorijas. Uf. Pradėjome Naująjį testamentą. Taigi vilties tikrai yra, kad iki vasaros visai tikėtinai spėsime susidoroti su uždaviniu, kurį išsikėlėme – susipažinti su visomis Biblijos istorijomis.

Kol mama skaito, vaikai dėlioja dėliones, konstruoja lego...

 

Kiek liūdniau yra su istorija. Deja, pasibaigus istorijos kortelėms, kurių taip ir nesugebėjau pabaigti vis ruošti, baigėsi realiai ir mūsų istorijos pamokos... Ir kol kas nežinau, kaip pavyks irtis šioje sferoje toliau, nes likęs pavasaris ir vasara nusimato ganėtinai įtempti, na bet žiūrėsime. Kažką tikrai sugalvosime. :)


 

Iššūkiai charakterio formavimo srityje ir toliau išlieka aktualūs, kita vertus juntu, kad vaikai po truputį darosi sąmoningesni ir vis dažniau geba būti empatiški. Žinoma, dar tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau tos akimirkos, kai tai jiems pavyksta, yra tikrai džiugios ir sveikintinos. Ypač tai matyti Liutauro elgesyje, todėl turiu vilties, kad ir Magdės užsispyrimo protrūkiai darysis minkštesni, vedantys į dialogą, o ne į monologą.
Antram plane vyksta nuolatinė kova su tvarka. Magdės rūbai ir toliau lieka sunkiai suvaldomu reiškiniu, nes jie mėgsta migruoti po visur. Ir ko tik nebandome: ir tartis gražiuoju, ir išgyvendinti nesutvarkytus rūbus į maišą, atsiduriantį ūkiniame pastate, ir vėl tartis. Deja, kol kas niekaip su šiuo iššūkiu nesusidorojame. :) Telieka viltis, kad vieną dieną mums pavyks. :))

Na, o dabar pabandysiu susidėlioti taškus ant i visuose moksluose, kad galėtume judėti toliau. Šią savaitę bandėme grįžti į įprastines vėžes ir tęsti tai, kas pradėta...



Buvau jau minėjusi, kad Liutaurui su rašymu vis dar labai sunku. Tačiau bekalbant su Vaiko psichologijos centro guru Monika, kiek nusiraminau. Ji pažįsta Liutaurą nuo dvejų metų. Ir puikiai žino jo raidą. Pasufleravo man, kad, pvz., Valdorfo ugdymo sistemoje vaikų iki trečios (!) klasės niekas neverčia jungti rašytinių raidžių, ir dauguma vaikų iki to meto rašo spausdintinomis. Taigi kiek apsiraminau, įkvėpiau kantrybės ir... gyvenam toliau... Jungdami atsargiai po vieną raidelę, kartais kartu su mano ranka – išaugs pasitikėjimas, atsiras, manau, ir tas raidžių jungimas...



 

Su skaitymu tuo tarpu problemų kaip ir nėra: kas dieną tvarkingai skaitome. Na, tiesa, dažnai tenka pasiderėti dėl perskaitomo teksto kiekio, bet iš principo Liutaurui skaityti patinka. Matau, kaip pats jaučia savo progresą ir tuo didžiuojasi. Tam kartui vaikinas labai įsijautęs į Kiškio ir Ežiuko metų laikus“ – pasiteisina ta teorija, kad nėra neskaitančių vaikų, yra tik mėgstamos arba nemėgstamos knygos. Pastaroji nepaprastai patinka Liutaurui, todėl iš jos skaito su dideliu malonumu. 

Tuo tarpu Magdė kiek aptingo. Skaityti privengia... Spausti nenoriu, nors vis prie progos paraginu. O ir jei išsiderame, tai labai jau skūpiai sutinka keletą sakinių paskaityti. Laukiame, kol vėl merginai entuziazmo banga užeis. :) Nes ji savaip su skaitymo pasauliu, matosi, pažindinasi: jai smagiau atskirų žodžių aplinkoje ieškoti, juos savo bloknote perrašyti, man atbėgti pasidžiaugti... :)



Su matematika viskas daug sklandžiau: Liutauras paprastai mielai daro matematikos užduotis. Ir nors po pastarojo mėnesio matau, kad atsiranda užmirštų dalykų, kuriuos, atrodo, jau mokėjo, tačiau po truputį stengiamės viską atgaminti, pasikartoti, prisiminti, ir judame toliau. 


Tuo tarpu Magdei labiausiai patinka Math-U-See rinkinys, ir ji visai noriai sėda su manimi spręsti matematikos uždavinių. Kol kas dar jų užrašymo nesiimame, gal nuo rudens jau visai ir pradėsime. O tam kartui tvirtiname skaičių iki 10 sandaros žinias.



 

Toliau smuikuojame. Liutauras puikiai iriasi per pirmąją Š. Suzuki knygos dalį. Vienuolika iš aštuoniolikos šios knygos kūrinių – jau pakeliui į išmoktų kūrinių krepšelį. Iki mokslo metų pabaigos šios knygos panašu, kad nebaigs, bet jau bus gerokai pasistūmėjęs nuo rugsėjo, kuomet temokėjo vos vieną „Spindulėlį“ tesugroti. Patinka vaikinui groti. Už tai sesei – ne per labiausiai. Kita vertus, ir ji jau pradėjo mokytis antrąjį kūrinį – matytumėt, su kokiu pasididžiavimu man apie tai pranešė, grįžusi su tėveliu iš smuiko pamokos...



Su daile, jei atvirai, pas mus prasti popieriai... Liutaurui piešti praktiškai nepatinka, šį mėnesį neįkalbėjau net mėnesio kalendoriaus padaryti, su Magde gi kiek lengviau - vien jos nagų lakavimas ko vertas... Daro menus dešimtkart per dieną... :))

Didžiausias džiaugsmas – vaikiško nagų lako rinkinys, dovanotas Babytės.


 

Kai lauke – tokio grožio pavasaris, vaikams judesio nestinga. Magdė štai, žiūrėk, išbėgusi į lauką plevena savo suknelių padalkomis, šokį kuria, vienas kitą gaudo, dviračių pedalus mina... Gėris, ne kitaip. O dar jei į kokią žaidimų aikštelę užsukam, kaip kad nutiko pirmadienį, iš viso smagu.


Pavargus gi labai smagu tiesiog prisėsti, višteles palesinti... :)


O kad nepaliaujamai artėja vasara, gali suprasti iš pirmųjų pasirodžiusių oro balionų danguje. Jau gerai pažįstame jų garsą, kuomet atidaromos dujų sklendės balionui pašildyti... Todėl vos tai nugirdę tuoj bėgame žiūrėti, kur gi čia tie gražuoliai sklendžia... :)


Žodžiu, grįžtame po truputį į vėžes ir tikimės, kad vadžių nepaleisime ir toliau. ;) Likite eteryje!