2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

30-oji savaitė. Karantinas – pliusai ar minusai?..

Kol mokyklos oficialiai atostogavo, mes savo laivo nestabdėme ir po truputį yrėmės pirmyn. Kol dar visi masiškai nebuvo spėję suplūsti į virtualią erdvę, mes lindome apsiuostyti ir apsidairyti. Nes patirtis kalba už save – ką gali padaryti šiandien, nedaryk rytoj. Todėl iš karto čiumpame šviežiausias aktualijas: tarpgalaktinį gidą po koronavirusus. Čiupkite ir jūs! O gal dar nematėte ir Meškiuko bibliotekos sulankstomos knygelės?..


Kada dar, jei ne dabar tiek daug galime sužinoti apie tuos visokius baubus, virusais vadinamus! Ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera...


 

Džiaugiamės iš tiesų ne tik galybe naujų išlindusių į dienos šviesą resursų, bet dar ir tuo, kad nesame uždaryti kur nors tarp daugiabučio sienų. Gyvenant kaime karantinas ne taip jau aštriai ir juntamas. Juk tavo džiaugsmui – visos pievos ir upeliai, miškai ir juose paliktos šiukšlės... O taip! Paėmėme iš savo draugų pavyzdį ir vieną dieną nešini šiukšlių maišais iškeliavome į mišką rinkti šiukšlių. Ėhėhė! Ir ko tik mes, brangieji, neradome! Čia buvo ir senų televizorių detalių, ir savo gyvenimą seniai baigusių žaislų liekanų, ir pėdkelnių, ir netgi kažkada buvusių kieno tai augintinių palaikų, susuktų į kitą šiukšlių maišą. Jei šiaip tokie radiniai kelia pasipiltinimą, tai karantino metu visa tai tampa savotiška atrakcija ir galimybe į viską pasižiūrėti kiek kitaip. Na argi nesmagu rasti seną apsamanojusį batą? Arba į paveikslo rėmus taikančią seno televizoriaus karkaso dalį?.. Saulutė smagiai švietė, ir vaikai vienas per kitą krykštavo, radę vis ką nors naujo...


 Trofėjai...

O čia – vieta, pro kurią pasivaikščiodami dažnai praeidavome, bet niekada neturėjome galimybės sutvarkyti... Vaizdas prieš ir po...


Galėsime dabar džiaugtis kaskart praeidami pro šalį... :)

Ne mažiau pavykęs mūsų savaitės projektas – taip vadinamas geokešingas su kaimynų šeima. Gyvena jie už gero kilometro nuo mūsų, taip pat šiaudų-molio namelyje. Ūla ir Upė – dvi sesės, su kuriomis ne karantino metu smagu susitikti. Dabar gi, deja, reikia ieškoti kitų galimybių palaikyti ryšį, todėl sumąsčiau, kad vaikams būtų smagu išbandyti kitokias bendravimo formas.

O vyko viskas taip: susiradome nedidelį konteinerį, pridėjome į jį įvairiausių smukmenėlių mergaitėms ir paslėpėme po pernykščiais lapais. Tomet nusiuntėme tos vietos koordinates. Jei nežinote, kaip tai padaryti, pasidomėkite kad ir čia arba tiesiog intuityviai su bet kuria išmaniąja telefono žemėlapių programėle susiraskite tašką, kuriame esate, ir išsisaugokite jo koordinates.

Lobis paliktas, koordinatės nusiųstos, važiuojam atgal namo.

Merginos ilgai nelaukę suskubo ieškoti lobio ir, pasak jų mamos, buvo iki ausų laimingos jį radusios! О po kelių dienų suruošė atsaką ir mums. Skubėjome tada jau mes ieškoti. Buvo labai smalsu, kas gi mūsų laukia. O laimikis iš tiesų pranoko visus lūkesčius, nes mūsų laukė šiltutėlis šviežutėlis naminis pyragas... Tirpte sutirpo jis mūsų burnose. 



Kaimynė pajuokavo, kad vakariene mus aprūpino. Gerai, gerai – tai pametėjo mums kitos savaitės idėją, kuomet šias paieškas planuojame pratęsti... :)

Mes patys tokių skanių pyragų nemokame kepti, tad užsimanę saldumynų viduryje savaitės kepėmės paprastus imbierinius sausainėlius... :)


Visus skanėstus galėjome užsigerti ne tik kaimišku pienu, bet ir vis po truputį iš beržų besisunkiančia sula, kuri vėl spustelėjus šaltukui virto... varvekliais... :)



 

Tokiu metu gyventi gamtoje – didžiulė laimė. Kuomet nereikia dėtis jokių kaukių, norint išeiti į kiemą. Ne tik sula ir saule pasidžiaugti gali, bet ir katino Kipso bei vištelių draugija. Vos pakaitinus saulutei, o termometro stulpeliui netikėtai šoktelėjus virš 15ºC, vaikai iš karto sureagavo. Numetė šalin šiltus rūbus ir tuoj bėgo pasipildyti D vitamino atsargų...


Deja, šiluma ne tik mus vilioja į lauką... Lapės veda jauniklius, ieško grobio, ir juo šią savaitę vėl tampa viena mūsų vištelė... Parodytų tai lapei vaikai, iš kur kojos dygsta, jei tik užtaikytų tą nelabąją... Kaži, – ar kankorėžiai būtų tinkamas ginklas rudajai atbaidyti?..


Kai vėl pasisuka šiaurės vėjas, tuoj lendam atgal į šiltus namus, kur toliau darbuojamės...


  

Mokytoja Liutaurui pridėjo į EMA pratybas gausybę užduočių, tad naudojamės proga ir bandome prisijaukinti elektroninę erdvę. Liutauras, iki šiol nespausdinęs tekstų klaviatūra, nervinasi, kai užtrunka ieškoti vienos ar kitos raidės, kai klaviatūra automatiškai išmeta ne tas raides, kurios tuo metu riekalingos, ar kuomet vieną dieną prisijaukinęs planšetės klaviatūrą, kitą dieną atranda, kad kompiuteryje ji kiek kitokia. Tačiau, kaip ten sakoma, bloga patirtis – taip pat patirtis?.. :)



Tokiu būdu išėjo natūrali pauzė nuo dalies rašytinių užduočių, nuo kurių Liutaurui taip norėjosi pailsėti...


Elektroninė erdvė mus šią savaitę nuviliojo dar į vieną ganyklą – draugai sugundė išbandyti Olympio konkursą. Ir nors iš dalies abejojau, turėdama omenyje Liutauro perfekcionizmą, surizikavau. Tiesa, Liutauras sutiko dalyvauti su viena sąlyga – kad užduotis jam skaitysiu aš. Tebūnie toks kompromisas – užduotis skaitau aš, bet visa kita sprendžia jis. Pradėjome nuo matematikos. Ir nors net man kai kurios užduočių formuluotės atrodė suktos, vis tik Liutauras su jomis pakankamai neblogai susidorojo. Surinko 80 proc. Po tokios „nesėkmės“, kaip kad atrodė Liutaurui (nes gi tikėjosi vaikinas visų 100 proc.), nežinojau, ar sutiks išbandyti jėgas ir kitose kategorijose. Čia į pagalbą atėjo Magdė, pasakiusi, kad ir ji nori dalyvauti. Pradėjome taip pat nuo matematikos. Kažkaip labiausiai mes su ja mėgstame draugauti... Kadangi jai, kaip priešmokyklinukei, jos lygio užduočių nebuvo, pabandėme taikyti į pirmos klasės kategoriją. Uždavinių iš tiesų buvo sudėtingesnių (ypač koją kišo sudėtingi logikos uždaviniai), bet atkaklioji šešiametė vis tiek tęsė kovą ir surinko 64 proc. taškų. Negana to, pagauta azarto pareiškė, kad nori dar. Taip mes ėmėmės lietuvių kalbos. Nors per daug su Magde šiais metais nesimokėme kalbos/gramtikos subtilybių, mergina vis gi sugebėjo pranokti net ir mano lūkesčius, surinkusi 88 proc. balų. Per petį stebėjęs brolis pareiškė, kad čia nėra ką veikti, ir pats ėmėsi iniciatyvos įrodyti, kad jis gali ne prasčiau. Ir ką jūs manote?.. Ir įrodė. Surinko 94 proc. taškų. Tiesa, rezultatas toks sąlyginis, nes pusė užduočių čia buvo tokios pačios kaip ir pas Magdę, tad galima sakyti, kad jis jau buvo susipažinęs su dalimi užduočių, kuomet jas skaičiau Magdei.
Kai jau šios dvi kategorijos buvo įveiktos, nesunku buvo išbandyti jėgas ir pasaulio pažinimo (Magdės surinko 92 proc., Liutauras nedalyvavo) bei informacinių technologijų (Magdės rezutlatas – 82, Liutauro – 94 proc.) užduotyse. 

Ir nors šie skaičiai – iš dalies ir mano nuopelnas, nes užduotis vaikams skaičiau aš, tačiau visi labai džiaugiamės, kad išbandėme jėgas, pamatėme, kur kam kas sunkiau sekasi ir kur dar reikia pasitempti, kur labiau susikaupti.

Tiek iš mūsų dramblio kaulo bokšto šįsyk. Ką spėjome užfiksuoti, galite pamatyti šiame video filmuke:

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

29-oji savaitė. Kai paspaudžiamas stop mygtukas

Kovo 16-ąją visa Lietuva atsibudo visai kitokia. Šalyje įvestas karantinas darė savo: neliko įprasto ritmo, neliko būrelių, LRT pakeitė programų tinklelį ir pasiūlė vaikams „Įdomiąsias pamokas“, internete tarsi iš gausybės rago pasipylė įvairiausių virtualių turų po pasaulio muziejus, parodas, koncertų sales. Tada beliko stvertis už galvos ir atsirinkti, ką gi dabar daryti...

Kuomet gyveni kaime, gyvenimas per daug nepakinta. Bent jau pradžioje. Tau virš galvos netriukšmauja namuose likti priversti kaimynai, o išėjęs į lauką gali drąsiai siusti, nebijodamas, kad ką nors užkrėsi (jei esi pasyvus viruso nešiotojas) ar būsi apkrėstas. Beržai ir toliau tekina savo gaivią sulą, vištelės toliau deda pusryčiams kiaušinius, prijaukintas katinas ir toliau miauksi prie durų, kaulydamas pieno. Vaikai ir toliau siunta vienas su kitu, ir toliau pešasi bei vėl bičiuliaujasi. Gamta bunda, nepaisydama nei karantino, nei politinių peripetijų. 


Gal tik lėktuvų mažiau skraido virš galvos. Ir į miestą tenka išvažiuoti rečiau. Tačiau tokiems introvertams kaip mes – pats tas. Pabendravus intensyviai kokiame Skaipe, jau, žiūrėk, norisi sulįsti į save ir nuo visko dar labiau atsiriboti... :)


Tačiau nereaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje, negali. Ta proga suskumbu užsisakyti 2008 metais sukurtą strateginį žaidimą „Pandemic“, ne sykį pelniusį apdovanojimus už geriausią stalo žaidimą šeimai. Keliavo jis iki mūsų visą savaitę – teko dėkoti kurjeriui, kad nepailsta dirbti šį darbą, kurio apsukos neabejotinai išaugo...
Deja, bijau, kad šio žaidimo lietuvių kalba artimiausiu metu pirkti niekur neberasite. Jei savaitės pradžioje dar buvo keli pasirinkimai, dabar matau, kad visur jau jis išparduotas... Tačiau jei turite planšetę, galite bandyti atsisiųsti elektroninę šio žaidimo versiją, kuri, tikiu, bus ne mažiau edukacinė nei popierinė. Na, tiesa, nebent koją pakiš anglų kalba. Bet bandyti galite. Žaidimo taisyklės kiek sudėtingos, bet peržiūrėjus youtube keletą apžvalgų, esmė kaip ir pasirodo aiški. Man labiausiai patiko ši apžvalga rusų k. Anglų kalba, deja, neradau nieko geresnio, bet geriau paieškojus gal ir rastumėte.

Taigi. Savaitės pabaigoje žaidimą išbandėme. Buvau girdėjusi atsiliepimų, kad mažesniems vaikams gali būti nuobodu laukti savo ėjimo eilės, todėl stengėmės kiek įmanoma labiau įtraukti vaikus į bendrų strategijų kūrimą, ligos kubelių kilnojimą, miestų pavadinimų skaitymą ir miestų paiešką. Magdei ir man labai patiko, berniukai buvo kiek santūresni. Nors Liutauras žaidimo metu aktyviai dalyvavo ir tikrai buvo įsitraukęs į procesą, vėliau pripažino, kad žaisdamas labai pavargo, buvo per daug įtampos ir per daug galvojimo. Na, nereikia visko tikėtis iš pirmo karto.

Smagiausia šio žaidimo dalis, kad jis yra komandinis – arba visi pralošia prieš virusą, arba jį visai nugali ir laimi. Mes, deja, partiją pralošėme. Tiesa, visai nedaug mums buvo likę iki pergalės. Tačiau baigėsi kaladėje kortos, kas reiškė, kad pandemijos sustabdyti nespėjome. Bandysime kada kitą kartą :)


Na, o prieš savaitgalį, kuomet lošėme šį žaidimą, buvo ir kitų veiklų iki kaklo. Pasinaudojusi proga, paskelbiau vaikams atostogas nuo mokslų ir aš. Jų reikėjo ne tiek vaikams, kiek man. Gausybės informacijos liūne reikėjo daug ką susižiūrėti, juo labiau, kad kiti darbai ir namo statybos nesustojo. Todėl visai džiaugiausi, kad per LRT buvo transliuojamos „Įdomiosios pamokos“ – šiokia tokia pramoga mums, kurie tradicinio tv neturi ir nežiūri. Buvo pretekstas įsijungti ir pažiūrėti. Vaikai „užsikabino“. Ir nors ne šimtu procentų ten jiems viskas tiko/patiko, bet dainelę apie rankų plovimą tai jau tikrai „pasigavo“. Dar ir eksperimentus su šaltu azotu prilipę prie kompiuterio ekrano žiūrėjo ir labai troško kaskart viktoriną laimėti. Vieną dieną visai iki finišo kartu nuėjome, bet paskutinis klausimas koją pakišo. Taigi, kaip suprantate, azartas irgi buvo pakurstytas.


Daug kalbama, kaip suprantu, apie socializacijos trūkumą šiomis dienomis. Gaila vaikų, kurie neturi brolių ar seserų – jiems iš tiesų turėtų būti sunku išgyventi šį karantino periodą. Maniškiai kol kas nesiskundžia – duodasi abu iki ausų. Bandė kartą su draugu Skaipe susitikti, tačiau nelabai fantazija nešė, ką su visu tuo daryti, todėl visas tarpusavio bendravimas buvo kažkoks keistas šou su dar keistesniais savotiško vaikiško humoro elementais. Kartoti poreikio neiškilo. 


Užtat įdomi patirtis buvo su smuiko pamokomis, kurias mokytoja vedė per Skaipą. Magdei patiko. Ji teigė, kad jai smagu, kuomet mokytoja netaiso jos kreivai pastatyų pirštų. :D Liutaurui buvo sunkiau – Skaipui transliojant garsą tik viena kryptimi, kartais yra sudėtinga pakartoti, ką mokytoja liepia, ypač jei tai – naujas kūrinys, kurį reikia išmokti. Tad patirtis įdomi ir tobulintina...


Na, o be viso to – gyvenimas tiesiog ėjo kaip ėjęs. Vaikai dūko lauke, žiūrėjo filmus, žaidė žaidimus, laukdami šiltesnių orų... Gailimės tik, kad nespėjome Liutaurui didėlesnio dviračio laiku nupirkti. Tai gaus dabar su išaugtu dar kurį laiką važinėtis...

Vienas mėgstamiausių žaidimų pastaruoju metu – Carcassone

 Pamiškėje esančią pelkę šaltukas vėl padengė ledu... Jį sudaužyti – darbas būtinas... :)

Magdės rankdarbiai 

Pasivaikščiojimai po mišką

O čia tai, kas pateko į video kadrą :)


2020 m. kovo 21 d., šeštadienis

27-28-oji savaitės. Prieš sustojant pasauliui

Mano įrašas kiek vėluoja, bet negalėdama praleisti to, kas buvo, vis tik sėdu fiksuoti, kad kada nors, atsukus laiką, būtų įdomu prisiminti. Tai buvo tos dvi savaitės, kuomet pasaulis dar gyveno savu ritmu, dar vis kiek atsargiai stebėdamas, kas vyksta Azijoje, prasideda Italijoje ir ateina į Lietuvą... Tačiau viskas dar vyko lyg ir tuo pačiu ritmu: vaikai mokėsi, važinėjo į būrelius, dar net ir kovo 11-ąją žingsniavo Gedimino prospektu. 


Tiesa, mes į miestą išlįsti nebeišdrįsome. Nei per vykusią Kaziuko mugę, nei kovo 11-ąją. Mums, kaip introvertų šeimynėlei, pasirodė priimtiniau stebėti viską per tv, laikantis saugaus atstumo nuo pasyvių galimų virusio nešiotojų. O štai likę namuose galėjome sau leisti ką tinkami.

 

Vaikai kartais ne visai noriai, bet visgi tęsė projektą apie Baltijos šalis. Pasidarėme viršelį, užpildėme informaciją apie kitas tris Lietuvos kaimynes: Lenkiją, Baltarusiją ir Rusiją. Baltarusijos vėliava tapo šiokiu tokiu iššūkiu, bet drauge įveikėm ir ją...

 Šviesos lenta – nuostabus daiktas, itin mėgstamas ne tik mano pačios, bet ir vaikų.


Čia buvo vietos ir E. Masytės dainai apie Laisvę, ir „Misija – Sibiras“ laidoms, ir pokalbiams apie šiandieninę ir ankstesnę Lietuvą...





Rašymą įtraukėme į mėnesio temą – domėjomės senaisiais Lietuvos pinigais. Liutauras labai nenoriai pats kurpė pasakojimus, todėl gavo perrašinėti tekstus šia tema. Magdė tuo tarpu, baigusi pirmąjį savo rašymo sąsiuvinį, ėmėsi antrosios jo dalies. 





Visgi daug entuziasingiau vaikai norėjo šįkart išmokti rašyti kirilica. Paįvairinimui buvo labai smagu...



Rašinėjo vienas kitam visokias žinutes ir smaginosi, kuomet išeidavo parašyti tai, ko kitas negali perskaityti... :)




Anglų kalbos ir toliau mokėmės padedami ReadingEggs programėlės, nors nujaučiu, kad ilgai su ja vaikai netemps – kuomet kartojasi tas pats per tą patį, darosi kiek nuobodu. Motyvacija krenta, viskas darosi nuspėjama ir visai be intrigos... Todėl galvoju, kad tas nemokamas mėnuo pabandymui tuo ir apsiribos...





Įsivaizduojate? Mėnuo įpusėjo, o mes tik dabar prisėdome prie kovo mėnesio kalendorių. Visgi tradicija yra tradicija, ir taisome padėtį... :) Vaikai užsimano po visko patys nufotografuoti savo darbus – kopijuodami mane, kuomet bandau komponuoti savo darbus, į kadrą įtraukdama ir priemones, kuriomis jie buvo atlikti. Taigi prašome įvertinti.

Magdė tęsia savo katinų seriją... 

Liutauras – neatsitraukia nuo Lamborghini automobilių...
Ir dar prideda savo „braižą“ – pavingiavimus po mėnesio pavadinimu...



Su matematika, kaip ir su kitais akademiniais dalykais, judam savu ritmu, keliaudami per pratybas. Magdei pirmos klasės pabaigos užduotys vietomis, matau, jau yra kiek per sunkios... Tad per daug neforsuojame. Diagramos mano šešiametei dar kiek per sudėtingas reikalas. Visgi norėdama likti pažangia mokine, mergina bando įveikti ir jas. Tik nežinia, kiek jų toje galvelėje lieka... Žiūrėsime, kaip kitąmet jai norėsis su matematika draugauti... O dabar tiesiog stengiamės išlaikyti nusistovėjusį ritmą ir daryti tiek, kiek jai patinka.


Liutauras tuo tarpu įžengė į antros klasės medžiagos kartojimą. Daugyba ir dalyba iš 5 baigėsi, dabar mūsų laukia lengvesnioji dalis – įvairūs matai, geometrija, su laikrodžiu susiję užduotys. Na ir, kas be ko, sudėties ir atimties kartojimas.





Ar žinote, kad muzika yra stipriai susijusi su matematika? Taip taip, čia be matematikos niekaip – nejučia užkabiname (tik to dar neįvardijame) trupmenas – pusinę, ketvirtinę, aštuntinę ir šešioliktinę natas. O pasitelkę matematines priemones, aiškinamės, kaip atitinkamos trukmės natos susiję su pauzėmis... Taip eksperimentuodami po truputį iriamės į priekį.





Įvairių ekspreimentų iš tiesų šią savaitę netrūko. Kadangi uždarius bibliotekas pas mus liko ketinta grąžinti smagių bandymų knyga, sėmėmės idėjų pirmiausiai iš jos.


Bandėme slaptąjį raštą su citrina (sunkiai mums sekėsi), stebėjome vandens slėgio įtakojamas vandens čiurkšles, galiausiai vaikai eksperimentavo su visu kuo, kas tik jiems šovė į galvą...



Magdė, kurios gyvenimas vis dar neatsiejamas nuo galybės persirengimų per dieną vis kitais rūbais, jų ir aksesuarų derinimo, sugalvojo paeksperimentuoti flomasteriais. Kolekcija buvo pavadinta „slaimine“ (nuo angl. „slime“). Deja, per kraustymusis nesu dar atradusi, kur padėjau tekstilei skirtus flomasterius, tai tenka tenkintis tuo, kas yra.





Na ir, žinoma, šylant orams vaikai vis daugiau laiko praleidžia lauke... Juk čia tiek smagumo: ir laužas, ir dviračiai, ir supynės, ir paprasti pasivaikščiojimai po apylinkes...



O gryno oro prisikvėpavus, beržų sulos atsigėrus, seni, užmiršti žaidimai namie vėl eina į trasą...

Pasakų kūrimas pasitelkus veltinio lentą... 

Eksperimentiniai žaidimai su senomis mašinėlėmis ir kurį laiką buvusiu užmirštu Lego Duplo 

Laikas Lego iššūkiui – konstruojame užmerktomis akimis,
tik iš vienos spalvos kaladėlių arba iš tam tikro skaičiaus detalių... :)


Galiausiai daug smagumo atneša Džanga bokšto statymas ir griovimas...
Pageidautina – su naujomis taisyklėmis, pasitelkiant mašinėles ar kitus papildomus elementus...

Aplinkui vyksta visko daug. Vaikai žaidžia, eksperimentuoja, mokosi... Didžiausia bėda ta, kad aš jau visko nebespėju sugaudyti ir užfiksuoti – įvairūs rūpesčiai ima viršų, ir daug kas tiesiog praslysta pro akis... Tai suprantu tada, kuomet, montuodama poros savaičių video apžvalgą, telefone randu labai ribotą kiekį filmuotos medžiagos... Tad leidžiame perfekcionizmo kartelę žemyn ir tiesiog džiaugiamės tuo, ką turime. :)