2017 m. spalio 29 d., sekmadienis

Planavimas – bandau prisijaukinti šį žodį...

Planavimas... Žodis, kuris mano žodyne ir gyvenime laaabai sunkiai skinasi kelią į šviesą... Pamenu, kad kiek vaikystėje bebandžius esu laikytis kažkokių tai dienotvarkių, planų, tai žlugdavo maždaug po savaitės... Kita vertus, kai apie tai galvoju, gyvenime viskas nori nenori ima spręstis – ateina į jį tam tikri žmonės, po ranka atsiranda tam tikros knygos, ir, žiūrėk, tu jau suki tuo keliu, koks nepramintas jis beatrodytų... Tai štai taip ir aš – tai netikėtai kieno tai parekomenduotame video reportaže (kurį ėmei žiūrėti visai ne dėl to, o dėl molio-šiaudų namo) išgirsti moterį, kalbančią apie iš vaikystės atsinešamus blokus, kurie trukdo mums iš naujo pažvelgti į savo gyvenimo situacijas, tai, žiūrėk, lyg tyčia čia ir dabar galinga Homeschooling'o konferencija praūžia, tai draugė ima ir atsiunčia šūsnį elektroninių knygų, kuriose turtų turtai apie tą patį planavimą... Belieka atsispausdinti svarbiausias, susirišti ir leistis į kelionę...


Nori nenori – kai Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą, kaip sakoma...

Žodžiu, pastarąjį mėnesį mano galvoje, namuose ir visuose kitose kertėse bandė įsikurti planavimas. Iš pradžių tikrai nežinojau, ko imtis, tai pradėjau nuo baldų perstumdymo. Jums taip nebūna? Kažkur girdėjau, kad labai padeda išjudinti mintims. :) Tai va, perstumdžius baldus, ėmiausi smulkesnių dalykų. O jų buvo tiek daug, kad pradžioj nežinojau, nuo kurio galo viską pradėti. Daiktų daug, jie visi skirtingi, beliko tiesiog imti ir ant popieriaus išguldyti, ką turiu ir ko iš tų daiktų noriu: mano užrašai, parankinės knygos, knygos, skirtos vaikų mokymui, vaikų pratybos, įvairios mokymosi priemonės, popieriai, spalvinimo ir lipdukų knygelės, bibliotekos knygos ir t. t. ir pan... Kai jau atrodė, kad neįmanoma sugaudyti galų, pradėjau nuo svarbiausio – įvertinau tai, ką turiu (stalčiai, lentynos, knygų komoda, ofisinės lentynėlės) ir kokiems daiktams kur būtų patogiausia (ar stalčiuose, ar lentynose, o gal kitame kambaryje?..) Ir, nepatikėsite – viskas kažkaip natūraliai ir susidėliojo. Ir – mano didžiai nuostabai – tilpo. :) Netgi ta gausybė pratybų medžiagos Liutaurui ir Magdei sutilpo į jiems asmeniškai išskirtus stalčiukus. O ir buvo labai sveika atskirti jas vienas nuo kitų, nes kai buvo krūvoj, blaškiausi ir aš, ir vaikai...


Kitas labai man svarbus žingsnis buvo išskirti lentynėles, skirtas mano pačios užrašams bei medžiagai, susijusiai su konkrečiais mokomais dalykais – kad visada po ranka būtų ne vienoj krūvoj, kurioje viskas susimakaluoja, bet atskirai, tvarkingai ir organizuotai (vis klausiu savęs, ar ilgam, bet viltis juk turi būti, ar ne? :)


Taigi, kai jau ir tai buvo įveikta, netgi įsigijau Eglės patarimu lankstų segtuvą ir susikaišiojau ten visus reikalingus man planus. Labai neblogi man pasirodė segtuvai permatomais viršeliais – tuomet jų net atvertinėt nereikia, norint užmesti greitai akį į savaitės planą.


Atrodo, kaip ir nieko ypatingo, tiesa? Tikrai taip – nes sunkiausia dalis prasideda dabar – visų tų planų laikymasis... :) 

2017 m. spalio 24 d., antradienis

Pabendraukime

Jau. Jau beveik... Beveik baigiu apsikuopti po vasaros persikraustymo namus, nors skalbinių krepšio dugno vis dar nepavyksta pasiekti – kai kurie po vasaros iš sodybos atvežti objektai iki šiol laukia savo eilės skalbyklėje, o paskui jau ir ant džiovyklės. Kaip ten bebūtų, progresas yra, ir prošvaisčių mano padangėje jau matyti. Kurią dieną galbūt papasakosiu, kaip įveikiau sunkiausią užduotį – erdvės ir visų mokymosi reikmenų perorganizavimą, na, o šiandien noriu pasidžiaugti, kad po šiokios tokios pertraukos vėl bandome atgaivinti mūsų kassavaitinius vaikų-mamų susibėgimus. Nes gi kaip ten tas gajus mokymosi šeimoje sterotipas, kad tokie vaikai nebendrauja, bendrauti nemoka, ir, o dangau, kaip jie iš viso šiame pasaulyje sugebės adaptuotis?..

Žodžiu, tarp muzikos pamokų, laboratorijos žaidimų ir kitų panašių pavienių susiėjimų apsižiūrėjom, kad nebeištaikom net su draugais kada susitikti. Todėl praeitą savaitę net Laboratoriją paaukojom, idant galėtume su Sandra ir Egle ir mūsų visų vaikais gražią saulėtą dieną pasidžiaugti Žaliaisiais ežerais, šauniai kartu praleisti laiką.

Gera buvo pailsėti ir užkąsti prisėdus prieš saulutę...

Grįžtant mažos kojelės vėl pavargo, tai atokvėpį kartojom.

Tikri menininkai (aplodismentai Emilijai. O gal mamai Eglei?),
pasirodo, nuolat nešiojasi su savimi kreideles.
Ir savo pašaukimu ima, užkrečia kitus...
Kas žmones, kas mašinas, kas namus, kas cunamio bangas piešė...

Kompanija taip seniai į krūvą susiėjusi buvo, kad mielai su Sandros ketveriuke dar ir kitą dieną susibėgom, gerą pusdienį praleidom. Bendravimo dozę dar padidinom šeštadienį prisijungę prie poros mamų suorganizuotos „Atviro žaidimų kiemo“ popietės Užupyje, kur ne mažiau jaukiai ir naudingai pasibuvom. Liutauras prisiminė laužo kūrimo ir dešrelių kepimo džiaugsmus, Magdė (nepatikėsite) išmoko šaudyti iš lanko. Ir ne tik išmoko, bet net valgyt nenorėjo eit – taip rūpėjo merginai įvaldyti šį naują instrumentą... Žodžiu, jei teko matyti filmuką „Karališka drąsa“, suprasite, ką turiu omeny... Reikalas rimtas. Nes juk kiekvienai save gerbiančiai princesei šaudymo iš lanko įgūdžiai gyvenime labai reikalingi... Liutauras, ilgokai stebėjęs sesę, galiausiai irgi bandė prisijaukinti lanką – net teko pažadėti, kad ir jam artimiausiu metu tokį pagaminsime. Nes juk kokia vaikystė be lanko ir strėlių, tiesa?..

Liutauro teritorija. Svarbu, kad lauže nuolat būtų kuro...

Išalkusiujų ir sužvarbusių gauja...

Jaunoji lankininkė

 Geras pavyzdys užkrečiamas.

Tiek trumpai – kad žinotumėte, jog niekur nedingome. Visą praeitą savaitę vyko visapusiškai galinga Mokymosi šeimoje konferencija, tad daug visko pasisėmiau iki išnaktų klausydama ilgamečių vaikus mokiusių krikščionių tėvų įžvalgų (apie tai, kaip mokosi berniukai, apie (ne)tvarką namuose, kuomet juose mokosi vaikai, apie vadovėlių ir pratybų ribotumą ir kt.). Gal irgi, jei rankos pasieks, kai kuo pasidalinsiu ateity. O tam kartui – iki pasimatymo! ;)

2017 m. spalio 13 d., penktadienis

Zylutė

Vieną dieną atvykę į sodybą palei langą radome... nugaišusią zylutę. Vargšiukė, įskridusi pro kol kas neįstatytas namo duris, matomai, tiek daužėsi į stiklą, kad nebeatlaikė... 


Vaikai su didžiuliu susidomėjimu visaip kaip tą zylutę dar globojo – Magdė, nekreipdama dėmesio į tai, kad paukštelis nebegyvas, visą dieną įsivaizdavo, kad zylutė tiesiog miega – guldė ją į lovelę, vežiojo vežimėlyje, rūpestingai ją klostė ir net nemanė su ja skirtis.


Liutaurą, kaip labiau linkusį į tyrinėjimus, domino kiti dalykai – sparnai, plunksnos, jų spalva, kvapas, kas yra po plunksnom ir pan...


Kitądien planavome palaidoti zylutę, tačiau beskubėdami pamiršome ją namuose, tad tik dviem dienom praėjus ėmėmės šio darbo. Per porą dienų zylutės kūnas buvo pradėjęs gesti – po truputį ėmė kristi plunksnos, atsirado nemalonus kvapas. Vaikams buvo puiki pamoka apie gyvybę ir jos nebuvimą, apie audinių irimą ir gyvybinių funkcijų pasikeitimą.
Esame jau anksčiau žiūrėję filmą apie tai, kaip yra žmogaus kūnas, tad vaikai susiejo šias temas – buvo įdomu girdėti jų klausimus apie tai, ar ir su zylutės kūnu nutiks tas pats, kaip ir su tais mirusių žmonių kūnais.

Na, o čia trumpas filmukas apie žmogaus kūno irimą – gal to neįsivaizdavote ir jūs. :) Kadangi mums, kaip išgelbėtiems krikščionims, kūno mirties tema yra natūrali, nevengiame apie tai kalbėti su vaikais. Nes kūnas – tik laikinas mūsų apdangalas, skirtas šiam mūsų žemiškas gyvenimui, po kurio gausime kitą, amžiną kūną. 

2017 m. spalio 8 d., sekmadienis

Žaidimai su raidėmis

Bandome mokytis mažųjų raidžių. Tiek su Liutauru, tiek ir su Magde. Tam mums labai tiko K. Jakubėno knygelėje „Abėcėlė“ ant kietesnio popieriaus atspausdintas raidynas, kurį įlaminavau ir supjausčiau. Kadangi skirtingų raidžių yra ne po vieną, jos labai tinka įvairioms veikloms – ir raidžių dėliojimui, ir skaitymui, ir, kaip šiuo atveju – mažųjų-didžiųjų raidžių ieškojimui.

Taigi pradžioje padariau tik tam skirtą lapą (dalinuosi, naudokitės į sveikatą, jei tinka).


Na, o tada prasidėjo mūsų žaidimai. Ekspromtu sekiau pasaką apie klusnias ir neklusnias raides. Klusnios tai tos, kurios tiesiog ėmė ir pasidarė mažesnės, bet lygiai tokios pat, kaip jų „tėvai“: c, č, o, s, š, u, ū, v, z, ž. Buvo tokių, kurios irgi buvo pakankamai klusnios, tik norėjo bent šiuo tuo išsiskirti, pvz., įsigyti kokią nors garbanėlę, kaip kad padarė f, y ir t. buvo tokių, kurios labai mėgo žiūrėti į veidrodį, todėl „apsisukę“ į kitą pusę: d ir g. O buvo tokių, kurios buvo ne tokios paklusnios, ir norėjo būti visai nepanašios į savo tėvus: a, e, ė, tokių, kurios pasitrumpino savo galūnėles: k, r, tokių, kurioms nepatiko kampuotas jų tėvų būdas: m, n...
Paskui skaičiavom, kokių raidžių daugiau: klusnių ar neklusnių. Pasirodo, klusnių buvo daugiau... :) Тuo pačiu, kaip suprantate, ir matematinius įgūdžius tobulinom...







2017 m. spalio 7 d., šeštadienis

Planetos

Galvodama apie tai, kad visi šiais laikais tik ir kalba apie kritinį mąstymą, kurį turėtume ugdyti vaikuose, dažnai sukioju mintis apie tai, kad realiai vaikams pateikdami vieną kokią nors teoriją (gr. theōria – požiūris, paremtas stebėjimo faktais, tyrimas) už gryną pinigą, mes kaip ir automatiškai juos apribojame tvirtindami, kad yra tik taip ir ne kitaip... O ne paslaptis juk, kad tos teorijos, paremtos tyrinėjimais, nuolatos kinta, ir mokslo „faktai“ yra nuolat perrašinėjami. Štai kad ir banalus pavyzdys su Plutonu, kurią mokykloj besimokydami mes tvirtai priskirdavom prie Saulės sistemos planetų. O štai dabar, atsiradus vėlesniems tyrinėjimams, žiūrėk, jis nebeidentifikuojamas kaip planeta, o greičiau kaip nykštukinė planeta... 

Žodžiu, nutariau, kad vaikai te patys mąsto, stebi, kelia klausimus ir aiškinasi... Bibliškai visas planetų modelis yra geocentriškas (Dievui Žemė ir žmogus – Jo plano centre), pasaulietiškai – heliocentriškas (Žemė – tik viena iš milijonų kitų, viskas sukasi apie įvairiose kultūrose garbinamą Saulę). Kodėl Venera yra karštesnė už Merkurijų, jei ji toliau nuo Saulės (heliocentrinio modelio atžvilgiu) – ar dėl to, kad jos sandara kitokia, ar dėl to, kad galbūt ji, o ne Merkurijus yra arčiausiai Saulės?.. Žodžiu, te mąsto patys...


O tam kartui – dainelė, tinkanti bet kuriam požiūriui. ;)


Yra žemė ir septynios planetos, 
keliaujančios dangumi:
Merkurijus, Venera, Marsas ir Jupiteris, 
Saturnas, Uranas ir Neptūnas.

Merkurijus pats mažiausias,
Venera – karščiausia ir šviesiausia.
Marse daugiausia kanjonų ir vulkanų,
Jupiteris didžiausia planeta – ji iš dujų.

Saturnas pasipuošęs žiedu ledo ir dulkių,
Uranas pasivertęs šonu – kaip kamuolys rieda,
Na, o Neptūnas – mėlynas ir šaltas, 
Daug audrų jame, bet ar dėl to jis kaltas..?

O tiems, kas mėgsta natas į pilną komplektą, prašau:




2017 m. spalio 6 d., penktadienis

Pasaulio šalys

Trumpai ir aiškiai apie keturias pasaulio šalis. :) Seniai jau vasarą kažkada mokėmės, bet nebuvo niekaip progos įrašyti... :)


Rytuose saulė pakyla,
Pietuose būna vidurdienį.
Vakaruose tyliai leidžiasi,
Šiaurėje naktį praleidžia.

Keturios visos pasaulio šalys
Į skirtingas puses žiūri –
Rytai, pietūs, vakarai ir šiaurė
Padeda kryptį nustatyti pasaulyje.

2017 m. spalio 3 d., antradienis

Kukurūzų labirintas

Žaviuosi žmonėmis, kurie ne burbuliuoja, kaip Lietuvoje blogai, dairydamiesi, pas kuriuos čia kaimynus ta žolė žalesnė, bet ima ir toje visų juodinamoje Lietuvoje padaro kažką tokio. Mano liaupsės šį kartą kukurūzų labirintui. Jei atvirai – pasijutau kaip kokioje Amerikoje. Ten tokių vietų apstu, ir jos, kaip ir čia, turi tikrai didelį pasisekimą. Ir žinote, kodėl? Manau, kad dėl to, jog tai – ne „negalima-nieko-liesti-vaikai-čia-nepageidaujami“ muziejus, o atraktyvi, gyva vieta, kurioje smagu ir vaikui, ir suaugusiam. Drąsiai rašau juos į savo šiųmetinių atradimų sąrašą. :)

Jei per dešimt labirinto gyvavimo metų dar neapsilankėte jame – būtinai užsukite. Čia galima tiesiog pasibūti, vieną kitą burbuolę pagardintą sviestu ir druska sušveisti arba gimtadienį atšvęsti (ačiū Gintarei ir Melisai už būtent tokį kvietimą). Tikrai dar čia sugrįšime.

 Ieškome labirinte išėjimo... Neradome. Grįžome per ten, iš kur ir atėjome. :)

Užlipome iš aukščiau pažiūrėti, kur gi ta sišėjimas... Nieko nematyt..

Nuostabi pažintinė atrakcija vaikams – kukurūzų gliaudyklė. 

Ne pro šalį ir melžimo įgūdžius palavinti. 

Stambiąjai motorikai lavinti.
Atrakcija Nr. 1 – ančiukų varžybos. Ir tam, regis, tiek nedaug tereikia –
tik keturių statinių, iki pusės pripiltų vandens, keturių rankinių vandens
pompų,
keturių latakų, jungiančių įstrižai tas statines su vandens pompomis,
ir keturių žaislinių antyčių. 
Na ir, tiesa, reikia dar vaikų.  
Bet su jais lengviausia – čia jie tarsi vapsvos prie medaus limpa...

Baletas

Kas mane pažįsta, žino, kad esu iš tų žmonių, kurie greitai užsidega, tuomet visa galva pasineria į reikalą, o laikui praėjus – tiesiog perdega... Taip man kadaise nutiko su Operos ir baleto teatro spektakliais. Buvo laikas, kuomet lankant muzikos mokyklą nemokamai galėjome lankytis visuose repertuariniuose šio teatro spaktakliuose. Tai ir vaikščiojom į kai kuriuos net po keletą kartų. Tol, kol... pasidarė bloga nuo tų visų operų ir baletų. :) 

Nuo to laiko praėjo... virš 20 metų. Per tą laiką taip ir nebuvau nei vienoje operoje, nei viename balete. Ir nežinau, kiek dar turėjo praeiti laiko, kad vėl prisiruoščiau pažiūrėti kokio veikalo, nors morališkai jau ruošiausi kada tai atvesti čia vaikus. Todėl esu be galo dėkinga Vitoldai, kuri, lyg nujausdama, Liutaurui gimtadienio proga padovanojo... bilietus į baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Praeitą sekmadienį išsiruošėme.

Buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų iš kitų mamų, kokių įvairių situacijų būna nuėjus su vaikais pirmą kartą į operą ar baletą, todėl didelių vilčių nepuoselėjau ir buvau pasiruošusi išeiti po pirmojo veiksmo ar net jam įpusėjus. Tačiau mano didžiai nuostabai išbuvome iki pat pabaigos. Tiesa, vaikai norėjo išeiti po antrojo veiksmo, nes „esmę jau suprato“, bet motyvavus juos karšto šokolado puodeliu ir tuo, kad taip ir nepamatėme dar, kaip ten tą Snieguolę užnuodys, sutarėm, kad „ištempsim“ ir trečią veiksmą.

Kitas mane nustebinę dalykas buvo tas, kad Liutaurui visa ši atrakcija patiko daug labiau nei Magdei. Iki galo taip ir nežinau, kodėl – ar todėl, kad jau amžius daro savo, kuomet ilgiau gali išlaikyti dėmesį, ar dėl to, kad muzikos-šviesų-šokio-dekoracijų-spec. efektų samplaikoje Liutauras matė ne vien tiesiog baletą..?



Apie būrelius

Nesu ankstyvojo papildomo ugdymo didžiulė šalininkė, tačiau kadangi Liutauras periodiškai jau antrus metus reiškia norą išmokti groti smuiku, pagalvojau, kad naudinga būtų išnaudoti šią progą. Kadangi muzikos mokyklos varianto reikėtų laukti dar metus, o ir ten neaišku, ar vaikinas įstotų – nes prie svetimų žmonių vargiai ar sutiktų kažką padainuot, paplot ir pan., o ir kažkokių labai ryškių muzikinių talentų neturi; tad galvojau iš karto apie kitas alternatyvas. Jau kuris laikas labai viliojo Suzuki akademija, tik kaina kandžiojosi. Vis tik nuėjau į atvirų durų dienas apsiuostyti. Na taip, kaip ir tikėjausi – viskas ten man labai patiko. Buvom kartu su Liutauru, patiko ir jam aplinka, ten dirbančios pedagogės. Na bet kaina vis tik pasirodė per aukšta. Sukau galvą, ką čia daryti, ėmiau naršyti internete, ką dar galima būtų pasirinkti. Taip užkliuvau už Žvėryno muzikos studijos ir prisiminiau, kad dar pernai draugė buvo atsiuntusi skelbimą apie priėmimą čia, kur smuiko mokoma taip pat Suzuki metodu. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad vietų pas juos laisvų yra (kažkur sklandė klaidingas mitas, kad iš anksto pas juos būna perpildyta), o ir kaina ženkliai mažesnė. Taigi vėl ėjom pažindintis su mokytoja, ir štai jau mėnuo kaip mes „muzikuojame“ kartu su nuostabia smuiko mokytoja Rima. Iššūkis ne tik Liutaurui, bet ir man. Bet labai geras iššūkis.


Kad jau brolis kažkur lankosi, tai, be abejo, ir sesei reikia... Pernai metų patirtis Verandoje, o ir nuolatinis kasdienis niūniavimas aiškiai sufleravo, kad merginai reikia kažkur išsidainuoti. Draugų rekomendacijų vedami atsidūrėme pas įžymiąją I. Balsytę „Kindermusik“ mokyklėlėje. O laimės merginai! О džiaugsmo! Jau po pirmo užsiėmimo pasimatė, kad mergužėlė labai gerai jaučia ritmą, turi puikią muzikinę atmintį, o ir šiaip yra drąsi naujų žmonių rate (ech, kad tai bent pusę tos savybės broliui galėtų duoti...). Taigi, važiuojam...

Dar mūsų savaitėje tradiciškai įsiterps Žaidimo laboratorija – vaikų džiaugsmas, ta vyšnaitė ant torto...

Norėjau dar Liutauro jėgas išbandyti viename matematiniame priešmokyklinukams skirtame būrelyje, tačiau susidūrėme su visišku internetinės informacijos ir realybės neatitikimu... Būrelio internetinėje svetainėje buvo gražiai deklaruojama: „šių užsiėmimų tikslas – žaidžiant, kuriant, stebint, fantazuojant, imituojant, kartojant, ugdyti vaiko pagrindinius bendruosius gebėjimus ir kompetencijas. Mums svarbiausia, kad būsimų rimtų mokslų mokymas, kūrybinių gebėjimų lavinimas būtų įdomus ir prasmingas vaikui, be „spaudimo“ ir formalaus „įrėminto“ mokymo, vyktų natūraliai bendraujant, žaidžiant, būnant kartu su vaiku, šalia jo.“ Realybėje nuėję gi susidūrėme su visiškai priešingu vaizdeliu: keli čia atėję vaikai, vos paklausus tik jų vardo, neužmezgus jokio asmeninio kontakto, buvo susodinti prie stalo, dvi ten buvusios mokytojos šalia neprisėdo, bet visai kaip mokykloje – akmeniniais rimtais veidais tiesiog nešė vieną po kitos popieriaus lapus su paruoštomis užduotimis, kvietė prie lentos, „egzaminavo“ vaikus žodžiu ir raštu. Tiesą pasakius, buvau kiek žado netekusi – neįsivaizdavau, kad iš viso egzistuoja tokie būreliai. Pagalvojau, na bent kokią atpalaiduojančią muziką užleistų fone, kad aplinka bent trupinėliu skirtųsi nuo mokyklinės. Tad, pagalvojau, gal dar ir geriau – namuose mes daug naudingiau galėsim tą laiką praleisti...

Naujų mokslo metų planai

Taip jau yra, kad pilna koja į mokslo pasaulį mums paprastai išeina žengti tik nuo spalio. Kol po truputį persikeliam iš sodybos į miestą (o šiemet dar reikėjo pasirūpinti ir mūsų mylėto mobilaus namelio iškraustymu ir pardavimu – buvo labai liūdna su juo atsisveikinti), kol nusiimam derlių, paruošiam savo nebaigtas statybas žiemojimui, rugsėjis prabėga tarsi mirksniu. O štai dar taip išpuolė, kad rugsėjo 25-ąją dieną, prisijungdami prie tarptautinės mokymosi šeimoje savaitės (International Homeschooling Spirit Week) užvardinome kaip Mokymosi šeimoje dieną. Tad ir ta proga dar prisidėjo visokių organizacinių rūpesčių.


Tačiau grįžkime prie planavimo. Neturėjau jam labai daug laiko, tad pasiėmusi tai, ką turėjau iš anksčiau, taip pat pasinaudojusi nuostabiais Eglės patarimais, grįžau prie kasdienio savaitės suplanavimo. Jei pamenate, kažkada buvau bandžiusi daryti kažką panašaus, bet tąsyk toks planas ne visai pasiteisino, todėl turėjau atsirinkti, kodėl tai neveikė ir, padariusi išvadas, kažką keisti. O išvada buvo viena – bandžiau šokti aukščiau bambos. Išsikėliau per didelius lūkesčius, planą darydama tarsi kaip sau, o ne kaip 3 ir 5 metų vaikams. Dar vienas dalykas, kuris nepasiteisino tame plane – visa ko sudėjimas į labai griežtus laiko rėmus. Viso to pasekoje, praleidus kažką viena, griūdavo visi tolimesni planai, kurių nebeišeidavo pasivyti. Todėl šįkart mano uždavinys buvo viską supaprastinti ir ištraukti, kiek įmanoma, iš konkretaus dienos laiko rėmų. Juo labiau, kad Liutauras pradėjo lankyti smuiko pamokas, o Magdė – muzikos, kas mus ir taip įstato į šiokius tokius papildomus rėmus, plius dar prisidės mūsų kassavaitiniai susitikimai su kitomis šeimoje vaikus mokančiomis šeimomis, bus taip, kad vaikai norės tiesiog išlėkti į kiemą pažaisti su kaimynų vaikais, o gal važiuosime tądien į svečius... Taigi – bandau apsiriboti 5-15 minučių užsiėmimais, kurie per dieną viso turėtų sudaryti apie 1 val. fiksuotos veiklos. Visa kita teeina pasroviui.

Žodžiu, po visokių tokių apmąstymų gimė štai toks planas, kuris, galvoju, turėtų mums pagelbėti iki Kalėdų.


Kadangi esu totali vizualikė, negaliu planuose apsieiti be spalvų. Visgi teksto įdėjimas į tam tikros spalvos foną nors ir man vizualiai padeda, tačiau supratau, kad tuo pačiu ir kiek per daug blaško. Tad šį kartą apsiribojau spalvotu tekstu, kuris man padeda matyti bendrą savaitės vaizdą ir kiekvieno dalyko dažnį savaitėje. Gal kitiems tai visai nesvarbu, tačiau man tas visumos matymas labai reikalingas.

Vietoj to, kad toliau imčiausi kiekvienos savaitės konkretaus aprašymo, ką kurią savaitę planuojame daryti, pasinaudojau Eglės patarimu susiplanuoti, ko iš kiekvieno dalyko noriu. Tuomet tiesiog beliks dėliotis pliusiukus prie to, kas jau atlikta, ir nereikės graužtis, jei kurią savaitę ką praleisim, nes kitą savaitę bus galima atsigriebti...

Žodžiu, tokie štai mūsų aprašai: pradėkime nuo charakterio. Nes, kaip ten bebūtų, nuo jo formavimo priklauso tolimesnė sėkmė.


Nuodugniau medžiagą šiems dalykams galvoju planuoti kas savaitę, reaguojant į situaciją, į progresą, kad dabar smegenys neperkaistų nuo bereikalingos informacijos gausos. Iš dalies manau, kad viso ko suplanavimas vienu ypu yra per didelė našta, vedanti į frustraciją, nepasitenkinimą ir perdegimą, kartais gal net į neviltį, kuomet matai, kad viską labai sunku aprėpti. Tam galvoju skirti ketvirtadienio popietę bei kiekvieną vakarą po šiek tiek laiko peržiūrėti, ar rytdienai nieko netrūksta.

Biblija. Remdamasi Naujuoju miesto katekizmu, susirašiau klausimus, kurie man atrodo svarbūs aptarti su vaikais, kai ką – kas jau žinoma – pasikartojant, aptariant.


Taip pat tęsim Biblijos citatų ir istorijų mokymąsi per daineles. 


Ir taip pat bandysim eiti per mano turimą iš anksčiau krikščionišką mokymosi medžiagą vaikams.

Skaitymą planuoju griebti už ragų, nes manau, kad tai vienas pagrindinių dalykų šiuo amžiaus tarpsniu. Juo labiau, kad ir Magdė pradeda po truputį pagauti skiemenavimą. Tad norisi tai išnaudoti. Medžiagos iš tiesų turiu daugiau nei reikia (ir spausdintos, ir įvairių pratybų knygelių, tad naudosiu tiesiog pagal vaikų nusiteikimą tai, kas atrodys tinkamiausia.


Dailyraštis per vasarą irgi liko kiek apleistas, todėl būtinai turime jį atnaujinti. Tiek kopijavimą, tiek bandymą rašyti. 


Matematika. Nors Liutauras jau pagavo skaičiavimo iki šimto idėją, o daiktus iki maždaug šešių jau vizualiai suskaičiuoja nebaksnodamas į kiekvieną atskirai, kartu visi dar tvirtinsim pagrindinius skaičius, įvairius skaičiavimo būdus. Derinsim visa tai su savaitės aktualijomis – išvykomis, knygų istorijomis ir pan. Taip pat bandysiu ieškoti įdomesnės informacijos, susijusios su matematika – įvairūs matavimo prietaisai, skirtingų daiktų praktiniai matavimai, svėrimai, laiko stebėjimai. Čia, taip sakant, planas „maksimum“. O jau kaip realybėj su juo bus – žiūrėsim. :)


Literatūra nėra mano stiprioji pusė, todėl čia man sudėtingiausia... Man labai sunku atrinkti, kas patiktų ir būtų naudinga vaikams. Į daugelį knygų man nelengva pažiūrėti vaikų akimis. Tai, kas man atrodo įdomu, vaikams paprastai būna per sudėtinga, o tai, kas jiems įdomu, man atrodo tarsi per daug lėkšta, paprasta, neverta gaištamo laiko. Tad šioje vietoje turiu tikrai daug vietos tobulėjimui. Todėl atsispiriu pradžiai nuo kelių pagrindinių dalykų, o vėliau kas savaitę, lankantis bibliotekoje, bandysiu atsirinkinėti, kuo papildyti mūsų skaitinius. Beje, idėjų galvoju semtis iš vienos draugės rekomenduoto tinklaraščio Meškiukas bibliotekoje, mat jame mama kaip tik augina techninės pakraipos šešiametį, todėl viliuosi, kad rasiu daug ką patrauklaus. Magdei, vis dar labai besidominčiai apranga, spalvomis, formomis ir dainavimu, tam kartui žiūrėsim pagal aplinkybes.


Pasaulio pažinimas. Susirašiau bendras temas, nuo kurių atsispirsiu, planuodama konkrečios savaitės medžiagą.


Dailės planavimą man šįkart palengvino sendaikčių turguje aptiktas žymiausių XVIII a. Italijos dailininkų darbų reprodukcijų rinkinys. Tad nagrinėsime tiesiog jį ir aptarinėsime, semsimės idėjų piešimui, koliažams, kt. kūrybinei veiklai.


Na ir muzika. Nutariau šįkart eiti ne per kompozitorius, o per instrumentuotę. Turime įvairių knygų apie muzikinius instrumentus, bandysime jas pasitelkti, taip pat kas savaitę bandysiu surasti vieną kitą muzikinį kūrinį, kuriame skambėtų būtent mūsų pasirinktas tam kartui instrumentas. Labai noriu su vaikais apsilankyti viename kitame koncerte, tad bandysime gaudyti tokius, kurie vyksta dienomis. Gaila, kad Filharmonijoje vykstantys koncertai visai šeimai rengiami tik sekmadieniais... Na bet gal kada išeis ir ten apsilankyti.


Žodžiu, toks štai preliminarus mūsų planas... Palinkėkite sėkmės... :)